Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Apie namą Tunelio g. 17, jo savininką Gustavą Lechelį ir architektą

 Vladimirą Serocinskį.

2017 metų nuotraukos

Pastaraisiais mėnesiais bent porą kartų per savaitę tenka pravažiuoji pro mirštantį medinuką Tunelio gatvėje. Žinau, kad šiemet jam sukanka 126 metai. Žinau, kad jo pabaiga – greita ar lėta – neišvengiama. Troleibusas stabtelėja stotelėje „Viadukas“, tiesiai priešais merdintį namą. Neaiškus jausmas – gėda, pasibjaurėjimas ar skausmas – verčia nusigręžti nuo lango. Troleibusas pajuda ir tu važiuoji toliau – prie savo darbų, reikalų, savo dienos, kuriai pasibaigus, grįždamas vakaro tamsoje jau nebematai nejaukaus vaizdo kitoje kelio pusėje.

2023 metų vasario mėnesio nuotraukos

Tai buvo vienas iš geležinkeliečių namų, kurių nemažai XIX amžiaus pabaigoje išdygo šalia geležinkelio, išsidėstę į vieną ir į kitą pusę nuo stoties, su besikartojančiais „rusiškais“ drožiniais bei langų apvadų profiliu, su „šveicariškomis“ profiliuotomis stoglentėmis, lengvai ir koketiškai sunertomis mezoninų ir prieangių trikampiuose, vienas iš tų, šiandien benykstančių namų, aprašytų profesorės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, kaip statytus „pagal kartotinius projektus“ (Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 63). Bet šis buvo ypatingas. Ne tik savo tūriu ir puošyba (anot Lukšionytės-Tolvaišienės, šio namo „dekoro detalės originalesnės, nei kitų stoties zonoje išlikusių namų“ http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/89), bet ir tuo, kad turėjo savo šeimininką ir net savo architektą (galbūt tik statybą prižiūrėjusį, bet savo ir žinomą).

    Šis sklypas adresu "по военному шоссе от вокзала на VI форт" („kariniu plentu nuo stoties į VI fortą“), vėliau ул. Тунельная (Tunelio gatvė) priklausė Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio pastatų prižiūrėtojui Gustavui Lecheliui, Andriaus sūnui. Neterminės nuomos sutartis buvo pasirašyta 1896 metų spalio 31 d. Tačiau sekančiais metais pastatytas namas buvo tipiškas geležinkeliečių „daugiabutis“: jame buvo suplanuoti 8 dviejų kambarių su virtuvėmis butai, šildomi koklinėmis krosnimis, du iš jų – mezoninuose. Butus Lechelis nuomojo geležinkelio tarnautojų šeimoms. 1903 metų gyventojų sąraše – rusiškos, lenkiškos, viena ukrainietiška ir viena lietuviška (Mieželaitis) pavardės; 1904 metais savininko šeima užima butą Nr. 4 (KRVA F. 214, ap. 1, b. 7473).

    Gustavas Lechelis buvo inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko (1840-1920) bendradarbis. Ir ne tik bendradarbis. Galima daryti prielaidą, kad jiedu su Fryku vyresniuoju buvo kilę iš vieno miestelio ir tikriausiai, lankė vieną pradžios mokyklą.

    Gustavo Lechelio tėvas Andrius Lechelis 1851-1862 metais buvo Izabelinės evangelikų reformatų mokyklos mokytojas (https://www.epaveldas.lt/preview?id=C10000285158; https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C10000285158). 1851 metais Lietuvos Evangelikų reformatų sinodas svarstė šios mokyklos ataskaitą ir pažymėjo, „kad mokykla yra gerai išlaikoma ir tvarkoma, o moksleiviai (...) yra tinkami mokslui, uolūs ir stropūs“. Už gerą mokyklos veiklą sinodas padėkojo mokyklos prižiūrėtojui pastoriui Jonui Mandzelovskiui ir mokytojui („docentui“) Andriui Lecheliui (Arūnas Baublys. „Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios sinodo pradinio švietimo politika 1832-1863 m. Parapinių pradžios mokyklų raidos bruožai“ // file:///C:/Users/User/Downloads/mtd-47-1-1661-6292-1-pb.pdf P. 35-62. P. 39.)

    Šioje mokykloje mokėsi daug skirtingų konfesijų vaikų. 1858 metais, kai Edmundas Emilijonas Frykas, jau baigęs Slucko evangelikų-reformatų gimnaziją, išvyko studijuoti į Sankt-Peterburgą, jo motina Veronika Fryk pardavė mokyklai savo mūrinį namą šalia bažnyčios (Ibid. P. 52).

    Į Kauną Frykas vyresnysis atvyko 1875 metais, sekančiais, 1876 metais čia gimė jo sūnus, Edmundas Alfonsas Frykas, vėliau tapęs žymiu Lietuvos architektu. Kai Lechelis statė šį namą, Frykas jaunesnysis kaip tik baigė Kauno gimnaziją ir, kaip kadaise jo tėvas, išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Ar tarp Fryko ir Lechelio šeimų, jiems gyvenant kaimynystėje Kaune, buvo draugiški santykiai, ar inžinieriaus Fryko vyresniojo sūnūs bendravo su Lechelio sūnumis Aleksandru ir Jonu, ar lankėsi šiame name? Šito nežinome. Vis dėlto, Lechelis, nors ir buvo aukštesnio rango geležinkelio tarnautojas, neturėjo inžinieriaus diplomo ir nepriklausė aukštesniam socialiniam sluoksniui, kaip kad Kauno miesto dūmos narys inžinierius Frykas.

    1925 metais namo išplanavimas jau buvo pasikeitęs, dabar butai buvo nevienodo dydžio. Nurodyta, kad tais metais Gustavas ir Aleksandras Lecheliai užėmė kiekvienas po vieną kambarį, o štai Jonas Lechelis – visą trijų kambarių butą (tikriausiai, turėjo šeimą). 1927 metais Gustavas Lechelis skundžiasi dėl, jo manymu, neteisingai uždėto mokesčio už gatvės grindimą: pažymėta, kad plentas (tuometinė Tunelio gatvė) nėra grįstas akmenimis, tik užpiltas „ščebniais“, o į prie gatvės esančią Lechelio sklypo dalį teises pareiškė Gelžkelio valdyba, kuri dėl šios nuosavybės bylinėjasi su Lecheliu teisme. (Susidaro įspūdis, kad Gelžkelio valdyba, paveldėjusi Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio žemes, manė, kad ir šis sklypas, kaip kiti, turi priklausyti Lietuvos geležinkeliui.) Valdybai priklauso ir šalia tekantis Girstupio upelis.

    Panašų skundą 1933 metų lapkričio 13 d. pateikė Jonas Lechelis, prisistatantis kaip „Gustavo Lechelio turto ir asmens globėjas“. Jis nurodo, kad jo kaimynai, tos pačios Tunelio gatvės sklypų savininkai, nuo mokesčio už gatvės grindimo atleisti. (Tad Lechelio sklypas buvo ne vienintelis šioje gatvės dalyje, Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio kadaise išnuomotas privatiems asmenims.) Taip pat galime numanyti, kad Lechelis vyresnysis susirgo ar kaip kitaip tapo neveiksnus, nes sūnus tapo jo globėju. Sekančiais, 1934 metais Gustavas Lechelis mirė, o Aleksandras ir Jonas paveldėjo sklypą su namu pagal testamentą. Tų metų dokumente vėl (ar vis dar) Tunelio gatvė traktuojama kaip „plentas einąs nuo geležinkelio stoties į VI fortą“ (KRVA F. 214, ap. 1, b. 7473). Abu broliai tapo pilnateisiais sklypo savininkais 1936 metais. Be gyvenamo namo, sklype buvo medinis ūkinis pastatas „su butu“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 8317) ir šulinys. (Dabartiniame sklype – mažiausiai du raudonų plytų ūkiniai pastatai.)

    Su šiuo namu kaip statybos vadovas (ar prižiūrėtojas) siejamas architektas buvo Vladimiras Serocinskis (KRVA F. I-61, ap. 2, b. 6336, l. 90). Apie jį (nepainioti su kitu Rusijos imperijos architektu tokia pat pavarde, dirbusiu Besarabijoje (dabartinėje Moldovoje) žinome neįtikėtinai daug.

    Vladimiras Karlovičius Serocinskis (Сероцинский, Владимир Карлович) gimė 1870 metų rugsėjo 30 / spalio 10 d., bajoras, studijavo Sankt Peterburge, Imperatoriškoje Menų akademijoje, bet baigė Civilinių inžinierių institutą, tą patį, kaip ir Frykas jaunesnysis, tik šešiais metais anksčiau, 1896 (taigi, jie nesusitiko). Buvo paskirtas į Kauną, kur išdirbo tik trejus metus, iki 1899 metų.

    Jaunas architektas Kaune pasižymėjo. 1896 metais jis suprojektavo medinį namą valstybės patarėjui (штатскому советнику) Berliakovui tuometinėje Proviantskaja gatvėje (dabar Donelaičio g. 5). Vėliau namas atiteko Rudolfui ir Michalinai Markeriams, kurių duktė ištekėjo už Bronislavo Sollomino, o šio duktė – už inžinieriaus, karo lakūno, lenktynininko Prano Hikso. Ilgą laiką stovėjęs apleistas, vėliau Hikso šeimos susigrąžintas, tvarkytas ir vėl aplestas, šiandien namas įrašytas į Kultūros vertybių registrą (u.k.47531), jo „vertingos savybės“ patvirtintos 2022 metų balandžio 15 d. (file:///C:/Users/User/Downloads/Aktas_KMRM117.pdf).

Namas Donelaičio g. 5 (2017 metų nuotrauka)

    1897 metais Serocinskis suprojektavo Richardo ir Makso Tilmansų vilą tuometinėje Smėlio gatvėje. Secesinis (Moderno) stiliaus medinis namas su bokštelais ir įmantriomis „šveicariškomis“ stoglentėmis buvo ypač gražus, jam neprilygo net po trijų metų įžymiojo Zigfrido Levi suprojektuota jų brolio Evaldo Tilmanso vila Sankt Peterburgo priemiestyje. Deja, šiandien šį pastatą, stovėjusį dabartinės „Akropolio“ „Maximos“ teritorijoje, galime matyti tik senose nuotraukose.

 Tilmansų vilos projektas (KRVA F. I-61, ap.2, b. 6330, l. 110)

Tilmansų vila, 1913 metais perstatyta ir praradusi savo aukštąjį bokštą. 1915 metai.

    1899 metais Serocinskis iš Kauno išvyko į Maskvą – buvo paskirtas techniku į Maskvos Gubernijos valdybos Statybos skyrių (Строительное отделение Московского Губернского Правления). 1904 metais jis – Liaudies blaivybės rėmimo Maskvos komiteto architektas. Tarnaudamas šiose pareigose, jis suprojektavo Maskvoje tradicinius šiai organizacijai „Liaudies namus“ (kokius turėjo ir Kaunas), vadintus „Алексеевский Дом“ („Aleksiejaus namai“) tais metais gimusio sosto įpėdinio caraičio Aleksiejaus garbei. Šiame pastate I pasaulinio karo metu buvo karo ligoninė, po Spalio revoliucijos – įvairių įstaigų buveinė, o 1934 metais ten įsikūrė „Kino namai“ (Дом кино), prie kurių 1967 metais buvo pristatyta nauja dalis. Šiam Moderno stiliaus pastatui šiandien gresia pavojus.

    1911 metais pagal Serocinskio projektą buvo pastatyta memorialinė koplyčia 1812 metų karo didvyriams atminti Pavlovo Posade (maždaug 60 km nuo Maskvos). 1932 metais koplyčia buvo sovietų valdžios sunaikinta, o 2007-2008 metais atstatyta pagal išlikusius brėžinius.

    1926 metais matome Serocinskį tarnaujantį SSSR Vidaus reikalų Liaudies Komisariate, žinomame kaip NKVD. 1930 metais jis buvo suimtas vadinamojoje „Prompartijos byloje“. Paviešinti jo tardymo protokolai, kurių viename jis vadinamas „profesoriumi“ (o tai reiškia, kad buvo dėstytojavęs kažkurioje aukštojoje mokykloje). Byla buvo sufabrikuota nemažai inžinierių ir technologų grupei, kuri buvo kaltinama neva įsteigusi „Pramonės partiją“, turėjusią įvairiomis specialaus projektavimo bei sabotažo priemonėmis keikti sovietų pramonei ir taip padėti Vakarų valstybėms užpulti Sovietų Sąjungą ir pakeisti jos santvarką. Tarp „priešiškų“ valstybių kaip pagrindinė buvo nurodyta Prancūzija ir joje veikiančios baltųjų emigrantų organizacijos. Tariamų „Prompartijos“ narių užduotis buvo „techninis-ekonominis kenkimas“. Visi kaltinamieji šioje byloje „prisipažino“, kad tarėsi, kaip suteikti visokeriopą pagalbą „užsienio valstybėms užpulti Sovietų Sąjungą“, ir gavo tik (!) po 10 metų lagerio. Tolesnis Serocinskio likimas kol kas nežinomas.

„Vilkolakis“ amžininkų atsiminimuose: interpretacijų koliažas 

Apstulbinta "Vilkolakio" publika. Antano Ingelevičiaus nuotrauka

Pirmoji „Vilkolakio“ buveinė buvo Laisvės alėjoje: vieno aukšto namas su mansarda, kuriame įsikūrė „vilkolakininkai“ stovėjo toje vietoje, kur vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai (dabar Laisvės al. 13). „Vilkolakis“ buvo įsteigtas 1919 metų gegužės 4 d. kaip „menininkų klubas“. Jo „narių-steigėjų“ sąrašą sudarė: Faustas Kirša, Kazys Binkis, Adomas Galdikas, Paulius Galaunė, Adelė Galaunienė, Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas ir Justinas Vienožinskis. Kaip matome, tai buvo poetai ir tapytojai (Bičiūną ir Galaunę taip pat galima priskirti prie „tapytojų“, nors jie verčiau buvo „visų (meninių) galų meistrai“, arba tie, kas šiandien vadinami menotyrininkais) + vieno jų žmona-dainininkė. Kompanija itin marga, skirtingų pasaulėžiūrų ir skirtingo (ne)rimtumo laipsnio. Tad iš pat pradžios nebuvo visiškai aišku, kuo ruošiamasi užsiimti – švietėjiška veikla (tokia, kaip paskaitos, parodos, minėjimai, leidyba), ar linksmybėmis. Rodos, pastarosios nugalėjo. Bet kuriuo atvejų, ką tik įsteigtas, tai nebuvo „teatras“ (bent nebuvo toks teatras, kaip jį suprato Antanas Sutkus – jo paties vadovaujama aktorių trupė). 

        Keista tai, kad „narių-steigėjų“ sąraše figūruoja Didžiokas, nors jis su žmona į Kauną atvyko vėliau nei kiti: Barbora Didžiokienė savo atsiminimuose nurodo ne 1919, o 1921 metų pavasarį. Kaune jie apsigyveno Valstybės teatro koridoriuje su Sruogos padovanota lova, o gyventi teatre jiems leido tas pats Sutkus (panašu, tuo metu perėmęs patalpas iš Juozo Vaičkaus) (Didžiokienė 2015: 68). Pats Didžiokas „Vilkolakio“ įsteigimo laiką nurodo 1919 metų vasarą: 

    „1919 m. vasarą dailininkai įsteigė klubą-kabarę „Vilkolakį“. Tenai, kur dabar stūkso daugelio aukštų  Ateitininkų rūmai, stovėjo pusantro aukšto namelis. Visos kambarėlių sienos ir salė su maža scena buvo dailininkų ištapytos. Scenoj dažniausiai buvo vaidinami nesudėtingi „skečai“ ir intermedijos. Šio viso dalyko siela buvo dailininkas Kajetonas Šklėrius, tuo metu buvęs miesto ir apskrities viršininku, kurį mes vadinome gubernatorium. 

    „Vilkolakį“ lankė tada visi mūsų inteligentai ir širdingai linksminosi drauge su nemokytais artistais. Klubo reikalai puikiai klojosi ir kada nuo jo dailininkai atšlijo, įsitraukęs kiekvienas į savo darbą, kasoj buvo, pagal tą laiką, stambi pinigų suma – 30 000 markių. Paskui „Vilkolakį“ perėmė aktoriai su A. Sutkumi ir organizavo satyros teatrą“ (Didžiokas 1990: 191).

     Aprašymas gana tikslus: steigėjų dauguma buvo dailininkai, žanras – „klubas-kabarė“, t. y. linksmybių vieta, kur susijungia teatro ir lėbavimo (bet kuriuo atveju, vaišių) elementai. Nieko rimto. O Sutkus, aktoriai ir „teatras“ atsirado tada, kai pirmųjų narių (steigėjų ir ne) keliai ėmė skirtis, nes išsiskyrė jų interesai ir atsirado kitų, rimtesnių darbų.

         Įdomus yra „vaidilos“ – visuomet į teatrą linkusio Balio Sruogos vaidmuo. Visą salės sieną užėmusį Olgos Dubeneckienės darbo Sruogos „portretą“ prisimena visi. Aktorė Valerija Bielskaitė-Anysienė prisimena: „Kartą B. Sruoga vaidino kažkokioj scenoj arklį – buvo jo užpakaline dalim ir su ranka mostagavo uodega“ (In Sruogenė 1996: 76). O štai ką apie „Vilkolakio“ pradžią rašė pats Sruoga:

 „Steigimas vyksta karo lauko nuotaikoje. Užima vokiečių apleistą ir nežinia kam tuomet priklausantį namą Laisvės alėjoje (dabar jo vietoje stovi Ateitininkų namai), išlaužia vieną mūrinę sieną, pasidaro sceną, savavališkai prisijungia elektrą, be jokio patento įsisteigia bufetą ir pradeda „linksmuosius posėdžius“ su improvizuotais vaidinimais. (...) Salė visuomet sausakimšai pilna stačių žmonių, – ne visi norintieji patekti net įsileidžiami. Publikai sėdėti yra vos keli paprasti suolai ir vienas sudužusio aeroplano propeleris. Užsienio atstovybių galvos ant langų sustoję vargsta, „vaidinimų“ žiūrėdami“ (Sruoga 1990: 215).

         Čia turime „niekieno” namo užėmimo aprašymą. Kadangi „Vilkolakis“ buvo „klubas“, patalpų turėjimas buvo esminis. Rodos, „vilkolakininkai“ buvo „skvoteriai“: jie ne tik savavališkai užėmė namą, bet ir išgriovė jame sieną, įvedė elektrą (pasivogė iš Tilmansų?), kas reikalavo technologinių žinių, ir suorganizavo „bufetą“ (juk „kabarė“), o tam vėlgi reikėjo specifinių gebėjimų, bent „logistinių“. 

        Visai kitaip situacija atrodo Sutkaus atsiminimuose: jis teigia, kad tai buvo dviejų aukštų namas (mansardą galima laikyti ir antru aukštu) ir kad jis buvo išnuomotas(Sutkus 1969: 26), kitaip tariant, viskas legalu. Nėra aišku, ar namas buvo mūrinis, ar medinis. Antai, Sruoga kalba apie mūrinės sienos išgriovimą, o Sutkus prisimena namą kaip medinį. Be to, jis dar dalina patalpas į „viešas“ ir „privačias“: esą, patalpos apačioje buvo skirtos publikai (salė, bufetas, drabužinė), o pats „klubas“ rinkosi viršuje (kur klubo nariai, kaip matysime, ne visai „padoriai“ elgėsi). Įdomu, kad jis mini ir bufetininko pareigybę (jei samdė bufetininką, tai ir bufetas turėjo būti legalus). Prisiminkime taip pat Didžioko minimą Šklėrių – taip pat dailininką, bet sykiu ir Kauno miesto ir apskrities viršininką, kurio leidimu, reikia manyti visas šis namo užėmimas ir įvyko. 

   „Patalpą sudarė vos keturi kambariai: du – erdvesni ir du – mažesni. Erdviausias kambarys galėjo sutalpinti apie šimtą sėdinčių, na, o stačių – antra tiek. Šis kambarys liko paskirtas žiūrovų salei ir scenai įrengti; antrame, gretimame įsikurdino bufetas, kartu užėmęs ir vieną mažesnį kambarėlį; o ketvirtasis buvo paliktas klubo nariams rinktis. Beje, buvo dar ir drabužinė. Ją teko įrengti „paradiniuose“ laiptuose, kuriais buvo kopiama į klubą, esantį antrame medinio namuko aukšte. (...) Sumanus klubo bufetininkas sugebėjo įrengti virtuvėlę siauruose laiptuose į kiemo pusę.“ (Sutkus 1939: 26).

        Iš esmės, visų amžininkų atsiminimuose, su nedideliais skirtumais, patalpų aprašymas sutampa. Advokatas Rapolas Skipitis aprašo „saliukę, kurioje galėjo tilpti gal 60, o daugiausiai 80 kėdžių. Gale padaryta scena, o greta – užkulisis aktoriams grimuotis ir persirengti – šie buvo nepatogūs ir maži (In Sruogienė 1996: 73). 

            Vincas Trumpa rašo, kad „Vilkolakis“ „buvo mūsų laikų commedia dell‘arte“ (Trumpa 2001: 329). Ir nors laikas nėra nurodomas, kiti žanro aprašymai sufleruoja, kad tai buvo pasakyta apie „pirmąjį“ „Vilkolakį“. Marijos Urbšienės-Mašiotaitės atsiminimuose „Vilkolakis“ jau suvokiamas kaip „satyros teatras“, aprašomos patalpos ir kaip „svarbiausi“ asmenys pasirodo Dubeneckiai su Levinsonu:

 „Ten, kur vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai, anuomet stovėjo vienaaukštis namelis. Čia buvo įsikūręs Vilkolakio teatras, nedidelėje patalpėlėje su mažu prieškambariu – rūbine, nedidele saliuke su mažyte primityvia scena bei dviem kambariukais, atstojusiais restoraną ir fojė. Vaidinimo dienomis Vilkolakio patalpos būdavo sausakimšai prikimštos. Per visą salės sceną galėjai matyti puikus sėdinčio po medžiu Balio Sruogos ir O. Dubeneckienės [čia akivaizdi painiava] portretus-šaržus. B. Sruoga, K. Binkis, V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, M. J. [gal turi omeny jo krikščionišką vardą Juozapas-Marija?] Levinsonas-Benaris buvo svarbiausieji to teatrėlio vadovai. Jie patys rašė pjeses, patys vaidino, režisavo ir statė. Iš paprasčiausių medžiagų, spalvoto popieriaus, skirto gėlių vazonams, jie sumaniai pasigamindavo išradingus kostiumus. Daug teatro mėgėjų lankydavo Vilkolakio spektaklius. (...) Gaila, kad tas puikus sumanymas, kaip mažosios scenos ir satyros teatras, nebuvo ilgo amžiaus. Greitai teatras liovėsi gyvavęs“ (Urbšienė-Mašiotaitė 1996: 179-180).

         Galaunė na kartą pasakojo, kaip „Vilkolakyje šokdavo ant stalo ir dainuodavo šlagerius į negrą [žodis anuomet visiškai „korektiškas“] panašus Petrogrado dailės akademijos studentas Levinsonas-Benaris (vėliau jis išvažiavo į Paryžių)“ (Cit. Žemaitytė 1988: 74). Kita to paties pasakojimo versija:

 „Peterburgo-Petrogrado menininkų įdomų gyvenimą skiepijo prof. architektas Vladas Dubeneckis, jo žmona Olga – tapytoja ir balerina – ir Peterburgo Meno akademijos studentas Levinsonas-Benaris. Visi jie buvo labai simpatiški ir linksmi žmonės ir to mokė apsnūdusius lietuvius. Ypač simpatiškas buvo Levinsonas-Benaris. Mažo ūgio, kresnas, kampuotos formos galva, storomis lūpomis, jis buvo kiek panašus į negrą. Ir tikrai – „Vilkolakyje“, savotiškai šokdamas ant stalo, įdomiai dainuodavo negrų dainas. Neišgalvotas, bet išmoktas Paryžiuje“ (In Vienožinskis 1970: 299).

     Galima patikslinti, kad „ypač simpatiškas“ Josifas (Osipas) Levinsonas buvo nebe studentas, bet absolventas, nes turėjo architekto diplomą, be to, neaišku, kada jis spėjo pasimokyti „negrų dainų“ Paryžiuje. Gimęs Vilniuje, jis tapo Dubeneckio mokiniu ir draugu Sankt-Peterburgo Menų akademijoje, 1919 metais kartu dirbo „sovietiniame“ Vilniuje „Vaizduojamosios dailės kolegijoje“, kur buvo atsakingas už grafikos meno reikalus (Žmuidzinavaičius 1961: 217), persikėlęs į Kauną, kartu, kaip architektas, dirbo AMLIT’e ir Dubeneckio-Songailos „kontoroje“. Savo pavardę jis nevykusiai išvertė į hebrajų kalbą, lyg ji būtų ne žydiška (Levio sūnus, levitas), o vokiška – išėjo „Liūto sūnus“ (Ben ari), o 1923 metais dar ir pasikrikštijo Karmelitų bažnyčioje pasivadinęs Juozapas-Marija (Bukauskaitė 2012). Krikšto tėvu tapo Juozas Naujalis. 

    

        Tapytojas Vilius Jomantas pasirodo tik Sutkaus atsiminimuose, kur aprašoma, kas prisidėjo prie „interjero“ kūrimo: „O. Dubeneckienė pagamina didžiulį pano – Vilkolakio vaidilos B. Sruogos portretą; V. Dubeneckis išgražina laiptus; P. Galaunė puošia salės angas; V. Jomantas sukuria „Vilkolakio“ herbą [nutapytą ant salės sienos], V. Bičiūnas nupiešia Vilkolakio scenai neva pastovią dekoraciją“ (Sutkus 1969: 33). 

Iš kairės: Levinsonas, šuniukas, Dubeneckine, prof. Mykolas Songaila, Petras Kalpokas (priekyje), už jo - Dubeneckis. Kas yra kiti ir kur tai fotografuota? 

        Anot Sutkaus, vienas kambarys, skirtas išimtinai „Vilkolakio“ klubo nariams, vadinosi „Dangaus žydryne“. Jis buvo visas išdažytas mėlyna „dangaus“ spalva, su auksinėmis žvaigždėmis:

 „Nuo pusės kambario į palubę kilo per visą kambario plotį laiptai, ant kurių buvo galima ne tik sėdėti, bet ir atsigulti. Jokių kitų baldų kambaryje nebuvo. Lubos ir sienos buvo išdažytos melsvai ir pagražintos auksu spindinčiomis žvaigždėmis. Dienos šviesai čia buvo draudžiama prasiskverbti. Užtat langai buvo aklinai užtaisyti. Kambarį apšviesdavo kampe, palubėje, pakabinta lemputė, spindinti melsva šviesa. Kambarys turėjo priminti blankiai mėnulio apšviestą dangaus skliautų žydrynę, kur meno žmonės galėtų susikaupę ieškoti ir surasti savo kūrybai įkvėpimo. Bet iš tikrųjų nuo pat pirmųjų klubo veiklos dienų šioji „paslaptingoji nusiteikimo žydrynė“ kai kuriems tapo ne įkvėpimo, bet girtavimo vieta.“ (Sutkus 1969: 48). 

        Šioje vietoje prasideda Sutkaus „retrospektyvinis“ nepasitenkinimas ir moralizavimas, tiek paveikus, kad jį cituojanti Lina Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 20, 73-74) klaidingai nurodo, kad patalpos buvo šitaip dekoruotos Maironio gatvėje, t. y., kad kalba eina apie Sutkaus vadovaujama „Vilkolakio“ teatrą. Vėliau, knygoje (Preišegalavičienė 2018: 45-46) jau visiškai nebeaišku, apie kokią patalpas (ir netgi apie kokį laiką) kalbama. Anot jos, „Vilkolakio“ interjeras su Sruoga po medžiu, Dubeneckienės nutapytu „kaip bohemininkų grupės lyderis“, buvo „rimtas iššūkis nusistovėjusiems visuomeninių patalpų įrangos standartams, solidaus tautinio interjero satyrinė interpretacija“ (Preišegalavičienė 2018: 45). (Rimtai? 1919 metais?). Prieš šio epizodo netrūkus grįšime. O dabar dar truputis Sutkaus nepasitenkinimo iš to laiko, kai Sutkus „Vilkolakyje“ jau buvo, bet nuo jo niekas nepriklausė, o ir tų, nuo kurių priklausė, požiūriai pradėjo skirtis (vėlgi, jeigu tikėti Sutkumi), o „neformaliu“ „Vilkolakio“ lyderiu tapo Vladimiras Dubeneckis. Jis liko ir ištikimas pačiai idėjai, ne tik teatrui, bet ir specifiniam teatrališkumui (prisiminus kad ir legendą apie jo nebylų šokį Valstybės teatro direktoriaus kabinete, gal to paties Sutkaus, o gal ir ne). 

„Kai kurie Vilkolakio nariai mėgo nepasirengę improvizuoti įvairius grynai pramoginio pobūdžio numerius. Improvizacijomis ypač domėjosi tokie kultūringi žmonės, kaip V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, S. Lydinas ir J. Levinsonas-Benari. Ilgus metus gyvenę Peterburge, jie visi buvo pripratę prie anų laikų Rusijos didmiesčio menininkų išdaigų, sugebėjo jomis paįvairinti savo laisvalaikius ir poilsį. Šie ypatingų pomėgių žmonės 1919 m. pabaigoje paruošė dvi programas: „Navachuna – dainų ir šokių veikslas iš ispanų gyvenimo ir magingasai keturių burtininkų veikslas, ir gėlių puokštė“ (...) ir „Blek end vait“ („Black and white“), negrų tragedija – juokai, dainos, šokiai, galvažudybės. Be to, Mezopotamijos kinematografas“ (Sutkus 1969: 46-47). 

        „Kultūringi žmonės“ taip nesielgia. Anot Sutkaus, visa tai nepatiko ne tik jam, bet ir Sruogai: esą, tokie vaidinimai daro „mūsų menininkams“ blogą įtaką, užkrečia juos „beprasmėmis svetimybėmis“ (Sutkus 1969: 48), o „šio ketvirtuko vadovas“ Dubeneckis, į Sutkaus kritinę pastabą atsakęs „kiekvienas savaip išprotėjęs“ (Sutkus 1969: 47. Dubeneckis kalbėjo rusiškai: „Каждый сходит с ума по-своему“). Apie ketvirtą iš tų „kultūringų“ – Sergėjų Lydiną – žinių nėra. 

       1920 metų lapkričio 1 dieną Kauno miesto komendanto (karo valdžios?) įsakymu „vilkolakininkai“ turėjo užleisti patalpas Lenkų dramos-muzikos draugijai „Liutnia“. Tad, jeigu namo Laisvės alėjoje užėmimas galėjo būti nelegalus (gal apie tai dar atsiras dokumentų), tad jo apleidimas buvo legalus. Į Maironio gatvę persikėlė jau „kitoks“ „Vilkolakis“, kuriam jau vadovavo Sutkus, besistengiantis pažaboti „kultūringų žmonių“ šėliojimą. Pagerbtas 1921 metais išleistame „Lietuvos albume“, jis vadinamas „Vilkolakio“ šaržų komedijos vedėju“.

 *** 

Maironio g. 3 (dabar 11) 1882 metų nuotrauka, iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus

Pastatytas XIX amžiaus viduryje dviejų aukštų namas (dabar Maironio g. 11) su kolonomis ir erkeriu fasado centre (šie neišliko), su dideliu kiemu ir kiemo fligeliais, pagaliau, su tikra sale, buvo skirtas kitokio pobūdžio „klubui“ – tam, kas Rusijoje buvo vadinama „Дворянское собрание“ (verčiant tiesiogiai, „Dvarininkų susirinkimas“, vieta, kur susirinkdavo vietiniai rusų „aristokratai“). Savo atsiminimuose Sutkus namą vadina „Karių klubu“: čia buvo Karininkų ramovės pirmtakė (kuri, atitinkamai, turėjo persikelti į Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampą, į namą, kuris šiandien vadinamas „Senoji ramovė“), ir tuo pačiu – taip pat teatras. 

        Su tais teatrais turime tikrą painiavą. Jų pirmaisiais Laikinosios sostinės metais Kaune buvo devynios galybės. Jie kūrėsi, pykosi, maišosi, dalinosi tomis pačiomis patalpomis. Pasak Vytauto Bičiūno, Sutkaus „Tautos teatras“, oficialiai įsteigtas 1919 metų balandžio 20 d., buvo pirmas ir buvo „valdžios šelpiamas“. Toliau: 

„Lenkams išgujus iš Lietuvos sostinės Kapsuko valdžią, į Kauną persikelia K. Glinskio vadovaujama „Vilniaus studija“. Tuo pačiu laiku į Kauną persikelia iš Vilniaus ir J. Vaičkaus skrajojamas teatras, dar Vilniuje mėginęs pasidaryti nuolatiniu lietuvių teatro meno židiniu. (...) Galiausiai, „Tautos teatro“ kolektyvas imasi vaidybos meno mokomojo darbo, „Vilniaus studija“ virsta „Kareivių teatru“ (vaidinusiu Maironio g. 3 [to paties namo senasis adresas, kitur „Karių teatras“]), o J. Vaičkaus artistų kolektyvas toliau bevaidindamas ilgainiui darosi „L meno kūrėjų“ draugijos įsteigto nuolatinio dramos teatro (dabar valstybės teatro) branduoliu“. „1921 m. susidaro nuolatinis dramos teatro kolektyvas su trimis režisieriais: K. Glinskiu, J. Vaičkum ir Vitkausku (ilgainiui lieka vienas K. Glinskis)“ (Bičiūnas 1999: 151-152). 

        Pats Bičiūnas įsteigia „Žvaigždikio“ teatrą, „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ – Dramos ir Operos „vaidyklas“. 1922 metais įsikuria Žydų vaidybos studija, kuriai metus vadovavo Levinsonas; 1923 metais Juozas Vaičkus įsteigia dar vieną – „Šaulių teatrą“. Ir tik tais pačiais 1923 metais „Vilkolakis“ pagaliau „oficialiai“ tampa teatru. Tuo būdu Suktus jau turi du savo teatrus viename name. 

        Aukščiau paminėta „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ buvo įsteigta 1920 metų pradžioje, „visiems menams suvienyti“. Daugelis steigėjų – tie patys + Sruoga ir Sutkus + „patriarchai“ – Naujalis ir Maironis, ir dar Stasys Šilingas. 

        Anot Sutkaus, tai „Vilkolakis“, gavęs „butą“ Maironio gatvėje, „pasikvietė“ kartu įsikurti ir LMK Draugiją: „Taip netikėtai įsigijęs erdvesnes patalpas Vilkolakis pakvietė į jas persikelti ir Lietuvių meno kūrėjų draugiją. Juk tai buvo giminingos organizacijos, siekusios artimų tikslų, gyvenusios vienodomis nuotaikomis“ (Sutkus 1939: 326). Kaip tos nuotaikos nebūtų vienodos, jei abiejų steigėjai buvo tie patys ir abiem faktiškai vadovavo tas pats Sutkus: oficialiai jis buvo LMK draugijos pirmininko pavaduotojas, bet vadovavo ir jai, nes pirmininkas, Adomas Varnas dar gyveno Vilniuje. „Draugijos valdyba pasiūlymą priėmė, su sąlygomis sutiko ir 1921 m. pavasarį į Vilkolakio būstą persikėlė“ (Sutkus 1939: 327). Tačiau greitai Sutkaus (greičiausiai) įsivaizduojamos nuotaikos pasikeitė ir 1922 metų pabaigoje abu, „Vilkolakis“ ir Draugija (jos Plastikos sekcijos pirmininko Vienožinskio asmenyje), susipyko dėl tų pačių patalpų.

         Iš pradžių Draugijos veikla buvo greita ir vaisinga: įsteigtos Dramos ir Operos „vaidyklos“, surengta Čiurlionio darbų paroda ir parengtas M. K. Čiurlionio galerijos įstatymas. Vienožinskio Piešimo kursai, o vėliau Meno mokykla taip pat siejama su Draugija. Visa tai 1921 metais. Ir visa tai tame pačiame name Maironio gatvėje. Didžiokas (abiejų steigėjas) vėliau rašė: „Dviejų aukštų namely, Maironio gatvėje, kurį dabar užima Konservatorija, nuo ryto iki vakaro buvo posėdžiaujama ir darbas kunkuliavo. Visi meno klausimai buvo visų bendrai svarstomi, visų kantriai buvo klausoma režisierių dogmatinių ginčų, muzikų fantazijų ir poetų elegijų“. (Didžiokas 1990: 192). Vėliau draugija „išsiskirstė sekcijomis: plastikų, rašytojų, muzikų ir teatralų. (...) Veikiausia ir darbščiausia buvo plastikų sekcija. Kitos sekcijos arba tik iš vardo gyvavo, arba į draugijos gyvenimą žiūrėjo platoniškai“ (Didžiokas 1990: 192). 

        Tame pačiame name stovėjo sukrauti iš Maskvos parvežti Čiurlionio paveikslai, skirti popieriuje jau įteisintai Čiurlionio galerijai, ar kažkam dar didingesniam, kas Vienožinskio svajonėse iškildavo kaip „Meno rūmai“. Šis rašo, kad tai „Vilkolakio“ intrigos atėmė patalpas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos (Vienožinskis 1970: 70). Čiurlionio darbai ir kiti numatomų „Meno rūmų“ eksponatai (daugiausiai, etnografiniai) „ir toliau buvo laikomi draugijos bute, atskirame uždarytame kambary, kolei Švietimo ministerija užleido savo rūmuose tris kambarius“ (Vienožinskis 1970: 71) (Prieš atsidurdami Maironio gatvėje, Čiulionio paveikslai spėjo pabūti Užsienio reikalų ministerijos „sandėliuose“, o kas dėl Švietimo ministerijos, tai ji niekad nuosavų „rūmų“ neturėjo). Vienožinskio požiūriu, kambarys, „būdamas paveikslų sandėlis, buvo pilnai tinkamas“ (Vienožinskis 1970: 36). Kažkokiu būdu konfliktas dėl patalpų buvo susietas su šiuo „sandėliu“. 1927 metų vasarą Galaunė straipsnyje „Čiurlionio galerijos vargai“ rašė kad, kaip „Vilkolakis“ „pagrobė“ Lietuvių meno kūrėjų draugijos „būstą“, Čiurlionio kūriniai „tiesiog barbariškai buvo mėtomi iš vieno kampo į kitą“ (Galaunė 1970: 245). Anot jo, tai vyko jau 1922 metais. „Tiktai 1923 m. rudeniop tuometinio galerijos direktoriaus K. Sklėriaus dėka šis galerijos turtas buvo surankiotas ir pergabentas į du Švietimo ministerijos rūmų kambarius“ (Galaunė 1970: 245). 

        Nėra aišku ir kada tiksliai patalpas bandė užimti Vienožinskis, tam organizavęs savo Piešimų kursų studentus, tarp kurių buvęs Rimtas Kalpokas (rodos, su malonumu minįs visus Vienožinskio „nelegalias“ akcijas, kuriose jam teko dalyvauti) prisimena pastatą buvus „nenaudojama“ (ką sunku įsivaizduoti): „Užėmėme ir pradėjome dirbti tuo metu nenaudojamame pastate Maironio gatvėje. Atvykusiai policijai nepavykus mūsų iš ten iškeldinti, valdžia atsiuntė kariuomenės kuopą, kuri šautuvų buožėmis mus iš užimtų patalpų išmetė ir, pasivariusi Laisvės alėja senamiesčio link, iki sankryžos, paliko“ (In Vienožinskis 1970: 318). 

        O štai būsimo Meno mokyklos direktoriaus Igno Šlapelio įvykių versija:

     „Dėl patalpų įvyko didesnis konfliktas su „Vilkolakiu“, kuris tuomet veikė dabartinės muzikos konservatorijos rūmuose. 1921 m. rudenį buvo susitarta su „Vilkolakiu“ įrengti to rūmo vestibiulyje Paišybos kursų kampelį. Antrame aukšte, nuošaliausiame kambaryje, buvo sukrauti M. K. Čiurlionio paveikslai ir tautodailės šiek tiek surankiotų pavyzdžių. Visi taip susikimšę šiaip taip sugyvenome ir veikėme. Tai buvo iki 1922 m. pavasario. (…) 

    Paišybos kursai, gavę smirdančią patalpą Liaudies namuose, (...) troško smarvėje ir kamšatyje. Tuo tarpu LM Kūrėjų draugijos visos sekcijos, išskyrus Plastikų sekciją, buvo apmirę, „Vilkolakis“ kiek pažabotas, buvo praradęs aštrumo ir įdomumo. Tad Paišybos kursų mokytojų – jie sudarė Plastikų sekcijos daugumą – buvo nuspręsta užimti „Vilkolakio“ patalpą (kurios savininkas buvo L. Meno Kūrėjų Dr-ja), kur dabar Muzikos Konservatorija – Čiurlionies galerijai ir Paišybos kursams. Nutarta ir padaryta: paskirtą dieną Paišybos kursų mokiniai savo molbertus nusinešė iš Liaudies namų į „Vilkolakio“ patalpą ir uoliai pradėjo darbą. „Vilkolakio“ vadovybė – A. Sutkus, K. Puida ir V. Bičiūnas šaukdamiesi pagalbos kreipėsi į Policijos vadą Januškevičių. Tas parėdė Paišybos kursus išmesti. Vieną popietę policija apstojo visą namą, kad niekas neišeitų ir neišneštų. Visus ten buvusius mokinius ir mokytojus suėmė ir nuvedė į Policijos nuovadą (29. III. 23 m. Apskr. viršininko padėj. Janušonis). Eidami į nuovadą viduriu gatvės, kaip pridera suimtiesiems, giedojo, kiek balso turėjo, Lietuvos himną, kas visai netinka areštantams. Man šioje iškilmingoje eisenoje neteko dalyvauti: man buvo pavesta parašyti atsišaukimą į visuomenę. Tuo metu, kai buvo kovojama ir kumščiuojamasi Maironio gatvėje, aš su mokiniu Vaškevičiumi skubiai hektografavome Liaudies namuose jaudinantį, verksmingą atsišaukimą daugelyje egzempliorių, kurie buvo išsiuntinėti Seimo nariams, šiaip jau visuomenės veikėjams ir įvairioms įstaigoms. Buvo skųstasi Prokuratūrai, bet be pasėkų. Policijos nuovadoje visi eisenos dalyviai buvo surašyti ir paleisti. Buvo kalbama apie teismą, bausmes ir t.t., bet buvo apsieita be tų visų baisenybių, nors ne be tam tikrų pasekmių. „Vilkolakio“ patalpos kurį laiką policijos saugomos, kad neįsibrautų įnamiai“ (Šlapelis 2011: 7). 

        Tad tuo kartu „Vilkolakis“ laimėjo. 

        Kitaip įvykius aiškina Sutkus. Anot jo, konfliktas, privedęs prie to, kad „Vilkolaikis“ prarado patalpas ir galiausiai liovėsi egzistavęs, ne tik buvo išprovokuotas LMK draugijos, bet ir buvo tiesiogiai susietas su pastato nuosavybės teisių neaiškumu ir vienų ar kitų menininkų „grupuočių“ buvimo jame teisėtumo pagrindimu. „Namas, kuriame naujai įsikurdino Vilkolakis, dar iš carinių laikų priklausė „Kauno srities bajorų sąjungai“, tad namas turėjo priklausyti Kauno savivaldybei; tačiau iš tikrųjų jo priklausomybė buvo neaiški, ir jame įsikūrusios įstaigos neturėjo nuomos sutarčių, nes nežinojo tiksliai, iš ko turi nuomotis patalpas“ (Sutkus 1969: 328). 

        Nesutarimai tarp Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės dėl teisių į nekilnojamą turtą Kauno mieste anuomet sukėlė nė vieną konfliktą (vienas tokių buvo kilęs ir dėl Meno mokyklos statybos). „Vilkolakis“ pasirinko kliautis savivaldybe: 1921 metais gavo laikiną, o 1922 metais – nuolatinę nuomos sutartį su savivaldybe. „Vilkolakis galėjo išsinuomoti visą antrą aukštą ir tris kambarius pirmame aukšte. Būstas susidėjo iš nedidelės 238 vietų saliukės, kelių kambarių ir kitų pagalbinių patalpėlių. Likusioje pirmojo aukšto dalyje, susidedančioje iš aštuonių kambarių, tuo metu buvo įsikūrusi J. Naujalio išlaikoma muzikos mokykla“ (Sutkus 1969: 328). Tai, kad 1922 metais „Vilkolakis“ ir LMK draugija dar taikiai sugyveno, liudija pranešimai apie šiame name Maironio gatvėje įvykusią Marko Chagallo parodą. Chagallas vyko iš Maskvos į Berlyną per Kauną ir su savimi vežasi daugiau kaip 60 tapybos ir grafikos darbų (Lietuvos pasiuntinio Sovietų Rusijoje Jurgio Baltrušaičio dėka). Parodos organizavimo nuopelnas tenka LMK draugijai, Vienožinskis pasakė sveikinimo kalbą. Kalbėjo ir Kauno žydų bendruomenės atstovai. Pastato salė, kurioje Chagallas pirmą kartą pristatė savo autobiografiją „Mano gyvenimas“ ir skaitė jo ištraukas (suprantama, rusiškai), visur vadinama „Vilkolakio“ salė. 1922 metų gegužės 25 d. oficioze Lietuva buvo išspausdinta Vytauto Bičiūno recenzija. Bičiūnui paroda nepatiko. Chagallą jis išvadino žmogumi, neturinčiu „ne tik fantazijos lakumo, bet ir minties originalumo“ (Cit. Mulevičiūtė 2001: 91).

     Pasak Sutkaus, po kiek laiko kilo idėja „teises į patalpą perleisti Lietuvos meno kūrėjų draugijai – vyresniam broliui, kaip anuomet vilkolakininkai tą draugiją vadino“ (Sutkus 1969: 328). Kitaip tariant, „Vilkolaikis“ ne tik pasikvietė LMK draugiją „kartu gyventi“, bet ir geranoriškai užleido jai nuomos teisę. Anot Sutkaus, Draugija pažadėjo patalpas sutvarkyti, bet to nepadarė, o vietoj to „Draugijos suorganizuotųjų meno įstaigų – operos, baleto ir dramos teatrų, piešimo kursų, muzikos mokyklos – darbuotojai paprašė Švietimo ministeriją suvalstybinti jų įstaigas“ (Sutkus 1939: 329), ką ta ir padarė. Kitaip tariant, būdama ne tik netvarkinga, bet ir klastinga „kambariokė“, Draugija siekė visiškai perimti patalpas, pasinaudojusi dviejų „šeimininkų“ nesutarimu. Beje, dėl Draugijos „netvarkingumo“ kilo rimtų abejonių. Minimą „saliukę“ (iš tikrųjų, tiems laikams visai nemažą salę), rodos, rimtai „sutvarkė“ pats Dubeneckis (didelę painiavą šiuo klausimu sukėlė Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 46), ją išpainioti reikalingas papildomas darbas). 

Antano Ingelevičiaus nuotraukoje "Vilkolakininkai geria" 1923 metų vasario mėn. afiša: „Nesuvalstybinta Baidykla Vilkolakis“. 

    Supriešinti pastato „šeimininkus“ pavyko. Jau 1924 (o gal tik 1925?) „Švietimo ministerija iškėlė miesto savivaldybei teisminę bylą dėl namo priklausomybės“ (Sutkus 1939: 338). Vyriausias Tribunolas pastatą pripažino valstybės nuosavybe ir perdavė Švietimo ministerijai, o ši paskyrė jį Muzikos mokyklai (kaip atskirai valstybinei įstaigai, kitaip tariant, patalpas prarado visi). 1933 metais mokykla gavo konservatorijos statusą ir, nepavykus pasistatyti naujų rūmų, šiame name veikė iki 1949 metų, kai buvo iškelta į Vilnių (ir tapo Vilniaus konservatorija). Ir nors vėliau čia veikė (ir interjerą sunaikino) Valstybinis transporto darbuotojų mokymo centras, o, atkūrus Nepriklausomybę, verslo centras, namas iki šiol vadinamas Konservatorijos rūmais. 

Dar ne Konservatorija

        1925 metais „Vilkolakis“ prarado patalpas ir užsidarė. Tiesa, Sutkus mini, kad 1925 metais, „Vilkolakiui“ užsidarius, į jį kreipėsi kino teatro „Olimpija“ Laisvės alėjoje savininkas Bakas, girdėjęs, kad jo patalpas gali atimti ir jas atiduoti „Vilkolakiui“ (prielaida, o gal tik pretekstas buvo absurdiškas, nes Olimpijos“ nuomojama salė buvo privati, ir sunku būtų įsivaizduoti, kad ji galėjusi būti sekvestruota nevalstybinės meno įstaigos naudai) tad pasiūlė vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, netgi pasistatyti jam naujus rūmus Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių sankirtoje; bet Sutkus atmetė pasiūlymą, kaip teatro nevertų „spekuliantų“. (Sutkus 1969: 343-344). Ir liko Sutkus be teatro ir be valdžios (miesto ar valstybės) paramos. Neilgam. Ir jį ir jo (abiejų teatrų) aktorius priėmė Valstybės teatras, kurio direktoriumi jis tapo 1926 metais (nors juo išbuvo, ne be skandalų, tik dviejus metus).

         Dar 1923 metais (?) tą patį Maironio gatvės adresą (tada Maironio g. 3) savo reklamoje pradėjo skelbti paslaptingas Šv. Luko cechas. Jį sudarė Bičiūnas, Levinsonas-Benari ir Vilius Jomantas. Specializacija – bažnyčių dekoravimas. Apie cecho veiklą žinių nėra, susidarė įspūdis, kad realiai dirbo tik Bičiūnas, savo vardu. Levinsonas-Benari 1923 metais išvyko į Berlyną, o vėliau – į Paryžių. Žinoma, kad 1927 metais Utenos bažnyčios klebonas Jonas Asminavaičius ieškojo Šv. Luko cecho, norėdamas dekoruoti savo bažnyčią (Jankevičiūtė 2003: 256) ir kad 1928 metais prie cecho prisijungė Adolfas Valeška (o gal ir kiti), kuris tikrai dirbo šioje srityje Kaune, o vėliau tapo Bažnytinio meno muziejaus direktoriumi. 

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 

Bičiūnas, Vytautas. Kaunas 1030-1930. Kaunas: Naujasis lankas. 1999. 

Bukauskaitė, Evelina. „Lietuvos žydų dailininko Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“ // Menotyra (2012) T. 19. Nr. 1. P. 47-61.

Didžiokas. Vladas. „Dvidešimt plastinio meno metų“ // Lietuva 1918-1938. (Kaunas: Spaudos fondas, 1938) Fotografuotas leidinys Kaunas: Šviesa, 1990. P. 189-210. 

Didžiokienė, Barbora. Mažosios dailininkės prisiminimai. II. Vertė Ona Mickevičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. 

Galaunė, Paulius. Dailės ir kultūros baruose. Vilnius: Vaga, 1970.

Mulevičiūtė, Jolita. Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001. 

Preišegalavičienė, Lina. Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940. Kaunas: Vox altera, 2016. Preišegalavičienė, Lina. Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018. 

Sruoga, Balys. „Mūsų teatro raida“ // Kaunas 1918-1938. Kaunas: Šviesa, 1990. P. 211-236. 

Sruogienė, Vanda (Sud.) Balys Sruoga mūsų prisiminimuose. Vilnius: Regnum. 1996. 

Sutkus, Antanas. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969. 

Šlapelis, Ignas. Autobiografija // Kupiškės. 2011 Nr. 9. 

Trumpa, Vincas. Apie žmones ir laiką. Vilnius: Baltos lankos, 2001. 

Urbšienė-Mašiotaitė, Marija. Prisiminimai. Vilnius: Džiugas, 1996a. 

Vienožinskis, Justinas. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sud. Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970. 

Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988. 

Žmuidzinavaičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.

Jelijaševų šeimos namas (Vilniaus g. 13 / M. Daukšos g. 14)

Elijaševų (Eljaševų) šeimos valda Kauno senamiestyje, Vilniaus ir Daukšos gatvių kampe.
Šiame didžiuliame kampiniame name (tikriausiai), 1871 metais gimė gydytojas, rašytojas, vertėjas ir pirmasis jidiš literatūros kritikas Izraelis (Izidorius) Elijaševas; šiame name (galimai) gimė jo sūnus Solomonas (kai kur Kaunas nurodomas kaip jo gimimo vieta, ir tai gali būti tiesa, nes Izraelio žmona, Solomono motina Parlė 1908 metais įrašyta į šeimos sudėtį Kaune); ir, pasak nekrologo, pats Izraelis, ligų iškankintas, mirė 1924 metais. Neužilgo mirė šeimos motina, o broliai ir seserys bei kiti giminaičiai ir toliau gyveno šiame name su savo šeimomis, kol juos neišskyrė apsisprendimas – išvažiuoti į Palestiną ar pasilikti – o tuos, kas pasiliko, galutinai išskyrė okupantai: vieni Elijaševai 1941 metais nudardėjo gyvuliniais vagonais į Sibirą, kiti žuvo Kauno fortuose. Ir nieko neliko, tik atsiminimų nuotrupos ir vos 53-jų sulaukusio literato kapas Žaliakalnio žydų kapinėse.

Kartais Izraelio Elijaševo biografijose nurodoma kita gimimo data – 1873. Ši data apskaičiuojama pagal 1901 metų dokumentą, liudijantį, kad Zalkindo Elijaševo šeimai priklauso sūnus Izraelis 28 metų. Tačiau 1921 metais Kaune išduoto Izraelio Elijaševo paso kortelėje nurodoma, kad jis gimė 1871 metais rugpjūčio 31 diena. Tų pačių metų sausį jam išduotame iš Rusijos grįžtančio tremtinio liudijime parašyta, kad jis yra 49-rių metų amžiaus (KRVA F. 66, ap. 6, b. 92), taigi tų metų vasarą jam sukako 50. Tuo remiantis, 1871 metų data turėtų būti teisinga (ir kitais metais turėtume minėti jo 150 metų jubiliejų).

Valda

Nežinome, ar Izraelis Elijaševas iš tikrųjų gimė šiame name, nes nei 1871, nei 1873 metais valda Elijaševų šeimai dar nepriklausė; yra duomenų, kad 1874 metais šeima gyveno čia, bet namo savininkas buvo Denksas (Fridrichas Denksas, Kauno miestietis iš vokiečių pirklių giminės, III gildijos pirklys, konditeris, buvo gimęs 1807 metais, 1828-1831 metais ėjo Magistrato tarėjo pareigas (Remigijus Civinskas, Liudas Glemža. Kauno miestiečių elito kaita 1764-1831 metais. Kaunas: VDU, 218. P. 208). 1903 metų liepos 11 d. prasidedančioje pastatų adresu Boljšaja Vilenskaja (Didžioji Vilniaus) g. 16/ Petrovskaja g. 8 įkainojimo byloje nurodoma, kad valda priklauso Zalkindui Eljaševui „po Denkso“ (после Денкса), pagal pirkimo sutartį. Nuosavybės įkainojimo dokumentai su pastatų ir nuomininkų sąrašais pasipylė po to, kai valda buvo užstatyta Peterburgo-Tulos žemės banke, ir apima periodą nuo 1903 iki 1910 metų: mokesčiai vis didėjo ir šeimos finansiniai reikalai klostėsi niekaip. Tikriausiai, dėl finansinių sunkumų (o gal kokiais nors kitais sumetimais) didžiulė valda buvo sutuoktinių Elijaševų padalinta perpus tiesiog per didelio namo Vilniaus gatvės korpusą ir prie jo pristatyto kiemo namo centrą: kampinės dalies prie Daukšos gatvės savininkė tapo žmona, o likusios dalies – vyras, kuriam 1907 metais mirus, valda vėl buvo „suvienyta“.

1915 metais Elijaševienė ir bent dalis šeimos atsidūrė kažkurioje iš tų vietų (paprastai nurodoma Ukraina), kur caro valdžia tų metų gegužę vežė žydus, kaip nepatikimus, iš pasienio zonos. 1919 metais spalį savininkė, kuriai tuo metu turėjo būti jau 80 metų, dar negrįžusi, o namo „vedėja“ (заведующая) Raisa, Boriso dukra, Eljaševa, gyvenanti Vilkomirska (Ukmergės) g. 19, prašo peržiūrėti valdos įkainojimo mokestį „ryšium su smarkiais visų statinių, daugumos butų sugriovimais“. Rusų kalba rašytame prašyme skundžiamasi, kad butus užėmę vokiečių kareiviai išgrobstė net duris ir langus. Apžiūra parodė, kad visiškai sugriautas kiemo fligelis ir vienas butas keturių butų mūriniame name; „kitos patalpos dalinai suremontuotos ir dalinai reikalingos remonto“. Remontas buvo toks „kapitalinis“, kad 1924 metais mirusios Elijaševienės įpėdiniai vadina savo Vilniaus gatvės namą „nauju“.

1925 metų rudenį valda vis dar užstatyta (nurodomas Vilniaus žemės bankas). Pridėtas „įvedimo į valdymą“ lapas, datuotas 1882 metų rugsėjo 1 d., leidžia daryti prielaidą, kad būtent tada valda ir buvo pirkta (KRVA F. 218, ap. 1, b. 8481).

Elijaševų sklypo situacijos planas, sudarytas 1925 metų spalio 1 d. inžinieriaus Povilo Taračkovo. Įkainuojamas turtas: „1. Mūrinis dviejų aukštų namas iš Vilniaus ir Daukšos gatvės; 2. Mūrinis dviejų aukštų namas kieme; 3. Mūrinis dviejų aukštų namas kieme; 4. Mūrinis vieno aukšto namas-krautuvė; 5. Mūrinis vieno aukšto sandėlis kieme; 6. Mūrinis vieno aukšto sandėlis kieme; 7. Medinis sandėlis malkoms; 8. Mūrinis vieno aukšto namas- krautuvės; 9. Mūrinis ir medinis sandėliai malkoms; 10. Mūrinis dviejų aukštų namas; 11. Mediniai trobėsiai prie namų; 12. Kiemas“.

XIX amžiaus antroje pusėje pastatytas istoristinis namas nusklembtu kampu, su rustais padailintais tarpulangiais ir įmantriais sandrikais, buvo dviejų aukštų su mezoninu. Jo ilgasis korpusas užėmė visą valdos perimetrą palei Vilniaus gatvę; Daukšos gatvėje, po šios namo trumpesnės dalies, tai pačiai valdai priklausė dar du (sujungti) mūriniai namai. Didelis kiemas buvo neįprastos formos: iš beveik kvadratinės pagrindinės dalies į šiaurę „augo“ siauras koridorius, atsiveriantis į bendrą su kaimynu įvažiavimą. Pagrindinių įvažiavimų į kiemą įvažiavimų buvo du – iš vienos ir iš kitos gatvės. Kieme stovėjo dar daugiau mūrinių namų, dauguma dviejų aukštų, mūriniai ir mediniai sandėliai.

Daukšos gatvės fasadas

Pirmus namų aukštus, kaip įprasta, užėmė nuomojamos krautuvės, antrus – butai.. Antai, didelio namo pirmame aukšte palei Vilniaus gatvę 1903 metais minimos Arono Vilenčiko galanterijos krautuvė (лавка), Utės Trockio manufaktūros krautuvė, Leizerio Cirefo laikrodžių dirbtuvė, Gringau „Bohemijos sankrova“ (Богемский магазин, t.y. stiklo ir krištolo parduotuvė); batų krautuvė, smulkmenų krautuvė, Mejero Šabso „emaliuoti indai“ ir t.t. Ir tai tik žmonos pusėje. Vyro pusėje išvardijamos net trys galanterijos krautuvės (Zalmeno Mogelio, Berciko Fainšteino ir Davydo Davydovičiaus; Davydo Finkelšteino vaisių krautuvė, Ovsiejaus Šlomo kruopų krautuvė, Leizerio Ego stiklo krautuvė, Malkės Kagan smulkmenų krautuvė, Rachilės Aronovskajos tabako krautuvė. Minima ir paties savininko manufaktūros krautuvė bei šeimos užimamas 5 kambarių butas antrame aukšte. Kiemo pastatuose (kurių šiandien nebeliko) vykdavo gamybinė ir komercinė veikla.

Šeima

Didžiulio namo šeimininkė ir šeimos galva, kaip tai įprasta žydų šeimose, buvo Chaja-Sora, Arono duktė, Elijaševienė (1839-1926), mergautinė pavardė Aronzon, II-osios gildijos pirklio Zalkindo-Kalmano, Judelio sūnaus, Jelijaševo (1834-1907) žmona, Izraelio ir dar 9 vaikų motina (Šeimos sąrašai yra KRVA F. I-21, ap. 1, b. 1621; F. I-61, ap. 2, b. 5504, 5505, 5516). Jos 1921 metais Kaune gauto paso kortelėje užrašyta, kad jai 82 metai (KRVA. F. 66, ap. 1, b. 25620), tad gimimo metai turi būti tikrai 1839. Jei taip, tai ji gyveno iki 87-ių, Izraelį pagimdė būdama 32-jų, o jauniausią sūnų Boruchą – jau 44-ių. Abu tėvai buvo gimę Kaune. Visi Elijaševų vaikai studijavo, kai kurie baigė universitetus ir įgijo mokslų daktaro laipsnius. Pasakojama, kad penktadieniais šiame name susirinkdavo didelė šeima, giminės ir draugai (М. Валиев, В. Городецкий. Биографическая страничка Соломона Исидоровича Эльяшева // http://www.kmay.ru/sample_pers.phtml?n=12745). Šeima buvo religinga; namuose kalbėjo jidiš, vaikai, be hebrajų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, mokėjo lietuviškai ir, be abejo, rusiškai (nors šeimos tėvas, sprendžiant iš jo parašų dokumentuose, šia kalba rašė sunkiai).

Vardų ir pavardžių rašyba tarpukario Lietuvoje nebuvo nusistovėjusi; galima sakyti, kad visų etninių grupių gyventojų vardai bei pavardės to meto dokumentuose kartais taip keičiasi, kad tenka stebėtis, kaip žmonės iš viso buvo identifikuojami. Elijaševo motinos vardas kartais buvo rašomas Chajė-Sorė (arba Sara) ir pridedamas dar vienas vardas – Zalkė; tėvas irgi turėjo trečią vardą – Šloime (Šloma). Prie pavardės su rusiška galūne -ev (rusiškai Эльяшев) (kas rodo, kad po Žečpospolitos padalijimo šeima pateko į rusų valdomą teritoriją; šiuo konkrečiu atveju šeima buvo kilusi iš Žagarės), pridėjus dar vieną, lietuvišką galūnę -as, lietuviškuose dokumentuose buvo rašoma įvairiai – Elyjaševas, Eljašėvas, Eljaševas. „Papildomus“ rusiškus vardus jie, kaip ir daugelis to meto Lietuvos žydų „paveldėjo“ iš carinės imperijos laikų, kai taip pasivadinti buvo saugiau ir patogiau buvo. (Vokiečių, lenkų žydai, atitinkamai, turėjo „papildomus“ vardus „vakarietiškus“.) Paprastai vardas buvo pasirenkamas pagal sąskambį, prasidėdavo nuo tos pačios raidės. Taip šeimos tėvas vadinosi Zacharijas (nuo Zalkindo), o sūnus Izraelis – kaip įprastai, Izidorius. Savo sūnui, greta žydiško vardo Solomonas, Izraelis davė ir visai jau rusišką vardą – Nikolajus, su žydišku Šloma niekaip nesusijusį. Beje, reikia pasakyti, kad oficialiuose asmenų dokumentuose šie „papildomi“ rusiški vardai niekaip neatspindėdavo: čia Elijaševai buvo Zalkindas, Izraelis, Boruchas, Solomonas (caro laikų dokumentuose rusiškai Залкинд, Израиль ir t.t.).

Baal-Machšoves

Izraelis buvo penktas vaikas šeimoje. 10 metį jį religingi tėvai atidavė į Grobinos (Gruobinios) ješivą Latvijoje, iš kurios jis buvo pašalintas po dviejų metų (už „eretines“ nuotaikas), o tada išsiųstas mokytis į Šveicariją. Izraelis mokėsi medicinos Heidelbergo universitete Vokietijoje, baigė Berlyno universiteto medicinos fakultetą, tapo diplomuotu gydytoju-neurologu; įsitraukė į sionistinį judėjimą. Vokietijoje jis pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. Išvertė iš vokiečių į jidiš Teodoro Herzlo „Altneuland“ (paties Herzlo paprašytas). Tapo žinomas pseudonimu Baal-Machšoves, kas reiškia „Minčių valdovas“ (arba „Minčių vyras“, arba tiesiog „Mąstytojas“). Nerami XX amžiaus pradžia nubloškė atgal į „Rytus“: 1901 metais jis persikėlė į Varšuvą; tais pačiais metais 1901 metais tėvas Zalkindas gavo ludijimą (удостоверение), kad sūnus Izraelis, 28-rių metų yra jo šeimos narys Kaune. Tačiau 1901-1905 metais Izraelis gyveno Varšuvoje ir tapo žymiu jidiš literatūros kritiku. Jis buvo pirmasis, iškėlęs į aukštumas tokius rašytojus kaip Mendelė Moicher-Sforimas ir Šolom-Aleichemas. I pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinę armiją kaip karo gydytojas, vėliau atvyko į Sankt Peterburgą, išsiskyrė su žmona (neoficialiai, nes Kaune išduoto paso kortelėje jo šeimininė padėtis nurodyta „vedęs“) ir liko su sūnumi.

Sunkus Sankt Peterburgo, vėliau – Petrogrado Elijaševo gyvenimo etapas nušviestas per jo draugystę su Marku Šagalu. Liko Šagalo piešti jo ir sūnaus portretai. Liko ir Šagalo atsiminimai apie jų bendravimą, pokalbius, gyvenimą skirtinguose ir bendruose butuose, sunkią „razruchos“ buitį ir nykstančią jauno Elijaševo sveikatą. Jis vertėsi gydytojo praktika ir turėjo išmaitinti sūnų.

„Bet mane traukė ir pati Eljaševo asmenybė, ne tik tai, apie ką jis kalbėjo. Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“.

„Vėliau, revoliucijos metais [1917–1918], Peterburge mes dažnai gyvendavome kartu. Sėdėdavome virtuvėje, vienintelėje šiltoje patalpoje. Kampe tarnaitė skalbdavo skalbinius, o mes gerdavome nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu“.

„Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų“.

„Galvojau apie savo iš dalies paralyžiuotą draugą, kuris turėjo labai mažai džiaugsmo savo gyvenime. Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį. O kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė“ (Vertė Goda Voblikaitė „Parūkimai su Bal Machšovesu“ // Šiaurės Atėnai 2019-02-08 (http://www.satenai.lt/2019/02/08/parukymai-su-bal-machsovesu/). Марк Шагал. Мой друг Баал-Махшовес, Литерарише блетер. Варшава, 1939, № 16, 9 июня. (http://www.m-chagall.ru/library/Mojj-mir23.html).

Į Lietuvą, į gimtąjį Kauną, į šiuos namus Vilniaus ir Daukšos gatvių sankirtoje Elijaševas iš Rusijos grįžo 1921 metų pradžioje. 1921 metų sausio 26 d. Obelių pasienio punkte išduotas liudijimas, kad Elijaševas Izraelis, 49 metų, su sūnumi Solomonu, 12 metų, yra tremtinys, grįžtas iš Rusijos tėvynėn.

Kaune jis gydytojo praktikos neturėjo, vertėsi tik iš literatūrinio darbo: buvo laikraščio Idiše Štime literatūros skyriaus redaktorius, rašė straipsnius lietuvių ir jidiš kalba, prisidėjo prie žydų ir lietuvių kultūrų ir kultūrininkų bendradarbiavimo, 1921 metais steigė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungą. Sveikatai vis blogėjant, Išvažiavo gydytis į Vokietiją, į Visbadeno sanatorijją. Yra duomenų apie jo grįžimą į Berlyną 1921 ir tikrai 1923 metais, kur liepos 14 d. buvo švenčiama jo 25 metų literatūrinės veiklos sukaktis, o taip pat Šagalo teiginiai, kad Elijaševą vėl pamatė tik Berlyne (o ne Kaune, kur Šagalas lankėsi pakeliui į Berlyną 1922 metų gegužę).

Mirė vos grįžęs į Kauną. Nekrologas praneša, kad Izidorius Jelijaševas mirė 1924 metais sausio 13 d. po ilgos ir sunkios ligos, kokia tai buvo liga, niekur neparašyta. „Deja, tenka pažymėti, kad jokia lietuvių kultūros įstaiga ir joks lietuvių literatūros atstovas nelaikė reikalingą esant dalyvauti mirusiojo rašytojo laidotuvėse, tiek pasidarbavausio lietuvių ir žydų kultūriniam susiartinimui ir tiek padariusio savo tėvynės prestižui užsieniuose“, – rašoma nekrologe. Bet gatvę jo vardu pavadino, tik ne tą, kurioje stovi namas, o netoli nuo jo prasidedančią Raguvos gatvės atkarpą, buvusį Gluchoj skersgatvį (beje, kaip rašoma, jau 1919 metais, kai Elijaševas dar nebuvo į Kauną grįžęs), dabar tai – V. Sladkevičiaus gatvė. Keisti buvo laikai: įsivaizduokite, grįžti po ilgų metų klajonių į gimtąjį miestą, o čia tavo vardu kaimyninė gatvė pavadinta. Tarpukariu Lietuvoje veikė Baal-Machšoveso vardu pavadinta Žydų kultūros draugija.

Broliai, seserys ir kiti giminaičiai

Vyriausias brolis buvo 1861 metais gimęs Aaronas. Apie jį nieko nežinome, tik tai, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą ir žuvo Kaune 1941 metais.

Turbūt, garsiausi giminaičiai – Šteinbergai – buvo 1866 metais gimusios sesers Chienos vaikai (Paso kortelė KRVA. F. 66, ap. 1, b. 1343). Ištekėjusi, ji išvyko gyventi į Latviją. Jos sūnus Aaronas (Arns), Zaharijos sūnus, Šteinbergas (1891-1975) – filosofas, gimęs Dvinske (Daugpilis, Latvija). Nuo 1904 metų šeima gyveno Estijoje (Pärnu), kur jis baigė mokyklą. 1907 metais šeima persikėlė į Maskvą, o Aaronas išvyko studijuoti į Heidelbergo universitetą, kur 1913 metais gavo filosofijos ir teisės daktaro laispnį. Grįžęs į Rusiją buvo vienas iš Sankt Peterburgo Žydų aukštesniųjų studijų instituto steigėjų. 1922-1934 metais gyveno Berlyne, vėliau Londone. Rašė poeziją rusiškai ir hebraiškai, darbus apie literatūrą ir meną. Bendravęs su Levu Karsavinu ir lankęs jį Kaune, kur atvykęs, apsistodavo šiame name.

Jo vyresnysis brolis Icchokas (Isaakas) Nachmanas Šteinbergas (1888-1957) taip pat buvo rašytojas ir žurnalistas, rašęs rusų ir vokiečių kalba, taip pat jidiš. Mokėsi Maskvos ir Heidelbergo universitetuose, kur 1910 metais gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo kairysis eseras ir pirmasis RTFSR Teisingumo liaudies komisaras 1917-1918 metais (neaišku kodėl, buvo vadinamas „Kauno rabino anūkas“). Nuo 1923 metų gyveno Berlyne, 1933-1939 metais – Londone, nuo 1943 metų – New Yorke.

Isaakas Šteinbergas

Po Chienos ėjo sesuo Rachelė (Berlinienė), gimusi 1867 metais, žuvusi 1943 Kauno gete. Jos vyras buvo Mošė Ichakas Berlinas ir jie vieninteliai iš visų jaunųjų Elijaševų turėjo daug vaikų, šešis: Izekielį, Jakobą, kuris mirė vos 20-ties, Mordechajų, Rivką (Rebeka) (Avrach, ištekėjo už fabriko savininko Isako Avrako ir išvyko gyventi į Mažeikius; mirė 1943 metais tremtyje Altajaus krašte), Esterą (Vitenberg) ir Jegudą Eidelį. Berlinų šeima gyveno šiame name.

Rivka Avrach, 1924 metais

1869 metų balandžio 6 d. gimė brolis Moisiejus, legendinis grosmeisteris, miręs vos 50-ties, 1919 metais. 1894 metais jis išvyko iš Kauno į Daugpilį (tuometinį Dvinską), kur ir prasidėjo jo kaip šachmatininko, karjera. Studijavo Berno universitete, Šveicarijoje, kur pelnė tarptautinę reputaciją tarptautiniame šachmatų turnyre Davose, toliau sekė Vokietija, kur Moisiejus Elijaševas galiausiai persikėlė ir XX amžiaus pradžioje apsigyveno Miunchene. 1909 metais jis grįžo į Kauną ir toliau dalyvavo Rusijos bei užsienio šachmatų turnyruose. I pasaulinio karo pradžia užklupo Moisiejų Mannheime, Vokietijoje, kur jis dalyvavo turnyre kaip Rusijos žiniasklaidos korespondentas (ir šis brolis buvo literatas). Po kelių dienų jis buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu (mat, maudėsi Reine netoli strategiškai svarbaus tilto); paleistas tik įsikišus Amerikos konsului, išvyko į Šveicariją.

Moisiejus Elijaševas

1872 metais gimusi sesuo Šeina (Paso kortelė KRVA. F. 66, ap. 1, b. 33825), Ištekėjo už legendinio Pinsko priemiesčio Karlino rabino Davido Friedmano, žinomo kaip Karlino Davidas (1928-1915), sūnaus Šemero Friedmano ir išvyko į Pinską. Jie turėjo sūnų Šmuelį (Šmerą arba Samuilą), pasak 1922 metų rugpjūčio 14 d. Kaune išduoto paso kortelės, gimusį 1892 metų spalio 11 d. Pinske (kai kur nurodyti gimimo metai 1899).

Šmuelis Elijaševas

Šmuelis augo Kaune, šiame name, 1917 metais baigė Komercinę mokyklą, studijavo teisę Maskvos, Kijevo universitetuose, baigė Charkovo universitetą, teisės daktaro laipsnį gavo 1927 metais Toulouse‘os universitete, nuo 1928 metų dirbo advokato padėjėju Kaune. Po senelės mirties jis tapo šio namo valdytoju, „Elijašovienės įpėdinių“ vardu tvarkė ir pasirašinėjo visus su valda susijusius dokumentus. Šiame name, adresu Daukšos g. 8, butas 1, Šmuelis Friedmanas (namo dokumentuose – Fridmanas) gyveno, kol neišvyko į Palestiną (kai kur nurodyta, kad 1934 metais, tačiau paskutiniai jo pasirašyti namo dokumentai datuojami 1936 metais), kur padarė diplomatinę karjerą: buvo Izraelio ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje bei Izraelio JT delegacijos narys.

Šis Baal-Machšoveso sūnenas nuo jaunystės pasižymėjo kaip rašytojas, pasirašinėjęs motinos pavarde, Elijaševas. Lietuvoje buvo ir daugiau Friedmanų-Elijaševų. Vienas jų, tikriausiai, Šmuelio Friedmano brolis, Mordechajus (Markas) Elijaševas (Friedmanas), gimęs 1898 (kitur – 1893) metais taip pat Pinske, biologas bei agronomas, Kauno žydų realinėje gimnazijoje dėstė chemiją ir biologiją, buvo direktoriaus pavaduotojas; „Tarbut“ mokytojų seminarijoje dėstė gamtos mokslų ir geografijos metodologiją. Šis į Palestiną išvyko jau 1930 metais. Ten gyvendamas, rašė chemijos ir kitų gamtos mokslų dalykų vadovėlius, vertė į hebrajų kalbą knygas ir mokslo straipsnius, spausdinosi Izraelio spaudoje. Mirė 1977 metais.

1876 metų liepos 22 d. gimė brolis Judelis Markas. Jo mirties data nežinoma.

Sesuo Esterą Gurliand-Veisbartienė, gimusi 1878 metų spalio 5 d., taipogi buvo literatė ir turėjo filosofijos daktarės laipsnį. Jos pirmasis vyras buvo Aronas Gurliandas. Po skyrybų ji ištekėjo už 1895 metais (taigi, 17 metų už ją jaunesnio) Berlyne gimusio filosofijos daktaro, meno kritiko Johano Veisbarto (Weisbarth), kuris labai anksti mirė ir ji liko našlė. Esteros Veisbartienės 60-mečio proga Apžvalgoje publikuotame rašinyje, pavadintame „Rašytoja ir kultūrininkė“ jo autorius R. Rubinšteinas rašė:

„Ji visų pirmą imponuoja savo žiniomis. Ji daug mokėsi jauna būdama ir dar dabar tolydžio mokosi, studijuoja. Ji pasižymi nepaprastu žydų talmudisto stropumu, nepaprastu mokslo ir žinių troškuliu. Ji be paliovos mokosi, ji visuomet susirūpinosi kokia nors problema, kuri kamuoja jos protą. Jos kultūrinių interesų diapazonas yra nepaprastai platus. Pagal savo specialybę ir polinkius ji yra filosofė. Nuolatiniai jos tyrimų objektai yra giliosios visatos problemos, žmogaus mintijimas ir kūryba, intelektas ir etika. Bet ji domisi viskuo, kas kuriama kultūros pasaulyje, ypač žydų kultūros pasaulyje“ (Apžvalga 1938-11-06, nr. 40. P. 4. 1938-11-06, nr. 40, (https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=94050).
Veisbartienė minima, pirmiausia, kaip literatūros, dailės ir teatro kritikė. Ji taip pat skaitė paskaitas ir buvo Žydų liaudies universiteto steigėja. Gyveno šiame name. Atėjus naciams, ji žuvo Kaune 1941 metais.

Brolis Jirmija gimė 1880 metais. Jo mirties data nežinoma. Galima daryti prielaidą, kad jie abu su broliu Judeliu Marku mirė vaikystėje, nes šaltiniuose dažnai nurodoma, kad Chaja-Sora Elijaševienė turėjo ne 10, o 8 vaikus.

Jauniausias Izraelio Elijaševo brolis Boruchas (Borisas) Eljaševas pagal jo 1921 metais Kaune gauto paso kortelę, buvo gimęs 1883 metais. Jis irgi turėjo daktaro laipsnį, bet vertėsi radijo aparatų prekyba: Laisvės alėjoje (tuometiniu adresu Laisvės al. 56, šiandien Laisvės al. 80, Maironio gatvės kampe), kaip Belgijos firmos „Radio Siera“ generalinis atstovas Lietuvoje turėjo prekybos kontorą. 1925 metais minima jam priklausiusi krautuvė ir gimtajame name, kuriame jis ir gyveno.

Borisas Eljaševas ir jo šeima – žmona Rachilė, Berelio duktė, gimusi 1886 metais ir duktė Ona, gimusi 1916 metais, yra sovietų represuotų Lietuvos žydų sąraše, kur pateikiamas iškraipytas pavardės variantas – „Elševas“ ir klaidingai nurodoma gimimo data – 1888. Visa šeima buvo ištremta 1941 metais. Atskirtas šeimos tėvas pateko į Sevuralagą, Gariu rajoną Sverdlovsko srityje, o 1942 metų liepos 1 d. Ypatingo pasitarimo buvo nuteistas penkerių metų tremties ir išsiųstas į Novosibirsko sritį, kur 1943 metais žuvo. Žmona ir duktė ištremtos į Altajaus krašto Kosichos tarybinį ūkį, žmona žuvo 1942 metais. Šeimoje dar buvo sūnus Aleksandras, kurio likimas nežinomas.

Namas

Su Elijaševų valda tuometiniu adresu Daukšos g. 8 / Vilniaus g. 16 susietos tarpukario statybos bylos prasideda po šeimos motinos Chajos-Soros mirties. Jos testamentas buvo surašytas 1924 metų rugpjūčio mėnesį, praėjus pusei metų po sūnaus Izraelio mirties.
1925 metų gruodžio 9 d. kaip namo valdytojas pirmą kartą pasirašo Šmeras Friedmanas (KRVA. F. 214, ap. 1, b. 8481). Būdamas savininkės anūkas, Friedmanas nebuvo tiesioginis įpėdinis, bet įpėdinių įgaliotinis. 1936 metais, siekdamas nutraukti jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl neteisėtų statybų, jis pareiškė, kad valda priklauso ne jam, o Elijaševienės įpėdiniams, kuriuos ir išvardino: Borisas Elijaševas, gyvenantis bute Nr. 6, Ester Elijaševaitė-Veisbartienė, gyvenanti bute Nr. 7, o taip pat Rachilė Berlinienė ir Chiena Šteinbergienė, kurių butų numeriai nenurodyti (KRVA,. F. 218, ap. 2, b. 855). Taigi, vienas brolis ir trys seserys 1936 metų spalio 28 d. tikrai gyveno šiame name ir buvo jo bendrasavininkai.

1926 metų rugsėjo pradžioje Chajos-Soros Eljaševienės įpėdiniai ruošiasi savo name „perdirbti angas“. Gavę leidimą, iš Daukšos gatvės pusės padarė naujas duris į naują krautuvę. Projektą pasirašė inžinierius Juozas Tyško, techninę priežiūrą – inžinierius Jonas Salenekas.

1927 metų birželio 14 d. Friedmanas prašo leidimo remontuoti dviejų aukštų mūrinį namą, kuris stovėjo Daukšos gatvėje trečias iš eilės. Projektą pasirašė inžinierius Dovydas Kurickas, techninę priežiūrą – inžinierius Jonas Salenekas. Projekte pavaizduotas istoristinis keturių langų fasadas su šešiakampėmis dekoracijomis po langais ir tipiškais karpytais archivoltais, su dantytu karnizu. Pirmame aukšte dvi krautuvės, iš kiemo – įėjimas į butą (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 856). Rodos, prie to kampinio namo kiemo pusėje buvo mediniai laiptai ir galerija – būdinga XIX amžiaus Kauno senamiesčio kiemų atributika, – kuriuos 1937 metų gegužės 8 d. liepė nugriauti kartu su visais pasenusiais mediniais sandėliais, tačiau ar vis atidėdamas griovimo aktas buvo įvykdytas, žinių nėra. Galiausiai, buvo nugriautas ir abu šioje vietoje susiglaudę stovėję mūrinukai, kurių vietoje šiandien stovi sovietinių laikų daugiabutis.

Dabartinis namas Daukšos g. 16

Valdos kieme, vieno aukšto namuke, stovėjusiame prie galinės Daukštos gatvės ribos (šiandien ten tuščia), veikė saldainių dirbtuvė ir krautuvėlė. Dirbtuvė, kuri išdidžiai vadinosi „saldainių fabrikas „Vilnius“, priklausė Chaimui Granatui ir Elijaševų kieme veikė nuo 1922 metų (pats Granatas gyveno Vilniaus g. 29). Kai Granatas 1932 metų gegužės 23 d. paprašė veiklos leidimą pratęsti, jam buvo atsakyta, ir ne tik todėl, kad patalpa per mažai apšviesta ir plane „nenurodyta išvietė“, bet ir todėl, kad ...„menkai dirbtuvei duodamas per daug žymus pavadinimas“. Vis dėlto 1932 metų gruodžio 2 d. leidimą davė ir „Vilnius“ gamino saldainius ir toliau (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 857).

1932 metų birželį tarp kampinio namo ir saldainių dirbtuvės Fridmanas statosi vieno aukšto namelį sargui gyventi; dengtą skarda, šildomą krosnimis. Projektas ir techninė priežiūra inžinieriaus Juozo Segalausko (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 856).

Pagaliau, [bent 1939 metais] tame pačiame Elijaševų kieme patalpas savo manufaktūros urmo sandėliui nuomavosi du garsių tarpukario Kauno namų savininkai Mozė Chaimsonas ir Borisas Šlapaberskis.

Po Friedmano išvykimo, jau 1938 metais, su šia valda susiję raštai siunčiami kitoms ir kitur gyvenančioms Elijaševienės įpėdinių įgaliotinėms: birželio 28 d. –Izabelei Galpernaitei, gyvenančiai I. Kanto g. 16 (prie Laisvės alėjos kampo); rugpjūtį – Rachilei Elijaševienei, gyvenančiai Lukšio g. 19/25 (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 857). (Pamenate I pasaulinio karo metų vokiečių nusiaubtos valdos „vedėja“? Tai tas pats kitos Elijaševų giminės šakos adresas, šiandien Šv. Gertrūdos gatvė).

Sūnus

Izraelio Elijaševo sūnaus Šlomos (Solomono) Elijaševo tiek gimimo metai, tiek gimimo vieta, kaip ir daugelis šiame tekste minimų datų ir vietų, nėra iki galo aiškios. Vieni sako, kad jis gimė 1907 metų Berlyne, kiti – kad 1909 metais Kaune. Tačiau, kaip buvo minėta, kai 1921 metais Izraelis kartu su sūnumi grįžo į Lietuva, jų grįžtančių tremtinių statusą liudijinčiame dokumente buvo parašyta, kad berniukui 12 metų, o reiškia, jis buvo gimęs 1909 metais. Žinomas rusišku vardu Nikolajus, šeimoje vadintas Alia, po tėvo mirties jis liko gyventi Berlyne, iš kur, kaip Lietuvos pilietis, 1938 metais nacių buvo deportuotas į Lietuvą. Poetas ir teatro režisierius, Solomonas Elijaševas 1939 metais Vilniuje įkūrė Žydų teatrą ir jam vadovavo. Žuvo Vilniaus gete.