Kaunas
nykstantis ir išnykęs:
Nochimo Romo namas (Vytauto pr. 1 / M. K. Čiurlionio g. 19)
2016
Atvykusiam į Kauną traukiniu nuo geležinkelio stoties
atsiveria Vytauto prospektas, įrėmintas „miesto vartais“ – dviem apleistais
namais, kadaise kvietusiais miesto svečius apsistoti „stoties rajono“
viešbučiuose. Viešbučiai buvo panašūs į kituose Europos miestuose prie
geležinkelio stočių įsikūrusius – ne prašmatnūs ir su „negera“ reputacija. Šiandien
žiūrint į šiuos namus kaskart suspaudžia širdį.
Liūdniausiai atrodo Nr. 1 pažymėtas
trijų aukštų namas iš kairės: tik pirmame jo aukšte dar rusena kelių prekybos
ir paslaugų įstaigėlių gyvybė; du likusieji aukštai tušti, langai išdaužyti, o
aptrupėjusiuose balkonuose ir ant stogo auga žolė. 1930-1931 metais pastatytame
name tarpukariu gyveno žmonės, veikė įstaigos, krautuvės bei viešbutis,
pretenzingu (iki šiol Europoje paplitusiu) pavadinimu „New York“.
Didelis kampinis sklypas Vytauto
prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje buvo dalis dar didesnio, Grigorijaus
ir Marijos Volfų sklypo, besiribojančio su jų valdomo alaus bravoro „Volfas-Engelmann“
teritorija Čiurlionio gatvėje. Didžiulį sklypą Volfai pirko 1898 metų gegužės 1
d. iš arklių tramvajaus savininko, belgų inžinieriaus Eugenijaus Diupono.
Kampinę sklypo dalį iš Volfų nuomavosi
Maksas ir Ksenija Helvegai, kurie čia gyveno ir turėjo sėmenų aliejaus
dirbtuvę. Išliko 1924 metų spalio 27 d. Makso Helvego (jis buvo Vokietijos
pilietis ir pasirašydavo „Max Helwege“) prašymas leisti dirbtuvei veikti[1].
Manoma, kad jau 1926 metais dirbtuvę nusipirko Nochimas (Noachimas) ir Chana
Romai, kuriems 1928 metais Volfai dalį savo sklypo pardavė.
Naujam sklypo savininkui kartais
priskiriami du vardai – Ovsiejus Nochimas, tačiau vardas „Ovsiejus“ figūruoja
tik viename dokumente: 1936 metų pradžioje žmogus vardu Ovsiejus Romas,
gyvenantis čia pat, Vytauto pr. 1, prašo leidimo patobulinti kurį laiką
neveikusią aliejaus dirbtuvę. O 1928 metų balandžio 30 d. sklypo pirkimo-pardavimo
akto nuoraše kaip pirkėjai įvardinti Nochimas Romas, Dovydo sūnus ir Chana
Romienė, Ovsiejaus duktė. Galima spėti, kad vėliau minimas Ovsiejus galėjo būti
Nochimo ir Chanos sūnus, pavadintas senelio garbei, arba koks nors kitas
artimas giminaitis. Pirkti sklypo Vytauto prospekte Romai „atvyko“ iš Aleksoto,
kur gyveno adresu Veiverių g. 3, bet vėliau iki pat 1940 metų jų gyvenamas
adresas visada nurodomas Miško g. 3: toje vietoje, kur šiandien stovi
„sovietinis“ Dariaus ir Girėno gimnazijos korpusas, jie turėjo nuosavą namą.
Kaip minėjau, Romai sklypą pirko iš „Grigorijaus
Volfo, Isero-Bero sūnaus, asmeniškai ir kaip žmonos Marijos, Juozo dukters,
įgaliotinio, gyvenančio Maironio g. 4“. Romams jis pardavė savo sklypo dalį
tarp Vytauto prospekto, Čiurlionio gatvės, likusios Volfų žemės ir Bravoro
gatvės (šiandien išnykusios), su 2 mūriniais gyvenamais namais, 1 mediniu
gyvenamu namu, sandėliais ir kitais statiniais už 28 tūkstančius dolerių (!),
su sąlyga, kad ant to sklypo niekad nebus galima statyti alaus bravoro be Volfų
sutikimo (taip buvo apsidrausta nuo galimų būsimų konkurentų)[2].
Anksčiau, 1926 metais, ir vėliau, iki pat 1940 metų, Volfas savo gyvenamą
adresą nurodo Prezidento g. 4. Įdomu tai, kad 1929 metais jis teigia gyvenąs
adresu Vytauto pr. 1, t.y. savo sename name, kuris tuo metu jau buvo parduotas
Romui[3].
Namas aprašytas Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, kaip Volfo
pasistatytas 1899 metais, o Romo pirktas apie 1930 metus[4],
tačiau prie šio namo buvusi Bravoro gatvė (vienu metu vadinta Pramonės skersgatvis) jau 1928 metų sutartyje
nurodyta kaip Romų įsigyto sklypo riba. Taigi, tikriausiai, tai vienas iš dviejų pirkimo-pardavimo
sutartyje paminėtų mūrinių namų, stovėjęs prie prospekto. Antras sklype buvęs
mūrinukas stovėjo Čiurlionio gatvėje.
1929 metų vasarą Romas ruošiasi
Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvių sankirtoje pasistatyti kampinį namą.
Pagal pirminį sumanymą namas turėjo būti dviejų aukštų, nusklembtu kampu,
kuriame buvo numatytas įėjimas ir balkonėlis virš jo. Antro aukšto langai
sugrupuoti po du ir atskirti piliastrais. Namas turėjo būti sudarytas iš dviejų
korpusų: trumpo palei prospektą ir ilgo – palei Čiurlionio gatvę. Trumpą
korpusą planuota pristatyti prie senojo Volfo namo, prie kurio derėjo
„istoristinis“, šiek tiek archaiškas fasado dekoras; pirmame aukšte buvo
numatytos trys krautuvės, krašte – įėjimas su laiptine. Ilgame korpuse buvo
numatytos 6 krautuvės ir taip pat įėjimas su laiptine krašte. Viso namo stogą
juosė metalinė tvorelė[5].
Tačiau Kauno miesto Statybos komisija
naujoms statyboms leidimo nedavė, motyvuodama tuo, jog šioje vietoje planuojama
plėsti geležinkelio stoties aikštę, platinti Čiurlionio gatvę ir netgi tiesti
naują – Sasnausko gatvę. Reikia pasakyti, kad šiame, stoties ir Karmelitų
kvartale visą tarpukarį buvo planuojamos naujos gatvės, kurių numatomi pavadinimai
nuolat keitėsi ir kurių ne viena taip ir nebuvo nutiesta. Taigi, Romų sklypas
buvo pažymėtas kaip „neužstatytinas“ ir turintis būti įkainuotas bei išpirktas
stoties aikštės įrengimui; tiksliau, miestas planavo išpirkti visą kampą ir dar
du ruožus iš kraštų. Galiausiai, iš visų sumanymų buvo įgyvendintas tik vienas
– Čiurlionio gatvę tikrai praplatino ir tam tikslui dalį Romų sklypo nurėžė,
tad čia numatytas naujo namo korpusas turėjo smarkiai „suplonėti“.
1929 metų gruodžio 6 d. Romui buvo
surašytas protokolas dėl neteisėtai pastatytos tvoros iš Čiurlionio gatvės pusės.
Dokumente užfiksuotas toks savininko pasiaiškinimas:
„Pil. Romas pareiškė: „Aš pastačiau tvorą savo sklype iš
Čiurlionies gatvės. Inž. Frikas šiandieną 10 val. ryto įsakė (...) tvorą
nugriauti. Atvykau ir radau laužant tvorą. Inž. Frikas paklaustas kokiomis teisėmis
jis tai daro nieko nesakė ir nuėjo. Aš liepiau savo darbininkams tvorą
ištaisyti. Jei įstatymas neleidžia be leidimo statyti, tai ir draudžia nors ir
be leidimo pastatytą tvorą be leidimo griauti“ (kalba netaisyta)[6].
Geležinė logika. Taip ir matai Kauno
miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėją inžinierių Edmundą Alfonsą Fryką, nelaukus
savo įsakymo vykdymo, tą pačią šaltą žiemos rytą asmeniškai atėjusį laužti
neteisėtos tvoros. Iš tikrųjų, Frykas laužė tvorą ne pats, o įsakė miesto valdybos
dešimtininkui Stasiui Krupaičiui (gyvenusiam Šančiuose, Nyčių g. 2) paimti
darbininkus ir nugriauti tvorą. Kaip minėjau, savininkas šioje valdoje
negyveno, todėl turėjo „skubiai atvykti“ po to, kai jam apie tai telefonu
pranešė „namo tarnautojas Lipecas“ (taigi, Romas buvo pasamdęs čia pat
gyvenantį žmogų valdai prižiūrėt), kurio versijoje incidentas atrodo taip:
„Apie 10 val. Frykas atvyko į Čiurlionio g. ir įsakė
Krupaičiui nugriauti tvorą. Krupaitis įsakymą išpildė ir sugriovė apie 2 metrus
tvoros ir vartus. Atėjo Romas, pakalbėjo su Fryku, Frykas sustabdė darbą ir
Romas vėl tvorą ir vartus atstatė“.
Tvora buvo netinkama, nes
vietoje leistinų 2 metrų aukščio buvo net 3,20 metrų aukščio[7].
Stulbinantys Romo „diplomatiniai“ sugebėjimai (užteko „pakalbėti“) pravertė jam
ir vėliau.
Praėjus metams nuo statybų draudimo,
1930 metų birželio 13 d. buvo pranešta, kad „Čiurlionio g. praplėtimas ir
Vytauto pr. sutvarkymas visai patenkino miesto susisiekimą su geležinkelio
stotimi“, todėl nutarta „numatytą Stefensono gatvę, taipogi Darvino gatvės dalį
nuo geležinkelio stoties iki Edisono gatvės panaikinti ir pil. Romui leisti
statyti jo sklype trobesius“. Statybos leidimas Romui buvo duotas tik liepos 18
d. su sąlyga, kad „tarp esančių Čiurlionies g. senų mūro namų ir šių naujai
statomų namų būtų paliktas tarpas, kurio plotas rezervuojamas Šerno g. pravesti“[8].
Matome, kad tų gatvių jau buvo priplanuota net trys, ir joms buvo numatyti,
švelniai tariant, keisti vardai, bet liko tik pirma sumanytos gatvės nutiesimo
planai, tik jos pavadinimas pasikeitė iš Sasnausko į Šerno gatvę. Projektas, pasirašytas
inžinieriaus Juozo Segalausko, liko beveik nepasikeitęs, tik Čiurlionio gatvės
korpusas dabar buvo ne tik plonesnis, bet ir sutrumpintas dėl palikto tarpo.
1930 metų rugpjūtį Romai prašo ir
gauna leidimą jau statomam namui užstatyti trečią aukštą. Patvirtintas Juozo
Segalausko projektas – visiškai naujas: visos įėjimų vietos, įskaitant kampą,
akcentuotos nedideliais laiptuotai frontonėliais ant stogo, po kurių liko pirmojo
projekto piliastrai; tvorelės ant stogo nebėra; pasikeitė ir langų išdėstymas,
atsirado balkonėliai. Pirmo aukšto parduotuvių langai beveik siekia grindinį, o
prie kampo virsta plačiomis vitrinomis; kiek vėliau, 1931 metų vasarą virtinos užėmė
beveik visą Vytauto prospekto korpuso fasado pirmą aukštą. Palyginus su
pirmuoju projektu, šis korpusas buvo pasikeitęs labiausiai: jis tapo ilguoju
korpusu su dviem įėjimais, nes į naują pastatą buvo įjungtas visiškai
perstatytas senasis Volfo namas. Jo šoninis fasadas, prie kurio buvo
pristatytas laiptinės priestatas, išeidavo į Bravoro gatvę ir turėjo net
atskirą adresą – Bravoro g. 1. Pasikeitė ir Čiurlionio gatvės korpuso fasadas: čia
padarytas įėjimas su portalu ir modernistinės formos laiptinės vertikale. Abiejų
korpusų laiptinės numatytos ir kiemo pusėje. Trečiame aukšte buvo suprojektuoti
butai.
2016
2018 metai.
Vytauto pr. fasadas
2018 metai.
Rodos, autentiškos durys.
2018
Namo kampe yra lengvai suapvalintas
erkeris su balkonu. Langai liko sugrupuoti po du, po tris ir daugiau, bet karnizai
buvo išryškinti taip, kad langai atrodė tarsi juostiniai. Šiandien šio spalvinio
„modernumo“ efekto nebeliko. Akį džiugina tik tarpulangių plokštumų kaneliūros.
Čiurlionio gatvės įėjimas seniai užkaltas. O štai vienas Vytauto prospekto
įėjimas darbo dienomis visada atviras – pro jį patenkama į vis dar pirmame
aukšte veikiančią kirpyklą. Įėję į vestibiulį galime pamatyti lubų lipdinius, autentiškų
grindų fragmentus, karpytos arkos angą bei medžio dekoracijomis įrėmintas
duris.
2018
2018
2017
2018
Perėję koridorių pro galines duris
išeiname į kiemą. Iš čia namas atrodo tarsi sudėtas iš dviejų skirtingo stiliaus
dalių. Vytauto prospekto korpuso kiemo fasado centre išsiskiria masyvus
stačiakampis rizalitas su mažais, netaisyklingai išdėstytais langeliais; krašte
išliko arkinis lango apvadas su spalvoto stiklo apvalaus viršlangio likučiais.
Čiurlionio gatvės korpuso kiemo fasadas – modernistinių formų, su laiptinės
rizalitu-„bokšteliu“centre. Abu kiemo fasadus stilistiškai jungia horizontaliais
metaliniais strypais aptverti balkonai.
2016 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas
2018 metai. Vytauto
prospekto korpusas, kiemo fasadas
2016 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas
2018 metai.
Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas
2016 metai. Čiurlionio gatvės korpusas, kiemo fasadas
2018 metai. Čiurlionio
gatvės korpusas, kiemo fasadas (po gaisro)
1931 metų pavasarį ką tik pastatytame
name buvo kilęs gaisras, nuo kurio nukentėjo patalpas čia išsinuomavusi Plentų
ir Vandens kelių valdyba. Atsakingu laikytas statybų techninę priežiūrą vykdęs
Segalauskas buvo įpareigotas pagerinti priešgaisrinę namo apsaugą.
Vytauto prospekto korpuse veikė Minos
Levijienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė „Modern“. 1935 metų liepos 25
d. tame pačiame name gyvenanti krautuvės savininkė skundžiasi, kad Kauno skelbimų
biuras ant šaligatvio stato apie 3 m aukščio „betoninę lentą“ skelbimams
lipdyti. Lenta, statoma „kaip tik prieš mano parfumerijos ir galanterijos
krautuvę „Modern“, uždengs krautuvės langus, nukentės prekyba“, – rašo
Levijienė ir toliau argumentuoja: „Be to, lenta negalima statyti dar ir dėl to,
kad gadins vaizdą dargi prie pat stoties“. Patikrinus paaiškėjo, kad skelbimų lenta
yra „toli nuo krautuvės lango“, todėl uždrausti ją statyti nėra jokio pagrindo[9].
1932-1935 metais name veikė J.
Jokūbaičio siuvykla, į kurią buvo įeinama iš Čiurlionio gatvės. „Darbas
sąžiningas. Kainos prieinamos“ skelbia 1932 metų reklama. 1939 metais prospekto
pusėje buvo maisto produktų parduotuvė „Saulė“. 1938-1939 metų telefonų knygoje taip par randame Frenkl, Šauchet ir b-vės, kurios būstinė buvo Laisvės alėjoje, muitinę.
1931 metų sausį Romas buvo pateikęs
prašymą vietoje tarp seno ir naujo namo Čiurlionio gatvėje palikto tarpo leisti
pastatyti dar vieną namą, bet jo prašymas nebuvo patenkintas, nes toje vietoje
vis dar buvo ruošiamasi tiesti Šerno gatvę, tam tikslui išpirkus Romų sklypo
dalį. Tačiau po metų, 1932 metų pavasarį tapo aišku, kad naujos gatvės nebus, ir
kovo 19 d. „Nochemui ir Chanei“ (vardų ir pavardžių rašybos „įvairovė“
tarpukario dokumentuose tikrai stebina) Romams leista panaudoti šį
pravažiavimui skirtą tarpą krautuvei įrengti.
Kieme stovėjo seni mediniai aliejaus
dirbtuvės sandėliai, gamybiniai ir gyvenamieji pastatai. 1933 metais, tuo metu,
kai jiems buvo surašytas griovimo aktas, čia gyveno M. Romas, matomai,
savininko giminaitis. 1933 metų liepos 3 d. Nochimas Romas prašo šių pastatų negriauti,
nes jie yra „gana patenkintiname stovyje“, „o išvengimui negražaus vaizdo iš
gatvės tuč tuojau pastatysiu aukštą tvorą, kuri pilnai patenkins reikalavimus“. Neaišku,
apie kokios gatvės vaizdą eina kalba: netvarkingas kiemo „turinys“ galėjo
matytis nebent už seno mūrinio namo Čiurlionio gatvėje, o vaizdo „grožis“ iš
Bravoro gatvės pusės vargu ar galėjo būti laikomas svariu argumentu. Reikalas
pakvipo baudžiamąja atsakomybe, nes savo „diplomatiniais“ sugebėjimais Romas
pasinaudojo, mėgindamas...papirkti policijos pareigūną. 1933 metų liepos 27 d.
III policijos nuovados vachmistras Ignas Tervydis pateikė raportą, kuriame rašo,
kad Nochimas Romas, „jam būnant kambary vienam“, siūlė kyšį už patikrinimo
rezultatus jo naudai, žadėdamas, kad „už tai bus atliginta šimtas, daugiau, kad
tik būt gerai“ (kalba netaisyta)[10].
Vėliau, 1937 metų rudenį Romas vėl
turėjo nemalonumų dėl tvoros: šį kartą jis be leidimo statė mūrinę tvorą palei
Bravoro gatvę, senos tvoros vietoje (galbūt, taip bandydamas apsaugoti nuo
griovimo kiemo statinius). Protokolas buvo surašytas, dalyvaujant liudininkui, šalia,
Bravoro g. 3 gyvenančiam sargui Jonui Kavaliauskui; iškelta byla, kurioje Romas
buvo išteisintas (veikiausiai ir vėl dėl savo „diplomatinių“ sugebėjimų).
Medinių pastatų griovimas, kaip tais
laikais tapo įprasta, buvo atidėdamas metus iš metų iki pat okupacijų.
Paskutinį kartą „buv. Noachimo Romo susenusių pastatų Vytauto pr. ir Čiurlionio
g. kertėje“ griovimo aktas minimas 1941 metų spalį.
1936 metų sausio 15 d. leidimo
patobulinti aliejaus dirbtuvę – įrengti „aliejaus rafinaciją“ – prašo mano
minėtas Ovsiejus Romas. Prašymas nebuvo patenkintas, nurodant tris priežastis:
„Kadangi fabrikas jau keli metai neveikia, mediniams trobesiams nustatytas
griovimo aktas ir tame rajone fabrikas duodantis gan stiprų kvapą
nepageidautinas“[11]. Tikrai
žinoma, kad 1931 metais, kai kampinis namas buvo pastatytas, dirbtuvė neveikė. Aliejaus
gamyba buvo atnaujinta 1937 metų rudenį: rugsėjo 29 d., prašydamas leidimo
įmonės veiklai atnaujinti, Nochimas Romas nurodo, kad jam priklausantis
fabrikas „Kaunas“ neveikia „pastaruosius du metus“. 1937 metų spalio 1 d. pasirašytame
inžinieriaus Antano Macijausko situacijos plane matome daug fabrikui
priklausančių pastatų: sklypo viduryje stovi mediniai sandėliai su kontora ir
valgykla; Čiurlionio gatvėje – du mūriniai, vienas prie kito prisiglaudę namai:
kraštinis, prie pat Volfo sklypo ribos, pažymėtas kaip sandėlis, vidurinis – kaip
dirbtuvė. Pirmasis, tikriausiai, buvo už „tarpo“ likęs senas mūrinis namas. 1939
metų vasarą seną kraštinį mūrinuką matome jau inžinieriaus Juozo Segalausko
perstatytą ir padidintą: jo kiemo fasadas turi rizalito „bokštelį“. Namas buvo
dviejų aukštų; dar 1937 metais įrengtoje salkoje buvo butas.
Antrasis – „tarpą“ užėmusi „krautuvė“
– tapo pagrindine aliejaus fabriko patalpa. Tai dviejų aukštų pastatas vienodais
smulkiai skaidytais langais ir piliastru atskirtu įėjimu krašte, už kurio buvo
(šiandien dingęs) įvažiavimas į kiemą. Šiandien prisiglaudęs prie kampinio namo
namas (M. K. Čiurlionio g. 17) stovi visiškai apleistas, tik „papuoštas“ gatvės
meno piešiniu.
2016 metai. Nuotraukos
kairėje – buvęs aliejaus fabrikas „Kaunas“ M.K. Čiurlionio gatvėje
Aliejaus fabrikui (nors ir nenorom)
buvo leista veikti metus, vėliau leidimas buvo pratęstas dar keliems mėnesiams.
Dirbtuvėje dirbo 13 žmonių. Ir nors apžiūros rodė, kad „veikiančios mašinos
didelio triukšmo nekelia ir oro negadina“, 1939 metų pabaigoje Prekybos Departamento
prašoma dirbtuvę uždaryti.
2018
Tarybiniais laikais kampiniame name veikė
geležinkeliečių poliklinika. Pirmo aukšto kampe iš abiejų pusių (kampinis
įėjimas buvo panaikintas) įsikūrė ūkinių prekių parduotuvė, kurioje galima buvo
įsigyti visokiausių namams naudingų dalykų (dalis jos dar veikia ir aš
specialiai užeinu į ją apsipirkti), o iš Vytauto prospekto pusės – daug smulkių
įstaigėlių: buitinės technikos parduotuvė, vis dar veikianti kirpykla ir
plastikinių buitinių prekių parduotuvėlė. Name seniai nebėra centrinio šildymo
ir dar veikiančiose parduotuvėse žiema tvyra baisus šaltis.
Pirmame aukšte neseniai dar veikė ir
antkapinių paminklų pardavimo kontora. Visus traukiniais atvykstančius į Kauną
svečius iki dabar pasitinka ant namo kampinio erkerio užkabinta reklama: „Įkapių
rūbai, avalynė. Ritualinės paslaugos. Paminklai.“ Ši reklamą man primena dar
1928 metų Kauno miesto Statybos komisijos pastebėjimą: „Daugelis
prekybos įstaigų reklamos dėlei kabina skersai šaligatvių iškabas, dėžes,
įvairaus turinio plakatus, ženklus ir net prekių pavyzdžius, k. a. vainikus,
štampus, akinius ir Vytauto prospekte viena karstų dirbtuvė buvo iškabinusi net
karstą. Kadangi toks reklamos būdas miesto negražina, bet darko jo išvaizdą, be
to, daugiausia silpnai prikabinti daiktai krenta ant praeivių, kad sudaro
pavojų praeiviams, ypatingai esant vėjui“[12].
Bravoro gatvės vietoje tarybiniais
laikais iškilo „Sanito“ fabriko gamybinis korpusas, o šiandien jo vietą užėmė
didžiulis naujas daugiabutis, kurio aukštingumas apleistam Romo namui kelia
akivaizdų pavojų.
[1] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9623. Dokumentas
nenurodo dirbtuvės įsteigimo datos, tokios formos prašymai buvo teikiami,
norint gauti naują leidimą anksčiau veikusiai įmonei.
[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.
[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 663, 665.
[4] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė.
Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 100.
Lukšionytė-Tolvaišienė aprašo šį namą detaliai. Išliko net
du inžinieriaus Nikolajaus Andrejevo projektai: vienas – „plytų stiliaus“ su
frontonėliais, antras – kažkuo panašus į tuo metu statomą „Metropolio“
viešbutį. Namas buvo gražus, dviejų aukštų: pirmame aukšte buvo krautuvės,
kurių viena priklausė pačiam Volfui, antrame – viešbutis „Šveicarija“, kurį
valdė F. Narbutas; vėliau – B. Milvydas. Minimas ir Narbutui priklausęs
medienos sandėlis Volfo sklype.
[5] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.
[6] Ibid. Cit. http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1512.
[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.
[8] Ibid.
[9] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9637.
[10] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.
[11] Ibid.