Iš spaudos „aviečių“ archyvo: 2010-2013 metais ir dabar

Kadaise skaitydavau „Kauno dieną“ ir kitus lietuviškus laikraščius, ypač paskutinius jų puslapius. Juk ne paslaptis, kad mūsų žiniasklaidos leidiniuose kultūrai ir menui skirtos rubrikos dažniausiai – paskutinės. Beskaitydama, rinkdavau pasitaikančias „avietes“ (visi žino, kaip aš mėgstu „avietes“). Šiandien noriu anuomet sukauptas  trijų metų (2010-2013) aviečių „uogienių“ ir „kompotų“ atsargas patiekti ant stalo, kol visai neprarūgo. Kad visi galėtų paragauti ir pagalvoti. Galbūt pagalvoti apie tai, kaip greitai bėga laikas, ir apie tai, ar taip jau per tą prabėgusį laiką pasikeitėme, o jei taip, tai į kurią pusę. Todėl ir suskirstyti jas nutariau chronologiškai: galgi koks dėsningumas išryškės. Neatsispyriau pagundai kai kurias jų trumpai pakomentuoti, nors kitoms ir komentarų nereikia. Žinoma, dažniausiai skaitydavau Kauno spaudą, tad ir „aviečių“ daugiausiai pririnkau Kauno kultūros žurnalistikos baruose. Dėl suprantamų priežasčių, leidinių ir autorių nenurodysiu, tik vieną kitą antraštę. Skanaus!

2010 metai.

Straipsniai, pasirodantys po įvykusios koncerto ar spektaklio pagal žanrą turėtų būti priskiriami recenzijoms, tačiau dažnai jų taip pavadinti negalima. Straipsnyje, publikuotame po Kauno muzikiniame teatre parodyto baroko operos spektaklio žurnalistė klausia, „ar Kauno publika suprato“ spektaklio kūrėjus, ir atsakymo ieško, klausinėdama pačios „publikos“ ir profesionalų-teatrologų. Balsas iš „publikos“ teigia, kad „lėtos barokinės operos nepritaikytos skubantiems šiandieninės visuomenės nariams“ (spektaklis trūko vos dvi valandas). O teatrologė pribloškia: „Vien klausytis barokinių operų greičiausiai eitų tik muzikos profesionalai, o dabar jos surenka įvairią publiką, kuri gali ne tik klausytis, bet ir žiūrėti“. (Ji, tikriausiai, pamiršo, kad operos žanras kaip tik ir skirtas ne „vien klausytis“, bet žiūrėti).

Pažaislio festivalio anonsas praneša apie „fortepijono virtuozą ir sakralinę muziką“. Pakalbintas ir tuometinis festivalio meno vadovas Petras Bingelis, kuris, pasirodo, „suko galvą“, „kaip sudaryti įdomią programą“. Iš anonso sužinome, kad garsusis Cherubini Requiem „dvelkia pasaulietiškumu“. Va tau ir sakralinė muzika. Anonsas taip pat pateikia informaciją apie tai, kad Liszto, Berliozo ir Cherubinio „asmeniniai santykiai nebuvo patys geriausiai“. (Neaišku, ar tarpusavio santykiai, ar kokie nors kiti, ir koks tų santykių ryšys su anonsuojamu Requiem‘o atlikimu.)

Anoniminis koncerto anonsas praneša, kad solistė atliks „Vakarų kompozitorių kūrinius“. („Vakarai“, tai žiūrint iš kur? O jei programoje būtų, tarkim, Čaikovskis, tai būtų jau „Rytų“?)

Iš spektaklio recenzijos: „Po premjeros ne vienam žiūrovui galvoje kirbėjo mintys“.

Žurnalistė, apsilankiusi festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, atkreipė dėmesį į tai, kaip „solistės veržėsi sukneles, kad liemuo trijuose milžiniškuose ekranuose atrodytų dar liaunesnis“. Fotografo dėmesį patraukė vienos festivalio viešnios šuniukas. Ką ir kaip dainavo, neatskleidžiama. Tik po vieną nuotrauką yra parašyta, kad dvi joje pavaizduotos dainininkės „pramintos „gėlių duetu“, tad galima numanyti, koks kūrinys buvo programoje.

2011 metai.

Tais metais į Vilnų atvyko legendinė rusų operos solistė, mecosoprano Jelena Obrazcova. Vienas laikraštis jos koncertui skyrė net du aprašymus (recenzijomis jų niekaip negalėčiau pavadinti). Vienas jų prasideda pasakojimu apie tai, kaip „iškilmingai nusiteikę, šventiškai pasipuošę vilniečiai rinkosi į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą“. „Pamažu prigeso šviesos. Pirmieji orkestro muzikos garsai užliūliavo klasikinės muzikos gerbėjus“. (Supratau, kad jie iš karto užmigo.) „Paskendę svajingoje nuotaikoje jie pasitiko vakaro vedėją muzikologą Viktorą Gerulaitį“. Apie muziką ir jos atlikimą koncerto aprašymas nutyli. Kitame rašinyje matome ištisą lapą su „garsiųjų“ klausytojų nuotraukomis, bet ne žodžio apie patį koncertą.

Vasarą visos šalies spauda ypač džiaugėsi numatomu vokiečių smuikininkės Anne-Sophi Mutter atvykimu į Vilnių. Viename laikraštyje ji pristatoma kaip „gražiausia pasaulyje smuikininkė“. Pagaliau atlikėja atvažiuoja kartu su Pitsburgo simfoniniu orkestru. Laikraštyje pasirodo jau įvykusio koncerto aprašymas, fantastišku pavadinimu „Klasikinės muzikos dievai parklupdė šalies elitą“. Rašinys susideda beveik išimtinai iš šio „elito“ nuotraukų, palydimų tokiomis antraštėmis, kaip: „koncerto klausėsi sėdėdami ypač svarbių asmenų ložėje“, „koncerto klausėsi su pasimėgavimu“. Straipsnyje teigiama: „Užsienio svečių viešnagės tampa ilgai aptarinėjamu kultūriniu įvykiu, kurio šiukštu nepraleidžia šalies elitas“, o tai esą liudija, jog „aukštasis menas Lietuvoje imtas vertinti“.

Vasarą dėmesio centre (suprantama, tik Kaune) ir vėl atsiduria Pažaislio festivalis. Štai vieno festivalio koncerto anonsas: „Quorum“ vyrų balsai dainuoja ir groja – nuo J. S. Bacho iki V. Kernagio“. Tai – interviu, kuriame patys atlikėjai dalijasi populiarumo „receptais“. Pasirodo, tam, kad klausytojai gausiai rinktųsi į tavo koncertus, reikia pasitelkti šiek tiek „egzotikos“, tačiau svarbu „stipriai nekristi į popmuziką“. Skaudžiausiai, kad „receptūra“ prieštarauja pačių muzikų skoniui: jie prisipažįsta, kad pradžioje buvo „labai susižavėję madrigalais“, tad juos ir dainavo. „Paskui supratome, kad norint koncertuoti ir kažkiek iš to užsidirbti, madrigalų neužteks – turime ieškoti kompromisų. Lietuvoje yra labai mažas procentas publikos, kuri galėtų klausytis vien tik senosios muzikos. Taigi, į repertuarą įtraukėme naujesnių, populiaresnių kūrinių“. Aprašomos „kompromisinės“ veiklos spektras labai platūs: nuo dainelių iš animacinių filmukų Geležinkelininkų dienos proga iki dalyvavimo patriotinės dainos konkurse.

Įdomu, kad tais nesenais laikais, Pažaislio festivalio programa dar buvo suvokiama, kaip problematiška ir net reikalaujanti organizatorių pasiteisinimų. Štai interviu su festivalio koordinatoriumi Justinu Krėpšta būdingu pavadinimu „Pažaislio muzikos festivalyje – žvaigždžių spindesys“. Tekstas prasideda optimistiniais žurnalistės žodžiais apie „ekonominės krizės pabaigą“ „kultūros horizontuose“. Tačiau čia pat pastebima, jog programos pradžia ganėtinai „popsinė“. Pašnekovas teisinasi tuo, kad šią programą vis dėlto atliks simfoninis orkestras (Rinkevičius), o ne „koks nors populiariosios muzikos atlikėjas su grupe“, bet sykiu giriasi festivalio rėmuose organizuojamu koncertu per Europos sklandymo čempionatą, kuriame „skambės miuziklų, kino filmų, estrados klasikų melodijos“ ir bus netgi sportinių šokių. O žvaigždžių, ir net „pasaulinio lygio žvaigždžių“ netruks: tai ... Aleksandras Paley, Lukas Geniušas, Sergėjus Krylovas. (Primenu, metai 2011-ieji).

Po dviejų dienų aprašomas įvykęs festivalio pradžios koncertas: „pasak kai kurių žiūrovų“, „ganėtinai popsinis“. (Tarp atlikėjų minimi Sasha Song, Mia, Donatas Montvydas). Vėl kalbinamas Justinas Krėpšta „džiaugėsi, kad į festivalio atidarymą pavyko pritraukti ir tą publiką, kuri paprastai nesilanko koncertuose“. (Tokiuose – lankosi.)

Tais metais Krėpšta – dažnai Kauno žurnalistų pasirenkamas pašnekovas. Viename rašinyje sezono pradžioje jis reklamuoja Kauno filharmoniją, pasak jo, „kovojančią dėl savo gerbėjų“. Būdamas filharmonijos vadovas, jis nuolat galvoja, „kaip dar galima pritraukti publiką, kad ji nenueitų į teatrą ar koncertą arenoje“. (Filharmonijos vadovas stengiasi atitraukti žmones nuo teatro!) O sezonas laukia puikus: „Iki Naujųjų metų bus visko: pasaulinių žvaigždžių, lietuvių, ir Ieva Prudnikovaitė su Jeronimu Miliumi, ir Marijonas Mikutavičius, ir fortepijoninis Ibelhauptų duetas, ir Kauno bigbendas, ir dar labai daug ko“. Šioje vietoje žurnalistė taikliai pastebi, jog „filharmonija po truputį atveria duris populiariosios muzikos projektams“. Į tai pašnekovas atsako: „Bet ko neįsileidžiame. Grupė „69 danguje“ ir panašios, anekdotų vakarai – tikrai ne filharmonijos formatas. Nors štai Juozo Erlicko autorinis vakaras mūsų scenoje praėjo labai gerai“.

Dar po savaitės Kauno filharmonijos vadovas pasidžiaugia, kad jam „daugmaž aiškus visas sezonas“ (labai laiku) ir samprotauja apie tai, kad „net ir moksleiviams reikia pasiūlyti geros muzikos“.

2012 metai.

Ir vėl vasara, ir vėl Pažaislio festivalis. Štai vienas žurnalistas itin pamaldžiai samprotauja apie „Dievo didybę ir galybę“ ir nupiešia tokį vaizdelį: festivalio koncerto metu „visa, regis, paniro susitelkusiame dvasingumo debesyje“. „Bažnyčios šone, pro kažkur pradėjęs skambiai lašėti į vidų besiveržiantis lietus lyg adatos dūriai smigo tarsi į pačią sąžinę, o gal nuodėmę: vieni klausytojai išgąstingai ėmė dairytis, kiti – panirę muzikon, užsimerkę – turbūt priėmė lašėjimą tarsi metaforą, tarsi lašantį laiką, kuris verčia galvoti apie Dievą ir amžinybę“. Taip, lietui „smingant į nuodėmę“, muzika „bylojo“ apie reikalą „tarnauti Dievui, rinktis dvasingumo kelią, nepaliaujant galvoti apie amžinybę“. Užrašas po nuotrauką skelbia: „Pažaislio vienuolyno bažnyčioje susirinkę koncerto žiūrovai [ne klausytojai] skendėjo ypatingos rimties ir susikaupimo rūke“. (Ne, tai ne bažnytinės spaudos leidinys.)

Itin daug dėmesio „žiūrovų“ motyvacijai skiriama ir kito festivalio koncerto aprašyme: „Buvo akivaizdu, kad žmonės ne šiaip atėjo į koncertą, o pasiklausyti būtent J. Strausso melodijų, nes tik užgrojus Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (...) muzikantams veidai tiesiog nušvisdavo, o šiurpuliukus per kūną pažadinantys, atpažįstami muzikiniai pasažai buvo klausomi visu kūnu: tarsi vos vos, tarsi netyčia palinguojant, šoktelėjant ar bent mostelėjant ranka“. Visą kitą mažo tekstelio turinį užėmė žurnalistės pasikalbėjimai su koncerte ar bent šalia jo buvusiomis „romantiškomis“ porelėmis. „Vos pakilus dirigento J. Domarko batutai, gausų jachtklube susirinkusių žiūrovų būrį užliedavo valso karaliaus melodijų banga“, – skelbia užrašas po nuotraukomis.

Tais metais didelį kauniečių susidomėjimą sukėlė žinomo rusų baritono Dmitrijaus Chvorostovskio atvykimas. Štai kaip Kauno publikai buvo pristatytas operos solistas: „Sportiško sudėjimo, vilkintis jaunatviškais madingais drabužiais, trykštantis pasitikėjimu savimi D. Chvorostovskis iš pirmo žvilgsnio visai nepanašus į klasikinį operos dainininką“. (Kažin kaip žurnalistė įsivaizduoja operos dainininką: su dideliu pilvu, apdriskusiai drabužiais ir nepasitikintį savimi?) Straipsnio pavadinimas – „Įgudusi operos žvaigždės akis vertino ir kaunietes“ – sufleruoja, jog ir solistas nėra abejingas priešingos lyties atstovių išvaizdai ir netgi turi tam „įgudusią akį“. Ir iš tikrųjų, pasirodo, kad jis ne tik dainuoja, bet „tituluojamas ir seksualumo simboliu“. Pokalbyje su solistu aptariama itin aktuali tema: kaip „pritraukti į koncertus jaunimą“. Atsakymas tiesus: „Visos priemonės pateisinamos, kad žmones, ypač jaunimą, pritrauktume arčiau klasikinio meno“.

Po koncerto ta pati žurnalistė publikavo iš koto verčiantį aprašymą:

„Į didelėje erdvėje surengtą klasikos koncertą susirinko tūkstančiai klausytojų, dauguma jų – vidutinio amžiaus ir vyresni žmonės, tačiau matėsi ir jaunų žmonių veidų. Nemažai moterų atėjo į renginį pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis, giliomis iškirptėmis ir apnuogintais pečiais. (...) D. Chvorostovskis po pirmosios dalies į sceną grįžo pakeitęs įvaizdį – be frako ir baltų marškinių, vilkėdamas tamsiais marškiniais, pasipuošęs pakabuku. Po kiekvienos dainos [!] dainininkas žavingai šypsojosi publikai, bet žodžiais su ja nebendravo“.

Aprašyta, kaip gerbėjos ir gerbėjai (atrodo, kad tai, kad tarp jų buvo „ir keli vyrai“, ypač nustebino žinutės autorę) nešė atlikėjui gėles ir stengėsi paspausti jam ranką, o taip pat ir ką atlikėjas darė su tomis gėlėmis. Ir ne žodžio apie tai, kaip ir ką jis dainavo! (Tik supratome, kad dainavo kažkodėl „dainas“.)

Norite rimtų recenzijų? Štai pora tokių.

Muzikologė, recenzuodama naują operetės spektaklį, yra susirūpinusi „netradiciniu pastatymo keliu“. Toks kelias, kaip teigia recenzija, pasirenkamas tuomet, kai „nepakanka pajėgumų“ „sužavėti išskirtine atlikimo kokybe“. Šiuo atveju, pastatymo netradiciškumas atrodo kaip „bandymas atkartoti pigų medijų kultūros jauką iš televizijų ekranų“. Kas tai yra ir kodėl tai yra blogai? Argumentacija skamba taip: „Bandant kultūros reiškinius liberalizuoti, pataikaujant globalizacijos procesams, kyla pavojus susiniveliuoti su dėl globalizacijos besiformuojančia beveide kultūra, prarandant savąsias kultūrines vertybes ir išskirtinumą“. (Sakyčiau, po tokią publikaciją turėtų būti prierašas, kad redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone.)

Kitiems, beje, televizijos ekrano magija kaip tik atrodo didelis privalumas. Štai nacionalinio teatro direktorius giriasi tuo, kad jo vadovaujamas teatras „atjaunėja“ ir „tie veidai, kuriuos žiūrovai matė per televiziją, atsiranda ir teatro scenoje“.

Teatrologė rašo, kad naujas spektaklis „paliko gana teigiamą įspūdį“. Tačiau įspūdis pasirodo prieštaringas, nes kitas sakinys skelbia: „Šiame multidisciplinariniame kūrinyje nėra verbalinio naratyvo“; kiek toliau pastebima, kad aktoriui „labiau sekasi kurti garsus neverbaliniu būdu“ (ką jis ten darė, lojo?), o galiausiai paaiškėja, kad, atsisakius tarptautinių žodžių, viskas yra atvirkščiai: „pasakojama istorija perteikiama vien žodiniu pagrindu“.

2013 metai.

Ir vėl vasarą – festivalių, dabar jau ne tik Pažaislio, metas. Muzikologė klausia: „Ar yra vasarą ką veikti klasikinės muzikos gerbėjams?“ Problema ta pati, tik smarkiai pagilėjusi, – festivalių programos. Tai, kad „dauguma akademinės muzikos festivalių artėja prie pramoginių renginių koncepcijos“, aiškinama tuo, kad „vasara – atsipalaidavimo ir atostogų sezonas“ (lyg klausytis muzikos būtų rimtas darbas.) Autorė konstatuoja faktą, kad Pažaislio festivalio siūlomuose kamerinės muzikos koncertuose „klasikinės muzikos profesionalai pasigenda atlikimo kokybės“, bet kažkodėl tęsia, kad tai yra „tikrai priimtina ir įdomu“... „klausytojui, neturinčiam specialaus muzikinio išsilavinimo“. (Lyg reikalingas muzikinis išsilavinimas tam, kad būtų nepriimtina ir neįdomu klausytis žemo lygio atlikimo.) Taip pat ir festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, „būta visko“, tame tarpe ir „silpniau dainuojamų sudėtingų arijų“, svarbiausia, kad tai skirta „ne tik klasikinės muzikos gerbėjams, bet ir masiniam klausytojui“. (Suprask, paprastiems žmonėms gali dainuoti blogai.) Priešingai aprašytiems, Kristupo vasaros festivalio siekis – profesionalumas, šis festivalis išsiskiria iš kitų tuo, kad „siūlo ir visiškai klasikinės muzikos“. Tomo Manno festivalyje taip pat „dominuoja klasika, atskiesta tik keliais populiariųjų melodijų koncertais“ (na, tai nėra muzikos festivalis, tad jo rėmuose koncertų iš viso yra tik keli). Festivalyje „Piano. Lt“ „rimtosios muzikos koncertas tik vienas“. O tai, kad Bistrampolio, Tytuvėnų ir „periferiniuose“ festivaliuose taip pat „pasitaiko“ ir populiariosios muzikos, „kartais netgi priskiriamos masinei kultūrai“, aiškinama „publikos, kurią jie pritraukia, skoniu“. Taigi išvada aiški: visi festivaliai „labiau orientuoti į šiokią tokią pramogą, o rimtų koncertų – vos vienas kitas“. Pastebėta taip pat, kad kai kurios koncertų programos „keliauja iš vieno festivalio į kitą ar yra kartojamos iš ankstesnių metų“. „Galima teigti, kad grynai klasikinė muzika vasarą tampa tikra prabanga, o toji, kuri atliekama festivaliuose, – tarsi ir klasikinė, tačiau balansuoja ant pramoginės ribos“. Rimtos šio reiškinio analizės nėra, bet jį, pasirodo galima pateisinti: „vasarą sau leisti papramogauti gali net ir rimčiausios muzikos gerbėjai“. Juk „šaltuoju metų laiku“ rimtų koncertų yra „gausu“.

Pratinti kauniečius prie „rimtumo“ pasitiekiamos komiškos operos kaip „tam tikras kompromisinis pasiūlymas operos vengiančiam Kauno žiūrovui“. Pasididžiavimo objektu čia tampa „tarptautinė“ atlikėjų sudėtis – „estų, latvių, baltarusių bei ukrainiečių solistai“. Kita vertus, ne mažesnį pasididžiavimą kelia faktas, kad Kauno muzikinis teatras ir pats gali pastatyti operą: „esame pajėgūs patys atlikti visas solo partijas“. (Yra kuo pasigirti!)

„J. S. Bachas – žinomas, bet retas svečias Kaune“ skelbia anonso antraštė, todėl tai, kad koncerto programoje numatyta atlikti Bacho kantata, kauniečiams bus „malonus siurprizas“.

O kol kas kitas, anoniminis anonsas liaupsiną Oginskio polonezą: „Iš bekraščių tolių prakilniu ilgesiu atvilnijusi polonezo melodija, jo raiškiai moduliuoti atsikartojantys akordai, optimistinės vilties motyvas smelkte įsismelkia į širdies ir vaizduotės gelmės“.

Dar truputis smulkių aviečių: „technologinis pianistų ugdymas“ (turima omeny grojimo technika, ne informacinės technologijos); „barokinė ir šiuolaikinė muzika romantinės muzikos apsuptyje“; Čaikovskio Penktoji simfonija – „plataus muzikinio alsavimo“ kūrinys.

Iš spektaklio recenzijos: „Spektaklyje veikia tie patys veikėjai kaip Antono Čechovo pjesėje“ (ar galėjo būti kitaip, kai kalbama apie „Vyšnių sodą“?).

Na, o spaudos leidinių „topai“ pasitaiko, į lietuvių kalbą verčiant Mezzo TV programą: be „Mozzarto“ ir „Bizeto“, vieną kartą buvo pranešta, kad skambės „Andrė Šenjė opera „Giordano“.

***

Šiandien, 2018 metais.

Lietuva sulaukė pačios aukščiausios kategorijos klasikinės muzikos atlikėjo – superžvaigždės operos solisto kontratenoro Philippe‘o Jaroussky. Lietuvos dienraštis – renginio „informacinis rėmėjas“ – jį pasitiko tokiomis antraštėmis: „PASTANGOS. Kontratenorui imituoti kastratą nėra paprasta“; „Džiaugsmais dalijasi su partneriu“; „Garsiausias pasaulio kontratenoras norėtų būti tobulas viliuotojas“.

Praėjus dviem dienom po koncerto pasirodžiusios, muzikologės pasirašytos recenzijos antraštė byloja: „Vilnių nutvieskė muzikos ir kosmoso orbitos asteroidas“. Autorė postringauja: „Dainuoti yra žmogiška. Tačiau sekmadienio vakarą klausydamasis iš vyro lūpų sklindančio neįprastai aukšto balso nejučia stebėjaisi gyvu gamtos reiškiniu. (...) Įprastu vyrišku balsu kalbantis Ph. Jaroussky muzikoje peržengė lyties ribas“. Rodos, muzikologė pirmą kartą gyvenime mato ir girdi kontratenorą (keista, juk ką tik Valdovų rūmuose buvo atliekama, ir net per televiziją transliuota barokinė opera), todėl mėgautis dainavimu ir pastebėti jo kokybę gali tik „klausai ir regai kiek apsipratus“ (nes, kaip suprantu, jos klausa ir rega vienu metu jai pateikia nesuderinamą informaciją). Kaip čia vėl nepakalbėjus apie kastratus? Pasirodo, „šie daininkai gyveno spalvingą intymų gyvenimą – apsupti moterų ir vyrų, nepaisant vaikystėje atliktos sėklidžių šalinimo operacijos“. Tik keli straipsnio sakiniai skiriami programoje atliekamai muzikai ir gal tik vienas – koncerte dainavusiai solistei, soprano Emőke Baráth (juk ji nėra superžvaigždė).

Laukiama daugiau. Tikriausiai, reikia vėl pradėti lietuvišką spaudą skaityti.

Išbandymas vargonais

(recenzija su moralu)

Nenorėjau aš šios recenzijos rašyti. Tiksliau, iš pradžių norėjau, bet po koncerto jau nebenorėjau. Nes šį kartą Pažaislio festivalio patiektas nemokamas sūris buvo neskanus: arba jis buvo netinkamomis sąlygomis pagamintas, arba jo galiojimo laikas pasibaigė. Tokių „arba-arba“ įvairių ateina į galvą, svarstant, kodėl į Kauną atvykęs garbus vokiečių profesorius taip prastai valdė arkikatedros bazilikos vargonus. Tai, kad negaliu atsakyti į man kilusius klausimus, nenuostabu: juk koncerto bažnyčioje metu nematome nei vargonininko, nei jo instrumento, nei jo asistento, o ir tai, ką girdime, yra ne visai tas pats, ką girdi pats instrumentu griežiantis vargonininkas.

Susipažinkime su atlikėju. Profesorius Franzas Wassermannas yra seniausio Vokietijoje Heidelbergo universiteto muzikos vadovas, šio universiteto choro „Capella Carolina“ ir orkestro „Camerata Carolina“ dirigentas. Universiteto interneto puslapyje patalpinta trumpa profesoriaus dosjė informuoja, kad jis, kaip vizituojantis dėstytojas, buvo kviečiamas įvairių šalių universitetų ir, kaip dirigentas-svečias, – Gruzijos filharmonijos bei Armėnijos operos; taip pat nurodyta, kad jis rengia solinius vargonų koncertus. Tai – kone visa Internete prieinama informacija vokiečių ir anglų kalbomis. Tačiau profesorius Wassermannas Internete minimas ir lietuviškai. Jis yra ne tik gruzinų ir armėnų, bet ir lietuvių draugas. Tad jo programoje neatsitiktinai atsirado Juozo Naujalio „Malda“, būtent arkikatedros vargonams parašyta ir, beje, visai neblogai suskambėjusi.

2016 metų rudenį profesorius pasikvietė į Vokietiją du Kauno mėgėjų chorus: Kauno Kultūros centro „Tautos namai“ choras „Diemedis“ ir Kauno Įgulos bažnyčios choras „Te Deum“ (abiejų vadovas Audrius Petrauskas) tuomet surengė nemokamus koncertus kelių Vokietijos miestelių bažnyčiose. Tikriausiai, kauniečiai „atsilygino“ ir šiemet pakvietė patį profesorių į Pažaislio festivalį. Mainai atrodo nelygūs: nors tiek vienur, tiek kitur koncertai buvo nemokami bei rengiami bažnyčiose, vis dėlto, Pažaislio festivalis yra profesionalus, bent jau jo rengėjų laikomas prestižiniu ir be to, vienintelis Kaune rengiamas klasikinės muzikos festivalis. Tačiau jame dažnai dalyvauja ne iš tikrųjų geri atlikėjai iš užsienio, bet tie, kurie dėl įvairių priežasčių jaučia draugiškumą, nostalgiją ar simpatiją mūsų šaliai (taip būna ne tik festivalio metu). Ir štai klausausi griežiant profesionalaus muzikos atlikėjo bei pedagogo ir jaučiuosi tartum būčiau atsiskaitymo muzikos mokykloje komisijos narė: galvoju, ką čia rašyti, „šeši“ ar „septyni“? O už Daquino „Gegutę“ (dažną muzikos mokyklų repertuare) norėjosi ir „penkis“ parašyti, tiek ji buvo labiau panaši į pratiesiai klykiantį pterodaktilį. Prisiminus seną vargonininkų juokelį, – „kai tavo dešinė nežino, ką veikia kairė“.

Susipažinkime su instrumentu. Kiekvienas vargonų instrumentas yra toks pat unikalus, kaip ir juo griežiantis žmogus. Kiekvienas turi savo dispoziciją (registrų ir jų kombinacijų pasirinkimą), unikalų registrų tembrą (ne veltui vargonų registrus lietuviai tradiciškai vadina „balsai“), „fizines“ savybes (tokias, kaip kietesnė ar minkštesnė klaviatūra), akustines sąlygas, pagaliau, „sveikatos“ būseną. Klaviatūros „kietumas“ priklauso nuo vargonų valdančios konstrukcijos (vadinamos „traktūros“): mechaniškai (medinių svertų sistema) valdomų vargonų klaviatūra „kieta“, pneumatiškai (dumplelių sistema) valdomų – „minkšta“. „Kietos“ klaviatūros paspaudimas reikalauja fizinės jėgos. Griežiant tokiu, ypač senoviniu, instrumentu, dažnai atitinkamai lėtėja atliekamų greitų kūrinių tempas, vargonininko pirštai „prilimpa“ prie klavišų, o kojos – prie pedalų, stengiantis „nepaleisti“ garso, o jeigu netyčia pataikote į klaidingą klavišą, galite nesijaudinti: nuo menko užgavimo jis neatsilieps. Pneumatiniai vargonai, priešingai, reaguoja į mažiausią piršto ar kojos prisilietimą; jie reikalauja tikslesnės technikos, bet mažesnės fizinės jėgos; groti tokiais vargonai – malonumas (jei, žinoma, žinote, ką darote), nes atrodo, kad instrumentas kvėpuoja (taip ir yra). Mechaniniai vargonai paprastai būna atsparesni temperatūros svyravimui ir drėgmei, kai pneumatiniai, kaip ir kvėpuojantis žmogus – neatsparūs, tad jiems reikalinga palankesnė aplinka ir atidesnė priežiūra. Nuo traktūros (ne tik nuo traktūros, dar nuo griežyklos padėties vamzdžių atžvilgiu) priklauso ir tai, ką girdi atlikėjas. Kadangi vargonų garsas išgaunamas ne betarpiškai, bet tam tikro mechanizmo pagalba, jis visada (jei tik tai nėra elektriniai vargonai) vėluoja, kitaip tariant, tarp klavišo paspaudimo ir garso atsiradimo praeina kažkiek laiko, sekundės dalis. Ir jei mechaniniuose vargonuose ta dalis beveik nepastebima, tai pneumatiniuose garsas gali vėluoti drastiškai. Klausytojai bažnyčioje to, žinoma, nepastebi: juk jie nemato „nesutapimo“ tarp griežiančio žmogaus judesių ir girdimo garso. Nuo senų laikų įprasta, kad barokiniai vargonai, ypač Vokietijoje, būna mechaniniai, o romantiniai – pneumatiniai arba mišrūs. Taip pat seniai buvo įprasta „lipti“ prie klavišų ir kiek galima ilgiau „laikyti“ garsą, kad „nepaspruktų“. Šiandien kiekvienas studentas mokomas pirštais (ir kojomis) artikuliuoti muzikinę frazę taip, kad kiekvienas garsas būtų išgaunamas atskirai nuo kitų (technika, kuri labai skiriasi nuo reikalingos, grojant fortepijonu). Rezultatas, t.y. tai, ką girdi klausytojas, priklauso nuo to, kaip atlikėjas artikuliuoja garsą, kaip jis kontroliuoja garso vėlavimą, ir papildomai priklauso nuo bažnyčios akustikos. Ir kas įdomiausia – pats atlikėjas šio rezultato taip ir neišgirsta. Juk negali jo rankos ir kojos būti viršuje, prie vargonų, o ausys – apačioje. O klausytojai iš senų laikų įprato girdėti vargonininko nepakankamai artikuliuotus, suveltus garsus, akustikos dar labiau veliamus ir tuo pat metu sklaidomus; nekontroliuojamas vėluojančių garsų ritmas pavirsta rubato, per ilgai išlaikomi baigiamieji akordai slegia, o kai pagaliau „paleidžiami“, palieka po savimi akustines „uodegas“. Maždaug tai mes daugiausiai ir girdėjome šiame Pažaislio festivalio koncerte.

Taigi, susipažinkime su instrumentu. Kauno arkikatedros bazilikos vargonai romantiniai, mechaninės traktūros su pneumatiškai (vadinamais „Barkerio svertais“) valdoma griežykla. Instrumentas ganėtinai didelis (neseniai buvo laikomas didžiausiu Lietuvoje): trijų manualų ir pedalais, 63 balsų (registrų) . Jo dispoziciją galima pamatyti: http://www.vargonai.lt/vargonai_kaunas_arkikatedra.htm.

Vargonai buvo restauruoti prieš 30 metų Vilniaus vargonų dirbtuvių ir dar kartą restauruoti Marijampolės meistrų prieš dvejus metus. Darbas truko šešeris metus ir kainavo apie 330 tūkstančių eurų (nors vilniečiai sakė, jog restauruoti reikia tik griežyklą ir jos mechanizmą, vamzdžius užtenka išvalyti ir suderinti, bet žinote, avių odos dumplelės brangiai kainuoja, ir aš visada maniau, kad jos turi būti gaminamos iš veršiukų odos, kuri dar brangiau kainuoja; o darbas taip ilgai užtruko todėl, kad buvo renkami pinigai). Žmonės sako, kad bazilika žiema nešildoma. Labai norėčiau, kad kas nors šiuos gandus paneigtų, nes kitaip kyla klausimas: o kam tada vargonus restauravo? Manote, jie išlaikys, kaip žadėta, 50 metų nešildomoje bažnyčioje? Neišlaikys. Tam reikalinga vienoda temperatūra ištįsus metus. Tad sutaupytus šildymo pinigus galite iš karto skirti būsimai vargonų restauracijai. Ir beje, greita restauracija instrumentui bus reikalinga, jeigu juo nebus pakankamai dažnai grojama, ir grojama ne tik akompanuojant chorui Šv. Mišių metu, bet kasdien visapusiškai „treniruojamas“ viso instrumento „kūnas“.

O kol kas koncerto metu girdėjome vieną išderintą registrą (kurio negirdėtume, jei atlikėjas būtų atidžiai paruošęs registruotę, ir, be abejo, negirdėtume, jei prieš koncertą instrumentas būtų derinamas) ir – o siaube! – vieną užstrigusį garsą koncerto pradžioje girdėjome netgi nė vieną kartą. Visi kiti balsai skambėjo puikiai, ypač romantiniuose kūriniuose; fleitinių bei liežuvėlinių registrų tembrai išraiškingi ir labai tinkami tokiai muzikai atlikti.

Dabar norėčiau parašyti „susipažinkime su programa“, bet negaliu: kaip visada, prieš koncertą programa nebuvo skelbiama nei Internete, nei kokiu nors „popieriniu“ būdu. Apsiribota kompozitorių sąrašu. Kaip visada, buvo ir pranešėja. Ji pranešinėjo per mikrofoną nuo vargonų choro ir didesnės jos pranešimo dalies mes paprasčiausiai nesupratome. Jo garsai susivėlė ir išsisklaidė taip pat kaip ir vargonų garsai. Žmonės gręžėsi vieni į kitus ir klausinėjo: „Ką ji pasakė? Kas skambės?“

Be jau minėto Naujalio, „barokinėje“ koncerto dalyje buvo atlikta po vieną kūrinį Johanno Sebastiano Bacho, Louiso-Claude‘o Daquino, Johanno Pachelbelio ir Domenico Zipoli (pastarasis pavyko geriausiai); toliau išgirdome vieną bravurišką „gabalą“ šiandien pamiršto XIX amžiaus anglų bažnytinės muzikos kompozitoriaus, karališkos Windsoro St Georgo koplyčios vargonininko George‘o Jobo Elvey‘io (specialiai juo pasidomėjau), viena Mozarto aranžuotę ir garsiąją aranžuotę Antoníno Dvořáko Largo iš 9-tosios simfonijos („Iš Naujo pasaulio“), kurios melodija ne iš karto „gavo“ jai skirtą ir labai tinkamą registrą; jau minėta Naujalio „Malda“ ir Léono Boëllmanno „Gotiška siuta“ „desertui“ (visa tai, išskyrus Mozartą, reikia priskirti „romantiškai“ koncerto daliai); bisui skambėjo Bacho Toccata d moll (be fugos). „Deserto“ ypač laukiau. Kadangi Boëllmannas rašė Aristide‘o Cavaillé-Coll‘io vargonams, o mūsų arkikatedros vargonai yra kažkuo panašūs (suprantu, kad tai labai drąsiai pasakyta), buvo labai įdomu išgirsti, kaip „Gotiška siuita“ suskambės. Neramino Toccata – populiariausias ir techniškiausias visos programos numeris (nors programoje nebuvo nei vieno techniškai sudėtingo kūrinio, iki tol negausūs smulkesnių natų pasažai buvo vienaip ar kitaip „sudirbti“). Nors Toccatos forma iširo ir „krito“ ant klausytojų galvų „gabalais“, o kojos atkakliai grojo legato, vargonininkui pasirinkus ganėtinai lėtą tempą, kūrinys, be kurio „neišauga“ turbūt nei vienas vargonininkas, buvo sėkmingai ir iškilmingai baigtas.

Gal profesorius pripratęs prie mechaninių vargonų ir po senovei neatitraukia pirštų nuo klaviatūros? Gal jis neturėjo laiko repeticijoms? Gal jo asistentė neturėjo laiko susipažinti su registruote? Gal – kas gali žinoti? – pranešėja neišjungė savo mikrofono? Gal jis tiesiog vargonais griežiantis dirigentas? (Pamenu, Kaune lankėsi vienas toks vargonais griežiantis violončelininkas, tada buvo žymiai blogiau.) Į šiuos klausimus atsakymų neradau.

Žmonėms, išskyrus tuos, kurie kalbėjosi ir išeidinėjo muzikai grojant, gyvai klausytis staugiančių ir riaumojančių vargonų patiko. Gal todėl jie „pareigingai“ plojo po kiekvienos kiekvieno kūrinio dalies. Laiko tam buvo: ir po plojimų dar ilgai girdėjosi „trak“, „trak“, „trak“ – tai buvo „surenkama“ registruotė. Ta proga pagalvojau: jeigu jau kiekviename koncerte turime pranešėją, gal jis ar ji galėtų pranešinėti maždaug taip: „Keturių dalių siuita. Tarp dalių prašome neploti“. Manau, atlikėjai, ypač užsieniečiai, bus dėkingi.

 Nemokamas lietuviškas sūris, atsiprašau, barokas Pažaislio festivalyje

(labai pavėluota recenzija)

Prieambulė

Seniai prasidėjo kasmetinis Pažaislio festivalis, kurio margoje programoje šiemet, be įprasto tango, bosanovų ir zarzuelų pertekliaus, jaučiamas ar ne toks pat įprastas tapęs atlikėjų stygius (kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad kurie jų viename festivalyje pasirodo du kartus). Šiemet, rodos, „lengvųjų“ renginių perteklius pasieks savo apogėjų: festivalį vainikuos roko opera, beje, irgi pakartota, nes prieš tai būsianti atlikta (ir jau patetiškai bei patriotiškai reklamuojama) kaip šimtmečio Dainų šventės programos „vinis“. O po visą Lietuvą išsibarsčiusio festivalio „netradicinių“ erdvių perteklius irgi pasirodo kaip „stygius“ – stygius priemonių jas pasiekti.

Viso to nebūtų verta minėti, jei ne šiame žanrų ir vietų kratinyje netikėtai suspindėjęs baroko „perlas“. Baroko pertekliaus Lietuvoje nejuntame. Bet jau nebejuntame ir jo stygiaus. Madingas Europoje, barokas po truputį tampa toks ir Lietuvoje. Lietuviškas barokas. Prisipažįstu, su juo susipažinti kiekvieną kartą smalsu, o sykiu ir baugu.

Tad birželio 10 dieną pasiryžau sunkiai kelionei į Žeimius – architekto Vaclovo Michnevičiaus tėviškę ir poilsio vietą, garsėjantį savo dvaru ir Michnevičiaus pastatyta didinga bažnyčia netolimą miestelį, į kurį autobusai iš Kauno nekursuoja nuo 2012 metų, o ir likę iš Jonavos kursuoja labai retai. Ir štai jau stebiu, kaip didžiulė neogotikinė bažnyčios erdvė prisipildo daugiausiai iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų savo automobiliais atvažiavusių klausytojų. Neeilinis įvykis traukia ir miestelio gyventojus. Už nugaros girdžiu:

– Kas čia bus, Mišios?

– Ne, ne Mišios, koncertas.

Belaukdama, mąstau apie nemokamų koncertų priežastį, naudą ir kokybę. Nemokami koncertai – bedarbių ir pensininkų atgaiva. Tačiau, jeigu koncertas nemokamas, festivalis negali organizuoti pavežėjimo iki koncerto vietos, taip, kad galiausiai ją pasiekia tik tie, kurie gali susimokėti (bent už kūrą ir nuosavo automobilio išlaikymą), o bedarbiai ir pensininkai lieka namuose. (Nors, tiesa sakant, nežinau, ar po visą Lietuvą išsimėtusio festivalio organizatoriai iš viso kada nors galvojo apie pavežėjimą.)

Jeigu koncertas nemokamas, atlikėjai negauna honoraro, ar kaip ten turėtų vadintis šiandien pagal sąskaitą-faktūrą išmokama suma, kurios pusę suėda mokesčiai. Pavadinimas tikrai negali kilti iš žodžio „honor“, kuris lietuviškai reiškia „garbė, orumas“. (Įvedžiau žodį „honor“ į google paiešką ir gavau... daug išmaniųjų telefonų. Pagalvojau ir įvedžiau taip pat žodžių junginį „sąskaita-faktūra“. Gavau apibrėžimą: „griežtos atskaitomybės dokumentas, kurį pirkėjui išrašo pardavėjas, pirkėjui perkant prekes, paslaugas ar kitą turtą“. Apsidžiaugiau, jog šį kartą man niekas muzikos nepardavė, o aš jos nepirkau. Nors muzika, be jokios abejonės, yra didelis turtas, ir už jos atlikimą turi būti atlyginama oriai.) Pagaliau, nemokami koncertai paprastai rengiami bažnyčiose, t.y., erdvėje, kuri mielai priima, nereikalaudama nuomos mokesčio. Koncertuodami tokioje erdvėje atlikėjai ne tik negauna atlygio, jie neturi ir jokios pasiruošti ir pailsėti tinkamos vietos. Priežasties, dėl kurios jie dirba nemokamai, taip ir neradau. Bet nemokamas sūris, reikia pasakyti iš karto, buvo skanus.

Dainavo kontratenoras Algirdas Bagdonavičius ir mecosopranas Nora Petročenko, jiems akompanavo Kauno kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Aistė Mikutytė, Eglė Lapinskė ir Saulius Bartulis. Festivalio buklete perskaičiau ir Kamilės Palekauskaitės, turėsiančios atlikti klavesino partiją pavardę. Ir – o, stebuklas – bažnyčioje tikrai stovėjo klavesinas, mažas, bet tikras. Tad laukiau priderančio basso continuo. (Užbėgus įvykiams už akių, iš karto pasakysiu – nesulaukiau.)

Kaip įprasta, koncerto programa Internete neskelbiama; programėlės nesiūlomos ir jau atvykusiems į koncertą klausytojams, tad belieka laukti, kad atliekamus kūrinius kas nors „praneš“. Prisipažįstu, ne visus kūrinius atpažinau. Bet po kelių dienų, paprašyti, festivalio organizatoriai maloniai atsiuntė man detalią koncerto programą:

Henry Persell. Uvertiūra ir du šokiai iš operos „Didonė ir Enėjas“

Henry Pursell „Music for a while“

Agostino Steffani. Arija „Ogne core“ iš operos „Servio Tulio“

Antopnio Vivaldi. Ruggiero arija „Sol da te“ iš operos „Orlando furioso“

Georg Fridrich Handel. Rinaldo ir Almirenos duetas „Scherzano sul tuo volto“ iš operos „Rinaldo“

Antonio Vivaldi. Kantata „Cessate, omai cessate“ RV684d

Georg Fridrich Handel. Orlando arija „Fammi combattere“ iš operos „Orlando“

Henry Pursell. Duetas „In vain the am‘rous flute“ iš „Odės Šv. Cecilijai“

Georg Fridrich Handel. Kserkso arija „Se bramate d‘amar chi vi sdegna“ iš operos „Kserksas“

Georg Fridrich Handel. Kleopatros ir Cezario duetas „Caro... Bella“ iš operos „Giulio Cezare“

Henry Percell „Sound the trumpet“.

Koncertas arba tai, ką iš jo prisimenu

Algirdas Bagdonavičius nuo pat pirmųjų natų nustebino stipriu operiniu kontratenoru ir puikia kvėpavimo technika. Jo balsas pilnas, gilus, skambantis lygiai visame diapazone. Gražus, labai tamsus balso tembras malonus ausiai net ir tuomet, kai kūrinio interpretacija pasirodo neįprasta ar abejotina: jį girdint, gali tiesiog su tuo „susitaikyti“. Bagdonavičiaus atliekama garsioji Pursello daina „Music for a while“, kurioje gausiai naudojama barokinė „žodžių tapyba“, buvo nuspalvinta sodriomis, anaiptol ne pastelinėmis, kaip įprasta, spalvom. Jo „drop, drop, drop“ krito kaip tikros gyvatės nuo furijos galvos. Nejučiom pagalvoju, kodėl dauguma atlikėjų jas ištaria taip, tarsi tai būtų švelnūs vasaros lietaus lašeliai? O štai imtis Ruggiero arijos „Sol da te mio dolce amore“ iš Antonio Vivaldžio operos „Orlando furioso“ yra rizikinga, ypač, kai jos turtingą barokinę orkestruotę bandoma „suvesti“ į klasikinio styginio kvarteto skambesį. Be magiško fleitos solo muzika atrodė tartum apiplėšta, ir tik vaizduotės galia galėjai gražinti vienai iš gražiausių Vivaldžio sukurtų melodijų jos pirmapradį žavesį. O ir pats personažas pasirodė labai jau operetinis. Iš tikrųjų, koncertinis bet kokios arijos atlikimas gali ne tik kažkiek skirtis, bet net ir mažai ką bendra turėti su spektaklio scenoje ją dainuojančiu operos personažu, paklūstančiu libretui ir/ar režisieriui (daugiausiai pastarajam). Tačiau šį kartą norėjosi priminti siužeto kontekstą. Riteris Ruggiero, atvykęs į burtininkės Alcinos sodą, paragauja jos paruošto magiško eliksyro, pamiršta savo mylimąją Bradamantę ir pradeda meilintis Alcinai. Suvilioto Ruggiero arija pilna tokio gilaus liūdesio, kuris ribojasi su tragizmu: jis tapo traditore (mėgstamas italų barokinių operų žodis), išdaviku, pats to visiškai nenorėdamas; Alcinos apkerėtas, jis nebegali kontroliuoti savo likimo. Dar daugiau, Vivaldžio sumanymu, ši arija tampa „raktine“, lyg lemiančia visų šios operos personažų „furioso“ būseną. Tuo tarpu Bagdonavičiaus Ruggiero patetiškai spaudė rankas prie krūtinės ir bravūriškai dainavo „Vien tavyje, mano saldžioji meile“, lyg būtų ne suviliotas, o suviliotojas, o kantilenoje girdėjosi vis daugiau ir daugiau glissando. Tačiau, klausantis šio gražaus balso tembro, reikėjo pripažinti: gal gali būti ir toks Ruggiero? Gal toks Ruggiero netgi gali kažkam labai patikti? (Tik, žinoma, be glissando.)

Antroje koncerto dalyje Bagdonavičiaus atliekama Orlando arija iš Handelio operos „Orlando“ prasidėjo nuo mažo nesusipratimo su violončelininku, o jos nesudėtingos koloratūros ėjo sunkiai. Bendrai, reikia pasakyti, kad solisto programa buvo gerai parinkta ta prasme, kad tikrai techniškų, koloratūrinių numerių joje nebuvo visai. Visa „rizika“ teko interpretaciniam atlikimo aspektui. Tuo tarpu balsas viso koncerto metu skambėjo „užtikrintai“.

Noros Petročenko aukštas mecosopranas pasirodė ne toks patikimas. Solistė pradėjo nuo retai atliekamo (ir Europoje jau tapusio „gurmanišku“) Agostino Steffani arijos. Bažnyčios akustika kaip mat jai „pakišo koją“: balsas aukštame registre tapo nesuvaldytas, spiegiantis. Antroje koncerto dalyje Petročenko atliekamas rečitatyvas ir arija iš Vivaldžio kantatos jau skambėjo visai gerai: be perspaudimo, be spiegimo; atrodė, kad solistė jau prisitaikė prie akustikos. O štai sudėtinga, techniška Ksekso arija buvo „pasipuošusi“ netiksliomis koloratūromis ir neturėjo, drįsčiau pasakyti, jokio charakterio. Galima prisiminti, jog Handelio Kserksas, Persijos karalius, kurio partija šiandien paprastai skiriama aukštam kontratenorui, irgi „išdavikas“, bet tampa tokiu be jokių burtų, savo paties valia; jis, beje, yra netgi „dvigubas“ išdavikas: palieka savo sužadėtinę, nes įsimyli savo brolio sužadėtinę. Personažas labai vyriškas ir emociškai labai sudėtingas: jį veda meilė –  ne tik „nedora“, bet ir nesulauksianti atsako, bet tikra. Sutinku, kad nebūtina viso to suvaidinti koncerto metu, bet bent kažkiek į šią muziką įdėtos emocinės įtampos vis dėlto norisi išgirsti.

Pereinu prie duetų. Čia, tiek Handelio „Rinaldo“, tiek Pursello „Odė Šventajai Cecilijai“ dideliu sutarimu tarp partnerių nepasižymėjo. Užtat pavyko Kleopatros ir Julijaus Cezario triumfalinis duetas „Caro! Bella! Più amabile beltà” iš Handelio operos „Giulio Cesare in Egitto” („Julijus Cezaris Egipte”). Tiesa, Cezaris ir vėl buvo operetinis, šiek tiek komiškas. Bet, gerai pagalvojus, juk jis toks ir yra! Koncerto pabaigoje gerai suskambėjo garsusis Pursello „Sound the trumpet“, parašytas dviem kontratenorams. Abu partneriai gyvai „piešė“ muzikoje reiškiama džiaugsmą – „joy“. Ir vis dėlto, koks bebūtų skanūs lietuviškas „sūris“, kaip bebūtų malonu girdėti „gyvai“ baroko muzikos šedevrus, klausimas kirba: kodėl profesionalių muzikų pasirodyme neišvengiama nesusipratimų, nesutarimų, nesusitvarkoma su „netikėtai“ atsivėrusia vietos akustika?

O kaip gi klavesinas? Koncerto programa buvo sudaryta iš dviejų dalių, tik be pertraukos. Arba su pertrauka, žiūrint kaip interpretuosi. Per pertrauką ir sužinojome, kam čia stovi klavesinas. Retas ir sunkiai transportuojamas instrumentas buvo skirtas tam, kad garsios Beinarių šeimos atžala, Juozo Naujalio muzikos mokyklos 5-tos klasės mokinė Kamilė Palekauskaitė (kurios mama kvartete groja pirmu smuiku) galėtų mums pagroti dvi dalis iš J. S. Bacho Angliškos siuitos e moll. Mergaitė mokosi fortepijono klasėje ir jau yra kelių konkursų laureatė. Fortepijonui ir klavesinui valdyti reikalinga skirtinga technika. Sprendžiant iš to, kad įnoringas instrumentas, rodos, lengvai paklusta vaiko pirštukams, jaunoji muzikė tikrai ne pirmą kartą su juo bendrauja ir spėjo „prisijaukinti“. Ką galiu pasakyti? Aš irgi noriu tikru klavesinu pagroti! O kai jau žaidžiama vienoje lygoje su suaugusiais, neužtenka tik reikiamu laiku reikiamu pirštu ant reikiamo klavišo pataikyti. (Nors legenda byloja, kad pats Bachas būtent taip atsakė į klausimą, ar sunku groti vargonais.)

Trys lietuviškų koncertų problemos: pranešėjas, telefonai ir aplodismentai.

Pranešėja (ne)pranešinėjo, t.y. pranešinėjo taip greitai ir neaiškiai, kad sunku buvo ką nors suprasti, juolab prisiminti. (Beje, Pursello pavardė tariama [p‘з:rsεl] arba [pзrs‘εl].) Problema galėtų būti išsprendžiama labai paprastai: jeigu negalima bent paprastu spausdintuvu padauginti programėlės, reikia ją skelbti internete.

Telefonas skambėjo – tik vienas, pačioje renginio pradžioje, kaip tik tuo metu, kai pranešėja pranešinėjo (o tai dar labiau apsunkino jos pranešimo supratimą); jo garsas buvo palydėtas smerkiančiais žvilgsniais ir tuoj pat užčiauptas. Daugiau nesigirdėjo nei vieno telefono. Komplimentai klausytojams.

O štai su aplodismentais blogai. Viso koncerto metu klausytojai buvo labai dėmesingi. Muzika ir jos atlikimas jiems patiko. Atlikėjų klaidas jie atleido. Taip greitai atleido, jog programai pasibaigus, iš karto visi atsistojo, lyg pagerbdami pasaulinio lygio žvaigždes. Bet stovėdami, jie labai vangiai plojo. Skysti aplodismentai greitai nutilo, vietinės valdžios atstovas pasakė padėkos kalbą, apdalino atlikėjus rožėmis, ir visi, kas nėra atlikėjų draugai ir pažįstami, patraukė link išėjimo. Veltui tikėjausi biso. Įvedžiau į google paiešką ir šį žodį ir perskaičiau: „Bisas paprastai prasideda atlikėjams sugrįžus į sceną po užsitęsusių publikos plojimų arba šūksnių“. Jei nėra užsitęsusių plojimų, nebus ir biso. Atsistojimas nepagelbės, tik pakenks, tarsi sakytum: „na, padainavot, ir užteks, važiuojam namo“. Jei norite, kad jums dar padainuotų ar pagrotų, plokite, negailėdami delnų. Ir, gink Dieve, nesistokite ir nerodykite nei mažiausio ženklo, jog kur nors skubate. Atsistoti patartina tik po to, kai iš atlikėjų jau „išprašėte“ du bisus ir labai mažai tikėtina, kad pavyks gauti ir trečią.

Koda

Miestelio gyventojai po koncerto eina namo. Girdžiu:

– Žiūriu, ten vyras! Tiek plonu balseliu, va, Jėzau!

Galvoju, na, kur ten plonu. Tikras žemas kontratenoras-kontralto. Ir labai geras kontratenoras, kurio kitų solinių koncertų tikrai lauksiu.