Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų
apleisti pastatai (II)
KTU parduoda
ir du istorinius carinės tvirtovės administracinius pastatus. Standartinės XIX
amžiaus pabaigos neoklasicistinės carinės architektūros pastatuose tarpukariu
buvo įsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministerijos. Abu pastatai
įrašyti į Kultūros vertybių registrą. KTU, beje, turi Paveldo tarybą, o
universiteto tinklalapyje galima perskaityti tokią „deklaraciją“: „KTU didžiuojasi unikaliu Lietuvos
universiteto palikimu, puoselėja bei saugo mokslo, kultūros ir technikos
paveldo vertybes, įgytas įvairiais istoriniais laikotarpiais”.[1]
Kauno tvirtovės štabas (Buv. Žemės ūkio ministerija,
Kęstučio g. 27)
Rūmų centrinė dalis
Didelį plotą
tarp Bolšaja Sadovaja (šiandien Kęstučio), Kijevskaja (šiandien Gedimino) ir Lesnaja
(Miško) gatvių užėmė Kauno tvirtovės vadavietės pastatai. Vieną kompleksą
sudarė Tvirtovės štabo komendanto rūmai (Gedimino g. 25), Intendantūra
(Kęstučio g. 25/ Gedimino g. 27) ir pats Tvirtovės štabas (Kęstučio g. 27); šis
kompleksas 2003 metais buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2005 metais
– pripažintas valstybės saugomu. Pietinėje teritorijos pusėje buvo Tvirtovės štabo viršininko namas
(Gedimino g. 23/Miško g. 20) ir Tvirtovės žandarų valdyba (Miško g. 22).
Komendanto
rūmai ir Intendantūros pastatas Gedimino gatvėje ir po 1919 metų priklausė
kariuomenei: čia šeimininkavo Lietuvos kariuomenė, paskui okupacinės
kariuomenės, nuo 1992 metų – vėl Lietuvos kariuomenė. O štai didžiausias,
Tvirtovės štabo pastatas jau 1919 metais atiteko LR Žemės ūkio ministerijai.
Nors visų
Kauno tvirtovės administracinių pastatų projektus pasirašė pulkininkas
Vladimiras Nepliujevas, manoma, kad statoma buvo pagal Sankt Peterburge
parengtus tipinius projektus, juos pritaikant konkrečiai vietai; visi tokie
pastatai vienas į kitą panašūs. Jų architektūra jau tuomet buvo suvokiama kaip
nuobodi, arba, kaip vaizdingai išsireiškė architektas Vladimiras Dubeneckis,
„kazionavo charaktera“, kitaip sakant, valdiško pobūdžio. Juolab tarpukariu
tokį „net jau prieš karą prakeiktą inbiurusį statybos būdą“[2]
lietuviai ir toliau „keikė“ kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.
Įdomu, kad pagal
1890 metais pateiktą projektą čia turėjo būti du pastatai – atskirai pats
štabas ir štabo viršininko namas, tačiau 1891 metais buvo pastatytas vienas, reprezentatyvus,
nepaprastai ilgas pastatas, skirtas tik štabui (o kuklus viršininko namas, kaip
minėjau, atsidūrė priešingoje teritorijos pusėje). Statybas vykdė karo
inžinierius Dmitrijus Lichačiovas.
Žemės ūkio
ministerija iki 1937 metų
Simetriško
plano pastatas buvo dviejų aukštų, o jo centrinė dalis su pagrindiniu įėjimu –
trijų aukštų su laiptuotu atiku. Šoninių įėjimų vietos buvo pažymėtos tiesiais
atikais, kurių vietos aiškiai matomos ir dabartiniame fasade.
1937-1938
metais Žemės ūkio ministerijos rūmai buvo padidinti: pristatyti dar du aukštai.
Pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tai buvo padaryta nelabai vykusiai:
antai, „kai kurios langų ašys nesuderintos su žemutiniais aukštais“[3].
Perstatytame fasade išsaugotas buvusio pastato siluetas, išryškintas rustika.
Iki mūsų
dienų Išliko pagrindinės laiptinės durys su, rodos, tik vakar pagamintais
šlifuotais stiklais, vakarinės laiptinės durys; kiemo fasado ketvirtame aukšte
galima pamatyti kelis originalaus skaidymo langus. Pastato viduje išlikusių XX amžiaus
pradžios pagrindinių laiptų secesinių metalinių atitvarų bei senų metalinių
rytinės laiptinės laiptų, deja, šiandien negalime pamatyti: didžiulis apleistas
namas stovi užrakintas.
Pagrindinis įėjimas su šlifuotais
stiklais
Vakarinis įėjimas
Kiemo fasado fragmentas
Dar 1925
metais pastato dešinėje buvo pastatyti į kiemą vedantys metaliniai vartai,
įrėminti trumpomis kolonomis su kaneliūromis.
1925 m. pastatytų Žemės ūkio ministerijos vartų likučiai
Buv. archyvo pastatas
1937-1938
metais kiemo rytinėje pusėje iškilo trijų aukštų su pusrūsiu modernistinis pastatas,
skirtas archyvui. Statūs laiptai fasado šone veda prie įspūdingo portalo: durys
kartu su laiptinės langu virš jų įrėmintos plonomis kolonėlėmis ir patalpintos
stačiakampėje nišoje, kylančioje per du aukštus. Šiandien pamirštas, praeiviams
nematomas namas, su savo (neabejotinai, funkcionalistiniu) plačiu langų ritmu,
turėtų būti priskirtas „neatrasto modernizmo“ kategorijai; nežinau (kol kas)
nei kas jį sukūrė.
Buvusios tvirtovės štabo arklidės kieme
Po karo
rūmai buvo perduoti Kauno universitetui, nuo 1950 metų – Kauno politechnikos
institutui; iki 2016 metų čia buvo KTU Mechanikos fakultetas ir Transporto
priemonių institutas. Kieme stovinčiose buvusiose tvirtovės arklidėse (vėliau –
sandėlyje-garaže) irgi buvo įkurdintos katedros bei laboratorijos. Šiandien
visa didžiulė valda apleista, pastatai parduodami.
Lentelės, likusios ant buvusių arklidžių pastato
Anądien,
vaikščiodama su fotoaparatu aplink rūmus, sutikau orios išvaizdos pusamžį vyrą su
žilų plaukų kupetą, bandantį praverti pagrindines duris. Pasisakė atvažiavęs iš
Vilniaus su reikalais ir norėjęs aplankyti savo fakultetą, kurį baigė prieš
daugelį metų. „Štai, norėjome čia kurso susitikimą surengti, o dabar kaip?" Ką
galėjau jam atsakyti?
P.S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko bendrovė „Partnerystės projektai du".
P.S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko bendrovė „Partnerystės projektai du".
Inžinierių
valdybos rūmai (buv. Lietuvos universiteto II rūmai, Vidaus reikalų
ministerija, Gedimino g. 43 / K. Donelaičio g. 23)
Kita Gedimino gatvės atkarpa,
tarp Proviantskaja (dabar K. Donelaičio) gatvės ir Soboro (dabar Nepriklausomybės)
aikštės, Kauno tvirtovės administraciniais pastatais buvo užstatyta metais
anksčiau, 1890-taisais. Trijų pastatų kompleksas į Kultūros vertybių registrą
buvo įrašytas 2007 metais. Tai – kampiniai trijų aukštų Inžinierių valdybos
rūmai, apsupti grakštesniais dviaukščiais „rūmeliais“: iš vienos pusės stovi Inžinierijos karininkų gyvenamasis namas (Gedimino g. 41), iš kitos – Tvirtovės
telegrafas (K. Donelaičio g. 25). Abu namas išbalinti, restauruoti, o
pastarasis netgi neseniai paverstas prabangiais apartamentais. Tik tarp jų
stovintys rūmai apleisti.
Komplekso architektūra ir statybos
istorija panaši į kitų Kauno tvirtovės administracinių pastatų; 1889 metais
pateiktas tipinis projektas greičiausiai taip pat atkeliavo iš Sankt
Peterburgo. Įdomu, kad pagal jį visi pastatai turėjo būti dviaukščiai. Tačiau
pastatyti Inžinierių valdybos rūmai tapo vieninteliu trijų aukštų Kauno
tvirtovės pastatu. Jame įsikūrė visa tvirtovės statybos vadovybė. O
Proviantskaja gatvė buvo pervadinta į Inžiniernaja
(Inžinierių).
Kiemo rizalitas su išlikusiu originaliu
langu.
Kiemo įėjimas
Pagrindinis rūmų fasadas atgręžtas į Gedimino gatvę; jis nesimetriškas: įėjimo portalas
padarytas kampinėje dalyje, kiek išsikiša ir išryškintas rustika; įprasta
rustika juosia ir visą pastatą. Originali durų kompozicija buvo sudarkyta,
įrengiant šiuolaikinį stogelį. Viduje išliko medinis tamburas, durys, puošnūs
paradiniai lieto ketaus laiptai su gausiai ornamentuotomis atitvaromis.
Paradinė laiptinė, 2007 m. (Kultūros paveldo departamento
nuotrauka)
Kaunui
tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 metų balandžio 1 dieną
čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla. Nuo
1925 metų tai – Lietuvos universiteto Antrieji rūmai, kuriuose įsikūrė Medicinos
ir Technikos fakultetai; kieme, neišlikusiame vieno aukšto mūriniame pastate
buvo įrengtas zootomikumas. 1932 metais universitetas (jau Vytauto Didžiojo)
pastatą perdavė Vidaus reikalų ministerijai, bet naudojosi juo iki 1939-tųjų.
Ant
namo yra memorialinė lenta, skirta čia dirbusiam dviejų paskutinių Nepriklausomos
Lietuvos vyriausybių Vidaus reikalų ministrui, brigados
generolui, tautininkui Kazimierui Skučui. Buvęs Lietuvos karo atašė Tarybų Sąjungoje,
Karo mokyklos viršininkas, Karininkų ramovės viršininkas iš ministro paregų
buvo atleistas 1940 metų naktį iš birželio 14-tos į 15-tą dieną, paklusus
sovietų ultimatumo reikalavimui, kartu su Saugumo departamento direktoriumi
Augustinu Povilaičiu, o kitą dieną, birželio 16-tą, suimtas ir perduotas
sovietų saugumui; sušaudytas Maskvoje 1941 metais.
Šiandien Inžinierių valdybos rūmai
vėl priklauso universitetui. 1999 metais čia buvo įkurtas KTU Humanitarinių
mokslų fakultetas. Anot pirmojo fakulteto dekano,
prof. Giedriaus Kuprevičiaus, anuomet „rūmai buvo labai apleisti, po koridorius
lakstė žiurkės, dūlėjo kažkokie nenaudojami mechanizmai, buvo tamsu ir drėgna“[4].
Dekano kvietimu 2004 metais čia įsikūręs Roberto Schumanno centras ir Britų
tarybos biblioteka. Roberto Schumanno fondo prezidentas Jeanas-Dominique‘as
Giuliani padėjo rūmus atnaujinti, juose ne kartą lankėsi įvairių Europos šalių
ambasadoriai. Nuo 2016 metų stovintis tuščias šiandien pastatas parduodamas.
P.
S. Apie VDU priklausančius „Pažangos“ rūmus pakalbėsime kitą kartą.
P. P. S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko Prekybos Pramonės ir amatų rūmai.
P. P. S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko Prekybos Pramonės ir amatų rūmai.