Jelijaševų šeimos namas (Vilniaus g. 13 / M. Daukšos g. 14)

Elijaševų (Eljaševų) šeimos valda Kauno senamiestyje, Vilniaus ir Daukšos gatvių kampe.
Šiame didžiuliame kampiniame name (tikriausiai), 1871 metais gimė gydytojas, rašytojas, vertėjas ir pirmasis jidiš literatūros kritikas Izraelis (Izidorius) Elijaševas; šiame name (galimai) gimė jo sūnus Solomonas (kai kur Kaunas nurodomas kaip jo gimimo vieta, ir tai gali būti tiesa, nes Izraelio žmona, Solomono motina Parlė 1908 metais įrašyta į šeimos sudėtį Kaune); ir, pasak nekrologo, pats Izraelis, ligų iškankintas, mirė 1924 metais. Neužilgo mirė šeimos motina, o broliai ir seserys bei kiti giminaičiai ir toliau gyveno šiame name su savo šeimomis, kol juos neišskyrė apsisprendimas – išvažiuoti į Palestiną ar pasilikti – o tuos, kas pasiliko, galutinai išskyrė okupantai: vieni Elijaševai 1941 metais nudardėjo gyvuliniais vagonais į Sibirą, kiti žuvo Kauno fortuose. Ir nieko neliko, tik atsiminimų nuotrupos ir vos 53-jų sulaukusio literato kapas Žaliakalnio žydų kapinėse.

Kartais Izraelio Elijaševo biografijose nurodoma kita gimimo data – 1873. Ši data apskaičiuojama pagal 1901 metų dokumentą, liudijantį, kad Zalkindo Elijaševo šeimai priklauso sūnus Izraelis 28 metų. Tačiau 1921 metais Kaune išduoto Izraelio Elijaševo paso kortelėje nurodoma, kad jis gimė 1871 metais rugpjūčio 31 diena. Tų pačių metų sausį jam išduotame iš Rusijos grįžtančio tremtinio liudijime parašyta, kad jis yra 49-rių metų amžiaus (KRVA F. 66, ap. 6, b. 92), taigi tų metų vasarą jam sukako 50. Tuo remiantis, 1871 metų data turėtų būti teisinga (ir kitais metais turėtume minėti jo 150 metų jubiliejų).

Valda

Nežinome, ar Izraelis Elijaševas iš tikrųjų gimė šiame name, nes nei 1871, nei 1873 metais valda Elijaševų šeimai dar nepriklausė; yra duomenų, kad 1874 metais šeima gyveno čia, bet namo savininkas buvo Denksas (Fridrichas Denksas, Kauno miestietis iš vokiečių pirklių giminės, III gildijos pirklys, konditeris, buvo gimęs 1807 metais, 1828-1831 metais ėjo Magistrato tarėjo pareigas (Remigijus Civinskas, Liudas Glemža. Kauno miestiečių elito kaita 1764-1831 metais. Kaunas: VDU, 218. P. 208). 1903 metų liepos 11 d. prasidedančioje pastatų adresu Boljšaja Vilenskaja (Didžioji Vilniaus) g. 16/ Petrovskaja g. 8 įkainojimo byloje nurodoma, kad valda priklauso Zalkindui Eljaševui „po Denkso“ (после Денкса), pagal pirkimo sutartį. Nuosavybės įkainojimo dokumentai su pastatų ir nuomininkų sąrašais pasipylė po to, kai valda buvo užstatyta Peterburgo-Tulos žemės banke, ir apima periodą nuo 1903 iki 1910 metų: mokesčiai vis didėjo ir šeimos finansiniai reikalai klostėsi niekaip. Tikriausiai, dėl finansinių sunkumų (o gal kokiais nors kitais sumetimais) didžiulė valda buvo sutuoktinių Elijaševų padalinta perpus tiesiog per didelio namo Vilniaus gatvės korpusą ir prie jo pristatyto kiemo namo centrą: kampinės dalies prie Daukšos gatvės savininkė tapo žmona, o likusios dalies – vyras, kuriam 1907 metais mirus, valda vėl buvo „suvienyta“.

1915 metais Elijaševienė ir bent dalis šeimos atsidūrė kažkurioje iš tų vietų (paprastai nurodoma Ukraina), kur caro valdžia tų metų gegužę vežė žydus, kaip nepatikimus, iš pasienio zonos. 1919 metais spalį savininkė, kuriai tuo metu turėjo būti jau 80 metų, dar negrįžusi, o namo „vedėja“ (заведующая) Raisa, Boriso dukra, Eljaševa, gyvenanti Vilkomirska (Ukmergės) g. 19, prašo peržiūrėti valdos įkainojimo mokestį „ryšium su smarkiais visų statinių, daugumos butų sugriovimais“. Rusų kalba rašytame prašyme skundžiamasi, kad butus užėmę vokiečių kareiviai išgrobstė net duris ir langus. Apžiūra parodė, kad visiškai sugriautas kiemo fligelis ir vienas butas keturių butų mūriniame name; „kitos patalpos dalinai suremontuotos ir dalinai reikalingos remonto“. Remontas buvo toks „kapitalinis“, kad 1924 metais mirusios Elijaševienės įpėdiniai vadina savo Vilniaus gatvės namą „nauju“.

1925 metų rudenį valda vis dar užstatyta (nurodomas Vilniaus žemės bankas). Pridėtas „įvedimo į valdymą“ lapas, datuotas 1882 metų rugsėjo 1 d., leidžia daryti prielaidą, kad būtent tada valda ir buvo pirkta (KRVA F. 218, ap. 1, b. 8481).

Elijaševų sklypo situacijos planas, sudarytas 1925 metų spalio 1 d. inžinieriaus Povilo Taračkovo. Įkainuojamas turtas: „1. Mūrinis dviejų aukštų namas iš Vilniaus ir Daukšos gatvės; 2. Mūrinis dviejų aukštų namas kieme; 3. Mūrinis dviejų aukštų namas kieme; 4. Mūrinis vieno aukšto namas-krautuvė; 5. Mūrinis vieno aukšto sandėlis kieme; 6. Mūrinis vieno aukšto sandėlis kieme; 7. Medinis sandėlis malkoms; 8. Mūrinis vieno aukšto namas- krautuvės; 9. Mūrinis ir medinis sandėliai malkoms; 10. Mūrinis dviejų aukštų namas; 11. Mediniai trobėsiai prie namų; 12. Kiemas“.

XIX amžiaus antroje pusėje pastatytas istoristinis namas nusklembtu kampu, su rustais padailintais tarpulangiais ir įmantriais sandrikais, buvo dviejų aukštų su mezoninu. Jo ilgasis korpusas užėmė visą valdos perimetrą palei Vilniaus gatvę; Daukšos gatvėje, po šios namo trumpesnės dalies, tai pačiai valdai priklausė dar du (sujungti) mūriniai namai. Didelis kiemas buvo neįprastos formos: iš beveik kvadratinės pagrindinės dalies į šiaurę „augo“ siauras koridorius, atsiveriantis į bendrą su kaimynu įvažiavimą. Pagrindinių įvažiavimų į kiemą įvažiavimų buvo du – iš vienos ir iš kitos gatvės. Kieme stovėjo dar daugiau mūrinių namų, dauguma dviejų aukštų, mūriniai ir mediniai sandėliai.

Daukšos gatvės fasadas

Pirmus namų aukštus, kaip įprasta, užėmė nuomojamos krautuvės, antrus – butai.. Antai, didelio namo pirmame aukšte palei Vilniaus gatvę 1903 metais minimos Arono Vilenčiko galanterijos krautuvė (лавка), Utės Trockio manufaktūros krautuvė, Leizerio Cirefo laikrodžių dirbtuvė, Gringau „Bohemijos sankrova“ (Богемский магазин, t.y. stiklo ir krištolo parduotuvė); batų krautuvė, smulkmenų krautuvė, Mejero Šabso „emaliuoti indai“ ir t.t. Ir tai tik žmonos pusėje. Vyro pusėje išvardijamos net trys galanterijos krautuvės (Zalmeno Mogelio, Berciko Fainšteino ir Davydo Davydovičiaus; Davydo Finkelšteino vaisių krautuvė, Ovsiejaus Šlomo kruopų krautuvė, Leizerio Ego stiklo krautuvė, Malkės Kagan smulkmenų krautuvė, Rachilės Aronovskajos tabako krautuvė. Minima ir paties savininko manufaktūros krautuvė bei šeimos užimamas 5 kambarių butas antrame aukšte. Kiemo pastatuose (kurių šiandien nebeliko) vykdavo gamybinė ir komercinė veikla.

Šeima

Didžiulio namo šeimininkė ir šeimos galva, kaip tai įprasta žydų šeimose, buvo Chaja-Sora, Arono duktė, Elijaševienė (1839-1926), mergautinė pavardė Aronzon, II-osios gildijos pirklio Zalkindo-Kalmano, Judelio sūnaus, Jelijaševo (1834-1907) žmona, Izraelio ir dar 9 vaikų motina (Šeimos sąrašai yra KRVA F. I-21, ap. 1, b. 1621; F. I-61, ap. 2, b. 5504, 5505, 5516). Jos 1921 metais Kaune gauto paso kortelėje užrašyta, kad jai 82 metai (KRVA. F. 66, ap. 1, b. 25620), tad gimimo metai turi būti tikrai 1839. Jei taip, tai ji gyveno iki 87-ių, Izraelį pagimdė būdama 32-jų, o jauniausią sūnų Boruchą – jau 44-ių. Abu tėvai buvo gimę Kaune. Visi Elijaševų vaikai studijavo, kai kurie baigė universitetus ir įgijo mokslų daktaro laipsnius. Pasakojama, kad penktadieniais šiame name susirinkdavo didelė šeima, giminės ir draugai (М. Валиев, В. Городецкий. Биографическая страничка Соломона Исидоровича Эльяшева // http://www.kmay.ru/sample_pers.phtml?n=12745). Šeima buvo religinga; namuose kalbėjo jidiš, vaikai, be hebrajų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, mokėjo lietuviškai ir, be abejo, rusiškai (nors šeimos tėvas, sprendžiant iš jo parašų dokumentuose, šia kalba rašė sunkiai).

Vardų ir pavardžių rašyba tarpukario Lietuvoje nebuvo nusistovėjusi; galima sakyti, kad visų etninių grupių gyventojų vardai bei pavardės to meto dokumentuose kartais taip keičiasi, kad tenka stebėtis, kaip žmonės iš viso buvo identifikuojami. Elijaševo motinos vardas kartais buvo rašomas Chajė-Sorė (arba Sara) ir pridedamas dar vienas vardas – Zalkė; tėvas irgi turėjo trečią vardą – Šloime (Šloma). Prie pavardės su rusiška galūne -ev (rusiškai Эльяшев) (kas rodo, kad po Žečpospolitos padalijimo šeima pateko į rusų valdomą teritoriją; šiuo konkrečiu atveju šeima buvo kilusi iš Žagarės), pridėjus dar vieną, lietuvišką galūnę -as, lietuviškuose dokumentuose buvo rašoma įvairiai – Elyjaševas, Eljašėvas, Eljaševas. „Papildomus“ rusiškus vardus jie, kaip ir daugelis to meto Lietuvos žydų „paveldėjo“ iš carinės imperijos laikų, kai taip pasivadinti buvo saugiau ir patogiau buvo. (Vokiečių, lenkų žydai, atitinkamai, turėjo „papildomus“ vardus „vakarietiškus“.) Paprastai vardas buvo pasirenkamas pagal sąskambį, prasidėdavo nuo tos pačios raidės. Taip šeimos tėvas vadinosi Zacharijas (nuo Zalkindo), o sūnus Izraelis – kaip įprastai, Izidorius. Savo sūnui, greta žydiško vardo Solomonas, Izraelis davė ir visai jau rusišką vardą – Nikolajus, su žydišku Šloma niekaip nesusijusį. Beje, reikia pasakyti, kad oficialiuose asmenų dokumentuose šie „papildomi“ rusiški vardai niekaip neatspindėdavo: čia Elijaševai buvo Zalkindas, Izraelis, Boruchas, Solomonas (caro laikų dokumentuose rusiškai Залкинд, Израиль ir t.t.).

Baal-Machšoves

Izraelis buvo penktas vaikas šeimoje. 10 metį jį religingi tėvai atidavė į Grobinos (Gruobinios) ješivą Latvijoje, iš kurios jis buvo pašalintas po dviejų metų (už „eretines“ nuotaikas), o tada išsiųstas mokytis į Šveicariją. Izraelis mokėsi medicinos Heidelbergo universitete Vokietijoje, baigė Berlyno universiteto medicinos fakultetą, tapo diplomuotu gydytoju-neurologu; įsitraukė į sionistinį judėjimą. Vokietijoje jis pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. Išvertė iš vokiečių į jidiš Teodoro Herzlo „Altneuland“ (paties Herzlo paprašytas). Tapo žinomas pseudonimu Baal-Machšoves, kas reiškia „Minčių valdovas“ (arba „Minčių vyras“, arba tiesiog „Mąstytojas“). Nerami XX amžiaus pradžia nubloškė atgal į „Rytus“: 1901 metais jis persikėlė į Varšuvą; tais pačiais metais 1901 metais tėvas Zalkindas gavo ludijimą (удостоверение), kad sūnus Izraelis, 28-rių metų yra jo šeimos narys Kaune. Tačiau 1901-1905 metais Izraelis gyveno Varšuvoje ir tapo žymiu jidiš literatūros kritiku. Jis buvo pirmasis, iškėlęs į aukštumas tokius rašytojus kaip Mendelė Moicher-Sforimas ir Šolom-Aleichemas. I pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinę armiją kaip karo gydytojas, vėliau atvyko į Sankt Peterburgą, išsiskyrė su žmona (neoficialiai, nes Kaune išduoto paso kortelėje jo šeimininė padėtis nurodyta „vedęs“) ir liko su sūnumi.

Sunkus Sankt Peterburgo, vėliau – Petrogrado Elijaševo gyvenimo etapas nušviestas per jo draugystę su Marku Šagalu. Liko Šagalo piešti jo ir sūnaus portretai. Liko ir Šagalo atsiminimai apie jų bendravimą, pokalbius, gyvenimą skirtinguose ir bendruose butuose, sunkią „razruchos“ buitį ir nykstančią jauno Elijaševo sveikatą. Jis vertėsi gydytojo praktika ir turėjo išmaitinti sūnų.

„Bet mane traukė ir pati Eljaševo asmenybė, ne tik tai, apie ką jis kalbėjo. Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“.

„Vėliau, revoliucijos metais [1917–1918], Peterburge mes dažnai gyvendavome kartu. Sėdėdavome virtuvėje, vienintelėje šiltoje patalpoje. Kampe tarnaitė skalbdavo skalbinius, o mes gerdavome nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu“.

„Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų“.

„Galvojau apie savo iš dalies paralyžiuotą draugą, kuris turėjo labai mažai džiaugsmo savo gyvenime. Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį. O kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė“ (Vertė Goda Voblikaitė „Parūkimai su Bal Machšovesu“ // Šiaurės Atėnai 2019-02-08 (http://www.satenai.lt/2019/02/08/parukymai-su-bal-machsovesu/). Марк Шагал. Мой друг Баал-Махшовес, Литерарише блетер. Варшава, 1939, № 16, 9 июня. (http://www.m-chagall.ru/library/Mojj-mir23.html).

Į Lietuvą, į gimtąjį Kauną, į šiuos namus Vilniaus ir Daukšos gatvių sankirtoje Elijaševas iš Rusijos grįžo 1921 metų pradžioje. 1921 metų sausio 26 d. Obelių pasienio punkte išduotas liudijimas, kad Elijaševas Izraelis, 49 metų, su sūnumi Solomonu, 12 metų, yra tremtinys, grįžtas iš Rusijos tėvynėn.

Kaune jis gydytojo praktikos neturėjo, vertėsi tik iš literatūrinio darbo: buvo laikraščio Idiše Štime literatūros skyriaus redaktorius, rašė straipsnius lietuvių ir jidiš kalba, prisidėjo prie žydų ir lietuvių kultūrų ir kultūrininkų bendradarbiavimo, 1921 metais steigė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungą. Sveikatai vis blogėjant, Išvažiavo gydytis į Vokietiją, į Visbadeno sanatorijją. Yra duomenų apie jo grįžimą į Berlyną 1921 ir tikrai 1923 metais, kur liepos 14 d. buvo švenčiama jo 25 metų literatūrinės veiklos sukaktis, o taip pat Šagalo teiginiai, kad Elijaševą vėl pamatė tik Berlyne (o ne Kaune, kur Šagalas lankėsi pakeliui į Berlyną 1922 metų gegužę).

Mirė vos grįžęs į Kauną. Nekrologas praneša, kad Izidorius Jelijaševas mirė 1924 metais sausio 13 d. po ilgos ir sunkios ligos, kokia tai buvo liga, niekur neparašyta. „Deja, tenka pažymėti, kad jokia lietuvių kultūros įstaiga ir joks lietuvių literatūros atstovas nelaikė reikalingą esant dalyvauti mirusiojo rašytojo laidotuvėse, tiek pasidarbavausio lietuvių ir žydų kultūriniam susiartinimui ir tiek padariusio savo tėvynės prestižui užsieniuose“, – rašoma nekrologe. Bet gatvę jo vardu pavadino, tik ne tą, kurioje stovi namas, o netoli nuo jo prasidedančią Raguvos gatvės atkarpą, buvusį Gluchoj skersgatvį (beje, kaip rašoma, jau 1919 metais, kai Elijaševas dar nebuvo į Kauną grįžęs), dabar tai – V. Sladkevičiaus gatvė. Keisti buvo laikai: įsivaizduokite, grįžti po ilgų metų klajonių į gimtąjį miestą, o čia tavo vardu kaimyninė gatvė pavadinta. Tarpukariu Lietuvoje veikė Baal-Machšoveso vardu pavadinta Žydų kultūros draugija.

Broliai, seserys ir kiti giminaičiai

Vyriausias brolis buvo 1861 metais gimęs Aaronas. Apie jį nieko nežinome, tik tai, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą ir žuvo Kaune 1941 metais.

Turbūt, garsiausi giminaičiai – Šteinbergai – buvo 1866 metais gimusios sesers Chienos vaikai (Paso kortelė KRVA. F. 66, ap. 1, b. 1343). Ištekėjusi, ji išvyko gyventi į Latviją. Jos sūnus Aaronas (Arns), Zaharijos sūnus, Šteinbergas (1891-1975) – filosofas, gimęs Dvinske (Daugpilis, Latvija). Nuo 1904 metų šeima gyveno Estijoje (Pärnu), kur jis baigė mokyklą. 1907 metais šeima persikėlė į Maskvą, o Aaronas išvyko studijuoti į Heidelbergo universitetą, kur 1913 metais gavo filosofijos ir teisės daktaro laispnį. Grįžęs į Rusiją buvo vienas iš Sankt Peterburgo Žydų aukštesniųjų studijų instituto steigėjų. 1922-1934 metais gyveno Berlyne, vėliau Londone. Rašė poeziją rusiškai ir hebraiškai, darbus apie literatūrą ir meną. Bendravęs su Levu Karsavinu ir lankęs jį Kaune, kur atvykęs, apsistodavo šiame name.

Jo vyresnysis brolis Icchokas (Isaakas) Nachmanas Šteinbergas (1888-1957) taip pat buvo rašytojas ir žurnalistas, rašęs rusų ir vokiečių kalba, taip pat jidiš. Mokėsi Maskvos ir Heidelbergo universitetuose, kur 1910 metais gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo kairysis eseras ir pirmasis RTFSR Teisingumo liaudies komisaras 1917-1918 metais (neaišku kodėl, buvo vadinamas „Kauno rabino anūkas“). Nuo 1923 metų gyveno Berlyne, 1933-1939 metais – Londone, nuo 1943 metų – New Yorke.

Isaakas Šteinbergas

Po Chienos ėjo sesuo Rachelė (Berlinienė), gimusi 1867 metais, žuvusi 1943 Kauno gete. Jos vyras buvo Mošė Ichakas Berlinas ir jie vieninteliai iš visų jaunųjų Elijaševų turėjo daug vaikų, šešis: Izekielį, Jakobą, kuris mirė vos 20-ties, Mordechajų, Rivką (Rebeka) (Avrach, ištekėjo už fabriko savininko Isako Avrako ir išvyko gyventi į Mažeikius; mirė 1943 metais tremtyje Altajaus krašte), Esterą (Vitenberg) ir Jegudą Eidelį. Berlinų šeima gyveno šiame name.

Rivka Avrach, 1924 metais

1869 metų balandžio 6 d. gimė brolis Moisiejus, legendinis grosmeisteris, miręs vos 50-ties, 1919 metais. 1894 metais jis išvyko iš Kauno į Daugpilį (tuometinį Dvinską), kur ir prasidėjo jo kaip šachmatininko, karjera. Studijavo Berno universitete, Šveicarijoje, kur pelnė tarptautinę reputaciją tarptautiniame šachmatų turnyre Davose, toliau sekė Vokietija, kur Moisiejus Elijaševas galiausiai persikėlė ir XX amžiaus pradžioje apsigyveno Miunchene. 1909 metais jis grįžo į Kauną ir toliau dalyvavo Rusijos bei užsienio šachmatų turnyruose. I pasaulinio karo pradžia užklupo Moisiejų Mannheime, Vokietijoje, kur jis dalyvavo turnyre kaip Rusijos žiniasklaidos korespondentas (ir šis brolis buvo literatas). Po kelių dienų jis buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu (mat, maudėsi Reine netoli strategiškai svarbaus tilto); paleistas tik įsikišus Amerikos konsului, išvyko į Šveicariją.

Moisiejus Elijaševas

1872 metais gimusi sesuo Šeina (Paso kortelė KRVA. F. 66, ap. 1, b. 33825), Ištekėjo už legendinio Pinsko priemiesčio Karlino rabino Davido Friedmano, žinomo kaip Karlino Davidas (1928-1915), sūnaus Šemero Friedmano ir išvyko į Pinską. Jie turėjo sūnų Šmuelį (Šmerą arba Samuilą), pasak 1922 metų rugpjūčio 14 d. Kaune išduoto paso kortelės, gimusį 1892 metų spalio 11 d. Pinske (kai kur nurodyti gimimo metai 1899).

Šmuelis Elijaševas

Šmuelis augo Kaune, šiame name, 1917 metais baigė Komercinę mokyklą, studijavo teisę Maskvos, Kijevo universitetuose, baigė Charkovo universitetą, teisės daktaro laipsnį gavo 1927 metais Toulouse‘os universitete, nuo 1928 metų dirbo advokato padėjėju Kaune. Po senelės mirties jis tapo šio namo valdytoju, „Elijašovienės įpėdinių“ vardu tvarkė ir pasirašinėjo visus su valda susijusius dokumentus. Šiame name, adresu Daukšos g. 8, butas 1, Šmuelis Friedmanas (namo dokumentuose – Fridmanas) gyveno, kol neišvyko į Palestiną (kai kur nurodyta, kad 1934 metais, tačiau paskutiniai jo pasirašyti namo dokumentai datuojami 1936 metais), kur padarė diplomatinę karjerą: buvo Izraelio ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje bei Izraelio JT delegacijos narys.

Šis Baal-Machšoveso sūnenas nuo jaunystės pasižymėjo kaip rašytojas, pasirašinėjęs motinos pavarde, Elijaševas. Lietuvoje buvo ir daugiau Friedmanų-Elijaševų. Vienas jų, tikriausiai, Šmuelio Friedmano brolis, Mordechajus (Markas) Elijaševas (Friedmanas), gimęs 1898 (kitur – 1893) metais taip pat Pinske, biologas bei agronomas, Kauno žydų realinėje gimnazijoje dėstė chemiją ir biologiją, buvo direktoriaus pavaduotojas; „Tarbut“ mokytojų seminarijoje dėstė gamtos mokslų ir geografijos metodologiją. Šis į Palestiną išvyko jau 1930 metais. Ten gyvendamas, rašė chemijos ir kitų gamtos mokslų dalykų vadovėlius, vertė į hebrajų kalbą knygas ir mokslo straipsnius, spausdinosi Izraelio spaudoje. Mirė 1977 metais.

1876 metų liepos 22 d. gimė brolis Judelis Markas. Jo mirties data nežinoma.

Sesuo Esterą Gurliand-Veisbartienė, gimusi 1878 metų spalio 5 d., taipogi buvo literatė ir turėjo filosofijos daktarės laipsnį. Jos pirmasis vyras buvo Aronas Gurliandas. Po skyrybų ji ištekėjo už 1895 metais (taigi, 17 metų už ją jaunesnio) Berlyne gimusio filosofijos daktaro, meno kritiko Johano Veisbarto (Weisbarth), kuris labai anksti mirė ir ji liko našlė. Esteros Veisbartienės 60-mečio proga Apžvalgoje publikuotame rašinyje, pavadintame „Rašytoja ir kultūrininkė“ jo autorius R. Rubinšteinas rašė:

„Ji visų pirmą imponuoja savo žiniomis. Ji daug mokėsi jauna būdama ir dar dabar tolydžio mokosi, studijuoja. Ji pasižymi nepaprastu žydų talmudisto stropumu, nepaprastu mokslo ir žinių troškuliu. Ji be paliovos mokosi, ji visuomet susirūpinosi kokia nors problema, kuri kamuoja jos protą. Jos kultūrinių interesų diapazonas yra nepaprastai platus. Pagal savo specialybę ir polinkius ji yra filosofė. Nuolatiniai jos tyrimų objektai yra giliosios visatos problemos, žmogaus mintijimas ir kūryba, intelektas ir etika. Bet ji domisi viskuo, kas kuriama kultūros pasaulyje, ypač žydų kultūros pasaulyje“ (Apžvalga 1938-11-06, nr. 40. P. 4. 1938-11-06, nr. 40, (https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=94050).
Veisbartienė minima, pirmiausia, kaip literatūros, dailės ir teatro kritikė. Ji taip pat skaitė paskaitas ir buvo Žydų liaudies universiteto steigėja. Gyveno šiame name. Atėjus naciams, ji žuvo Kaune 1941 metais.

Brolis Jirmija gimė 1880 metais. Jo mirties data nežinoma. Galima daryti prielaidą, kad jie abu su broliu Judeliu Marku mirė vaikystėje, nes šaltiniuose dažnai nurodoma, kad Chaja-Sora Elijaševienė turėjo ne 10, o 8 vaikus.

Jauniausias Izraelio Elijaševo brolis Boruchas (Borisas) Eljaševas pagal jo 1921 metais Kaune gauto paso kortelę, buvo gimęs 1883 metais. Jis irgi turėjo daktaro laipsnį, bet vertėsi radijo aparatų prekyba: Laisvės alėjoje (tuometiniu adresu Laisvės al. 56, šiandien Laisvės al. 80, Maironio gatvės kampe), kaip Belgijos firmos „Radio Siera“ generalinis atstovas Lietuvoje turėjo prekybos kontorą. 1925 metais minima jam priklausiusi krautuvė ir gimtajame name, kuriame jis ir gyveno.

Borisas Eljaševas ir jo šeima – žmona Rachilė, Berelio duktė, gimusi 1886 metais ir duktė Ona, gimusi 1916 metais, yra sovietų represuotų Lietuvos žydų sąraše, kur pateikiamas iškraipytas pavardės variantas – „Elševas“ ir klaidingai nurodoma gimimo data – 1888. Visa šeima buvo ištremta 1941 metais. Atskirtas šeimos tėvas pateko į Sevuralagą, Gariu rajoną Sverdlovsko srityje, o 1942 metų liepos 1 d. Ypatingo pasitarimo buvo nuteistas penkerių metų tremties ir išsiųstas į Novosibirsko sritį, kur 1943 metais žuvo. Žmona ir duktė ištremtos į Altajaus krašto Kosichos tarybinį ūkį, žmona žuvo 1942 metais. Šeimoje dar buvo sūnus Aleksandras, kurio likimas nežinomas.

Namas

Su Elijaševų valda tuometiniu adresu Daukšos g. 8 / Vilniaus g. 16 susietos tarpukario statybos bylos prasideda po šeimos motinos Chajos-Soros mirties. Jos testamentas buvo surašytas 1924 metų rugpjūčio mėnesį, praėjus pusei metų po sūnaus Izraelio mirties.
1925 metų gruodžio 9 d. kaip namo valdytojas pirmą kartą pasirašo Šmeras Friedmanas (KRVA. F. 214, ap. 1, b. 8481). Būdamas savininkės anūkas, Friedmanas nebuvo tiesioginis įpėdinis, bet įpėdinių įgaliotinis. 1936 metais, siekdamas nutraukti jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl neteisėtų statybų, jis pareiškė, kad valda priklauso ne jam, o Elijaševienės įpėdiniams, kuriuos ir išvardino: Borisas Elijaševas, gyvenantis bute Nr. 6, Ester Elijaševaitė-Veisbartienė, gyvenanti bute Nr. 7, o taip pat Rachilė Berlinienė ir Chiena Šteinbergienė, kurių butų numeriai nenurodyti (KRVA,. F. 218, ap. 2, b. 855). Taigi, vienas brolis ir trys seserys 1936 metų spalio 28 d. tikrai gyveno šiame name ir buvo jo bendrasavininkai.

1926 metų rugsėjo pradžioje Chajos-Soros Eljaševienės įpėdiniai ruošiasi savo name „perdirbti angas“. Gavę leidimą, iš Daukšos gatvės pusės padarė naujas duris į naują krautuvę. Projektą pasirašė inžinierius Juozas Tyško, techninę priežiūrą – inžinierius Jonas Salenekas.

1927 metų birželio 14 d. Friedmanas prašo leidimo remontuoti dviejų aukštų mūrinį namą, kuris stovėjo Daukšos gatvėje trečias iš eilės. Projektą pasirašė inžinierius Dovydas Kurickas, techninę priežiūrą – inžinierius Jonas Salenekas. Projekte pavaizduotas istoristinis keturių langų fasadas su šešiakampėmis dekoracijomis po langais ir tipiškais karpytais archivoltais, su dantytu karnizu. Pirmame aukšte dvi krautuvės, iš kiemo – įėjimas į butą (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 856). Rodos, prie to kampinio namo kiemo pusėje buvo mediniai laiptai ir galerija – būdinga XIX amžiaus Kauno senamiesčio kiemų atributika, – kuriuos 1937 metų gegužės 8 d. liepė nugriauti kartu su visais pasenusiais mediniais sandėliais, tačiau ar vis atidėdamas griovimo aktas buvo įvykdytas, žinių nėra. Galiausiai, buvo nugriautas ir abu šioje vietoje susiglaudę stovėję mūrinukai, kurių vietoje šiandien stovi sovietinių laikų daugiabutis.

Dabartinis namas Daukšos g. 16

Valdos kieme, vieno aukšto namuke, stovėjusiame prie galinės Daukštos gatvės ribos (šiandien ten tuščia), veikė saldainių dirbtuvė ir krautuvėlė. Dirbtuvė, kuri išdidžiai vadinosi „saldainių fabrikas „Vilnius“, priklausė Chaimui Granatui ir Elijaševų kieme veikė nuo 1922 metų (pats Granatas gyveno Vilniaus g. 29). Kai Granatas 1932 metų gegužės 23 d. paprašė veiklos leidimą pratęsti, jam buvo atsakyta, ir ne tik todėl, kad patalpa per mažai apšviesta ir plane „nenurodyta išvietė“, bet ir todėl, kad ...„menkai dirbtuvei duodamas per daug žymus pavadinimas“. Vis dėlto 1932 metų gruodžio 2 d. leidimą davė ir „Vilnius“ gamino saldainius ir toliau (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 857).

1932 metų birželį tarp kampinio namo ir saldainių dirbtuvės Fridmanas statosi vieno aukšto namelį sargui gyventi; dengtą skarda, šildomą krosnimis. Projektas ir techninė priežiūra inžinieriaus Juozo Segalausko (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 856).

Pagaliau, [bent 1939 metais] tame pačiame Elijaševų kieme patalpas savo manufaktūros urmo sandėliui nuomavosi du garsių tarpukario Kauno namų savininkai Mozė Chaimsonas ir Borisas Šlapaberskis.

Po Friedmano išvykimo, jau 1938 metais, su šia valda susiję raštai siunčiami kitoms ir kitur gyvenančioms Elijaševienės įpėdinių įgaliotinėms: birželio 28 d. –Izabelei Galpernaitei, gyvenančiai I. Kanto g. 16 (prie Laisvės alėjos kampo); rugpjūtį – Rachilei Elijaševienei, gyvenančiai Lukšio g. 19/25 (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 857). (Pamenate I pasaulinio karo metų vokiečių nusiaubtos valdos „vedėja“? Tai tas pats kitos Elijaševų giminės šakos adresas, šiandien Šv. Gertrūdos gatvė).

Sūnus

Izraelio Elijaševo sūnaus Šlomos (Solomono) Elijaševo tiek gimimo metai, tiek gimimo vieta, kaip ir daugelis šiame tekste minimų datų ir vietų, nėra iki galo aiškios. Vieni sako, kad jis gimė 1907 metų Berlyne, kiti – kad 1909 metais Kaune. Tačiau, kaip buvo minėta, kai 1921 metais Izraelis kartu su sūnumi grįžo į Lietuva, jų grįžtančių tremtinių statusą liudijinčiame dokumente buvo parašyta, kad berniukui 12 metų, o reiškia, jis buvo gimęs 1909 metais. Žinomas rusišku vardu Nikolajus, šeimoje vadintas Alia, po tėvo mirties jis liko gyventi Berlyne, iš kur, kaip Lietuvos pilietis, 1938 metais nacių buvo deportuotas į Lietuvą. Poetas ir teatro režisierius, Solomonas Elijaševas 1939 metais Vilniuje įkūrė Žydų teatrą ir jam vadovavo. Žuvo Vilniaus gete.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: „Galdiko namelis“ (Savanorių pr. 81)

2019 metai

Nedidelis „sodybinio“ tipo XIX amžiaus pabaigoje statytas mūrinis namas, kurio griuvėsiai dar riogso už tvoros Savanorių prospekte tarp A. Mackevičiaus ir Aviečių gatvių, tarpukariu priklausė dailininkui Adomui Galdikui, tad meiliai vadinamas „Galdiko namelis“.

1894 metais šį sklypą prie Sankt Peterburgo plento (taip anuomet vadinosi Savanorių prospektas) nusipirko Vincas ir Marija Satkevičiai. Jie čia pasistatė du namus: vieną mūrinį, gyvenamą, septynių kambarių „dvarelį“; kitą – medinį, skirtą krautuvei ir kepyklai. Iki mūsų dienų išliko (jei taip galima pasakyti) tik mūrinis namas.

Namas puošnus: trys centriniai langai arkiniai, apjuosti archivoltais, vainikuoti trikampiu karnizu – čia buvo svetainė; kiti langai stačiakampiai su dantytais sandrikais ir dekoratyvinėmis įdubomis apačioje. Rytiniame namo gale buvo įėjimo prieangis. 1923 metais namą paveldėjo Satkevičių sūnūs, o 1927-1944 metais jis buvo Adomo ir Magdalenos Galdikų nuosavybė. Dailininkas Adomas Galdikas (1893-1969) dėstė Kauno Meno mokykloje, o jo žmona Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891-1979) buvo iškili katalikų veikėja – pedagogė ir politikė: Lietuvių katalikų moterų draugijos pirmininkė, Steigiamojo Seimo, Pirmojo, Antrojo seimų narė ir Trečiojo Seimo vicepirmininkė, Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų seminarijos direktorė. Abu pasitraukė į Vakarus 1944 metais, o jų namas liko be šeimininkų.

Rašytojas ir žurnalistas Pulgis Andriušis taip atsimena savo apsilankymą pas Galdikus: „Nueinu į baltą mūrinuką su kolonomis Savanorių prospekto ir Italijos gatvės [taip anuomet vadinosi A. Mackevičiaus gatvė] kampe. Nepaprasta švara, užuolaidų užuolaidos, lyg tik ką iš skalbyklos, sienose litografijos, prie adverijų [durų staktų] statulos“. Nepaprastai tvarkingi šeimininkai net neleisdavo svečiams rūkyti namo viduje[1]. Tikriausiai, prieangis (kurio dabar nebėra, liko tik trikampio stogelio žymė sienoje) buvo papuoštas kolonomis. O minimos litografijos ir statulos priklausė turtingai namuose laikomai meno ir liaudies dirbinių kolekcijai.

2017 metai

Žurnalistė, Lietuvių katalikų moterų draugijos veikėja Ona Gaigalaitė-Beleckienė, buvusi dažna viešnia Galdikų šeimoje (šiuose namuose 1930 metais Galdikienė netgi iškėlė jų su Povilu Beleckiu vėstuves), prisimena, kad Galdikų namuose „puikavosi daugybė įvairių paveikslų, skulptūrų, liaudies meno ir keramikos dirbinių. Ypač daug Galdikai turėjo smūtkelių, rūpintojėlių, koplytėlių, Šv. Jurgių ir Marijų. Būdavo, įeini į vieną ar kitą kambarį, ir nežinai, kur esi – namuose ar muziejaus salėje. Meniški buvo ir kambarių baldai, su meile padaryti žinomo baldžiaus Prapuolėnio“[2]. Pirmą kartą jai apsilankius, „vienaaukštis namelis atrodė apšepęs ir neišvaizdus, tik prie durų puikavosi naujų baltų lentų sukalti laipteliai. (...) Įžengus į jų butą, pasijutau atėjusi į muziejų ar į meno galeriją, baldų nemačiau, tik meno kūrinius: skulptūras, drobes, inkrustuotus perlamutru ar gintaru rašomąjį stalą, spinteles, tarytum čia buvo susirinkę kunigaikščio Oginskio dvaro likučiai ir subėgę visos Žemaitijos dievukai: rūpintojėliai, šventieji Jurgiai ir Mykolai archangelai“[3].

Adomo Galdiko paveikslas, 1927 metai

Už namo buvo sodas, kuriame taip pat buvo pristatyta koplytėlių, skulptūrėlių, akmenų ir kryžių. Baisiai ilgas (net 24 su puse metrų), iš visų pusių „aplipęs“ prieangiais („gonkomis“) senas medinis namas stovėjo šalia, galu į Savanorių prospektą; jo dalis buvo išsikišusi į Aviečių gatvę. Čia gyveno nuomininkai (tad, kai sakoma, kad toks ir toks gyveno pas Galdikus, nėra visiškai aišku, kokiame būtent name buvo gyvenama). 1931 metais savininkai net du kartus (gegužę ir birželį) prašė leidimo uždengti skarda seno namo stogą. Namas esą yra „visai geras“, „išnuomotas trims metams ir gyventojai reiškia nepasitenkinimą, nes lietus perlija lubas“. Tačiau, nors namo stovis buvo pripažintas „patenkinamu“, stogo remontuoti neleido: pirmą kartą dėlto, kad namas yra „mūro kvartale“ (kur gi, Aviečių gatvėje) ir dar...per ilgas; antras atsakymas konkretesnis: „trobesys neturi reikalaujamo atstumo nuo mūro trobesio ir dalinai išsikišęs į Aviečių gatvę“[4]. Susirašinėjimas rodo, kad Galdikai rūpinosi valda, iš kurios turėjo ir pajamų, ir, beje, kepykla šiame name veikė.

Vienu metu pas Galdikus gyveno kompozitorius, Kauno konservatorijos dėstytojas Jonas Bendorius (1889-1954). 1927-1930 metais čia pat gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, pas kurį lankydavosi Stasys Šalkauskis su žmona Julija[5].

Gaigalaitė-Beleckienė prisimena: „Per įvairias šventes pas juos rinkdavosi senimas ir jaunimas, visada stalas paruoštas vaišėms ar kukliai arbatai. Čia sutikdavau dailininkus – Vienožinskį, Rumšą, Kalpoką, Šileika, Dubeneckius, vyrą ir žmoną, Šimonį, Šlapelį, Truikį. Prapuolenį, Tamošaitį, Kairiūkštytę-Jacinienę ir kt.“ O Vienožinskis, esą juokais vadindavo Galdikienę „latrų menininkų šventoji madona“[6].

1956 metais, Gaigalaitei-Beleckienei grįžus iš tremties, ją apsilankęs Jonas Prapuolenis, „kadaise buvęs beveik kasdieninis svečias Galdikų namuose, (...) prašė, nežinau savo vardu ar kieno įprašytas, ar įgaliotas, kad rašyčiau Galdikams, jog grįžtų į Lietuvą su visu savo namo turtu. Jų daiktai, kurie pas jį – gražūs meniški baldai su gintaro inkrustacijomis bus grąžinti jiems“. Beleckienė parašė. Galdikienė į tai atsakė laišku, „pilnu skausmingo kartėlio“: „Pasakyk tiems, kurie nori, kad grįžtume, tegu surenka tą, ką mes palikome pasitraukdami...ką begėdiškai išgraibstė“.[7] 1929 metais pagaminti baldai išliko ir šiandien priklauso Prapuolienių šeimai.

2017 metai

Nuo 1989 metų „Galdikų namelis“ stovi apleistas. 1998 metais buvo bandymų jį gaivinti tuometinio Kauno Dailės instituto iniciatyva, bet viskas baigėsi niekuo. Norėta įsteigti jame Adomo Galdiko tapybos muziejų. 2001 metais namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 2011 metais vis dar (jau) Vilniaus dailės akademijai priklausęs namas degė (niekas negalėtų paneigti, kad nebuvo padegtas), po gaisro apie jo apverktiną būklę buvo daug rašyta spaudoje. Visą tą laiką buvo tikimasi jį parduoti. 2012 metais žurnalistės klausimų prispirtas VDA Kauno Dailės fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis tvirtino, jog namas nėra toks jau ir vertingas, kaip manoma. Anot jo, „Amžiną atilsį A. Galdikas šiame name yra praleidęs tik kelerius metus. Kai jis jį įsigijo, jis jau buvo avarinės būklės. Nuo to meto namas ir vargsta“[8]. Toks vargano būsto apibūdinimas akivaizdžiai prieštarauja nepaprastai namo švarai ir tvarkai, bei muziejaus atmosferai, aprašomai tarpukario Galdikų sviečių, o ir name, šeimos turėtame 17 metų, vargu ar per tą laiką šeimininkai praleido „tik kelerius metus“. Kaip ten bebūtų, nuo 2012 metų apie tolesnį namelio likimą nieko negirdėti.

O juk „Galdiko namelio“ likimas galėjo ir kitaip susiklostyti: jis galėjo atitekti 1989 metais prie Lietuvos Kultūros fondo įkurtai Montessori draugijai. Sumanymas kilo iš pranciškonių vienuolyno, kurio steigėja, Adomo Galdiko sesuo Ona Galdikaitė, buvo teisėta namo paveldėtoja. Namelis būtų buvęs restauruotas (kas be ko, ir rekonstruotas) ir jame būtų įkurtas Montessori pedagogikos centras. Labai seni laikai, kurių šiandien jau niekas neatsimena – pati Lietuvos Atgimimo pradžia.

Teko matyti dar gyvą Oną Galdikaitę – Vynmedžio Šakelę (toks buvo jos literatūrinis vardas) – motiną Augustiną (toks buvo jos vienuoliškas vardas). Senutė gyveno vienuolėms priklausančio Kapsų g. 108 namelio mansardoje, globojama sesers Benvenutos (Ados Urbonaitės).

Tarpukariu Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacija turėjo Žemaičių gatvėje vienuolyną (dabar Žemaičių g. 85), o, šalia – Montessori vaikų darželį (dabar Pažangos g. 5). Vienuolyno ir vaikų darželio gražinimu seserys pradėjo rūpintis daug anksčiau, nei prasidėjo Atgimimas, – vos papūtus laisvės vėjams, gal tik tokioms jautrioms optimistėms, kaip sesuo Ada, juntamiems. Tiesa, užtruko ilgai: 2000 metais seserys dar „sėdėjo ant lagaminų“ (tiksliau, ant knygų ryšulių), laukdamos, kada galės kraustytis į savo vienuolyną; o buvęs vaikų darželio namas joms taip ir nebuvo grąžintas.

Buvusio vienuolyno patalpose tarybų valdžios įkurdintas Pedagogikos muziejus su Montessori pedagogais išeivijoje ryšius užmezgė jau 1985 metais. O su Amerikoje gyvenusia garsia tarpukario pedagoge Domicele Petrutyte susirašinėti pradėjo pati Galdikaitė ir sesuo Ada. Toks jau buvo tų paskutinių imperijos metų paradoksas, kad patalpas užėmusi „valdiška“ įstaiga ir teisėti tų patalpų savininkai dirbo kartu.

Domicele Petrutyte prieškario Lietuvoje dirbo tiek pranciškonių, tiek Trakų gatvėje buvusiame Marijos Varnienės Montessori vaikų darželyje. Iš tikrųjų, ji netgi buvo įstojusi į pranciškonių kongregaciją ir būtent Ona Gaidikaitė, sumaniusi įsteigti prie vienuolyno vaikų darželį, kadaise pasiuntė postulantę Petrutytę į M. Montessori kursus Italijoje. (Beje, dviejų dailininkų Adomų – Galdiko ir Varno šeimos susietos per vaikų darželius, kurių vieną – vieno dailininko sesuo, kitą – kito dailininko žmona buvo įkūrusios.) 1987 metais Petrutytė pradėjo lankytis Lietuvoje, o 1989 metais gimė sumanymas Motinos Augustinos brolio name įkurdinti Montessori kursus, o pastogėje įrengti butą, kuriame galėtų apsigyventi Petrutytė, norėjusi visam laikui grįžti į Lietuvą. Namo rekonstrukcijos projektą parengė architektė Diana Pikšrienė. Planas nebuvo įgyvendintas, anot architektės, „dėl namo nuosavybės teisės dokumentų sutvarkymo ir kitų trukdžių“[9].

Ona Galdikaitė mirė 1990 metais, būdama 91-rių, likus mėnesiui iki Nepriklausomybės atkūrimo. Bet kongregacijos seserys dar ilgai nenuleido rankų, norėdamos gauti „Galdiko namelį“. Kultūros vertybių apsaugos departamentas (rodos, taip buvo vadinama atitinkama įstaiga) pateiktam rekonstrukcijos projektui neprieštaravo, o Kultūros ministerija netgi žadėjo finansinę paramą. Jei tai reiškia, kad tuo metu namas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, įvykių chronologija tampa nebeaiški. Ką gi, jau turėjome priprasti prie tokių laiko paradoksų, kai kai kurie dalykai vyksta labai ilgai (metų metais irsta nežinia kam priklausantys pastatai), o kiti stebėtinai greitai (parduota-nugriauta-pastatyta).

Ada Urbonaitė mirė 2009 metais, būdama 88-rių metų amžiaus. Domicelė Petrutytė mirė Čikagoje 2010 metais, būdama 97-rių.

---

[1] Pulgis Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 94.

[2]Ona Gaigalaitė-Beleckienė. „Kvietęs mus į spalvų odiseją. Iš atsiminimų apie Adomą Galdiką“ // Fontanas. Žaliakalnio kultūros almanachas. 2009. Nr. 1. P. 86-89. P. 89.

[3] Ona Gaigalaitė-Beleckienė. Neužmirštami metai. Kaunas: Naujasis lankas, 2004. P. 92.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6893.

[5] Julija Šalkauskienė. Į idealų aukštumas. Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 1998. P. 79. Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė rašė: „1927 metais Putinas persikėlė į Adomo Galdiko namus Savanorių prospekte, vėliau iš čia persikraustė į Aukštaičių gatvę. (...) Nuo 1931 m. rudens (kol Putinas buvo Prancūzijoje) gyvenau su jo seserim Magdute tame bute“ (In Donata Mitaitė (sud.). Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius: Vaga, 1992. P. 198).

[6] Ibid. P. 93

[7] Ibid. P. 101.

[8] Vereta Rupeikaitė. „Naujo šeimininko A. Galdiko namas lauks su laikinu stogu“ // Kauno diena. 2012-03-02.

[9] Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė ir Gražina Trimakaitė (Sud.) Sesuo Ada. Pašaukta ginti Tautos sielą. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2010. P. 100.

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Kazio Pociaus namas (buvęs „Lozanos“ viešbutis,

Vytauto pr. 2 / M. K. Čiurlionio g. 21)

2016 metai

Išėjusius iš Kauno geležinkelio stoties iš dešinės pasitinka buvusio „Lozanos“ viešbučio pastatas, kurio suapvalintas kampas su laiptuotu atiku žymi Vytauto prospekto pradžią. Nedidelis modernistinių formų namas atrodo kiek „provincialus“ (kaip, po teisybei, ir visas Vytauto prospektas), „miesto vartams“ per kuklus, nors, be abejo, šiam garbingam vaidmeniui tinkantis labiau nei priešais stovintis jo „brolis“. Abu namai buvo statomi tuo pat metu, 1930-aisiais, kai Laikinoji sostinė šventė Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus, kiek įmanydama stiebėsi, augdama ir išaugdama į „tikrą“ – „modernišką“ ir modernistinę – europinę sostinę.

Iki tol sklypas priklausė vokiečiui Edvardui Pešlatui (pasirašydavo „Peshlat“)[1]. Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje jau 1914 metais stovėjo nedidelis medinis namas; kiek toliau, galu į Čiurlionio gatvę – dar vienas, didesnis, užėmęs kažkiek gatvės ploto (1926 metų vasarą buvo surašytas policijos raportas, kad Pešlatas „nepašalino iškišulio trobos Čiurlionies gatvės teritorijoje“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 9624). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą.

Tiesa, 1923 metų gegužės 8 d. architektas Eduardas Pejeris prašė leidimo Pešlato restorano statybai šiame kampe. Projektuojamame dviejų aukštų mūriniame name buvo suplanuotas ne tik restoranas pirmame aukšte, bet ir viešbučio kambariai antrame. Namas turėjo būti gražus: platūs, rustais išryškinto pirmo aukšto langai buvo arkiniai, antrame aukšte – paprastos stačiakampės formos. Į Vytauto prospektą žiūrėjo simetriškas pagrindinis fasadas su arkiniu portalu centre, pro kurį buvo įėjimas į restoraną ir viešbutį. Virš portalo buvo balkonas, virš jo – numatomas įstaigos pavadinimas ir pusapvalus frontonas su špiliu. Šalia įėjimo buvo numatytos dvi krautuvės. Čiurlionio gatvės fasado kraštuose buvo po balkoną ir frontonėliai su dekoratyvinėmis vazomis virš jų. Statybos leidimas buvo duotas gegužės 25 d. (F. 218, ap. 1, b. 85).

1925 metų vasario 26 d. Amerikos Žibalo Prekybos bendrovei (tiksliau, Vokietijos-Amerikos, nes jos firminiai blankai buvo parašyti tik vokiečių kalba, o „kilusi“ ji buvo iš Memelio, t.y. Klaipėdos) buvo leista Pešlato kieme pasistatyti benzino kolonėlę, ką ji ir padarė, tiesiog vidury kiemo, benzino „išdavimui kasdieną augančiam automobilistų skaičiui“  (Ibid). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą. Situacijos plane pavaizduotas kampinis namas vis dar medinis, tad galima numanyti, kad gražus Peyerio mūrinukas, skirtas restoranui ir viešbučiui, taip ir nebuvo pastatytas (tik architekto pavardė įėjo į šio sklypo istoriją). Gali būti, kad maitinimo ir apgyvendinimo įstaigą „šveicarišku“ „Locarno“ pavadinimu Pešlatas laikė dar sename mediniame name.

1928 metų rudenį priešais savo kampinį namą, prie Čiurlionio gatvės šaligatvio Pešlatas pasistatė medinį kioską. Kioskai tais laikais buvo statomi gražūs, puošti frontonėliais, piliastrais, drožinėtomis detalėmis. Šį kioskelį taip pat suprojektavo architektas Eduardas Peyeris[2]. Už poros namų toje pačioje gatvėje stovėjo dar vienas, dar puošnesnis kioskas, kuriame prekiauta „limonadu, vaisiais, papirosais, laikraščiais ir t.t.“[3]. Vėliau, priešais jau naują namą iš Vytauto prospekto pusės atsirado „spintelė“ „laikraščiams, papirosams ir kt. mažmožiams pardavinėti“, kurią iki 1940 metų laikė Vincas Obolevičius, gyvenęs kitoje prospekto pusėje, Romo name[4]. Priešais geležinkelio stotį buvo gera prekybos vieta, kur netrūko atvykstančių ir išvykstančių, išlydinčių ir pasitinkančių pirkėjų. O stoties turgaus tada nebuvo.Užtat priešais stotį galima buvo išsikvieti taksį: 1930 metais prie benzino kolonėlės, kurios pavadinimas jau buvo „Dapolin-Baby“, buvo įrengta "„Taxi“ automobiliams iššaukti vieta“ su telefonu.

2016 metai

1930 metais sklypą nusipirko vienas iš brolių „amerikiečių“ Kazimieras (Kazys) Pocius. Balandį jis prašo leidimo Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje statyti trijų aukštų namą. Projekto autorius – inžinierius Aleksandras Gordevičius. Tais pačiais metais pastatytas namas buvo mažesnis nei dabar: suapvalintu kampu sujungti jo sparnai buvo bemaž vienodo ilgio, Čiurlionio gatvės korpusas tik vienu langu ilgesnis; kieme ties jų sujungimu buvo laiptai. Antras sklype stovėjęs medinis namas, tikriausiai, buvo paliktas, nes apie būtinybę jį nugriauti kalbama tik per 1938 metų statybą[5].

1936 metai.

Į akis krenta tamsus fasado tinkas su baltai išryškintomis karnizų juostomis bei iškabomis.

Iš Amerikos atvykę broliai Kazys ir Stasys Pociai turėjo Kaune plačius verslo užmojus. Jų statyti, parduoti ar išnuomoti namai įėjo į miesto istoriją: vienas brolių turėjo du viešbučius, antras –kino teatrą.

Kazys Pocius 1928 metais pasistatė Laisvės alėjoje net du namus vieną priešais kitą. Pagal 1927 metais to paties inžinieriaus Gordevičiaus sukurtą projektą buvo pastatytas trijų aukštų namas Nr. 23, kurio antrą aukštą Pocius iš karto išnuomavo Radiofonui, o patį namą pardavė gydytojui Efimui Paulauskui. Priešais iškilo keturių aukštų namas Nr. 32, kuriame įsikūrė viešbutis „Roma“ bei apsigyveno pats savininkas[6]. Panašu, kad tai irgi buvo Gordevičiaus darbas: du putti su girlianda ir kartušu virš įėjimo – jo fantazijai būdinga puošmena. Šiandien namą užima Kauno apygardos prokuratūra.

Stasys Pocius 1929-1930 metais praturtino Laisvės alėją (o tuo pačiu ir miestiečių laisvalaikį) dideliu namu Nr. 46 su dekoratyvine vaza ir broma, per kurią buvo patenkama į kieme pastatytą kino teatrą „Forum“, vėliau pavadintą „Laisvė“. Inžinieriaus Karolio Reisono suprojektuotas kino teatro pastatas šiandien apleistas ir parduodamas (jei dar nėra parduotas) nugriovimui. Pats savininkas gyveno Laisvės alėjos name; tiesa, 1938 metais jį galima buvo rasti Žiegždrių dvare (spėju, kad jis galėjo prisidėti prie ten iki 1939 metų vystomos saldainių gamybos).

Broliai Pociai turėjo verslo interesų ir kitoje Vytauto prospekto pusėje. Kaziui Pociui priklausė sklypas netoli Šiaulių gatvės, prie Girstupio upelio, toje vietoje, kur dabar stovi sovietinės statybos daugiabutis. Šalia, prie Šiaulių gatvės (šiandien jau buvusios „Ekspress“ kavinės vietoje), sklypą nusipirko brolis Stasys. Žemė buvo nuomojama: Kazio Pociaus sklype 1937 metais atkakliai buvo bandoma pastatyti garažą: leidimo prašė ir nuomininkas D. Ziskindas ir pats Kazys Pocius, savo gyvenamą adresą nurodęs jau Vytauto pr. 2 name; prašytojai leidimo negavo.

1937 metų pabaigoje Stasys Pocius dokumentuose figūruoja jau ne tik savo vardu, bet ir kaip Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjas, o tai leidžia manyti, kad jo brolis Kazys tais metais pasimirė. 1938 metų vasarį Stasys Pocius prašo leidimo sandėlio statybai jam priklausančiame gretimame sklype prie Šiaulių gatvės, tačiau leidimo taip pat negauna. Rodos, miesto valdžia nebuvo linkusi dauginti šioje miesto vietoje tokių „utilitarinių“ statinių, kaip garažai ir sandėliai (juolab, lentiniai), skaičių: į miesto centrą vedantis Vytauto prospektas turėjo būti užstatomas solidžiais, ne mažesniais kaip trijų aukštų namais, atitinkančiais gatvės padėtį. Iš Stasio reikalaujama, kad jis 1939 metais užstatytų prospekto perimetrą „trijų aukštų trobesiais“; galima spėti, kad sklypas (tikriausiai, abu sklypai) buvo neužstatytas. To meto dokumentai rodo abiejų sklypų nuosavybės klausimą buvus ne visai aišku. Kai Stasys buvo anonimiškai įskųstas be leidimo statęs net du lentinius sandėlius (jie buvo skirti kokliais prekiaujančio nuomininko Mato Daugučio prekėms laikyti), Kauno apylinkės teismas nesugebėjo išsiaiškinti, kam iš tikrųjų priklauso sklypas, Stasiui ar jo (jau mirusiam) broliui. Painiava pasinaudojęs kaltinamojo advokatas Liudas Šmulkštys „prašo nutraukti bylą prieš Stasį Pocių, nes turtas ne jo, o Kazio Pociaus“. O „liudininkas Miknevičius parodė: kieno turtas, nežinau, o kad Stasio, tai jam pasakė Daugutis, kuris pats tą sandėlį ir statė. Tas sandėlis koklių yra Daugučio“. Teismas nutarė „bylą nutraukti, nes netinkamam kaltinamajam iškelta“[7]. 1939 metais abu sklypai buvo parduoti.

2016 metai. Čiurlionio gatvės fasadas

2018 metai. Kiemo fasadas.

Bet grįžkime prie mūsų kampinio namo. Naujas trijų aukštų namas šalia anuomet prospekte stovėjusių senų medinukų atrodė „moderniškai“: jo grakštus suapvalinto kampo judesys atkartojamas kiekvieno aukšto tarpaukštinių juostų ir, pasiekęs laiptuotą kampinį atiką, tartum kelis kartus jame apsisuka. Toks juostuotas „bokštelis“ buvo mėgstama Gordevičiaus architektūros detalė.

Viešbutis, pakeitęs pavadinimą į kitą „šveicarišką“ – „Lozana“, gero vardo neturėjo: stoties rajone esantis viešbutis tradiciškai teikė prostitučių paslaugas. Pirmame aukšte buvo įsikūręs populiarus restoranas. Į jį, kaip ir į kitą, geležinkelio stotyje buvusį restoraną, gėrikai atslinkdavo iš miesto centro „pratęsimui“. Unė Babickaitė prisimena, kaip netoli geležinkelio stoties abu su vyru sutiko Balį Sruogą, kurį, jau apygirtą, palydėjo į „Lozaną“ ir ten „pavaišino“[8]. Tiek viešbučio, tiek restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslas atiteko Stasiui Pociui.

Restorane „Lozana“ grojo Jurgio Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras (iš Vilniaus atsikraustę Stupeliai giminiavosi su Hofmekleriais; visi gausios šeimos nariai buvo muzikai). Lankytojų laukė smagios pramoginės programos: „„Lozanoje“ galėjai pasižiūrėti dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir persirenginėjimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas tegu primityvių, bet aštrių Juozo Biržinio kupletų“[9].

Dabartinę savo išvaizdą namas įgijo 1938 metais. Pačioje 1937 metų pabaigoje Kauno miesto savivaldybės Statybos skyrius gavo Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjo Stanislavo Pociaus prašymą leisti „pristatyti“ prie esamo namo dar vieną trijų aukštų namą Čiurlionio gatvėje. Tai buvo ne visai „namas“ ir netgi ne priestatas: pastatas tiesiog pailgėjo iki sklypo gale esančio įvažiavimo į kiemą, o toje vietoje stovėjęs senas medinis namas buvo nugriautas. Šį kartą projektą parengė ir techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius Grigorijus Gumeniukas. Naujame fasade tęsėsi karnizų ir pirmo aukšto apdailos horizontalės, padidėjo atstumai tarp langų, o centre buvo padaryta „modernistinė“ laiptinės vertikalė. Čia buvo numatyta įrengti vieną butą ir keturis papildomus viešbučio kambarius; pirmame aukšte buvo išgriauta senojo namo sieną restorano salei padidinti.

Nežinomų tarpukario metų nuotrauka. Fasado spalvos pasikeitė: šviesų tinką papildo tamsūs karnizai ir iškabos. Šalia stovi į šaligatvį „išsišokęs“ senas medinis dviejų aukštų namas, kurio numeris buvo 2a (tai rodo, kad kadaise tai buvo vienas sklypas); ten veikė prastos reputacijos viešbutėlis „Rytas“. Ant jo sienos matosi tikriausiai nuo vienaaukščio Pešlato namo ugniasienės likęs pėdsakas, šalia kurio stovi minėta Obolevičiaus „spintelė“. Du vitrininiai langai ir įėjimas namo gale – tai „Paramos“ krautuvė; šalia – žemesnės durys, vedančios į viešbutį; suapvalintame kampe – įėjimas į restoraną, kurio salė su vitrininiais langais išsidėstė palei Čiurlionio gatvę. Aukštas stogas dengtas skarda.

1940 metų pavasarį laikraštyje Lietuvos aidas skelbta visų tuometinių Kauno viešbučių kritika neapėjo ir „Lozanos“. Anot kandaus korespondento atsiliepimo, „Lozana“ tuo „patogi“, kad joje iš koridoriaus tiesiai patenki į išvietę, o viešbučio kambariai susisiekia su privačiais butais[10]. Viename iš tų butų 1941 metų pradžioje gyveno Vladas Juškevičius[11], galimai, bendrasavininkas (1938 metais jis buvo Laisvės alėjos namo su viešbučiu „Roma“ bendrasavininkas).

1944 metai. 

Raudonosios armijos karys-„išvaduotojas“ reguliuoja eismą priešais karo nusiaubtą namą.

Po karo buvo įstatyti nauji langai, kurių dauguma vis dar vietoje. Jų skaidymas buvo žaviai „archaiškas“, su smulkiai dalijamu aukštutiniu tarpsniu, dėl ko susidaro įspūdis, kad ir pats namas statytas anksčiau nei yra iš tikrųjų. Kai kurie langai jau pakeisti plastikiniais su pirminiu, vertikaliu trijų dalių skaidymu.

Tarybiniais laikais du aukštutiniai namo aukštai buvo nutinkuoti šviesiai pilka spalva, o pirmas aukštas – rožine; tarpaukštinės juostos ir karnizų linijos liko beveik neišryškintos. Antrame ir trečiame pastato aukštuose buvo įsikūrusios įstaigos, įstaigėlės. Prisimenu siaurius koridorius ir ankštus kabinetus – buvusius viešbučio kambarius – čia buvo milicijos pasų poskyris, kuriame teko registruotis. Kažkuriame aukšte neseniai dar veikė vairavimo mokykla, Čiurlionio gatvės išplėtime – kirpykla, rūsyje – kailio ir odos siuvykla. „Paramos“ krautuvės vietoje nuo neatmenamų laikų buvo kukli, keliautojams skirta užkandinė. Buvusiame restorane, palei M. K. Čiurlionio gatvę, neseniai veikė vaistinė, į kurią, kaip kadaise į restoraną, buvo patenkama tiesiai per pagrindinį įėjimą apvaliame kampe; šiandien jos vietą užima kažkoks ofisas.

2018 metai. Įėjimo į viešbutį koridorius.

2018 metai. Laiptai į rūsį.

2017 metų vasarą buvo paskelbta apie namo pardavimą. Jei būčiau milijonierė, būtinai jį nusipirkčiau ir vėl įrengčiau jame tikrą „stotinį“ viešbutį. 2019 metais užkandinė užsidarė, jos įėjimas buvo perdarytas, kas byloja apie verslininkų ketinimus ir toliau vykdyti veiklą name, kurio viršutiniai aukštai atrodo visiškai apleisti.

---

[1] Tokia pavardė sutinkama Sovietų Sąjungos dokumentuose. Tarp 1938 metais represuotųjų matome Pešlatą Vladimirą Augustovičių, tautybė – vokietis, gimimo vieta – Lietuva, Kauno rajonas.

[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 662.

[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 667.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9638.

[5] KRVA F. 218, ap. 2, B. 669.

[6] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3906.

[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9671. Kauno apylinkės teismo protokolas 1938 metų rugsėjo 30 d.

[8] Pirmą kartą paskelbta: „Apie Balį Sruogą“ Kultūros barai 1990 Nr. 3. P. 56-64; vėliau: Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Sud. Reda Pabarčienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 89.

[9] Alvydas Jancevičius. „Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje“ // Voruta. 2016-12-31.

[10] Lietuvos aidas 1940-03-26.

[11] KRVA F. 218, ap. 2, b. 669.