Memuarai
Pradžia
Mano močiutė Chaja Šenderova
Apie savo protėvius žinau tik tai, ką
vaikystėje man pasakodavo mama, turėjusi nepaprastą pasakotojos talentą ir,
kaip ir aš, buvusi mėgėja pagražinti, supainioti ir prikurti.
Niekad nemačiau savo giminės lopšio – senojo
Šumiačių štetlo, buvusio Mogiliovo gubernijos miestelio, kuriame gimė ir gyveno
mano senelių, prosenelių ir proprosenelių kartos. Nuo vaikystės buvau
įsitikinusi, kad tokio miestelio nebėra, kad jis dingo tą dieną, kai 1943
metais naciai sušaudė visus jo žydus, lyg žemė būtų prasivėrusi, prarijusi visą
miestelį su jo namais, krautuvėmis bei sinagogomis ir vėl užsivėrusi, viršuje
likus tik upei, laukams ir kalvoms.
Tam tikra prasme taip ir nutiko. Tik 1943
metais ten seniai nebebuvo nei krautuvių, nei sinagogų, o didžioji dalis mano
giminių jau gyveno Maskvoje arba Leningrade. Vis dėlto yra, pasirodo, Rusijoje,
maždaug 100 km į pietus nuo Smolensko, šalia Baltarusijos sienos toks miestelis
– Šumiačiai (Шумячи) – rajono centras su 4 tūkstančiais gyventojų. Savo amžių jis
skaičiuoja nuo XVI amžiaus pabaigos, kai, dabartinių jo gyventojų įsitikinimu,
Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis „mūsų žemes savo pavaldiniams dalijo“. Yra jame „ulica Lenina“ ir
„ulica Sovetskaja“, kurioje stovi dailiai užkonservuota, be bokšto likusi
vienintelė, XIX amžiuje statyta cerkvė. Yra ir „братская могила советских граждан
еврейской национальности“ („žydų tautybės tarybinių piliečių broliškas kapas“).
XIX amžiuje Šumiačiuose, be cerkvės, buvo dar
katalikų bažnyčia ir keturios sinagogos. Buvo turgaus aikštė ir apie pusantro
šimto krautuvių, kurių viena priklausė mano proseneliui Leizeriui (Lozoriui)
Šenderovui. Apie jį pasakojama, kad jis dienų dienas studijavo Talmudą, o
krautuvėlėje šeimininkavo ir faktinė šeimos „galva“ buvo prosenelė Genesia. Ji
prekiavo silke, druska ir karamelėmis, sąsiuviniais, rašalu ir pieštukais,
siūlais, adatomis ir šukomis. Ji pagimdė 12 vaikų – 8 berniukus ir 4 mergaites
– ir visi jie liko gyvi ir išaugo.
Mano proseneliai Lozorius
ir Genesia Šenderovai
Vaikystėje pažinojau prosenelius ir močiutės
brolius bei seseris iš nuotraukų. Labai gerai žinojau jų veidus ir vardus, nes
labai mėgau žiūrėti nuotraukas, o mano močiutė, visada susirūpinusi dėl to, kad
„vaikas visiškai nevalgo“, sugalvojo su nuotraukų pagalba mane valgydinti,
taigi pietų metų man buvo rodomos nuotraukos ir prašoma suvalgyti šaukštelį
sriubos „už dėdę Ziamą“ ir „už dėdę Kivą“. Keista, bet vyriausias ir
jauniausias močiutės broliai turėjo vienodus vardus – Boruchas, tik vyriausią
šeimoje vadino Botia, o jauniausią – Boria. Iš brolių gyvus vaikystėje
pažinojau tik dėdę Ziamą ir dėdę Kivą, kuris gyveno Lvove. Jį pavadino
prosenelės tėvo, taigi mano proprosenelio vardu. Kai buvau maža, apie vieną iš
močiutės brolių niekas nieko nežinojo: pasakojama, kad jaunystėje dingęs be
žinios jis atsirado po daugelio metų Izraelyje, pasakiškai turtingas tiek
pinigais, tiek vaikais ir anūkais, tačiau aš ir dabar nieko apie jį nežinau.
(Izraelio Šenderovai, atsiliepkite!) Iš keturių seserų vyriausioji – teta Sara
– žuvo karo metu per (neprisimenu kokio miesto) bombardavimą, tad liko tik jos
vardas ir nuotrauka; teta Fania gyveno senajame Arbate ir, kiek pamenu, visada
buvo šalia; mano močiutė Chaja buvo trečioji, o jauniausia – mažytė, gyvutė
teta Šifra gyveno Leningrade, dažnai atvažiuodavo ir labai daug šnekėdavo; ji
visus brolius bei seseris ir pergyveno. Dauguma jų turėjo savo vaikų ir mano
mama, rodos, priskaičiuodavo pusbrolių ir pusseserių daugiau nei realiai buvo
turėjusi. Galbūt ji skaičiuodavo dar ir antros eilės pusbrolius ir pusseseres.
Žinau tik, kad prosenėlės sesuo Basia turėjo 8 išaugusius sūnus; visi kariavo
ir tik du grįžo gyvi.
Mano močiūtės brolis ir
seserys: Boria, Fania (kairėje) ir Šifra Šenderovai
Nepaisant akivaizdaus ir žydų šeimose įprasto
„matriarchato“, labai neturtingoje prosenelio Lozoriaus šeimoje mergaičių
mokymas nebuvo numatytas. Berniukai lankė chederį (pradinę mokyklą), o paskui
buvo siunčiami į artimiausius didesnius miestus mokytis amato. Mergaitės šeimininkavo
namuose ir padėdavo krautuvėje. Tiesa, prosenelė Genesia mokėjo skaityti jidiš
kalba. Proseneliui mirus, ji gyveno su mano močiutės šeima Maskvoje ir mama
gerai ją atsiminė. Prosenelė daug meldėsi, per šventes lankė sinagogą ir beveik
nemokėjo rusiškai, todėl, kai mama buvo maža, namuose buvo kalbama jidiš.
Į Šumiačius atėjus Tarybų valdžiai, miestelyje
atsidarė rusiška „bendrojo lavinimo“ mokykla, į kurią prosenelė (pasakojama,
kad slaptai nuo vyro) pasiuntė mokytis dvi jauniausias dukteris – Chają ir
Šifrą. Mokykloje mano močiutė sutiko mano senelį – Šliomą (Solomoną) Pečiūrą. Jie
lankė vieną klasę (pagal dokumentus, abu buvo gimę 1907 metais, nors pasakojama,
kad močiutė iš tikrųjų buvo dviem metais vyresnė nei buvo parašyta jos
dokumentuose).
Mano močiutė Chaja Šenderova, dar moksleivė.
Senelis augo visai kitoje aplinkoje: jo šeima
buvo išsilavinusi ir pasiturinti. Jo seneliai (o mano proproseneliai) turėjo
didelį dviejų aukštų namą pačiame Šumiačių centre. Čia irgi viešpatavo
„matriarchatas“. Visi Šumiačiai pažinojo ir gerbė mano proprosenelę Kenią. Ji
buvo daug jaunesnė už savo vyrą Jankelį Lokšiną ir jie turėjo krūvą vaikų
(vaikystėje girdėjau, kad iš viso jų buvo 18), kurių vyriausioji buvo mano
senelio mama, o mano prosenelė Rachilė. Ji ištekėjo už Saulą Pečiūros, kuris
buvo komivojažierius – keliaujantis prekybos agentas, kilęs nuo Ukrainos.
Šeima išvažiavo gyventi į Ukrainą ir mano
senelis gimė dideliame Čerkasų mieste, kur jie turėjo nuosavą namą su sodu ir
net laikė ukrainietę tarnaitę. Senelis turėjo dvi vyresnes seseris – 1900
metais gimusią Sonią ir 1903-iais Cilę, bei jaunesnį brolį Nataną. Prisimenu
nuotrauką, kurioje gražiai apsirengusios dvi jaunos panelės ir du berniukai
pozuoja staliukais ir foteliais poniškai apstatytoje svetainėje. Tetą Cilę,
tetą Sonią ir jos vyrą dėdę Grišą aš puikiai atsimenu: jie buvo bevaikiai,
kartu gyveno Maskvoje ir iš eilės mirė gilioje senatvėje. Po paskutinės iš jų –
tetos Cilės – mirties mama rado jų bute didžiules tada „deficitinių“ daiktų
atsargas: štabelius muilo, rulonus tualetinio popieriaus. (Šiandien, kai užeina
pagunda kaupti juodai dienai „akcijines“ prekes, primenu sau, kad netapčiau
panaši į tetą Cilę ir tetą Sonią.) O štai senelio brolį Nataną pirmą kartą
pamačiau per vienos iš seserų laidotuves: kaip ir senelis, jis buvo
inžinierius-chemikas, bet dėl man nežinomos priežasties senelis daugelį metų
buvo su juo susipykęs.
Mano prosenelis Saulas Pečiūro
Apie prosenelį Saulą buvo pasakojama, kad jis
mokėjo kalbėti vokiškai ir latviškai (nes prekybos reikalais dažnai lankėsi
Latvijoje), skaitė rusiškai ir mėgo rusų literatūrą, be to jis grojo smuiku ir
turėjo puikų balsą: dainavo ne tik liaudies dainas, bet ir arijas. Jis taip pat
buvo nemenkas bendruomenės lyderis: pasakojama, kad baisių pogromų Čerkasuose
metu jis organizavo žydų savigynos būrį. Mano senelis paveldėjo savo tėvo
muzikalumą ir balsą: vaikystėje išmoko groti smuiku ir visą gyvenimą buvo
tikras dainų lobynas. Mokėjo jų begalę – ir žydiškų, ir ukrainietiškų, o iš
kiekvienos kelionės parsiveždavo išmoktų naujų. Kartą išleistas į komandiruotę
į Bulgariją, senelis grįžo, mokėdamas nemažai bulgarų liaudies dainų, o juk
važiavo į „brolišką“ šalį gamyklą projektuoti.
Proprosenelės Kenės šeimoje visi vaikai ir
anūkai mokėsi. Visa virtinė Lokšinų iš Šumiačių ir jų palikuonių tapo
inžinieriais, gydytojais ir mokslo daktarais. Mokėsi ir visi Rachilės vaikai:
abi mergaitės baigė gimnaziją; mano senelis, kaip priklausė, lankė chederį,
išmoko skaityti ir rašyti ne tik jidiš, bet ir hebraiškai, ir rusiškai, įstojo
į rusų realinę mokyklą Nikolajevo mieste, kur šeima atsidūrė Pirmo pasaulinio
karo metu. Vėliau, mirus proseneliui Saului ir šeimą ištikus sunkumams, vaikams
mokytis padėjo prosenelės brolis Velia (Vulfas) Lokšinas. Prosenelės Rachilės
sesuo Riva prieškarinėje Maskvoje buvo vaikų gydytoja ir šeimoje turėjo didelį
autoritetą.
Mano senelis Solomonas
Pečiūro. Kitoje nuotraukos pusėje yra du užrašai: vienas jidiš, kitas – rusų
kalba: „Brangiajai tetai Mašai nuo Solomono. 1907 m.“. Už pusę metukų teturintį
Solomoną tai parašė kažkas iš jo tėvų, kurie, kaip ir „teta Maša“ mokėjo rašyti
ir skaityti rusiškai.
Senelis visą gyvenimą prisiminė vaikystėje
išgyventus pogromus ir tikriausiai todėl nesiliovė bijoti antisemitinių
išpuolių, kurių Tarybų Rusijoje niekad netrūko, ir siekė apsaugoti nuo tykančio
pavojaus savo vaikus ir anūkus. Tik taip aš galėjau paaiškinti jo atsisakymą
mokyti mane skaityti ir rašyti jidiš. „Geriau pamiršk, kad tu žydė“, – pasakė
jis tada. Man buvo vienuolika metų ir aš tikėjau jo dainomis, o ne jo žodžiais.
Jo akyse įsiveržę į chederį kazokai nužudė mokytoją rabiną ir kelis
bendraklasius, pats jis buvo sužeistas ir tik per plauką liko gyvas. Kazokai
sudegino jų namą. Prisimenu pasakojimus apie tai, kaip prosenelė su vaikais
slėpėsi rūsyje, o susirasti maisto išleisdavo mažąjį Šliomą: jis buvo šviesiaplaukis
ir mėlynakis, visai nepanašus į žydą.
Po revoliucijos, likusi viena su vaikais
prosenelė Rachilė grįžo į savo tėvų namus į Šumiačius. Čia mano senelis pradėjo
lankyti tarybinę mokyklą ir ten sutiko mano močiutę. Pažintis su būsimos žmonos
šeima buvo komiška. Kai nepažįstamas šviesiaplaukis berniukas atėjo į jų
krautuvę, prosenelė Genesia palaikė jį „gojumi“ (nežydu) ir jau ruošėsi
„įkišti“ jam antrarūšę prekę, kai jis prabilo gryniausia jidiš kalba ir
pasisakė esąs Kenios Lokšinos anūkas, o tai viską keitė. Močiutės giminė niekad
nemėgo „gojų“.
Istorijas apie mano senelio ir močiutės
mokyklos nuotykius girdėjau visą vaikystę. Tokių istorijų buvo trys: viena apie
anteną, nukritusią nuo stogo, kita apie katiną (tiksliau, tai buvo istorija
apie senelio ir močiutės meilę), trečia apie tai, kaip mano senelis susipažino
su chemija.
Istorija apie anteną buvo juokinga. Senelis
pagamino savadarbį radio aparatą, per kurį tikėjosi „Maskvos klausytis“, o
vietoje antenos ant Lokšinų namo stogo užkėlė didelę lazdą. Namas stovėjo
turgaus aikštėje. Sekmadienį, kai turgus buvo pilnas žmonių, papūtė stiprus
vėjas, „antena“ nukrito tiesiai ant arklių bei vežimų ir sukėlė paniką.
Istorija apie katiną buvo liūdna ir sunkiai tikėtina. Pasakojama, kad
senelis darė kažin kokius eksperimentus su katinu, ir pastarajam tai baigėsi
tragiškai (būtent šiuo faktu negalėjau patikėti). Ta proga mano močiutė sukūrė
tokias eiles:
Он естественный испытатель
И кошачий преподаватель.
Решил кота он научить
Как сам на двух ногах ходить,
По-человечьи говорить
И с ним же в обществе быть.
Он в башлык кота сажает
И по воздуху катает,
Катал его до тех пор он,
Пока из него дух ни вышел вон.
Так удалось ему, Соломону
Кота отправить в царство
Плутона.
(„Jis gamtos tyrinėtojas
Ir katinų dėstytojas.
Nusprendė išmokyti katiną
Vaikščioti, kaip pats, ant dviejų kojų,
Kalbėti žmonių kalba
Ir sudaryti jam kompaniją.
Jis sodina katiną į bašliką [„bašlikas“ – tai kapišonas, tvirtinamas
prie viršutinio drabužio]
Ir siūbuoja jį.
Siūbavo jis katiną tol,
Kol tas išleido kvapą.
Taip sugebėjo jis, Solomonas,
Nusiųsti katiną į Plutono
karalystę“.)
Tik dabar suprantu, kad iš šių
eilių galima padaryti stulbinančią išvadą: mažo miestelio tarybinės mokyklos
mokiniai žinojo antikinę mitologiją. Senelis užpyko (eilės paplito tarp
klasiokų), bet nesugebėjo nieko geresnio kaip atsakyti:
Глаза горят, какая злая!
Это Шендерова Хая.
(„Dega akys, kokia pikta!
Tai Šenderova Chaja“.)
Mano vaikystės laikais viskas buvo atvirkščiai: senelis dažnai kurdavo
progines eiles ir viešai jas skaitė, o močiutė, priešingai, niekada poetiniais
bandymais nepasižymėdavo. Jaunystėje močiutė buvo nepaprastai graži, jos akys
iš tikrųjų degė, ir senelis buvo ją įsimylėjęs. Dėl jos jis net pradėjo lankyti
dramos būrelį, kur močiutė neretai vaidindavo pagrindinius vaidmenis (toje
pačioje mažo miestelio mokykloje).
Galiausiai senelis susipažino su chemija ir eksperimentuodamas
susprogdino mokyklos laboratoriją, kuri buvo įrengta šalia miestelio
kompartijos būstinės. Sprogimas nugriaudėjo kaip tik tuo metu, kai vietinė tarybinė
valdžia posėdžiavo. Išsigandę „komisarai“ išbėgo į gatvę ir pradėjo šaudyti.
Vėliau senelis baigė Maskvos Mendelejevo vardo institutą ir tapo inžinierius
chemikas – porceliano, fajanso ir gipso gamybos specialistas. Internete radau nuorodą
į jo parašytą „Руководство по лабораторным
испытаниям и контролю производства гипса“ („Gipso gamybos kontrolės ir
laboratorinių bandymų vadovas“, publikacijos data 1947 metai).
Iš tikrųjų, mano senelį visada traukė menas – muzika ir
dailė; vaikystėje jis spėjo net kažkiek pasimokyti piešimo, bet rinkosi, kaip
tada buvo įprasta, „pažangią“ ir „naudingą“ tarybinio inžinieriaus profesiją. Prieš
karą senelis dirbo Pamaskvės porceliano fabrike, kuris vadinosi „Verbilki“. Čia
jis ėmė nuo konvejerio dar baltus puodelius ir lėkštutes, dubenėlius ir
arbatinukus ir savo ranka išpaišydavo juos nuostabiais raštais bei ornamentais.
Šiuos kūrinius jis dovanodavo močiutei. Deja, paskutinis iš senelio sukurtų indų
sudužo prieš porą metų, neliko net nuotraukų. O „Verbilkuose“ gaminto serijinio
servizo likutis – dailus ąsotėlis pienui – dar stovi mano spintoje.
Mano senelis Solomonas
(kairėje), močiūtės sesuo Šifra (kairėje), močiutė Chaja ir jų mokyklos draugas
Griša Mirmovičius Maskvoje.
Mano močiutė, priešingai, buvo linkusi į tiksliuosius
mokslus, bet instituto taip ir nebaigė: ji augino dukrelę – mano mamą, rūpinosi
namais ir niekur nedirbo (išskyrus karo metais sužeistųjų slaugymo). Senelių
šeimoje, kiek prisimenu, visada (ir vėl) viešpatavo „matriarchatas“: tai darbe
senelis galėjo nurodinėti kitiems (ypač, kai tapo vieno mokslinio instituto
vyriausias inžinierius ir turėjo nuosavą kabinetą su lentele ant durų), namuose
jis visuomet paklusdavo močiutės sprendimams ir sakydavo: „Mano žmona – pati
protingiausia“.
Senelis
ir močiutė, kokius juos atsimenu
Mano mama Susana Pečiūro gimė 1933 metais Maskvoje, kur senelis
gavo kambarį
komunaliniame bute. Senas penkių aukštų namas stovėjo Arbato skersgatvyje; septynių
kambarių bute gyveno septynios šeimos. Didelį kambarį perpus dalijo fanerinė
perskyra; langas buvo vienas, tad viena kambario pusė buvo šviesi, kita –
tamsi. Čia gyveno penkiese: senelis, močiutė, prosenelė Genesia, močiutės sesuo
Fania ir mano mama. Vėliau prosenelė mirė, bet gyventojų nesumažėjo, nes po
karo gimė mano dėdė Miša.
Mano mama Susana 1939 metai
Senelis ir dėdė Miša Arbate
.Teta Fania dirbo vaikų darželyje, paskui susirgo ir prarado
darbą. Tada ji tapo manikiūrininkė. Tetos Fanios manikiūro reikmenų lagaminėlis atkeliavo su manimi į
Lietuvą, o jos manikiūrines žirkutes ir nagų žnyples naudoju iki šiol; ant
žnyplių išgraviruotas užrašas „liepa 1938“. Fania buvo vieniša; vaikystėje man
buvo pasakojama, kad jos sužadėtinis žuvo pilietinio karo metu.
Iš to paties
kambario mano mamą, nespėjusią baigti mokyklos, 1951-aisiais išvedė į kalėjimą;
į tą patį kambarį ji grįžo iš lagerio 1956-ais. Vėliau senelis ir močiutė gavo
du „savo“ kambarius komunaliniame bute Pamaskvės mieste Krasnogorske, į Arbatą
atėjo gyventi mano tėvelis, o kai mama su tėveliu irgi gavo „savo“ kambarį,
dideliame Arbato kambaryje liko gyventi viena teta Fania.
Labai gerai
prisimenu šį kambarį, ypač jo „tamsioje“ pusėje, rodos, amžinai stovėjusį seną
„pilvotą“ bufetą, kuriame kvepėjo aitriais, niekad neragautais prieskoniais....
Fania mirė staiga. Grįžo namo iš Krasnogorsko, kur nepamenu kokia proga visi
buvome susirinkę, ir numirė. Po jos mirties visi kambario daiktai, tarp jų ir
bufetas, kažkokiu būdu atsidūrė mūsų ir be to ankštame bute. Tame bufete
kadaise gyvenę stiklinė lėkštutė ir pora dubenėlių vis dar ištikimai tarnauja
mano virtuvėje. Namo seniai nebėra, bet skersgatvis, rodos, dar egzistuoja.