2019 m. vasario 28 d., ketvirtadienis




Pakaunės žiemos pasakos: Zapyškis


Už Kačerginės, kur baigiasi pušynai, ant kairiojo Nemuno kranto visaip, tai ant aukštų kalvų, tai palei Šakių plentą, išsimetęs snaudžia Zapyškis. „Nykus miestukas“, sakoma. Netgi ne miestukas, o kelių kaimų subėga. Kluoniškių ir Dievogalos kaimai, įsikūrę aukštai ant kalvų, pamažu, tarp upelių nusileidžia į miestelį prie plento, o pats plentas – tai svarbiausia ir ilgiausia Zapyškio gatvė, anksčiau Didžioji vadinama, bet paskui Vytauto vardą gavusi. Ją statmenai kerta palei upelį į kalną kylanti Muziejaus gatvė. Nėra čia jokio muziejaus, galima tik spėlioti, kad gatvė taip pavadinta dėl joje stovinčios senosios bažnyčios. Vytauto gatvės pradžioje Nemuno link veda Povilo Sapiegos, Zapyškio savininko ir didžiausio geradario garbei pavadinta gatvelė. Štai ir visas Zapyškis. Nemažai XX amžiaus pradžios medinių namų dar puošia jo gatves. Tiesa, norėdami patekti į Zapyškio centrą, į Liepų, Šviesos, Bažnyčios gatves, turėsime sunkiai lipti į kalną, Kluoniškio kaimo link.

Vytauto gatvės namai:




















Muziejaus gatvės namai:






Vietovė garsi savo gotikine bažnyčia, „Lietuvos bažnyčių motina“ vadinta, plyname lauke ant Nemuno kranto stovinčia. Be šios, Zapyškyje esama dar kelių maldos namų: ant kalno XX amžiaus viduryje pastatyta nauja parapijos bažnyčia, šalia jos išlikusi sena medinė; prie kelio, senose kapinėse stūkso senoji kapinių koplyčia; kadaise Vytauto gatvėje būta ir žydų maldos namų. Pamaldus tas Zapyškis. Padavimai sako, kad toks buvo dar pagonybės laikais, net jo senoji bažnyčia esą buvo pastatyta pagoniškos šventyklos vietoje.

Senąją Zapyškio bažnyčią pamačius, pirmiausia pagalvoji: negi lietuviai pievose gotikines bažnyčias statė? Ogi ne. Kadaise čia, prie Nemuno, būta miestelio. Nuo paupio gyventojus privertė „bėgti“ dažni ir smarkūs Nemuno potvyniai. Tad tuščias plotas prie bažnyčios – tai „senasis Zapyškis“, išnykęs XVI amžiaus miestelis.

1504 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras savo raštininkui Jonui (Ivaškai) Sapiegai, buvusiam smulkiam rusėnų bajorui, iškilusiam iki didžiojo raštinės sekretoriaus, o vėliau – iki kanclerio ir maršalo, dovanojo prie Nemuno buvusį dvarą. Šis 1517 metais dvarą užrašė antrajai žmonai Elžbietai, mirusiai 1552 metais, o vėliau dvaras atiteko jo sūnui, Vitebsko ir Palenkės vaivadai, Povilui (Nestorui) Sapiegai. Sapiegos valdą savo vardu pavadino: Sapiegiškis. Iš čia ir Zapyškių pavadinimas kilo. 1568 metais Povilas Sapiega įsigijo šalia buvusią Dievogalą. Kaimas anksčiau priklausė dviem broliams Kuncevičiams, paskui dvariškiui Bogušui Ovsianikui, iš kurio jį Sapiega ir nusipirko. Po Povilo mirties, 1579 metais, Zapyškis su Dievogala atiteko jo sūnui Andriui Sapiegai. Vėliau valdas nusipirko Masalskiai ir 1632 metais jos jau priklausė Smolensko kaštelionui, Minsko vaivadai Aleksandrui Masalskiui, tam pačiam, kuris Kaune bernardinių vienuolyną fundavo. Jis 1634 metais vienuolėms padovanojo ir Zapyškį, kurį jos valdė pusantro šimto metų.

Dvaras, beje, buvo ant kalno, prie upelio. O apačioje, šalia svarbaus prekybos kelio susikūrė miestelis. 1655 metais rusų sudegintas, dar atsistatė, bet ir toliau jį negailestingai niokojo potvyniai, gaisrai ir karai.

Gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia atrodo labai sena, tokia sena, kad buvo vadinama „seniausia Lietuvos bažnyčia“, „Vytauto bažnyčia“, mat, buvo manoma, kad ją pastatė pats Vytautas Didysis (na, Vytauto laikų moneta šiais metais iš tikrųjų buvo archeologų rasta, tyrinėjant bažnyčios teritoriją). Šiandien dažniausiai teigiama, jog ji buvo pastatyta 1578 metais, nes šia data pažymėta Povilo Sapiegos jai suteikta fundacija. Beje, tais pačiais 1578 metais Povilas Sapiega fundavo ir pirmąją bažnyčią jam priklausančiame Gelgaudiškyje, tik ten ji buvo medinė. Tačiau kai kurie dokumentai leidžia Zapyškio bažnyčią bent 10 ar 20 metų „pasendinti“. Antai, 1552 metais minimas Zapyškio klebonas, vardu Valentinas, o 1562 metais Paštuvos dvaro šeimininkė savo testamente pareiškė pageidavimą būti palaidota šioje bažnyčioje. Išlikęs Povilo Sapiegos fundacijos tekstas bažnyčią vadina „labai seno darbo“ (operis vetustissimi), o akivaizdi jos „giminystė“ su gotikinėmis Kauno bažnyčiomis leidžia spėlioti, ar tik nebus ji statyta Jono Sapiegos laikais, juolab, kad buvo dedikuota jo dangiškam globėjui Šv. Jonui Krikštytojui[1]. Sapiegų giminės herbas ir šiandien išlikęs nutapytas bažnyčioje ant sienos.

Ar žinote, kad Zapyškio bažnyčia dabartinėjė Lenkijoje turi tikrą „seserį“? Pirmasis Zapyškio šeimininkas, senasis Jonas Sapiega, būdamas Vitebsko ir Palenkės vaivada, nusipirko Kodenio kaimą (dabartinėje Lenkijoje, netoli Baltarusijos sienos), pavertė jį miestu, o tas pats jo sūnus Povilas ten, Kodenyje, 1518 metais fundavo gotikinę cerkvę (mat patys Sapiegos buvo stačiatikių tikėjimo). Štai taip atrodo Kadenio Šv. Dvasios bažnyčia (nuotraukos iš Interneto):




O štai taip – Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia:




Per šimtmečius Zapyškio bažnyčia ne kartą buvo apleista ir vėl gaivinta. XVIII amžiuje prie jos buvo pristatytas medinis bokštas-varpinė; pagal baroko „madas“ keista langų forma, paaukštintas stogas. Napoleono kariai laikė joje savo žirgus (sako, ant medinių altoriaus grotelių buvo likę arklių dantų žymės). 1869 metais norėta bažnyčią remontuoti, plėsti, statyti naują varpinę. Kalbėta ir apie vargonų remontą. O jų, pagal visus liudijimus, būta ypatingų, senovinių. XIX amžiuje buvo pristatyta zakristija, nugriautas virš įėjimo buvęs bokštelis, uždažyta sienų tapybą.

1901 metais nuolat potvynių užliejamą bažnyčią uždarė. Greitai po to nugriovė varpinę, išardė akmeninę šventoriaus tvorą.

Bažnyčia yra vienanavė, mažytė, jos nava beveik kvadratinė (14,4 metrų ilgio ir 14,04 metrų pločio), vainikuojama aukštu dvišlaičiu stogu. Žemesnė už navos presbiterija baigiasi trisiene apside. Prie pagrindinio fasado iš kairės yra „prilipdytas“ papildomas tūris, kurio viduje įrengti laiptai. Masyvūs tripakopiai kontraforsai supa pastatą iš visų pusių ir suteikia jam ypatingą „kampuotą“ grožį. Bažnyčios sienos – netaisyklingo gotikinio mūro (plytos, o gal ir mūrininkai, greičiausiai atkeliavo Nemunu iš Kauno), su akmenų priemaišomis, apie vieno metro storio. Profiliuotomis plytomis puoštos fasadų angos bei karnizai. Pagrindinis fasadas dalinamas horizontaliai ir vertikaliai, smailiarkės nišos matomos tiktai cokoliniame lygyje, viduryje ir frontone visos jos stačiakampės (panašios yra „Perkūno namo“ fasade). Galinis fasadas papuoštas pusapvaliomis nišomis. Langai ir portalas įrėminti stačiakampiai apvadais. Šoninių fasadų langai, buvę smailiaarkiai, XVIII amžiuje buvo pakeisti į dabar matomus segmentinės sąramos langus. Beveik neabejojama, kad pagrindinio fasado frontonas pradžioje buvo laiptuotas.

Kai kurie mano, kad nišų skaičius bažnyčios fasaduose – tai užkoduotas astronominis kalendorius: esą, žemutiniame lygyje esamų angų skaičius nurodo į sezoninių užtemimų ciklą, o kitų angų skaičiaus pasikartojimas – į užtemimų pasikartojimą. Nors žvelgiant į netaisyklingai išmūrytas nišas tuo patikėti sunku.

Bažnyčios viduje navą nuo presbiterijos skiria pusapskritė „triumfo“ arka. Lubos perdengtos medine perdanga su atviromis sijomis. Visų nuostabai, dabartinės restauracijos metu po grindimis buvo rasta ne tik palaidojimo vietų, bet ir ženklų, jog bažnyčioje būta hipokaustinio šildymo. Interjeras, deja, iki mūsų dienų neišliko. Šiandien galime pasikliauti tik jį mačiusių liudijimais ir retomis nuotraukomis. Visas jis buvo medinis, auksarankių meistrų drožinėtas. Pasakojama, kad čia buvo dar 1581 metais išdrožta puošni ornamentuota sakykla su keturių evangelistų atvaizdais. O trys drožinėti XVII amžiaus pabaigos barokiniai altoriai buvo likę net iki 1939 metų.

Bet nuostabiausias meno kūrinys buvo vargonai. Sprendžiant iš pasakojimų, pati instrumento konstrukcija buvo išradinga. Tokioje mažoje bažnytėlėje ant vargonų choro buvo labai mažai vietos. Pultas (griežykla) buvo įrengtas instrumento priekyje taip, kad vargonininkas sėdėjo veidu į altorių (tikriausiai, tiesiog „kabojo“ virš apačioje susirinkusių tikinčiųjų), o dalis vamzdžių buvo įstatyta tiesiai į griežyklos fasadą. Už griežiančio nugaros esantis prospektas vamzdžių eilių buvo horizontaliai padalytas net į šešis tarpsnius, vadinasi, buvo aukštas, nors pats instrumentas – labai mažas. Drožinėtame vargonų prospekte buvo įkomponuotos judančios figūros: centre stovėjo karalius Dovydas, aprengtas, anot Arkadijaus Preso, „viduramžių rūbais“: balta mantija, trumpomis, aukso siūle puoštomis kelnėmis, avėjo dailes kurpaites ir turėjo dantytą karūną ant galvos. Abipus jo sėdėjo du angeliukai geltonais sparnais. Neapsiejo ir be muzikos instrumentų: karalius Dovydas rankose turėjo arfą, o angeliukai – varpelius. Pasakojama, kad vargonams grojant, figūros judėjo: karalius Dovydas linksėjo galva ir „skambindavo“ savo arfa, o angeliukai žvangino varpeliais. Toks tad buvo instrumentas, vadintas „Lietuvos vargonų karalius“.

Vargonai dingo per I pasaulinį karą, manoma, vokiečių išardyti ir išvežti, bet prabangus jų prospektas, anot Arkadijaus Preso, „pusiau sugriautas ir nebylus", 1924 metais, bent dalimis, dar buvo išlikęs.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje prasidėjo naujas apleistos bažnytėlės gyvenimo etapas: ji tapo ne tik pamaldumo bei legendų, bet ir mokslinių tyrinėjimų objektas. Pirmą kartą į ją buvo pasižiūrėtą kaip į meno kūrinį. Reikia pasakyti, kad jaunoje Lietuvos valstybėje su paveldosauga reikalai buvo nekokie, bet užtat buvo išmanančių ir pilnų entuziazmo paveldo mylėtojų. Ir vienas pirmųjų moderniosios Lietuvos paveldosaugos pavyzdys, galima sakyti, jos užuomazga yra būtent senosios Zapyškio bažnyčios tyrinėjimai, kuriuos 1920-1923 metais atliko menotyrininkas profesorius Arkadijus Presas ir architektas Vladimiras Dubeneckis, abu išsilavinimą gavę Peterburgo Dailės Akademijoje. Presas turėjo ne tik meninį, bet ir inžinerinį pasiruošimą. Kartu jie sugebėjo netgi bažnyčią restauruoti. „Nukentėjusios bažnyčios sienoms bei kontraforsams atstatyti ir apdengti nauju stogu pagal senus pavyzdžius buvo pagamintos plytos ir čerpės“[2].

Darbus „užsakė“ 1919 metais Kaune susikūrusi Valstybės archeologijos komisija, vadovaujama Tado Daugirdo (Dubeneckis buvo aktyvus tos komisijos narys). Komisijos uždaviniai, kaip skelbia Valstybės archeologijos komisijos įstatymas, buvo:

„Prižiūrėti nekilnojamus archeologijos bei istorijos paminklus (piliakalnius, senkapius, istorinius pastatus), registruoti meno vertybes, steigti archeologijos bei istorijos muziejus, archyvus, kaupti juose įvairius senosios kultūros eksponatus“[3].
Nors Komisija buvo „valstybinė“, t.y. pavaldi Švietimo ministerijai, kuri turėjo jos veiklą finansuoti, iš tikrųjų, jokio finansavimo nebuvo: komisija turėjo tik vieną apmokamą – sekretoriaus – etatą. Todėl numatyti uždaviniai negalėjo būti įvykdyti. 1923 metais Konstantinas Jablonskis laiške Pauliui Galaunei konstatavo, jog „iš visų neatidėliotinų darbų pavyko atlikti tik vieną – paremontuoti Zapyškio bažnyčią“[4]. Tai ne visiškai tiesa. Buvo tyrinėjami ir kiti Lietuvos senosios architektūros objektai: Kauno pilis, namai Kauno Rotušės aikštėje ir Vilniaus gatvėje, „Perkūno namas“, Šv. Jurgio bažnyčia. Pradėta tvarkyti Vytauto bažnyčia, konservuotas Kauno pilies bokštas; Dubeneckio pastangomis buvo apskardintas Pažaislio vienuolyno bažnyčios kupolas. Tuo pat metu nuolat buvo Švietimo ministerijos prašoma sudaryti šiam darbui finansines ir teisines sąlygas. 1925 metais, nepavykus susitarti su ministerija, komisija, kartu su tuometiniu jos pirmininku istoriku Augustinu Janulaičiu, atsistatydino. Tiesa, po kiek laiko ji atsikūrė, o nuo 1938 metų architektūros paminklų tvarkymo reikalai šiek tiek pajudėjo, bet Kultūros paminklų apsaugos įstatymas taip ir nebuvo priimtas. Jis buvo parengtas tik II pasaulinio karo išvakarėse, o patvirtintas... jau tarybų valdžios.

Skelbdamas savo darbo Zapyškio bažnyčioje išvadas, Presas atvirai skundžiasi finansavimo nebuvimu ir prasitaria, jog jo tyrinėjimų tikslas nėra tik mokslinis-teorinis. Mat buvo manoma, jog senosios Lietuvos architektūros pažinimas gali padėti naujai architektūrai surasti savitą lietuvių „tautinį“ stilių.

„Darbą tenka dirbti savo lėšomis. Kad galima būtų dirbti planingas darbas, reikalinga yra nors maža materialė pagalba. Tik tokiu būdu per kokius 3 metus tyrėjas galės patiekti labai vertingos medžiagos, iš kurios galima bus pilnai atvaizduoti Lietuvos statybos istoriją, kuria taip mažai tesirūpino Rusų laikais Maskvos Archeologijos Komisija. Galima būtų prirankioti ir šiaip Lietuvos dailės medžiagos statytojams, kad galėtų vadovautis dirbdami statybos darbą“[5].
Presas pasakoja ir su bažnyčia susijusias legendas:

„Anais žilos senovės laikais, kada lietuviai dar tebebuvo stabmeldžiai, tos sienos jau stovėjo, paaukotos dievui Perkūnui ar Karaičiui. Vytautas Didysis priėmė krikščionybę ir išvarė stabmeldžių dievaitį iš jo būstinės, prakirdęs trobėsio rytų pusę ir pastatęs tenai altorių. Tuo būdu žiničia pavirto bažnyčia. Paskum, pasakoja, Povilas Sapiega po daugelio metų atstatė kažin kieno sugriautą bažnyčią.Taip pat pasakoja, kad iš pradžių toji bažnyčia buvus aukštesnė, ir visas pirmas jos aukštas pamažėle susmegęs žemėn“[6].
Žinoma, Presas griežtai atmeta „prasmegusio aukšto“ versiją, nurodydamas, koks harmoningas yra bažnyčios pastatas.

Kita su Zapyškio bažnyčia susijusi legenda pasakoja apie bažnyčioje kabojusią elnio (kitoje versijoje – briedžio) galvą. Presas tvirtina, kad galva buvo medinė, legendos sako, kad tikra. Pagal vieną legendos versiją, šis elnias (ar briedis) ant ragų Nemunu į Zapyškį atplukdė Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Tiek paveikslas, tiek elnio galva, anot Preso, „žmonų supratimu, galėjusi gelbėti nuo potvynių“. Akivaizdu, kad negelbėjo.



Išvyka į Zapyškį 1933 metais (nuotraukoje pirmoje eilėje pažymėti: 1- kun. K. Žitkus, 2- žurnalistas Pr. Rinkevičius, 3- A.Sakas, 4- L Dainys, 5- prof. Pr. Dovydaitis).

Nors restauruota, bažnyčia ir toliau nyko. 1936 metais joje buvo sandėlis. Bažnyčia ne kartą buvo aprašoma tarpukario spaudoje.

„Tasai kūrinys jau pasenęs, suguręs, patamsėjęs nuo laiko, lyg įsmukęs į žemę, menkas, tarsi per nesusipratimą išlikęs mūsų laikams, tarsi per ilgai gyvenęs ar per toli į svetimus laukus įsibrovęs. Mūsų laikų statyboje jis sudaro tikrą disharmoniją, tikrą archaizmą, tikrą vienišą. Nyku dabar šiam vienišiui“[7].
1938 metais Lietuvos aidas rašo:

„Bažnyčia iš oro pusės daro skurdų įspūdį. Jos sienos yra jau gerokai laiko apgraužtos, tačiau dėl mūro storumo neįstengė jų visiškai sunaikinti nei laikas nei lietus nei Nemuno potvyniai“.
Vargonus puošianti Dovydo figūra dar yra minima, bet jos judesiai – tai tik „žmonių pasakojimais“.

„Pastebėtina, kad stovylos nėra pirktinės, bet išdrožtos iš medžio vietinio žmogaus. Tačiau kas buvo tas zapyškietis menininkas šiandien niekas negali pasakyti. Be vargonų, šioje bažnyčioje yra labai įdomūs keli ornamentai. Šie ornamentai yra išdrožti iš medžio ir vaizduoja puokštes gėlių. Manoma, kad jie yra jau daugiau kaip 200 metų senumo. Menišku požiūriu jų vertė labai didelė. Gana vertinga yra ir medinė monstrancija, kurią su mielu noru priimtų bet kuris muziejus. Be to, čia pat galima matyti dar didžiulius briedžio ragus. Žmonės pasakoja, kad šie ragai yra to paties briedžio, kuris daugiau kaip prieš šimtą metų atplaukė Nemunu ligi bažnyčios ir suklupo negyvas prie durų.
Pagaliau ne vieno bažnyčią aplankančio dėmesį atkreipia dar medinės grotos, skiriančios presbiteriją nuo navos. Šios grotos yra apgraužtos arklių. Teigiama, kad arkliai, palikę grotose savo dantų žymes, buvo Napoleono armijos raitelių. Napoleono raitelių būrys, artėdamas prie Kauno, sustojo Zapyškyje poilsio. Kadangi žmonėms ir gyvuliams pastogių buvo nedaug, tai jie užėmė ir Bažnyčią. Šiuo pasakojimu tenka tikėti, nes ant vienos spintelės durų dar galima įžiūrėti kelis Napoleono karininkų parašus ir 1812.VII. 24 datą“[8].
Pažymėtina, kad šis bažnyčios interjero aprašymas beveik sutampa su 1924 metais Preso aprašymu. Galima paklausti, ar iš tikrųjų visos interjero detalės išliko iki 1939 metų, ar nežinomas Lietuvos aido žurnalistas tiesiog nurašė, ar bent pasinaudojo Preso ataskaita.

Zapyškio "Venecija" per 1934 metų potvynį

Daugybę potvynių iškentusį bažnytėlė, didžiulio 1946 metų potvynio neatlaikė, jos presbiterijos sienos buvo apgriautos. Būtent šį potvynį 1958 metais išleistoje Kauno apylinkes pristatanti knygelė nurodo, kaip viso aprašomo senojo interjero žuvimo „kaltininką“:

„Jo metu visiškai sugriuvo visa užpakalinė bažnyčios dalis, kurią teko vėliau restauruoti. Bet dar didesnių nuostolių potvynis padaręs bažnyčios vidaus įrengimams. O jos viduje būta nemaža įdomių senienų. (...) Natūralaus didumo „karaliaus Dovydo“ stovyla, kuri (...) mechanizmo veikiama, linkčiodavusi galvą; iš medžio gražiai išdrožta briedžio galva su natūraliais, plačiai šakotais ragais. Pasak padavimo, šie ragai per 1829 m. potvynį atplaukė į Zapyškį ant ledo lyties iš Vilniaus. Kai kuriuos iš šių daiktų – figūras, briedžio galvą su ragais ir kt. Pavyko išsaugoti, bet vargonai, paveikslai ir nemaža kitų dalykų, kurie galėjo turėti muziejinę vertę, žuvo potvynio metu“[9].
Čia pagaliau pamatome karaliaus Dovydo ir briedžio galvos (pasirodo, buvusios medinės, bet su tikrais ragais), nuotraukas; nurodyta net tiksli to briedžio „atplaukimo“ data – 1829 metai. [10]




1953-1956 metais pagal architekto Romualdo Kaminsko projektą buvo atlikta restauracija, nukentėjusius sienos fragmentus atstatė, o iki tol buvusį zakristijos priestatą nugriovė. Buvo kilusi netgi mintis aplink bažnyčią įrengti nuo potvynių saugojantį pylimą. Tarybiniais laikais bažnyčia buvo remontuojama dar du kartus: 1969-tais ir 1979 metais. Iki 1992 metų ji priklausė Kauno Istorijos muziejui.

Šiandien Zapyškio bažnyčia – valstybės saugomos architektūros paminklas, vasaromis – gera akustika ir romantikos atmosfera pasižyminti koncertinė erdve. 2008 metais restauruota, praėjusiais (2018) metais bažnyčia ir vėl buvo pradėta restauruoti (projekto autorius – architektas Gintaras Prikockis ).

Poetė Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė (Vinco Mykolaičio-Putino sesuo), Zapyškio bažnyčiai paskyrė tokias eiles:

Nesi tu auksinė bazilika Romos,
Nesi tu graži Notre-Dame de Paris.
Tu mažytė, apirus, sena bažnytėle,
O esi amžina, o esi nemari.

Nauja, to paties titulo, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia stovi ant kalno. Jos istorija paini.
Senąją bažnyčią uždarius, susirūpinta statyti naują. Tuo tarpu pamaldos buvo laikomos klebono kun. Kazio Valaičio kluone. Bažnyčios projektą parengė Marijampolės apskrities architektas Valerijus Rybarskis (Marijampolėje jo pastatyta gimnazija, sinagoga, senųjų kapinių cerkvė, namas; jis projektavo ir naują Gelgaudiškio bažnyčią). Minimas ir garsiojo Florijono Vyganovskio iš Rygos vardas. Abu architektai siejami su neogotikos stiliumi (be daugelio Lietuvos neogotikinių bažnyčių, Vyganovskis yra vienintelio Kauno neogotikos šedevro, Arkikatedros bazilikos koplyčios, autorius). Statybos prasidėjo 1908 metais ir iki I pasaulinio karo pradžios raudonų plytų neogotikinė bažnyčia su dviem bokštais buvo beveik baigta. Deja, 1915 metais besitraukianti rusų kariuomenė ją susprogdino. Bažnyčios griuvėsiai dar ilgai riogsojo kalvos viršūnėje, o pamaldos ir toliau buvo laikomos klebonijos kluone.




Tik 1930 metais klebonas kun. J. Danielius šalia griuvėsių pastatė kuklią medinę bažnytėlę, tiksliau, perstatė kluoną į bažnyčią. 1936 metais laikraštis „Lietuvos aidas“ suskaičiavo Zapyškyje net penkias bažnyčias (tiesa, prie Zapyškių bažnyčių priskirdamas ir Braziūkų kaime 1932 metais pastatytą naują medinę Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią):

„Bažnyčios yra penkios, bet nė vienos sutvarkytos; tai sugriuvę, tai apleistos ir griūvančios. (...) Pernai susikūrė nauja Braziūkų parapija ir pasistatė naują medinę bažnyčią, bet priklauso Zapyškio klebonui. Miestelyje yra net keturios bažnyčios: Vytauto senoji, kuri visai apleista ir palikta gamtos priežiūrai, antroji – didžiojo karo sugriauta, trečioji – koplyčia kapuose ir ketvirtoji – dabartinė medinė“[11].

Ir štai, 1937 metais, ant sugriautos bažnyčios pamatų kun. Antanas Žygas pradėjo statyti naują, jau „šeštąją“ Zapyškio bažnyčią.

„Esama medinė gadina istoriniam Zapyškiui vaizdą ir vardą. Kilusi mintis susilaukė parapijoje šilto pritarimo ir šį rudenį jau dedami bažnyčiai pamatai. Bažnyčia bus statoma karo metu nugriautos bažnyčios vietoje, tik kiek mažesnė“[12].

O 1939 metais spauda bažnyčią pristato, kaip jau pastatytą:

„Zapyškis turi tik medinę bažnyčią, bet atėjus naujam klebonui kun. A. Žygui, ėmėsi statyti naują, mūrinę bažnyčią. Pernai padėjo pamatus ir sienas įpusėjo. Šiemet baigė sienas, uždengė čerpėmis stogą ir bokštą. Įkėlė ir varpus. Kitą metą numatytą vidaus įrengimai ir kalkavimas. Bet įeiti teks tik 1941 metais. Bažnyčia romėniško stiliaus. Projektą darė ir darbus prižiūri inž. Macijauskas“[13].
1941 metais įeiti į bažnyčią tikintiesiems neteko. Bažnyčia buvo atidaryta tik 1957 metais, o pilnai įrengta tik 1960-ais. Nežinia, kokiu būdu pavyko užbaigti bažnyčios statybą tarybiniais laikais.






Nauja bažnyčia, suprojektuota inžinieriaus Antano Macijausko (buvusio kovotojo už lietuvišką spaudą, Lietuvos atstatymo komisariato, Technikos komisijos vadovo, Kauno Marijonų vienuolyno ir daugelio namų autoriaus), yra apibūdinama kaip neoromaninė. Raudonų plytų su šviesiai tinkuotais kontraforsais bažnyčia yra halinė, trijų navų, atskirtų trimis stulpų poromis. Jos neoromaninį stilių patvirtina tiek keturkampis bokštas, papuoštas saikingu plytų dekoru, tiek pusapvalių arkų langų forma, tiek gana masyvūs kontraforsai. Retai bažnyčių architektūroje sutinkama ypatybė ta, kad ši bažnyčia neturi apsidės. Apsidės vietoje – lygi galinė siena su trimis užmūrytais arkiniais langais. Teigiama, kad statant buvo panaudoti išlikę sugriautos bažnyčios sienų fragmentai, ir kad tiek šie, tiek priekinio fasado „pseudo“ langai yra iš tos, gotikinės, bažnyčios. Virš altoriaus dalies ant stogo pūpso mažas grakštus bokštelis.

Šalia naujos bažnyčios šiandien stovi ir sena medinė bažnyčia, įtartinai panaši į tą klebono kluoną, kuriame buvo meldžiamasi XX amžiaus pradžioje. Joje įsikūrusi šarvojimo salė. Ant buvusios bažnyčios buvusių durų baltais dažais užrašyta: „Neužstatyti“. Virš aklų plastikinių langų galima matyti, kokios stilizuotos „aštrios“ formos buvo senieji; savo formą išlaikė tik žavus dvigubas langelis buvusios stačiakampės apsidės šone.





Šį „ansamblį“ papildo gražiai atnaujinta klebonija. Senoji medinė klebonija buvo pastatyta 1927 metais. Apie 2003 metus, gal kiek anksčiau, ji sudegė ir buvo atstatyta. Ar ne čia, pas kleboną Jurgį Kolytą, vasaromis lankėsi Vincas Kudirka? Pasakojama, jog senoje Zapyškio bažnyčioje, o gal klebono kluone, jis net smuiku pagrodavo.




Dar viena Zapyškio maldos vieta yra prie pat plento, pagrindinės, Vytauto gatvės pradžioje. Čia, senose Zapyškio kapinėse, mus pasitinka mūrinė, baltai tinkuota Zapyškių senųjų kapinių koplyčia, pastatyta XIX amžiaus pradžioje ar viduryje (kartais nurodoma 1850 metų data), šiandien įrašyta į Kultūros vertybių registrą kaip regioninės reikšmės architektūros paminklas. Koplyčia yra labai maža, keistos, rombą primenančios formos, tad ir jos stogas, apjuostas profiliuotu karnizu turi penkis šlaitus. Iš kraštų ją įremia kontraforsus primenantys platūs piliastrai, durys ir langeliai yra segmentinių arkų, frontone įkomponuotas apskritas švieslangis. Rytinėje pusėje, virš altoriaus dar tarpukariu buvo bokštelis su varpu ir kryžiumi.






Kun. Kolyta ir kiti Zapyškio kunigai buvo laidojami šioje koplyčioje. O nuo 1901 metų, kai buvo uždaryta Zapyškio bažnyčią, koplyčioje kurį laiką buvo laikomos pamaldos. Dar palyginus neseniai, Atgimimo pradžioje, čia per Jonines laikytos Šv. Mišios. Šiandien, nors iš išorės koplyčia spindi baltumu, jos vidus apleistas, paverstas senųjų paminklų sandėliu. Kapinėse išliko kalti metaliniai kryžiai, senuose paminkluose – užrašai lietuvių kalba.



Kadaise per Zapyškio kapines, pro koplyčią tekėjo stebuklingu laikomas Dievogalos Švento Jono upelis. Pasakojama, kad ant kalno, ten, kur upelis išteka, gyveno žynys Dievaitis, gydęs žmones upelio vandeniu. Pasak legendos, Dievogalos kaimo pavadinimas kilo iš vienos „neteisėtos“ meilės istorijos. Esą, dėl meilės ryšių tarp Altonės (dabar vienkiemis, kaimo sodyba) vaidilutės ir Dievogalos Perkūno žinyčios vaidylos užgeso šventojo aukuro ugnis. Tada žmonės sakė: „Dievų galas!“

Melstis ir praustis, tikintis sveikatos, Dievogalos upelyje per Joninės žmonės gausiai susirinkdavo dar tarpukariu. Jei šiandien norėtume nusiprausti Švento Jono upelyje, turėsime pereiti į kitą plento pusę, kur jis vis dar teka, nusileisdamas nuo ant kalno esančio Dievogalos kaimo. 2013 metais per jį buvo pastatytas tiltelis.



Už trijų km į pietryčius yra Vilemų kaimas. Tarpukariu akademiko Jurgio Vilemo senelis tame kaime pastatė užtvanką ir nedidelę hidroelektrinę, kuri teikė elektrą keliems kaimas, tarp jų ir Dievogalai.

Tarpukariu Zapyškyje virė gyvenimas. Antai 1934 metais Lietuvos aidas paskelbė žinutę iškalbingu pavadinimu „Zapyškis progresuoja“

„Zapyškio miestelis sparčiai progresuoja. Kauno apskrities savivaldybės lėšomis ir vietos ūkininkų nemokamų medžiagos pristatymu baigiama ruošti graži, erdvi 3 komplektų pradžios mokykla su sale susirinkimams ir scena, pritaikinta vaidinimo reikalams. Mokykloje galės mokytis pusantrą šimtą mokinių (...) Miestelio gatvės praplėstos, tiesiami šaligatviai, gyventojų reikalams ir gaisro atveju pačiame miestelio centre iškasta 2 gilūs šuliniai“[14].
O 1936 metais tas pats laikraštis rašo:

„Zapyškio miestelyje pagyvėjo statybą. Pernai, daug senų lūšnų nugriauta, pastatyta keletas naujų namų: mūrinių ir medinių. Statyba eina ir šiemet. Be to tvarkomi ir senieji namai. Stogai, tvoros ir kiemų vartai dažomi raudonai. Baigiami tiesti ir cementiniai šaligatviai. Nugriautos prie gatvės stovėjusios kalvės. Didžioji gatvė, vadinama Vytauto gatvė gerai išžvyruota, išlyginta. Taip pat susirūpinta ir sveikata. Yra miestelyje prie gatvių trys šuliniai, kurie visų naudojami ir vanduo gana nešvarus, priterštas. Tad imta kasti kiemuose savo šuliniai. Pernai mokykla pasidarė cementinį šulinį, o šiemet du miestelio gyventojai įsitaisė savo kiemuose cementinius šulinius“[15].
Po kelių dienų laikraštis praneša apie Zapyškyje ant stataus sklypo pastatytus naujus Šaulių namus. Statoma buvo tik vietos gyventojų entuziazmu, iš Valstybės draudimo įstaigos tam tikslui paaukotų išardyto medinio statinio, vadinamo „barakas“, lentų[16]. Zapyškis turėjo ir savo dūdų orkestrą, garsų ne tik tarpukariu, bet ir dar ilgai tarybiniais metais.

 
Zapyškio šauliai ir dūdų orkestras prie Šaulių namų

1934 metais pastatyta medinė mokykla karo pabaigoje sudegė. Po karo vaikai mokėsi klebonijos pastate iki pat 1967 metų, kai buvo pastatyta nauja mokykla. Sudegė ir Šaulių namai. Neliko raudonų tvorų bei stogų. Tik cementiniai šuliniai vis dar naudojami.

Kaip ir kituose Lietuvos provincijos miesteliuose, Zapyškyje jau nuo XVI amžiaus gyveno nemažai žydų. Čia virė prekyba – klestėjo ir Zapyškio žydai. Manoma, kad XX amžiaus pradžioje Zapyškyje gyveno beveik 600 žydų. Prieš II pasaulinį karą jų buvo 50 šeimų. Žydų pradinėje mokykloje (su mokymu hebrajų kalba) mokėsi 20 mokinių. Vietos gyventojas Jonas Poškaitis 2010 metais pasakojo: „Su zapyškiniais žydais žmonės labai sutiko. Keturios krautuvėlės buvo žydų, Zapyškyje. Ir tik dvi lietuvių. O škala [mokykla], tai čia buvo, už kelio tiktai, kur dabar kolonėlė yra. Tai buvo čia, važiuojant ant Kauno“[17].

Prie Dievogalos kaimo, už miestelio ribų išliko senosios žydų kapinės, šiandien įrašytos į Kultūros vertybių registrą.




Prasidėjus Holokaustui, žudomus žydus kruopščiai skaičiavo naciai ir jų parankiniai. 1941 metų liepos 10 dieną 36 žydų – 35 vyrai ir viena moteris – buvo sušaudyta miške prie Dievogalos kaimo. Kalbama, kad ten pat jie buvo ir užkasti. Zapyškyje likę 178 žydai sumokėjo paskirtą kontribuciją. Rugsėjo 4 dieną vakariniame miestelio pakraštyje (Kluoniškiuose) visi jie – 47 vyrai, 118 moterų ir 13 vaikų – buvo sušaudyti. Šaudė iš Kauno atvažiavusi TDA bataliono 3-ioji kopa, varė vietiniai baltaraiščiai. Keli vokiečiai žudynes stebėjo ir fotografavo. Žydų turtas buvo parduotas iš varžytinių, dalis jo atiteko Zapyškio policijos nuovadai ir valsčiaus savivaldybei. Abi žudynių vietos tartum liūdnai „įrėmina“ pagrindinę, Vytauto gatvę, nes viena yra netoli gatvės pradžios, kita – netoli gatvės galo; abi jos paženklintos paminklais. Abi žudynių vietos įrašytos į Kultūros vertybių sąrašą.




Žydų žudynių vietoje Kluoniškiuose paminklas stovi prie pat plento, kiek pavažiavus už miestelio. Ant iš pažiūros gan apleisto paminklo užrašytas didesnis aukų skaičius, galbūt dėlto, kad buvo suskaičiuoti visi Zapyškyje žuvę žydai.



Žydų žudynių ir palaidojimo vietoje Dievogaloje paminklas buvo pastatytas 1979 metais. Šiandien galvojama apie tai, kad reikia pakeisti ant paminklo esantį užrašą, kuriame nurodytas tik žuvusiųjų skaičius, ir įrašyti žuvusiųjų vardus ir pavardes.

Tarp senųjų žydų kapinių ir paminklo Holokausto aukoms dar veikia (tikėkimės, skaičiuoja paskutines dienas) asfaltbetonio gamybos įmonė – vienintelė Zapyškyje „pramoninė“ vieta. Tiesa, karo metu netoli senosios Zapyškio bažnyčios buvo įrengta krovinių prieplauka; čia krovė durpės iš Ežerėlio durpyno. Tam buvo pakloti siaurojo geležinkelio bėgiai, kuriais ant lyno buvo leidžiami vagonėliai nuo šlaito prie prieplaukos. Po karo vieta veikė dar apie dešimt metų.

Tarybiniais laikais Zapyškis buvo laikomas „Nemuno žvejų artelės gyvenvietė“[18]. Ant kalno, Kluoniškiuose buvo pastatyti įdomios architektūros dviejų aukštų kultūros namai su vandentiekio bokštu (architektas J. Staskevičius). Šiandien pastate įsikūrusios Zapyškio seniūnija ir biblioteka; bokšte įrengta apžvalgos terasa.


Vytauto gatvėje, kaip tik priešais kolonėlę, tarp trijų ąžuolų stovi Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklas. Tai iš lauko akmenų sumūryta trišonė piramidė su kryžiumi. Ant priekinio šono yra užrašas „Atkovotos Lietuvos sukaktuvėms 1918-1928“, o virš užrašo – Vytis. Ant kitų dviejų šonų yra po vieną žodį: „Vaduokime“ „Vilnių“. Paminklas buvo pastatytas Zapyškio šaulių būrio vado Jurgio Žitinevičiaus iniciatyva, jubiliejui praėjus, 1929 metais. 1960 metais nugriautas, 1989 metais Zapyškio Sąjūdžio grupės narių iniciatyva paminklas atstatytas.





Šalia kultūros namų, aukščiausioje Zapyškio vietoje, iš kurios atsiveria nepaprasto grožio Nemuno vaizdas, yra parkas. Jame 1989 metais buvo pastatyta skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurta giedančio paukščio figūra. Tai – paminklas poetui „aušrininkui“ Andriui Višteliui-Višteliauskui (1837-1912). Kluoniškiuose gimęs, 1863 metų sukilime ir Garibaldžio kovose dalyvavęs, Argentinoje išprotėjęs ir ligoninėje miręs; vertęs Kraševskį ir Mickevičių, „Aušroje“ paskelbęs penkis eilėraščius, šiandien poetas mažai kam žinomas. O 1996 metais paminklinis akmuo pastatytas jo gimtosios sodybos vietoje.


Kluoniškiuose gimė fotomenininkas Antanas Sutkus. Zapyškis jam iki šiol – gražiausia Lietuvos vieta. Ypač gražus Nemunas nuo Zapyškio kalno.

„Atsimenu vaikystėje matytą vaizdą, kai Nemuno potvynio metu upe plaukė namas su kaminu, o ant to kamino – gaidys. Net ir Zapyškio bažnyčią, būdavo, apsemia – pro šalį plaukdavo lytys. Ant to kalno buvo dvaro sodas, kuris jau buvo nacionalizuotas, o kitoje pusėje – klebono sodas. Čia buvo saldinių obuolių, o dvaro – ne. Tai mes lipdavome į klebono sodą, o kai reikėjo eiti išpažinties: „obuolius vogiau“. Iš kur? Iš sodo. Kurio? Ant kalno. Kurioje kalno pusėje? Neatsimenu“[19].
Šiandien Zapyškis, (tiksliau, jo dalis) pripažintas kurortine vieta. Beliko iškelti asfaltbetonio gamyklą, restauruoti senąją bažnyčią, šalia kurios vasaromis veikia prieplauka, ir įgyvendinti dar 2013 metais sumanytą lino keltuvą, kuris permatomose kabinose „skraidins“ turistus iš Kulautuvos į Zapyškio kalną. Žadama ne tik restauruoti bažnyčią, bet ir atkurti šalia jos buvusios senojo Zapyškio turgaus aikštės ribas, organizuoti jose prekybą ir įvairias „atrakcijas“. Bet kol kas Zapyškis tyliai snaudžia tarp savo kalvų ir upelių.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013687736/stop-juosta-nr-48-zapyskio-apylinkes
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/6964/diena-zapyskyje
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/8773/zapyskio-dudoriai
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013691668/atspindziai-paveldo-kolekcija-restauruojama-zapyskio-baznytele-ir-klaipedos-pilies-atstatymo-nemari-vizija


[1] Guoda Gediminskaitė. „Zapyškio šv. Jono Krikštytojo parapinė bažnyčia XVI a.: architektūra ir socialinis kontekstas“ // Žemaičių krikštas ir krikščionybė Žemaitijoje: šešių šimtmečių istorija. Bažnyčios istorijos studijos. T. VII. Vilnius: LKMA. 2014. P. 55-75. P. 61.
[2] Paulius Galaunė. Muziejininko novelės. Vilnius: Vaga, 1967. P. 157.
[3] Giedrė Jankevičiūtė. Dailė ir valstybė: dailes gyvenimas Lietuvos Respūblikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003. P. 148.
[4] Ibid. P. 149.
[6] Ibid.
[9] Petras Kežinaitis. Kauno apylinkės. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. P. 95.
[10] Ibid. P. 94.
[18] Kežinaitis. Op. cit. P. 92.
[19] Rūta Mikšionienė „A. Sutkaus Lietuva: Nemuno prie Zapyškio, Antaninės ir mylimoji Nidos kopose“ // Lietuvos rytas. 2018-02-02. 

. 
Pranešimą parašė ties 2 komentarai:
Užsisakykite: Pranešimai (Atom)