2023 m. sausio 27 d., penktadienis

„Vilkolakis“ amžininkų atsiminimuose: interpretacijų koliažas 



Apstulbinta "Vilkolakio" publika. Antano Ingelevičiaus nuotrauka


Pirmoji „Vilkolakio“ buveinė buvo Laisvės alėjoje: vieno aukšto namas su mansarda, kuriame įsikūrė „vilkolakininkai“ stovėjo toje vietoje, kur vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai (dabar Laisvės al. 13). „Vilkolakis“ buvo įsteigtas 1919 metų gegužės 4 d. kaip „menininkų klubas“. Jo „narių-steigėjų“ sąrašą sudarė: Faustas Kirša, Kazys Binkis, Adomas Galdikas, Paulius Galaunė, Adelė Galaunienė, Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas ir Justinas Vienožinskis. Kaip matome, tai buvo poetai ir tapytojai (Bičiūną ir Galaunę taip pat galima priskirti prie „tapytojų“, nors jie verčiau buvo „visų (meninių) galų meistrai“, arba tie, kas šiandien vadinami menotyrininkais) + vieno jų žmona-dainininkė. Kompanija itin marga, skirtingų pasaulėžiūrų ir skirtingo (ne)rimtumo laipsnio. Tad iš pat pradžios nebuvo visiškai aišku, kuo ruošiamasi užsiimti – švietėjiška veikla (tokia, kaip paskaitos, parodos, minėjimai, leidyba), ar linksmybėmis. Rodos, pastarosios nugalėjo. Bet kuriuo atvejų, ką tik įsteigtas, tai nebuvo „teatras“ (bent nebuvo toks teatras, kaip jį suprato Antanas Sutkus – jo paties vadovaujama aktorių trupė). 

        Keista tai, kad „narių-steigėjų“ sąraše figūruoja Didžiokas, nors jis su žmona į Kauną atvyko vėliau nei kiti: Barbora Didžiokienė savo atsiminimuose nurodo ne 1919, o 1921 metų pavasarį. Kaune jie apsigyveno Valstybės teatro koridoriuje su Sruogos padovanota lova, o gyventi teatre jiems leido tas pats Sutkus (panašu, tuo metu perėmęs patalpas iš Juozo Vaičkaus) (Didžiokienė 2015: 68). Pats Didžiokas „Vilkolakio“ įsteigimo laiką nurodo 1919 metų vasarą: 

    „1919 m. vasarą dailininkai įsteigė klubą-kabarę „Vilkolakį“. Tenai, kur dabar stūkso daugelio aukštų  Ateitininkų rūmai, stovėjo pusantro aukšto namelis. Visos kambarėlių sienos ir salė su maža scena buvo dailininkų ištapytos. Scenoj dažniausiai buvo vaidinami nesudėtingi „skečai“ ir intermedijos. Šio viso dalyko siela buvo dailininkas Kajetonas Šklėrius, tuo metu buvęs miesto ir apskrities viršininku, kurį mes vadinome gubernatorium. 
    „Vilkolakį“ lankė tada visi mūsų inteligentai ir širdingai linksminosi drauge su nemokytais artistais. Klubo reikalai puikiai klojosi ir kada nuo jo dailininkai atšlijo, įsitraukęs kiekvienas į savo darbą, kasoj buvo, pagal tą laiką, stambi pinigų suma – 30 000 markių. Paskui „Vilkolakį“ perėmė aktoriai su A. Sutkumi ir organizavo satyros teatrą“ (Didžiokas 1990: 191).

     Aprašymas gana tikslus: steigėjų dauguma buvo dailininkai, žanras – „klubas-kabarė“, t. y. linksmybių vieta, kur susijungia teatro ir lėbavimo (bet kuriuo atveju, vaišių) elementai. Nieko rimto. O Sutkus, aktoriai ir „teatras“ atsirado tada, kai pirmųjų narių (steigėjų ir ne) keliai ėmė skirtis, nes išsiskyrė jų interesai ir atsirado kitų, rimtesnių darbų.

         Įdomus yra „vaidilos“ – visuomet į teatrą linkusio Balio Sruogos vaidmuo. Visą salės sieną užėmusį Olgos Dubeneckienės darbo Sruogos „portretą“ prisimena visi. Aktorė Valerija Bielskaitė-Anysienė prisimena: „Kartą B. Sruoga vaidino kažkokioj scenoj arklį – buvo jo užpakaline dalim ir su ranka mostagavo uodega“ (In Sruogenė 1996: 76). O štai ką apie „Vilkolakio“ pradžią rašė pats Sruoga:

 „Steigimas vyksta karo lauko nuotaikoje. Užima vokiečių apleistą ir nežinia kam tuomet priklausantį namą Laisvės alėjoje (dabar jo vietoje stovi Ateitininkų namai), išlaužia vieną mūrinę sieną, pasidaro sceną, savavališkai prisijungia elektrą, be jokio patento įsisteigia bufetą ir pradeda „linksmuosius posėdžius“ su improvizuotais vaidinimais. (...) Salė visuomet sausakimšai pilna stačių žmonių, – ne visi norintieji patekti net įsileidžiami. Publikai sėdėti yra vos keli paprasti suolai ir vienas sudužusio aeroplano propeleris. Užsienio atstovybių galvos ant langų sustoję vargsta, „vaidinimų“ žiūrėdami“ (Sruoga 1990: 215).

         Čia turime „niekieno” namo užėmimo aprašymą. Kadangi „Vilkolakis“ buvo „klubas“, patalpų turėjimas buvo esminis. Rodos, „vilkolakininkai“ buvo „skvoteriai“: jie ne tik savavališkai užėmė namą, bet ir išgriovė jame sieną, įvedė elektrą (pasivogė iš Tilmansų?), kas reikalavo technologinių žinių, ir suorganizavo „bufetą“ (juk „kabarė“), o tam vėlgi reikėjo specifinių gebėjimų, bent „logistinių“. 

        Visai kitaip situacija atrodo Sutkaus atsiminimuose: jis teigia, kad tai buvo dviejų aukštų namas (mansardą galima laikyti ir antru aukštu) ir kad jis buvo išnuomotas(Sutkus 1969: 26), kitaip tariant, viskas legalu. Nėra aišku, ar namas buvo mūrinis, ar medinis. Antai, Sruoga kalba apie mūrinės sienos išgriovimą, o Sutkus prisimena namą kaip medinį. Be to, jis dar dalina patalpas į „viešas“ ir „privačias“: esą, patalpos apačioje buvo skirtos publikai (salė, bufetas, drabužinė), o pats „klubas“ rinkosi viršuje (kur klubo nariai, kaip matysime, ne visai „padoriai“ elgėsi). Įdomu, kad jis mini ir bufetininko pareigybę (jei samdė bufetininką, tai ir bufetas turėjo būti legalus). Prisiminkime taip pat Didžioko minimą Šklėrių – taip pat dailininką, bet sykiu ir Kauno miesto ir apskrities viršininką, kurio leidimu, reikia manyti visas šis namo užėmimas ir įvyko. 

   „Patalpą sudarė vos keturi kambariai: du – erdvesni ir du – mažesni. Erdviausias kambarys galėjo sutalpinti apie šimtą sėdinčių, na, o stačių – antra tiek. Šis kambarys liko paskirtas žiūrovų salei ir scenai įrengti; antrame, gretimame įsikurdino bufetas, kartu užėmęs ir vieną mažesnį kambarėlį; o ketvirtasis buvo paliktas klubo nariams rinktis. Beje, buvo dar ir drabužinė. Ją teko įrengti „paradiniuose“ laiptuose, kuriais buvo kopiama į klubą, esantį antrame medinio namuko aukšte. (...) Sumanus klubo bufetininkas sugebėjo įrengti virtuvėlę siauruose laiptuose į kiemo pusę.“ (Sutkus 1939: 26).

        Iš esmės, visų amžininkų atsiminimuose, su nedideliais skirtumais, patalpų aprašymas sutampa. Advokatas Rapolas Skipitis aprašo „saliukę, kurioje galėjo tilpti gal 60, o daugiausiai 80 kėdžių. Gale padaryta scena, o greta – užkulisis aktoriams grimuotis ir persirengti – šie buvo nepatogūs ir maži (In Sruogienė 1996: 73). 

            Vincas Trumpa rašo, kad „Vilkolakis“ „buvo mūsų laikų commedia dell‘arte“ (Trumpa 2001: 329). Ir nors laikas nėra nurodomas, kiti žanro aprašymai sufleruoja, kad tai buvo pasakyta apie „pirmąjį“ „Vilkolakį“. Marijos Urbšienės-Mašiotaitės atsiminimuose „Vilkolakis“ jau suvokiamas kaip „satyros teatras“, aprašomos patalpos ir kaip „svarbiausi“ asmenys pasirodo Dubeneckiai su Levinsonu:

 „Ten, kur vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai, anuomet stovėjo vienaaukštis namelis. Čia buvo įsikūręs Vilkolakio teatras, nedidelėje patalpėlėje su mažu prieškambariu – rūbine, nedidele saliuke su mažyte primityvia scena bei dviem kambariukais, atstojusiais restoraną ir fojė. Vaidinimo dienomis Vilkolakio patalpos būdavo sausakimšai prikimštos. Per visą salės sceną galėjai matyti puikus sėdinčio po medžiu Balio Sruogos ir O. Dubeneckienės [čia akivaizdi painiava] portretus-šaržus. B. Sruoga, K. Binkis, V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, M. J. [gal turi omeny jo krikščionišką vardą Juozapas-Marija?] Levinsonas-Benaris buvo svarbiausieji to teatrėlio vadovai. Jie patys rašė pjeses, patys vaidino, režisavo ir statė. Iš paprasčiausių medžiagų, spalvoto popieriaus, skirto gėlių vazonams, jie sumaniai pasigamindavo išradingus kostiumus. Daug teatro mėgėjų lankydavo Vilkolakio spektaklius. (...) Gaila, kad tas puikus sumanymas, kaip mažosios scenos ir satyros teatras, nebuvo ilgo amžiaus. Greitai teatras liovėsi gyvavęs“ (Urbšienė-Mašiotaitė 1996: 179-180).

         Galaunė na kartą pasakojo, kaip „Vilkolakyje šokdavo ant stalo ir dainuodavo šlagerius į negrą [žodis anuomet visiškai „korektiškas“] panašus Petrogrado dailės akademijos studentas Levinsonas-Benaris (vėliau jis išvažiavo į Paryžių)“ (Cit. Žemaitytė 1988: 74). Kita to paties pasakojimo versija:

 „Peterburgo-Petrogrado menininkų įdomų gyvenimą skiepijo prof. architektas Vladas Dubeneckis, jo žmona Olga – tapytoja ir balerina – ir Peterburgo Meno akademijos studentas Levinsonas-Benaris. Visi jie buvo labai simpatiški ir linksmi žmonės ir to mokė apsnūdusius lietuvius. Ypač simpatiškas buvo Levinsonas-Benaris. Mažo ūgio, kresnas, kampuotos formos galva, storomis lūpomis, jis buvo kiek panašus į negrą. Ir tikrai – „Vilkolakyje“, savotiškai šokdamas ant stalo, įdomiai dainuodavo negrų dainas. Neišgalvotas, bet išmoktas Paryžiuje“ (In Vienožinskis 1970: 299).

     Galima patikslinti, kad „ypač simpatiškas“ Josifas (Osipas) Levinsonas buvo nebe studentas, bet absolventas, nes turėjo architekto diplomą, be to, neaišku, kada jis spėjo pasimokyti „negrų dainų“ Paryžiuje. Gimęs Vilniuje, jis tapo Dubeneckio mokiniu ir draugu Sankt-Peterburgo Menų akademijoje, 1919 metais kartu dirbo „sovietiniame“ Vilniuje „Vaizduojamosios dailės kolegijoje“, kur buvo atsakingas už grafikos meno reikalus (Žmuidzinavaičius 1961: 217), persikėlęs į Kauną, kartu, kaip architektas, dirbo AMLIT’e ir Dubeneckio-Songailos „kontoroje“. Savo pavardę jis nevykusiai išvertė į hebrajų kalbą, lyg ji būtų ne žydiška (Levio sūnus, levitas), o vokiška – išėjo „Liūto sūnus“ (Ben ari), o 1923 metais dar ir pasikrikštijo Karmelitų bažnyčioje pasivadinęs Juozapas-Marija (Bukauskaitė 2012). Krikšto tėvu tapo Juozas Naujalis. 
    
        Tapytojas Vilius Jomantas pasirodo tik Sutkaus atsiminimuose, kur aprašoma, kas prisidėjo prie „interjero“ kūrimo: „O. Dubeneckienė pagamina didžiulį pano – Vilkolakio vaidilos B. Sruogos portretą; V. Dubeneckis išgražina laiptus; P. Galaunė puošia salės angas; V. Jomantas sukuria „Vilkolakio“ herbą [nutapytą ant salės sienos], V. Bičiūnas nupiešia Vilkolakio scenai neva pastovią dekoraciją“ (Sutkus 1969: 33). 


Iš kairės: Levinsonas, šuniukas, Dubeneckine, prof. Mykolas Songaila, Petras Kalpokas (priekyje), už jo - Dubeneckis. Kas yra kiti ir kur tai fotografuota? 

        Anot Sutkaus, vienas kambarys, skirtas išimtinai „Vilkolakio“ klubo nariams, vadinosi „Dangaus žydryne“. Jis buvo visas išdažytas mėlyna „dangaus“ spalva, su auksinėmis žvaigždėmis:

 „Nuo pusės kambario į palubę kilo per visą kambario plotį laiptai, ant kurių buvo galima ne tik sėdėti, bet ir atsigulti. Jokių kitų baldų kambaryje nebuvo. Lubos ir sienos buvo išdažytos melsvai ir pagražintos auksu spindinčiomis žvaigždėmis. Dienos šviesai čia buvo draudžiama prasiskverbti. Užtat langai buvo aklinai užtaisyti. Kambarį apšviesdavo kampe, palubėje, pakabinta lemputė, spindinti melsva šviesa. Kambarys turėjo priminti blankiai mėnulio apšviestą dangaus skliautų žydrynę, kur meno žmonės galėtų susikaupę ieškoti ir surasti savo kūrybai įkvėpimo. Bet iš tikrųjų nuo pat pirmųjų klubo veiklos dienų šioji „paslaptingoji nusiteikimo žydrynė“ kai kuriems tapo ne įkvėpimo, bet girtavimo vieta.“ (Sutkus 1969: 48). 

        Šioje vietoje prasideda Sutkaus „retrospektyvinis“ nepasitenkinimas ir moralizavimas, tiek paveikus, kad jį cituojanti Lina Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 20, 73-74) klaidingai nurodo, kad patalpos buvo šitaip dekoruotos Maironio gatvėje, t. y., kad kalba eina apie Sutkaus vadovaujama „Vilkolakio“ teatrą. Vėliau, knygoje (Preišegalavičienė 2018: 45-46) jau visiškai nebeaišku, apie kokią patalpas (ir netgi apie kokį laiką) kalbama. Anot jos, „Vilkolakio“ interjeras su Sruoga po medžiu, Dubeneckienės nutapytu „kaip bohemininkų grupės lyderis“, buvo „rimtas iššūkis nusistovėjusiems visuomeninių patalpų įrangos standartams, solidaus tautinio interjero satyrinė interpretacija“ (Preišegalavičienė 2018: 45). (Rimtai? 1919 metais?). Prieš šio epizodo netrūkus grįšime. O dabar dar truputis Sutkaus nepasitenkinimo iš to laiko, kai Sutkus „Vilkolakyje“ jau buvo, bet nuo jo niekas nepriklausė, o ir tų, nuo kurių priklausė, požiūriai pradėjo skirtis (vėlgi, jeigu tikėti Sutkumi), o „neformaliu“ „Vilkolakio“ lyderiu tapo Vladimiras Dubeneckis. Jis liko ir ištikimas pačiai idėjai, ne tik teatrui, bet ir specifiniam teatrališkumui (prisiminus kad ir legendą apie jo nebylų šokį Valstybės teatro direktoriaus kabinete, gal to paties Sutkaus, o gal ir ne). 

„Kai kurie Vilkolakio nariai mėgo nepasirengę improvizuoti įvairius grynai pramoginio pobūdžio numerius. Improvizacijomis ypač domėjosi tokie kultūringi žmonės, kaip V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, S. Lydinas ir J. Levinsonas-Benari. Ilgus metus gyvenę Peterburge, jie visi buvo pripratę prie anų laikų Rusijos didmiesčio menininkų išdaigų, sugebėjo jomis paįvairinti savo laisvalaikius ir poilsį. Šie ypatingų pomėgių žmonės 1919 m. pabaigoje paruošė dvi programas: „Navachuna – dainų ir šokių veikslas iš ispanų gyvenimo ir magingasai keturių burtininkų veikslas, ir gėlių puokštė“ (...) ir „Blek end vait“ („Black and white“), negrų tragedija – juokai, dainos, šokiai, galvažudybės. Be to, Mezopotamijos kinematografas“ (Sutkus 1969: 46-47). 

        „Kultūringi žmonės“ taip nesielgia. Anot Sutkaus, visa tai nepatiko ne tik jam, bet ir Sruogai: esą, tokie vaidinimai daro „mūsų menininkams“ blogą įtaką, užkrečia juos „beprasmėmis svetimybėmis“ (Sutkus 1969: 48), o „šio ketvirtuko vadovas“ Dubeneckis, į Sutkaus kritinę pastabą atsakęs „kiekvienas savaip išprotėjęs“ (Sutkus 1969: 47. Dubeneckis kalbėjo rusiškai: „Каждый сходит с ума по-своему“). Apie ketvirtą iš tų „kultūringų“ – Sergėjų Lydiną – žinių nėra. 

       1920 metų lapkričio 1 dieną Kauno miesto komendanto (karo valdžios?) įsakymu „vilkolakininkai“ turėjo užleisti patalpas Lenkų dramos-muzikos draugijai „Liutnia“. Tad, jeigu namo Laisvės alėjoje užėmimas galėjo būti nelegalus (gal apie tai dar atsiras dokumentų), tad jo apleidimas buvo legalus. Į Maironio gatvę persikėlė jau „kitoks“ „Vilkolakis“, kuriam jau vadovavo Sutkus, besistengiantis pažaboti „kultūringų žmonių“ šėliojimą. Pagerbtas 1921 metais išleistame „Lietuvos albume“, jis vadinamas „Vilkolakio“ šaržų komedijos vedėju“.


 *** 



Maironio g. 3 (dabar 11) 1882 metų nuotrauka, iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus


Pastatytas XIX amžiaus viduryje dviejų aukštų namas (dabar Maironio g. 11) su kolonomis ir erkeriu fasado centre (šie neišliko), su dideliu kiemu ir kiemo fligeliais, pagaliau, su tikra sale, buvo skirtas kitokio pobūdžio „klubui“ – tam, kas Rusijoje buvo vadinama „Дворянское собрание“ (verčiant tiesiogiai, „Dvarininkų susirinkimas“, vieta, kur susirinkdavo vietiniai rusų „aristokratai“). Savo atsiminimuose Sutkus namą vadina „Karių klubu“: čia buvo Karininkų ramovės pirmtakė (kuri, atitinkamai, turėjo persikelti į Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampą, į namą, kuris šiandien vadinamas „Senoji ramovė“), ir tuo pačiu – taip pat teatras. 

        Su tais teatrais turime tikrą painiavą. Jų pirmaisiais Laikinosios sostinės metais Kaune buvo devynios galybės. Jie kūrėsi, pykosi, maišosi, dalinosi tomis pačiomis patalpomis. Pasak Vytauto Bičiūno, Sutkaus „Tautos teatras“, oficialiai įsteigtas 1919 metų balandžio 20 d., buvo pirmas ir buvo „valdžios šelpiamas“. Toliau: 

„Lenkams išgujus iš Lietuvos sostinės Kapsuko valdžią, į Kauną persikelia K. Glinskio vadovaujama „Vilniaus studija“. Tuo pačiu laiku į Kauną persikelia iš Vilniaus ir J. Vaičkaus skrajojamas teatras, dar Vilniuje mėginęs pasidaryti nuolatiniu lietuvių teatro meno židiniu. (...) Galiausiai, „Tautos teatro“ kolektyvas imasi vaidybos meno mokomojo darbo, „Vilniaus studija“ virsta „Kareivių teatru“ (vaidinusiu Maironio g. 3 [to paties namo senasis adresas, kitur „Karių teatras“]), o J. Vaičkaus artistų kolektyvas toliau bevaidindamas ilgainiui darosi „L meno kūrėjų“ draugijos įsteigto nuolatinio dramos teatro (dabar valstybės teatro) branduoliu“. „1921 m. susidaro nuolatinis dramos teatro kolektyvas su trimis režisieriais: K. Glinskiu, J. Vaičkum ir Vitkausku (ilgainiui lieka vienas K. Glinskis)“ (Bičiūnas 1999: 151-152). 

        Pats Bičiūnas įsteigia „Žvaigždikio“ teatrą, „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ – Dramos ir Operos „vaidyklas“. 1922 metais įsikuria Žydų vaidybos studija, kuriai metus vadovavo Levinsonas; 1923 metais Juozas Vaičkus įsteigia dar vieną – „Šaulių teatrą“. Ir tik tais pačiais 1923 metais „Vilkolakis“ pagaliau „oficialiai“ tampa teatru. Tuo būdu Suktus jau turi du savo teatrus viename name. 

        Aukščiau paminėta „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ buvo įsteigta 1920 metų pradžioje, „visiems menams suvienyti“. Daugelis steigėjų – tie patys + Sruoga ir Sutkus + „patriarchai“ – Naujalis ir Maironis, ir dar Stasys Šilingas. 

        Anot Sutkaus, tai „Vilkolakis“, gavęs „butą“ Maironio gatvėje, „pasikvietė“ kartu įsikurti ir LMK Draugiją: „Taip netikėtai įsigijęs erdvesnes patalpas Vilkolakis pakvietė į jas persikelti ir Lietuvių meno kūrėjų draugiją. Juk tai buvo giminingos organizacijos, siekusios artimų tikslų, gyvenusios vienodomis nuotaikomis“ (Sutkus 1939: 326). Kaip tos nuotaikos nebūtų vienodos, jei abiejų steigėjai buvo tie patys ir abiem faktiškai vadovavo tas pats Sutkus: oficialiai jis buvo LMK draugijos pirmininko pavaduotojas, bet vadovavo ir jai, nes pirmininkas, Adomas Varnas dar gyveno Vilniuje. „Draugijos valdyba pasiūlymą priėmė, su sąlygomis sutiko ir 1921 m. pavasarį į Vilkolakio būstą persikėlė“ (Sutkus 1939: 327). Tačiau greitai Sutkaus (greičiausiai) įsivaizduojamos nuotaikos pasikeitė ir 1922 metų pabaigoje abu, „Vilkolakis“ ir Draugija (jos Plastikos sekcijos pirmininko Vienožinskio asmenyje), susipyko dėl tų pačių patalpų.

         Iš pradžių Draugijos veikla buvo greita ir vaisinga: įsteigtos Dramos ir Operos „vaidyklos“, surengta Čiurlionio darbų paroda ir parengtas M. K. Čiurlionio galerijos įstatymas. Vienožinskio Piešimo kursai, o vėliau Meno mokykla taip pat siejama su Draugija. Visa tai 1921 metais. Ir visa tai tame pačiame name Maironio gatvėje. Didžiokas (abiejų steigėjas) vėliau rašė: „Dviejų aukštų namely, Maironio gatvėje, kurį dabar užima Konservatorija, nuo ryto iki vakaro buvo posėdžiaujama ir darbas kunkuliavo. Visi meno klausimai buvo visų bendrai svarstomi, visų kantriai buvo klausoma režisierių dogmatinių ginčų, muzikų fantazijų ir poetų elegijų“. (Didžiokas 1990: 192). Vėliau draugija „išsiskirstė sekcijomis: plastikų, rašytojų, muzikų ir teatralų. (...) Veikiausia ir darbščiausia buvo plastikų sekcija. Kitos sekcijos arba tik iš vardo gyvavo, arba į draugijos gyvenimą žiūrėjo platoniškai“ (Didžiokas 1990: 192). 

        Tame pačiame name stovėjo sukrauti iš Maskvos parvežti Čiurlionio paveikslai, skirti popieriuje jau įteisintai Čiurlionio galerijai, ar kažkam dar didingesniam, kas Vienožinskio svajonėse iškildavo kaip „Meno rūmai“. Šis rašo, kad tai „Vilkolakio“ intrigos atėmė patalpas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos (Vienožinskis 1970: 70). Čiurlionio darbai ir kiti numatomų „Meno rūmų“ eksponatai (daugiausiai, etnografiniai) „ir toliau buvo laikomi draugijos bute, atskirame uždarytame kambary, kolei Švietimo ministerija užleido savo rūmuose tris kambarius“ (Vienožinskis 1970: 71) (Prieš atsidurdami Maironio gatvėje, Čiulionio paveikslai spėjo pabūti Užsienio reikalų ministerijos „sandėliuose“, o kas dėl Švietimo ministerijos, tai ji niekad nuosavų „rūmų“ neturėjo). Vienožinskio požiūriu, kambarys, „būdamas paveikslų sandėlis, buvo pilnai tinkamas“ (Vienožinskis 1970: 36). Kažkokiu būdu konfliktas dėl patalpų buvo susietas su šiuo „sandėliu“. 1927 metų vasarą Galaunė straipsnyje „Čiurlionio galerijos vargai“ rašė kad, kaip „Vilkolakis“ „pagrobė“ Lietuvių meno kūrėjų draugijos „būstą“, Čiurlionio kūriniai „tiesiog barbariškai buvo mėtomi iš vieno kampo į kitą“ (Galaunė 1970: 245). Anot jo, tai vyko jau 1922 metais. „Tiktai 1923 m. rudeniop tuometinio galerijos direktoriaus K. Sklėriaus dėka šis galerijos turtas buvo surankiotas ir pergabentas į du Švietimo ministerijos rūmų kambarius“ (Galaunė 1970: 245). 

        Nėra aišku ir kada tiksliai patalpas bandė užimti Vienožinskis, tam organizavęs savo Piešimų kursų studentus, tarp kurių buvęs Rimtas Kalpokas (rodos, su malonumu minįs visus Vienožinskio „nelegalias“ akcijas, kuriose jam teko dalyvauti) prisimena pastatą buvus „nenaudojama“ (ką sunku įsivaizduoti): „Užėmėme ir pradėjome dirbti tuo metu nenaudojamame pastate Maironio gatvėje. Atvykusiai policijai nepavykus mūsų iš ten iškeldinti, valdžia atsiuntė kariuomenės kuopą, kuri šautuvų buožėmis mus iš užimtų patalpų išmetė ir, pasivariusi Laisvės alėja senamiesčio link, iki sankryžos, paliko“ (In Vienožinskis 1970: 318). 

        O štai būsimo Meno mokyklos direktoriaus Igno Šlapelio įvykių versija:

     „Dėl patalpų įvyko didesnis konfliktas su „Vilkolakiu“, kuris tuomet veikė dabartinės muzikos konservatorijos rūmuose. 1921 m. rudenį buvo susitarta su „Vilkolakiu“ įrengti to rūmo vestibiulyje Paišybos kursų kampelį. Antrame aukšte, nuošaliausiame kambaryje, buvo sukrauti M. K. Čiurlionio paveikslai ir tautodailės šiek tiek surankiotų pavyzdžių. Visi taip susikimšę šiaip taip sugyvenome ir veikėme. Tai buvo iki 1922 m. pavasario. (…) 
    Paišybos kursai, gavę smirdančią patalpą Liaudies namuose, (...) troško smarvėje ir kamšatyje. Tuo tarpu LM Kūrėjų draugijos visos sekcijos, išskyrus Plastikų sekciją, buvo apmirę, „Vilkolakis“ kiek pažabotas, buvo praradęs aštrumo ir įdomumo. Tad Paišybos kursų mokytojų – jie sudarė Plastikų sekcijos daugumą – buvo nuspręsta užimti „Vilkolakio“ patalpą (kurios savininkas buvo L. Meno Kūrėjų Dr-ja), kur dabar Muzikos Konservatorija – Čiurlionies galerijai ir Paišybos kursams. Nutarta ir padaryta: paskirtą dieną Paišybos kursų mokiniai savo molbertus nusinešė iš Liaudies namų į „Vilkolakio“ patalpą ir uoliai pradėjo darbą. „Vilkolakio“ vadovybė – A. Sutkus, K. Puida ir V. Bičiūnas šaukdamiesi pagalbos kreipėsi į Policijos vadą Januškevičių. Tas parėdė Paišybos kursus išmesti. Vieną popietę policija apstojo visą namą, kad niekas neišeitų ir neišneštų. Visus ten buvusius mokinius ir mokytojus suėmė ir nuvedė į Policijos nuovadą (29. III. 23 m. Apskr. viršininko padėj. Janušonis). Eidami į nuovadą viduriu gatvės, kaip pridera suimtiesiems, giedojo, kiek balso turėjo, Lietuvos himną, kas visai netinka areštantams. Man šioje iškilmingoje eisenoje neteko dalyvauti: man buvo pavesta parašyti atsišaukimą į visuomenę. Tuo metu, kai buvo kovojama ir kumščiuojamasi Maironio gatvėje, aš su mokiniu Vaškevičiumi skubiai hektografavome Liaudies namuose jaudinantį, verksmingą atsišaukimą daugelyje egzempliorių, kurie buvo išsiuntinėti Seimo nariams, šiaip jau visuomenės veikėjams ir įvairioms įstaigoms. Buvo skųstasi Prokuratūrai, bet be pasėkų. Policijos nuovadoje visi eisenos dalyviai buvo surašyti ir paleisti. Buvo kalbama apie teismą, bausmes ir t.t., bet buvo apsieita be tų visų baisenybių, nors ne be tam tikrų pasekmių. „Vilkolakio“ patalpos kurį laiką policijos saugomos, kad neįsibrautų įnamiai“ (Šlapelis 2011: 7). 

        Tad tuo kartu „Vilkolakis“ laimėjo. 

        Kitaip įvykius aiškina Sutkus. Anot jo, konfliktas, privedęs prie to, kad „Vilkolaikis“ prarado patalpas ir galiausiai liovėsi egzistavęs, ne tik buvo išprovokuotas LMK draugijos, bet ir buvo tiesiogiai susietas su pastato nuosavybės teisių neaiškumu ir vienų ar kitų menininkų „grupuočių“ buvimo jame teisėtumo pagrindimu. „Namas, kuriame naujai įsikurdino Vilkolakis, dar iš carinių laikų priklausė „Kauno srities bajorų sąjungai“, tad namas turėjo priklausyti Kauno savivaldybei; tačiau iš tikrųjų jo priklausomybė buvo neaiški, ir jame įsikūrusios įstaigos neturėjo nuomos sutarčių, nes nežinojo tiksliai, iš ko turi nuomotis patalpas“ (Sutkus 1969: 328). 

        Nesutarimai tarp Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės dėl teisių į nekilnojamą turtą Kauno mieste anuomet sukėlė nė vieną konfliktą (vienas tokių buvo kilęs ir dėl Meno mokyklos statybos). „Vilkolakis“ pasirinko kliautis savivaldybe: 1921 metais gavo laikiną, o 1922 metais – nuolatinę nuomos sutartį su savivaldybe. „Vilkolakis galėjo išsinuomoti visą antrą aukštą ir tris kambarius pirmame aukšte. Būstas susidėjo iš nedidelės 238 vietų saliukės, kelių kambarių ir kitų pagalbinių patalpėlių. Likusioje pirmojo aukšto dalyje, susidedančioje iš aštuonių kambarių, tuo metu buvo įsikūrusi J. Naujalio išlaikoma muzikos mokykla“ (Sutkus 1969: 328). Tai, kad 1922 metais „Vilkolakis“ ir LMK draugija dar taikiai sugyveno, liudija pranešimai apie šiame name Maironio gatvėje įvykusią Marko Chagallo parodą. Chagallas vyko iš Maskvos į Berlyną per Kauną ir su savimi vežasi daugiau kaip 60 tapybos ir grafikos darbų (Lietuvos pasiuntinio Sovietų Rusijoje Jurgio Baltrušaičio dėka). Parodos organizavimo nuopelnas tenka LMK draugijai, Vienožinskis pasakė sveikinimo kalbą. Kalbėjo ir Kauno žydų bendruomenės atstovai. Pastato salė, kurioje Chagallas pirmą kartą pristatė savo autobiografiją „Mano gyvenimas“ ir skaitė jo ištraukas (suprantama, rusiškai), visur vadinama „Vilkolakio“ salė. 1922 metų gegužės 25 d. oficioze Lietuva buvo išspausdinta Vytauto Bičiūno recenzija. Bičiūnui paroda nepatiko. Chagallą jis išvadino žmogumi, neturinčiu „ne tik fantazijos lakumo, bet ir minties originalumo“ (Cit. Mulevičiūtė 2001: 91).

     Pasak Sutkaus, po kiek laiko kilo idėja „teises į patalpą perleisti Lietuvos meno kūrėjų draugijai – vyresniam broliui, kaip anuomet vilkolakininkai tą draugiją vadino“ (Sutkus 1969: 328). Kitaip tariant, „Vilkolaikis“ ne tik pasikvietė LMK draugiją „kartu gyventi“, bet ir geranoriškai užleido jai nuomos teisę. Anot Sutkaus, Draugija pažadėjo patalpas sutvarkyti, bet to nepadarė, o vietoj to „Draugijos suorganizuotųjų meno įstaigų – operos, baleto ir dramos teatrų, piešimo kursų, muzikos mokyklos – darbuotojai paprašė Švietimo ministeriją suvalstybinti jų įstaigas“ (Sutkus 1939: 329), ką ta ir padarė. Kitaip tariant, būdama ne tik netvarkinga, bet ir klastinga „kambariokė“, Draugija siekė visiškai perimti patalpas, pasinaudojusi dviejų „šeimininkų“ nesutarimu. Beje, dėl Draugijos „netvarkingumo“ kilo rimtų abejonių. Minimą „saliukę“ (iš tikrųjų, tiems laikams visai nemažą salę), rodos, rimtai „sutvarkė“ pats Dubeneckis (didelę painiavą šiuo klausimu sukėlė Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 46), ją išpainioti reikalingas papildomas darbas). 





Antano Ingelevičiaus nuotraukoje "Vilkolakininkai geria" 1923 metų vasario mėn. afiša: „Nesuvalstybinta Baidykla Vilkolakis“


    Supriešinti pastato „šeimininkus“ pavyko. Jau 1924 (o gal tik 1925?) „Švietimo ministerija iškėlė miesto savivaldybei teisminę bylą dėl namo priklausomybės“ (Sutkus 1939: 338). Vyriausias Tribunolas pastatą pripažino valstybės nuosavybe ir perdavė Švietimo ministerijai, o ši paskyrė jį Muzikos mokyklai (kaip atskirai valstybinei įstaigai, kitaip tariant, patalpas prarado visi). 1933 metais mokykla gavo konservatorijos statusą ir, nepavykus pasistatyti naujų rūmų, šiame name veikė iki 1949 metų, kai buvo iškelta į Vilnių (ir tapo Vilniaus konservatorija). Ir nors vėliau čia veikė (ir interjerą sunaikino) Valstybinis transporto darbuotojų mokymo centras, o, atkūrus Nepriklausomybę, verslo centras, namas iki šiol vadinamas Konservatorijos rūmais. 


Dar ne Konservatorija

        1925 metais „Vilkolakis“ prarado patalpas ir užsidarė. Tiesa, Sutkus mini, kad 1925 metais, „Vilkolakiui“ užsidarius, į jį kreipėsi kino teatro „Olimpija“ Laisvės alėjoje savininkas Bakas, girdėjęs, kad jo patalpas gali atimti ir jas atiduoti „Vilkolakiui“ (prielaida, o gal tik pretekstas buvo absurdiškas, nes Olimpijos“ nuomojama salė buvo privati, ir sunku būtų įsivaizduoti, kad ji galėjusi būti sekvestruota nevalstybinės meno įstaigos naudai) tad pasiūlė vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, netgi pasistatyti jam naujus rūmus Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių sankirtoje; bet Sutkus atmetė pasiūlymą, kaip teatro nevertų „spekuliantų“. (Sutkus 1969: 343-344). Ir liko Sutkus be teatro ir be valdžios (miesto ar valstybės) paramos. Neilgam. Ir jį ir jo (abiejų teatrų) aktorius priėmė Valstybės teatras, kurio direktoriumi jis tapo 1926 metais (nors juo išbuvo, ne be skandalų, tik dviejus metus).

         Dar 1923 metais (?) tą patį Maironio gatvės adresą (tada Maironio g. 3) savo reklamoje pradėjo skelbti paslaptingas Šv. Luko cechas. Jį sudarė Bičiūnas, Levinsonas-Benari ir Vilius Jomantas. Specializacija – bažnyčių dekoravimas. Apie cecho veiklą žinių nėra, susidarė įspūdis, kad realiai dirbo tik Bičiūnas, savo vardu. Levinsonas-Benari 1923 metais išvyko į Berlyną, o vėliau – į Paryžių. Žinoma, kad 1927 metais Utenos bažnyčios klebonas Jonas Asminavaičius ieškojo Šv. Luko cecho, norėdamas dekoruoti savo bažnyčią (Jankevičiūtė 2003: 256) ir kad 1928 metais prie cecho prisijungė Adolfas Valeška (o gal ir kiti), kuris tikrai dirbo šioje srityje Kaune, o vėliau tapo Bažnytinio meno muziejaus direktoriumi. 

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 

Bičiūnas, Vytautas. Kaunas 1030-1930. Kaunas: Naujasis lankas. 1999. 
Bukauskaitė, Evelina. „Lietuvos žydų dailininko Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“ // Menotyra (2012) T. 19. Nr. 1. P. 47-61.
Didžiokas. Vladas. „Dvidešimt plastinio meno metų“ // Lietuva 1918-1938. (Kaunas: Spaudos fondas, 1938) Fotografuotas leidinys Kaunas: Šviesa, 1990. P. 189-210. 
Didžiokienė, Barbora. Mažosios dailininkės prisiminimai. II. Vertė Ona Mickevičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. 
Galaunė, Paulius. Dailės ir kultūros baruose. Vilnius: Vaga, 1970.
Mulevičiūtė, Jolita. Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001. 
Preišegalavičienė, Lina. Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940. Kaunas: Vox altera, 2016. Preišegalavičienė, Lina. Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018. 
Sruoga, Balys. „Mūsų teatro raida“ // Kaunas 1918-1938. Kaunas: Šviesa, 1990. P. 211-236. 
Sruogienė, Vanda (Sud.) Balys Sruoga mūsų prisiminimuose. Vilnius: Regnum. 1996. 
Sutkus, Antanas. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969. 
Šlapelis, Ignas. Autobiografija // Kupiškės. 2011 Nr. 9. 
Trumpa, Vincas. Apie žmones ir laiką. Vilnius: Baltos lankos, 2001. 
Urbšienė-Mašiotaitė, Marija. Prisiminimai. Vilnius: Džiugas, 1996a. 
Vienožinskis, Justinas. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sud. Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970. 
Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988. 
Žmuidzinavaičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.