„Vilkolakis“ amžininkų atsiminimuose: interpretacijų koliažas
Apstulbinta "Vilkolakio" publika. Antano Ingelevičiaus nuotrauka
Pirmoji
„Vilkolakio“ buveinė buvo Laisvės alėjoje: vieno aukšto namas su mansarda,
kuriame įsikūrė „vilkolakininkai“ stovėjo toje vietoje, kur vėliau buvo
pastatyti Ateitininkų rūmai (dabar Laisvės al. 13). „Vilkolakis“ buvo įsteigtas
1919 metų gegužės 4 d. kaip „menininkų klubas“. Jo „narių-steigėjų“ sąrašą
sudarė: Faustas Kirša, Kazys Binkis, Adomas Galdikas, Paulius Galaunė, Adelė
Galaunienė, Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas ir Justinas
Vienožinskis. Kaip matome, tai buvo poetai ir tapytojai (Bičiūną ir Galaunę taip
pat galima priskirti prie „tapytojų“, nors jie verčiau buvo „visų (meninių) galų
meistrai“, arba tie, kas šiandien vadinami menotyrininkais) + vieno jų
žmona-dainininkė. Kompanija itin marga, skirtingų pasaulėžiūrų ir skirtingo
(ne)rimtumo laipsnio. Tad iš pat pradžios nebuvo visiškai aišku, kuo ruošiamasi
užsiimti – švietėjiška veikla (tokia, kaip paskaitos, parodos, minėjimai,
leidyba), ar linksmybėmis. Rodos, pastarosios nugalėjo. Bet kuriuo atvejų, ką
tik įsteigtas, tai nebuvo „teatras“ (bent nebuvo toks teatras, kaip jį suprato
Antanas Sutkus – jo paties vadovaujama aktorių trupė).
Keista tai, kad
„narių-steigėjų“ sąraše figūruoja Didžiokas, nors jis su žmona į Kauną atvyko
vėliau nei kiti: Barbora Didžiokienė savo atsiminimuose nurodo ne 1919, o 1921
metų pavasarį. Kaune jie apsigyveno Valstybės teatro koridoriuje su Sruogos
padovanota lova, o gyventi teatre jiems leido tas pats Sutkus (panašu, tuo metu
perėmęs patalpas iš Juozo Vaičkaus) (Didžiokienė 2015: 68). Pats Didžiokas
„Vilkolakio“ įsteigimo laiką nurodo 1919 metų vasarą:
„1919 m. vasarą
dailininkai įsteigė klubą-kabarę „Vilkolakį“. Tenai, kur dabar stūkso daugelio
aukštų Ateitininkų rūmai, stovėjo pusantro aukšto namelis. Visos kambarėlių
sienos ir salė su maža scena buvo dailininkų ištapytos. Scenoj dažniausiai buvo
vaidinami nesudėtingi „skečai“ ir intermedijos. Šio viso dalyko siela buvo
dailininkas Kajetonas Šklėrius, tuo metu buvęs miesto ir apskrities viršininku,
kurį mes vadinome gubernatorium.
„Vilkolakį“ lankė tada visi mūsų inteligentai
ir širdingai linksminosi drauge su nemokytais artistais. Klubo reikalai puikiai
klojosi ir kada nuo jo dailininkai atšlijo, įsitraukęs kiekvienas į savo darbą,
kasoj buvo, pagal tą laiką, stambi pinigų suma – 30 000 markių. Paskui
„Vilkolakį“ perėmė aktoriai su A. Sutkumi ir organizavo satyros teatrą“
(Didžiokas 1990: 191).
Aprašymas gana tikslus: steigėjų dauguma buvo
dailininkai, žanras – „klubas-kabarė“, t. y. linksmybių vieta, kur susijungia
teatro ir lėbavimo (bet kuriuo atveju, vaišių) elementai. Nieko rimto. O Sutkus,
aktoriai ir „teatras“ atsirado tada, kai pirmųjų narių (steigėjų ir ne) keliai
ėmė skirtis, nes išsiskyrė jų interesai ir atsirado kitų, rimtesnių darbų.
Įdomus yra „vaidilos“ – visuomet į teatrą linkusio Balio Sruogos vaidmuo. Visą
salės sieną užėmusį Olgos Dubeneckienės darbo Sruogos „portretą“ prisimena visi.
Aktorė Valerija Bielskaitė-Anysienė prisimena: „Kartą B. Sruoga vaidino
kažkokioj scenoj arklį – buvo jo užpakaline dalim ir su ranka mostagavo uodega“
(In Sruogenė 1996: 76). O štai ką apie „Vilkolakio“ pradžią rašė pats Sruoga:
„Steigimas vyksta karo lauko nuotaikoje. Užima vokiečių apleistą ir nežinia kam
tuomet priklausantį namą Laisvės alėjoje (dabar jo vietoje stovi Ateitininkų
namai), išlaužia vieną mūrinę sieną, pasidaro sceną, savavališkai prisijungia
elektrą, be jokio patento įsisteigia bufetą ir pradeda „linksmuosius posėdžius“
su improvizuotais vaidinimais. (...) Salė visuomet sausakimšai pilna stačių
žmonių, – ne visi norintieji patekti net įsileidžiami. Publikai sėdėti yra vos
keli paprasti suolai ir vienas sudužusio aeroplano propeleris. Užsienio
atstovybių galvos ant langų sustoję vargsta, „vaidinimų“ žiūrėdami“ (Sruoga
1990: 215).
Čia turime „niekieno” namo užėmimo aprašymą. Kadangi „Vilkolakis“
buvo „klubas“, patalpų turėjimas buvo esminis. Rodos, „vilkolakininkai“ buvo
„skvoteriai“: jie ne tik savavališkai užėmė namą, bet ir išgriovė jame sieną,
įvedė elektrą (pasivogė iš Tilmansų?), kas reikalavo technologinių žinių, ir
suorganizavo „bufetą“ (juk „kabarė“), o tam vėlgi reikėjo specifinių gebėjimų,
bent „logistinių“.
Visai kitaip situacija atrodo Sutkaus atsiminimuose: jis
teigia, kad tai buvo dviejų aukštų namas (mansardą galima laikyti ir antru
aukštu) ir kad jis buvo išnuomotas(Sutkus 1969: 26), kitaip tariant, viskas
legalu. Nėra aišku, ar namas buvo mūrinis, ar medinis. Antai, Sruoga kalba apie
mūrinės sienos išgriovimą, o Sutkus prisimena namą kaip medinį. Be to, jis dar
dalina patalpas į „viešas“ ir „privačias“: esą, patalpos apačioje buvo skirtos
publikai (salė, bufetas, drabužinė), o pats „klubas“ rinkosi viršuje (kur klubo
nariai, kaip matysime, ne visai „padoriai“ elgėsi). Įdomu, kad jis mini ir
bufetininko pareigybę (jei samdė bufetininką, tai ir bufetas turėjo būti
legalus). Prisiminkime taip pat Didžioko minimą Šklėrių – taip pat dailininką,
bet sykiu ir Kauno miesto ir apskrities viršininką, kurio leidimu, reikia manyti
visas šis namo užėmimas ir įvyko.
„Patalpą sudarė vos keturi kambariai: du –
erdvesni ir du – mažesni. Erdviausias kambarys galėjo sutalpinti apie šimtą
sėdinčių, na, o stačių – antra tiek. Šis kambarys liko paskirtas žiūrovų salei
ir scenai įrengti; antrame, gretimame įsikurdino bufetas, kartu užėmęs ir vieną
mažesnį kambarėlį; o ketvirtasis buvo paliktas klubo nariams rinktis. Beje, buvo
dar ir drabužinė. Ją teko įrengti „paradiniuose“ laiptuose, kuriais buvo kopiama
į klubą, esantį antrame medinio namuko aukšte. (...) Sumanus klubo bufetininkas
sugebėjo įrengti virtuvėlę siauruose laiptuose į kiemo pusę.“ (Sutkus 1939: 26).
Iš esmės, visų amžininkų atsiminimuose, su nedideliais skirtumais, patalpų
aprašymas sutampa. Advokatas Rapolas Skipitis aprašo „saliukę, kurioje galėjo
tilpti gal 60, o daugiausiai 80 kėdžių. Gale padaryta scena, o greta – užkulisis
aktoriams grimuotis ir persirengti – šie buvo nepatogūs ir maži (In Sruogienė
1996: 73).
Vincas Trumpa rašo, kad „Vilkolakis“ „buvo mūsų laikų commedia
dell‘arte“ (Trumpa 2001: 329). Ir nors laikas nėra nurodomas, kiti žanro
aprašymai sufleruoja, kad tai buvo pasakyta apie „pirmąjį“ „Vilkolakį“. Marijos
Urbšienės-Mašiotaitės atsiminimuose „Vilkolakis“ jau suvokiamas kaip „satyros
teatras“, aprašomos patalpos ir kaip „svarbiausi“ asmenys pasirodo Dubeneckiai
su Levinsonu:
„Ten, kur vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai, anuomet stovėjo
vienaaukštis namelis. Čia buvo įsikūręs Vilkolakio teatras, nedidelėje
patalpėlėje su mažu prieškambariu – rūbine, nedidele saliuke su mažyte
primityvia scena bei dviem kambariukais, atstojusiais restoraną ir fojė.
Vaidinimo dienomis Vilkolakio patalpos būdavo sausakimšai prikimštos. Per visą
salės sceną galėjai matyti puikus sėdinčio po medžiu Balio Sruogos ir O.
Dubeneckienės [čia akivaizdi painiava] portretus-šaržus. B. Sruoga, K. Binkis,
V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, M. J. [gal turi omeny jo krikščionišką vardą
Juozapas-Marija?] Levinsonas-Benaris buvo svarbiausieji to teatrėlio vadovai.
Jie patys rašė pjeses, patys vaidino, režisavo ir statė. Iš paprasčiausių
medžiagų, spalvoto popieriaus, skirto gėlių vazonams, jie sumaniai pasigamindavo
išradingus kostiumus. Daug teatro mėgėjų lankydavo Vilkolakio spektaklius. (...)
Gaila, kad tas puikus sumanymas, kaip mažosios scenos ir satyros teatras, nebuvo
ilgo amžiaus. Greitai teatras liovėsi gyvavęs“ (Urbšienė-Mašiotaitė 1996:
179-180).
Galaunė na kartą pasakojo, kaip „Vilkolakyje šokdavo ant stalo ir
dainuodavo šlagerius į negrą [žodis anuomet visiškai „korektiškas“] panašus
Petrogrado dailės akademijos studentas Levinsonas-Benaris (vėliau jis išvažiavo
į Paryžių)“ (Cit. Žemaitytė 1988: 74). Kita to paties pasakojimo versija:
„Peterburgo-Petrogrado menininkų įdomų gyvenimą skiepijo prof. architektas
Vladas Dubeneckis, jo žmona Olga – tapytoja ir balerina – ir Peterburgo Meno
akademijos studentas Levinsonas-Benaris. Visi jie buvo labai simpatiški ir
linksmi žmonės ir to mokė apsnūdusius lietuvius. Ypač simpatiškas buvo
Levinsonas-Benaris. Mažo ūgio, kresnas, kampuotos formos galva, storomis
lūpomis, jis buvo kiek panašus į negrą. Ir tikrai – „Vilkolakyje“, savotiškai
šokdamas ant stalo, įdomiai dainuodavo negrų dainas. Neišgalvotas, bet išmoktas
Paryžiuje“ (In Vienožinskis 1970: 299).
Galima patikslinti, kad „ypač
simpatiškas“ Josifas (Osipas) Levinsonas buvo nebe studentas, bet absolventas,
nes turėjo architekto diplomą, be to, neaišku, kada jis spėjo pasimokyti „negrų
dainų“ Paryžiuje. Gimęs Vilniuje, jis tapo Dubeneckio mokiniu ir draugu
Sankt-Peterburgo Menų akademijoje, 1919 metais kartu dirbo „sovietiniame“
Vilniuje „Vaizduojamosios dailės kolegijoje“, kur buvo atsakingas už grafikos
meno reikalus (Žmuidzinavaičius 1961: 217), persikėlęs į Kauną, kartu, kaip
architektas, dirbo AMLIT’e ir Dubeneckio-Songailos „kontoroje“. Savo pavardę jis
nevykusiai išvertė į hebrajų kalbą, lyg ji būtų ne žydiška (Levio sūnus,
levitas), o vokiška – išėjo „Liūto sūnus“ (Ben ari), o 1923 metais dar ir
pasikrikštijo Karmelitų bažnyčioje pasivadinęs Juozapas-Marija (Bukauskaitė
2012). Krikšto tėvu tapo Juozas Naujalis.
Tapytojas Vilius Jomantas pasirodo tik
Sutkaus atsiminimuose, kur aprašoma, kas prisidėjo prie „interjero“ kūrimo: „O.
Dubeneckienė pagamina didžiulį pano – Vilkolakio vaidilos B. Sruogos portretą;
V. Dubeneckis išgražina laiptus; P. Galaunė puošia salės angas; V. Jomantas
sukuria „Vilkolakio“ herbą [nutapytą ant salės sienos], V. Bičiūnas nupiešia
Vilkolakio scenai neva pastovią dekoraciją“ (Sutkus 1969: 33).
Iš kairės: Levinsonas, šuniukas, Dubeneckine, prof. Mykolas Songaila, Petras Kalpokas (priekyje), už jo - Dubeneckis. Kas yra kiti ir kur tai fotografuota?
Anot Sutkaus,
vienas kambarys, skirtas išimtinai „Vilkolakio“ klubo nariams, vadinosi „Dangaus
žydryne“. Jis buvo visas išdažytas mėlyna „dangaus“ spalva, su auksinėmis
žvaigždėmis:
„Nuo pusės kambario į palubę kilo per visą kambario plotį laiptai,
ant kurių buvo galima ne tik sėdėti, bet ir atsigulti. Jokių kitų baldų
kambaryje nebuvo. Lubos ir sienos buvo išdažytos melsvai ir pagražintos auksu
spindinčiomis žvaigždėmis. Dienos šviesai čia buvo draudžiama prasiskverbti.
Užtat langai buvo aklinai užtaisyti. Kambarį apšviesdavo kampe, palubėje,
pakabinta lemputė, spindinti melsva šviesa. Kambarys turėjo priminti blankiai
mėnulio apšviestą dangaus skliautų žydrynę, kur meno žmonės galėtų susikaupę
ieškoti ir surasti savo kūrybai įkvėpimo. Bet iš tikrųjų nuo pat pirmųjų klubo
veiklos dienų šioji „paslaptingoji nusiteikimo žydrynė“ kai kuriems tapo ne
įkvėpimo, bet girtavimo vieta.“ (Sutkus 1969: 48).
Šioje vietoje prasideda
Sutkaus „retrospektyvinis“ nepasitenkinimas ir moralizavimas, tiek paveikus, kad
jį cituojanti Lina Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 20, 73-74)
klaidingai nurodo, kad patalpos buvo šitaip dekoruotos Maironio gatvėje, t. y.,
kad kalba eina apie Sutkaus vadovaujama „Vilkolakio“ teatrą. Vėliau, knygoje
(Preišegalavičienė 2018: 45-46) jau visiškai nebeaišku, apie kokią patalpas (ir
netgi apie kokį laiką) kalbama. Anot jos, „Vilkolakio“ interjeras su Sruoga po
medžiu, Dubeneckienės nutapytu „kaip bohemininkų grupės lyderis“, buvo „rimtas
iššūkis nusistovėjusiems visuomeninių patalpų įrangos standartams, solidaus
tautinio interjero satyrinė interpretacija“ (Preišegalavičienė 2018: 45).
(Rimtai? 1919 metais?). Prieš šio epizodo netrūkus grįšime. O dabar dar truputis
Sutkaus nepasitenkinimo iš to laiko, kai Sutkus „Vilkolakyje“ jau buvo, bet nuo
jo niekas nepriklausė, o ir tų, nuo kurių priklausė, požiūriai pradėjo skirtis
(vėlgi, jeigu tikėti Sutkumi), o „neformaliu“ „Vilkolakio“ lyderiu tapo
Vladimiras Dubeneckis. Jis liko ir ištikimas pačiai idėjai, ne tik teatrui, bet
ir specifiniam teatrališkumui (prisiminus kad ir legendą apie jo nebylų šokį
Valstybės teatro direktoriaus kabinete, gal to paties Sutkaus, o gal ir ne).
„Kai kurie Vilkolakio nariai mėgo nepasirengę improvizuoti įvairius grynai
pramoginio pobūdžio numerius. Improvizacijomis ypač domėjosi tokie kultūringi
žmonės, kaip V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, S. Lydinas ir J. Levinsonas-Benari.
Ilgus metus gyvenę Peterburge, jie visi buvo pripratę prie anų laikų Rusijos
didmiesčio menininkų išdaigų, sugebėjo jomis paįvairinti savo laisvalaikius ir
poilsį. Šie ypatingų pomėgių žmonės 1919 m. pabaigoje paruošė dvi programas:
„Navachuna – dainų ir šokių veikslas iš ispanų gyvenimo ir magingasai keturių
burtininkų veikslas, ir gėlių puokštė“ (...) ir „Blek end vait“ („Black and
white“), negrų tragedija – juokai, dainos, šokiai, galvažudybės. Be to,
Mezopotamijos kinematografas“ (Sutkus 1969: 46-47).
„Kultūringi žmonės“ taip
nesielgia. Anot Sutkaus, visa tai nepatiko ne tik jam, bet ir Sruogai: esą,
tokie vaidinimai daro „mūsų menininkams“ blogą įtaką, užkrečia juos „beprasmėmis
svetimybėmis“ (Sutkus 1969: 48), o „šio ketvirtuko vadovas“ Dubeneckis, į
Sutkaus kritinę pastabą atsakęs „kiekvienas savaip išprotėjęs“ (Sutkus 1969: 47.
Dubeneckis kalbėjo rusiškai: „Каждый сходит с ума по-своему“). Apie ketvirtą iš
tų „kultūringų“ – Sergėjų Lydiną – žinių nėra.
1920 metų lapkričio 1 dieną Kauno
miesto komendanto (karo valdžios?) įsakymu „vilkolakininkai“ turėjo užleisti
patalpas Lenkų dramos-muzikos draugijai „Liutnia“. Tad, jeigu namo Laisvės
alėjoje užėmimas galėjo būti nelegalus (gal apie tai dar atsiras dokumentų), tad
jo apleidimas buvo legalus. Į Maironio gatvę persikėlė jau „kitoks“
„Vilkolakis“, kuriam jau vadovavo Sutkus, besistengiantis pažaboti „kultūringų
žmonių“ šėliojimą. Pagerbtas 1921 metais išleistame „Lietuvos albume“, jis
vadinamas „Vilkolakio“ šaržų komedijos vedėju“.
***
Maironio g. 3 (dabar 11) 1882 metų nuotrauka, iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus
Pastatytas XIX amžiaus
viduryje dviejų aukštų namas (dabar Maironio g. 11) su kolonomis ir erkeriu fasado centre (šie
neišliko), su dideliu kiemu ir kiemo fligeliais, pagaliau, su tikra sale, buvo
skirtas kitokio pobūdžio „klubui“ – tam, kas Rusijoje buvo vadinama „Дворянское
собрание“ (verčiant tiesiogiai, „Dvarininkų susirinkimas“, vieta, kur
susirinkdavo vietiniai rusų „aristokratai“). Savo atsiminimuose Sutkus namą
vadina „Karių klubu“: čia buvo Karininkų ramovės pirmtakė (kuri, atitinkamai,
turėjo persikelti į Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampą, į namą, kuris
šiandien vadinamas „Senoji ramovė“), ir tuo pačiu – taip pat teatras.
Su tais
teatrais turime tikrą painiavą. Jų pirmaisiais Laikinosios sostinės metais Kaune
buvo devynios galybės. Jie kūrėsi, pykosi, maišosi, dalinosi tomis pačiomis
patalpomis. Pasak Vytauto Bičiūno, Sutkaus „Tautos teatras“, oficialiai
įsteigtas 1919 metų balandžio 20 d., buvo pirmas ir buvo „valdžios šelpiamas“.
Toliau:
„Lenkams išgujus iš Lietuvos sostinės Kapsuko valdžią, į Kauną
persikelia K. Glinskio vadovaujama „Vilniaus studija“. Tuo pačiu laiku į Kauną
persikelia iš Vilniaus ir J. Vaičkaus skrajojamas teatras, dar Vilniuje mėginęs
pasidaryti nuolatiniu lietuvių teatro meno židiniu. (...) Galiausiai, „Tautos
teatro“ kolektyvas imasi vaidybos meno mokomojo darbo, „Vilniaus studija“ virsta
„Kareivių teatru“ (vaidinusiu Maironio g. 3 [to paties namo senasis adresas,
kitur „Karių teatras“]), o J. Vaičkaus artistų kolektyvas toliau bevaidindamas
ilgainiui darosi „L meno kūrėjų“ draugijos įsteigto nuolatinio dramos teatro
(dabar valstybės teatro) branduoliu“. „1921 m. susidaro nuolatinis dramos teatro
kolektyvas su trimis režisieriais: K. Glinskiu, J. Vaičkum ir Vitkausku
(ilgainiui lieka vienas K. Glinskis)“ (Bičiūnas 1999: 151-152).
Pats Bičiūnas
įsteigia „Žvaigždikio“ teatrą, „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ – Dramos ir
Operos „vaidyklas“. 1922 metais įsikuria Žydų vaidybos studija, kuriai metus
vadovavo Levinsonas; 1923 metais Juozas Vaičkus įsteigia dar vieną – „Šaulių
teatrą“. Ir tik tais pačiais 1923 metais „Vilkolakis“ pagaliau „oficialiai“
tampa teatru. Tuo būdu Suktus jau turi du savo teatrus viename name.
Aukščiau
paminėta „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ buvo įsteigta 1920 metų pradžioje,
„visiems menams suvienyti“. Daugelis steigėjų – tie patys + Sruoga ir Sutkus +
„patriarchai“ – Naujalis ir Maironis, ir dar Stasys Šilingas.
Anot Sutkaus, tai
„Vilkolakis“, gavęs „butą“ Maironio gatvėje, „pasikvietė“ kartu įsikurti ir LMK
Draugiją: „Taip netikėtai įsigijęs erdvesnes patalpas Vilkolakis pakvietė į jas
persikelti ir Lietuvių meno kūrėjų draugiją. Juk tai buvo giminingos
organizacijos, siekusios artimų tikslų, gyvenusios vienodomis nuotaikomis“
(Sutkus 1939: 326). Kaip tos nuotaikos nebūtų vienodos, jei abiejų steigėjai
buvo tie patys ir abiem faktiškai vadovavo tas pats Sutkus: oficialiai jis buvo
LMK draugijos pirmininko pavaduotojas, bet vadovavo ir jai, nes pirmininkas,
Adomas Varnas dar gyveno Vilniuje. „Draugijos valdyba pasiūlymą priėmė, su
sąlygomis sutiko ir 1921 m. pavasarį į Vilkolakio būstą persikėlė“ (Sutkus 1939:
327). Tačiau greitai Sutkaus (greičiausiai) įsivaizduojamos nuotaikos pasikeitė
ir 1922 metų pabaigoje abu, „Vilkolakis“ ir Draugija (jos Plastikos sekcijos
pirmininko Vienožinskio asmenyje), susipyko dėl tų pačių patalpų.
Iš pradžių
Draugijos veikla buvo greita ir vaisinga: įsteigtos Dramos ir Operos
„vaidyklos“, surengta Čiurlionio darbų paroda ir parengtas M. K. Čiurlionio
galerijos įstatymas. Vienožinskio Piešimo kursai, o vėliau Meno mokykla taip pat
siejama su Draugija. Visa tai 1921 metais. Ir visa tai tame pačiame name
Maironio gatvėje. Didžiokas (abiejų steigėjas) vėliau rašė: „Dviejų aukštų
namely, Maironio gatvėje, kurį dabar užima Konservatorija, nuo ryto iki vakaro
buvo posėdžiaujama ir darbas kunkuliavo. Visi meno klausimai buvo visų bendrai
svarstomi, visų kantriai buvo klausoma režisierių dogmatinių ginčų, muzikų
fantazijų ir poetų elegijų“. (Didžiokas 1990: 192). Vėliau draugija „išsiskirstė
sekcijomis: plastikų, rašytojų, muzikų ir teatralų. (...) Veikiausia ir
darbščiausia buvo plastikų sekcija. Kitos sekcijos arba tik iš vardo gyvavo,
arba į draugijos gyvenimą žiūrėjo platoniškai“ (Didžiokas 1990: 192).
Tame
pačiame name stovėjo sukrauti iš Maskvos parvežti Čiurlionio paveikslai, skirti
popieriuje jau įteisintai Čiurlionio galerijai, ar kažkam dar didingesniam, kas
Vienožinskio svajonėse iškildavo kaip „Meno rūmai“. Šis rašo, kad tai
„Vilkolakio“ intrigos atėmė patalpas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos
(Vienožinskis 1970: 70). Čiurlionio darbai ir kiti numatomų „Meno rūmų“
eksponatai (daugiausiai, etnografiniai) „ir toliau buvo laikomi draugijos bute,
atskirame uždarytame kambary, kolei Švietimo ministerija užleido savo rūmuose
tris kambarius“ (Vienožinskis 1970: 71) (Prieš atsidurdami Maironio gatvėje,
Čiulionio paveikslai spėjo pabūti Užsienio reikalų ministerijos „sandėliuose“, o
kas dėl Švietimo ministerijos, tai ji niekad nuosavų „rūmų“ neturėjo).
Vienožinskio požiūriu, kambarys, „būdamas paveikslų sandėlis, buvo pilnai
tinkamas“ (Vienožinskis 1970: 36). Kažkokiu būdu konfliktas dėl patalpų buvo
susietas su šiuo „sandėliu“. 1927 metų vasarą Galaunė straipsnyje „Čiurlionio
galerijos vargai“ rašė kad, kaip „Vilkolakis“ „pagrobė“ Lietuvių meno kūrėjų
draugijos „būstą“, Čiurlionio kūriniai „tiesiog barbariškai buvo mėtomi iš vieno
kampo į kitą“ (Galaunė 1970: 245). Anot jo, tai vyko jau 1922 metais. „Tiktai
1923 m. rudeniop tuometinio galerijos direktoriaus K. Sklėriaus dėka šis
galerijos turtas buvo surankiotas ir pergabentas į du Švietimo ministerijos rūmų
kambarius“ (Galaunė 1970: 245).
Nėra aišku ir kada tiksliai patalpas bandė
užimti Vienožinskis, tam organizavęs savo Piešimų kursų studentus, tarp kurių
buvęs Rimtas Kalpokas (rodos, su malonumu minįs visus Vienožinskio „nelegalias“
akcijas, kuriose jam teko dalyvauti) prisimena pastatą buvus „nenaudojama“ (ką
sunku įsivaizduoti): „Užėmėme ir pradėjome dirbti tuo metu nenaudojamame pastate
Maironio gatvėje. Atvykusiai policijai nepavykus mūsų iš ten iškeldinti, valdžia
atsiuntė kariuomenės kuopą, kuri šautuvų buožėmis mus iš užimtų patalpų išmetė
ir, pasivariusi Laisvės alėja senamiesčio link, iki sankryžos, paliko“ (In
Vienožinskis 1970: 318).
O štai būsimo Meno mokyklos direktoriaus Igno Šlapelio
įvykių versija:
„Dėl patalpų įvyko didesnis konfliktas su „Vilkolakiu“, kuris
tuomet veikė dabartinės muzikos konservatorijos rūmuose. 1921 m. rudenį buvo
susitarta su „Vilkolakiu“ įrengti to rūmo vestibiulyje Paišybos kursų kampelį.
Antrame aukšte, nuošaliausiame kambaryje, buvo sukrauti M. K. Čiurlionio
paveikslai ir tautodailės šiek tiek surankiotų pavyzdžių. Visi taip susikimšę
šiaip taip sugyvenome ir veikėme. Tai buvo iki 1922 m. pavasario. (…)
Paišybos
kursai, gavę smirdančią patalpą Liaudies namuose, (...) troško smarvėje ir
kamšatyje. Tuo tarpu LM Kūrėjų draugijos visos sekcijos, išskyrus Plastikų
sekciją, buvo apmirę, „Vilkolakis“ kiek pažabotas, buvo praradęs aštrumo ir
įdomumo. Tad Paišybos kursų mokytojų – jie sudarė Plastikų sekcijos daugumą –
buvo nuspręsta užimti „Vilkolakio“ patalpą (kurios savininkas buvo L. Meno
Kūrėjų Dr-ja), kur dabar Muzikos Konservatorija – Čiurlionies galerijai ir
Paišybos kursams. Nutarta ir padaryta: paskirtą dieną Paišybos kursų mokiniai
savo molbertus nusinešė iš Liaudies namų į „Vilkolakio“ patalpą ir uoliai
pradėjo darbą. „Vilkolakio“ vadovybė – A. Sutkus, K. Puida ir V. Bičiūnas
šaukdamiesi pagalbos kreipėsi į Policijos vadą Januškevičių. Tas parėdė Paišybos
kursus išmesti. Vieną popietę policija apstojo visą namą, kad niekas neišeitų ir
neišneštų. Visus ten buvusius mokinius ir mokytojus suėmė ir nuvedė į Policijos
nuovadą (29. III. 23 m. Apskr. viršininko padėj. Janušonis). Eidami į nuovadą
viduriu gatvės, kaip pridera suimtiesiems, giedojo, kiek balso turėjo, Lietuvos
himną, kas visai netinka areštantams. Man šioje iškilmingoje eisenoje neteko
dalyvauti: man buvo pavesta parašyti atsišaukimą į visuomenę. Tuo metu, kai buvo
kovojama ir kumščiuojamasi Maironio gatvėje, aš su mokiniu Vaškevičiumi skubiai
hektografavome Liaudies namuose jaudinantį, verksmingą atsišaukimą daugelyje
egzempliorių, kurie buvo išsiuntinėti Seimo nariams, šiaip jau visuomenės
veikėjams ir įvairioms įstaigoms. Buvo skųstasi Prokuratūrai, bet be pasėkų.
Policijos nuovadoje visi eisenos dalyviai buvo surašyti ir paleisti. Buvo
kalbama apie teismą, bausmes ir t.t., bet buvo apsieita be tų visų baisenybių,
nors ne be tam tikrų pasekmių. „Vilkolakio“ patalpos kurį laiką policijos
saugomos, kad neįsibrautų įnamiai“ (Šlapelis 2011: 7).
Tad tuo kartu
„Vilkolakis“ laimėjo.
Kitaip įvykius aiškina Sutkus. Anot jo, konfliktas,
privedęs prie to, kad „Vilkolaikis“ prarado patalpas ir galiausiai liovėsi
egzistavęs, ne tik buvo išprovokuotas LMK draugijos, bet ir buvo tiesiogiai
susietas su pastato nuosavybės teisių neaiškumu ir vienų ar kitų menininkų
„grupuočių“ buvimo jame teisėtumo pagrindimu. „Namas, kuriame naujai įsikurdino
Vilkolakis, dar iš carinių laikų priklausė „Kauno srities bajorų sąjungai“, tad
namas turėjo priklausyti Kauno savivaldybei; tačiau iš tikrųjų jo priklausomybė
buvo neaiški, ir jame įsikūrusios įstaigos neturėjo nuomos sutarčių, nes
nežinojo tiksliai, iš ko turi nuomotis patalpas“ (Sutkus 1969: 328).
Nesutarimai
tarp Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės dėl teisių į nekilnojamą
turtą Kauno mieste anuomet sukėlė nė vieną konfliktą (vienas tokių buvo kilęs ir
dėl Meno mokyklos statybos). „Vilkolakis“ pasirinko kliautis savivaldybe: 1921
metais gavo laikiną, o 1922 metais – nuolatinę nuomos sutartį su savivaldybe.
„Vilkolakis galėjo išsinuomoti visą antrą aukštą ir tris kambarius pirmame
aukšte. Būstas susidėjo iš nedidelės 238 vietų saliukės, kelių kambarių ir kitų
pagalbinių patalpėlių. Likusioje pirmojo aukšto dalyje, susidedančioje iš
aštuonių kambarių, tuo metu buvo įsikūrusi J. Naujalio išlaikoma muzikos
mokykla“ (Sutkus 1969: 328). Tai, kad 1922 metais „Vilkolakis“ ir LMK draugija
dar taikiai sugyveno, liudija pranešimai apie šiame name Maironio gatvėje
įvykusią Marko Chagallo parodą. Chagallas vyko iš Maskvos į Berlyną per Kauną ir
su savimi vežasi daugiau kaip 60 tapybos ir grafikos darbų (Lietuvos pasiuntinio
Sovietų Rusijoje Jurgio Baltrušaičio dėka). Parodos organizavimo nuopelnas tenka
LMK draugijai, Vienožinskis pasakė sveikinimo kalbą. Kalbėjo ir Kauno žydų
bendruomenės atstovai. Pastato salė, kurioje Chagallas pirmą kartą pristatė savo
autobiografiją „Mano gyvenimas“ ir skaitė jo ištraukas (suprantama, rusiškai),
visur vadinama „Vilkolakio“ salė. 1922 metų gegužės 25 d. oficioze Lietuva buvo
išspausdinta Vytauto Bičiūno recenzija. Bičiūnui paroda nepatiko. Chagallą jis
išvadino žmogumi, neturinčiu „ne tik fantazijos lakumo, bet ir minties
originalumo“ (Cit. Mulevičiūtė 2001: 91).
Pasak Sutkaus, po kiek laiko kilo
idėja „teises į patalpą perleisti Lietuvos meno kūrėjų draugijai – vyresniam
broliui, kaip anuomet vilkolakininkai tą draugiją vadino“ (Sutkus 1969: 328).
Kitaip tariant, „Vilkolaikis“ ne tik pasikvietė LMK draugiją „kartu gyventi“,
bet ir geranoriškai užleido jai nuomos teisę. Anot Sutkaus, Draugija pažadėjo
patalpas sutvarkyti, bet to nepadarė, o vietoj to „Draugijos suorganizuotųjų
meno įstaigų – operos, baleto ir dramos teatrų, piešimo kursų, muzikos mokyklos
– darbuotojai paprašė Švietimo ministeriją suvalstybinti jų įstaigas“ (Sutkus
1939: 329), ką ta ir padarė. Kitaip tariant, būdama ne tik netvarkinga, bet ir
klastinga „kambariokė“, Draugija siekė visiškai perimti patalpas, pasinaudojusi
dviejų „šeimininkų“ nesutarimu. Beje, dėl Draugijos „netvarkingumo“ kilo rimtų
abejonių. Minimą „saliukę“ (iš tikrųjų, tiems laikams visai nemažą salę), rodos,
rimtai „sutvarkė“ pats Dubeneckis (didelę painiavą šiuo klausimu sukėlė
Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 46), ją išpainioti reikalingas
papildomas darbas).
Antano Ingelevičiaus nuotraukoje "Vilkolakininkai geria" 1923 metų vasario mėn. afiša: „Nesuvalstybinta
Baidykla Vilkolakis“.
Supriešinti pastato „šeimininkus“ pavyko. Jau 1924 (o gal
tik 1925?) „Švietimo ministerija iškėlė miesto savivaldybei teisminę bylą dėl
namo priklausomybės“ (Sutkus 1939: 338). Vyriausias Tribunolas pastatą pripažino
valstybės nuosavybe ir perdavė Švietimo ministerijai, o ši paskyrė jį Muzikos
mokyklai (kaip atskirai valstybinei įstaigai, kitaip tariant, patalpas prarado
visi). 1933 metais mokykla gavo konservatorijos statusą ir, nepavykus
pasistatyti naujų rūmų, šiame name veikė iki 1949 metų, kai buvo iškelta į
Vilnių (ir tapo Vilniaus konservatorija). Ir nors vėliau čia veikė (ir interjerą
sunaikino) Valstybinis transporto darbuotojų mokymo centras, o, atkūrus
Nepriklausomybę, verslo centras, namas iki šiol vadinamas Konservatorijos
rūmais.
Dar ne Konservatorija
1925 metais „Vilkolakis“ prarado patalpas ir užsidarė. Tiesa, Sutkus
mini, kad 1925 metais, „Vilkolakiui“ užsidarius, į jį kreipėsi kino teatro
„Olimpija“ Laisvės alėjoje savininkas Bakas, girdėjęs, kad jo patalpas gali
atimti ir jas atiduoti „Vilkolakiui“ (prielaida, o gal tik pretekstas buvo
absurdiškas, nes Olimpijos“ nuomojama salė buvo privati, ir sunku būtų
įsivaizduoti, kad ji galėjusi būti sekvestruota nevalstybinės meno įstaigos
naudai) tad pasiūlė vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, netgi pasistatyti
jam naujus rūmus Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių sankirtoje; bet Sutkus atmetė
pasiūlymą, kaip teatro nevertų „spekuliantų“. (Sutkus 1969: 343-344). Ir liko
Sutkus be teatro ir be valdžios (miesto ar valstybės) paramos. Neilgam. Ir jį ir
jo (abiejų teatrų) aktorius priėmė Valstybės teatras, kurio direktoriumi jis
tapo 1926 metais (nors juo išbuvo, ne be skandalų, tik dviejus metus).
Dar 1923
metais (?) tą patį Maironio gatvės adresą (tada Maironio g. 3) savo reklamoje
pradėjo skelbti paslaptingas Šv. Luko cechas. Jį sudarė Bičiūnas,
Levinsonas-Benari ir Vilius Jomantas. Specializacija – bažnyčių dekoravimas.
Apie cecho veiklą žinių nėra, susidarė įspūdis, kad realiai dirbo tik Bičiūnas,
savo vardu. Levinsonas-Benari 1923 metais išvyko į Berlyną, o vėliau – į
Paryžių. Žinoma, kad 1927 metais Utenos bažnyčios klebonas Jonas Asminavaičius
ieškojo Šv. Luko cecho, norėdamas dekoruoti savo bažnyčią (Jankevičiūtė 2003:
256) ir kad 1928 metais prie cecho prisijungė Adolfas Valeška (o gal ir kiti),
kuris tikrai dirbo šioje srityje Kaune, o vėliau tapo Bažnytinio meno muziejaus
direktoriumi.
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Bičiūnas, Vytautas. Kaunas 1030-1930.
Kaunas: Naujasis lankas. 1999.
Bukauskaitė, Evelina. „Lietuvos žydų dailininko
Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“ // Menotyra (2012) T. 19. Nr. 1. P.
47-61.
Didžiokas. Vladas. „Dvidešimt plastinio meno metų“ // Lietuva 1918-1938.
(Kaunas: Spaudos fondas, 1938) Fotografuotas leidinys Kaunas: Šviesa, 1990. P.
189-210.
Didžiokienė, Barbora. Mažosios dailininkės prisiminimai. II. Vertė Ona
Mickevičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015.
Galaunė, Paulius.
Dailės ir kultūros baruose. Vilnius: Vaga, 1970.
Mulevičiūtė, Jolita. Modernizmo
link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M.
K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001.
Preišegalavičienė, Lina. Lietuvos
tarpukario interjerai 1918-1940. Kaunas: Vox altera, 2016. Preišegalavičienė,
Lina. Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba
1888-1932. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018.
Sruoga,
Balys. „Mūsų teatro raida“ // Kaunas 1918-1938. Kaunas: Šviesa, 1990. P.
211-236.
Sruogienė, Vanda (Sud.) Balys Sruoga mūsų prisiminimuose. Vilnius:
Regnum. 1996.
Sutkus, Antanas. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969.
Šlapelis, Ignas. Autobiografija // Kupiškės. 2011 Nr. 9.
Trumpa, Vincas. Apie
žmones ir laiką. Vilnius: Baltos lankos, 2001.
Urbšienė-Mašiotaitė, Marija.
Prisiminimai. Vilnius: Džiugas, 1996a.
Vienožinskis, Justinas. Straipsniai,
dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sud. Irena Kostkevičiūtė. Vilnius:
Vaga, 1970.
Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988.
Žmuidzinavaičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. Vilnius: Valstybinė grožinės
literatūros leidykla, 1961.
