Kaunas nykstantis ir išnykęs:
Kai Kauno Naujasis miestas buvo tik
išplanuotas, t.y. XIX amžiaus viduryje, čia išdygo daugybė medinių namų,
apsuptų sodų ir daržų. Mūrinė statyba buvo privaloma tik Nikolajevskij
prospekte, t.y. Laisvės alėjoje, bet ir tai tik palei gatvės liniją. Neretai
mūrinius namus palei gatvę savininkai nuomodavo (valdžios įstaigoms,
komercijai, butams), o sau pasistatydavo sklypo gilumoje, kieme rąstinę „sodybą“
su visu ūkiu. 1871 metų plane, be Nikolajevskij prospekto, vien tik mūrinė
statyba buvo numatyta senamiestyje[1].
Tarpukariu taisyklės sugriežtėjo.
Sostinės (tegul ir „laikinos“) centras turėjo būti „moderniškas“. Todėl 1923
metų Jokimo ir Frandseno plane buvo nustatytos plačios „mūro kvartalų“ ribos,
kurios galiojo iki 1929 metų. Jos tęsėsi iki (tuometinės) Girstupio gatvės (tiksliau,
„apie 120 metrų nuo Girstupio gatvės“[2]),
tad visas Vytauto kalno papėdėje besistatantis „vilų rajonas“ priklausė „mūro
kvartalui“, dargi su būtinais čerpių stogais. Kitoje Vytauto prospekto pusėje „mūrinė
statyba“ buvo išplėsta iki Šiaulių gatvės[3].
Visai šiai teritorijai galiojo griežta taisyklė: „statyti medžio trobesiai
miesto mūrinio kvartalo ribose yra draudžiama“[4].
O žinant, kad per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos penkmetį naujų statybų
apimtis buvo minimali, tai reiškia, kad praktiškai bet koks iki šių dienų šioje
teritorijoje išlikęs (ar šiomis dienomis griaunamas) medinis namas yra (ar
buvo) „ikikarinis“, t.y. pastatytas prieš I pasaulinį karą.
Laikinosios sostinės centre stovėję mediniai
namai buvo pasmerkti išnykti, kaip nekenčiamų caro laikų palikimas; jų buvo
„gėdijimasi“ kaip „provincijos miestelio“ atributo; jie buvo asocijuojami ne su
lietuviška „bakūže samanota“, bet su rusų architektūra, kurią reikėjo kuo greičiau
atsikratyti, o jos vietoje pasistatyti modernaus europietiško miesto ženklus.
Tai ir buvo daroma. Norite medinio namo? Kurkitės Žaliakalnyje, Šančiuose,
Vilijampolėje, bet ne miesto centre.
„Mūro kvartalų“ ribose negalima buvo
ne tik statyti naujus medinius namus, bet ir „kapitaliai“ remontuoti senų. Šiaip
„palopyti“ stogą leisdavo, bet prieš tai apžiūrėdavo namą, ar jis dar „gerame
stovyje“. Kartais darydavo išimčių. Bet faktiškai, laukdavo, kol namas taps
visiškai „susenęs“, supuvęs, pavojingas gyventi ir „gaisro žvilgsniu“, tada
surašydavo griovimo aktą ir atia.
Siekis turėti naują, „modernišką“ sostinę sąlygojo tikrą medinukų „genocidą“. Štai
Vytauto Sirijaus Giros romane Raudonmedžio
rojus aprašytas 1935 metų Kaunas „taip pasipuošęs, kad rasti medinį namą
darosi vis sunkiau. Turiu galvoje, žinoma, centrą“[5].
Tiesa, savininkai gynėsi kaip išmanė (ir
vieni kitus skundė), kildavo daugybė ginčų, tie griovimo aktai neretai buvo
atidėdami metai iš metų ir taip namai išgyveno iki pirmosios okupacijos. O
išlikusieji turėjo išgyventi kitą sunkų metą – „sovietinį“. O išlikusieji po jo
– dabartinį. Taip kad šiandien gyvus centro medinukus galima laikyti tikrais
„didvyriais“. Bet ir tarp jų šiandien raginama atlikti tam tikrą „selekciją“:
su kuriuo „atsisveikinti“, o kurį „vertą išsaugoti“[6].
Kai kurių likimas jau nuspręstas, kai kuriems nuosprendis jau įvykdytas. Nuo
vieno tokio ir pradėsime.
Siauras sklypas Vytauto prospekte XX amžiaus pirmoje pusėje priklausė Juozui
Afanasjevui. Čia stovėjo 1904 metais pastatytas medinis sodybinis namas su
langinėmis. Dar vienas didelis medinis namas buvo prie gatvės; jo ir gretimų
sklypų medinukų vietoje 1967 metais iškilo devynių aukštų „Baltijos“ viešbutis,
papuoštas akmenine restorano siena (architektai Jonas Navakas ir Janina
Barkauskienė), šiandien virtęs VDU bendrabučiu. Žinoma, kad 1931 metais
Afanasjevas savo sklypo gale palei dešinę ribą statė mūrinį sandėlį (už techninę
priežiūrą pasirašė inžinierius Leiba Soloveičikas). Tų metų spalį savininkas
prašė leidimo medinį namą kieme remontuoti. Neleido, „nes Vytauto prospektas
yra miesto mūriniame kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti kapitaliai
remontuojami“[7].
Toje pačioje vietoje 2019 metais |
Kurį laiką buvęs apleistas, namukas nugriautas 2017 metais. 2019 metais jo vietoje iškilo septynių aukštų daugiabutis (už projektą
atsakinga UAB „Miesto planas“). Juk 26 nauji butai geriau nei du seni (tiek
tilpo medinuke), ar ne? O kur dar name įsikūrę „City Centr loft“ apartamentai!
Didelio sklypo prie Kęstučio gatvės (dabar Nr. 3 ir
3a, kieme 5 ir 5a, tada Nr. 3) savininko pavardė buvo Smoličius. Panašu, kad iis išvyko iš Kauno apie 1922
metus, o Kaune paliktą jo nuosavybė prižiūrėjo Anatolijus Sokolovas[8]. 1930
metais Sokolovas vadina save „Smoličiaus namo užveizdėtojas“, 1932 metų balandį
– „faktinis valdytojas“, o tų pačių metų lapkritį jis jau valdos
savininkas: nuosavybės teisė pripažinta Taikos teisėjo nutarimu kaip
„įsenėjimas“. Smoličius į Lietuvą nebegrįžo ir sklypas liko Sokolovui.
Mano šiandien turima archyvinė
medžiaga nušviečia tik trumpą kieme stovinčio medinio namuko, pažymėto Nr. 5, gyvenimo
periodą tarpukaryje (1930-1937 metus). Žinant to meto požiūrį į medinius namus
miesto centre, galima pasakyti, kad jam labai, netgi stebuklingai, pasisekė: jo
ne tik nenugriovė, bet 1930 metais net leido paremontuoti: vietoje buvusių
gontų uždėti naują skardinį stogą. Namas buvo „gerame stovyj“. Stogą dirbo
meistras Sergiejus Korkockas. Prie gatvės tuomet dar stovėjo didelis medinis
gyvenamas namas, kurio vietoje vėliau, Sokolovui išpardavus jam atitekusio
sklypo dalis, atsirado du nauji modernistiniai daugiabučiai.
1936 metais Sokolovas stato vieno
aukšto, vieno buto mūrinuką su sandėliu (šiandien Nr. 5a, projektas architekto
Adolfo Netyksos). Mūrinukas pasirodo esantis per arti medinio namo priebučio
(vadinamo „gonkais“); namukas turėjo du priebučius ir abu liepė nugriauti,
tačiau griovimą atidėjo, o priebučiai ir šiandien čia. Namas prižiūrimas.
Tiesa, dalis langų buvo pakeista „aklaisiais“, dalis –
„butaforiniais“ (plastikiniai langai, imituojantys originalų skaidymą), bet
dauguma langinių buvo išsaugota.
Šis, nuo Kęstučio gatvės atsišakojusioje „gatvelėje“,
stovintis namukas tarpukariu pakeitė tris šeimininkus ir buvo pasmerktas
nugriovimui. Didelis sklypas (tada Nr. 5) Kęstučio gatvėje XX priklausė Teodorui
Martusevičiui. Sklypo dalį, esančią toliau nuo gatvės, 1932 metais nusipirko Mejeris
ir Dora Burakai. Šioje dalyje buvo trys mediniai namai: du gyvenami ir vienas,
kuriame buvo įsikūrusi Uzdono kino laboratorija. 1934 metais vienam Burakų
gyvenamam namui buvo surašytas griovimo aktas, kitus du buvo leista „tuo tarpu
dar palikti“[9].
Dalį Burakų sklypo 1936 metais nusipirko
Česlovas ir Michalina Petrauskai. Tais metais griovimo aktas buvo surašytas ir
šiam nameliui. Petrauskai šalia šio seno medinuko pasistatė kuklų, krosnimis
šildomą dviejų aukštų su mansarda mūrinį namą (projektas inžinieriaus Jokūbo
Rabinavičiaus, šiandien Nr. 13). O medinuko griovimo terminas kasmet vis buvo atidėdamas
iki pat 1941 metų, kol 1942 metų vasarą (karo metu labai retas atvejis) galiausiai
buvo leista jame padaryti kapitalinį remontą.
***
Eidami Kęstučio gatvės toliau,
prisiminkime, kad
ten, kur
šiandien žiojoja „skylės“, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės, stūkso
„Britanikos“ vaiduoklis arba tęsėsi ilgas „sovietinis“ daugiabutis, visur kadaise
stovėjo mediniai namai. Pvz., ligoninės mašinų stovėjimo aikštelės vietoje, stovėjo
XIX amžiaus Henrietos Geringaitės vieno aukšto medinukas, kuriame dar „sovietiniais“
laikais veikė Greitosios pagalbos stotis.
Kitoje gatvės pusėje, Gedimino gatvės kampe dar 1979 metais buvo vieno aukšto medinis namas aukštu valminiu stogu, tarpukariu priklausęs Solomonui Abromavičiui. Jo vietoje įrengtas skveras, teikęs praeiviams taip reikalingą poilsį judrioje miesto gatvėje, su savo raudonų plytų sienele bei kiosku, šiandien apleistas.
Šis medinins namas akivaizdžiai turi išlikusias
„vertingas savybes“, kuriais galima pasigrožėti: kiaurapjūviais drožiniais
dekoruotas fasadas, ypač langų sandrikai ir mansardos langelio apvadai,
kuriuose net erdvines figūros išpjaustinėtos; karnizinės juostos. Tiesa, šios
vertybės neturi jokios teisinės apsaugos.
Šio medinuko gimimo metai paprastai nurodomi
tarp 1896 ir 1900. Tačiau Vytautas Mikalauskas savo knygoje Kinas Lietuvoje teigia, kad šiame name
yra gyvenęs pirmasis animacinių filmų kūrėjas Vladislovas Starevičius; pateikia
ir šio namo nuotrauką[10].
Žinoma, kad 1882 metais gimęs Starevičius nuo 4 metukų, t.y. nuo 1886 metų augo
Kaune pas savo senelius, motinos tėvus, Legeckius. 1911 metais 25 metų Starevičius
išvyko iš Kauno į Maskvą. Garsaus kino kūrėjo iš Lietuvos atminimas pagerbtas
prie Arklių pašto, kur gyveno Tadas Daugirdas, ir tai todėl, kad Starevičius
dažnai vaikščiojo pas Daugirdą į svečius. Bet kur jis gyveno? 1897 metais bajoras
Marijonas Legeckis, Vilniaus Komercinio banko Kauno skyriaus buhalteris, nusipirko
dvarelį Petrakalnio papėdėje (šiandien Būgos g. 4)[11].
Ar gali būti, kad iki tol Legeckiai gyveno šiame name ir būsimas kino kūrėjas
čia praleido vaikystę? Jei taip, tai namas turėjo būti pastatytas ne vėliau
kaip 1886 metais.
Tarpukariu sklypas priklausė
Aleksandrui Makūnui; kalbama, kad jis buvo „amerikietis“, t.y. į tėvynę
sugrįžęs Amerikos lietuvis (ir tikrai, rašyti lietuviškai jis nelabai mokėjo).
Makūno šio sklypo gilumoje pastatytas raudonų plytų mūrinis namas su erkeriais
(šiandien Nr. 45, projekto autorius inžinierius Jonas Krasauskas) – vienas
ankstyviausių Kaune mūrinių nuomojamų daugiabučių, pradėtas 1924 ir baigtas
1925 metais. Sklypo dešinėje stovėjo dar vienas medinis namukas su sandėliu,
kurio griovimo istorija tęsėsi nuo 1936 iki 1941 metų ir baigėsi niekuo: name,
kuris 1940 metais buvo „tokiam stovyje, kad sudaro griovimo pavojų“, buvo tik
du kambariai ir virtuvė, tačiau jame gyveno 9 žmonės[12].
Mūsų dienų anas namas nesulaukė.
O prie gatvės stovinčiam gražuoliui
niekas negrėsė. Name buvo vienas penkių kambarių butas su veranda ir nedidelis
rūsys. Kiemo pusėje – seniai nedažytas dalinai dviejų aukštų priestatas.
Tarybiniais laikais namas buvo
nacionalizuotas. Pasak inžinieriaus, lakūno Viktoro Ašmensko (1912-2016)
prisiminimų, jis 1944 metais, grįžęs į Kauną ir pradėjęs dirbti Miškų pramonės
liaudies komisariate, su žmona ir dukra Nijole gavo šiame name butą Nr. 1. Kartu
apsigyveno ir jo sesuo Julija, atvažiavusi į Kauną mokytis[13].
LAF‘o veikėjas, Birželio sukilimo dalyvis Ašmenskas tapo 1945 metais kapitono Jono
Noreikos (Generolo Vėtros) Vilniuje organizuotos pogrindinės Lietuvos tautinės
tarybos Kauno štabo „koordinatoriumi“. (Šiame name štabas nesirinko, juolab
pats Jonas Noreika niekad nesilankė.) Suimtas 1946 metais. Gali būti, kad kurį
laiką tai vis dar buvo vienas butas, o butų numeracija buvo išlikusi senoji
(t.y. ne vieno namo, o viso sklypo).
Šiandien name įsikūrusi muzikos
prekių parduotuvė. Ir nors plastikiniai langai namo nepuošia, galima sakyti,
kad namui pasisekė. O štai jo kaimynui pasisekė mažiau.
Namas Kęstučio g. 47
Didokas
vieno aukšto medinukas, visu ilgiu išsitęsęs palei gatvę, buvo pastatytas 1890 metais.
Prie virtuvės rizalito kieme tarpukariu buvo pristatyta mūrinė dalis. Sprendžiant
iš „arkutėmis“ profiliuotos pokarnizinės lentos ir kampų
apkalimo, didesnių puošmenų namas neturėjo.
Sklypas, bent nuo 1924 metų, o gal ir
anksčiau, priklausė Stasiui ir Aleksandrai Digriams.
Stasys Digrys (1886-1959) buvo bankininkas, pirmasis
Kooperacijos banko valdybos pirmininkas, Lietuvos banko tarybos narys,
Tarptautinio banko direktorius, vienas draudimo bendrovės „Lietuva“ (jos
būstinė buvo įsikūrusi kitoje Kęstučio gatvės pusėje) steigėjų ir valdybos
pirmininkas, Steigiamojo Seimo narys (nuo LSDP). 1944 metais pasitraukė į
Austriją.
1931 metais Digrys sklypo gilumoje pradėjo didelio mūrinio namo statybą
(projektas inžinieriaus Felikso Vizbaro, šiandien Nr. 47a). Tais pačiais metais
jis prašo leidimo „sutaisyti dviejas gonkas ir perdengti medinio namo stogą
skarda. Namas visai geras“. Tai padarius, Digrys nori jį nudažyti, „kad namas
ir iš oro atrodytų gražiai“[14].
1932 metų pradžioje buvo pastebėta, kad, anot policijos skundo, „prie medinio
namo prie kairiojo rubežiaus pastatyti nauji gonkai“. Tikriausiai, nesulaukęs
leidimo, Digrys ėmėsi veiksmų. Leidimas buvo gautas tik tų pačių metų lapkritį
ir įtakingas savininkas nubaustas nebuvo[15].
Tarybiniais
laikais namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1966 metais ant jo
buvo pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno miškininkas
prof. Povilas Matulionis“ (1860-1932). Nurodytu
laikotarpiu Matulionis buvo Žemės ūkio ministerijos viceministras, o 1924
metais iš Kauno išsikėlė, tapęs ką tik įsteigtos Žemės ūkio akademijos pirmuoju
rektoriumi. Sunku pasakyti, kodėl tarybų valdžia jį buvo taip pagerbusi:
Matulionis, nors ir buvo aktyvus visų revoliucijų dalyvis, daugiausiai darbavosi
Vilniuje kaip lietuvybės puoselėtojas. Lentos seniai nebėra, o teisinė apsauga
panaikinta 2015 metais, kai jau penkerius metus namas buvo visiškai apleistas
ir net degęs.
Kauniečiai prisimena, kad, grįžęs
iš lagerio šiame name gyveno Lietuvos kariuomenės pulkininkas-leitenantas, Birželio
sukilimo dalyvis, rezistentas Liudas Butkevičius (1881-1963). Suimtas
1946 metais, grįžo 1955 metais.
Prie įvažiavimo, vedančio į Kauno nacionalinio dramos
teatro Ilgąją salę, stovi medinukas, buvęs linksmai ištapytas tais laikais, kai
jame buvo įsikūrusi vieno vaikiško laikraščio redakcija. Deja, jo istorija dar nėra
žinoma. Sprendžiant iš išlikusių tarpukario situacijos planų, atrodo, kad tai
buvo dr. Efraimo Rabinavičiaus sklypo dalis, tačiau nei jo, nei kaimynų
statybos bylose namas nepaminėtas.
Į ant aukšto cokolio stovintį namą iš
gatvės veda šoniniai laiptai, išsaugoję savo metalinę atitvarą ir stogelį su
konsolėmis. Kiemo pusėje namas turi priestatą su mezoninu; kai kurie langai vis
dar su langinėmis.
Retai kada prisimename, jo Kauno kamerinis teatras
irgi yra medinukas, statytas prieš I pasaulinį karą. 1924 metais sklypas
priklausė Antanui Čuladai. 1930 metais savininkui buvo surašytas protokolas už
tai, kad be leidimo prie šio medinio namo pradėjo statyti medinį priestatą iš
dviejų sienų (!) ant seno pamato. Čulada aiškinosi, kad „čia ne nauja statyba,
o iš esančios verandos“, kuri buvo pastatyta dar prieš karą ir iš kurios liko
pamatai. O priestatas jam būtinai reikalinga, nes savivaldybės nurodymu name
privaloma įsirengti WC ir vonią, o daugiau nėra kur.Po ilgų susirašinėjimų jam
leido „įrengti šiltą verandą“[16],
kurios vietoje, kaip galima suprasti, šiandien yra įėjimas į teatrą.
Pasakojama, kad „sovietiniais“ metais
žmonės šį namą vadino „chlamkė“. 1990 metais namas atiteko teatrui, kuris tada
vadinosi „Kauno jaunimo kamerinis“ ir visą savo gyvavimo laiką (nuo 1976 metais
Stanislovo Rubinovo įkurtos „Jaunimo muzikinės studijos“) neturėjo savo patalpų.
Kad gautų patalpas, teatralai 10 dienų badavo, pasistatę palapinę prie tuometinio
miesto Vykdomojo komiteto, o vėliau patys šį namą remontavo ir pritaikė
teatrui.
Prestižinės gatvės vidury, prie pat
secesinio „nunciatūros“ namo – to, kuriame iš to
paties sklypo savininko Abromo Kaco patalpas nuomavosi Vatikano diplomatai, stovi „užsimaskavęs“ vieno aukšto namukas, iš gatvės
tinkuotas, o iš kiemo likęs senu sukrypusiu mediniu fasadu. Leidimo nutinkuoti gatvės
fasadą Kacas paprašė 1933 metų pabaigoje, motyvuodamas tuo, kad namas, „mūsų
laikinosios sostinės, šiaip ar taip kalbant, centralinėje gatvėj stovėdamas,
rodo nemodernišką išvaizdą“. „Aš ir ryžaus, –
toliau rašo Kacas – šį mano namą, jo
priešakinę (fasado) dalį nutinkuoti padoriu tinku, kad šis pastatas
žmoniškesnis atrodytų“.
Leidimą jis gavo, nes
namas, nors ir medinis, buvo pripažintas esantis „gerame stovy, negriautinas“. Jame
netgi buvo „centralinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija“. Tačiau
savininkui laiku darbų neatlikus ir 1935 metų pavasarį paprašius leidimą
pratęsti, atsakymas buvo neigiamas, „kadangi namas mūriniame kvartale“. Po kiek
laiko savivaldybės Statybos skyrius lyg apsigalvojo ir paprašė pateikti
projektą, bet ir vėl neleido, nes „projekte tas tinkavimas namo fasado
nepagerintų“. Tuomet savininkas užsakė inžinieriui Geršonui Rozentaliui
naujo, „pagerinto“ fasado projektą: jame centrines durys buvo numatyta įrėminti
pusapvaliais apvadais, virš durų padaryti apvalų švieslangį ir laiptuotą dviejų
tarpsnių frontoną. Gaila, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes 1936 metų pradžioje
leido fasadą aptinkuoti, koks buvo[17].
O štai kiemo fasadas išsaugojo
lentelių apkalą ir langines, nors ne visas: štai, šalia sukrypusio prieangio
buvęs langas virto baltų plastinių durų ir lango „kompleksu“: matyt, kažkas
pasidarė sau privatų įėjimą.
***
Pakilkime į V. Putvinskio (buvusią Kalnų) gatvę. Čia
XIX amžiuje buvo pastatyta vos keli mūriniai namai. Beveik visoje gatvėje stovėjo
sodų ir daržų apsupti medinukai.
Šis medinukas, rodos, skaičiuoja savo paskutines
dienas. Jo vieton jau patvirtintas Gintaro Natkevičiaus 6 aukštų daugiabučio
namo projektas, visai nebjaurus (bent jau ne stiklinis ir ne „surūdijęs“, o
baltas), tik neaišku, kaip jis atrodys šalia inžinieriaus Aleksandro
Gordevičiaus neribotos fantazijos vaisiaus –
1924-1926 metais
iškilusio gigantiško secesinio Lietuvos Banko tarnautojų namo, anuomet keistai
nustelbusio kuklią Drenkauskų sodybą.
Be šio, manoma, XIX amžiuje statyto
namo, sklype stovėjo tik medinė malkinė, kurioje gyveno ir sargas (lyg būtų ką
saugoti). Malkinę 1932 metais teko nugriauti, nes Uršulei Drenkauskienei
nepavyko gauti leidimo jos stogui remontuoti. Nuo 1930 metų rudens atsakymai
buvo vis tie patys: negalima, „nes tie trobesiai reikalingi perstatymo, o yra
mūro kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti perstatomi“. „Kalnų gatvė yra
miesto mūriniam kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti remontuojami“. Drenkauskienė
skundėsi, kad dviems jos kaimynėms buvo leista iš naujo dengti medinių namų
stogus. Niekas nepadėjo. O dar šalia esančioje gatvelėjė atsirado daug naujų
mūrinių namų, tad buvo nuspręsta, kad „trobesys jau apysenis ir negražiai
derinasi su kitų gražių mūrinių namų fasadais, esančiais prieš jį Aušros take“.
Teko Drenkauskams statyti naują „mūrinį trobesį gyvenamam butui, sargo patalpai
ir sandėliams“. Šis šis dviejų aukštų, „iš mūro ir betono“, pečiumi kūrenamas 1932
metais pagal inžinieriaus Antano Breimerio pastatytas namukas ir dabar tebestovi[18].
O štai šeimos gyvenamas namas
tarpukariu remontuojamas nebuvo. Į vieno aukšto su aukštu cokoliu medinuką iš
gatvės vedė du įėjimai su laiptais; taigi, name buvo įrengti mažiausiai du
butai. Nei laiptai, nei durys neišliko, tik įsprūdinės langinės.
Mano studentiškais laikais čia,
tiesiai priešais mūsų numylėtą, o šiandien jau apverktą „Pakalnę“, veikė
„Naminių patiekalų“ kavinė, į kurią kartais užsukdavome (per arčiau Banko namų
buvusį įėjimą, tada dar turėjusį laiptelius), ir žinote, virtos bulvės čia iš
tikrųjų buvo „naminės“, kaip ir visa aplinka. Vėliau namą apleido, išpaišė,
padegė.
2013 metai, P.
T. Laurinaičio nuotrauka (archimede.lt)
Vietoje, kuri ne taip seniai atiteko VDU ir kur 2016
metais išdygo nauji (ir stikliniai, ir kiek „parūdiję“) VDU rūmai, anksčiau stovėjo
dviem sklypams priklausę mediniai namai. Tris iš jų nušlavė nauja statyba.
Labiausiai gaila prie pat gatvės
stovėjusio didelio tinkuoto namo mansardinio stogu. Lietuvos medinės
architektūros duomenų bazėje „Archimedė“ 2014 metais namas buvo aprašytas kaip
„apleistas“ ir „skirtas nugriovimui“[19].
Gatvės fasade buvo dvivėrės durys, papuoštos „secesiniu“ lenktų linijų reljefu,
langai su langinėmis.
XIX amžiaus viduryje šio sklypo
savininkas buvo Antanas Usevičius. Šį namą jis planavo statyti jau 1869 metais,
bet pasistatė tik 1881-aisiais. Tai buvo vieno aukšto medinis namas su cokoliu,
kuriame buvo įrengtos gyvenamos patalpos. Namukas buvo labai paprastas, bet jo
autorius nepaprastas – projektą parengė žymus gubernijos architektas
Simonas Gorskis[20]. XX
amžiaus pradžioje valda vis dar priklausė Usevičiams, o po I pasaulinio karo,
jau 1922 metais – Izaokui Kaganui. Sklype stovėjo trys
seni mediniai gyvenamieji namai: vienas prie gatvės, vienas viduryje ir vienas sklypo
gilumoje prie kairiosios ribos.
1925 metų rudenį Kaganas prašo
leidimo kapitaliai remontuoti gyvenamą namą prie gatvės: jis nori padidinti
tris langus (tiek jų ir buvo gatvės fasade), įstatyti naujas duris, stogą
uždengti skarda ir „visą namų fasadą apskritai sutvarkyti ir nugražinti
atatinkamai miestų architektūros reikalavimams“[21].
Ir jam leido! Bet rodos, patys nesuprato, ką leido ir į ką įsivėlė.
Tų pačių metų gruodžio 1 d. Statybos
komisija gauna iš Lietuvos atstatymo komisariato skundą esą pil. Kaganas
„kapitaliniai perstato stogą. Kadangi perstatymas medinių namų stogo mūriniam
kvartale yra neleistina“, komisariatas klausia, ar jis turi leidimą. Leidimą
kaip ir turi, bet ne „kapitaliai“ perstatyti. Statybos komisija prašo policijos
stabdyti darbus ir surašyti Kaganui protokolą, bet po dešimties dienų apsigalvoja
ir leidžia užbaigti remontą su sąlyga, kad fasadas iš gatvės pusės bus
„patobulintas“. Kaganas ir „tobulina“. 1926 metų sausį jis prašo leidimo
pristatyti prie medinio namo mūrinį priestatą, skirtą krautuvei. Priestatas turėjo
vienšlaitį stogą, duris ir apvalų švieslangį virš jų. Akivaizdu, kad medinis
namas buvo perstatinėjamas. Ir leista buvo viskas, išskyrus pačią įdomiausią
namo dalį – didžiulę mansardą, kuri išaugo iš „nekalto“ ketinimo
perdengti stogą.
Antai savininkas gauna raštą, kuriame
priekaištaujama, esą jam buvo leista tik remontuoti stogą, „gi Tamsta neturint
leidimo pakeitei stogo konstrukciją, užstatei antrą gyvenamą aukštą mansardos
formoje“. Statybos komisija perspėja, „kad įrengimas minimam aukšte gyvenamų
butų yra neleistinas ir siūlo Tamstai nuo to darbo susilaikyti, palikus kalbamą
mansardą kaip fasado namų pagražinimą“. Stogas buvo retos Kaune laužytos
mansardinės formos, tikras „pagražinimas“.
Rodos, tuo galima buvo ir apsiriboti:
„pagrąžino“ fasadą, padidino langus, pristatė naują krautuvę ir gerai. Bet ne,
Kaganas nenurimsta. 1926 metų birželį jis prašo išduoti jam pažymėjimą, kad jis
„vieton senojo namo pastatė naują“, nes nori gauti vadinamąjį „apsaugos raštą“,
kuris apsaugotų jo namą nuo sekvestro.
Iki remonto pirmame namo aukšte
gyveno kapitonas Kuzinas, o štai po remonto apgyveno toks Samuelis
Šlapoberžskis, kuris savo buto šeimininką įskundžia ir prašo namą apžiūrėti.
Esą Kaganas pareiškė, kad namas naujai pastatytas, „tačiau kiek man teko
patirti šis namas nėra naujai pastatytas“. Atėjusi komisija įsitikino, kad „namas
iš gatvės medinis senas, rūsys ir pirmas aukštas atremontuotas (...), iš vienos
pusės padarytas mūrinis priestatas krautuvei, iš kitos pusės pristatyta dalis
mūro sienos. Antras aukštas (iš gatvės) pastatytas naujai kaipo mansardos ir
padaryti nauji mediniai laiptai“ (į mansardą buvo patenkama per kiemo
priestatą-laiptinę). Be to, mansardoje be leidimo įrengti gyvenamieji butai. Komisijos
išvadose yra prierašas rusų kalba, padarytas, rodos, inžinieriaus Noacho Bero
Joffės ranka: „I novim priznan bitj nemožet“. Todėl jis „negali būti
paliuosuotas nei nuo sekvestro nei nuo normavimo“.
Kaganas kreipėsi į teismą. Atėjo
nauja komisija. Šiai vadovavo Vladimiras Dubeneckis. 1926 metų liepos 22 d. surašytame
akte išdėstyta Dubeneckio nuomone, kad namo antras aukštas iš tikrųjų naujas,
todėl visa tai „galima laikyti ne daliniu pertvarkymu, bet pilnu namų
perstatymu“. Juo blogiau. Komisijos narys Jonas Krasnauskas daro išvadą, jog „išpildymas
šių darbų uždraustas, nes Kalno g-vė priklauso prie mūrinio kvartalo“, „todėl
namas turi būti išardytas“ (!). Vis dėlto nutarta namo negriauti, bet jo antrą
aukštą ir krautuvę užregistruoti kaip naujai pastatytus.
Po metų, 1927-tųjų vasarą Statybos
skyriaus vedėjas inžinierius Edmundas Frykas stebėsi, kodėl Kaganas nebuvo
patrauktas atsakomybėn, „tačiau, faktui įvykus“ siūlo pareikalauti iš jo namo
brėžinius ir juos patvirtinti. Liepą Kaganas vis dar reikalauja apsaugos lapo
pirmam aukštui, kaip „pilnai perstatytam“ o 1927 metų spalį pateikia nepasirašytą
brėžinį, kurį Statybos komisija „priėmė žinion“, o už neteisėtą statybą taki patraukė Kaganą atsakomybėn.
Lapkritį komisija „nerado galimu patvirtinti pridedamo atliktų darbų braižinio,
tačiau atsižiūrėdama į tai, kad atliktoji statyba padidino miesto gyvenamų butų
skaičių“, nutarė nusiųsti visą bylą vyriausiam Statybos inspektoriui inžinieriui
Antanui Macijauskui, kuris prašo brėžinį patvirtinti.
1928 metų pradžioje Kaganas vėl prašo pažymėjimo, šį kartą, kad jis ne
„pastatė“, o „iš naujo perstatė“ namą.
Dar 1927 metų rudenį nesusipratimai
užgriuvo kitą Kagano medinį namą, kuris stovėjo kiemo vidury. Ir vis dėl
savininko „suktumo“ arba išradingumo apeinant įstatymus, neleidžiančius medinių
namų remontuoti. Pirmiausiai jis paprašė leidimo statyti naują vieno aukšto
mūrinį dviejų butų namą, o kai šis jau buvo pastatytas, pasirodo, kad tai – senas
medinis namas, tik „apdėtas plytomis“. Gautas skundas, esą Kaganas kapitaliai suremontavo
seną medinį namą, pasinaudodamas leidimu statyti naują mūrinį; reikalaujama
„tuos jo butus nukelti ir jį nubausti“. Tačiau jau eina 1933-tieji, o namo ne
tik kad nenugriovė, bet Kaganas dar ir pateikia prašymą leisti didinti jo langus
ir daryti panašias „pertvarkas“. Ir vėl leido! Su prierašu: „dabar namas gerame
stovyje“ (na, aišku, kad gerame, apmūrytas). Bet pasirodo, dėl šio namo iki tų
metų rudens vis dar vyko teisminis tyrimas, ir galiausiai buvo nutarta Kaganą
pripažinti kaltu, bet namo negriauti. Atvirkščiai, tuo pačiu metu jis buvo nutinkuotas
ir dabar atrodė visai kaip mūrinis. Savivaldybė nenurimo ir pateikė apeliacinį
skundą, reikalaudama namą nugriauti. Skundas buvo atmestas, o Kaganas dėl
„pasenėjimo“ netgi nenubaustas[22].
Grįžtame prie namo prie gatvės. Tais pačiais
1933 metais savininkas prašo leidimo jį nutinkuoti, o paskutino, trečio namo
kieme stogą apdengti skarda. Leido ir nutinkuoti, ir stogą apdengti, tik
čerpėmis.
Taip 2013 metais atrodė
trečias Kagano namas, irgi nutinkuotas, tik jau be čerpių (P. T. Laurinaičio
nuotrauka. archimede.lt).
Toliau, ten, kur stovi VDU
pastatas, prasideda buvusio Kartofliškių palivarko teritorija, kurios visi
sklypai iki pat Mickevičiaus gatvės tarpukariu buvo valdomi „Dobrovolskio
amžino činšo teisėmis“. Sklype, kurį valdė Marija Teodorčiukienė, buvo likęs
dar vienas vieno aukšto medinis namukas su langinėmis, statytas 1887 metais.
Iš karto už VDU pastato pasukus į kiemą mūsų laukia medinių
lušnelių „kaimelis“. Į jį patekus kyla klausimas: kodėl žmonės (19 ir 19a namų
gyventojai) atsivėrė nuo kaimynų (atnaujinto 19b namo gyventojų) tokia didele
tvora? Ogi todėl, kad taip sklypas buvo padalintas 1939 metais.
Sklypą prie Kalnų gatvės iš
Kazimieros Malickienės 1901 metų pradžioje nusipirko Jonas ir Malvina
Urbonavičiai. Malvina Urbonavičienė mirė apie 1926 metus, ir 1932 metais
savininkas buvo Jonas Urbonavičius. Tų metų situacijos plane matome du medinius
gyvenamuosius namus sklypo kraštuose[23].
Namukai buvusioje Kartofliškių palivarko žemėje, tikriausiai, buvo statyti
Malickių. Vienas šių medinukų per 1939 metų
„parceliaciją“ buvo padalintas pusiau (į dabartinius Nr. 19b ir 19) ir pusė namo
pateko į atskirtą frontinį sklypą, parduotą Judeliui Gurvičiui ir Borisui
Leonui Neimarkui. Tais metais sklypą paveldėjo Urbonavičių anūkės, seserys
Radvilavičiūtės: Marija Radvilavičiūtė-Šapkauskienė ir Juzefa
Radvilavičiūtė-Hagentornienė (medicinos sesuo ir antroji prof. Aleksandro
Hagentorno žmona). Jos jį ir „išparceliavo“: Gurvičius ir Neimarkas 1940 metais
pasistatė prie gatvės naują gražų namą (projekto autorius inžinierius Leiba
Zimanas), o likęs sklypas su medinukais atiteko mūsų jau pažįstamiems
Drenkauskams (o jų buvo daug: Aleksandra, Uršulė, Stefanija, Marija ir
Mečislovas Drenkauskai, Emilija Visockienė ir Zofija Michalinskienė).
„Ušakovo vila“ tarpukariu (nuotrauka iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos)
...ir šiandien
1987 metais (N. Lūkšionytė- Tolvaišienės nuotrauka. archimede.lt) |
...ir šiandien
Renovacijos subjaurota techniko Jakovo Ušakovo projektuota
vila su kampiniu bokšteliu, šiandien mažai primena Ušakovo taip mėgiamą
secesijos stilių. XIX amžiaus pabaigoje šis sklypas priklausė matininkui P. A.
Nabokovui; nuo 1903 metų – Veliuonos
dvarininkui A. Vakseliui [šių žmonių vardai dokumentuose nepaminėti), o nuo
1912 metų jo savininkas – Vasilij Fiodorovič Ostrovskis. Visą tą laiką sklypo viduryje
stovėjo niekuo neišsiskiriantis medinis namas, kol 1912 metais Ostrovskis
nesugalvojo prie jo pristatyti dviejų aukštų priestatą.
Projekto autorius buvo statybos technikas Jokūbas Ušakovas, techninė priežiūra – Aleksiejaus Skrynikovo[24]. Naujame priestate buvo įrengtas butas per du aukštus, sujungtas su senoje namo dalyje buvusiu butu. Pirmame aukšte buvo įėjimas su atviru prieangiu, antrame – įstiklinta veranda su erkeriu, vainikuotu į žaismingu bokšteliu su smaile. Šiaurinė dabartinio namo dalis buvo pristatyta vėliau.
Projekto autorius buvo statybos technikas Jokūbas Ušakovas, techninė priežiūra – Aleksiejaus Skrynikovo[24]. Naujame priestate buvo įrengtas butas per du aukštus, sujungtas su senoje namo dalyje buvusiu butu. Pirmame aukšte buvo įėjimas su atviru prieangiu, antrame – įstiklinta veranda su erkeriu, vainikuotu į žaismingu bokšteliu su smaile. Šiaurinė dabartinio namo dalis buvo pristatyta vėliau.
Pačioje V. Putvisnkio gatvės pradžioje ant šlaito
stovėjęs medinukas buvo nugriautas šių (2019) metų rudenį. Sklypas su namu jau
yra 1871 metų Kauno miesto plane.
Galimas daiktas, tai buvo seniausias išlikęs namas visoje gatvėje. Dėl sklypo
reljefo ypatumo pusė vienbučio namo priekio buvo pakelta ant aukščio didžio
cokolio, kuriame buvo įrengta virtuvė. Į namą buvo įeinama per šlaito pusėje
buvusį prieangį. Buvo išlikusios įsprūdinės, vertikalių apkalos lentelių juosta
po langais, dvišlaitis, dar tarpukariu dengtas skardinis stogas.
Namas liko įamžintas Juditos
Vaičiūnaitės prisiminimuose: čia augo ir gyveno poetės vaikystės draugė, gydytoja
radiologė prof. Violeta Milenskytė-Ragaišienė (1940-1990), kurios tėvai namuką
nuomavosi nacių okupacijos metais. „Jos tėvas buvo kilęs iš baltųjų emigrantų,
senelis buvo popas, o keistuolė senelė tapė bažnytinius paveikslus“.
Vaičiūnaitės atmintyje namukas yra žalias (toks ir liko),
„o sodas kyla skardžiu aukštyn ligi
pat Žemaičių gatvės. Kartą važiuojanti gatve mašina, sugedus stabdžiams,
nugarmėjo skardžiu žemyn, laužydama obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių viršūnes,
ir užkritusi ant stogo vis dar ūžtant lyg propeleris varikliui siaubingai
išgąsdino to namo gyventojus. Vairuotojas per stebuklą liko gyvas“[25].
1922 metais didelis sklypas priklausė
Motiejui ir Minai Rusakams, iš kurių šį žemės lopinėlį 1924 metų lapkritį pirko Pacevičius, o iš jo, 1928 metų spalį –
Adomas Toločka. Prie pat namo buvo mediniai laiptai, vedantys į Žemaičių gatvę,
sklypas buvo aptvertas tvora.
Įdomu, kad 1931 metais skulptorius Petras Rimša, gyvenęs dviejuose išsinuomotuose
kambarėliuose A. Mickevičiaus gatvės pradžioje, prašo leidimo mūrinio dviejų
aukštų gyvenamo namo statybai šiame lopinėlyje. Leidimą jis gavo, bet nieko
nepastatė, ir nėra jokių žinių, kad jis būtų šį sklypą pirkęs, tikriausiai tik
planavo.
Architekto Broniaus Elsbergo Balio Sližio namo projektas, 1938 metai. |
O sklypą nusipirko inžinierius iš
Klaipėdos Balys Sližys. 1938 metų spalį jis pateikė prašymą trijų aukštų su
salkomis, keturių butų namo statybai. Įspūdingas architekto Broniaus Elsbergo projektas
buvo ilgai diskutuotas, nes sklypas buvo labai nepatogus. Šiai vietai kiek per
didelis namas turėjo būti priglaustas prie 1934 metų Rusako pastatyto namo
(projektas inžinieriaus Geršono Rozentalio, šiuo metu atnaujintas), tad Šližiui
liepė suderinti su juo savo namo langų aukštį, taip pat pateikti fasado, kuris
bus matomas iš Žemaičių gatvės, projektą; buvo ir daugiau reikalavimų. Sližys
nepasiduoda ir atsiunčia profesionaliai parašytą raštą:
„Man atrodo, kad mano pastatytas namas visai nesugadins
gatvės urbanistinę išvaizdą, kadangi namo aukštis ir cokolio linija yra
suderinti su kaimyno namų; be to šis namas, pastatytas taip kaip yra numatytas
projekte, užbaigia uždarą statybos liniją trimis fasadais, taip pat mano namas
uždengs kaimyno namo ugniagesinę sieną. Kritika, kad nesuderinti mano namo
langų aukštis su kaimyno namų, man atrodo, kad neturi tiek daug svarbos, nes
kuomet gatvė bus apstatyta ištisai, tuomet langų aukščiai visai nedominos, bet
dominos bendra siluetinė gatvės perspektyva, o langai liks kaip smulkios
detalės stambiose masėse. Be to jei tai būtų ištikrųjų visų gatvių langai
viename aukštyje, ar tai ne bus per daug vienoda ir nuobodi architektūra.
Miestai daugiau turi architektūrinio meno tie, kurie yra pastatyti daugiau
individualiai, negu pagal vieną šabloną“.
Statybos skyrius sutiko, kad „nėra
reikalo mechaniškai derinti gretimų namų fasadus, bet reikia derinti
architektoniškai“, ir nutarė statybos leidimą išduoti[26].
Bet namas taip ir nebuvo pastatytas.
***
Praleidžiame Juozo ir Magdalenos Vokietaičių namą
(Dobužinskio g. 3) (prieš 1886-apie 2017), kuriam buvo
skirtas atskiras blogo tekstas[27], ir keliaujame į Donelaičio
gatvę.
Mackevičiaus ir
Donelaičio gatvių kampo puošmena – mėlynas (anksčiau buvo žalias) dviejų aukštų
su mansarda medinis namas su išskirtiniais erkeriais abiejuose fasaduose. Įdomu,
kad Internete nurodomi 1920 statybos metai[28]
iš dalies gali būti tiesa: namo antro aukšto langų skaidymas neabejotinai yra
XX amžiaus. Yra I pasaulinio karo metu iš šio kampo padaryta nuotrauka, iš
kurios matyti, kad namas yra, bet jis yra vieno aukšto. Taigi, šis namas buvo
perstatytas: jam buvo pristatytas antras aukštas su šiais įspūdingais erkeriais,
ir tai, ko gero, įvyko iki griežtų „mūro statybos“ įstatymų priėmimo.
Visas Donelaičio gatvės fasadas, kaip ir kiemo priestatas vis dar su įsprūdinėmis langinėmis; vertikaliai apkalta tarpaukščių juosta. Namas buvo šildomas krosnimis, turėjo vandentiekį ir kanalizaciją.
Nuotraukoje kairiame kampe matome dar vienaaukštį namuką , ir rodos, krautuvės duris A. Mickevičiaus gatvės pusėje |
Visas Donelaičio gatvės fasadas, kaip ir kiemo priestatas vis dar su įsprūdinėmis langinėmis; vertikaliai apkalta tarpaukščių juosta. Namas buvo šildomas krosnimis, turėjo vandentiekį ir kanalizaciją.
Tarpukariu
namas priklausė žmogui keista pavarde – Mendelis Very-Bey. Sena
kaunietiška legenda sako jį buvus aukso prekeiviu, ir jei tai būtų tiesa, jis
dar ne tokius „rūmus“ šioje geroje vietoje būtų pastatęs. Bet iš tikrųjų,
Very-Bey turėjo čia krautuvę, kurioje užsiiminėjo „įvairenybių prekyba“; kitas
pirmo aukšto patalpas nuomavosi valgykla. (Įdomu, kad kažkas panašaus, o
būtent, „Senienų krautuvė“ šiame name veikė ir mūsų laikais ir užsidarė visai
neseniai, o „valgykla“, tiksliau, aludė įrengta dabar). 1930 metų vasarą
savininkas paprašė leidimo „perdirbti langas į durį“ A. Mickevičiaus gatvės
fasade ir taip padarė įėjimą bei dideles virtinas toje vietoje, kur jos yra ir
šiandien[29]. Tarybiniais laikais čia,
rodos, buvo daržovių krautuvė.
XIX amžiuje pastatytas medinis namas – nors ir
smarkiai apgadintas, bet vienintelis likęs iš Laisvės alėjos kiemuose buvusių medinių
sodybinių gyvenamųjų namų. Didelis sklypas, buvęs Kartofliškių palivarko dalis,
tarpukariu buvo „Dobrovolskio činšo teisėmis“ valdomas (tikriausiai, paveldėtas
iš tėvų Viktoro Tado ir Benediktos Majauskų) seserų Majauskaičių: Jadvygos
Pacevičienės ir Elenos (Helos) Skirgailienės. Beje, paprastai nurodoma 1897
metų šio medinio namo statybos data gali būti neteisinga: namas galėjo būti
statytas dar Majauskų – tėvo, mirusio 1868, ar motinos, mirusios 1894 metais. Pacevičienė
mirė 1927 metais, jos sklypo dalį 1929 metais nusipirkęs Kazimieras Pocius iš
karto jį pardavė gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui, kuris 1930 metais prie
Laisvės alėjos pasistatė kino teatrą „Kapitol“, o ši, vidurinė sklypo dalis iki
pat 1940 metų nacionalizacijos priklausė Helai Skirgailienei[30].
2016 metų nuotraukos |
Šis medinukas kauniečiams pažįstamas
kaip buvęs „liaudiško“ stiliaus restoranas „Žalias ratas“. Nuo 2016 metų
pavasario name kurį laiką veikė Žydų studentų centras. 2019 metų spalio 28 d.
Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo komisijos
posėdyje buvo svarstomas nebenaudojamo namo „paveldosauginio
statuso klausimas“. Įdomu būtų sužinoti, ar po posėdžio šis statusas
paaiškėjo.
***
Tuo, kad „gėdos architektūros“ reiškinys buvo žinomas
jau tarpukario kauniečiams, galime įsitikinti perskaitę pirmojo „Vadovo po
Kauną“ autoriaus Vaclovo Čižiūno kvietimą 1935 metais pasivaikščioti
Donelaičio gatve, kur „senieji pastatai šalia kasmet naujai augančių puošnių
namų, tartum gėdindamiesi savo pačių
buities, prisigūžę laukia savo pasmerkimo ir mirties valandos. Taip senasis,
„rusiškasis“ Kaunas nyksta mūsų pačių akyse“[31].
Šiandien beveik visas išlikęs ir iki šiol „rusišku“ vadinamas Kauno medinukų
rinkinys, mus pasitinkantys K. Donelaičio gatvės pradžioje, yra įrašytas į
Kultūros vertybių registrą.
Du šalia
stovintys medinukai (Nr. 7 ir Nr. 11) buvo pastatyti XIX amžiaus pabaigoje Iciko Danovskio.
1895 metais abu juos nupirko Įgulos
soboro statybos rangovas Loginas (Lionginas) Ščerbakovas. Tai jis pasirūpino namukus papuošti „rusiško“ (ar veikiau „ukrainietiško“)
stiliaus drožiniais, kuriuos sukūrė jo kvietimu į Kauną atvykę ir Soborą dekoravę meistrai iš Černigovo gubernijos
(Ščerbakovas turėjo ten nuosavybę)[32].
Šį, mažesnį namą Ščerbakovas greitai pardavė. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė darė
prielaidą, kad jame gyveno Soboro statyboje dirbę darbininkai, tad užbaigus
statybą namas tapo nebereikalingas[33].
Tarpukariu
namas priklausė Dobkevičiams. Nuo 1920 metų viceministru, 1922 metais
Galvanausko vyriausybės Finansų ministru buvęs Jonas Dobkevičius, nuo 1925 metų
iki mirties vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams; paskutiniais gyvenimo metais buvo
Vengrijos Karalystės generalinis konsulas Lietuvoje. Žmoną Valentiną Tepliakovą
jis parsivežė iš Sankt-Peterburgo. Šeimoje augo trys vaikai: be karo lakūno,
lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus, 1926 metais žuvusio per lėktuvo
bandymus Aleksoto aerodrome, buvo dar Valentina (ji ištekėjo už Jurgio
Jankausko) ir Aleksandras, abu 1944 metais pasitraukę į Vakarus.
Šiam namui „pasisekė“ (arba ne,
kaip pažiūrėti) – 2001 metais jame įsikūrė restoranas
„Bernelių užeiga“. Gausiai „nėriniais“ dekoruotas fasadas, atviras prieangis su
suoliukais bei tekintomis profiliuotomis kolonėlėmis – viska yra nudažyta kičinio blizgančių
dažų derinio. Langai liko be profiliuotų rėmų, nes buvo pakeisti dar
tarybiniais laikais; nebėra ir langinių. Virš kiemo priestato restorano
savininkai be jokio leidimo pristatė didelį balkoną.
Tam pačiam
sklypui priklausė ir kieme už „Bernelių užeigos“ pasislėpęs medinis namas su
spalvotais stiklais įstiklinta veranda. Tai – buvusi 1900 metais
Ščerbakovo pastatyta ir kartu su namu parduota medinė arklidė, kurioje buvo
įrengti papildomi kambariai darbininkams gyventi.
Šiame name Ščerbakovai gyveno iki 1924 metų. Valda priklausė
Liongino Ščerbakovo sūnui Fadiejui Ščerbakovui[34],
o 1924 metais buvo parduota anglų literatūros profesoriui Pranui Augustaičiui
(1883-1941).
1931 metais
Augustaitis su žmona Aleksandra persikėlė į mūrinį namą kieme, kurį pasistatė
pagal inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž projektą (dabar Nr. 7a); užpakalinę
sklypo dalį pardavė Stasiui ir Julijai Matjošaičiams,
kurie 1932 metais ten pasistatė savo mūrinį inžinieriaus Aleksandro
Gordevičiaus projektuotą namą (dabar Nr. 9), o šį medinuką prie gatvės – Rusų
gimnazijos direktoriui Aleksandrui Timinskiui (1884-1959). Taip viename kieme
apsigyveno rinktinė Kauno intelektualų kompanija. Pas Aleksandrą ir Verą
Timinskius dažnai lankydavosi Levas Karsavinas, kartais jis netgi likdavo
nakvoti kartu su savo šunimi (apie šunį pasakojo Maskvoje gyvenantis Timinskio
anūkas Aleksejus Nikolskis)[35]. Name buvo aštuoni
kambariai – mažiausiai, du butai, kurių vienas buvo nuomojamas. 1931 metais
mūrinę malkinę „savo ir nuomininkų malkoms“, sandėlį ir virtuvę, priglaustą
prie medinio namo Timinskiui projektavo pats Bronius Elsbergas.
Namas, su
kaimyniniu medinuku Nr. 5 sujungtas ugniasiene, puikuojasi trimis sluoksniais drožinėtų pokarnizinių juostų
„nėrinių“, tebeturi langų sandrikus, įsprūdines duris bei langines; rodos,
išliko ir nemažai autentiškų vidaus detalių: vyriai, rankenos, profiliuoti
langų rėmai, koklių krosnys. Po rytine namo
dalimi yra rūsys su cilindriniais skliautais. Kadaise turėtą atvirą prieangį su kolonėlėmis namas
prarado dar tarpukariu: 1932 metų vasarį seniems „gonkoms“ buvo surašytas
griovimo aktas, nes jos „išsikišusios į gatvę per statybos liniją ir trukdo
gatvės sutvarkymui ir šaligatviu judėjimui“[36]. Liko tik puošnaus trikampio frontonėlio, paremto
stulpelių poromis, akcentas. Namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą,
tačiau jau dešimtmetį stovi apleistas.
1894 metais didelė
valda Donelaičio (anuomet Proviantskaja) gatvės ir Vytauto (anuomet
Michailovskij) prospekto kampe su šešiais mediniais namais ir dideliu sodu
priklausė valstybės patarėjui Berliakovui.
XX amžiaus pradžioje visas sklypas atiteko vokiečiui pirkliui, Kauno miesto
valdybos nariui Rudolfui Markeriui ir jo žmonai Michalinai. Kampinę sklypo dalį
1925 metais Markeriai pardavė gydytojui Vladui Kairiūkščiui, o ši dalis lieko
jiems.
Ant
namo durų užrašyta data – 1896 – veikiausiai
nurodo jo pastatymo metus; žinoma net projekto autoriaus pavardė – Vladimiras Serocinskis.
Fasado dekoras primena istoristinių mūrinių namų stilistiką: profiliuotas apkalimas
po langais sudaro būdingus stačiakampius, atsikartuojančius dvivėrių įsprūdinių
durų bei langinių papuošime. Virš įėjimų išlikę metaliniai stogeliai su
ažūriniais trikampiais skydais ir konsolėmis. 1916 metais name buvo įvesta
elektra. Iki šių dienų išliko baltų koklių krosnys. Dar vienas, senesnis
medinis namas ir medinis sandėlis stovėjo kieme; jie buvo nugriauti 1977
metais.
Markerio
duktė Aleksandra ištekėjo už Bronislavo Sollomino. Prie gatvės, kur augo didelis
Markerių sodas, Sollominai 1926 metais pasistatė gražų mūrinį namą (šiandien
Nr. 3, projektas inžinieriaus Stanislovo Mako). Šeima gyveno kiemo medinuke,
kuris 1928 metais buvo pertvarkytas: jame buvę 10 kambarių padalinti į du
butus. Briežinį pasirašė Jonas Salenekas.[37]
Sollominų
duktė Irena Sollominaitė ištekėjo už Prano Hikso. Hiksas buvo gimęs Vilniaus
Verkių dvare, priklausiusiame kunigaikščiui Peteriui Vitgenšteinui, pas kurį jo
senelis – iš Čekijos kilęs Johanas Hiksas dirbo miškininku. Johanas Hiksas
vyresnysis buvo vedęs prancūzę Magdaleną Bulmas, o vienas jo sūnų – Johanas
Hiksas jaunesnysis tapo žymiu XIX amžiaus fotografu. Iš tokios tai nepaprastos
šeimos kilęs Pranas Hiksas žinomas kaip pirmasis Lietuvos karo lakūnas, vėliau
dirbo „Metalo“ fabrike vyriausiuoju inžinieriumi, garsėjo kaip automobilių
žinovas ir lenktynininkas. Lenktynėse jis dalyvaudavo kartu su žmona Irena. Jų
abiejų atminimui 2012 metais ant namo pakabinta memorialinė lenta, kuri
skelbia, kad šiame name jie gyveno nuo 1955 metų: nacionalizuotame name
savininkams buvo paliktas vienas butas, bet ir jis buvo virtęs „komunaliniu“,
kai į vieną jo kambarių atsikėlė Nekrasovų šeima. Išėjęs į pensiją Pranas Hiksa
bandė sumeistrauti skraidantį automobilį; Irena Hiksienė dirbo rusų ir vokiečių
kalbos dėstytoja.
Hiksai
turėjo keturias dukteris. Viena jų, Rudolfo Markerio proanūkė, Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos violončelės mokytoja Jūratė Veiverienė šiandien yra šio namo šeimininkė. Ji prisimena,
kad
„nuo 1955 m. kasmet valdininkai sakydavo, kad namą kitą
pavasarį griaus. Dėl to čia gyvenusi mama, tėtis ir teta [Irenos Hiksienės sesuo
Janina Sollominaitė] neskubėjo jo tvarkyti. O daug geresnės būklės panašaus
amžiaus namą, stovėjusį kieme, sovietmečiu nugriovė. Mama negalėjo žiūrėti,
kaip tą namą ardė: ji ten buvo gimusi. O griovė labai po truputį – darbininkai
atskirai išsiėmė langus, duris, lentas. Žmonės pasakojo, kad iš tų statybinių
medžiagų kitoje vietoje medinukas iškilo“[38].
2009 metais, atgavusi didesnę namo dalį, Vilniuje gyvenanti savininkė
lyg ir pradėjo jį restauruoti, tačiau darbai nepasistūmėjo. Šiandien ganėtinai
apleistas medinukas, rodos, pamažu sulenda į žemę.
Ant
to paties namo 1994 metais pakabinta medinė memorialinė lenta primena kitą šio
namo gyventoją: „Šiame name 1940 m. gyveno ir dirbo Lietuvos kariuomenės
savanoris, Steigiamojo seimo narys, žurnalistas, kultūros darbuotojas Petras
Ruseckas. Žuvo 1945 m. Karagandos lageryje“. Ruseckas, kadaise suvaidinęs
svarbų vaidmenį lenkų POW sąmokslo dalyvių suėmime ir bylos tyrime, vienas iš
Lietuvių žurnalistų ir rašytojų sąjungos įkūrėjų, čia gyveno vos kelis
mėnesius: 1940 metų gegužės mėnesį jis jau gyveno Vilniuje.
Vieno aukšto su
mansarda tamsiai žalias medinukas judrioje gatvių sankryžoje pastatytas 1878 metais. Sklypo gilumoje išlikęs dar
vienas namukas, Nr. 1a, pastatytas apie 1860 metus – ko gero seniausias Kauno
centre išlikęs medinukas. Tai to paties Berliakovo, vėliau Markerių sklypo
dalis, kurią Markeriai 1925 metais pardavė gydytojui Vladui Kairiūkščiui.
Žinoma, kad 1894 metais Berliakovas prie kampinio namo pristatė į Donelaičio
(Proviantskaja) gatvę kampu išeinantį priestatą. Namukas anuomet buvo kuklus: jo
pagrindinis fasadas su įėjimu kairiame krašte tęsėsi palei Vytauto
(Michailovskij) prospektą[39].
1926
metų liepą Kairiukštis „išimties keliu“ gavo leidimą namo kapitaliniam
remontui: apkalė jį naujomis lentelėmis, pakeitė duris ir net padidino Vytauto
prospekto priestatą nauju prieangiu. Projektą paruošė inžinierius Stanislovas
Makas. Jo suprojektuotos dekoruotos įsprūdinės durys su krištoliniais stiklais ir
šiandien puošia įėjimą. Projekte pavaizduotas namas labai skiriasi nuo 1894
metais matyto: jo ilgojo fasado įėjimas pasislinko į dešinę ir įgijo prieangį
(gonkas).
Kairiukštis
turėjo name privačią praktiką, tad naujas prieangis pažymėtas kaip „laukiamojo
veranda“, o visas priestatas kaip „per pusę veranda, per pusę koridorius, skiriamas
ligoniams“. Bet ir čia buvo nusižengta įstatymui: savininkas pradėjo statyti prieangį
anksčiau nei gavo leidimą, tad neapsėjo be protokolo ir „patraukimo
atsakomybėn“[40].
1930
metais pagal Algirdo Šalkauskio projektą kiemo pusėje prie namo buvo
pristatytas mūrinis dviejų aukštų modernistinis priestatas „vonios ir kitų
patogumų įrengimui“. Prašydamas statybos leidimo savininkas prašo „atsižvelgti
į tai, kad medinis namelis kieme bus su laiku sugriautas“, nes jis atsidūrė per
arti priestato. Taigi, kaip ir pasižadėjo seniausią namą griauti, bet kol kas prašo
leisti jį padengti „geležimi“. Prie prieangio-laukiamojo buvo pristatytas dar
„naujas WC“[41].
Sodas
taip pat išliko netoliese, Gedimino gatvės gale gyvenusios Juditos Vaičiūnaitės
vaikystės prisiminimuose:
„O pavasarį –
svetingai atvertas daktaro Vlado Kairiūkščio sodas Donelaičio gatvės gale, kur
subėga Parodos gatvės nuokalnė ir Vytauto prospektas. Žali vaismedžių šešėliai.
Skolinta knyga iš svetingų „Spaudos Fondo“ direktoriaus Balio Žygelio namų“ [42].
Namas
figūruoja Vytauto Sirijos Giros romane Nakties
muzika: „Vytauto prospekto ir Donelaičio gatvės kampe, žodžiu, priešais
Parodos gatvę, stovi medinis namas...(...) Taigi pluša tame namelyje siuvėjas
ir nuomoja studentams kambarį“[43].
Suprantama, jokio siuvėjo nebuvo, o vidurių ir vaikų ligų gydytojas Vladas
Kairiūkštis (1887-1965) čia gyveno ir dirbo iki mirties.
Vladas
Kairiūkštis buvo garsaus pedagogo Juozo Kairiūkščio sūnus, Krokuvos
universiteto absolventas; tarp jo brolių ir seserų – trijų Seimo narių,
teisingumo ministro ir Ministro pirmininko Antano Tumėno žmona Janina
Tumėnienė; menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė; gydytojas, prof. Jonas
Kairiūkštis; dailininkas Vytautas Kairiūkštis (viso buvo 8 vaikai). Viena Vlado
Kairiūkščio duktė – skulptorė Meila Kairiūkštytė-Balkus (1922-2015) pasitraukė
į Vakarus, vėliau gyveno Amerikoje. Kita duktė – gydytoja Aldona – ištekėjo už būsimo
garsaus disidento Liudo Dambrausko (1921-2013). Nacių okupacijos metu ji iš
geto išvedė ir išgelbėjo savo klasės draugę. Dabar čia gyvena gausi Liudo
Dambrausko sūnaus ir Kairiūkščio anūko, žinomo Kauno advokato Sauliaus
Dambrausko šeima: žmona Jolanta, septyni vaikai ir anūkai. Žaliajam namui
pasisekė. Ir seniausias namukas kieme, nors "naujoviškai" apkaltas, bet vis dar gyvas.
***
Pirmajame Naujo miesto plane Nikolajevskij prospektas
kalno nesiekė; jis buvo išplanuotas tik iki Rumšiškių (anuomet) gatvės,
tapusios Michailovskij prospektu. Laisvės alėjos „galiuko“ nebuvo ir 1871 metų
miesto plane. Vėliau šioje vietoje atsiranda siaura gatvelė; 1887 metais ji
buvo išgrįsta, bet dar ilgai jos aplinka priminė vasarvietę. Algimantas
Miškinis teigia iki 1890 metų čia buvus iš viso 6 namus: penki stovėjo
pietiniame šone ir tik vienas (ar tik ne šis?) – šiauriniame[44].
Šioje prospekto atkarpoje XIX amžiuje mūrinė statyba gatvės perimetre nebuvo
privaloma ir namai buvo mediniai.
Namas Laisvės al. 4
Šiandien vienintelis likęs medinis namas – spėjama, iš
XX amžiaus pradžios. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė teigė, kad jis atsirado iki
1910 metų Boleslovo Urbonavičiaus sklype, kurį jis įsigijo 1897 metais[45].
Tačiau 1903 metų teritorijos tarp Michailovskij prospektas, Nikolajevskij
prospektas, Petrovskij parkas ir doroga
(„kelias“, būsimoji Parodos gatvė) situacijos planas rodo Urbonavičių valdą
buvus teritorijos viduje: į Laisvės alėją išeina du namai (būsimieji Yčų, kurių
vienas mūrinis dviejų aukštų stovi iki šiol, o vietoje kito, medinio, 1928
metais Yčai pasistatė trijų aukštų mūrinį), o likęs prospekto perimetras iki
kalno pažymėtas kaip „Cvetulino“[46].
Tai, kad šio namo plane nėra, nebūtinai reiškia, kad jo dar nebuvo: rodos,
nežinomas braižytojas tiesiog apsiribojo Urbonavičiams priklausiusių statinių
nurodymu, o šis namas galėjo priklausyti Cvetulinui.
Neaišku, ar namas pateko į sklypo,
1926 metais įsigyto Jono Šliūpo dukters ir Martyno Yčo žmonos Julijos Hipatijos
Yčienės, ribas. 1927 metais sklypą su šiuo ir dar vienu mediniu namu nusipirko
Kauno universiteto Ausų, nosies ir gerklės ligų katedros ir klinikos vedėjas
Petras Radzvickas. Viename tų namų vienu metu gyveno Vincas Krevė-Mickevičius.
Tarp namų buvo šulinys. Sklypas tęsėsi iki pat Vytauto kalno ir sutapo su 1903
metų plane pažymėtu Cvetulino sklypu. Tarp Radzvicko ir Yčų valdų pravažiavimas
vedė į Juozo ir Emilijos Gvildžių valdą, kuri taip pat tęsėsi iki pat kalno už
Radzvicko valdos[47].
1927 metų gegužę Radzvickas pateikė
prašymą „leisti atlikti ištaisymą manim pirktuose namuose, esančiuose prie
Laisvės al. 2“. Vienam iš dviejų namukų buvo „reikalingas naujas skardinis
stogas, ištaisymas ir nudažymas išorinio apsiuvimo ir smulkus vidinis
remontas“. Patikrinus, konstatuota, kad „skindelių stogas kiauras. Namai
randasi dar geram stovi“. Leidimas buvo duotas, tačiau liepos mėnesį Kauno
miesto technikas gavo iš Statybos inspektoriaus Antano Macijausko
telefonogramą, informuojančią, jog „Laisvės al. 2 daromas neteisėtas medinio
namo kapitalinis remontas“. Tuo pat metu Radzvickas prašo leisti „ištinkuoti
mano gyvenamus medinius namus, esančius prie Laisvės al. 2 (ten yra du
namukai)“. Rodos, tinkuoti norėjo abu ir rašo, kad vieno jų remontas
sustabdytas. Liepos mėn policijos pranešime vėl rašoma, kad „D-ro Radzvicko
kieme (...) perstatomi gyvenamieji mediniai namai“, kai tuo tarpu „Miesto
valdyba yra leidusi jam perdengti vien skarda stogą“. Reikalaujama „kaltininką
patraukti teismo atsakomybėn“ ir „pasiaiškint, kodėl tatai buvo leista atlikti
ir nurodyti kaltąjį policijos valdininką“. Nemalonumai dėl per didelio medinuko
remonto tęsėsi iki rudens (palyginti neilgai): darbus tai leisdavo (motyvuojant
tuo, kad „Miesto Valdyba žodžiu leido“), tai vėl stabdydavo, kol galiausiai,
rugpjūčio 23 d. buvo liepta... namą nugriauti.
Kaip Radzvickui pavyko apginti savo
medinuką, nežinia, bet byla jam taip ir nebuvo iškelta ir daugiau namo griovimo
reikalaujama nebuvo. Kuriam iš dviejų namų buvo kilęs pavojus, taip ir lieka
neaišku.
.
Spalio mėnesį Radzvickas prašo leidimo
aptverti savo sklypą iš gatvės pusės, o sekančiais, 1928 metais vasarį nori
priešais savo namus „padaryti savo lėšomis darželį, kaip tatai yra daroma prieš
kitus namus kitose miesto gatvėse“. „Darželio“ įrengti neleido ir neaišku, kur
jis buvo numatomas, nes abu namai stovėjo prie pat gatvės, o tų pačių metų kovą
buvo netgi surašytas protokolas dėl to, kad „esamų dviejų medinių namų yra
išsikišę dvejos medinės gonkelės į Laisvės alėją“[48].
Laimė, kad išskirtinis penkiasienis namuko rizalitas nenukentėjo.
Po Radzvickio mirties 1931 metais
sklypą paveldėjo jo našlė Aleksandra Radzvickienė ir sūnus Petras. 1938 metais
paveldėtojai planavo abu namus nugriauti, o jų vietoje pasistatyti didelį
daugiabutį. Jei planas būtų buvęs įgyvendintas, šio namo jau nebebūtų. Bet
įvyko taip, kad naują namą pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą statė
viena Radzvickienė, kuriai priklausė vienas trečdalis viso sklypo, tad 1939
metais ji, nugriovusi vieną medinį namą, pasistatė tik trečdalį planuoto namo
prie pat kalno, o kitoje pusėje, kuri priklausė jos sūnui, liko stovėti
medinukas.
1940 metais atsargos pulkininkas,
inžinierius Aleksandras Katche pateikė prašymą šiame mediniame name įsteigti
parfumerijos ir kosmetikos laboratoriją, kurioje trys darbuotojai žadėjo gaminti
„dantų pastą, dantims miltelius „Chlorodont“, dienos
kremą, nakties kremą ir skutimosi kremą“ vokiečių firmai „Leo-Werke, Dresden“.
Laikas tam buvo ne pats geriausias – vasario pradžia, iki pirmosios
okupacijos buvo likę keli mėnesiai. Leidimas buvo duotas vieneriems metams.
Prašyme pažymima, jog „šiame name kitų gyvenamų butų nėra“, taigi, medinukas
tuo metu buvo negyvenamas[49].
Rąstinis namas, stovintis ant aukšto tinkuotų plytų cokolio, išsaugojo
nemažai tikrai vertingųjų savybių – tai ir minėtas, gatvės fasadą puošiantis
penkiasienis rizalitas, apkala su išpjaustyta pokarnizine juosta, mezonino
balkonėlis su originaliu langų skaidymu. 1981 metais namas buvo įamžintas seriale
„Raudonmedžio rojus“ (nors pačiame romane nėra paminėtas).
***
Šiandien keliavome tik centrinėmis
Kauno gatvėmis: Kęstučio, K. Donelaičio, V. Putvinskio, Laisvės alėja. Čia vis
dar stovinčių medinukų likimas priklauso ne nuo neaiškiais kriterijais
besivadovaujančių „specialistų“ nustatomų „vertingų savybių“, juolab ne nuo
istorikų „sentimentų“, bet nuo naujų nekilnojamo turto vystytojų „apetito“:
atsiradus galimybei užvaldyti sklypą geroje vietoje, nedelsiant paruošiamas
daugiabučio ar „daugiafunkcinio“ namo projektas (visai neseniai visi jie buvo
stikliniai ar „parūdiję“, ar blizgančiu klinkeriu aptaisyti, šiandien dažniausiai
– tamsiai pilkos „dėžės“, apjuostos grubiais „prancūziško“ tipo balkonų
strypais), kurį beliko „suderinti“ ir voilà – vietoje niekieno nesaugomos (beje, saugomoje teritorijoje) miesto
istorijos dalelės jau stovi pelningas naujadaras.
[1] Nijolė
Lukšionytė-Tolvaišienė „Kauno miesto raidos ir planavimo apžvalga“ // Kauno miesto planai XIX a.-XX a, I p.
Sud. Nijolė Ambraškienė ir Vitalija Girčytė. Kaunas: Kauno apskrities archyvas,
2007. P. 15.
[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 7772.
[3] Nuo 1929 metų „mūro kvartalas“ jau apėmė visą geležinkelio stoties
rajoną.
[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2950.
[5] Vytautas Sirijos Gira. Raudonmedžio
rojus. Vilnius: Vaga,
1978.
[6] Centro medinukų žemėlapis.
KAFe 2019.
[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9731.
[8] Smoličiaus pavardė buvo žinoma Baltarusijoje.
Manoma, kad Kaune kurį laiką gyvenęs garsus nepriklausomos Baltarusijos
politinis veikėjas Arkadij Smolič, kaip tik 1922 metais grįžo iš Lietuvos į Tarybinę
Baltarusiją, kur tapo Valstybinio universiteto geografijos profesoriumi, 1930
metais buvo suimtas, 1935 metais paleistas, 1937 metais vėl suimtas ir
sušaudytas. Nežinia, ar sklypas Kęstučio gatvėje priklausė jo giminėms ir ar
jis pats čia gyveno. Kita hipotezė susieta su Anatolijaus Sokolovo asmenybe. Gali
būti, kad Smoličo sklypas atiteko Kauno miesto tarybos nariui, Kauno apygardos
teismo teisėjui, Lietuvos piliečių rusų demokratinės sąjungos, Lietuvos
stačiatikių vyskupijos tarybos ir kitų visuomeninių organizacijų nariui Anatolijui
Sergejevičiui Sokolovui. Jis buvo gimęs Kaune, studijavo Maskvoje, mirė 1938 metais.
[9] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2921.
[10] Vytautas Mikalauskas. Kinas
Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999. P. 62-63.
[11] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/81
[12] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2950.
[13] Pagal Ašmensko atsiminimus (Centro
medinukų žemėlapis. KAFe 2019).
[14] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2926.
[15] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2953.
[16] KRVA F. 218, ap. 2, b. 2978.
[17] KRVA F. 218, ap. 2, b. 1156.
[18] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9287.
[20] KRVA F. I-61, ap. 2, b. 5845; F. 214. Ap. 1, b. 5699.
[21] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6281.
[22] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6282.
[23] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6264, 6265.
[24] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/281;
KRVA F. 61, ap. 3, b. 1423; F. 214, ap. 1, b. 5696.
[25] Judita Vaičūnaitė. Vaikystės
veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 64.
[26] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6249.
[29] KRVA F. 218, ap. 2, b. 4809.
[30] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3921.
[31] Vaclovas Čižiūnas. Vadovas po
Kauną ir apylinkes. Kaunas: Spaudos fondas, 1935. P. 74.
[32] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. http://archimede.lt/kaunas/pastatas/100;
F. 214, ap. 1, b. 1024; F. 61, ap. 2, b. 6570; Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje.
Kaunas: VDU, 2001. P. 151-152.
[33] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/98;
KRVA F. 214, ap. 1, b. 1020.
[34] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. http://archimede.lt/kaunas/pastatas/100.
[35] Асия Ковтун. „Роль А. И.
Тыминского в жизни русских Каунаса“ // http://www.russianresources.lt/archive/Timin/Timin_1.html
[36] KRVA F. 2018, ap. 2, b. 1089.
[37] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/99;
KRVA F. I-61, ap. 2, b. 6366; F. 214, ap. 1, b. 1020; F. 218, ap. 2, b. 1077,
1078, 1079.
[38] Vaida Milkova „K.
Donelaičio gatvėje planuojama atkurti medinuką“ // Kauno diena 2009-06-27.
[39] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos
laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 151-152; http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/101;
KRVA F. I-61, ap. 2, b. 6087, 6366; F. 214, ap. 1, b. 1015; F. 218, ap. 2, b.
1073, 1074.
[40] KRVA F. 2018, ap. 2, b. 1073.
[41] KRVA F. 2018, ap. 2, b. 1074.
[42] Judita Vaičiūnaitė. Vaikystės
veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 28.
[43] Vytautas Sirijos Gira. Nakties muzika. Kn. I. Vilnius: Vaga, 1986. P. 85.
[44] Algimantas Miškinis. Kaunas.
Laisvės alėja. Vilnius: Savastis, 2009. P. 23.
[45] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/141;
KRVA F. 214, ap. 1, b. 3643; F. 218, ap. 1 b. 74; F. 218, ap. 1, b. 180; F.
218, ap. 2, b. 3873, 5651. KRVA F. 214, ap. 1, b. 3643.
[46] KRVA F. 214, ap. 1, b. 3643.
[47] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3868, 3872. Juozas ir Emilija Gvildžiai sklypą nusipirko
iš Yčienės 1928 metų liepos 24 dieną.
[48] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3865.
[49] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3867.