Kaunas nykstantis ir išnykęs: „Galdiko namelis“ (Savanorių pr. 81)

2019 metai

Nedidelis „sodybinio“ tipo XIX amžiaus pabaigoje statytas mūrinis namas, kurio griuvėsiai dar riogso už tvoros Savanorių prospekte tarp A. Mackevičiaus ir Aviečių gatvių, tarpukariu priklausė dailininkui Adomui Galdikui, tad meiliai vadinamas „Galdiko namelis“.

1894 metais šį sklypą prie Sankt Peterburgo plento (taip anuomet vadinosi Savanorių prospektas) nusipirko Vincas ir Marija Satkevičiai. Jie čia pasistatė du namus: vieną mūrinį, gyvenamą, septynių kambarių „dvarelį“; kitą – medinį, skirtą krautuvei ir kepyklai. Iki mūsų dienų išliko (jei taip galima pasakyti) tik mūrinis namas.

Namas puošnus: trys centriniai langai arkiniai, apjuosti archivoltais, vainikuoti trikampiu karnizu – čia buvo svetainė; kiti langai stačiakampiai su dantytais sandrikais ir dekoratyvinėmis įdubomis apačioje. Rytiniame namo gale buvo įėjimo prieangis. 1923 metais namą paveldėjo Satkevičių sūnūs, o 1927-1944 metais jis buvo Adomo ir Magdalenos Galdikų nuosavybė. Dailininkas Adomas Galdikas (1893-1969) dėstė Kauno Meno mokykloje, o jo žmona Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891-1979) buvo iškili katalikų veikėja – pedagogė ir politikė: Lietuvių katalikų moterų draugijos pirmininkė, Steigiamojo Seimo, Pirmojo, Antrojo seimų narė ir Trečiojo Seimo vicepirmininkė, Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų seminarijos direktorė. Abu pasitraukė į Vakarus 1944 metais, o jų namas liko be šeimininkų.

Rašytojas ir žurnalistas Pulgis Andriušis taip atsimena savo apsilankymą pas Galdikus: „Nueinu į baltą mūrinuką su kolonomis Savanorių prospekto ir Italijos gatvės [taip anuomet vadinosi A. Mackevičiaus gatvė] kampe. Nepaprasta švara, užuolaidų užuolaidos, lyg tik ką iš skalbyklos, sienose litografijos, prie adverijų [durų staktų] statulos“. Nepaprastai tvarkingi šeimininkai net neleisdavo svečiams rūkyti namo viduje[1]. Tikriausiai, prieangis (kurio dabar nebėra, liko tik trikampio stogelio žymė sienoje) buvo papuoštas kolonomis. O minimos litografijos ir statulos priklausė turtingai namuose laikomai meno ir liaudies dirbinių kolekcijai.

2017 metai

Žurnalistė, Lietuvių katalikų moterų draugijos veikėja Ona Gaigalaitė-Beleckienė, buvusi dažna viešnia Galdikų šeimoje (šiuose namuose 1930 metais Galdikienė netgi iškėlė jų su Povilu Beleckiu vėstuves), prisimena, kad Galdikų namuose „puikavosi daugybė įvairių paveikslų, skulptūrų, liaudies meno ir keramikos dirbinių. Ypač daug Galdikai turėjo smūtkelių, rūpintojėlių, koplytėlių, Šv. Jurgių ir Marijų. Būdavo, įeini į vieną ar kitą kambarį, ir nežinai, kur esi – namuose ar muziejaus salėje. Meniški buvo ir kambarių baldai, su meile padaryti žinomo baldžiaus Prapuolėnio“[2]. Pirmą kartą jai apsilankius, „vienaaukštis namelis atrodė apšepęs ir neišvaizdus, tik prie durų puikavosi naujų baltų lentų sukalti laipteliai. (...) Įžengus į jų butą, pasijutau atėjusi į muziejų ar į meno galeriją, baldų nemačiau, tik meno kūrinius: skulptūras, drobes, inkrustuotus perlamutru ar gintaru rašomąjį stalą, spinteles, tarytum čia buvo susirinkę kunigaikščio Oginskio dvaro likučiai ir subėgę visos Žemaitijos dievukai: rūpintojėliai, šventieji Jurgiai ir Mykolai archangelai“[3].

Adomo Galdiko paveikslas, 1927 metai

Už namo buvo sodas, kuriame taip pat buvo pristatyta koplytėlių, skulptūrėlių, akmenų ir kryžių. Baisiai ilgas (net 24 su puse metrų), iš visų pusių „aplipęs“ prieangiais („gonkomis“) senas medinis namas stovėjo šalia, galu į Savanorių prospektą; jo dalis buvo išsikišusi į Aviečių gatvę. Čia gyveno nuomininkai (tad, kai sakoma, kad toks ir toks gyveno pas Galdikus, nėra visiškai aišku, kokiame būtent name buvo gyvenama). 1931 metais savininkai net du kartus (gegužę ir birželį) prašė leidimo uždengti skarda seno namo stogą. Namas esą yra „visai geras“, „išnuomotas trims metams ir gyventojai reiškia nepasitenkinimą, nes lietus perlija lubas“. Tačiau, nors namo stovis buvo pripažintas „patenkinamu“, stogo remontuoti neleido: pirmą kartą dėlto, kad namas yra „mūro kvartale“ (kur gi, Aviečių gatvėje) ir dar...per ilgas; antras atsakymas konkretesnis: „trobesys neturi reikalaujamo atstumo nuo mūro trobesio ir dalinai išsikišęs į Aviečių gatvę“[4]. Susirašinėjimas rodo, kad Galdikai rūpinosi valda, iš kurios turėjo ir pajamų, ir, beje, kepykla šiame name veikė.

Vienu metu pas Galdikus gyveno kompozitorius, Kauno konservatorijos dėstytojas Jonas Bendorius (1889-1954). 1927-1930 metais čia pat gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, pas kurį lankydavosi Stasys Šalkauskis su žmona Julija[5].

Gaigalaitė-Beleckienė prisimena: „Per įvairias šventes pas juos rinkdavosi senimas ir jaunimas, visada stalas paruoštas vaišėms ar kukliai arbatai. Čia sutikdavau dailininkus – Vienožinskį, Rumšą, Kalpoką, Šileika, Dubeneckius, vyrą ir žmoną, Šimonį, Šlapelį, Truikį. Prapuolenį, Tamošaitį, Kairiūkštytę-Jacinienę ir kt.“ O Vienožinskis, esą juokais vadindavo Galdikienę „latrų menininkų šventoji madona“[6].

1956 metais, Gaigalaitei-Beleckienei grįžus iš tremties, ją apsilankęs Jonas Prapuolenis, „kadaise buvęs beveik kasdieninis svečias Galdikų namuose, (...) prašė, nežinau savo vardu ar kieno įprašytas, ar įgaliotas, kad rašyčiau Galdikams, jog grįžtų į Lietuvą su visu savo namo turtu. Jų daiktai, kurie pas jį – gražūs meniški baldai su gintaro inkrustacijomis bus grąžinti jiems“. Beleckienė parašė. Galdikienė į tai atsakė laišku, „pilnu skausmingo kartėlio“: „Pasakyk tiems, kurie nori, kad grįžtume, tegu surenka tą, ką mes palikome pasitraukdami...ką begėdiškai išgraibstė“.[7] 1929 metais pagaminti baldai išliko ir šiandien priklauso Prapuolienių šeimai.

2017 metai

Nuo 1989 metų „Galdikų namelis“ stovi apleistas. 1998 metais buvo bandymų jį gaivinti tuometinio Kauno Dailės instituto iniciatyva, bet viskas baigėsi niekuo. Norėta įsteigti jame Adomo Galdiko tapybos muziejų. 2001 metais namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 2011 metais vis dar (jau) Vilniaus dailės akademijai priklausęs namas degė (niekas negalėtų paneigti, kad nebuvo padegtas), po gaisro apie jo apverktiną būklę buvo daug rašyta spaudoje. Visą tą laiką buvo tikimasi jį parduoti. 2012 metais žurnalistės klausimų prispirtas VDA Kauno Dailės fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis tvirtino, jog namas nėra toks jau ir vertingas, kaip manoma. Anot jo, „Amžiną atilsį A. Galdikas šiame name yra praleidęs tik kelerius metus. Kai jis jį įsigijo, jis jau buvo avarinės būklės. Nuo to meto namas ir vargsta“[8]. Toks vargano būsto apibūdinimas akivaizdžiai prieštarauja nepaprastai namo švarai ir tvarkai, bei muziejaus atmosferai, aprašomai tarpukario Galdikų sviečių, o ir name, šeimos turėtame 17 metų, vargu ar per tą laiką šeimininkai praleido „tik kelerius metus“. Kaip ten bebūtų, nuo 2012 metų apie tolesnį namelio likimą nieko negirdėti.

O juk „Galdiko namelio“ likimas galėjo ir kitaip susiklostyti: jis galėjo atitekti 1989 metais prie Lietuvos Kultūros fondo įkurtai Montessori draugijai. Sumanymas kilo iš pranciškonių vienuolyno, kurio steigėja, Adomo Galdiko sesuo Ona Galdikaitė, buvo teisėta namo paveldėtoja. Namelis būtų buvęs restauruotas (kas be ko, ir rekonstruotas) ir jame būtų įkurtas Montessori pedagogikos centras. Labai seni laikai, kurių šiandien jau niekas neatsimena – pati Lietuvos Atgimimo pradžia.

Teko matyti dar gyvą Oną Galdikaitę – Vynmedžio Šakelę (toks buvo jos literatūrinis vardas) – motiną Augustiną (toks buvo jos vienuoliškas vardas). Senutė gyveno vienuolėms priklausančio Kapsų g. 108 namelio mansardoje, globojama sesers Benvenutos (Ados Urbonaitės).

Tarpukariu Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacija turėjo Žemaičių gatvėje vienuolyną (dabar Žemaičių g. 85), o, šalia – Montessori vaikų darželį (dabar Pažangos g. 5). Vienuolyno ir vaikų darželio gražinimu seserys pradėjo rūpintis daug anksčiau, nei prasidėjo Atgimimas, – vos papūtus laisvės vėjams, gal tik tokioms jautrioms optimistėms, kaip sesuo Ada, juntamiems. Tiesa, užtruko ilgai: 2000 metais seserys dar „sėdėjo ant lagaminų“ (tiksliau, ant knygų ryšulių), laukdamos, kada galės kraustytis į savo vienuolyną; o buvęs vaikų darželio namas joms taip ir nebuvo grąžintas.

Buvusio vienuolyno patalpose tarybų valdžios įkurdintas Pedagogikos muziejus su Montessori pedagogais išeivijoje ryšius užmezgė jau 1985 metais. O su Amerikoje gyvenusia garsia tarpukario pedagoge Domicele Petrutyte susirašinėti pradėjo pati Galdikaitė ir sesuo Ada. Toks jau buvo tų paskutinių imperijos metų paradoksas, kad patalpas užėmusi „valdiška“ įstaiga ir teisėti tų patalpų savininkai dirbo kartu.

Domicele Petrutyte prieškario Lietuvoje dirbo tiek pranciškonių, tiek Trakų gatvėje buvusiame Marijos Varnienės Montessori vaikų darželyje. Iš tikrųjų, ji netgi buvo įstojusi į pranciškonių kongregaciją ir būtent Ona Gaidikaitė, sumaniusi įsteigti prie vienuolyno vaikų darželį, kadaise pasiuntė postulantę Petrutytę į M. Montessori kursus Italijoje. (Beje, dviejų dailininkų Adomų – Galdiko ir Varno šeimos susietos per vaikų darželius, kurių vieną – vieno dailininko sesuo, kitą – kito dailininko žmona buvo įkūrusios.) 1987 metais Petrutytė pradėjo lankytis Lietuvoje, o 1989 metais gimė sumanymas Motinos Augustinos brolio name įkurdinti Montessori kursus, o pastogėje įrengti butą, kuriame galėtų apsigyventi Petrutytė, norėjusi visam laikui grįžti į Lietuvą. Namo rekonstrukcijos projektą parengė architektė Diana Pikšrienė. Planas nebuvo įgyvendintas, anot architektės, „dėl namo nuosavybės teisės dokumentų sutvarkymo ir kitų trukdžių“[9].

Ona Galdikaitė mirė 1990 metais, būdama 91-rių, likus mėnesiui iki Nepriklausomybės atkūrimo. Bet kongregacijos seserys dar ilgai nenuleido rankų, norėdamos gauti „Galdiko namelį“. Kultūros vertybių apsaugos departamentas (rodos, taip buvo vadinama atitinkama įstaiga) pateiktam rekonstrukcijos projektui neprieštaravo, o Kultūros ministerija netgi žadėjo finansinę paramą. Jei tai reiškia, kad tuo metu namas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, įvykių chronologija tampa nebeaiški. Ką gi, jau turėjome priprasti prie tokių laiko paradoksų, kai kai kurie dalykai vyksta labai ilgai (metų metais irsta nežinia kam priklausantys pastatai), o kiti stebėtinai greitai (parduota-nugriauta-pastatyta).

Ada Urbonaitė mirė 2009 metais, būdama 88-rių metų amžiaus. Domicelė Petrutytė mirė Čikagoje 2010 metais, būdama 97-rių.

---

[1] Pulgis Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 94.

[2]Ona Gaigalaitė-Beleckienė. „Kvietęs mus į spalvų odiseją. Iš atsiminimų apie Adomą Galdiką“ // Fontanas. Žaliakalnio kultūros almanachas. 2009. Nr. 1. P. 86-89. P. 89.

[3] Ona Gaigalaitė-Beleckienė. Neužmirštami metai. Kaunas: Naujasis lankas, 2004. P. 92.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6893.

[5] Julija Šalkauskienė. Į idealų aukštumas. Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 1998. P. 79. Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė rašė: „1927 metais Putinas persikėlė į Adomo Galdiko namus Savanorių prospekte, vėliau iš čia persikraustė į Aukštaičių gatvę. (...) Nuo 1931 m. rudens (kol Putinas buvo Prancūzijoje) gyvenau su jo seserim Magdute tame bute“ (In Donata Mitaitė (sud.). Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius: Vaga, 1992. P. 198).

[6] Ibid. P. 93

[7] Ibid. P. 101.

[8] Vereta Rupeikaitė. „Naujo šeimininko A. Galdiko namas lauks su laikinu stogu“ // Kauno diena. 2012-03-02.

[9] Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė ir Gražina Trimakaitė (Sud.) Sesuo Ada. Pašaukta ginti Tautos sielą. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2010. P. 100.

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Kazio Pociaus namas (buvęs „Lozanos“ viešbutis,

Vytauto pr. 2 / M. K. Čiurlionio g. 21)

2016 metai

Išėjusius iš Kauno geležinkelio stoties iš dešinės pasitinka buvusio „Lozanos“ viešbučio pastatas, kurio suapvalintas kampas su laiptuotu atiku žymi Vytauto prospekto pradžią. Nedidelis modernistinių formų namas atrodo kiek „provincialus“ (kaip, po teisybei, ir visas Vytauto prospektas), „miesto vartams“ per kuklus, nors, be abejo, šiam garbingam vaidmeniui tinkantis labiau nei priešais stovintis jo „brolis“. Abu namai buvo statomi tuo pat metu, 1930-aisiais, kai Laikinoji sostinė šventė Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus, kiek įmanydama stiebėsi, augdama ir išaugdama į „tikrą“ – „modernišką“ ir modernistinę – europinę sostinę.

Iki tol sklypas priklausė vokiečiui Edvardui Pešlatui (pasirašydavo „Peshlat“)[1]. Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje jau 1914 metais stovėjo nedidelis medinis namas; kiek toliau, galu į Čiurlionio gatvę – dar vienas, didesnis, užėmęs kažkiek gatvės ploto (1926 metų vasarą buvo surašytas policijos raportas, kad Pešlatas „nepašalino iškišulio trobos Čiurlionies gatvės teritorijoje“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 9624). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą.

Tiesa, 1923 metų gegužės 8 d. architektas Eduardas Pejeris prašė leidimo Pešlato restorano statybai šiame kampe. Projektuojamame dviejų aukštų mūriniame name buvo suplanuotas ne tik restoranas pirmame aukšte, bet ir viešbučio kambariai antrame. Namas turėjo būti gražus: platūs, rustais išryškinto pirmo aukšto langai buvo arkiniai, antrame aukšte – paprastos stačiakampės formos. Į Vytauto prospektą žiūrėjo simetriškas pagrindinis fasadas su arkiniu portalu centre, pro kurį buvo įėjimas į restoraną ir viešbutį. Virš portalo buvo balkonas, virš jo – numatomas įstaigos pavadinimas ir pusapvalus frontonas su špiliu. Šalia įėjimo buvo numatytos dvi krautuvės. Čiurlionio gatvės fasado kraštuose buvo po balkoną ir frontonėliai su dekoratyvinėmis vazomis virš jų. Statybos leidimas buvo duotas gegužės 25 d. (F. 218, ap. 1, b. 85).

1925 metų vasario 26 d. Amerikos Žibalo Prekybos bendrovei (tiksliau, Vokietijos-Amerikos, nes jos firminiai blankai buvo parašyti tik vokiečių kalba, o „kilusi“ ji buvo iš Memelio, t.y. Klaipėdos) buvo leista Pešlato kieme pasistatyti benzino kolonėlę, ką ji ir padarė, tiesiog vidury kiemo, benzino „išdavimui kasdieną augančiam automobilistų skaičiui“  (Ibid). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą. Situacijos plane pavaizduotas kampinis namas vis dar medinis, tad galima numanyti, kad gražus Peyerio mūrinukas, skirtas restoranui ir viešbučiui, taip ir nebuvo pastatytas (tik architekto pavardė įėjo į šio sklypo istoriją). Gali būti, kad maitinimo ir apgyvendinimo įstaigą „šveicarišku“ „Locarno“ pavadinimu Pešlatas laikė dar sename mediniame name.

1928 metų rudenį priešais savo kampinį namą, prie Čiurlionio gatvės šaligatvio Pešlatas pasistatė medinį kioską. Kioskai tais laikais buvo statomi gražūs, puošti frontonėliais, piliastrais, drožinėtomis detalėmis. Šį kioskelį taip pat suprojektavo architektas Eduardas Peyeris[2]. Už poros namų toje pačioje gatvėje stovėjo dar vienas, dar puošnesnis kioskas, kuriame prekiauta „limonadu, vaisiais, papirosais, laikraščiais ir t.t.“[3]. Vėliau, priešais jau naują namą iš Vytauto prospekto pusės atsirado „spintelė“ „laikraščiams, papirosams ir kt. mažmožiams pardavinėti“, kurią iki 1940 metų laikė Vincas Obolevičius, gyvenęs kitoje prospekto pusėje, Romo name[4]. Priešais geležinkelio stotį buvo gera prekybos vieta, kur netrūko atvykstančių ir išvykstančių, išlydinčių ir pasitinkančių pirkėjų. O stoties turgaus tada nebuvo.Užtat priešais stotį galima buvo išsikvieti taksį: 1930 metais prie benzino kolonėlės, kurios pavadinimas jau buvo „Dapolin-Baby“, buvo įrengta "„Taxi“ automobiliams iššaukti vieta“ su telefonu.

2016 metai

1930 metais sklypą nusipirko vienas iš brolių „amerikiečių“ Kazimieras (Kazys) Pocius. Balandį jis prašo leidimo Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje statyti trijų aukštų namą. Projekto autorius – inžinierius Aleksandras Gordevičius. Tais pačiais metais pastatytas namas buvo mažesnis nei dabar: suapvalintu kampu sujungti jo sparnai buvo bemaž vienodo ilgio, Čiurlionio gatvės korpusas tik vienu langu ilgesnis; kieme ties jų sujungimu buvo laiptai. Antras sklype stovėjęs medinis namas, tikriausiai, buvo paliktas, nes apie būtinybę jį nugriauti kalbama tik per 1938 metų statybą[5].

1936 metai.

Į akis krenta tamsus fasado tinkas su baltai išryškintomis karnizų juostomis bei iškabomis.

Iš Amerikos atvykę broliai Kazys ir Stasys Pociai turėjo Kaune plačius verslo užmojus. Jų statyti, parduoti ar išnuomoti namai įėjo į miesto istoriją: vienas brolių turėjo du viešbučius, antras –kino teatrą.

Kazys Pocius 1928 metais pasistatė Laisvės alėjoje net du namus vieną priešais kitą. Pagal 1927 metais to paties inžinieriaus Gordevičiaus sukurtą projektą buvo pastatytas trijų aukštų namas Nr. 23, kurio antrą aukštą Pocius iš karto išnuomavo Radiofonui, o patį namą pardavė gydytojui Efimui Paulauskui. Priešais iškilo keturių aukštų namas Nr. 32, kuriame įsikūrė viešbutis „Roma“ bei apsigyveno pats savininkas[6]. Panašu, kad tai irgi buvo Gordevičiaus darbas: du putti su girlianda ir kartušu virš įėjimo – jo fantazijai būdinga puošmena. Šiandien namą užima Kauno apygardos prokuratūra.

Stasys Pocius 1929-1930 metais praturtino Laisvės alėją (o tuo pačiu ir miestiečių laisvalaikį) dideliu namu Nr. 46 su dekoratyvine vaza ir broma, per kurią buvo patenkama į kieme pastatytą kino teatrą „Forum“, vėliau pavadintą „Laisvė“. Inžinieriaus Karolio Reisono suprojektuotas kino teatro pastatas šiandien apleistas ir parduodamas (jei dar nėra parduotas) nugriovimui. Pats savininkas gyveno Laisvės alėjos name; tiesa, 1938 metais jį galima buvo rasti Žiegždrių dvare (spėju, kad jis galėjo prisidėti prie ten iki 1939 metų vystomos saldainių gamybos).

Broliai Pociai turėjo verslo interesų ir kitoje Vytauto prospekto pusėje. Kaziui Pociui priklausė sklypas netoli Šiaulių gatvės, prie Girstupio upelio, toje vietoje, kur dabar stovi sovietinės statybos daugiabutis. Šalia, prie Šiaulių gatvės (šiandien jau buvusios „Ekspress“ kavinės vietoje), sklypą nusipirko brolis Stasys. Žemė buvo nuomojama: Kazio Pociaus sklype 1937 metais atkakliai buvo bandoma pastatyti garažą: leidimo prašė ir nuomininkas D. Ziskindas ir pats Kazys Pocius, savo gyvenamą adresą nurodęs jau Vytauto pr. 2 name; prašytojai leidimo negavo.

1937 metų pabaigoje Stasys Pocius dokumentuose figūruoja jau ne tik savo vardu, bet ir kaip Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjas, o tai leidžia manyti, kad jo brolis Kazys tais metais pasimirė. 1938 metų vasarį Stasys Pocius prašo leidimo sandėlio statybai jam priklausančiame gretimame sklype prie Šiaulių gatvės, tačiau leidimo taip pat negauna. Rodos, miesto valdžia nebuvo linkusi dauginti šioje miesto vietoje tokių „utilitarinių“ statinių, kaip garažai ir sandėliai (juolab, lentiniai), skaičių: į miesto centrą vedantis Vytauto prospektas turėjo būti užstatomas solidžiais, ne mažesniais kaip trijų aukštų namais, atitinkančiais gatvės padėtį. Iš Stasio reikalaujama, kad jis 1939 metais užstatytų prospekto perimetrą „trijų aukštų trobesiais“; galima spėti, kad sklypas (tikriausiai, abu sklypai) buvo neužstatytas. To meto dokumentai rodo abiejų sklypų nuosavybės klausimą buvus ne visai aišku. Kai Stasys buvo anonimiškai įskųstas be leidimo statęs net du lentinius sandėlius (jie buvo skirti kokliais prekiaujančio nuomininko Mato Daugučio prekėms laikyti), Kauno apylinkės teismas nesugebėjo išsiaiškinti, kam iš tikrųjų priklauso sklypas, Stasiui ar jo (jau mirusiam) broliui. Painiava pasinaudojęs kaltinamojo advokatas Liudas Šmulkštys „prašo nutraukti bylą prieš Stasį Pocių, nes turtas ne jo, o Kazio Pociaus“. O „liudininkas Miknevičius parodė: kieno turtas, nežinau, o kad Stasio, tai jam pasakė Daugutis, kuris pats tą sandėlį ir statė. Tas sandėlis koklių yra Daugučio“. Teismas nutarė „bylą nutraukti, nes netinkamam kaltinamajam iškelta“[7]. 1939 metais abu sklypai buvo parduoti.

2016 metai. Čiurlionio gatvės fasadas

2018 metai. Kiemo fasadas.

Bet grįžkime prie mūsų kampinio namo. Naujas trijų aukštų namas šalia anuomet prospekte stovėjusių senų medinukų atrodė „moderniškai“: jo grakštus suapvalinto kampo judesys atkartojamas kiekvieno aukšto tarpaukštinių juostų ir, pasiekęs laiptuotą kampinį atiką, tartum kelis kartus jame apsisuka. Toks juostuotas „bokštelis“ buvo mėgstama Gordevičiaus architektūros detalė.

Viešbutis, pakeitęs pavadinimą į kitą „šveicarišką“ – „Lozana“, gero vardo neturėjo: stoties rajone esantis viešbutis tradiciškai teikė prostitučių paslaugas. Pirmame aukšte buvo įsikūręs populiarus restoranas. Į jį, kaip ir į kitą, geležinkelio stotyje buvusį restoraną, gėrikai atslinkdavo iš miesto centro „pratęsimui“. Unė Babickaitė prisimena, kaip netoli geležinkelio stoties abu su vyru sutiko Balį Sruogą, kurį, jau apygirtą, palydėjo į „Lozaną“ ir ten „pavaišino“[8]. Tiek viešbučio, tiek restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslas atiteko Stasiui Pociui.

Restorane „Lozana“ grojo Jurgio Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras (iš Vilniaus atsikraustę Stupeliai giminiavosi su Hofmekleriais; visi gausios šeimos nariai buvo muzikai). Lankytojų laukė smagios pramoginės programos: „„Lozanoje“ galėjai pasižiūrėti dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir persirenginėjimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas tegu primityvių, bet aštrių Juozo Biržinio kupletų“[9].

Dabartinę savo išvaizdą namas įgijo 1938 metais. Pačioje 1937 metų pabaigoje Kauno miesto savivaldybės Statybos skyrius gavo Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjo Stanislavo Pociaus prašymą leisti „pristatyti“ prie esamo namo dar vieną trijų aukštų namą Čiurlionio gatvėje. Tai buvo ne visai „namas“ ir netgi ne priestatas: pastatas tiesiog pailgėjo iki sklypo gale esančio įvažiavimo į kiemą, o toje vietoje stovėjęs senas medinis namas buvo nugriautas. Šį kartą projektą parengė ir techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius Grigorijus Gumeniukas. Naujame fasade tęsėsi karnizų ir pirmo aukšto apdailos horizontalės, padidėjo atstumai tarp langų, o centre buvo padaryta „modernistinė“ laiptinės vertikalė. Čia buvo numatyta įrengti vieną butą ir keturis papildomus viešbučio kambarius; pirmame aukšte buvo išgriauta senojo namo sieną restorano salei padidinti.

Nežinomų tarpukario metų nuotrauka. Fasado spalvos pasikeitė: šviesų tinką papildo tamsūs karnizai ir iškabos. Šalia stovi į šaligatvį „išsišokęs“ senas medinis dviejų aukštų namas, kurio numeris buvo 2a (tai rodo, kad kadaise tai buvo vienas sklypas); ten veikė prastos reputacijos viešbutėlis „Rytas“. Ant jo sienos matosi tikriausiai nuo vienaaukščio Pešlato namo ugniasienės likęs pėdsakas, šalia kurio stovi minėta Obolevičiaus „spintelė“. Du vitrininiai langai ir įėjimas namo gale – tai „Paramos“ krautuvė; šalia – žemesnės durys, vedančios į viešbutį; suapvalintame kampe – įėjimas į restoraną, kurio salė su vitrininiais langais išsidėstė palei Čiurlionio gatvę. Aukštas stogas dengtas skarda.

1940 metų pavasarį laikraštyje Lietuvos aidas skelbta visų tuometinių Kauno viešbučių kritika neapėjo ir „Lozanos“. Anot kandaus korespondento atsiliepimo, „Lozana“ tuo „patogi“, kad joje iš koridoriaus tiesiai patenki į išvietę, o viešbučio kambariai susisiekia su privačiais butais[10]. Viename iš tų butų 1941 metų pradžioje gyveno Vladas Juškevičius[11], galimai, bendrasavininkas (1938 metais jis buvo Laisvės alėjos namo su viešbučiu „Roma“ bendrasavininkas).

1944 metai. 

Raudonosios armijos karys-„išvaduotojas“ reguliuoja eismą priešais karo nusiaubtą namą.

Po karo buvo įstatyti nauji langai, kurių dauguma vis dar vietoje. Jų skaidymas buvo žaviai „archaiškas“, su smulkiai dalijamu aukštutiniu tarpsniu, dėl ko susidaro įspūdis, kad ir pats namas statytas anksčiau nei yra iš tikrųjų. Kai kurie langai jau pakeisti plastikiniais su pirminiu, vertikaliu trijų dalių skaidymu.

Tarybiniais laikais du aukštutiniai namo aukštai buvo nutinkuoti šviesiai pilka spalva, o pirmas aukštas – rožine; tarpaukštinės juostos ir karnizų linijos liko beveik neišryškintos. Antrame ir trečiame pastato aukštuose buvo įsikūrusios įstaigos, įstaigėlės. Prisimenu siaurius koridorius ir ankštus kabinetus – buvusius viešbučio kambarius – čia buvo milicijos pasų poskyris, kuriame teko registruotis. Kažkuriame aukšte neseniai dar veikė vairavimo mokykla, Čiurlionio gatvės išplėtime – kirpykla, rūsyje – kailio ir odos siuvykla. „Paramos“ krautuvės vietoje nuo neatmenamų laikų buvo kukli, keliautojams skirta užkandinė. Buvusiame restorane, palei M. K. Čiurlionio gatvę, neseniai veikė vaistinė, į kurią, kaip kadaise į restoraną, buvo patenkama tiesiai per pagrindinį įėjimą apvaliame kampe; šiandien jos vietą užima kažkoks ofisas.

2018 metai. Įėjimo į viešbutį koridorius.

2018 metai. Laiptai į rūsį.

2017 metų vasarą buvo paskelbta apie namo pardavimą. Jei būčiau milijonierė, būtinai jį nusipirkčiau ir vėl įrengčiau jame tikrą „stotinį“ viešbutį. 2019 metais užkandinė užsidarė, jos įėjimas buvo perdarytas, kas byloja apie verslininkų ketinimus ir toliau vykdyti veiklą name, kurio viršutiniai aukštai atrodo visiškai apleisti.

---

[1] Tokia pavardė sutinkama Sovietų Sąjungos dokumentuose. Tarp 1938 metais represuotųjų matome Pešlatą Vladimirą Augustovičių, tautybė – vokietis, gimimo vieta – Lietuva, Kauno rajonas.

[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 662.

[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 667.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9638.

[5] KRVA F. 218, ap. 2, B. 669.

[6] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3906.

[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9671. Kauno apylinkės teismo protokolas 1938 metų rugsėjo 30 d.

[8] Pirmą kartą paskelbta: „Apie Balį Sruogą“ Kultūros barai 1990 Nr. 3. P. 56-64; vėliau: Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Sud. Reda Pabarčienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 89.

[9] Alvydas Jancevičius. „Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje“ // Voruta. 2016-12-31.

[10] Lietuvos aidas 1940-03-26.

[11] KRVA F. 218, ap. 2, b. 669.

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Nochimo Romo namas (Vytauto pr. 1 / M. K. Čiurlionio g. 19)

2016

Atvykusiam į Kauną traukiniu nuo geležinkelio stoties atsiveria Vytauto prospektas, įrėmintas „miesto vartais“ – dviem apleistais namais, kadaise kvietusiais miesto svečius apsistoti „stoties rajono“ viešbučiuose. Viešbučiai buvo panašūs į kituose Europos miestuose prie geležinkelio stočių įsikūrusius – ne prašmatnūs ir su „negera“ reputacija. Šiandien žiūrint į šiuos namus kaskart suspaudžia širdį.

Liūdniausiai atrodo Nr. 1 pažymėtas trijų aukštų namas iš kairės: tik pirmame jo aukšte dar rusena kelių prekybos ir paslaugų įstaigėlių gyvybė; du likusieji aukštai tušti, langai išdaužyti, o aptrupėjusiuose balkonuose ir ant stogo auga žolė. 1930-1931 metais pastatytame name tarpukariu gyveno žmonės, veikė įstaigos, krautuvės bei viešbutis, pretenzingu (iki šiol Europoje paplitusiu) pavadinimu „New York“.

Didelis kampinis sklypas Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje buvo dalis dar didesnio, Grigorijaus ir Marijos Volfų sklypo, besiribojančio su jų valdomo alaus bravoro „Volfas-Engelmann“ teritorija Čiurlionio gatvėje. Didžiulį sklypą Volfai pirko 1898 metų gegužės 1 d. iš arklių tramvajaus savininko, belgų inžinieriaus Eugenijaus Diupono.

Kampinę sklypo dalį iš Volfų nuomavosi Maksas ir Ksenija Helvegai, kurie čia gyveno ir turėjo sėmenų aliejaus dirbtuvę. Išliko 1924 metų spalio 27 d. Makso Helvego (jis buvo Vokietijos pilietis ir pasirašydavo „Max Helwege“) prašymas leisti dirbtuvei veikti[1]. Manoma, kad jau 1926 metais dirbtuvę nusipirko Nochimas (Noachimas) ir Chana Romai, kuriems 1928 metais Volfai dalį savo sklypo pardavė.

Naujam sklypo savininkui kartais priskiriami du vardai – Ovsiejus Nochimas, tačiau vardas „Ovsiejus“ figūruoja tik viename dokumente: 1936 metų pradžioje žmogus vardu Ovsiejus Romas, gyvenantis čia pat, Vytauto pr. 1, prašo leidimo patobulinti kurį laiką neveikusią aliejaus dirbtuvę. O 1928 metų balandžio 30 d. sklypo pirkimo-pardavimo akto nuoraše kaip pirkėjai įvardinti Nochimas Romas, Dovydo sūnus ir Chana Romienė, Ovsiejaus duktė. Galima spėti, kad vėliau minimas Ovsiejus galėjo būti Nochimo ir Chanos sūnus, pavadintas senelio garbei, arba koks nors kitas artimas giminaitis. Pirkti sklypo Vytauto prospekte Romai „atvyko“ iš Aleksoto, kur gyveno adresu Veiverių g. 3, bet vėliau iki pat 1940 metų jų gyvenamas adresas visada nurodomas Miško g. 3: toje vietoje, kur šiandien stovi „sovietinis“ Dariaus ir Girėno gimnazijos korpusas, jie turėjo nuosavą namą.

Kaip minėjau, Romai sklypą pirko iš „Grigorijaus Volfo, Isero-Bero sūnaus, asmeniškai ir kaip žmonos Marijos, Juozo dukters, įgaliotinio, gyvenančio Maironio g. 4“. Romams jis pardavė savo sklypo dalį tarp Vytauto prospekto, Čiurlionio gatvės, likusios Volfų žemės ir Bravoro gatvės (šiandien išnykusios), su 2 mūriniais gyvenamais namais, 1 mediniu gyvenamu namu, sandėliais ir kitais statiniais už 28 tūkstančius dolerių (!), su sąlyga, kad ant to sklypo niekad nebus galima statyti alaus bravoro be Volfų sutikimo (taip buvo apsidrausta nuo galimų būsimų konkurentų)[2]. Anksčiau, 1926 metais, ir vėliau, iki pat 1940 metų, Volfas savo gyvenamą adresą nurodo Prezidento g. 4. Įdomu tai, kad 1929 metais jis teigia gyvenąs adresu Vytauto pr. 1, t.y. savo sename name, kuris tuo metu jau buvo parduotas Romui[3]. Namas aprašytas Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, kaip Volfo pasistatytas 1899 metais, o Romo pirktas apie 1930 metus[4], tačiau prie šio namo buvusi Bravoro gatvė (vienu metu vadinta Pramonės skersgatvis) jau 1928 metų sutartyje nurodyta kaip Romų įsigyto sklypo riba. Taigi, tikriausiai, tai vienas iš dviejų pirkimo-pardavimo sutartyje paminėtų mūrinių namų, stovėjęs prie prospekto. Antras sklype buvęs mūrinukas stovėjo Čiurlionio gatvėje.

1929 metų vasarą Romas ruošiasi Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvių sankirtoje pasistatyti kampinį namą. Pagal pirminį sumanymą namas turėjo būti dviejų aukštų, nusklembtu kampu, kuriame buvo numatytas įėjimas ir balkonėlis virš jo. Antro aukšto langai sugrupuoti po du ir atskirti piliastrais. Namas turėjo būti sudarytas iš dviejų korpusų: trumpo palei prospektą ir ilgo – palei Čiurlionio gatvę. Trumpą korpusą planuota pristatyti prie senojo Volfo namo, prie kurio derėjo „istoristinis“, šiek tiek archaiškas fasado dekoras; pirmame aukšte buvo numatytos trys krautuvės, krašte – įėjimas su laiptine. Ilgame korpuse buvo numatytos 6 krautuvės ir taip pat įėjimas su laiptine krašte. Viso namo stogą juosė metalinė tvorelė[5].

Tačiau Kauno miesto Statybos komisija naujoms statyboms leidimo nedavė, motyvuodama tuo, jog šioje vietoje planuojama plėsti geležinkelio stoties aikštę, platinti Čiurlionio gatvę ir netgi tiesti naują – Sasnausko gatvę. Reikia pasakyti, kad šiame, stoties ir Karmelitų kvartale visą tarpukarį buvo planuojamos naujos gatvės, kurių numatomi pavadinimai nuolat keitėsi ir kurių ne viena taip ir nebuvo nutiesta. Taigi, Romų sklypas buvo pažymėtas kaip „neužstatytinas“ ir turintis būti įkainuotas bei išpirktas stoties aikštės įrengimui; tiksliau, miestas planavo išpirkti visą kampą ir dar du ruožus iš kraštų. Galiausiai, iš visų sumanymų buvo įgyvendintas tik vienas – Čiurlionio gatvę tikrai praplatino ir tam tikslui dalį Romų sklypo nurėžė, tad čia numatytas naujo namo korpusas turėjo smarkiai „suplonėti“.

1929 metų gruodžio 6 d. Romui buvo surašytas protokolas dėl neteisėtai pastatytos tvoros iš Čiurlionio gatvės pusės. Dokumente užfiksuotas toks savininko pasiaiškinimas:

„Pil. Romas pareiškė: „Aš pastačiau tvorą savo sklype iš Čiurlionies gatvės. Inž. Frikas šiandieną 10 val. ryto įsakė (...) tvorą nugriauti. Atvykau ir radau laužant tvorą. Inž. Frikas paklaustas kokiomis teisėmis jis tai daro nieko nesakė ir nuėjo. Aš liepiau savo darbininkams tvorą ištaisyti. Jei įstatymas neleidžia be leidimo statyti, tai ir draudžia nors ir be leidimo pastatytą tvorą be leidimo griauti“ (kalba netaisyta)[6].

Geležinė logika. Taip ir matai Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėją inžinierių Edmundą Alfonsą Fryką, nelaukus savo įsakymo vykdymo, tą pačią šaltą žiemos rytą asmeniškai atėjusį laužti neteisėtos tvoros. Iš tikrųjų, Frykas laužė tvorą ne pats, o įsakė miesto valdybos dešimtininkui Stasiui Krupaičiui (gyvenusiam Šančiuose, Nyčių g. 2) paimti darbininkus ir nugriauti tvorą. Kaip minėjau, savininkas šioje valdoje negyveno, todėl turėjo „skubiai atvykti“ po to, kai jam apie tai telefonu pranešė „namo tarnautojas Lipecas“ (taigi, Romas buvo pasamdęs čia pat gyvenantį žmogų valdai prižiūrėt), kurio versijoje incidentas atrodo taip:

„Apie 10 val. Frykas atvyko į Čiurlionio g. ir įsakė Krupaičiui nugriauti tvorą. Krupaitis įsakymą išpildė ir sugriovė apie 2 metrus tvoros ir vartus. Atėjo Romas, pakalbėjo su Fryku, Frykas sustabdė darbą ir Romas vėl tvorą ir vartus atstatė“.

Tvora buvo netinkama, nes vietoje leistinų 2 metrų aukščio buvo net 3,20 metrų aukščio[7]. Stulbinantys Romo „diplomatiniai“ sugebėjimai (užteko „pakalbėti“) pravertė jam ir vėliau.

Praėjus metams nuo statybų draudimo, 1930 metų birželio 13 d. buvo pranešta, kad „Čiurlionio g. praplėtimas ir Vytauto pr. sutvarkymas visai patenkino miesto susisiekimą su geležinkelio stotimi“, todėl nutarta „numatytą Stefensono gatvę, taipogi Darvino gatvės dalį nuo geležinkelio stoties iki Edisono gatvės panaikinti ir pil. Romui leisti statyti jo sklype trobesius“. Statybos leidimas Romui buvo duotas tik liepos 18 d. su sąlyga, kad „tarp esančių Čiurlionies g. senų mūro namų ir šių naujai statomų namų būtų paliktas tarpas, kurio plotas rezervuojamas Šerno g. pravesti“[8]. Matome, kad tų gatvių jau buvo priplanuota net trys, ir joms buvo numatyti, švelniai tariant, keisti vardai, bet liko tik pirma sumanytos gatvės nutiesimo planai, tik jos pavadinimas pasikeitė iš Sasnausko į Šerno gatvę. Projektas, pasirašytas inžinieriaus Juozo Segalausko, liko beveik nepasikeitęs, tik Čiurlionio gatvės korpusas dabar buvo ne tik plonesnis, bet ir sutrumpintas dėl palikto tarpo.

1930 metų rugpjūtį Romai prašo ir gauna leidimą jau statomam namui užstatyti trečią aukštą. Patvirtintas Juozo Segalausko projektas – visiškai naujas: visos įėjimų vietos, įskaitant kampą, akcentuotos nedideliais laiptuotai frontonėliais ant stogo, po kurių liko pirmojo projekto piliastrai; tvorelės ant stogo nebėra; pasikeitė ir langų išdėstymas, atsirado balkonėliai. Pirmo aukšto parduotuvių langai beveik siekia grindinį, o prie kampo virsta plačiomis vitrinomis; kiek vėliau, 1931 metų vasarą virtinos užėmė beveik visą Vytauto prospekto korpuso fasado pirmą aukštą. Palyginus su pirmuoju projektu, šis korpusas buvo pasikeitęs labiausiai: jis tapo ilguoju korpusu su dviem įėjimais, nes į naują pastatą buvo įjungtas visiškai perstatytas senasis Volfo namas. Jo šoninis fasadas, prie kurio buvo pristatytas laiptinės priestatas, išeidavo į Bravoro gatvę ir turėjo net atskirą adresą – Bravoro g. 1. Pasikeitė ir Čiurlionio gatvės korpuso fasadas: čia padarytas įėjimas su portalu ir modernistinės formos laiptinės vertikale. Abiejų korpusų laiptinės numatytos ir kiemo pusėje. Trečiame aukšte buvo suprojektuoti butai.

2016

2018 metai. Vytauto pr. fasadas

2018 metai. Rodos, autentiškos durys.

2018

Namo kampe yra lengvai suapvalintas erkeris su balkonu. Langai liko sugrupuoti po du, po tris ir daugiau, bet karnizai buvo išryškinti taip, kad langai atrodė tarsi juostiniai. Šiandien šio spalvinio „modernumo“ efekto nebeliko. Akį džiugina tik tarpulangių plokštumų kaneliūros. Čiurlionio gatvės įėjimas seniai užkaltas. O štai vienas Vytauto prospekto įėjimas darbo dienomis visada atviras – pro jį patenkama į vis dar pirmame aukšte veikiančią kirpyklą. Įėję į vestibiulį galime pamatyti lubų lipdinius, autentiškų grindų fragmentus, karpytos arkos angą bei medžio dekoracijomis įrėmintas duris.

2018

2018

  2017

2018

Perėję koridorių pro galines duris išeiname į kiemą. Iš čia namas atrodo tarsi sudėtas iš dviejų skirtingo stiliaus dalių. Vytauto prospekto korpuso kiemo fasado centre išsiskiria masyvus stačiakampis rizalitas su mažais, netaisyklingai išdėstytais langeliais; krašte išliko arkinis lango apvadas su spalvoto stiklo apvalaus viršlangio likučiais. Čiurlionio gatvės korpuso kiemo fasadas – modernistinių formų, su laiptinės rizalitu-„bokšteliu“centre. Abu kiemo fasadus stilistiškai jungia horizontaliais metaliniais strypais aptverti balkonai.

2016 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2018 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2016 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2018 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2016 metai. Čiurlionio gatvės korpusas, kiemo fasadas

2018 metai. Čiurlionio gatvės korpusas, kiemo fasadas (po gaisro)

1931 metų pavasarį ką tik pastatytame name buvo kilęs gaisras, nuo kurio nukentėjo patalpas čia išsinuomavusi Plentų ir Vandens kelių valdyba. Atsakingu laikytas statybų techninę priežiūrą vykdęs Segalauskas buvo įpareigotas pagerinti priešgaisrinę namo apsaugą.

Vytauto prospekto korpuse veikė Minos Levijienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė „Modern“. 1935 metų liepos 25 d. tame pačiame name gyvenanti krautuvės savininkė skundžiasi, kad Kauno skelbimų biuras ant šaligatvio stato apie 3 m aukščio „betoninę lentą“ skelbimams lipdyti. Lenta, statoma „kaip tik prieš mano parfumerijos ir galanterijos krautuvę „Modern“, uždengs krautuvės langus, nukentės prekyba“, – rašo Levijienė ir toliau argumentuoja: „Be to, lenta negalima statyti dar ir dėl to, kad gadins vaizdą dargi prie pat stoties“. Patikrinus paaiškėjo, kad skelbimų lenta yra „toli nuo krautuvės lango“, todėl uždrausti ją statyti nėra jokio pagrindo[9].

1932-1935 metais name veikė J. Jokūbaičio siuvykla, į kurią buvo įeinama iš Čiurlionio gatvės. „Darbas sąžiningas. Kainos prieinamos“ skelbia 1932 metų reklama. 1939 metais prospekto pusėje buvo maisto produktų parduotuvė „Saulė“. 1938-1939  metų telefonų knygoje taip par randame Frenkl, Šauchet ir b-vės, kurios būstinė buvo Laisvės alėjoje, muitinę. 

1931 metų sausį Romas buvo pateikęs prašymą vietoje tarp seno ir naujo namo Čiurlionio gatvėje palikto tarpo leisti pastatyti dar vieną namą, bet jo prašymas nebuvo patenkintas, nes toje vietoje vis dar buvo ruošiamasi tiesti Šerno gatvę, tam tikslui išpirkus Romų sklypo dalį. Tačiau po metų, 1932 metų pavasarį tapo aišku, kad naujos gatvės nebus, ir kovo 19 d. „Nochemui ir Chanei“ (vardų ir pavardžių rašybos „įvairovė“ tarpukario dokumentuose tikrai stebina) Romams leista panaudoti šį pravažiavimui skirtą tarpą krautuvei įrengti.

Kieme stovėjo seni mediniai aliejaus dirbtuvės sandėliai, gamybiniai ir gyvenamieji pastatai. 1933 metais, tuo metu, kai jiems buvo surašytas griovimo aktas, čia gyveno M. Romas, matomai, savininko giminaitis. 1933 metų liepos 3 d. Nochimas Romas prašo šių pastatų negriauti, nes jie yra „gana patenkintiname stovyje“, „o išvengimui negražaus vaizdo iš gatvės tuč tuojau pastatysiu aukštą tvorą, kuri pilnai patenkins reikalavimus“. Neaišku, apie kokios gatvės vaizdą eina kalba: netvarkingas kiemo „turinys“ galėjo matytis nebent už seno mūrinio namo Čiurlionio gatvėje, o vaizdo „grožis“ iš Bravoro gatvės pusės vargu ar galėjo būti laikomas svariu argumentu. Reikalas pakvipo baudžiamąja atsakomybe, nes savo „diplomatiniais“ sugebėjimais Romas pasinaudojo, mėgindamas...papirkti policijos pareigūną. 1933 metų liepos 27 d. III policijos nuovados vachmistras Ignas Tervydis pateikė raportą, kuriame rašo, kad Nochimas Romas, „jam būnant kambary vienam“, siūlė kyšį už patikrinimo rezultatus jo naudai, žadėdamas, kad „už tai bus atliginta šimtas, daugiau, kad tik būt gerai“ (kalba netaisyta)[10]. 

Vėliau, 1937 metų rudenį Romas vėl turėjo nemalonumų dėl tvoros: šį kartą jis be leidimo statė mūrinę tvorą palei Bravoro gatvę, senos tvoros vietoje (galbūt, taip bandydamas apsaugoti nuo griovimo kiemo statinius). Protokolas buvo surašytas, dalyvaujant liudininkui, šalia, Bravoro g. 3 gyvenančiam sargui Jonui Kavaliauskui; iškelta byla, kurioje Romas buvo išteisintas (veikiausiai ir vėl dėl savo „diplomatinių“ sugebėjimų).

Medinių pastatų griovimas, kaip tais laikais tapo įprasta, buvo atidėdamas metus iš metų iki pat okupacijų. Paskutinį kartą „buv. Noachimo Romo susenusių pastatų Vytauto pr. ir Čiurlionio g. kertėje“ griovimo aktas minimas 1941 metų spalį.

1936 metų sausio 15 d. leidimo patobulinti aliejaus dirbtuvę – įrengti „aliejaus rafinaciją“ – prašo mano minėtas Ovsiejus Romas. Prašymas nebuvo patenkintas, nurodant tris priežastis: „Kadangi fabrikas jau keli metai neveikia, mediniams trobesiams nustatytas griovimo aktas ir tame rajone fabrikas duodantis gan stiprų kvapą nepageidautinas“[11]. Tikrai žinoma, kad 1931 metais, kai kampinis namas buvo pastatytas, dirbtuvė neveikė. Aliejaus gamyba buvo atnaujinta 1937 metų rudenį: rugsėjo 29 d., prašydamas leidimo įmonės veiklai atnaujinti, Nochimas Romas nurodo, kad jam priklausantis fabrikas „Kaunas“ neveikia „pastaruosius du metus“. 1937 metų spalio 1 d. pasirašytame inžinieriaus Antano Macijausko situacijos plane matome daug fabrikui priklausančių pastatų: sklypo viduryje stovi mediniai sandėliai su kontora ir valgykla; Čiurlionio gatvėje – du mūriniai, vienas prie kito prisiglaudę namai: kraštinis, prie pat Volfo sklypo ribos, pažymėtas kaip sandėlis, vidurinis – kaip dirbtuvė. Pirmasis, tikriausiai, buvo už „tarpo“ likęs senas mūrinis namas. 1939 metų vasarą seną kraštinį mūrinuką matome jau inžinieriaus Juozo Segalausko perstatytą ir padidintą: jo kiemo fasadas turi rizalito „bokštelį“. Namas buvo dviejų aukštų; dar 1937 metais įrengtoje salkoje buvo butas.

Antrasis – „tarpą“ užėmusi „krautuvė“ – tapo pagrindine aliejaus fabriko patalpa. Tai dviejų aukštų pastatas vienodais smulkiai skaidytais langais ir piliastru atskirtu įėjimu krašte, už kurio buvo (šiandien dingęs) įvažiavimas į kiemą. Šiandien prisiglaudęs prie kampinio namo namas (M. K. Čiurlionio g. 17) stovi visiškai apleistas, tik „papuoštas“ gatvės meno piešiniu.

2016 metai. Nuotraukos kairėje – buvęs aliejaus fabrikas „Kaunas“ M.K. Čiurlionio gatvėje

Aliejaus fabrikui (nors ir nenorom) buvo leista veikti metus, vėliau leidimas buvo pratęstas dar keliems mėnesiams. Dirbtuvėje dirbo 13 žmonių. Ir nors apžiūros rodė, kad „veikiančios mašinos didelio triukšmo nekelia ir oro negadina“, 1939 metų pabaigoje Prekybos Departamento prašoma dirbtuvę uždaryti.

2018

Tarybiniais laikais kampiniame name veikė geležinkeliečių poliklinika. Pirmo aukšto kampe iš abiejų pusių (kampinis įėjimas buvo panaikintas) įsikūrė ūkinių prekių parduotuvė, kurioje galima buvo įsigyti visokiausių namams naudingų dalykų (dalis jos dar veikia ir aš specialiai užeinu į ją apsipirkti), o iš Vytauto prospekto pusės – daug smulkių įstaigėlių: buitinės technikos parduotuvė, vis dar veikianti kirpykla ir plastikinių buitinių prekių parduotuvėlė. Name seniai nebėra centrinio šildymo ir dar veikiančiose parduotuvėse žiema tvyra baisus šaltis.

Pirmame aukšte neseniai dar veikė ir antkapinių paminklų pardavimo kontora. Visus traukiniais atvykstančius į Kauną svečius iki dabar pasitinka ant namo kampinio erkerio užkabinta reklama: „Įkapių rūbai, avalynė. Ritualinės paslaugos. Paminklai.“ Ši reklamą man primena dar 1928 metų Kauno miesto Statybos komisijos pastebėjimą: „Daugelis prekybos įstaigų reklamos dėlei kabina skersai šaligatvių iškabas, dėžes, įvairaus turinio plakatus, ženklus ir net prekių pavyzdžius, k. a. vainikus, štampus, akinius ir Vytauto prospekte viena karstų dirbtuvė buvo iškabinusi net karstą. Kadangi toks reklamos būdas miesto negražina, bet darko jo išvaizdą, be to, daugiausia silpnai prikabinti daiktai krenta ant praeivių, kad sudaro pavojų praeiviams, ypatingai esant vėjui“[12].

Bravoro gatvės vietoje tarybiniais laikais iškilo „Sanito“ fabriko gamybinis korpusas, o šiandien jo vietą užėmė didžiulis naujas daugiabutis, kurio aukštingumas apleistam Romo namui kelia akivaizdų pavojų.

---

[1] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9623. Dokumentas nenurodo dirbtuvės įsteigimo datos, tokios formos prašymai buvo teikiami, norint gauti naują leidimą anksčiau veikusiai įmonei.

[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 663, 665.

[4] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 100. Lukšionytė-Tolvaišienė aprašo šį namą detaliai. Išliko net du inžinieriaus Nikolajaus Andrejevo projektai: vienas – „plytų stiliaus“ su frontonėliais, antras – kažkuo panašus į tuo metu statomą „Metropolio“ viešbutį. Namas buvo gražus, dviejų aukštų: pirmame aukšte buvo krautuvės, kurių viena priklausė pačiam Volfui, antrame – viešbutis „Šveicarija“, kurį valdė F. Narbutas; vėliau – B. Milvydas. Minimas ir Narbutui priklausęs medienos sandėlis Volfo sklype.

[5] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[6] Ibid. Cit. http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1512.

[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[8] Ibid.

[9] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9637.

[10] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[11]  Ibid.

[12] http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/608?id=608&pl=2&su=0&at=0&type=2