Marija
Oniščik
Sweet Philippe.
Neįvyksiančio koncerto anonsas
Tai turėjo būti
„panegirika“, toks pagyriamasis žodis, kurį labai sunku parašyti, kurį berašant
galvojama, viena vertus, ką pasakyti, kita vertus, ką į tai pasakys (atsakys)
kiti. Ką pasakyti koncertų lankytojams Lietuvoje (ir kas jie yra, tie hipotetiniai
koncertų lankytojai?), ir ką pasakys gerbėjai, kritikai, melomanai? Bet dabar rašau,
ką noriu (ką noriu, tą ir rašau). Apie Philippe‘ą.
Vienas
žymiausių šių laikų dainininkų ir muzikų, Philippe‘as Jaroussky yra superžvaigždė,
savo balso kategorijoje Nr 1 pasaulyje. Jau nuo pirmojo savo disko išleidimo
juokais vadinamas „perkamiausiu pasaulyje“ kontratenoru, pelnęs gausybę „auksinio
disko“, „geriausio albumo“, „metų atlikėjo“, „metų dainininko“ ir panašių
apdovanojimų, du kartus nominuotas „Grammy“ (pastarąjį kartą šiais, 2016
metais), retai būna metų, kai Jaroussky negautų kokio nors apdovanojimo. Lietuvoje
joks tokio rango klasikinės muzikos atlikėjas (jei neminėsime liūdnai pagarsėjusio
bankininko kvietimu vieną sausio 13-tą dieną Kaune pilnoje „Žalgirio“ arenoje
dirigavusio Valerijaus Gergijevo; pagunda jo neminėti politiniais ir
moraliniais sumetimais tikrai buvo didelė, juolab, kad paminėjus, vėl gali
iškilti klausimas, kas gi yra koncertų lankytojai Lietuvoje) dar nėra ir
artimiausiu metu nebus koncertavęs.
Pirmą
kartą „gyvai“ išgirdau Philippe‘ą (gerbėjai jį švelniai vadina PJ, bet man
labiau patinka vardas) Bremerhavene 2011 m. Eidama mažo, neišvaizdaus
uostamiesčio (labiau primenančio Druskininkus nei Klaipėdą) gatvėmis, galvojau:
„Kaip galima dainuoti tokiame mieste?“ Laukdama prie mažyčio vietinio teatro,
kažkuo panašaus į Kauno muzikinį, tik aiškiai išreikštos art nouveau architektūros (turbūt, gražiausio pastato mieste, beje,
rūpestingai atstatyto po karo), vis dar negalėjau patikėti, jog štai, po poros
valandų, aš (ši sušalusi valkata iš Lietuvos, suplyšusiom kojinėm ir nudėvėtais
batais, neleidžianti sau net nosies įkišti į gretimą kavinę su jos šiluma ir
brangiu kavos kvapu) iš tikrųjų pamatysiu ne televizoriaus ekrane, išgirsiu ne
internete sužvejotą įrašą, bet gyvai. Užimdami savo vietas, žmonės šypsojosi,
sveikinosi su sėdinčiais šalia; o vienas vokietis atsivedė į koncertą šunį (šio
vieta, suprantama, buvo po kėde) ir niekas nenustebo. Pirmą kartą patyriau tą
euforiją, kai publika pradeda „staugti“, dar dainininkui nepradėjus dainuoti.
Kažkiek nustebau, kai pirmiejei Caldaros arijos garsai pripildė visą, nors ir
nedidelę, salę. (Kai sakome „garsas pripildė“, nejučiom padarome metaforinį
judesį, tuo tarpu žodis „pripildė“ čia turi būti suprastas tiesiogiai: taip
erdvė prisipildo tekančios, plintančios, apčiuopiamos substancijos, kaip
vandens arba oro, nes juk skaitmeninis įrašo garsas nieko nepripildo.) Pirmą
kartą stovėjau eilėje gauti autografą. Jis paklausė manęs, iš kur aš
atvažiavau, ir, išgirdęs Lietuvos pavadinimą, lyg nustebo: „Taip toli?“ Tai
nebuvo geografinė tolumo išraiška, greičiau – „metafizinė“ (šalia stovėjusios ispanės
tikrai įveikė didesnį atstumą iki Šiaurės jūros nei aš). Kodėl mums visiems
taip svarbu, kad Lietuva būtų kitų atpažįstama kaip vieta, esanti „netoli“,
vieta, iš kurios ir į kurią galima atvažiuoti? Vėliau, rodos, Paryžiuje, pamatęs
mane ir lyg kažką prisiminęs, Philippe‘as paklausė „Ukraina?“ Ukraina tada
Vakaruose buvo tapusi žinomiausia iš visų buvusių tarybinių „respublikų“. –
„Ne, Lietuva“. Ir tik praeitų metų pabaigoje Groningene jis tvirtai manęs
paklausė: „Jūs gyvenate Vilniuje? Aš važiuosiu į Vilnių.“ Atsakiau, kad ne, aš
gyvenu Kaune, bet mes labai labai laukiame jo Vilniuje.
Trys žodžiais sunkiai nusakomi dalykai padaro Jaroussky
„superžvaigžde“: jo balsas, jo interpretacija ir jo išvaizda. Unikalaus tembro
balsas tučtuojau atpažįstamas tarp visų kontratenorų (kiek jų vienu metu beskambėtų,
ar šeši, kaip Leonardo Vinci operoje „Artaserse“, ar aštuoni, kaip Stefano Landi
operoje „Il Sant Alessio“), nes, skirtingai nuo jų visų, neturi nei mažiausio matinio
metalo atspalvio, dažnai atsirandančio dėl specifinės galvos rezonatoriaus
technikos; nei jokio, dabar madingo „bartoliško“ (t.y. a la Cecilia Bartoli) vibrato. Jis yra lengvas, natūralus, atviras,
kaip pati Cecilia Bartoli (beje, kita šiandienos superžvaigždė) apibūdino, –
„krikštolinio grožio“. Šis lengvumas, ypač
viršutiniame registre, yra savotiškai „apgaulingas“: balso spalva yra šviesi,
artima sopranui, bet jo diapazonas atitinka mecosopraną. „Kartais žmonės
galvoja, kad galiu dainuoti labai aukštai ir siūlo dainuoti dalykus, kurie man yra
per aukšti“, – sako dainininkas. (Manoma, kad sopranistas turi siekti aukštą C6
(trečiosios oktavos do), o Philippe‘o balsas apima diapazoną nuo D3 iki G#5,
nors tai tikrai nelabai tikėtina).
Muzikos interpretaciją dar sunkiau aprašyti nei balso skambesį,
nors būtent ji ir yra svarbiausia. Kalbu ne apie šiaip muzikalumą, bet apie
retą balansą tarp jausmų ir intelekto. Nuo subtilaus „dangiškumo“ (taip jo
aukštame registre skamba žodis paradiso!)
iki odą šiurpinančio dramatizmo (Haendelio „Scherza infida“); nuo orgazmo (Nerono
ir Lucano scena Monteverdžio L‘incoronazione
di Poppea) iki
tragedijos (Steffani opera Niobė) –
rodos, visa jo atliekama muzika persmelkta
emocijų, bet sykiu kiekviena frazė yra rūpestingai apgalvota.
Pikti liežuviai sako, kad Jaroussky gali pelnyti publikos
meilę ir nedainuodamas, vien tik išeidamas į sceną. Esą bepigu jam su tokia
išvaizda būti žvaigžde. Žalios akys ir putlios lūpos, gerbėjų ypač mylimos balsą
palydintys rankos, – neseniai buvęs toks „berniukiškas“
jo grožis su laiku vis labiau skleidžiasi.
Yra
dar ir ketvirtas jo sėkmės veiksnys – tai fantastiškas darbštumas ir energija,
kurios dėka jį galima laikyti daugiausiai koncertuojančiu klasikinės muzikos
atlikėju pasaulyje. Paprastai per vieną sezoną Jaroussky parengia dvi ar tris
naujas programas, dalyvauja viename ar dviejuose naujų operos pastatymuose ir
įrašo vieną ar du naujus albumus. Kasmetiniai koncertiniai turai, kurių metu
jis dažnai dainuoja kas trečią dieną, apima Prancūziją, Vokietiją, Olandiją,
Ispaniją, Šveicariją, Lenkiją, Austriją, JAV, Kanadą, Peru, Braziliją, Meksiką,
Australiją; Maskvą, Stambulą, Prahą, Londoną, Tokiją, Hong-Kongą; nuo didžiųjų
salių iki mažų kaimo festivalių bažnytėlių; ir visuomet – su ištikimų gerbėjų
iš viso pasaulio „palyda“. Nors šis sąrašas, ko gero, nėra pilnas, nesunku
pamatyti, jog jame, be Maskvos, Prahos ir Lenkijos (Philippe‘as yra dainavęs
Krokuvoje, Varšuvoje ir Wroclawe), nesimato kitų Rytų Europos šalių ir miestų;
net Rytų Vokietijos jis dar nė kartą nebuvo pasiekęs, nepaisant to, kad
vokiečių tarp jo gerbėjų, ko gero, yra daugiausia. (Tiesa, kitą sezoną jis žada
aplankyti Budapeštą ir, kaip ką tik paaiškėjo, Buchareštą) Koncertų atšaukimas būna labai retai ir tik dėl ligos. Praėjusį
sezoną, 2016 m. vasario mėnesį, jis atšaukė Haendelio operos Partenope turą Prancūzijoje ir
Ispanijoje dėl mylimo tėvelio mirties, jį pakeitė kontratenoras iš Amerikos Lawrence‘as
Zazzo; to paties sezono pabaigoje dėl sunkaus bronchito jam teko atšaukti
nemažai koncertų, kurie beveik visi buvo perkelti ir įvyko vėlesniomis datomis.
Pats Philippe‘as laiko save „tinginiu“; neseniai viename interviu prancūzų
televizijai paklaustas, koks būtų jo gyvenimo motto, atsakė: „Niekada nedaryk šiandien to, ką gali atidėti
rytojui“.
Interviu
jis paprastai kalba apie muziką ir tik labai retai – apie save. Philippe‘as
Jaroussky‘s gimė šiaurės vakarų Paryžiaus priemiestyje Maisons-Laffitte 1978 m.
vasario 13 d.; laiminga vaikystė, apsupta tėvų rūpesčiu ir meile, prabėgo Sartrouville
priemiestyje čia pat, kitoje Senos pusėje. Šeimos tėvas Danielis darbavosi
prekybos srityje; vyresnyiis brolis Didier, rodos, nuėjo tėvo pėdomis; motina
Jacqueline iki Philippe‘o gimimo dirbo fizikos laboratorijoje. Šeimoje gyvuoja
legenda apie tai, iš kur atsirado jų keista pavardė, prancūzų (ir ne tik)
ausims skambanti šiek tiek lenkiškai. Esą, prosenelis buvo bėgęs nuo bolševikų
išeivis iš Rusijos, nemokėjęs nė žodžio prancūziškai. Prancūzų pareigūnų
paklaustas pavardės, atsakė: „Ja russkij“. Suprantama, gausūs Philippe‘o
gerbėjai rusai šios istorijos, be kita ko reiškiančios, kad jis turi rusiško
kraujo, būna ypač sujaudinti. Pagal prancūzų kalbos taisykles pavardė tariama
„Žaruskí“, tačiau kitose šalyse ne kartą pasitaiko įvairūs kiti tarimo
variantai.
Philippe‘as
pradėjo mokytis muzikos labai vėlai – būdamas jau 11-kos metų. Vidurinės
mokyklos muzikos mokytojas, pastebėjęs nepaprastus berniuko gabumus, patarė jo
tėvams leisti jį į muzikos mokyklą. Berniukas pradėjo mokytis groti smuiku ir tai
pakeitė jo gyvenimą. „Žmonės dažnai sako, jog dainuoju kaip smuikas“, – prisipažįsta
jis. Jo vokalinė artikuliacija ir frazavimas neabejotinai ateina iš smuikininko
patirties. Apdovanojimu baigęs Versaille‘io konservatorijos smuiko klasę Philippe‘as
mokėsi fortepijono klasėje.
Vieną
kartą, būdamas 18-kos metų, jis nuėjo į kontratenoro Fabrice‘o di Falco
koncertą. „Kai tik jį išgirdau, pajutau keistą jausmą, jog irgi galiu tai
padaryti. Aš iš karto žinojau, kad tai yra tai, ką noriu daryti gyvenime“. Nors
Philippe‘o „krūtinės“ balsas yra baritonas, iš pat pradžių jis norėjo dainuoti
kaip kontratenoras. „Gal taip yra todėl, kad buvau smuikininkas ir man patiko
aukštos natos?“
Taigi
jaunuolis nudrožė tiesiai pas Di Falco vokalo pedagogę Nicole Fallien ir
pareiškė norįs mokytis dainuoti. Madame Fallien prisimena: „Philippe‘as atėjo
pas mane ir paprašė mane mokyti jį dainuoti. Jis turėjo malonų balsą, bet
mažytį. „Gal Jums geriau pasilikti smuikininku?“, – sakiau. Jis sakė: „Aš noriu
dainuoti. Dar daugiau, aš noriu dainuoti galvos balsu“. O tai reiškia, kad
balsas bus dar silpnesnis. Sakiau: „nesu tikra, kad Jums pavyks“. Jis sakė:
„Nesijaudinkite, aš esu tikras“. Na, jis neapsiriko“. Studijuodamas dainavimą,
Jaroussky baigė Paryžiaus konservatorijos Senosios muzikos fakultetą.
Jau
1999 m., būdamas 21-rių, Jaroussky debiutavo Alessandro Scarlatti oratorijoje Sedecia su vyresnės kartos kontratenoru
Gérard‘u Lesne ir jo ansambliu „Il Seminario musicale“. Iš karto po to žymus dirigentas
Jeanas-Claude‘as Malgoire pakvietė jį
atlikti pagrindinį – Nerono – vaidmenį Monteverdžio operoje L‘incoronazione di Poppea. Tai buvo jo pirmasis Neronas ir pirmoji
opera. Ir nors derinti aktorines ir vokalines užduotis operos scenoje
jam niekada nebuvo lengva, kasmet jo įkūnijami imperatoriai, princai, įsimylėję
herojai ir šventieji (toks yra jo įprastas amplua) pavergia tūkstančių žiūrovų
bei klausytojų širdis. Bet labiausiai jam patinka ir geriausiai sekasi dainuoti
koncertuose, tiesiog būnant savimi. „Balsas – tai kažkas labai asmeniška. Kai
buvau smuikininkas ar pianistas, galėjau pasislėpti už instrumento. To negalima
padaryti su balsu. Jis toks tiesioginis. Balsas yra tiesioginis asmenybės
atspindys, būtent todėl žmonėms patinka dainininkai. Tai tiesiog jūsų balsas“.
Profesinė
draugystė ir ištikimybė sieja Jaroussky su daugybe įžymių šių dienų muzikų: dirigentai
Jeanas-Christophe‘as Spinosi, Fabio Biondis, Diego Fasolis, Emmanuelle Haim,
Andreas Marconas, Christina Pluhar, Williamas Christie, Marcas Minkowskis;
pianistas Jérôme‘as Ducros; dainininkai Natalie Stutzmann, Marie-Nicole
Lemieux, Andreas Schollas, pagaliau, pasak paties Philippe‘o, „geriausia mūsų
laikų dainininkė“ Cecilija Bartoli buvo ir yra jo scenos partneriai. Nuo 2002 m. jis vadovauja savo ansambliui
„Artaserse‘as“.
Įprastas
kontratenoro repertuaras – itališkas barokas. Daugiausiai tai – didelės balso
apimties reikalaujančios sudėtingos virtuozinės arijos, kadaise parašytos
kastratams, kurių žymiausi – Carestinis ir Farinellis – buvo Jarousskio pagerbti
koncertų programose ir įrašuose. Dalis šio repertuaro gali būti priskiriama
„populiariajai“ baroko muzikai: lengvai įsimintinas jausmingas melodijas dainuoja
visi ir visi mėgsta jų klausytis. Mažiau žinomas yra Philippe‘o mėgstamas ankstyvasis
barokas (seicento); jam taip pat turime
būti dėkingi už tokių, šiandien jau „repertuarinių“, baroko autorių, kaip
Agostino Steffani ir Nicola Porpora, „atradimą“. Muzikologiniai
ir istoriniai tyrinėjimai, retų partitūrų manuskriptų paieška bibliotekose
ir internete – jo „hobis“. „Tai panašu į lobių ieškojimą“, – sako muzikas.
Jaroussky
dainuoja ne tik barokinę muziką. Vienos jo mėgstamiausios – jo „slaptasis
sodas“ – yra prancūzų romantinės dainos (mélodies),
kuriose jis gali išreikšti save gimtąja kalba. Specialiai jam rašo šiuolaikiniai
kompozitoriai: 2012 m. buvo pastatyta prancūzų kompozitorės Suzanne Giraud
opera Caravaggio; Marco-André
Dalbavie kūrinys „Sonnets de Louis Labe“, atliktas Berline 2015 m. rugsėjį
(apie tai rašė „Lietuvos rytas“, nes dirigentas Ivanas Fischeris į koncertą
pakvietė sirus pabėgelius); Paryžiuje gyvenančios suomių kompozitorės Kaijos
Saariaho opera Only the Sound Remains
praeitą pavasarį buvo pastatyta Amsterdamo Operos teatre. Viena įdomiausia šio
sezono Jaroussky programa ir naujausias diskas – drąsi Johanno Sebastiano Bacho
ir Georgo Philippo Telemanno kantatų interpretacija – susilaukė didelio kritikų
susidomėjimo (ir prieštaringo vertinimo, nes juk „visi žino“, kaip reikia
atlikti Bachą). Legendinis anglų kontratenoras Jamesas Bowmanas yra pasakęs, jog Jaroussky
yra toks dainininkas, kokiam „Bachas būtų norėjęs parašyti”. Būtent
šią programą buvo numatyta atlikti Vilniuje.
Kritikai kartais
apibūdina Philippe‘o balsą žodžiu „trapumas“. Aš nesutinku. Kiekvieno koncerto
metu, nuo pat pirmosios natos klausytojas gali būti tikras, kad „niekas
neatsitiks“, tą balso „patvarumą“ galima tiesiog girdėti: balsas bus visada
pilnas, intonacija – visada absoliučiai tiksli (toks stabilumas ypač svarbus operos
dainininkui). Trapus yra ne balsas, bet žmogus, žmogus ne tokio „lengvo“ charakterio, kaip būtų galima
pagalvoti (ir kaip dažnai pagalvojama, girdint apie jo legendinį geranoriškumą
santykiuose su kolegomis), pažeidžiamas, greitai užsiplieskiantis; liaunas, jau
kiek žilstelėjęs suaugęs vaikas su „nežemišku“ balsu. Cecilia Bartoli apie
Jaroussky yra pasakiusi: „Jo frazavimo grožis ir jo sielos trapumas – štai kas
giliai paliečia klausytoją”.
Pabaigai noriu
atsiprašyti, jog be jokių leidimų šiame rašinėlyje naudoju įvairių interviu
ištraukas ir seną internete paplitusią nuotrauką (be abejo, esančią marketingo
dalimi), bet tikiuosi, kad likusioje „toli“ Lietuvoje taip daryti nėra didelis
nusižengimas.