Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II)

„Romuva“ (Laisvės al. 54)

Kauno centro geografijoje „Romuva“ nuo „Laisvės“ skiria tik vienas kiemas, kuriame šiandien dar galima pamatyti raudonplyčių sandėliukų sienas ir seno medinio namo griuvėsius. „Sovietų“ laikais „Romuvos“ kieme žiemą būdavo įrengiama nedidelė čiuožykla.

Trumpa kelionė Laisvės alėja tarp „Laisvės“ ir „Romuvos“ sovietmečiu siūlė galimybę „pasistiprinti“: kažkur tarp jų, jei tikėsime Herkaus Kunčiaus romano Dervišas iš Kauno reminiscencijomis,

„buvo dislokuotas alkoholinių gėrimų automatų divizionas. Detalėmis neapkrautame interjere gaubiami romantiškos prietemos, pilkai nudažyti, jie stovėjo pasieniuose ant lipnių grindų, pasirengę prileisti raudonojo ir baltojo vyno, šimtgramį konjako“[1].

Jauniausio, o šiandien – vienintelio veikiančio (šiuo metu renovuojamo) kino teatro projektą inžinierius architektas Nikolajus Mačiulskis pateikė 1938 metais. Mačiulskis buvo modernizmo atstovas, 1929 metais baigęs mokslą Scharlottenburgo Aukštojoje Technikos mokykloje, tarp jo kūrinių – modernistinė Petrašiūnų bažnytėlė, iki šiol mus džiuginantis „Kauno audinių“ (dabar „Akropolio“) fasadas.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje sklypas priklausė Gechtmanui, o 1932 metais – Ippui. 1938 metais gerokai apleistą valdą iš Ippo įpėdinių nusipirko broliai verslininkai, Lietuvių verslininkų sąjungos steigėjai Antanas ir Petras Steikūnai. Palei Laisvės alėją tarp dviejų gubernijos laikotarpio namų (šiandien Nr. 50 ir 56) buvo įėjimas į kiemą, kur stovėjo dar vienaaukštis mūrinis namukas bei avarinės būklės medinukas. Buvo kalbama, jog tai – buvusio kalėjimo pastatai, viena iš daugelio carinio Kauno „dabuoklių“, kur, pasak amžininkų, buvo tardomi 1863 metų sukilėliai. Ant tvoros, kaip prisimena ekonomisto, profesoriaus Albino Rimkos duktė Elena, galima buvo perskaityti „mėlynai ir baltai ištepliotus milžiniškus užrašus: „Prauskitės tiktai Florance muilu Kipras Petrauskas. Geriausias muilas – Kipras Petrauskas“[2]. Name Nr. 56 veikė Mejerio Smečechausko fotoateljė.

Laisvės al. 56

Laisvės al. 50, 50a

1939 metais, prasidėjus statybai, kiemo pastatai buvo nugriauti, o praėjimo ertmė panaudota efektyviai prieigai prie naujos, „moderniškos“ reklamos – šviečiančio „Romuvos“ bokštelio. Pro tarpą nuo Laisvės alėjos buvo matyti Žaliakalnio šlaitas[3]. Sprendimas, panašus į kitus, jau įprastais tapusiais trumpus Laisvės alėjos „pasažus“, tikriausiai, atsirado dėl vietos stokos, bet čia nebuvo „pasažo“: kino teatro kiemą nuo Laisvės alėjos skyrė elegantiška tvora su vartais. 1940 metais Steikūnai planavo sklypo gilumoje pastatyti trijų aukštų gyvenamąjį namą, kurį projektavo statybos inžinierius Algirdas Prapuolenis, bet nespėjo.

Kino teatras „Romuva“ buvo atidarytas 1940 metų pavasarį. Tuo metu jis buvo didžiausias Lietuvoje (687 vietų) ir, ko gero, moderniausias tiek savo išvaizda, tiek įrengimais ir „patogumais“. „Kinoteatras „Romuva“ savo erdvumu, moderniškumu ir originalumu pralenkia visus ne tik Kauno, Lietuvos, bet kai kuriais atvejais net ir Pabaltijo kinus“, – Išdidžiai rašė laikraštis Verslas.

2017 m. nuotraukos

Fasado kampe kyla aukštas briaunotas bokštas, įstiklintais tamsiais stiklais, kurio apačioje yra pusapvalios formos trijų durų pagrindinis įėjimas su stogeliu. Bokštelis turėjo būti iliuminuotas, o besikeičiančiomis spalvomis mirganti reklama – vakarais vilioti Laisvės alėja vaikščiojančius žmones. Tačiau, prasidėjus karui, tam skirta įranga Kauno taip ir nepasiekė. Dar viena reklamos vieta buvo numatyta viršutinėje fasado dalyje: čia buvo suformuotas aklinas „ekranas“. Net patį kino teatrą iš pradžių norėta pavadinti „Ekranas“. Tačiau vėliau buvo nuspręsta antrame aukšte įrengti savininkų kontorą; jai apšviesti buvo padaryti keturi nedideli stačiakampiai langeliai. Žemiau „ekrano“ fasadas ritmiškai padalintas siaurų langų vertikalėmis. Pastate buvo įrengtos patalpos kino teatro tarnautojams ir divertismentų artistams; cokoliniame aukšte – butas sargui.

Naujo kino teatro salė buvo išskirtinė: ovalo formos, be iki tol kino salėms įprasto balkono (bet vis dar su ložėmis), ji buvo dengta gelžbetoniniu tinkliniu skliautu su rombinėmis nerviūromis, sukonstruotu inžinieriaus Prano Markūno. (Panašų skliautą Markūnas 1935 metais buvo sukūręs ir Šančių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai. Panašius perdengimus tuo metu kūrė žymus italų konstruktorius Pieras Luigi Nervi). Akustiką gerino ir specialus, Lietuvoje sukurta sienas dengianti medžiaga. Itin lietuvišku vardu pavadintam kino teatrui specialiai Jono Vainausko ir Vinco Kliokio dirbtuvėse buvo pagaminti ir „lietuviški“ baldai, aptraukti „Marginių“ bendrovės austa „tautine“ medžiaga.

Tais pačiais metais nacionalizuotas kino teatras, kaip ir kiti, buvo pavestas „sovietų“ paskirtiems „komisarams“[4]. Vokiečių okupacijos laikais kino teatras buvo skirtas tik vokiečiams, jo valdytoju buvo paskirtas P. Kėblas.

Nuotraukoje gerai matoma tvora ir vartai

  

Laikui bėgant cokolinis pastato aukštas buvo pakeistas: čia buvo įrengtos kasos, iškirsti platūs langai bei įėjimas, padarytas stogelis. Nuo 1982 iki 2001 metų miestui priklausančiam kino teatrui vadovavo Arvydas Kuzminskas. 2002 metais salė pertvarkyta į amfiteatrinę, vietų sumažėjo iki 482-jų. Privatizuotas kino teatras kurį laiką dar veikė, bet vėliau bankrutavo, o jo cokolinis aukštas buvo išnuomotas verslininkams: 2008 metais Kęstutis Navakas rašė apie pastato „soliariumo torpeduotą papilvę“ ir apie tai, kaip kino teatrą „miestas pirma pardavė, paskui nusipirko“[5]. Už „Romuvos“ kino teatro išsaugojimą viešomis akcijomis kovojo veiklūs kainiečiai, pasivadinę „žmonės kavingais veidais“. 2012 metais „Romuvoje“ vėl pradėjo rodyti kino filmus, 2013 metais Kauno savivaldybės įmonė „Kauno švara“ iš kino teatro vis dar valdančio verslininko Ramūno Šalūgos jį galutinai išsipirko ir suteikė jam viešosios įstaigos statusą. Šiandien tai biudžetinė įstaiga, vienintelis veikiantis tarpukario statybos kino teatras ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tiesa, 2016 metais prasidėjusi pastato renovacija kiek užtrūko, tačiau žadama, jog šiais, 2019 metais atnaujintas (tikėkimės, nesugadintas) kino teatras vėl atvers duris žiūrovams. Pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

„Triumf“ (neišlikęs)

Apie vieną seniausių Kauno kino teatrą „Triumf“ jau rašėme. http://marijosblogas.blogspot.com/2017/09/kaunas-nykstantis-ir-isnykes-k-ino.html

 

Jis veikė nuo 1910 metų vadinamajame „Švarcų name“. Vytautas Mikalauskas mano, kad namą statė specialiai kino teatrui ir tai darė „trys vietiniai kapitalistai: Kauno optinės firmos savininkas Eljaševičius, statybininkas Kupricas ir komersantas Jasvonskis“[6]. Jei taip, tai neišlikęs „Triumfas“ turi būti laikomas pirmuoju Kauno kino teatru. Žinoma, kad po I pasaulinio karo Kupricas perėmė kino teatro valdymą.

Remiantis 1909 metų spauda, aprašoma fojė su tropiniais augalais ir minkštais pliušiniais baldais, „geras bufetas“. „Didžiulė 300 vietų ir 7 ložių žiūrovų salė, aukštos lubos. Keli elektriniai ventiliatoriai paduoda šviežią orą. Seansų ir pertraukų metu groja nuosavas styginis orkestras. Programos sudaromos iš paskutinių naujienų“, - po atidarymo „Triumfą“ gyrė Sine-fono[7]. 1913 metais „Triumfas“ rodė Vladislavo Starevičiaus (pabrėžiama reklamoje) sukurtą komediją „Keturi velniai“.

Beje, namo rekonstrukciją 1932 metais atliko būsimasis „Romuvos“ architektas – inžinierius Mačiulskis. 1933 -1939 metais kino teatro savininku nurodytas Jokūbas Jacovskis buvęs ir filmų nuomos kontoros „Nero A. G. Film“ atstovas.

1941 metais nacionalizuotas kino teatras buvo pervadintas „Kronika“: jame buvo rodomi tik dokumentiniai ir mokslo populiarinimo filmai. Vokiečių okupacijos laikais kino teatru valdytoju nurodytas B. Mileskevičius.

Namas buvo nugriautas, statant „Merkurijų“. Šiandien šioje vietoje – negyjanti Laisvės alėjos žaizda. Bankrutavus architekto Algimanto Sprindžio kūrinį nugriovusiai bet statybų jo vietoje taip ir nepradėjusiai bendrovei, sklypą įsigijo įmonių grupė „Litvalda“, žadanti kuo greičiau pradėti naujo „daugiafunkcinio“ pastato statybą pagal numatytą projektą.

„Olimp“ (buvęs „Klio“, paskui „Rekord“, „Rambynas“, „A.T.“, Laisvės al. 65)

Šiandien sunku patikėti, jog šioje Laisvės alėjos vietoje nuo 1907 iki 1932 metų veikė kino teatras, pakeitęs net penkis pavadinimus. XX amžiaus pradžioje šis, anuomet Paplavskiui priklausęs namas, buvo dviejų aukštų, o jo antrame aukšte 1907 metais (kaip ir „Bovi“ bei „Oaza“) buvo atidaryta kino salė „Klio“. Po dviejų metų, 1909 metais jos pavadinimas pakeistas į „Olimp“.

Tarpukariu sklypas priklausė Minai Kotakauskienei. Laikui bėgant namas buvo ne kartą perstatytas ir šiandien jau nebeatpažįstamas. Trečias aukštas buvo pristatytas, manoma, 1930-1931 metais, o gal ir vėliau. Algimanto Miškinio duomenimis, senasis namas buvo tiesiog nugriautas kartu su kitais dviems sklype stovėjusiais pastatais, o vietoje jo buvo pastatytas naujas daugiabutis[8]. Jo buvusias modernistines formas išduoda (šiandien gerokai sudarkytame) kiemo fasade likę aptakūs balkonai. Tačiau įvažiavimo į kiemą vieta tebėra kur buvusi.

Kiemo fasadas

Šio kino teatro savininkai trečiajame dešimtmetyje buvo Borisas Kobrinas ir Julijonas Bakas. „Olimpe“ buvo galima pamatyti I pasaulinio karo metu Rusijoje sukurtas subtilias melodramas, kuriose vaidino „sidabrinio amžiaus“ kino žvaigždė, tragiško likimo Vera Cholodnaja, lietuviškai „išversta“ į „Šaltąją Verą“ („Triumfuojančios meilės giesmė“, „Tylėk, liūdesy, tylėk“). Salės, kurioje buvo 234 vietos, remontą 1922 metais atliko talentingas inžinierius Aleksandras Gordevičius.

Tačiau netrūkus prasidėjo dideli nemalonumai: savininkai prasiskolino ir 1925 metais bankrutavo. Kobrinas išvažiavo į Paryžių, o Bakas bandė gelbėtis nuo bankroto originaliomis idėjomis. Antai, režisierius Antanas Sutkus savo prisiminimuose rašo, kad tais metais, užsidarius jo puoselėtam „Vilkolakio“ teatrui, į jį kreipėsi Julijonas Bakas su savo „trimis giminaičiais“, iš kurių Sutkus pamena statybos rangovą Malkelį ir „namų Kęstučio gatvėje savininką Valodkiną“. Jie pasiūlė Sutkui vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, su „gerais dainininkais, fain šokėjais“ ir geru orkestru. Bakas esą kalbėjęs: „Mes galime pastatyti gražius rūmus labai gražioje vietoje – Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių kertėje... mes nupirksime liuksisinio inventoriaus...“. (Minima vieta vėliau buvo numatyta taip ir nepastatytiems Konservatorijos rūmams.) Sutkus išdidžiai atmetė pasiūlymą, jo manymu, pateiktą teatro nevertų „spekuliantų“ (o visas jo pasakojimas skamba šiek tiek antisemitiškai)[9]. Be kito ko, sklido kalbos, kad „Vilkolakis“ ir pats atsigaus, jei jam atiteks buvusio „Olimpo“ patalpos. Bet taip neatsitiko.

1925 metais „Olimpas“ buvo parduotas iš varžytinių. „Giminaičiai“ tikrai pasistengė: kino teatrą, pervadintą į „Rekord“, nusipirko Beras Bakas ir Leiba Melis-Šimcha, o Julijoną Baką jie paskyrė kino teatro vedėju. Tačiau po trijų metų bankrutavo ir „Rekord“. Šį kartą atėjo Julijono Bako eilė bėgti į užsienį, o iš „Rekordo“ savininkų skolų išieškoti nepavyko.

1930 metais kino teatras vėl buvo parduotas iš varžytinių. Spėjama, kad jį A. Smilgos vardu įsigijo namo savininkė Kotkauskienė. Tuo metu namas buvo perstatinėjamas ir kino teatras, nauju, lietuvišku pavadinimu „Rambynas“ veikė tik vienerius metus (manoma, kad pirmame aukšte). 1931 metais jo vietoje atsirado kino teatras „A. T.“, kuris priklausė Adrijonui Baliui Kadlubauskui, tačiau ir šis po metu bankrutavo, o Kadlubauskas du metus slapstėsi nuo policijos. Manoma, kad nedėkingoje aplinkoje veikę kino teatras tiesiog neatlaikė konkurencijos, kai šalia buvo pastatytas naujas „moderniškas“ „Metropolitain“.

1932 metų dokumentai kalba apie dvejas patalpas: Petras Pakrauskis prašė antrame aukšte esančią salę išnuomoti žydų liaudies teatrui, o tuo metu pirmo aukšto patalpose atsidarė kavinė-restoranas „Dansing“.

---

[1] Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. Vilnius: Kultūros barai, 2014. P. 43.

[2] In Reda Pabarčienė (Sud.) Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 125.

[3] Algimantas Miškinis. Kaunas. Laisvės alėja. Vilnius: Savastis, 2009. P. 39.

[4] Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999. P. 337. „Romuvos“ komisare buvo paskirta Anna Meiksin.

[5] Kęstutis Navakas. „Paskutinio teismo alėja“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.

[6] Mikalauskas. Op. cit. P. 37.

[7] Ibid.

[8] Miškinis. Op. cit. P. 36.

[9] Antanas Sutkus. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969. P. 343-344.