Kaunas nykstantis ir išnykęs: „Galdiko namelis“ (Savanorių pr. 81)
 |
| 2019 metai |
Nedidelis „sodybinio“ tipo XIX amžiaus pabaigoje
statytas mūrinis namas, kurio griuvėsiai dar riogso už tvoros Savanorių prospekte
tarp A. Mackevičiaus ir Aviečių gatvių, tarpukariu priklausė dailininkui Adomui
Galdikui, tad meiliai vadinamas „Galdiko namelis“.
1894 metais šį sklypą prie Sankt
Peterburgo plento (taip anuomet vadinosi Savanorių prospektas) nusipirko Vincas
ir Marija Satkevičiai. Jie čia pasistatė du namus: vieną mūrinį, gyvenamą,
septynių kambarių „dvarelį“; kitą – medinį, skirtą krautuvei ir kepyklai. Iki
mūsų dienų išliko (jei taip galima pasakyti) tik mūrinis namas.
Namas puošnus: trys centriniai langai
arkiniai, apjuosti archivoltais, vainikuoti trikampiu karnizu – čia buvo
svetainė; kiti langai stačiakampiai su dantytais sandrikais ir dekoratyvinėmis
įdubomis apačioje. Rytiniame namo gale buvo įėjimo prieangis. 1923 metais namą
paveldėjo Satkevičių sūnūs, o 1927-1944 metais jis buvo Adomo ir Magdalenos
Galdikų nuosavybė. Dailininkas Adomas Galdikas (1893-1969) dėstė Kauno Meno
mokykloje, o jo žmona Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891-1979) buvo iškili
katalikų veikėja – pedagogė ir politikė: Lietuvių katalikų moterų draugijos
pirmininkė, Steigiamojo Seimo, Pirmojo, Antrojo seimų narė ir Trečiojo Seimo
vicepirmininkė, Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų
seminarijos direktorė. Abu pasitraukė į Vakarus 1944 metais, o jų namas liko be
šeimininkų.
Rašytojas ir žurnalistas Pulgis Andriušis taip atsimena savo
apsilankymą pas Galdikus: „Nueinu į baltą mūrinuką su kolonomis Savanorių
prospekto ir Italijos gatvės [taip anuomet vadinosi A. Mackevičiaus gatvė]
kampe. Nepaprasta švara, užuolaidų užuolaidos, lyg tik ką iš skalbyklos,
sienose litografijos, prie adverijų [durų staktų] statulos“. Nepaprastai
tvarkingi šeimininkai net neleisdavo svečiams rūkyti namo viduje[1].
Tikriausiai, prieangis (kurio dabar nebėra, liko tik trikampio stogelio žymė
sienoje) buvo papuoštas kolonomis. O minimos litografijos ir statulos priklausė
turtingai namuose laikomai meno ir liaudies dirbinių kolekcijai.
 |
| 2017 metai |
Žurnalistė, Lietuvių katalikų moterų
draugijos veikėja Ona Gaigalaitė-Beleckienė, buvusi dažna viešnia Galdikų
šeimoje (šiuose namuose 1930 metais Galdikienė netgi iškėlė jų su Povilu
Beleckiu vėstuves), prisimena, kad Galdikų namuose „puikavosi daugybė įvairių
paveikslų, skulptūrų, liaudies meno ir keramikos dirbinių. Ypač daug Galdikai
turėjo smūtkelių, rūpintojėlių, koplytėlių, Šv. Jurgių ir Marijų. Būdavo, įeini
į vieną ar kitą kambarį, ir nežinai, kur esi – namuose ar muziejaus salėje.
Meniški buvo ir kambarių baldai, su meile padaryti žinomo baldžiaus
Prapuolėnio“[2]. Pirmą
kartą jai apsilankius, „vienaaukštis namelis atrodė apšepęs ir neišvaizdus, tik
prie durų puikavosi naujų baltų lentų sukalti laipteliai. (...) Įžengus į jų
butą, pasijutau atėjusi į muziejų ar į meno galeriją, baldų nemačiau, tik meno
kūrinius: skulptūras, drobes, inkrustuotus perlamutru ar gintaru rašomąjį
stalą, spinteles, tarytum čia buvo susirinkę kunigaikščio Oginskio dvaro
likučiai ir subėgę visos Žemaitijos dievukai: rūpintojėliai, šventieji Jurgiai
ir Mykolai archangelai“[3].
 |
| Adomo Galdiko paveikslas, 1927 metai |
Už namo buvo sodas, kuriame taip pat
buvo pristatyta koplytėlių, skulptūrėlių, akmenų ir kryžių. Baisiai ilgas (net
24 su puse metrų), iš visų pusių „aplipęs“ prieangiais („gonkomis“) senas
medinis namas stovėjo šalia, galu į Savanorių prospektą; jo dalis buvo
išsikišusi į Aviečių gatvę. Čia gyveno nuomininkai (tad, kai sakoma, kad toks ir
toks gyveno pas Galdikus, nėra visiškai aišku, kokiame būtent name buvo
gyvenama). 1931 metais savininkai net du kartus (gegužę ir birželį) prašė
leidimo uždengti skarda seno namo stogą. Namas esą yra „visai geras“, „išnuomotas
trims metams ir gyventojai reiškia nepasitenkinimą, nes lietus perlija lubas“.
Tačiau, nors namo stovis buvo pripažintas „patenkinamu“, stogo remontuoti
neleido: pirmą kartą dėlto, kad namas yra „mūro kvartale“ (kur gi, Aviečių
gatvėje) ir dar...per ilgas; antras atsakymas konkretesnis: „trobesys neturi
reikalaujamo atstumo nuo mūro trobesio ir dalinai išsikišęs į Aviečių gatvę“[4].
Susirašinėjimas rodo, kad Galdikai rūpinosi valda, iš kurios turėjo ir pajamų,
ir, beje, kepykla šiame name veikė.
Vienu metu pas Galdikus gyveno
kompozitorius, Kauno konservatorijos dėstytojas Jonas Bendorius (1889-1954). 1927-1930
metais čia pat gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, pas kurį lankydavosi Stasys
Šalkauskis su žmona Julija[5].
Gaigalaitė-Beleckienė prisimena: „Per
įvairias šventes pas juos rinkdavosi senimas ir jaunimas, visada stalas
paruoštas vaišėms ar kukliai arbatai. Čia sutikdavau dailininkus – Vienožinskį,
Rumšą, Kalpoką, Šileika, Dubeneckius, vyrą ir žmoną, Šimonį, Šlapelį, Truikį.
Prapuolenį, Tamošaitį, Kairiūkštytę-Jacinienę ir kt.“ O Vienožinskis, esą
juokais vadindavo Galdikienę „latrų menininkų šventoji madona“[6].
1956 metais, Gaigalaitei-Beleckienei
grįžus iš tremties, ją apsilankęs Jonas Prapuolenis, „kadaise buvęs beveik
kasdieninis svečias Galdikų namuose, (...) prašė, nežinau savo vardu ar kieno įprašytas, ar įgaliotas, kad rašyčiau
Galdikams, jog grįžtų į Lietuvą su visu savo namo turtu. Jų daiktai, kurie pas
jį – gražūs meniški baldai su gintaro inkrustacijomis bus grąžinti jiems“. Beleckienė
parašė. Galdikienė į tai atsakė laišku, „pilnu skausmingo kartėlio“: „Pasakyk
tiems, kurie nori, kad grįžtume, tegu surenka tą, ką mes palikome
pasitraukdami...ką begėdiškai išgraibstė“.[7]
1929 metais pagaminti baldai išliko ir šiandien priklauso Prapuolienių šeimai.
 |
| 2017 metai |
Nuo 1989 metų „Galdikų namelis“ stovi
apleistas. 1998 metais buvo bandymų jį gaivinti tuometinio Kauno Dailės
instituto iniciatyva, bet viskas baigėsi niekuo. Norėta įsteigti jame Adomo
Galdiko tapybos muziejų. 2001 metais namas įtrauktas į Kultūros vertybių
registrą. 2011 metais vis dar (jau) Vilniaus dailės akademijai priklausęs namas
degė (niekas negalėtų paneigti, kad nebuvo padegtas), po gaisro apie jo
apverktiną būklę buvo daug rašyta spaudoje. Visą tą laiką buvo tikimasi jį parduoti.
2012 metais žurnalistės klausimų prispirtas VDA Kauno Dailės fakulteto dekanas
Jonas Audėjaitis tvirtino, jog namas nėra toks jau ir vertingas, kaip manoma.
Anot jo, „Amžiną atilsį A. Galdikas šiame name
yra praleidęs tik kelerius metus. Kai jis jį įsigijo, jis jau buvo avarinės
būklės. Nuo to meto namas ir vargsta“[8].
Toks vargano būsto apibūdinimas akivaizdžiai prieštarauja nepaprastai namo
švarai ir tvarkai, bei muziejaus atmosferai, aprašomai tarpukario Galdikų
sviečių, o ir name, šeimos turėtame 17 metų, vargu ar per tą laiką šeimininkai
praleido „tik kelerius metus“. Kaip ten bebūtų, nuo 2012 metų apie tolesnį
namelio likimą nieko negirdėti.
O juk „Galdiko namelio“ likimas galėjo ir
kitaip susiklostyti: jis galėjo atitekti 1989 metais prie Lietuvos Kultūros
fondo įkurtai Montessori draugijai. Sumanymas kilo iš pranciškonių vienuolyno,
kurio steigėja, Adomo Galdiko sesuo Ona Galdikaitė, buvo teisėta namo
paveldėtoja. Namelis būtų buvęs restauruotas (kas be ko, ir rekonstruotas) ir
jame būtų įkurtas Montessori pedagogikos centras. Labai seni laikai, kurių
šiandien jau niekas neatsimena – pati Lietuvos Atgimimo pradžia.
Teko
matyti dar gyvą Oną Galdikaitę – Vynmedžio Šakelę (toks buvo jos literatūrinis
vardas) – motiną Augustiną (toks buvo jos vienuoliškas vardas). Senutė gyveno
vienuolėms priklausančio Kapsų g. 108 namelio mansardoje, globojama sesers
Benvenutos (Ados Urbonaitės).
Tarpukariu
Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacija turėjo Žemaičių
gatvėje vienuolyną (dabar Žemaičių g. 85), o, šalia – Montessori vaikų darželį
(dabar Pažangos g. 5). Vienuolyno ir vaikų darželio gražinimu seserys pradėjo
rūpintis daug anksčiau, nei prasidėjo Atgimimas, – vos papūtus laisvės vėjams,
gal tik tokioms jautrioms optimistėms, kaip sesuo Ada, juntamiems. Tiesa,
užtruko ilgai: 2000 metais seserys dar „sėdėjo ant lagaminų“ (tiksliau, ant knygų ryšulių), laukdamos, kada galės kraustytis į
savo vienuolyną; o buvęs vaikų darželio namas joms taip ir nebuvo grąžintas.
Buvusio vienuolyno
patalpose tarybų valdžios įkurdintas Pedagogikos muziejus su Montessori
pedagogais išeivijoje ryšius užmezgė jau 1985 metais. O su Amerikoje gyvenusia garsia
tarpukario pedagoge Domicele Petrutyte susirašinėti pradėjo pati Galdikaitė ir
sesuo Ada. Toks jau buvo tų paskutinių imperijos metų paradoksas, kad patalpas
užėmusi „valdiška“ įstaiga ir teisėti tų patalpų savininkai dirbo kartu.
Domicele Petrutyte prieškario Lietuvoje
dirbo tiek pranciškonių, tiek Trakų gatvėje buvusiame Marijos Varnienės Montessori
vaikų darželyje. Iš tikrųjų, ji netgi buvo įstojusi į pranciškonių kongregaciją
ir būtent Ona Gaidikaitė, sumaniusi įsteigti prie vienuolyno vaikų darželį,
kadaise pasiuntė postulantę Petrutytę į M. Montessori kursus Italijoje. (Beje,
dviejų dailininkų Adomų – Galdiko ir Varno šeimos susietos per vaikų darželius,
kurių vieną – vieno dailininko sesuo, kitą – kito dailininko žmona buvo
įkūrusios.) 1987 metais Petrutytė pradėjo lankytis Lietuvoje, o 1989
metais gimė sumanymas Motinos Augustinos brolio name įkurdinti Montessori
kursus, o pastogėje įrengti butą, kuriame galėtų apsigyventi Petrutytė, norėjusi
visam laikui grįžti į Lietuvą. Namo rekonstrukcijos projektą parengė architektė
Diana Pikšrienė. Planas nebuvo įgyvendintas, anot architektės, „dėl namo
nuosavybės teisės dokumentų sutvarkymo ir kitų trukdžių“[9].
Ona Galdikaitė
mirė 1990 metais, būdama 91-rių, likus mėnesiui iki Nepriklausomybės atkūrimo.
Bet kongregacijos seserys dar ilgai nenuleido rankų, norėdamos gauti „Galdiko
namelį“. Kultūros vertybių apsaugos departamentas (rodos, taip buvo vadinama
atitinkama įstaiga) pateiktam rekonstrukcijos projektui neprieštaravo, o
Kultūros ministerija netgi žadėjo finansinę paramą. Jei tai reiškia, kad tuo
metu namas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, įvykių chronologija
tampa nebeaiški. Ką gi, jau turėjome priprasti prie tokių laiko paradoksų, kai
kai kurie dalykai vyksta labai ilgai (metų metais irsta nežinia kam
priklausantys pastatai), o kiti stebėtinai greitai
(parduota-nugriauta-pastatyta).
Ada
Urbonaitė mirė 2009 metais, būdama 88-rių metų amžiaus. Domicelė Petrutytė mirė
Čikagoje 2010 metais, būdama 97-rių.
[1] Pulgis Andriušis. Septinton
įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 94.
[2]Ona Gaigalaitė-Beleckienė. „Kvietęs mus į
spalvų odiseją. Iš atsiminimų apie Adomą Galdiką“ // Fontanas. Žaliakalnio kultūros almanachas. 2009. Nr. 1. P. 86-89.
P. 89.
[3] Ona Gaigalaitė-Beleckienė. Neužmirštami
metai. Kaunas: Naujasis lankas, 2004. P. 92.
[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6893.
[5] Julija Šalkauskienė. Į idealų aukštumas. Vilnius: Katalikų
akademijos leidykla, 1998. P. 79. Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė rašė: „1927
metais Putinas persikėlė į Adomo Galdiko namus Savanorių prospekte, vėliau iš
čia persikraustė į Aukštaičių gatvę. (...) Nuo 1931 m. rudens (kol Putinas buvo
Prancūzijoje) gyvenau su jo seserim Magdute tame bute“ (In Donata Mitaitė (sud.).
Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną.
Vilnius: Vaga, 1992. P. 198).
[6] Ibid. P. 93
[7] Ibid. P. 101.
[8] Vereta
Rupeikaitė. „Naujo šeimininko A. Galdiko namas lauks su laikinu stogu“ // Kauno diena. 2012-03-02.
[9] Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė ir Gražina
Trimakaitė (Sud.) Sesuo Ada. Pašaukta
ginti Tautos sielą. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2010. P. 100.
