Laisvės alėjos
nostalgija:
Donskių namai ir kavinė „Pasaka“
Šios vietos
istorija prasidėjo 1867 metais, kai Fišelis ir Dveira Donskiai čia pasistatė du
vieno aukšto mūrinius namus ir dar svirną kieme; o sprendžiant iš to, kad tarp
dviejų naujų namų stovėjo dar senesnis medinukas, vieta buvo gyvenama
tikriausiai nuo Naujo miesto plano atsiradimo (t.y. nuo 1847 metų), o gal ir
anksčiau; bet kuriuo atveju, tai – vienas seniausių Laisvės alėjos (anuomet
Nikolajevskio prospekto) užstatymų. Sklypas priklausė Kartofliškių palivarkui
ir pirklių Donskių šeima turėjo nuomos sutartį su palivarko valdytoju
Stanislovu Dobrovolskiu. Naujose mūriniuose namuose jie įrengė po vieną butą ir
po kelias krautuves.
Iš šių
dviejų namų šiandien išlikęs tik vienas – kuklus Laisvės alėjos namas, pažymėtas
25-tuoju numeriu. Jis beveik nepasikeitęs nuo 1875 metų, kuomet jam buvo
pristatytas antras aukštas, fasado dešinėje atsirado įvažiavimas į kiemą, o
kieme – dar laiptinės rizalitas, kuriame buvo įrengta virtuvė. Tiesių langų
sandrikų ir palangių stačiakampių eilė kairėje baigiasi vienišu balkonu,
apjuostu ažūrine metaline tvorele.
Atėjus
Tarybų valdžiai, nacionalizuotas antro aukšto butas tapo komunalinis, o 1969 metais
siuvimo fabrikas „Mada“ čia atidarė „prabangių“ drabužių atelję
„Liuks“ (gal dar yra ponių, kurios siūdinosi čia sukneles). Buvusiame antro aukšto bute ir šiandien veikia siuvykla.
O štai labiausiai mus dominantis 27-tas namas atsirado apie 1900 metus,
kai Fišelio Donskio sūnus Lipmanas Donskis nugriovė
du namus – tėvo statytą mūrinį ir seną medinį, o jų vietoje pasistatė naują dviejų
aukštų namą pagal Nikolajaus Andrejevo projektą. Istoristinės stilistikos namas
su grakščiu neobarokiniu frontonėliu kairėje, smulkiai dekoruotas – vienas
gražiausių Andrejevo fasadų puošybos pavyzdžių: langai įrėminti plonomis trijų
ketvirčių kolonėlėmis, su lenktais, lyg pakelti antakiai, sandrikais ir
pailgais ovalais palangių plokštėse; vidurinis langas, po kuriuo buvo
pagrindinio įėjimo portalas, įrėmintas piliastrais. Namą puošė ir į Laisvės
alėją išeinantys du balkonai. Kiemo fasadas – iš dešinės suapvalintas, su
nedideliu laiptinės rizalitu, papuoštu arkiniu langu su spalvotais stiklais, netikėtai
primena ankstyvojo moderno formas.
Kieme buvo
pastatytas dvejų aukštų fligelis, kuriame šeimininkas įrengė savo kontorą. Fligelis,
tokiu pat suapvalintu dešiniuoju šonu ir „banguoto“ pagrindo balkonu, buvo sujungtas
su pagrindiniu korpusu; jungiamoje dalyje kadaise buvo
virtuvė su balkonėliu (deja, balkonėlis buvo sunaikintas renovacijos). Apie 1908 metus kieme atsirado dar vieno aukšto
mūrinukas, skirtas nuomai (šį projektavo M. Segalovskis, dabar tai –pastatas Nr.
27b). Bendro abiejų Laisvės alėjos namų kiemo rytinėje pusėje buvo mūrinis
sandėlis, pietvakariniame – sodas ir daržas, o kiemo viduje buvo šulinys.
Grįžęs į Kauną po I pasaulinio karo, savininkas 1922 metais fligelio rūsyje
įrengė acto fabrikėlį.
Čia tikriausiai gyveno filosofijos daktaras Izaokas Donskis |
Antrame
namo aukšte buvo prabangus 9 kambarių savininkų butas. Nijolė
Lukšionytė-Tolvaišienė 2001 metais aprašė savininkų bute išlikusias autentiškas
interjero detales: holą su viršutiniu apšvietimu ir tamsaus medžio panėliais
padengtomis sienomis, baltų ir ornamentuotų žalių koklių krosnį, filingines
duris drožinėtais apvadais, parketą[1]. Name
ir fligelyje buvo ir daugiau butų: žinoma, kad savo prabangų butą Lipmanas
Donskis 1924 metais išnuomojo ką tik įsteigto Žemės banko kontorai, o 1920-1925
metais tuo pačiu adresu gyveno Martyno ir Ypatijos Yčų šeima su vaikais; kartu
gyveno Ypatijos motina Liudvika (Eglė) Šliūpienė. Šeimos draugė Vanda
Daugirdaitė-Sruogienė prisimena:
„Iš tų namų balkono Eglė galėjo
vaikams daug ką parodyti, kas vyko naujai atsikūrusios Lietuvos laikinojoje
sostinėje. Svarbūs valstybės vyrai veikėjai žygiuodavo arba važiuodavo Laisvės
alėja arklių traukiamais fajetonais (dar tada Kaune nedaug buvo automobilių).
Būdavo procesijų į Įgulos bažnyčią, kuri buvo čia pat, būdavo raitos ir pėsčios
kariuomenės paradų, eisenų, demonstracijų, muzikos ir triukšmo. Pravažiuodavo
ir arklio traukiama „konkė““[2].
Nors visai
gali būti, kad tai buvo namo Nr. 25 butas. Kai 1930 metais visa abiejų namų
valda atiteko Beilei Donskytei-Aškelienei, ji didžiulį butą padalino pusiau:
vienoje pusėje gyveno, kitą nuomavo. Išlikę 1931-1932 metų skundai dėl blogos
nuomojamo buto dalies būklės (esą buto Nr 1, kuriame tuo metu gyveno gydytojas
pulkininkas Jonas Augevičius, „net grindys peršviečia“). Lipmanas Donksis kaip
šio namo buto Nr. 3 gyventojas, vis dar įrašytas į 1935 metų telefonų knygą.
Toje pačioje telefono knygoje sutinkame šiuo adresu bute Nr. 9 gyvenusį jo sūnų, Berlyno
universiteto absolventą, filosofijos daktarą Izaoką Donskį (1898-1938, mirė
Paryžiuje). Tikriausiai, jis gyveno fligelyje.
Pirmuose abiejų
namų aukštuose veikė „Radio centro“, „Marginių“, „Higienos“ krautuvės. Nuo 1930
metų name Nr. 27 veikė filmų rodymo kontora „Ars“, kurios savininkas buvo Estijos
pilietis Leo Fallsteinas, nuo 1931 metų valdęs kino teatrą „Kapitol“; buvo taip
pat Leono Eitmano tekstilės krautuvė. Kieme, mūriniame sandėlyje veikė J. Kuznickio
ir L. Beilio spaustuvė.
1931
metais savininkė paprašė leidimo namo Nr 27 pirmame aukšte pagal architekto
Mozės I. Blocho projektą įrengti vitrinas. Kauno miesto Statybos skyriui
susirūpinus naujų virtinų tinkamumu, Donskytė-Aškelienė raštu tvirtino, esą „perdirbus
duris ir vitrinas, namo fasado išvaizda ne kiek nepasikeis blogon pusėn, bet
atbulai dar daugiau pagražins namo fasado išvaizda“[3]. 1936
metais fasadas visgi buvo rekonstruotas.
1937 m.
Statybos skyriaus aprašyme pažymėta, kad sklype iš viso yra keturi dviejų
aukštų mūriniai namai, mūrinė spaustuvė (buvusiame sandėlyje), mūrinis ūkinis
pastatas ir medinis sandėliukas. 1939 m. buvusio sandėlio pastatas buvo rekonstruotas
pagal architekto Romano Steikūno projektą. Dabar tai – namas Nr. 27a, kuriame
veikia baras „Lūžtanti banga“.
1940 metais
atėjusi Tarybų valdžia nedelsiant visa valdą nacionalizavo. Po II pasaulinio
karo buvusiame prabangiame Donskių bute įsikūrė rajono Komjaunimo komitetas, o
1957 metais butas tapo komunalinis. Patį didžiausią kambarį tada gavo mokyklos
direktoriaus, lietuvių kalbos mokytojo Jono Jurkšaičio šeima su dukra Kristina,
(vėliau Pauliukaitienė, buvusi Vytenio Pauliukaičio žmona) ir sūnumi Jonu, būsimu
krepšininku. Mokytoją apgyvendino tame pačiame dideliame kambaryje, kur prieš
tai buvusiame Komjaunimo komitete svarstė už „antitarybinį“ eilėraštį; šeima
pertvaromis padalino kambarį į tris dalis. Kiti, spaudoje minimi šio buto
gyventojai buvo Jadvyga ir Bronius Navickai, jų dukra Danutė Boreikienė; Janina
Laurinaitienė[4].
2013 metais čia vis dar buvo draugiškas komunalinis butas, kuriame gyveno
penkios inteligentų šeimos; interjero detalės nyko. Vėliau pastatas
privatizuotas, 2016 metais antrame aukšte ir palėpėje buvo įrengiami nauji
butai. Štai kaip sutvarkyta namo laiptinė atrodo šiandien:
Laiptinės lubų tapyba |
Buto durys |
Vienas fligelio gyventojas kiemą „papuošė“
keistų objektų instaliacija, atnešusia kiemui savotišką populiarumą.
Ir pabaigai
– apie „Pasaką“. Vaikų kavinė Donskių namo pirmame aukšte buvo įrengta apie
1960 metus. Jos interjero autorės buvo Stasio Ušinskio seserys Vida ir Filomena
Ušinskaitės. Tiesa, 1970-1971 metais interjeras buvo pakeistas; tuomet atsirado
vitražai, o sienos buvo nutinkuotos reljefiniu tinku. Kavinės iškabai vietą padaryti buvo nugriauti abu fasado balkonai. Herkaus Kunčiaus romane Dervišas iš Kauno yra šios vietos
aprašymas:
„Netoli Soboro atsiradusią vaikų kavinę „Pasaka“ architektai
suplanavo genialiai. Po dešinei buvo įrengta salė vaikams su nykštukams
skirtomis kėdutėmis ir miniatiūriniais staleliais. Kairėje – baras suaugusiems.
Kol vaikučiai kirsdavo kiškio blynelius ar siurbčiodavo pieno kokteilius
vitražais išpuoštuose pasakų namelių boksuose, tėveliams buvo sudarytos
palankios sąlygos pamiršti kasdieninius rūpesčius, ramia širdimi
atsipalaiduoti. Susėdusiems bare už pasagos formos stalo siūlydavo ne tik
kavos, arbatos, bet ir stipresnių gėrimų. Dėl šios priežasties savaitgaliais
vaikams ėmus zirsti, kad nori į „Pasaką“, net sunkiausių pagirių kamuojami
gimdytojai nesipriešindavo ten nueiti“[5].
Niekad
nesu buvusi „Pasakos“ kavinėje. Bet žinau, kad buvusieji labai jos pasiilgsta.
„Pasaka“ buvo uždaryta 1996 metais, jos interjeras buvo sunaikintas; 1997
metais šioje vietoje trumpai veikė kavinė „Michele“. Nuo 2003 metų čia buvo „Salamander“
batų parduotuvė, dabar – itališkas restoranas „Casa della pasta“.
[1] Nijolė
Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos
laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 129-130.
[2] Cit. Jonas Aničas. Jonas ir Martynas Yčai. Vilnius: Vaga,
2007. P. 423.
[3] http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/440
[4] Nijolė Storyk. „Paskutinė „komunalkė“ – buvusiame Donskių name“ // Lietuvos žinios. 2013-03-17.
[5] Herkus Kunčius. Dervišas iš
Kauno. Vilnius: Kultūros barai, 2014.