Apie miesto atmintį, (ne)pastatytus paminklus ir istorijos baimę

(skulptoriaus Broniaus Pundziaus 60 mirties metinėms paminėti)

Šį tekstą parašyti mane paskatino ne tik netikėtai iškilusi mirties metinių data, bet ir mintis apie Vilniaus Žaliąjį tiltą ir apie visus kitus tarybinio modernizmo, arba „stalinistinio“ stiliaus meno kūrinius, kuriems šiandien gresia pavojus iš tų, kurie nieko taip netrokšta, kaip ištrinti nepatogią savo šalies, savo miestų istoriją, o lengviausiai tai padaryti, sunaikinus tais nelemtais laikais sukurtą architektūrą, tada, ir vėliau, pastatytus paminklus; ir dar – mintis apie tuos, kurie tada (prie visų okupantų) turėjo (ar neturėjo?) pasirinkimą; apie tuos, kurie pasirinko, pasidavė ar plaukė pasroviui, – to mes niekad nesužinosime; apie tuos, kurie, galbūt, verti mūsų gailesčio, o jų darbai – ir susižavėjimo.

Prieš 60 metų, 1959 metais balandžio 11 dieną mirė vienas iškiliausių Lietuvos skulptorių Bronius Pundzius. Prieštaringai susiklostė jo kūrybinis gyvenimas. Pirmasis kūrybos dešimtmetis pasižymėjo bendradarbiavimu su geriausiais Lietuvos architektais, audringai praleistais studijų metais Paryžiuje, laimėtais patriotinių paminklų konkursais. O štai antruoju bei trečiuoju dešimtmečiu buvo bendradarbiauta jau su kitokio „patriotizmo“ reikalavusiais užsakovais: tai Pundziaus paminklai pirmieji paženklino Raudonosios Armijos karių kapus Lietuvos žemėje, tai jo bronzoje išlieti veržlūs tarybiniai kariai „išvadavo“ iki pamatų sugriautą Karaliaučių. Taip ir skulptoriaus kūriniai skirtingo likimo susilaukė: vieni jų puošia Kauno modernistinių pastatų fasadus, kiti dulko muziejuose; vienas po pusšimčio metų įgyvendintas (tiesa, ne visai taip, kaip autoriaus buvo sumanyta), kitas nakčią išmontuotas, nežinia kur išgabentas ir paslėptas.

Tačiau Kaune Pundziaus vardas iki šiol siejamas su tarpukario modernistine architektūra ir...šiek tiek su Paryžiuje studijavusių menininkų bohemišku gyvenimu. Kauniečių patriotinius jausmus šildė ir tebešildo aukštai iškelti „Karžygiai“ ir, atkūrus Nepriklausomybę, pagaliau pastatytas Dariaus ir Girėno paminklas Ąžuolyne. Todėl kauniečiams ir dera jį prisiminti.

Skulptorius gimė 1907 metais rugsėjo 15 d. tolimo Mažeikių rajono kaime, Pievėnuose, vyriausias sūnus gausioje ūkininkų šeimoje. Ir nors nei gyvendamas Kaune, nei vėliau, Vilniuje menininkas tėviškėje beveik nesilankė, tarybiniais laikais jo gimtojoje sodyboje buvo įkurtas muziejus. Šiuo metu memorialinės ekspozicijos, rodos, jau nebėra, bet į Kultūros vertybių registrą įrašytas namas dar stovi, o šalia jo – ir paminklinis akmuo su bareljefu.

Baigęs pradžios mokyklą gimtajame kaime, po to – Viekšnių progimnaziją, 1926 metais jaunuolis atvažiavo į Laikinąją sostinę mokytis meno paslapčių. Trejus metus jis praleido Kauno Meno mokykloje, Kajetono Sklėriaus skulptūros studijoje. 1929 metais už dalyvavimą studentų maište (prieš tą patį Sklėrių, mokyklos direktorių), kartu su kitais studentais Pundzius buvo iš mokyklos pašalintas. Kiek padirbėjęs Kaune 1933 metais jis išvyko tęsti studijų į Paryžių, kur 1938 metais baigė Aukštąją Dekoratyvinės dailės mokyklą.

Pundziaus kūrybinis kelias prasidėjo anksti: dar nebaigęs studijų jis jau dirbo su žymiausiais Lietuvos architektais: Vytautu Landsbergiu, Vladimiru Dubeneckiu, Stasiu Kudoku. Štai 1929 metais jis sukurė didijį altorių Landsbergio pastatytai Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčiai, 1932 metais – trys altoriai Dubeneckio statytai Betygalos Šv. Mykalojaus bažnyčiai. Jaunasis skulptorius visur išlaiko reikalaujamą stilių: jei Kybartų bažnyčios altorius primena ankstyvojo moderno stilistiką (ir iš kur 22 metų jaunuolis galėjo tai žinoti?), tai neobarokinei Betygalos bažnyčiai skirtos formos – barokinės.
1932 metais buvo sukurtas kompozitoriaus Miko Petrausko paminklinis biustas, kurį ir šiandien galime matyti Muzikinio teatro sodelyje.

1933 metais buvo pastatytas Pundziaus Rūpintojėlis ant 1931 metais mirusio lietuvių kalbos ir tautosakos žinovo prof. Aukusti Roberto Niemi antkapio Helsinkyje. Statulėlė nėra didelė, patalpinta po stilizuotu baldakimu-koplytėle. 

Prof. Niemi antkapis Helsinkyje
(nuotrauka iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

Tais pačiais 1933 metais skulptorius sukūrė aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, operos dainininkės Marijos Lipčienės, Maironio dukterėčios Julijos Lipčiūtės-Gečienės, portretinius biustus, o 1934 metais – bareljefą „Motinystė“. Pastarasis kūrinys kauniečiams gerai pažįstamas: 1938 metais jo kopija buvo įkurdinta architekto Stasio Kudoko vilos fasade, arkinėje nišoje. Pasakojama, kad tai buvo skulptoriaus dovana Kudoko sūnaus Jurgio gimimo proga. Moters su vaiku atvaizdo originalas laikomas dingusiu.[1]

"Motinystė" 
(nuotrauka iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

"Motinystė" Stasio Kudoko vilos fasade

1933 metais Pundzius dalyvavo Maironio biusto, skirto Karo muziejaus sodeliui, konkurse ir jį laimėjo. Biustas buvo pastatytas 1937 metais (atkurtas 1988 metais).

"Trys milžinai"
(nuotraukos iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

1937 metais datuojami monumentalūs, dvejų su puse metrų aukščio, granite iškalti „Trys milžinai“, iškilę virš Stasio Kudoko statomos Karininkų Ramovės atiko. Gaila, kad nevykusi pastato vieta, Landsbergio kritikuota dar 1936 metais, neleidžia šiam kūriniui atsiskleisti. Bet gerai matomi trys įgilinti („egiptietiško“ stiliaus) granito reljefai virš portalo, vaizduojantys Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbus. Štai kaip to meto spauda paaiškina šių kūrinių simboliką:

„Karžygiai, sukūrę ir išlaikę tiek amžių didingą Lietuvos valstybę tarp galingų priešų, puikiai simbolizuoja dabarties mūsų kariuomenės tikslus; suaugę harmoningai savo forma su rūmų išvaizda jie dvasiniai rišasi su šių rūmų savininkais, kaipo idėjiniai jų pirmtakūnai. Trys to paties skulptoriaus pavykę vyriausių mūsų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) herbai kariškame fone iš ginklų virš centrinio įėjimo puošia pastatą, bet drauge lyg pasako, kad rūmų šeimininkai saugoja mūsų teritorijos sienas ir niekuomet „be Vilniaus nenurims“[2].

Pundziaus kūrinių yra ir Ramovės interjere: jo dirbtinio marmuro bareljefai puošė salės balkoną, didelis dirbtinio marmuro židinys „Vytauto seklyčioje“ puoštas jo sukurtais ornamentais ir Vyčio ženklo bareljefu.

Tais pačiais, 1937 metais Pundzius laimėjo paminklo Dariaus ir Girėnui konkursą, kuriame dalyvavo net 34 projektai. Su lakūnais skulptorius susidraugavo dar tuomet, kai apie 1930 metus Lietuvos aeroklubui kūrė (deja, neišlikusį) bronzinį bareljefą žuvusiems lakūnams atminti. 1933 metais gimė miniatiūrinis šedevras – vos 20 cm Dariaus ir Girėno bronzinis biustas.

Dar 1935 metais specialiai sudarytas komitetas pradėjo rinkti aukas paminklui pastatyti. Paminklo vieta – šalia Stepono Dariaus rūpesčiu pastatyto stadiono, pabrėžiant jo nuopelnus Lietuvos sportui, – buvo patvirtinta tik po ilgų ginčių. Pasakojama, jog šią vietą pasiūlęs prof. Zigmas Žemaitis „motyvavo tuo, kad, miestui augant, daugiau nuošalyje esantis Ąžuolynas taps miesto centru ir pasidarys labiausiai žmonių lankoma vieta. (...) Tačiau kiti ginčijo, kad didingi ąžuolai užgošią patį paminklą, nes juk jis negalėsiąs būti aukštesnis už ąžuolus“[3]. Ir nors „labiausiai žmonių lankoma“ vieta netapo, bet Pundziaus (ir būsimo paminklo inžinieriaus, sportininko Kęstučio Bulotos) vizijoje paminklas iš tiesų buvo „aukštesnis už ąžuolus“: numatytas paminklo aukštis buvo 24 metrai.

Apie konkursą laimėjusį projektą tuometinė spauda rašė:

„Paminklo projektas daro gana gilų įspūdį. Aukštas dvilypis obeliskas, primenąs stilizuotus sparnus, kyla į erdves. Apačioje prie monumentalaus padėklo, stovi du kart natūralaus didumo lakūnų figūros. Tarpusparnyje ir prie lakūnų kojų įtaisyta dirbtina šviesa, kuri vakaro metu paminklui priduos mistinį vaizdą“[4].

Spauda pateikia ir konkurso žiūri narių atsiliepimus. Antai, architektai Songaila ir Kudokas projekte pastebėjo taisytinus kompozicijos trūkumus, o prof. Jurgis Baltrušaitis pareiškė, kad šis projektas „visada turės vertę ir nepasens“. Pats autorius (kaip dabar priimta rašyti) „atviravo“, sakydamas, kad projektą darė „su didžiausiu atsidėjimu“. „Dėl šio projekto darbų sugaišau išvykti į Paryžių studijuoti“. Paryžiuje jis planavo „pasidžiaugti“ projektu „savo profesoriams, pas kuriuos įgijau žinių“, o baigęs studijas, „pradėti dirbti prie paminklo statybos darbų“[5].

Iš pradžių norėta ne tik sparnus-obeliską, bet ir lakūnų figūras iškalti iš granito, vėliau buvo nuspręsta figūras išlieti iš bronzos. 1939 metais buvo sudaryta sutartis su rangovais, suvežti granito akmenys. Bet paminklas liko nepastatytas.

Dariaus ir Girėno paminklo projektas
(nuotrauka iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

Dariaus ir Girėno paminklas šiandien

Šiandien matome 1993 metais skulptoriaus Juozo Šlivinsko ir inžinieriaus Kęstučio Linkio pastatytą paminklą, jo obeliskas atitinka Pundziaus suprojektuotą, bet lakūnų figūros atrodo kiek kitaip. Į paminklo kertinį akmenį Stepono Dariaus bendražygis, lakūnas Juozas Dambrava įdėjo varinę kapsulę su užrašu: „Šioje vietoje 1992 m. lapkričio 18 d. pašventintas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paminklo kertinis akmuo. Paminklas pastatytas Lietuvos kultūros fondo, Lietuvos žmonių, pasaulio lietuvių ir valstybės lėšomis“.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai

Bareljefas "Pramonė"
 (Neringos Daniulaitienės nuotrauka)

Grįžęs iš Paryžiaus su diplomu Pundzius ir toliau aktyviai darbuojasi, puošdamas Kauno pastatus ir viešąsias erdves. Greitai jo kūriniai atsirado Landsbergio 1938 metais pastatytų Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (dabar Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyrius) eksterjere ir interjere. Virš arkinių įėjimų apvadų, išdėstytų abipus centrinės fasado dalies, patalpinti alegoriniai bareljefai iš dirbtinio granito: vienas vaizduoja merginą su dideliu dantračiu, dar didesne vaisių pintine šalia, be to nedideliame reljefe dar tilpo ir jūra su laivu bei rūkstantys kaminai, – tai „Pramonė“; kitas – labiau apibendrintas, emblemos pavidalu – simbolizuoja „Prekybą“. Panašiai pramonę vaizdavo ir rūmų interjerui numatyta skulptūra, dantratį (tiesa, mažesnį) laikiusi iškeltose rankose. Deja, apie jos likimą šiandien nieko nežinome, nes Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose liko tik nedidelis jos modelis. (Pats Pundzius minėjo, jog skulptūra buvo pristatyta mugėje Karaliaučiuje). Interjere buvo ir dvi Pundziaus sukurtos metalinės vazos su reljefiniais fabrikų vaizdais. Nacių okupacijos metu jos, kartu su kitais naujiems šeimininkams (Generaliniam komisarui Adrianui von Rentelnui) „nereikalingais“ meno kūriniais, atiteko tam pačiam (tuomet dar Kultūros) muziejui.

Skulptūros "Pramonė" modelis

(nuotraukos iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

1939 metais Pundzius sukūrė dvi tarytum vienos tematikos, tačiau visiškai skirtingas tiek savo didžiu, tiek prasme bei išraiška skulptūras. Tai – monumentali, valstietiška „Vandens nešėją“, stovinti prie Žaliakalnio vandentiekio stoties, ir kita, taip pat su vandeniu ir moteriškumu susieta figūra, – grakšti gipsinė mergaitės su ąsočiu skulptūrėlė, vadinama „Prie šaltinėlio“. Mergaitė su ąsočiu buvo skirta naujos „Konrado“ kavinės salės-rotondos interjerui. Buvo ir „šaltinėlis“ – lankytojų džiaugsmui salėje įrengtas nedidelis fontanas. Taip „atsirado daug daugiau jaukios erdvės ir intymumo susitikti tinginiams ir įsimylėjėliams aplink fontaniuką su mūsų brangaus draugo Broniaus Pundziaus vandennešės skulptūra“, – prisimena Bronys Raila[6]. Dailininkas Liudvikas Strolis pasakojo: „Visi skulptūroje atpažino vieną operetės šokėją... Vienos kavinės lankytojos moterys miesčionės tuo piktinosi, kitos - pavydėjo...Kavinėje darbas atrodė labai gražiai“[7].

"Prie šaltinėlio"
(nuotrauka iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

Tarybiniais laikais kavinės interjeras keitėsi du kartus. Pundziaus skulptūra dingo po 1969 metų rekonstrukcijos[8]. Dabar „Šaltinėlis“ taip pat saugojamas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje[9].

Menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė kaip šio kūrinio prototipą nurodo Josepho Bernard‘o „Porteause d‘eau“, esančią Orsay muziejuje (1910 metai, bronza)[10]. Tačiau įsižiūrėję matome, jog šių kūrinių išraiška visiškai skirtinga: Bernard‘o mergina sunkiai neša pilną į statinatę panašų indą, jos kairės rankos judesys ir sulenkta dešinė koja aiškiai rodo įtampą, tuo tarpu Pundziaus mergina tik tupteli, grakščiai atmetusi kairę ranką, siekdama vandens pasisemti – jos ąsotis tuščias.

Josephas Bernard‘as „Porteause d‘eau“

Žaliakalnio vandentiekio stoties naujo rezervuaro, 1938 metais suprojektuoto architekto Felikso Bielinskio, nišoje atsirado „Vandens nešėja“. Už šią skulptūrą 1940 metų pavasarį, prieš pat pirmą okupaciją Pundzius buvo gavęs Lietuvos Valstybinių Taupomųjų kasų paskirtą premiją. II pasaulinio karo pabaigoje rezervuaras, o kartu su juo ir Pundziaus skulptūra, buvo susprogdinti; atstatant po karo skulptūrius padarė antrą savo kūrinio versiją.

"Vandens nešėja"

Prieš pat okupaciją Pundzius buvo laimėjęs dar vieną konkursą: naujų Taupomųjų kasų rūmų (architektai Arnas Funkas, Adolfas Lukošaitis ir Bronius Elsbergas) fasade esančioje nišoje turėjo būti pastatyta 7 metrų aukščio Pundziaus skulptūra „Taupumo simbolis“, vaizduojanti moterį su gausybės ragu. Šio darbo skulptorius atlikti nespėjo, o niša dabartinių Kauno savivaldybių rūmų fasade iki šiol yra tuščia.

***

Grįžęs iš Paryžiaus, Pundzius apsigyveno nuomojamame bute Laisvės al. 24. Šiame dviejų aukštų cariniame mūrinuke tarpukariu buvo įsikūrę Pedagoginis muziejus, „Motinos ir vaiko“ muziejus, Motinos ir vaiko sveikatos centras, Centrinė ambulatorija, Mokyklų medicinos centras, Plaučių ligonių centras. (Kaip tiek visko, kartu su butais, tilpo šiame nedideliame name, sunkiai suprantama.) 2007 metais, skulptoriaus 100 metų jubiliejaus proga, ant pastato buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu, kurią sukūrė jo mokinys Vladas Žuklys. Pundzius šį butą nuomojosi 1938-1945 metais, tačiau nacių okupacijos metu daugiausiai gyveno ne Kaune, o Anykščiuose[11].

Skirtingi likimai: Petras Rimša, Bronius Pundzius ir Juozas Keliuotis prie Puntuko akmens, 1943 metai.

Nepavykus pastatyti Dariaus ir Girėno paminklo Kaune, 1943 metais, Tomo Zaukos iniciatyva, lakūnų bareljefą Pundzius iškalė Anykščiuose, ant Puntuko akmens, taip paminėdamas 10 metų nuo jų herojiško skrydžio. Šis kūrinys amžininkų buvo vertinamas nevienareikšmiai: kai kurie jį laikė vertingo geologinio paminklo suniokojimu[12]. Skulptorius Gediminas Jokūbonis prisimena:

„Vokiečių okupacijos metais skulptorius Bronius Pundzius glaudėsi Anykščiuose, kur iškalė Puntuko akmeny Dariaus ir Girėno portretus. Jei kas norėdavo Pundzių įskaudinti, primindavo jam šį darbą, ir meistras tapdavo sentimentalus: „Tai ką, – aš blogai padariau? Blogai? Juk iki šiol nuo Puntuko piemenys čiurkšdavo, lenktyniaudami, kas toliau nučiurkš. Dabar ten Dariaus ir Girėno veidelius iškaliau, ir visi akmenį gerbia“, – ašarodamas tvirtindavo skulptorius“[13].

Nuo pat pirmosios okupacijos Pundzius bendradarbiavo su Tarybų valdžia. Apie savo padarytus „Lenino-Stalino biustus“ jis rašo 1950 metais pateiktoje autobiografijoje (teigdamas, kad juos padarė „tuo pat laiku“, kai gavo Lietuvos valstybinę premiją už „Vandens nešėją“[14], taip, lyg ribos, skiriančios nepriklausoma Lietuvos valstybę nuo jos tapimo LTSR nei nebuvo). O jau 1944 metais skulptorius sukūrė patį pirmąjį Lietuvoje paminklą-bareljefą tarybiniams kariams. Paminklas su iškaltais žodžiais „Už mūsų Tarybinę Tėvynę“ buvo pastatytas Karių kapuose Marijampolėje. Vėliau nemažai betoninių paminklų, padarytų pagal kitą jo sukurtą šabloną, vaizduojantį „priklaupusio kario figūrą su šalmu šalmu ir vėliava rankose“[15] pasklido po tarybinių karių kapines visoje Lietuvoje.

Paminklas tarybiniams kariams Marijampolėje
(nuotrauka iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

Bronius Pundzius darbuojasi prie paminklo, skirto tarybinių karių kapams
(nuotrauka iš knygos: Stasys Budrys "Bronius Pundzius" Vilnius: Vaga, 1969)

1945-1946 metais, kartu su Juozu Mikėnu, jis dalyvauja Raudonosios Armijos Pergalės monumento sukūrime užimtame Karaliaučiuose – naujame „sovietiniame“ Kaliningrade. Jo išraiškinga, monumentali skulptūrinė kompozicija „Šturmas“ bronzoje vaizduoja dvi trijų metrų karių figūras. (Bet tik vienas Mikėnas už savo kompoziciją "Pergalė" buvo įvertintas Stalino premija).

"Šturmas"
(Interneto nuotrauka)

Nauja valdžia neliko skolinga: 1940 metais Pundzius buvo pakviestas dėstyti savo buvusioje mokykloje, tapusioje Kauno taikomosios dailės mokykla, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu; per pirmą okupaciją ir po karo jis buvo šios mokymo įstaigos Skulptūros katedros vedėjas, 1947 metais gavo profesoriaus vardą, o 1950 metais persikėlė į Vilnių ir tapo Dailės instituto profesoriumi. Vilniuje jis gavo butą Gedimino pr. 39 (4 aukšte, butas 35). Skulptorius mirė jaunas, tik 51 metų būdamas. 1967 metais, minint skulptoriaus 60 metų jubiliejų, ant namo buvo atidengta memorialinė lenta.

Po karo jis sukūrė nemažai smulkių kūrinių, dalyvavo Petro Cvirkos, Vinco Kapsuko biustų konkurse, darė tarybinių meno veikėjų portretus ir antkapinius paminklus. Tarp memorialinio muziejaus skulptoriaus tėviškėje eksponatų minima netgi skulptūra „Kukurūzų augintoja“.

Tačiau žinomiausiu „sovietinio“ Pundziaus kūriniu tapo 1949-1950 metais suprojektuota „Taikos sargyboje“ – viena iš keturių 1952 metais pastatyto Žaliojo (tada Černiachovskio) tilto skulptūrų. Lieta iš ketaus skulptūrinė kompozicija vaizduoja du tarybinius karius su vėliava. Kitos trys skulptūros buvo sukurtos nemažiau žinomų skulptorių („Mokslo jaunimas“ – Juozo Mikėno ir Juozo Kėdainio, „Žemės ūkis“ – Bernardo Bučo ir Petro Vaivados, „Pramonė ir statyba“  – Napoleono Petrulio ir Broniaus Vyšniausko). Taip jau išėjo, kad iš visų keturių Pundziaus skulptūra buvo pati „ideologiškiausia“ ir aukščiausia (keturių metrų), be to, ji buvo „išraiškinga ir darni“[16]. Griežtame realizmo stiliuje padarytos skulptūros po 1956 metų CK TSKP nutarimo jau nebeatitiko naujų „tarybinių meno“ reikalavimo. Tad nenuostabu, jog 1969 metais išleistos knygos Bronius Pundzius autorius Žaliojo tilto skulptūras kritikuoja už „siaurą realizmo supratimą dailėje“, griežtai teigdamas, jog „jose atsispindi būdingi pokario dešimtmečio tarybinės dailės trūkumai – bedvasis amatininkiškumas ir negyvas natūralizmas“[17].

"Taikos sargyboje" (Interneto nuotrauka)

Mūsų laikais kilo klausimas: nukelti ar ne nukelti „tarybinės propagandos simbolius“ nuo jiems skirtų vietų ant kartu su jais projektuoto tilto? Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog 2010 metais atlikta gyventojų apklausa parodė, jog mažuma – tik 15 su puse procentų – pritaria skulptūrų nukėlimui, o dauguma – beveik 60 procentų – nepritaria, o tarp vilniečių nukėlimui nepritarė net 78 procentų apklaustųjų. Bet kas paiso tų apklausų? Vilniaus miesto savivaldybė (o jai tuomet vadovavo meras Remigijus Šimašius) nutarė, jog kartu su tiltu į Kultūros paveldo registrą įrašytos modernistinės skulptūros pavojingos – ne, ne ideologiškai, o fiziškai, mes gali nugriūti, ir 2015 metais jos iškeliavo – ne, ne restauracijai ir net ne Grūto parko ekspozicijai. Sakoma, dabar jos stovi Vilniaus savivaldybės įmonės „Grinda“ aikštelėje. Tiesa, anuomet bijota protestų, naktį, atliekant nekėlimo darbus, budėjo policija, bet niekas neprotestavo. O 2016 metais buvo panaikinta ir skulptūrų teisinė apsauga. „Vertybių vertinimo“ atrankos jos nepraėjo, nes 2005 metais Kultūros ministro nustatytos taisyklės 2014 metais buvo pakeistos kito Kultūros ministro įsakymu.

P. S. Ką tik buvęs „begalvis“ tiltas jau pasipuošė (tiesa, laikinai) naujais prasmingais bei stilingais meno kūriniais.

---

[1] Julija Reklaite (Sud.) Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas. Vilnius: Lapas, 2016. P. 135.

[2] Kardas. 1937 Nr. 8 (http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/881).

[3] Nijolė Dariūtė-Maštarienė. Darius ir Girėnas. Vilnius: Mintis, 1991. P. 231-232.

[4] Lietuvos aidas 1937-11-13 http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3201/jau-priimtas-dariausgireno-paminklo-projektas

[5] Lietuvos aidas 1937-11-13 http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3205/menininkai-ir-autorius-apie-dariausgireno-paminklo-projekta

[6] Bronys Raila. Kodėl antraip? Vilnius: Vaga, 1991. P. 136-137. Railos išsireiškimas Pundziaus adresu neaiškus: būtų suprantama, jei jis būtų laikęs jį „mūsų brangiu draugu“ 1930-1931 metais, kai pats buvo kairiojo „Trečiojo fronto“ narys, tačiau ne 1939 metais, kai tapo gan radikalus tautininkas. Esama liudijimų, jog „niūrokas milžinas“ Pundzius buvo labai draugiškas visiems. Paties Pundziaus kairiosios pažiūros buvo žinomos, bet kokia nors ypatinga veikla iki okupacijos nepasireiškė (Plg. Marija Macijauskienė. (sud.) Atsiminimai apie Antaną Venclovą. Vilnius: Vaga, 1988. P 182).

[7] Stasys Budrys. Bronius Pundzius. Vilnius: Vaga, 1969. P. 67.

[8] Budrys rašo: „ši skulptūra atsidūrė Palangoje pas J. Daujotą. Kitą jos egzempliorių, gerokai apgadintą, turi Kaune gyvenantis juristas J. Lygumas“ (Ibid, išnaša).

[9] Reklaitė. Op. cit. P. 177.

[10] Marija Drėmaitė (Sud.) Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918-1940. Vilnius: Lapas, 2018. P. 244.

[11] Po karo Pundzius kurį laiką gyveno skulptoriaus Viktoro Palio dirbtuvėje, kur miegodavo ant varstoto. Tikriausiai tai buvo po 1945 metų, kai skulptorius išsiskyrė su pirmąja žmona, su kuria susituokė 1943 metais. 1950 metais jis vedė antrą kartą; antroji žmona buvo baleto artistė. Iš abiejų santuokų Pundzius turėjo trys vaikus: dukras Laimutę ir Eleną, bei sūnų Bronių (Budrys. Op. cit. 96).

[12] Tautvydas Kontrimavičius „Akmuo aistrų katile“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-07-06-tautvydas-kontrimavicius-akmuo-aistru-katile/65440

[13] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-16-pomponai-asaros-del-puntuko/154191

[14] Budrys. Op. cit. P. 7.

[15] Ibid. P. 94.

[16] Laimius Stražinskas „Žaliojo tilto istorija“// Savaitė 2010. Nr. 4 (https://www.vambutai.eu/zaliasis_tiltas.html)

[17] Budrys. Op. cit. P. 94.