2018 m. birželio 22 d., penktadienis


Kaunas nykstantis ir išnykęs: namas Kumelių g. 6

Namas Kumelių g. 6, 2012 m. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotrauka (iš archimede.lt)

Štai ir dar vienas Kauno kampelio aprašymas sugula į „Išnykusio Kauno“ rubriką, kuriai labiausiai tiktų pavadinimas „Kaunas besistatantis“. Ir jau nebestebina, kad šis kampelis – senamiestyje. Kaip kartą sakiau (ir dar pasakysiu), tik didelė nemeilė savo senamiesčiui, bet sykiu ir didelė „meilė“ tiems, kurie gali jį nupirkti (arba, kaip sakoma, „įpirkti“, ir tas priešdėlis tarytum nurodo į tam tikrą invaziją) sudaro prielaidas tokioms statyboms.

Senamiesčio kampelis, apie kurį kalbama, yra iš karto už arkikatedros bazilikos, senovinėje Kumelių gatvelėje. Tam tikra prasme galima sakyti, kad jis jau seniai, dėl tarybiniais laikais atlikto „kapitalinio remonto“, buvo išnykęs, bet nenusakomos rūdžių spalvos keturių aukštų daugiabutis šiame kampelyje išdygo tik dabar.
Kumelių gatvė, dar vadinta Arklių (ulica Konska), XIX amžiaus pabaigoje-XX pradžioje - Kalvių gatvė, tarpukariu pavadinta garsaus kauniečio, jidiš literatūros kritiko, gydytojo Eljaševo vardu, tarybiniais laikais nešiojusi vieno iš „keturių komunarų“, R. Čarno vardą, žinoma nuo XVI amžiaus. Ji prasideda už arkikatedros bazilikos šventoriaus vartelių ir tęsiasi iki Šv. Gertrūdos gatvės, kur kadaise buvo Neries krantinė. Ar kažkas už tuomet Kauno parapinės bažnyčios šventoriaus laikė arklius ir kumeles? Taip būti galėjo, juolab, netoliese, ant Turgaus aikštės ir M. Valančiaus (tuometinės Panerių) gatvės kampo buvo pašto stotis ir „užvažiuojamieji namai“, šiandien pasakytume, viešbutis, į kurį „užvažiuodavo“ su tuometinėms transporto priemonėms, o transporto priemonėms, kaip žinia, reikėjo „parkavimo“ vietos, ir ne bet kokios, o su avižom. Tačiau Kumelių gatvelė visu amžiumi senesnė už buvusią pašto stotį. Pastaroji, veikusi kaip „Kauno senasis paštas“, beje, irgi išnyko visai neseniai, 2012 metais, ir dabar jos vietoje yra baras. Bet tai jau visai kita istorija. Mindaugas Bertašius spėlioja, jog gatvės pavadinimas gali būti nuoroda į arklių turgų[1]. O štai, prof. Zigmas Kiaupa sako, kad pavadinimas kilo visai ne nuo arklių ar kumelių, o nuo seno (nežinau, kokios kalbos) žodžio „kobylnicze“, reiškusio „užtvara, kuri turėjusi saugoti įėjimą į miestą nuo Neries pusės“[2].
Kaip ten bebūtų, bet namai čia stovėjo jau XVI amžiuje, kai kurių jų rūsiai išliko, o ant tų rūsių XIX amžiaus viduryje buvo pastatyti du sodybinio tipo namai-„dvareliai“ – vienas mūrinis, kitas medinis. Mus dominančiame sklype XVIII amžiaus pabaigoje stovėjo du mediniai namukai, o medinis, iš rąstų suręstas vieno aukšto „dvarelis“ su mansarda, turėjusia būdingus trapecinius frontonus su stačiakampiais langais, atsirado maždaug 1840-1860 metais. XVI amžiaus pabaigos-XVII amžiaus pradžios rūsys su gotikinio mūro fragmentais, cilindriniu skliautu ir nišomis buvo po rytine jo dalimis. Namas buvo dviejų galų su padalinta piemene per vidurį. XX-to amžiaus pradžioje (1903) name buvo 2 butai, viso 6 kambariai; 1925 metais skaičiuojami jau 8 kambariai (galbūt, kai kur buvo padarytos papildomos pertvaros, arba papildomi kambariai buvo įrengti mansardoje). 1934 metais namas priklausė E. Užienei.
1985 metais buvusį vieną seniausių Kauno medinių namų ištiko „kapitalinis remontas“. Iki tol buvusį gyvenamąjį namą tuomet norėta „pritaikyti“ vaikų fotoklubui. Už šį „remontą“ buvo atsakinga architektė Irena Vaškelienė (vėliau tapusi Kultūros paveldo departamento Kauno padalinio vadove). Knygoje Kauno architektūra rašoma, kad buvo „sumūrytos naujos plytų sienos, pastatytos gelžbetoninės ir metalo sijų perdangos. (...) Vietinės reikšmės architektūros paminklas buvo atstatytas imituojant XIX a. vidurio miesto medinius namus[3]. Pastatas iš tikrųjų buvo visiškai sugriautas ir iš naujo pastatytas iš baltų silikatinių plytų; vidaus planas irgi buvo pakeistas. Šiandien sunku pasakyti, kodėl tai buvo padaryta. Kas žino, gal šimtmetį perkopusius rąstus rado supuvusius, o gal rūpinosi vaikų saugumu?
Nepaisant to, Lietuvos medinės architektūros duomenų bazėje „Archimedė“ prof. Nijolės Lukšonytės-Tolvašienės aprašytas namas buvo pažymėtas kaip „autentiškas“[4]. Iš pažiūros jis toks ir buvo: medinėmis lentelėmis apkalti fasadai, malksnomis dengtas aukštas pusvalminis stogas, langai su langinėmis – XIX amžiaus „dvarelio“ imitaciją sunku buvo atskirti nuo tikrojo jo kaimyno ar nuo panašių paralėlinėje M. Valančiaus gatvėje stovinčių namų (pastarųjų perdangos, beje, irgi kažkada buvo pakeistos gelžbetoniu). Tuomet, 1986 metais, gotikiniame namo rūsyje buvo įrengta kavinė, į ją vedė naujai sumūryti išoriniai laiptai, viršuje buvo pastatyta terasa. Žadėtas vaikų fotoklubas įsikūrė mansardoje, o pirmame aukšte veikė grožio salonas.
Namas liko įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jo teisinė apsauga (išskyrus rūsį, kuris saugotinas iki šiol) buvo panaikinta 2011 metais, kai buvo ruošiamasi namą parduoti. NT agentūros jis jau buvo pristatomas kaip 1986 metais pastatytas mūrinis namas su medine apdaila, ir tai buvo tiesa; rašoma, kad jį galima nugriauti ir ant saugotinų rūsių pastatyti naują namą. Namo paskirtis apibūdinama kaip „administracinė su kavinės patalpomis“.


Namas Kumelių g. 6,  2016 m. prieš nugriovimą.
Toliau – gražiau. Namą griaunant, 2016 metais jo rūsyje ir šalia buvo atlikti archeologiniai tyrimai, o jų ataskaitoje senas medinis namas vadinamas „mūrinis svirnas“, kurio „vietoje, XX a. 7 dešimtmetyje pastatytas namas“, kuris, savo ruožtu, pavadintas „tarybiniu pastatu“[5]. Tikriausiai, šia informacija vadovavosi Kultūros paveldo departamentas, duodamas leidimą „tarybinį pastatą“ griauti. (Tyrimų metu, beje, buvo rasta paauksuotų žiedų su akutėmis, glazūruoto fajanso ąsotis ir senovinių monetų.) Namo griovimas, panašiai kaip tarybiniais laikais, buvo vadinamas „administracinės paskirties pastato rekonstravimas (kursyvas mano, M. O.) į daugiabutį gyvenamąjį namą su administracinės paskirties patalpomis[6].


Naujas namas Kumelių g. 6, 2018 m. 
Šiandien architekto Gintauto Natkevičiaus projektuotas gyvenamasis namas, vadinamas „K 6 apartamentai“, jau beveik pastatytas. Nekilnojamojo turto vystytojas Evaldas Stiklioraitis giriasi, jog butais jame „domisi net vilniečiai“[7].

Namas Kumelių g. 4
Nelaimingo namo kaimynas ir bendraamžius, namas Kumelių g. 4, 1984 metais buvo restauruotas (architektė Nijolė Bikinienė). Tai irgi „dvarelis“, tokiu pat pusvalminiu stogu, trapeciniais mansardos frontonais su langeliais, langais su langinėmis ir XVI amžiaus rūsiais. Tik namas mūrinis, su tokia pat mūrine tvora ir vartais. Dviejų galų su priemene ir virtuve centre name XX amžiaus pradžioje (1903) buvo didelis šešių kambarių butas pirmame aukšte ir du dviejų kambarių butai mansardoje. Nuo 1897 metų iki I pasaulinio karo namas priklausė Adelei Vivulskienei, skulptoriaus ir architekto Antano Vivulskio motinai, kurį didelį butą padalijo į du mažesnius. Parvažiuodamas iš studijų užsienyje, Vivulskis dažnai čia lankydavosi. 1925 metais šiame name gyveno prof. Vaclovas Biržiška. Šiandien jaukus tradicinis „dvarelis“ lyg nustebęs žvelgia iš apačios į senamiesčio dangų temdantį didžiulį naują savo kaimyną, grasantį peraugti pačią Kauno katedrą.



[1] Mindaugas Bertašius „Kumelių g. Kaune“ // http://kaunosenamiestis.autc.lt/lt/paieska/objektas/1740/kumeliu-g-kaune
[2] Zigmas Kiaupa. Kauno istorija. T. 1. Vilnius: Versus aureus, 2010. P. 380.
[3] M. Rupeikienė // Algė Jankevičienė (sud.). Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 78-79.
[5]  Linas Gerlevičius, Olegas Fediajevas. „Kumelių gatvė 6“ // Archeologiniai tyrinėjimas Lietuvoje. 2016. P. 270.
[7] Karolina Stažytė „Daugiabutis, konkuruosiantis su katedra: ar aukštiem pastatams vieta Kauno senamiestyje? „ 2017-08-18 // https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/daugiabutis-konkuruosiantis-su-katedra-ar-aukstiems-pastatams-vieta-kauno-senamiestyje-973-840450

2018 m. birželio 8 d., penktadienis


Pasakojimas apie Frykų dvarelį
Nedidelis dvarelis, kurio teritorija buvo išsidėsčiusi Vytauto kalno papėdėje (iki pat dabartinės Tunelio gatvės), terasomis lipo ant kalno ir tęsėsi jo viršūnėje, inžinieriui Edmundui Emilijanui Frykui (1840–1920) atiteko kaip žmonos gautas palikimas. XIX amžiaus viduryje valda priklausė baronui Osten-Sackenui, Idalija (Idalina) Frykienė ją paveldėjo 1878 metais[1]. Kai Frykai apsigyveno centriniame dvarelio name (dabar K. Būgos g. 8), jie jau turėjo duktę Marija, gimusią 1866 metais, ir tris sūnūs. Gali būti, kad Frykai jau gyveno dvarelyje anksčiau ir jų jauniausias sūnus, būsimasis architektas Edmundas Alfonsas gimė 1876 metais senajame dvarelio name.
Frykas vyresnysis – tikriausiai, vokiečių kilmės (liuteronų tikėjimo) bajoras, kilęs iš Gardino gubernijos – buvo Kauno miesto dūmos narys, dirbo geležinkelio tarnyboje kaip Peterburgo-Varšuvos ruožo priežiūros viršininkas, tuo metu (1878) kaip tik tiesė šio ruožo atšaką tarp Kauno ir Lentvario, galimai suprojektavo Lentvario geležinkelio stotį (nemažai geležinkelio stočių ateityje pastatys jo sūnus Edmundas Alfonsas). Tais pačiais metais jis pasistatė du medinius dvarelio palivarko namus ant kalno.
Vieta buvo ne tik arti tarnybos, bet ir patogi sodininkauti: Frykas vadovavo Kauno sodininkų draugijai. 1880 metais savo valdose jis pasistatė vėjo malūną. (Įsivaizduojate Kaune, ant kalno, dabartinių Fryko ir Vaižganto gatvių vietoje stovintį tikrą vėjo malūną su besisukančiais dideliais sparnais?) 1895 metais pastatė tarnų namą apačioje (dabar Bažnyčios g. 18), 1896-taisiais – mūrinę oranžeriją.
1883 metais Frykas Kaišiadorių geležinkelio stotyje įrengė vandentiekį (išliko vandentiekio bokštas); 1891 metais jis tiesė arklių tramvajaus liniją Kaune. Jam priskiriamas ir Kauno elektrinės projektas (1900). Be to, Kaune jis suprojektavo keletą namukų.
Sūnus Edmundas Alfonsas nuėjo tėvo pėdomis: 1898 metais jis įstojo į Peterburgo civilinių inžinierių institutą (iš karto į antrą kursą), tą patį, kurį, anuomet dar vadintą Statybos mokykla, buvo baigęs jo tėvas. Gavęs inžinieriaus-architekto diplomą, 1902 metais išvyko į Gruziją.
Idalija Frykienė mirė 1905 metais, po kiek laiko Frykas vyresnysis vedė antrą kartą. Tuo tarpu Frykų valda sumažėjo, nes 1903 metais jos vakarinę dalį (iki dabartinės K. Būgos gatvės) išsipirko valstybinė degtinės darykla: 1906 metais čia įsikūrė „kazionyj vinyj očistnyj sklad Nr. 1“ – būsimoji „Stumbro“ gamykla. Nuo to laikotie svaigaus gėrimo konvejeriai tebedzingsi“[2]. Tuomet Bažnyčios gatvėje pastatytas dviejų aukštų raudonų plytų sandėlis, smarkiai padidėjęs, stovi iki šiol. 1905 metais pakalnės sodybų šeimininkai, dauguma – sodininkai, nutarė nutiesti dabartinę K. Būgos gatvę ir pavadino ją atitinkamai – Fruktovyj (Vaisių) skersgatvis.
1920 metais Frykas jaunesnysis grįžo iš Gruzijos ir tais pačiais metais Frykas vyresnysis pasimirė. Prasidėjusios turto dalybos baigėsi tik 1927 metais (tam, kad galėtų disponuoti nekilnojamu turtu, kurio didesnę dalį tėvas paliko būtent jam, Frykas turėjo gauti Lietuvos pilietybę ir pragyventi Kaune mažiausiai trejus metus). Senas dvarelio namas atiteko vyresniajai seseriai Marijai Frykaitei-Klokockienei. Kitais, 1928 metais ji namą su visu sklypu pardavė inžinieriui Česlovui Mikuckui, pasiliko tik nedidelę sklypo dalį šlaite prie Tunelio gatvės, su kitu jos motinos valdytu – Klokockių dvareliu, kuriame ir gyveno. (Jis pokario metais buvo perstatytas į dviejų aukštų namą (dabar Girstupio g. 9)).
Brolis Artūras turto dalybose neminimas, tikriausiai, jis mirė iki tol. Brolis Tadas gavo pasitenkinti kompensacija. Pamotei Apolonijai Frykienei atidalino sklypą kalno šlaite, kuriame Edmundas Alfonsas Frykas (dabar vienintelis architektas inžinierius Frykas) 1931 metais pastatė jai trijų aukštų nuomojamų butų namą (Stakių g. 8). Pats Frykas su žmona Kotrina (ji buvo gruzinė, dabar reikia sakyti – kartvelė) ir sūnumi Leopoldu apsigyveno kalno viršūnėje, viename palivarko mediniame name (dabar Fryko g. 23), šalia kurio nuo seno buvo oranžerijos, ūkiniai pastatai; pats Frykas jau 1926 metais pasistatė dar ir medinį vandentiekio bokštą (nuosavam vandentiekiui). Tuo metu (1927) atsirado mediniai laiptai ir sargo namelis šalia jų.
„Architektų šeimos istorija (...) turi nelinksmą pabaigą. Vienturtis E. A. Fryko sūnus, beje, studijavęs Paryžiuje, po apendicito operacijos gydytojo Gusevo klinikoje Trakų gatvėje susirgo plaučių uždegimu ir netikėtai mirė. Šis tuomet plačiai nuskambėjęs atsitikimas aprašytas Vytauto Sirijos Giros romane „Nakties muzika“ (1986). Rašytojo tėvas Liudas Gira buvo dažnas Frykų svečias. Atviri lankytojams, vaišingi architekto namai ištuštėjo. Karo pradžioje Edmundas Frykas su žmona pasitraukė j Vokietiją; ten vertėsi labai sunkiai. Architektas mirė baigiantis karui, apie 1944 m.[3].
Giros iki pirmosios okupacijos gyveno Fryko laiptų apačioje, name K. Būgos g. 3. Kito savo romano, „Raudonmedžio rojaus“, veikėjų Toleikių šeimą rašytojas, rodos, apgyvendino čia pat, Bažnyčios gatvėje.
O dabar – prie namukų. Seniausias Frykų valdos (ir viso šio, anuomet užmiesčio, rajono) pastatas – tai vadinamas Idalinos dvarelis (K. Būgos g. 8). Taip, savo žmonos garbei, namą vadino Frykas vyresnysis.


Kaip minėjau, namas statytas 1845 metais barono Osten-Sackeno. Nors jo vardas dokumentuose neminimas, bet pati pavardė intriguoja. Negi senos ir garsios vokiečių kilmės Rusijos didikų Osten-Sackenų giminės atstovai ramiai sau gyveno dvarelyje prie Kauno? Neaišku ir kokie giminystės ryšiai su šia šeima siejo keisto vardo nešiotoją Idaliją Frykienę (kuri, be kito ko, buvo katalikė).
Namą senumą rodo skliautuotas rūsys ir senovinės konstrukcijos stogas. Fasadą puošia stačiakampiai, smulkiai padalinti langai su pusapskričių arkų apvadais, tarplanginiai piliastrai, pastogę juosiantis profiliuotas karnizas.
Originalus dvarelis buvo mažesnis. 1893 metais Frykas vyresnysis iš pietų pristatė dar vieną kambarį ir priemenę su drožiniais dekoruota medine veranda ir į ją vedančiais laiptais. Deja, 1974 metais atlikto remonto metu veranda buvo apmūryta, drožiniai panaikinti, sykiu buvo nutinkuotas buvęs išraiškingas akmenų mūro cokolis.
Nuo 1928 metų namas priklausė inžinieriaus Česlovo Mikucko šeimai. Tuo metu, kai 1949 metais namas buvo nacionalizuotas, jo savininkė buvo Ona Mikuckaitė.




Namas šalia laiptų, ant kalnelio (Bažnyčios g. 18) – tai Idalinos dvareliui priklausęs tarnų namas, Fryko vyresniojo pastatytas 1895 metais. Nežinia, kuriais metais namą nusipirko karininkas Janušauskas, kuris jį padidino: pailgino iki kalno ir pristatė mansardą. Dabartiniai savininkai namą renovavo, ant galinio fasado sgrafiti technika nupiešė „fahverkinį“ ornamentą (rodos, dar ir datą).
Einame pasižiūrėti prie šlaito prigludusį namą Stakių g. 8, kurį Frykas jaunesnysis 1931 metais pastatė savo pamotei Apolonijai Frykienei.



Pasakojama, kad namo atsiradimas susijęs su tuo, kad jo amžiną atilsį tėvas liko savo žmonai skolingas nemažą sumą pinigų, tad sūnus turėjo arba grąžinti skolą, arba... na, jis padarė tai, ką geriausiai mokėjo – pastatė gražų modernistinių formų namą su subtiliais secesiniais elementais. Namo fasade išsiskiria aukštas laiptinės rizalitas su pusarkiniu langu užsibaigiančia vertikale, vainikuotas dviejų tarpsnių laiptuotu frontonėliu.
O štai ir Fryko laiptai (Bažnyčios g. 20), stačiu šlaitu kelsiantys mus į kalną. Originalūs laiptai buvo mediniai ir ne tokie statūs: jie kiek vingiavo, o posukių vietose buvo padarytos poilsio aikštelės. Dabartiniai laiptai atsirado 1985 metais, po „rekonstrukcijos“, kurios metu senieji buvo tiesiog išardyti, o jų vietoje pastatyti nauji, iš betono.



1927 metais laiptų apačioje Frykas suprojektavo praėjimo arką su dviem bokšteliais ir keistą namelį (Bažnyčios g. 20). Ant šalia namelio padaryto aukšto stulpo, atplasnuojusi nuo Pelėdų kalno, nutupė viena Juozo Zikaro pelėdų. Pasakojama, kad architektas čia norėjo įrengti turgelį savo išaugintiems vaisiams ir daržovėms pardavinėti, o namelis buvo skirtas pardavėjui gyventi. (Frykas augino ypatingas, iš Prancūzijos parvežtas kriaušes).
Frykams jau išvykus, karo ir pokario metais ant kalno gyvenusi mergaitė apie namelį kūrė baisias pasakas:

„Vienas namų kalno papėdėje, Fryko laiptų apačioje, tiesiog baugina. Terasa, kur prasideda laiptai, visa apėjusi tamsiai žaliomis samanomis. Tankių medžių gožiama, niekad saulės nematanti, ant aukšto akmeninio stulpo tupi akmeninė pelėda. Neabejoju, kad čia gyvena senas kuprotas raganius. Jis tik sutemus išslenka panaktinėti tamsiuose šlaito soduose. Ir tai ne pro duris, kurių čia daugiau nei langų ir kurios atrodo niekad nevarstomos, o pro kokį siaurą langelį. Pro kaminą, galų gale“[4].
Dar 2000 metais šiame namelyje iš tikrųjų gyveno viena moteriškė. O pelėda ir šiandien slepiasi lapų tankmėje. Už namelio yra paslaptinga tuščia gelžbetoninė niša. Vietiniai  gyventojai spelioja, ar tik tai nebuvo koplytėlė. (Bet Frykas buvo liuteronas, o liuteronai paprastai koplytėlių nestato.)
Užlipame ant kalno ir susipažįstame su buvusiu dvarelio palivarko namu, kuriame gyveno Fryko šeima (Fryko g. 23)
Vieno aukšto su mansarda namas, pastatytas 1878 metais Fryko vyresniojo, šiandien renovuotas ir dėl to visiškai pasikeitęs.
Apie 1933 metus , tikriausiai, susidūręs su finansiniais sunkumais, Frykas pradėjo dalinti savo valdą į sklypus ir juos pardavinėti. (Pasakoja, kad sklypus Frykas pradėjo pardavinėti po to, kai 1930 metais jo gardžiasias kriaušes pakirto žiemos šalčiai.)
Taip ant kalno krašto, priešais Vaižganto gatvę atsirado visas nedidelių kotedžų rajonas, išraižytas netaisyklingomis gatvelėmis nutiestomis ten, kur anksčiau buvo palivarko takai. Viena jų, keistai vingiuojanti bei trūkinėjanti gatvelė jau 1937 metais buvo pavadinta Fryko vardu. Na, tai iš tikrųjų buvo jo gatvė. Net namai joje buvo jo paties suprojektuoti (išliko namai Nr. 11, 15, 38, tikriausiai, jų yra ir daugiau; sako, kad ir apačioje, buvusioje dvarelio teritorijoje, yra Fryko projektuotų namų).
Viename tų, ant skardžio stovinčiame dviejų aukštų name po karo apsigyveno mūsų jau matyta mergaitė Silvija (jos tikrasis vardas buvo Dita) su motina Milda.

„Butas buvo gražus – šviesios parketo grindys, švediški langai. Du balkonai. Prieškambaris erdvus, vonioje didelis langas, vokiški čiaupai. Kai kuriuose kambariuose, koridoriuje ir virtuvėje – sieninės spintos. (...) Gatvėlė vadinosi Fryko vardu (...) Kone visa Fryko ir aplinkinės gatvelės nustatytos jo projektuotais namai, originaliomis moderno formų variacijomis. Tie namai su daugybe laiptelių, pakopėlių, durų durelių, įvaičių formų langų langelių, įrėmintų secesinio stiliaus ornamentais, vargu ar patogūs gyventi. Bet jie traukia akį projektuotojo drąsa ir fantazija“[5].
Netoliese, kitame Fryko pastatytame name, pokariu gyveno tokia „iš Baltarusijos čia atklydusi Anfisa, nenusakomo amžiaus moteris“. Jai Silvijos seneliai pardavė savo iš kaimo atsivežtą karvę. „Karvutę ji myli ir apgyvendina ją savo bute, gretimam kambary. Fryko projektuotuose fantastiniuose namuose buvo kambarių, į kuriuos galėjai įeiti tiesiai iš lauko be jokių laiptelių. Čia ir gyveno abi – Anfisa tiesiai ant parketo, o karvutė dar ir ant kraiko, kad nebūtų slidu“[6].
Po karo prie naujos santvarkos prisitaikę profesoriai toliau statė Fryko gatvėje namus, prabangias vilas. Tik 1946 metais tarybų valdžia vardą iš gatvės atėmė, o vietoj jo davė jai Lermontovo vardą; Fryko vardas buvo grąžintas tik 1991 metais. O prabangūs ir net naujos architektūros „Fryko namai“ tebestatomi ir perstatomi jo gatvėje. Tik gaila, kad šiandien negalime sužinoti, kuriame iš jų kartą gyveno... karvė.



[1] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. „Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose“ // Kauno istorijos metraštis. T. 3. Kaunas: VDU, 2003. P. 91-98. P. 93. Frykų valdos istoriją išsamiai išnagrinėta: Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 141-143.
[3] Lukšionytė-Tolvaišienė. „Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose“. P. 97.
[4] Silvija Lomsargytė-Pukienė. Dita. Paralelės. Kaunas: Jotema, 2004. P. 137.
[5] Ibid. P. 137.
[6] Ibid. P. 176.

2018 m. birželio 1 d., penktadienis


Tarpukario Lietuvos architektūros kūrėjai: Vsevolodas Kopylovas


Talentingas, mažai žinomas ir, ko gero, taip iki galo savęs ir nerealizavęs jaunas architektas pastatė kelis įsimintinus namus Kaune, paskui persikėlė į Telšius, kur sukūrė unikalią „kubistinę“ cerkvę, tačiau savotiška „neišsipildymo“ aura liko ir tebegaubia jo vardą Lietuvos architektūros istorijoje.
Vsevolodas Kopylovas gimė 1902 metų liepos 16 dieną Rygoje, rusų karininko ir vokiečių bajoraitės šeimoje. Tėvai buvo skirtingo tikėjimo: tėvas stačiatikis, motina – evangelikė reformatė. I pasaulinio karo pradžioje šeima pasitraukė į Rusiją ir karo metus praleido Pskove, tačiau Rusiją paliko pirmai progai pasitaikius: jau 1918 metais atvažiavo į Lietuvą ir apsigyveno Skuodo valsčiuje, kur turėjo paveldėtą dvarą,  tai, tikriausiai, ir lėmė šalies pasirinkimą (savo bajorišką kilmę architektas pabrėždavo).
1920 metais Kopylovas įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir įsidarbino braižytoju Krašto apsaugos ministerijos Butų skyriuje; baigęs mokyklą, dirbo statybos techniku Susisiekimo ministerijos Kelių tarnyboje. Tokios tarnybos tarnybėlės leisdavo pragyventi, tačiau netenkino kūrybinių ambicijų. Papildomą uždarbį ir sykiu kūrybinio darbo galimybę suteikdavo darbas architektų Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio „kontoroje“. Kopylovas, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio apibūdinamas kaip „labai šaunus vyrukas“[1], prisidėjo prie Valstybės Teatro rekonstrukcijos, Meno mokyklos statybos. Su Dubeneckiu jis dirbo iki pat architekto mirties, paliko apie jį šiltus prisiminimus. Landsbergiui- Žemkalniui grįžus iš studijų Romoje, kurį laiką Kopylovas buvo ir jo padėjėjas. Be architektūros, pasireiškė kaip grafikas – knygų iliustratorius (žinomas jo 1926 metais iliustruotas Antano Rimvydžio poezijos rinkinys „Knyga be vardo”). Du metus Kopylovas studijavo Lietuvos universitete, o 1927 metais įstojo į Prahos Vokiečių aukštąją technikos mokyklą, kurią baigė 1935 metais inžinieriaus-architekto diplomu.
Studijos užtruko taip ilgai todėl, kad tuo metu jaunas architektas vedė ir Kaune praleisdavo daugiau laiko nei Prahoje. Žmona buvo tokios pat rusų-vokiečių kilmės, kaip ir jis pats, Kaune gimusią merginą – lyg ir vokietę, bet rusišku vardu Liubov ir stačiatikių tikėjimo; ji Lietuvos universitete studijavo istoriją. 1933 ir 1934 metais šeimoje vienas po kito gimė du sūnūs, kuriems tėvai davė reikšmingus dvigubus vardus: vieną pavadino Olegas Algirdas, kitą – Vadimas Gediminas. O ir visi įsimintini Kopylovo namai Kaune buvo pastatyti kaip tik jo studijų Prahoje laiku. Be to, 1931 metais jis pastatė bažnyčią Išlauže; 1933 metais kartu su kitu statybos techniku, Jankovičiumi, Dubeneckio projektuoto Juozo Daugirdo namo kieme pastatė dviejų aukštų gyvenamą namą su garažu. Žodžiu, nuostabu, kad jis iš viso baigė studijas ir dar gavo įvertinimą iš architektūros „labai gerai“.
Grįžęs į Kauną, į nuomojamą butą Tunelio gatvėje, diplomuotas architektas kuklią tarnybą – miesto jaunesniojo inžinieriaus vietą – randa Telšiuose. Vietą jam parūpino pusę Telšių spėjęs apstatyti, Kauną besikraustąs inžinierius Steponas Stulginskis, irgi Prahos mokyklos auklėtinis. 1936 metais kartu su Stulginskiu Kopylovas dirba su modernistiniu Telšių Motiejaus Valančiaus (dabar Žemaitės) gimnazijos projektu.
Visa šeima, kartu su tėvais ir uošviu persikelia į Telšius, čia, tuometinėje Birutės gatvėje, pasistato namą, abu su žmona dar dėsto Telšių amatų mokykloje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. 1945 metais Wentorfo DP stovyklos lietuvių pradinė mokykla Vokietijoje išleidžia dar vieną Kopylovo iliustruotą vaikiškų eilėraštukų knygą. Po to jo pėdsakai pranyksta kažkur Vokietijoje. (Kai juos aptiksiu, būtinai su jumis pasidalinsiu.)[2]
O dabar susipažinkime su Vsevolodo Kopylovo sukurtais namukais.


Petro Kalpoko namas Kaune (Žemaičių g. 74)




Dailininkui Petrui Kalpokui namuką-studiją, aukštai ant buvusio Raginės upelio, o vėliau Kalpoko vardu pavadintos gatvės, skardžio Kopylovas suprojektavo 1929 metais. Justinas Vienožinskis namuką vadino „špokininku“. Kauniečių akims, juolab tais laikais, šis raudonų plytų, aukštu dvišlaičiu stogu namas atrodė neįprastai, net ir dabar, praradęs savo į Kalpoko gatvės „daubą“ kadaise nusileidžiančias terasas, jis atrodo, tarytum pastatytas...dabar.
Pulgis Andriušis prisimena Kalpoką skelbiant: „Apačioj tegu valdo Smetona, bet Žaliakalny aš prezidentas!“. Niekad nevengiantis dalyvauti šlovinguose Kauno dailininkų „žygiuose“, Andriušis patyrė ir šį bei tą apie Kalpoko namą:

„Pradėjom artimiausia smukle pakeliui ir baigėm kažkur netoli Geležinių Vartų. (...) Apeilioję visas jo respublikines smukles, sutemus kepurnojamės į Žemaičių gatvę, kur už upelio staigam šlaite buvo pasistatydinęs namuką, kojomis ardom sutvirtintas darželio terasas, Kalpokas aiškina, jog jo vila yra gryno švediško stiliaus.
-                      Professore, nieko nematau: nei namų, nei stiliaus! – protestuoju.
-                      Ir gerai, kad nematai, rangovas visiškai sumaišė architekto planus, pastatė, kaip jam lengviau!“[3].
Namas įamžintas Barboros Didžiokienės kūrinyje-aplikacijoje „Petro Kalpoko šaržas su namu ir šunimi”.

Dievo Motinos Dangun Ėmimo (Uspenija) cerkvė Mažeikiuose (Respublikos g.).




Naują cerkvę Mažeikiuose prireikė statyti po to, kai esama buvo atiduota Mažeikių progimnazijai ir buvo paversta katalikų Šv. Aloyzo bažnyčia. Senoji cerkvė-bažnyčia neišliko: 1951 metais ji buvo nugriauta (tikriausiai todėl, kad stovėjo per arti mokyklos, buvusios gimnazijos; tiesa, progimnazijos direktoriumi buvęs Merkelis Račkauskas dar 1924 metais siūlė ją nugriauti). O štai naujoji, 1929-1930 metais pastatyta mažytė, tartum žaislinė medinė cerkvė išliko ir veikia iki šiol.

Namas Kaune, P. Višinskio g. 21 / Aukštaičių g. 13




Tai vienas įdomiausių Žaliakalnio medinių namų. Dviejų aukštų nuomojamų butų namas Kopylovo sukurtas 1929 metais. Savininkės pavardė buvo Oniščiukienė. Asimetriškas namo fasadas pasižymi žaisimingomis detalėmis: Iš dešinės (prie gatvių sankirtos) tartum žibintas „pakabintas“ trisienis erkeris; link kairės – balkonas su medine tvorele. Į kairę nuo pagrindinių durų „pasislinko“ vertikali kompozicija: du (tikriausiai, laiptinės) langai vienas virš kito, viršutinės labai įdomios formos, visa tai vainikuojama trikampiu frontonėliu. Name yra dvi laiptinės: pagrindinė ir kiemo laiptinė rizalite.

Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia





Bažnyčia buvo pastatyta 1931-1933 metais, tiksliau, perstatyta iš 1860 metais statytų Tiškevičių dvaro rūmų, kurių tik viršutinė dalis buvo nugriauta. Klebonija ir parapijos salė irgi buvo įrengtos dvaro pastatuose.
Kopylovas buvo paruošęs net du projektus; Marijampolės apskrities Statybos komisijos pageidavimu buvo realizuotas jų junginys. Tai yra labai keista bažnyčia, nes jos aukštas smailus bokštas pastatytas ne priekyje, kaip tai paprastai būna, bet šoninio fasado centre, kai tuo tarpu visas pastatas turi taisyklingai „neorenesansinę“ formą su šiek tiek karpytu frontonu su piliastrais ir bokšteliais priekyje ir aštuonkampiu kupolu-žibintu gale. Apsidės nėra. Jei aukštas arkinis vargonų choro langas pagrindiniame fasade yra „renesansinis“, tai šoninių fasadų langai veikiau „modernistiniai“ – stačiakampiai ir siauri. Prie įėjimo veda aukšti platūs, „vėduokle“ išsisklaidę laiptai, apačioje paliekantys aukštą, iš dvaro rūmų likusį cokolinį aukštą. Trijų navų vidinę bažnyčios erdvę dalijama skirtingo skerspjūvio kolonų porų: vienos kolonos yra apskritos, kitos stačiakampės ar aštuonkampės.

Namas Kaune, Perkūno al. 7




Dviejų aukštų nuomojamų butų namą 1931-1933 metais pasistatė Jonas Dailidonis. Kopylovo projekte dar buvo numatyta mansarda su bokšteliu, bet jos buvo atsisakyta. Spėjama, kad namą užbaigti savininkui pritrūko pinigų. Pirmas aukštas pastatytas iš rąstų, antras – karkasinis. Statant, pasikeitė ir projekte numatytas išplanavimas: name buvo įrengti keturi nedideli nuomojami butai, nors planuota įrengti du didelius butus su patogumais. Vėliau namą nusipirko pulkininkas Pranas Mikštas. Dvi Mikšto dukterys čia gyveno iki mirties.
Namo kairėje – krautuvės priestatas, kurio antras aukštas – įstiklinta veranda, o virš jos – atvira terasa-balkonas. Centrinis įėjimas-prieangis papuoštas dviem profiliuotomis kolonėlėms, ant kurių rėmėsi balkonas. (Senoje nuotraukoje prieangio nėra, o pirmame priestato aukšte – dar viena veranda.) Šiandien namas priklauso architektui Audriui Karaliui.

Česlovo Pacevičiaus vila Kaune (Vydūno al. 59)



Šis, dviem plačiais langais į Ąžuolyną žvelgiantis minimalistinis namukas, Kopylovo projektuotas 1934, po kelių metų (1937) gavo Kauno miesto tarybos premiją „Už gražiausią ir patogiausią mūrinį namą“. „Patogiausiame“ name tilpo tik vienas trijų kambarių butas. Simetrinio fasado centre – gilus įėjimas su suapvalintais „rėmais“ ir karnizu-stogeliu, buvęs padengtas gelsvomis keraminėmis plytelėmis; tokios pat spalvos buvo ir langų apvadai. Fasadas baigiasi plonu karnizu viršuje. Beje, namo stogas nėra plokščias, kaip gali pasirodyti: paaukštintos sienos slepia vienšlaitį stogą. Kartu su namu buvo suprojektuota ir tvora su masyviais vartų stulpais, kurie buvo netinkuotų plytų, ir netgi vijoklių pergolė.

Amatų mokykla Telšiuose (Muziejaus g. 29)



1931 metais Telšiuose buvo įsteigta Amatų mokykla, kuriai vadovavo taip pat Prahoje mokslus baigęs Karolis Šimonis. Tik atvykęs į Telšius, 1936 metais Kopylovas pastatė šiai mokyklai tikru tikriausius „konstruktyvistinius“ rūmus. Pastatas susideda iš kelių mažėjančio aukšto stačiakampių korpusų. Virš stogo išsirikiuoja stačiakampiai stoglangiai, kurių ritmui atliepia į horizontales juostas sujungti langai su raudonų plytų mūru dekoruotomis tarplangėmis, langų juostos. Antrame aukšte šiuose raudono mūro lopinėliuose įrengtos konsolės, ant kurių buvo planuota statyti skulptūras. Viduje išliko dvivėrės įstiklintos durys, grindų švieslangiai foje ir kitos originalios architektūrinės detalės. Pastatas yra regioninis kultūros paveldo objektas. Nuo 1959 metų – Telšių taikomosios dailės technikumas. Dabar pastatas priklauso Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetui, jame įsikūrusi VšĮ „Telšių menų inkubatorius“.

Šv. Mikalojaus cerkvė Telšiuose (Žalgirio g. 8)


Štai ir garsioji „kubistinė“ cerkvė. Nauja cerkvė Telšiuose atsirado dėl tos pačios priežasties, kaip prieš tai Mažeikiuose: senoji buvo paversta katalikų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Miniatiūrinė cerkvė buvo statyta 1935-1937 metais ant kalvos šiaurinėje miesto dalyje, statyta iš akmenų ir tinkuota baltai. Mažytės cerkvės kupolo „svogūnas“ iškyla virš taisyklingo 10 metrų kubo tūrio, apjuosto laužytu, platėjančiu į viršų karnizu. Tokį pat karnizą turi ir žemesnė cerkvės apsidė bei prieangis. Siauri arkiniai langai apjuosti tokios pat formos dekoratyviniu reljefu. Įrašyta į Kultūros vertybių registrą.



[1] Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš atminties ekrano. Vilnius: Versus aureus. 2009. P. 200.
[2] Biografiniai duomenys iš Algirdas Žebrauskas. „Kubizmas Telšiuose“ // Krantai 1995 Nr. 70-72; Povilas Šverebas. „Ant septynių kalvų“ // Kalvotoji Žemaitija 2017-05-22 (http://www.kalvotoji.lt/2017/05/22/ant-septyni-kalv-60/)
[3] Pulgis Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 92.