Kaunas nykstantis ir išnykęs:
Kazio Pociaus namas (buvęs
„Lozanos“ viešbutis,
Vytauto pr. 2 / M. K.
Čiurlionio g. 21)
2016 metai
Išėjusius iš Kauno geležinkelio stoties iš dešinės pasitinka
buvusio „Lozanos“ viešbučio pastatas, kurio suapvalintas kampas su laiptuotu
atiku žymi Vytauto prospekto pradžią. Nedidelis modernistinių formų namas
atrodo kiek „provincialus“ (kaip, po teisybei, ir visas Vytauto prospektas),
„miesto vartams“ per kuklus, nors, be abejo, šiam garbingam vaidmeniui tinkantis
labiau nei priešais stovintis jo „brolis“. Abu namai buvo statomi tuo pat metu,
1930-aisiais, kai Laikinoji sostinė šventė Vytauto Didžiojo jubiliejinius
metus, kiek įmanydama stiebėsi, augdama ir išaugdama į „tikrą“ – „modernišką“
ir modernistinę – europinę sostinę.
Iki tol sklypas priklausė vokiečiui Edvardui Pešlatui (pasirašydavo „Peshlat“)[1].
Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje jau 1914 metais stovėjo nedidelis medinis
namas; kiek toliau, galu į Čiurlionio gatvę – dar vienas, didesnis, užėmęs kažkiek gatvės ploto (1926 metų vasarą buvo surašytas policijos raportas, kad Pešlatas „nepašalino iškišulio trobos Čiurlionies gatvės teritorijoje“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 9624). Reikia suprasti, kad
automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą.
1925
metų vasario 26 d. Amerikos Žibalo Prekybos bendrovei (tiksliau, Vokietijos-Amerikos, nes jos firminiai blankai buvo parašyti tik vokiečių
kalba, o „kilusi“ ji buvo iš Memelio, t.y. Klaipėdos) buvo leista Pešlato kieme
pasistatyti benzino kolonėlę, ką ji ir padarė, tiesiog vidury kiemo, benzino
„išdavimui kasdieną augančiam automobilistų skaičiui“ (Ibid). Reikia suprasti, kad automobilistai
benzino užsukdavo į šį kiemą. Situacijos plane pavaizduotas
kampinis namas vis dar medinis, tad galima numanyti, kad gražus Peyerio
mūrinukas, skirtas restoranui ir viešbučiui, taip ir nebuvo pastatytas (tik
architekto pavardė įėjo į šio sklypo istoriją). Gali būti, kad maitinimo ir
apgyvendinimo įstaigą „šveicarišku“ „Locarno“ pavadinimu Pešlatas laikė dar sename
mediniame name.
Tiesa, 1923 metų gegužės 8
d. architektas Eduardas Pejeris prašė leidimo Pešlato restorano statybai šiame
kampe. Projektuojamame dviejų aukštų mūriniame name buvo suplanuotas ne tik
restoranas pirmame aukšte, bet ir viešbučio kambariai antrame. Namas turėjo
būti gražus: platūs, rustais išryškinto pirmo aukšto langai buvo arkiniai,
antrame aukšte – paprastos stačiakampės formos. Į Vytauto prospektą žiūrėjo
simetriškas pagrindinis fasadas su arkiniu portalu centre, pro kurį buvo
įėjimas į restoraną ir viešbutį. Virš portalo buvo balkonas, virš jo –
numatomas įstaigos pavadinimas ir pusapvalus frontonas su špiliu. Šalia įėjimo
buvo numatytos dvi krautuvės. Čiurlionio gatvės fasado kraštuose buvo po
balkoną ir frontonėliai su dekoratyvinėmis vazomis virš jų. Statybos leidimas buvo
duotas gegužės 25 d. (F. 218, ap. 1, b. 85).
1928 metų rudenį priešais savo
kampinį namą, prie Čiurlionio gatvės šaligatvio Pešlatas pasistatė medinį
kioską. Kioskai tais laikais buvo statomi gražūs, puošti frontonėliais,
piliastrais, drožinėtomis detalėmis. Šį kioskelį taip pat suprojektavo architektas
Eduardas Peyeris[2]. Už
poros namų toje pačioje gatvėje stovėjo dar vienas, dar puošnesnis kioskas,
kuriame prekiauta „limonadu, vaisiais, papirosais, laikraščiais ir t.t.“[3].
Vėliau, priešais jau naują namą iš Vytauto prospekto pusės atsirado „spintelė“ „laikraščiams,
papirosams ir kt. mažmožiams pardavinėti“, kurią iki 1940 metų laikė Vincas
Obolevičius, gyvenęs kitoje prospekto pusėje, Romo name[4].
Priešais geležinkelio stotį buvo gera prekybos vieta, kur netrūko
atvykstančių ir išvykstančių, išlydinčių ir pasitinkančių pirkėjų. O stoties
turgaus tada nebuvo.Užtat priešais stotį galima
buvo išsikvieti taksį: 1930 metais prie benzino kolonėlės, kurios pavadinimas jau buvo „Dapolin-Baby“, buvo įrengta "„Taxi“ automobiliams
iššaukti vieta“ su telefonu.
2016 metai
1930 metais sklypą nusipirko vienas
iš brolių „amerikiečių“ Kazimieras (Kazys) Pocius. Balandį jis prašo leidimo Vytauto
prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje statyti trijų aukštų namą. Projekto
autorius – inžinierius Aleksandras Gordevičius. Tais pačiais metais pastatytas
namas buvo mažesnis nei dabar: suapvalintu kampu sujungti jo sparnai buvo bemaž
vienodo ilgio, Čiurlionio gatvės korpusas tik vienu langu ilgesnis; kieme ties
jų sujungimu buvo laiptai. Antras sklype stovėjęs medinis namas, tikriausiai,
buvo paliktas, nes apie būtinybę jį nugriauti kalbama tik per 1938 metų statybą[5].
1936 metai.
Į akis krenta tamsus fasado
tinkas su baltai išryškintomis karnizų juostomis bei iškabomis.
Iš Amerikos atvykę broliai Kazys ir
Stasys Pociai turėjo Kaune plačius verslo užmojus. Jų statyti, parduoti ar
išnuomoti namai įėjo į miesto istoriją: vienas brolių turėjo du viešbučius,
antras –kino teatrą.
Kazys Pocius 1928 metais pasistatė
Laisvės alėjoje net du namus vieną priešais kitą. Pagal 1927 metais to paties
inžinieriaus Gordevičiaus sukurtą projektą buvo pastatytas trijų aukštų namas
Nr. 23, kurio antrą aukštą Pocius iš karto išnuomavo Radiofonui, o patį namą
pardavė gydytojui Efimui Paulauskui. Priešais iškilo keturių aukštų namas Nr.
32, kuriame įsikūrė viešbutis „Roma“ bei apsigyveno pats savininkas[6].
Panašu, kad tai irgi buvo Gordevičiaus darbas: du putti su girlianda ir kartušu virš įėjimo – jo fantazijai būdinga puošmena. Šiandien
namą užima Kauno apygardos prokuratūra.
Stasys
Pocius 1929-1930 metais praturtino Laisvės alėją (o tuo pačiu ir miestiečių
laisvalaikį) dideliu namu Nr. 46 su dekoratyvine vaza ir broma, per kurią buvo patenkama į kieme pastatytą kino teatrą „Forum“,
vėliau pavadintą „Laisvė“. Inžinieriaus Karolio Reisono suprojektuotas kino
teatro pastatas šiandien apleistas ir parduodamas (jei dar nėra parduotas)
nugriovimui. Pats savininkas gyveno Laisvės alėjos name; tiesa, 1938 metais jį
galima buvo rasti Žiegždrių dvare (spėju, kad jis galėjo prisidėti prie ten iki 1939 metų
vystomos saldainių gamybos).
Broliai Pociai turėjo verslo interesų
ir kitoje Vytauto prospekto pusėje. Kaziui Pociui priklausė sklypas netoli
Šiaulių gatvės, prie Girstupio upelio, toje vietoje, kur dabar stovi sovietinės
statybos daugiabutis. Šalia, prie Šiaulių gatvės (šiandien jau buvusios
„Ekspress“ kavinės vietoje), sklypą nusipirko brolis Stasys. Žemė buvo nuomojama:
Kazio Pociaus sklype 1937 metais atkakliai buvo bandoma pastatyti garažą:
leidimo prašė ir nuomininkas D. Ziskindas ir pats Kazys Pocius, savo gyvenamą
adresą nurodęs jau Vytauto pr. 2 name; prašytojai leidimo negavo.
1937 metų pabaigoje Stasys Pocius
dokumentuose figūruoja jau ne tik savo vardu, bet ir kaip Kazimiero Pociaus
įpėdinių turto globėjas, o tai leidžia manyti, kad jo brolis Kazys tais metais
pasimirė. 1938 metų vasarį Stasys Pocius prašo leidimo sandėlio statybai jam
priklausančiame gretimame sklype prie Šiaulių gatvės, tačiau leidimo taip pat
negauna. Rodos, miesto valdžia nebuvo linkusi dauginti šioje miesto vietoje
tokių „utilitarinių“ statinių, kaip garažai ir sandėliai (juolab, lentiniai),
skaičių: į miesto centrą vedantis Vytauto prospektas turėjo būti užstatomas solidžiais,
ne mažesniais kaip trijų aukštų namais, atitinkančiais gatvės padėtį. Iš Stasio
reikalaujama, kad jis 1939 metais užstatytų prospekto perimetrą „trijų aukštų
trobesiais“; galima spėti, kad sklypas (tikriausiai, abu sklypai) buvo
neužstatytas. To meto dokumentai rodo abiejų sklypų nuosavybės klausimą buvus ne
visai aišku. Kai Stasys buvo anonimiškai įskųstas be leidimo statęs net du
lentinius sandėlius (jie buvo skirti kokliais prekiaujančio nuomininko Mato
Daugučio prekėms laikyti), Kauno apylinkės teismas nesugebėjo išsiaiškinti, kam
iš tikrųjų priklauso sklypas, Stasiui ar jo (jau mirusiam) broliui. Painiava
pasinaudojęs kaltinamojo advokatas Liudas Šmulkštys „prašo nutraukti bylą prieš
Stasį Pocių, nes turtas ne jo, o Kazio Pociaus“. O „liudininkas Miknevičius
parodė: kieno turtas, nežinau, o kad Stasio, tai jam pasakė Daugutis, kuris
pats tą sandėlį ir statė. Tas sandėlis koklių yra Daugučio“. Teismas nutarė „bylą
nutraukti, nes netinkamam kaltinamajam iškelta“[7].
1939 metais abu sklypai buvo parduoti.
2016 metai. Čiurlionio
gatvės fasadas
2018 metai. Kiemo
fasadas.
Bet grįžkime prie mūsų kampinio namo.
Naujas trijų aukštų namas šalia anuomet prospekte stovėjusių senų medinukų atrodė
„moderniškai“: jo grakštus suapvalinto kampo judesys atkartojamas kiekvieno
aukšto tarpaukštinių juostų ir, pasiekęs laiptuotą kampinį atiką, tartum kelis
kartus jame apsisuka. Toks juostuotas „bokštelis“ buvo mėgstama Gordevičiaus architektūros
detalė.
Viešbutis, pakeitęs pavadinimą į kitą „šveicarišką“ – „Lozana“, gero vardo
neturėjo: stoties rajone esantis viešbutis tradiciškai teikė prostitučių
paslaugas. Pirmame aukšte buvo įsikūręs populiarus restoranas. Į jį, kaip ir į
kitą, geležinkelio stotyje buvusį restoraną, gėrikai atslinkdavo iš miesto
centro „pratęsimui“. Unė Babickaitė prisimena, kaip netoli
geležinkelio stoties abu su vyru sutiko Balį Sruogą, kurį, jau apygirtą, palydėjo
į „Lozaną“ ir ten „pavaišino“[8]. Tiek viešbučio, tiek
restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslas atiteko Stasiui Pociui.
Restorane „Lozana“ grojo Jurgio
Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras (iš Vilniaus atsikraustę
Stupeliai giminiavosi su Hofmekleriais; visi gausios šeimos nariai buvo muzikai).
Lankytojų laukė smagios pramoginės programos: „„Lozanoje“ galėjai pasižiūrėti
dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto
Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir
persirenginėjimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas tegu primityvių,
bet aštrių Juozo Biržinio kupletų“[9].
Dabartinę savo išvaizdą namas įgijo
1938 metais. Pačioje 1937 metų pabaigoje Kauno miesto savivaldybės Statybos
skyrius gavo Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjo Stanislavo Pociaus prašymą
leisti „pristatyti“ prie esamo namo dar vieną trijų aukštų namą Čiurlionio gatvėje.
Tai buvo ne visai „namas“ ir netgi ne priestatas: pastatas tiesiog pailgėjo iki
sklypo gale esančio įvažiavimo į kiemą, o toje vietoje stovėjęs senas medinis
namas buvo nugriautas. Šį kartą projektą parengė ir techninę priežiūrą prisiėmė
inžinierius Grigorijus Gumeniukas. Naujame fasade tęsėsi karnizų ir pirmo
aukšto apdailos horizontalės, padidėjo atstumai tarp langų, o centre buvo
padaryta „modernistinė“ laiptinės vertikalė. Čia buvo numatyta įrengti vieną
butą ir keturis papildomus viešbučio kambarius; pirmame aukšte buvo išgriauta
senojo namo sieną restorano salei padidinti.
Nežinomų tarpukario metų nuotrauka. Fasado
spalvos pasikeitė: šviesų tinką papildo tamsūs karnizai ir iškabos. Šalia stovi
į šaligatvį „išsišokęs“ senas medinis dviejų aukštų namas, kurio numeris buvo 2a
(tai rodo, kad kadaise tai buvo vienas sklypas); ten veikė prastos reputacijos
viešbutėlis „Rytas“. Ant jo sienos matosi tikriausiai nuo vienaaukščio Pešlato
namo ugniasienės likęs pėdsakas, šalia kurio stovi minėta Obolevičiaus
„spintelė“. Du vitrininiai langai ir įėjimas namo gale – tai „Paramos“
krautuvė; šalia – žemesnės durys, vedančios į viešbutį; suapvalintame kampe – įėjimas
į restoraną, kurio salė su vitrininiais langais išsidėstė palei Čiurlionio
gatvę. Aukštas stogas dengtas skarda.
1940 metų pavasarį laikraštyje Lietuvos aidas skelbta visų tuometinių
Kauno viešbučių kritika neapėjo ir „Lozanos“. Anot kandaus korespondento atsiliepimo,
„Lozana“ tuo „patogi“, kad joje iš koridoriaus
tiesiai patenki į išvietę, o viešbučio kambariai susisiekia su privačiais
butais[10].
Viename iš tų butų 1941 metų pradžioje gyveno Vladas Juškevičius[11],
galimai, bendrasavininkas (1938 metais jis buvo Laisvės alėjos namo su
viešbučiu „Roma“ bendrasavininkas).
1944 metai.
Raudonosios armijos karys-„išvaduotojas“ reguliuoja eismą
priešais karo nusiaubtą namą.
Po karo buvo įstatyti nauji langai,
kurių dauguma vis dar vietoje. Jų skaidymas buvo žaviai „archaiškas“, su
smulkiai dalijamu aukštutiniu tarpsniu, dėl ko susidaro įspūdis, kad ir pats
namas statytas anksčiau nei yra iš tikrųjų. Kai kurie langai jau pakeisti plastikiniais
su pirminiu, vertikaliu trijų dalių skaidymu.
Tarybiniais laikais du aukštutiniai
namo aukštai buvo nutinkuoti šviesiai pilka spalva, o pirmas aukštas – rožine; tarpaukštinės
juostos ir karnizų linijos liko beveik neišryškintos. Antrame ir trečiame
pastato aukštuose buvo įsikūrusios įstaigos, įstaigėlės. Prisimenu siaurius
koridorius ir ankštus kabinetus – buvusius viešbučio kambarius – čia buvo
milicijos pasų poskyris, kuriame teko registruotis. Kažkuriame aukšte neseniai
dar veikė vairavimo mokykla, Čiurlionio gatvės išplėtime – kirpykla, rūsyje –
kailio ir odos siuvykla. „Paramos“ krautuvės vietoje nuo neatmenamų laikų buvo kukli,
keliautojams skirta užkandinė. Buvusiame restorane, palei M. K. Čiurlionio gatvę,
neseniai veikė vaistinė, į kurią, kaip kadaise į restoraną, buvo patenkama
tiesiai per pagrindinį įėjimą apvaliame kampe; šiandien jos vietą užima kažkoks
ofisas.
2018 metai. Įėjimo
į viešbutį koridorius.
2018 metai. Laiptai į rūsį.
2017 metų vasarą buvo paskelbta apie namo
pardavimą. Jei būčiau milijonierė, būtinai jį nusipirkčiau ir vėl įrengčiau
jame tikrą „stotinį“ viešbutį. 2019 metais užkandinė užsidarė, jos įėjimas buvo
perdarytas, kas byloja apie verslininkų ketinimus ir toliau vykdyti veiklą
name, kurio viršutiniai aukštai atrodo visiškai apleisti.
[1] Tokia pavardė sutinkama Sovietų Sąjungos
dokumentuose. Tarp 1938 metais represuotųjų matome Pešlatą Vladimirą
Augustovičių, tautybė – vokietis, gimimo vieta – Lietuva, Kauno rajonas.
[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 662.
[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 667.
[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9638.
[5] KRVA F. 218, ap. 2, B. 669.
[6] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3906.
[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9671. Kauno apylinkės teismo protokolas 1938 metų
rugsėjo 30 d.
[8] Pirmą kartą
paskelbta: „Apie Balį Sruogą“ Kultūros
barai 1990 Nr. 3. P. 56-64; vėliau: Balys
Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Sud. Reda Pabarčienė. Vilnius:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 89.
[9] Alvydas Jancevičius. „Cirkas mažojoje
Pirmosios Respublikos scenoje“ // Voruta.
2016-12-31.
[10] Lietuvos aidas 1940-03-26.
[11] KRVA F. 218, ap. 2, b. 669.