Pakaunės žiemos
pasakos: Zapyškis
Už Kačerginės, kur baigiasi pušynai,
ant kairiojo Nemuno kranto visaip, tai ant aukštų kalvų, tai palei Šakių
plentą, išsimetęs snaudžia Zapyškis. „Nykus miestukas“, sakoma. Netgi ne
miestukas, o kelių kaimų subėga. Kluoniškių ir Dievogalos kaimai, įsikūrę
aukštai ant kalvų, pamažu, tarp upelių nusileidžia į miestelį prie plento, o
pats plentas – tai svarbiausia ir ilgiausia Zapyškio gatvė, anksčiau Didžioji
vadinama, bet paskui Vytauto vardą gavusi. Ją statmenai kerta palei upelį į
kalną kylanti Muziejaus gatvė. Nėra čia jokio muziejaus, galima tik spėlioti,
kad gatvė taip pavadinta dėl joje stovinčios senosios bažnyčios. Vytauto gatvės
pradžioje Nemuno link veda Povilo Sapiegos, Zapyškio savininko ir didžiausio
geradario garbei pavadinta gatvelė. Štai ir visas Zapyškis. Nemažai XX amžiaus
pradžios medinių namų dar puošia jo gatves. Tiesa, norėdami patekti į Zapyškio
centrą, į Liepų, Šviesos, Bažnyčios gatves, turėsime sunkiai lipti į kalną,
Kluoniškio kaimo link.
Vytauto gatvės namai:
Muziejaus gatvės namai:
Vietovė garsi
savo gotikine bažnyčia, „Lietuvos bažnyčių motina“ vadinta, plyname lauke ant
Nemuno kranto stovinčia. Be šios, Zapyškyje esama dar kelių maldos namų: ant
kalno XX amžiaus viduryje pastatyta nauja parapijos bažnyčia, šalia jos
išlikusi sena medinė; prie kelio, senose kapinėse stūkso senoji kapinių
koplyčia; kadaise Vytauto gatvėje būta ir žydų maldos namų. Pamaldus tas
Zapyškis. Padavimai sako, kad toks buvo dar pagonybės laikais, net jo senoji
bažnyčia esą buvo pastatyta pagoniškos šventyklos vietoje.
Senąją Zapyškio
bažnyčią pamačius, pirmiausia pagalvoji: negi lietuviai pievose gotikines
bažnyčias statė? Ogi ne. Kadaise čia, prie Nemuno, būta miestelio. Nuo paupio
gyventojus privertė „bėgti“ dažni ir smarkūs Nemuno potvyniai. Tad tuščias
plotas prie bažnyčios – tai „senasis Zapyškis“, išnykęs XVI amžiaus miestelis.
1504 metais Lietuvos
Didysis kunigaikštis Aleksandras savo raštininkui Jonui (Ivaškai) Sapiegai, buvusiam
smulkiam rusėnų bajorui, iškilusiam iki didžiojo raštinės sekretoriaus, o
vėliau – iki kanclerio ir maršalo, dovanojo prie Nemuno buvusį dvarą. Šis 1517
metais dvarą užrašė antrajai žmonai Elžbietai, mirusiai 1552 metais, o vėliau dvaras
atiteko jo sūnui, Vitebsko ir Palenkės vaivadai, Povilui (Nestorui) Sapiegai. Sapiegos
valdą savo vardu pavadino: Sapiegiškis. Iš čia ir Zapyškių pavadinimas kilo. 1568
metais Povilas Sapiega įsigijo šalia buvusią Dievogalą. Kaimas anksčiau
priklausė dviem broliams Kuncevičiams, paskui dvariškiui Bogušui Ovsianikui, iš
kurio jį Sapiega ir nusipirko. Po Povilo mirties, 1579 metais, Zapyškis
su Dievogala atiteko jo sūnui Andriui Sapiegai. Vėliau valdas nusipirko
Masalskiai ir 1632 metais jos jau priklausė Smolensko kaštelionui, Minsko
vaivadai Aleksandrui Masalskiui, tam pačiam, kuris Kaune bernardinių vienuolyną
fundavo. Jis 1634 metais vienuolėms padovanojo ir Zapyškį, kurį jos valdė
pusantro šimto metų.
Dvaras, beje,
buvo ant kalno, prie upelio. O apačioje, šalia svarbaus prekybos kelio susikūrė
miestelis. 1655 metais rusų sudegintas, dar atsistatė, bet ir toliau jį
negailestingai niokojo potvyniai, gaisrai ir karai.
Gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
atrodo labai sena, tokia sena, kad buvo vadinama „seniausia
Lietuvos bažnyčia“, „Vytauto bažnyčia“, mat, buvo manoma, kad ją pastatė pats
Vytautas Didysis (na, Vytauto laikų moneta šiais metais iš tikrųjų buvo archeologų
rasta, tyrinėjant bažnyčios teritoriją). Šiandien dažniausiai teigiama, jog ji
buvo pastatyta 1578 metais, nes šia data pažymėta Povilo Sapiegos jai suteikta fundacija.
Beje, tais pačiais 1578 metais Povilas
Sapiega fundavo ir pirmąją bažnyčią jam priklausančiame Gelgaudiškyje, tik ten
ji buvo medinė. Tačiau kai kurie dokumentai leidžia Zapyškio bažnyčią bent 10
ar 20 metų „pasendinti“. Antai, 1552 metais minimas Zapyškio klebonas, vardu
Valentinas, o 1562 metais Paštuvos dvaro šeimininkė savo testamente pareiškė
pageidavimą būti palaidota šioje bažnyčioje. Išlikęs Povilo Sapiegos fundacijos
tekstas bažnyčią vadina „labai seno darbo“ (operis
vetustissimi), o akivaizdi jos „giminystė“ su gotikinėmis Kauno bažnyčiomis
leidžia spėlioti, ar tik nebus ji statyta Jono Sapiegos laikais, juolab, kad
buvo dedikuota jo dangiškam globėjui Šv. Jonui Krikštytojui[1].
Sapiegų giminės herbas ir šiandien išlikęs nutapytas bažnyčioje ant sienos.
Ar žinote, kad Zapyškio bažnyčia dabartinėjė
Lenkijoje turi tikrą „seserį“? Pirmasis Zapyškio šeimininkas, senasis Jonas
Sapiega, būdamas Vitebsko ir Palenkės vaivada, nusipirko Kodenio kaimą
(dabartinėje Lenkijoje, netoli Baltarusijos sienos), pavertė jį miestu, o tas
pats jo sūnus Povilas ten, Kodenyje, 1518 metais fundavo gotikinę cerkvę (mat
patys Sapiegos buvo stačiatikių tikėjimo). Štai taip atrodo Kadenio Šv. Dvasios
bažnyčia (nuotraukos iš Interneto):
O štai taip – Zapyškio Šv. Jono
Krikštytojo bažnyčia:
Per šimtmečius Zapyškio
bažnyčia ne kartą buvo apleista ir vėl gaivinta. XVIII amžiuje prie jos buvo
pristatytas medinis bokštas-varpinė; pagal baroko „madas“ keista langų forma,
paaukštintas stogas. Napoleono kariai laikė joje savo žirgus (sako, ant medinių
altoriaus grotelių buvo likę arklių dantų žymės). 1869 metais norėta bažnyčią remontuoti,
plėsti, statyti naują varpinę. Kalbėta ir apie vargonų remontą. O jų, pagal
visus liudijimus, būta ypatingų, senovinių. XIX amžiuje buvo pristatyta
zakristija, nugriautas virš įėjimo buvęs bokštelis, uždažyta sienų tapybą.
1901 metais
nuolat potvynių užliejamą bažnyčią uždarė. Greitai po to nugriovė varpinę,
išardė akmeninę šventoriaus tvorą.
Bažnyčia yra vienanavė,
mažytė, jos nava beveik kvadratinė (14,4 metrų ilgio ir 14,04 metrų pločio),
vainikuojama aukštu dvišlaičiu stogu. Žemesnė už navos presbiterija baigiasi
trisiene apside. Prie pagrindinio fasado iš kairės yra „prilipdytas“ papildomas
tūris, kurio viduje įrengti laiptai. Masyvūs tripakopiai kontraforsai supa
pastatą iš visų pusių ir suteikia jam ypatingą „kampuotą“ grožį. Bažnyčios
sienos – netaisyklingo gotikinio mūro (plytos, o gal ir mūrininkai,
greičiausiai atkeliavo Nemunu iš Kauno), su akmenų priemaišomis, apie vieno
metro storio. Profiliuotomis plytomis puoštos fasadų angos bei karnizai.
Pagrindinis fasadas dalinamas horizontaliai ir vertikaliai, smailiarkės nišos
matomos tiktai cokoliniame lygyje, viduryje ir frontone visos jos stačiakampės
(panašios yra „Perkūno namo“ fasade). Galinis fasadas papuoštas pusapvaliomis
nišomis. Langai ir portalas įrėminti stačiakampiai apvadais. Šoninių fasadų
langai, buvę smailiaarkiai, XVIII amžiuje buvo pakeisti į dabar matomus
segmentinės sąramos langus. Beveik neabejojama, kad pagrindinio fasado
frontonas pradžioje buvo laiptuotas.
Kai kurie mano,
kad nišų skaičius bažnyčios fasaduose – tai užkoduotas astronominis kalendorius:
esą, žemutiniame lygyje esamų angų skaičius nurodo į sezoninių užtemimų ciklą,
o kitų angų skaičiaus pasikartojimas – į užtemimų pasikartojimą. Nors žvelgiant
į netaisyklingai išmūrytas nišas tuo patikėti sunku.
Bažnyčios viduje
navą nuo presbiterijos skiria pusapskritė „triumfo“ arka. Lubos perdengtos
medine perdanga su atviromis sijomis. Visų nuostabai, dabartinės restauracijos
metu po grindimis buvo rasta ne tik palaidojimo vietų, bet ir ženklų, jog
bažnyčioje būta hipokaustinio šildymo. Interjeras, deja, iki mūsų dienų
neišliko. Šiandien galime pasikliauti tik jį mačiusių liudijimais ir retomis
nuotraukomis. Visas jis buvo medinis, auksarankių meistrų drožinėtas. Pasakojama,
kad čia buvo dar 1581 metais išdrožta puošni ornamentuota sakykla su keturių
evangelistų atvaizdais. O trys drožinėti XVII amžiaus pabaigos barokiniai
altoriai buvo likę net iki 1939 metų.
Bet nuostabiausias
meno kūrinys buvo vargonai. Sprendžiant iš pasakojimų, pati instrumento
konstrukcija buvo išradinga. Tokioje mažoje bažnytėlėje ant vargonų choro buvo
labai mažai vietos. Pultas (griežykla) buvo įrengtas instrumento priekyje taip,
kad vargonininkas sėdėjo veidu į altorių (tikriausiai, tiesiog „kabojo“ virš apačioje
susirinkusių tikinčiųjų), o dalis vamzdžių buvo įstatyta tiesiai į griežyklos
fasadą. Už griežiančio nugaros esantis prospektas vamzdžių eilių buvo
horizontaliai padalytas net į šešis tarpsnius, vadinasi, buvo aukštas, nors
pats instrumentas – labai mažas. Drožinėtame vargonų prospekte buvo
įkomponuotos judančios figūros: centre stovėjo karalius Dovydas, aprengtas,
anot Arkadijaus Preso, „viduramžių rūbais“: balta mantija, trumpomis, aukso siūle
puoštomis kelnėmis, avėjo dailes kurpaites ir turėjo dantytą karūną ant galvos.
Abipus jo sėdėjo du angeliukai geltonais sparnais. Neapsiejo ir be muzikos
instrumentų: karalius Dovydas rankose turėjo arfą, o angeliukai – varpelius. Pasakojama,
kad vargonams grojant, figūros judėjo: karalius Dovydas linksėjo galva ir
„skambindavo“ savo arfa, o angeliukai žvangino varpeliais. Toks tad buvo instrumentas,
vadintas „Lietuvos vargonų karalius“.
Vargonai dingo
per I pasaulinį karą, manoma, vokiečių išardyti ir išvežti, bet prabangus jų
prospektas, anot Arkadijaus Preso, „pusiau sugriautas ir nebylus", 1924 metais,
bent dalimis, dar buvo išlikęs.
Nepriklausomos
Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje prasidėjo naujas apleistos bažnytėlės
gyvenimo etapas: ji tapo ne tik pamaldumo bei legendų, bet ir mokslinių
tyrinėjimų objektas. Pirmą kartą į ją buvo pasižiūrėtą kaip į meno kūrinį.
Reikia pasakyti, kad jaunoje Lietuvos valstybėje su paveldosauga reikalai buvo
nekokie, bet užtat buvo išmanančių ir pilnų entuziazmo paveldo mylėtojų. Ir
vienas pirmųjų moderniosios Lietuvos paveldosaugos pavyzdys, galima sakyti, jos
užuomazga yra būtent senosios Zapyškio bažnyčios tyrinėjimai, kuriuos 1920-1923
metais atliko menotyrininkas profesorius Arkadijus Presas ir architektas
Vladimiras Dubeneckis, abu išsilavinimą gavę Peterburgo Dailės Akademijoje. Presas
turėjo ne tik meninį, bet ir inžinerinį pasiruošimą. Kartu jie sugebėjo netgi
bažnyčią restauruoti. „Nukentėjusios
bažnyčios sienoms bei kontraforsams atstatyti ir apdengti nauju stogu pagal
senus pavyzdžius buvo pagamintos plytos ir čerpės“[2].
Darbus „užsakė“
1919 metais Kaune susikūrusi Valstybės archeologijos komisija, vadovaujama Tado
Daugirdo (Dubeneckis buvo aktyvus tos komisijos narys). Komisijos uždaviniai,
kaip skelbia Valstybės archeologijos komisijos įstatymas, buvo:
„Prižiūrėti nekilnojamus archeologijos
bei istorijos paminklus (piliakalnius, senkapius, istorinius pastatus),
registruoti meno vertybes, steigti archeologijos bei istorijos muziejus,
archyvus, kaupti juose įvairius senosios kultūros eksponatus“[3].
Nors Komisija
buvo „valstybinė“, t.y. pavaldi Švietimo ministerijai, kuri turėjo jos veiklą
finansuoti, iš tikrųjų, jokio finansavimo nebuvo: komisija turėjo tik vieną
apmokamą – sekretoriaus – etatą. Todėl numatyti uždaviniai negalėjo būti
įvykdyti. 1923 metais Konstantinas Jablonskis laiške Pauliui Galaunei
konstatavo, jog „iš visų neatidėliotinų darbų pavyko atlikti tik vieną –
paremontuoti Zapyškio bažnyčią“[4].
Tai ne visiškai tiesa. Buvo tyrinėjami ir kiti Lietuvos senosios architektūros
objektai: Kauno pilis, namai Kauno Rotušės aikštėje ir Vilniaus gatvėje, „Perkūno
namas“, Šv. Jurgio bažnyčia. Pradėta tvarkyti Vytauto bažnyčia, konservuotas
Kauno pilies bokštas; Dubeneckio pastangomis buvo apskardintas Pažaislio
vienuolyno bažnyčios kupolas. Tuo pat metu nuolat buvo Švietimo ministerijos
prašoma sudaryti šiam darbui finansines ir teisines sąlygas. 1925 metais,
nepavykus susitarti su ministerija, komisija, kartu su tuometiniu jos
pirmininku istoriku Augustinu Janulaičiu, atsistatydino. Tiesa, po kiek laiko
ji atsikūrė, o nuo 1938 metų architektūros paminklų tvarkymo reikalai šiek tiek
pajudėjo, bet Kultūros paminklų apsaugos įstatymas taip ir nebuvo priimtas. Jis
buvo parengtas tik II pasaulinio karo išvakarėse, o patvirtintas... jau tarybų
valdžios.
Skelbdamas savo
darbo Zapyškio bažnyčioje išvadas, Presas atvirai skundžiasi finansavimo
nebuvimu ir prasitaria, jog jo tyrinėjimų tikslas nėra tik mokslinis-teorinis. Mat
buvo manoma, jog senosios Lietuvos architektūros pažinimas gali padėti naujai
architektūrai surasti savitą lietuvių „tautinį“ stilių.
„Darbą tenka dirbti savo lėšomis. Kad
galima būtų dirbti planingas darbas, reikalinga yra nors maža materialė
pagalba. Tik tokiu būdu per kokius 3 metus tyrėjas galės patiekti labai
vertingos medžiagos, iš kurios galima bus pilnai atvaizduoti Lietuvos statybos
istoriją, kuria taip mažai tesirūpino Rusų laikais Maskvos Archeologijos
Komisija. Galima būtų prirankioti ir šiaip Lietuvos dailės medžiagos statytojams,
kad galėtų vadovautis dirbdami statybos darbą“[5].
Presas pasakoja
ir su bažnyčia susijusias legendas:
„Anais žilos senovės laikais, kada
lietuviai dar tebebuvo stabmeldžiai, tos sienos jau stovėjo, paaukotos dievui
Perkūnui ar Karaičiui. Vytautas Didysis priėmė krikščionybę ir išvarė
stabmeldžių dievaitį iš jo būstinės, prakirdęs trobėsio rytų pusę ir pastatęs
tenai altorių. Tuo būdu žiničia pavirto bažnyčia. Paskum, pasakoja, Povilas
Sapiega po daugelio metų atstatė kažin kieno sugriautą bažnyčią.Taip pat
pasakoja, kad iš pradžių toji bažnyčia buvus aukštesnė, ir visas pirmas jos
aukštas pamažėle susmegęs žemėn“[6].
Žinoma, Presas griežtai atmeta
„prasmegusio aukšto“ versiją, nurodydamas, koks harmoningas yra bažnyčios
pastatas.
Kita su Zapyškio
bažnyčia susijusi legenda pasakoja apie bažnyčioje kabojusią elnio (kitoje
versijoje – briedžio) galvą. Presas tvirtina, kad galva buvo medinė, legendos sako,
kad tikra. Pagal vieną legendos versiją, šis elnias (ar briedis) ant ragų
Nemunu į Zapyškį atplukdė Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Tiek paveikslas,
tiek elnio galva, anot Preso, „žmonų supratimu, galėjusi gelbėti nuo potvynių“.
Akivaizdu, kad negelbėjo.
Išvyka į Zapyškį 1933 metais (nuotraukoje
pirmoje eilėje pažymėti: 1- kun. K. Žitkus, 2- žurnalistas Pr. Rinkevičius, 3-
A.Sakas, 4- L Dainys, 5- prof. Pr. Dovydaitis).
Nors
restauruota, bažnyčia ir toliau nyko. 1936 metais joje buvo sandėlis. Bažnyčia
ne kartą buvo aprašoma tarpukario spaudoje.
„Tasai kūrinys jau pasenęs, suguręs,
patamsėjęs nuo laiko, lyg įsmukęs į žemę, menkas, tarsi per nesusipratimą išlikęs
mūsų laikams, tarsi per ilgai gyvenęs ar per toli į svetimus laukus įsibrovęs.
Mūsų laikų statyboje jis sudaro tikrą disharmoniją, tikrą archaizmą, tikrą
vienišą. Nyku dabar šiam vienišiui“[7].
1938 metais Lietuvos aidas rašo:
„Bažnyčia iš oro pusės daro skurdų
įspūdį. Jos sienos yra jau gerokai laiko apgraužtos, tačiau dėl mūro storumo
neįstengė jų visiškai sunaikinti nei laikas nei lietus nei Nemuno potvyniai“.
Vargonus
puošianti Dovydo figūra dar yra minima, bet jos judesiai – tai tik „žmonių pasakojimais“.
„Pastebėtina,
kad stovylos nėra pirktinės, bet išdrožtos iš medžio vietinio žmogaus. Tačiau
kas buvo tas zapyškietis menininkas šiandien niekas negali pasakyti. Be
vargonų, šioje bažnyčioje yra labai įdomūs keli ornamentai. Šie ornamentai yra
išdrožti iš medžio ir vaizduoja puokštes gėlių. Manoma, kad jie yra jau daugiau
kaip 200 metų senumo. Menišku požiūriu jų vertė labai didelė. Gana vertinga yra
ir medinė monstrancija, kurią su mielu noru priimtų bet kuris muziejus. Be to,
čia pat galima matyti dar didžiulius briedžio ragus. Žmonės pasakoja, kad šie
ragai yra to paties briedžio, kuris daugiau kaip prieš šimtą metų atplaukė
Nemunu ligi bažnyčios ir suklupo negyvas prie durų.
Pagaliau ne
vieno bažnyčią aplankančio dėmesį atkreipia dar medinės grotos, skiriančios
presbiteriją nuo navos. Šios grotos yra apgraužtos arklių. Teigiama, kad
arkliai, palikę grotose savo dantų žymes, buvo Napoleono armijos raitelių.
Napoleono raitelių būrys, artėdamas prie Kauno, sustojo Zapyškyje poilsio.
Kadangi žmonėms ir gyvuliams pastogių buvo nedaug, tai jie užėmė ir Bažnyčią.
Šiuo pasakojimu tenka tikėti, nes ant vienos spintelės durų dar galima įžiūrėti
kelis Napoleono karininkų parašus ir 1812.VII. 24 datą“[8].
Pažymėtina, kad šis
bažnyčios interjero aprašymas beveik sutampa su 1924 metais Preso aprašymu. Galima
paklausti, ar iš tikrųjų visos interjero detalės išliko iki 1939 metų, ar
nežinomas Lietuvos aido žurnalistas
tiesiog nurašė, ar bent pasinaudojo Preso ataskaita.
Zapyškio "Venecija" per 1934 metų potvynį |
Daugybę potvynių
iškentusį bažnytėlė, didžiulio 1946 metų potvynio neatlaikė, jos presbiterijos
sienos buvo apgriautos. Būtent šį potvynį 1958 metais išleistoje Kauno apylinkes
pristatanti knygelė nurodo, kaip viso aprašomo senojo interjero žuvimo „kaltininką“:
„Jo metu visiškai sugriuvo
visa užpakalinė bažnyčios dalis, kurią teko vėliau restauruoti. Bet dar
didesnių nuostolių potvynis padaręs bažnyčios vidaus įrengimams. O jos viduje
būta nemaža įdomių senienų. (...) Natūralaus didumo „karaliaus Dovydo“ stovyla,
kuri (...) mechanizmo veikiama, linkčiodavusi galvą; iš medžio gražiai išdrožta
briedžio galva su natūraliais, plačiai šakotais ragais. Pasak padavimo, šie
ragai per 1829 m. potvynį atplaukė į Zapyškį ant ledo lyties iš Vilniaus. Kai
kuriuos iš šių daiktų – figūras, briedžio galvą su ragais ir kt. Pavyko
išsaugoti, bet vargonai, paveikslai ir nemaža kitų dalykų, kurie galėjo turėti
muziejinę vertę, žuvo potvynio metu“[9].
Čia
pagaliau pamatome karaliaus Dovydo ir briedžio galvos (pasirodo, buvusios
medinės, bet su tikrais ragais), nuotraukas; nurodyta net tiksli to briedžio „atplaukimo“
data – 1829 metai. [10]
1953-1956 metais
pagal architekto Romualdo Kaminsko projektą buvo atlikta restauracija, nukentėjusius
sienos fragmentus atstatė, o iki tol buvusį zakristijos priestatą nugriovė. Buvo
kilusi netgi mintis aplink bažnyčią įrengti nuo potvynių saugojantį pylimą. Tarybiniais
laikais bažnyčia buvo remontuojama dar du kartus: 1969-tais ir 1979 metais. Iki
1992 metų ji priklausė Kauno Istorijos muziejui.
Šiandien
Zapyškio bažnyčia – valstybės saugomos architektūros paminklas, vasaromis – gera
akustika ir romantikos atmosfera pasižyminti koncertinė erdve. 2008 metais
restauruota, praėjusiais (2018) metais bažnyčia ir vėl buvo pradėta restauruoti
(projekto autorius – architektas Gintaras Prikockis ).
Poetė Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė
(Vinco Mykolaičio-Putino sesuo), Zapyškio bažnyčiai paskyrė tokias eiles:
Nesi tu auksinė bazilika Romos,
Nesi tu graži Notre-Dame de Paris.
Tu mažytė, apirus, sena bažnytėle,
O esi amžina, o
esi nemari.
Nauja, to paties
titulo, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
stovi ant kalno. Jos istorija paini.
Senąją bažnyčią
uždarius, susirūpinta statyti naują. Tuo tarpu pamaldos buvo laikomos klebono
kun. Kazio Valaičio kluone. Bažnyčios projektą parengė Marijampolės apskrities architektas
Valerijus Rybarskis (Marijampolėje jo pastatyta gimnazija, sinagoga, senųjų
kapinių cerkvė, namas; jis projektavo ir naują Gelgaudiškio bažnyčią). Minimas
ir garsiojo Florijono Vyganovskio iš Rygos vardas. Abu architektai siejami su
neogotikos stiliumi (be daugelio Lietuvos neogotikinių bažnyčių, Vyganovskis
yra vienintelio Kauno neogotikos šedevro, Arkikatedros bazilikos koplyčios,
autorius). Statybos prasidėjo 1908 metais ir iki I pasaulinio karo pradžios
raudonų plytų neogotikinė bažnyčia su dviem bokštais buvo beveik baigta. Deja,
1915 metais besitraukianti rusų kariuomenė ją susprogdino. Bažnyčios griuvėsiai
dar ilgai riogsojo kalvos viršūnėje, o pamaldos ir toliau buvo laikomos
klebonijos kluone.
Tik 1930 metais
klebonas kun. J. Danielius šalia griuvėsių pastatė kuklią medinę bažnytėlę, tiksliau,
perstatė kluoną į bažnyčią. 1936 metais laikraštis „Lietuvos aidas“ suskaičiavo
Zapyškyje net penkias bažnyčias (tiesa, prie Zapyškių bažnyčių priskirdamas ir
Braziūkų kaime 1932 metais pastatytą naują medinę Švč. Mergelės Marijos Nekalto
Prasidėjimo bažnyčią):
„Bažnyčios yra penkios, bet nė vienos sutvarkytos; tai
sugriuvę, tai apleistos ir griūvančios. (...) Pernai susikūrė nauja Braziūkų
parapija ir pasistatė naują medinę bažnyčią, bet priklauso Zapyškio klebonui.
Miestelyje yra net keturios bažnyčios: Vytauto senoji, kuri visai apleista ir
palikta gamtos priežiūrai, antroji – didžiojo karo sugriauta, trečioji –
koplyčia kapuose ir ketvirtoji – dabartinė medinė“[11].
Ir štai, 1937 metais,
ant sugriautos bažnyčios pamatų kun. Antanas Žygas pradėjo statyti naują, jau
„šeštąją“ Zapyškio bažnyčią.
„Esama medinė gadina istoriniam Zapyškiui vaizdą ir
vardą. Kilusi mintis susilaukė parapijoje šilto pritarimo ir šį rudenį jau
dedami bažnyčiai pamatai. Bažnyčia bus statoma karo metu nugriautos bažnyčios
vietoje, tik kiek mažesnė“[12].
O 1939 metais
spauda bažnyčią pristato, kaip jau pastatytą:
„Zapyškis turi tik medinę bažnyčią, bet atėjus naujam
klebonui kun. A. Žygui, ėmėsi statyti naują, mūrinę bažnyčią. Pernai padėjo
pamatus ir sienas įpusėjo. Šiemet baigė sienas, uždengė čerpėmis stogą ir
bokštą. Įkėlė ir varpus. Kitą metą numatytą vidaus įrengimai ir kalkavimas. Bet
įeiti teks tik 1941 metais. Bažnyčia romėniško stiliaus. Projektą darė ir
darbus prižiūri inž. Macijauskas“[13].
1941 metais įeiti į bažnyčią tikintiesiems neteko. Bažnyčia buvo atidaryta
tik 1957 metais, o pilnai įrengta tik 1960-ais. Nežinia, kokiu būdu pavyko
užbaigti bažnyčios statybą tarybiniais laikais.
Nauja bažnyčia,
suprojektuota inžinieriaus Antano
Macijausko (buvusio kovotojo už lietuvišką spaudą, Lietuvos atstatymo
komisariato, Technikos komisijos vadovo, Kauno Marijonų vienuolyno ir daugelio
namų autoriaus), yra apibūdinama kaip neoromaninė. Raudonų plytų su šviesiai
tinkuotais kontraforsais bažnyčia yra halinė, trijų navų, atskirtų trimis
stulpų poromis. Jos neoromaninį stilių patvirtina tiek keturkampis bokštas, papuoštas
saikingu plytų dekoru, tiek pusapvalių arkų langų forma, tiek gana masyvūs
kontraforsai. Retai bažnyčių architektūroje sutinkama ypatybė ta, kad ši
bažnyčia neturi apsidės. Apsidės vietoje – lygi galinė siena su trimis
užmūrytais arkiniais langais. Teigiama, kad statant buvo panaudoti išlikę
sugriautos bažnyčios sienų fragmentai, ir kad tiek šie, tiek priekinio fasado
„pseudo“ langai yra iš tos, gotikinės, bažnyčios. Virš altoriaus dalies ant
stogo pūpso mažas grakštus bokštelis.
Šalia naujos bažnyčios
šiandien stovi ir sena medinė bažnyčia, įtartinai panaši į tą klebono kluoną,
kuriame buvo meldžiamasi XX amžiaus pradžioje. Joje įsikūrusi šarvojimo salė.
Ant buvusios bažnyčios buvusių durų baltais dažais užrašyta: „Neužstatyti“. Virš
aklų plastikinių langų galima matyti, kokios stilizuotos „aštrios“ formos buvo
senieji; savo formą išlaikė tik žavus dvigubas langelis buvusios stačiakampės
apsidės šone.
Šį „ansamblį“
papildo gražiai atnaujinta klebonija. Senoji
medinė klebonija buvo pastatyta 1927 metais. Apie 2003 metus, gal kiek anksčiau, ji sudegė ir buvo
atstatyta. Ar
ne čia, pas kleboną Jurgį Kolytą, vasaromis lankėsi Vincas Kudirka? Pasakojama,
jog senoje Zapyškio bažnyčioje, o gal klebono kluone, jis net smuiku pagrodavo.
Dar viena
Zapyškio maldos vieta yra prie pat plento, pagrindinės, Vytauto gatvės
pradžioje. Čia, senose Zapyškio kapinėse, mus pasitinka mūrinė, baltai tinkuota Zapyškių senųjų kapinių koplyčia, pastatyta
XIX amžiaus pradžioje ar viduryje (kartais nurodoma 1850 metų data), šiandien
įrašyta į Kultūros vertybių registrą kaip regioninės reikšmės architektūros
paminklas. Koplyčia yra labai maža, keistos, rombą primenančios formos, tad ir
jos stogas, apjuostas profiliuotu karnizu turi penkis šlaitus. Iš kraštų ją
įremia kontraforsus primenantys platūs piliastrai, durys ir langeliai yra
segmentinių arkų, frontone įkomponuotas apskritas švieslangis. Rytinėje pusėje,
virš altoriaus dar tarpukariu buvo bokštelis su varpu ir kryžiumi.
Kun. Kolyta ir kiti Zapyškio kunigai
buvo laidojami šioje koplyčioje. O nuo 1901 metų, kai buvo uždaryta Zapyškio
bažnyčią, koplyčioje kurį laiką buvo laikomos pamaldos. Dar palyginus neseniai,
Atgimimo pradžioje, čia per Jonines laikytos Šv. Mišios. Šiandien, nors iš
išorės koplyčia spindi baltumu, jos vidus apleistas, paverstas senųjų paminklų
sandėliu. Kapinėse išliko kalti metaliniai kryžiai, senuose paminkluose – užrašai
lietuvių kalba.
Kadaise per
Zapyškio kapines, pro koplyčią tekėjo stebuklingu laikomas Dievogalos Švento Jono upelis. Pasakojama, kad ant kalno, ten, kur
upelis išteka, gyveno žynys Dievaitis, gydęs žmones upelio vandeniu. Pasak
legendos, Dievogalos kaimo pavadinimas kilo iš vienos „neteisėtos“
meilės istorijos. Esą, dėl meilės ryšių tarp Altonės (dabar vienkiemis, kaimo
sodyba) vaidilutės ir Dievogalos Perkūno žinyčios vaidylos užgeso šventojo
aukuro ugnis. Tada žmonės sakė: „Dievų galas!“
Melstis ir
praustis, tikintis sveikatos, Dievogalos upelyje per Joninės žmonės gausiai
susirinkdavo dar tarpukariu. Jei šiandien norėtume nusiprausti Švento Jono upelyje, turėsime pereiti į kitą plento pusę, kur jis vis dar teka,
nusileisdamas nuo ant kalno esančio Dievogalos kaimo. 2013 metais per jį buvo
pastatytas tiltelis.
Už trijų km į
pietryčius yra Vilemų kaimas. Tarpukariu akademiko Jurgio Vilemo senelis tame
kaime pastatė užtvanką ir nedidelę hidroelektrinę, kuri teikė elektrą keliems
kaimas, tarp jų ir Dievogalai.
Tarpukariu
Zapyškyje virė gyvenimas. Antai 1934 metais Lietuvos
aidas paskelbė žinutę iškalbingu pavadinimu „Zapyškis progresuoja“
„Zapyškio miestelis sparčiai
progresuoja. Kauno apskrities savivaldybės lėšomis ir vietos ūkininkų nemokamų
medžiagos pristatymu baigiama ruošti graži, erdvi 3 komplektų pradžios mokykla
su sale susirinkimams ir scena, pritaikinta vaidinimo reikalams. Mokykloje
galės mokytis pusantrą šimtą mokinių (...) Miestelio gatvės praplėstos,
tiesiami šaligatviai, gyventojų reikalams ir gaisro atveju pačiame miestelio centre
iškasta 2 gilūs šuliniai“[14].
O 1936 metais tas
pats laikraštis rašo:
„Zapyškio miestelyje pagyvėjo statybą.
Pernai, daug senų lūšnų nugriauta, pastatyta keletas naujų namų: mūrinių ir
medinių. Statyba eina ir šiemet. Be to tvarkomi ir senieji namai. Stogai,
tvoros ir kiemų vartai dažomi raudonai. Baigiami tiesti ir cementiniai
šaligatviai. Nugriautos prie gatvės stovėjusios kalvės. Didžioji gatvė,
vadinama Vytauto gatvė gerai išžvyruota, išlyginta. Taip pat susirūpinta ir
sveikata. Yra miestelyje prie gatvių trys šuliniai, kurie visų naudojami ir vanduo
gana nešvarus, priterštas. Tad imta kasti kiemuose savo šuliniai. Pernai
mokykla pasidarė cementinį šulinį, o šiemet du miestelio gyventojai įsitaisė savo kiemuose cementinius šulinius“[15].
Po kelių dienų
laikraštis praneša apie Zapyškyje ant stataus sklypo pastatytus naujus Šaulių
namus. Statoma buvo tik vietos gyventojų entuziazmu, iš Valstybės draudimo
įstaigos tam tikslui paaukotų išardyto medinio statinio, vadinamo „barakas“, lentų[16].
Zapyškis turėjo ir savo dūdų orkestrą, garsų ne tik tarpukariu, bet ir dar
ilgai tarybiniais metais.
1934 metais pastatyta
medinė mokykla karo pabaigoje sudegė. Po karo vaikai mokėsi klebonijos pastate
iki pat 1967 metų, kai buvo pastatyta nauja mokykla. Sudegė ir Šaulių namai.
Neliko raudonų tvorų bei stogų. Tik cementiniai šuliniai vis dar naudojami.
Kaip ir kituose
Lietuvos provincijos miesteliuose, Zapyškyje jau nuo XVI amžiaus gyveno nemažai
žydų. Čia virė prekyba – klestėjo ir Zapyškio žydai.
Manoma, kad XX amžiaus pradžioje Zapyškyje gyveno beveik 600 žydų. Prieš II pasaulinį
karą jų buvo 50 šeimų. Žydų pradinėje mokykloje (su mokymu hebrajų kalba)
mokėsi 20 mokinių. Vietos gyventojas Jonas Poškaitis 2010 metais
pasakojo: „Su zapyškiniais
žydais žmonės labai sutiko. Keturios krautuvėlės buvo žydų, Zapyškyje. Ir tik
dvi lietuvių. O škala [mokykla], tai čia buvo, už kelio tiktai, kur dabar kolonėlė yra. Tai buvo čia, važiuojant ant
Kauno“[17].
Prie Dievogalos kaimo, už miestelio ribų išliko senosios žydų kapinės, šiandien
įrašytos į Kultūros vertybių registrą.
Prasidėjus Holokaustui, žudomus žydus
kruopščiai skaičiavo naciai ir jų parankiniai. 1941 metų liepos 10 dieną 36
žydų – 35 vyrai ir viena moteris – buvo sušaudyta miške prie Dievogalos kaimo. Kalbama,
kad ten pat jie buvo ir užkasti. Zapyškyje likę 178 žydai sumokėjo paskirtą
kontribuciją. Rugsėjo 4 dieną vakariniame miestelio pakraštyje (Kluoniškiuose)
visi jie – 47 vyrai, 118 moterų ir 13 vaikų – buvo sušaudyti. Šaudė iš Kauno
atvažiavusi TDA bataliono 3-ioji kopa, varė vietiniai baltaraiščiai. Keli
vokiečiai žudynes stebėjo ir fotografavo. Žydų turtas buvo parduotas iš
varžytinių, dalis jo atiteko Zapyškio policijos nuovadai ir valsčiaus
savivaldybei. Abi žudynių vietos tartum liūdnai „įrėmina“ pagrindinę, Vytauto
gatvę, nes viena yra netoli gatvės pradžios, kita – netoli gatvės galo; abi jos
paženklintos paminklais. Abi žudynių vietos įrašytos į Kultūros vertybių
sąrašą.
Žydų žudynių vietoje Kluoniškiuose
paminklas stovi prie pat plento, kiek pavažiavus už miestelio. Ant iš pažiūros
gan apleisto paminklo užrašytas didesnis aukų skaičius, galbūt dėlto, kad buvo
suskaičiuoti visi Zapyškyje žuvę žydai.
Žydų žudynių ir palaidojimo vietoje
Dievogaloje paminklas buvo pastatytas 1979 metais. Šiandien galvojama apie tai,
kad reikia pakeisti ant paminklo esantį užrašą, kuriame nurodytas tik žuvusiųjų
skaičius, ir įrašyti žuvusiųjų vardus ir pavardes.
Tarp senųjų žydų kapinių ir paminklo
Holokausto aukoms dar veikia (tikėkimės, skaičiuoja paskutines dienas)
asfaltbetonio gamybos įmonė – vienintelė Zapyškyje „pramoninė“ vieta. Tiesa, karo metu netoli senosios
Zapyškio bažnyčios buvo įrengta krovinių prieplauka; čia krovė durpės iš
Ežerėlio durpyno. Tam buvo pakloti siaurojo geležinkelio bėgiai, kuriais ant
lyno buvo leidžiami vagonėliai nuo šlaito prie prieplaukos. Po karo vieta veikė
dar apie dešimt metų.
Tarybiniais
laikais Zapyškis buvo laikomas „Nemuno žvejų
artelės gyvenvietė“[18]. Ant kalno, Kluoniškiuose buvo pastatyti įdomios architektūros dviejų aukštų
kultūros namai su vandentiekio bokštu (architektas J. Staskevičius). Šiandien
pastate įsikūrusios Zapyškio seniūnija ir biblioteka; bokšte įrengta apžvalgos
terasa.
Vytauto gatvėje, kaip tik priešais
kolonėlę, tarp trijų ąžuolų stovi Lietuvos
Nepriklausomybės 10-mečio paminklas. Tai iš lauko akmenų sumūryta trišonė piramidė
su kryžiumi. Ant priekinio šono yra užrašas „Atkovotos Lietuvos sukaktuvėms
1918-1928“, o virš užrašo – Vytis. Ant kitų dviejų šonų yra po vieną žodį: „Vaduokime“
„Vilnių“. Paminklas buvo pastatytas Zapyškio šaulių būrio vado Jurgio Žitinevičiaus iniciatyva, jubiliejui
praėjus, 1929 metais. 1960 metais
nugriautas, 1989 metais Zapyškio Sąjūdžio grupės narių iniciatyva paminklas
atstatytas.
Šalia kultūros
namų, aukščiausioje Zapyškio vietoje, iš kurios atsiveria nepaprasto grožio
Nemuno vaizdas, yra parkas. Jame 1989 metais buvo pastatyta skulptoriaus Stasio
Žirgulio sukurta giedančio paukščio figūra. Tai – paminklas poetui „aušrininkui“ Andriui
Višteliui-Višteliauskui (1837-1912). Kluoniškiuose gimęs, 1863 metų sukilime ir
Garibaldžio kovose dalyvavęs, Argentinoje išprotėjęs ir ligoninėje miręs; vertęs
Kraševskį ir Mickevičių, „Aušroje“ paskelbęs penkis eilėraščius, šiandien
poetas mažai kam žinomas. O 1996 metais paminklinis akmuo pastatytas jo
gimtosios sodybos vietoje.
Kluoniškiuose
gimė fotomenininkas Antanas Sutkus. Zapyškis jam iki šiol – gražiausia Lietuvos
vieta. Ypač gražus Nemunas nuo Zapyškio kalno.
„Atsimenu vaikystėje matytą vaizdą, kai
Nemuno potvynio metu upe plaukė namas su kaminu, o ant to kamino – gaidys. Net
ir Zapyškio bažnyčią, būdavo, apsemia – pro šalį plaukdavo lytys. Ant to kalno
buvo dvaro sodas, kuris jau buvo nacionalizuotas, o kitoje pusėje – klebono
sodas. Čia buvo saldinių obuolių, o dvaro – ne. Tai mes lipdavome į klebono
sodą, o kai reikėjo eiti išpažinties: „obuolius vogiau“. Iš kur? Iš sodo.
Kurio? Ant kalno. Kurioje kalno pusėje? Neatsimenu“[19].
Šiandien
Zapyškis, (tiksliau, jo dalis) pripažintas kurortine vieta. Beliko iškelti
asfaltbetonio gamyklą, restauruoti senąją bažnyčią, šalia kurios vasaromis
veikia prieplauka, ir įgyvendinti dar 2013 metais sumanytą lino keltuvą, kuris
permatomose kabinose „skraidins“ turistus iš Kulautuvos į Zapyškio kalną. Žadama
ne tik restauruoti bažnyčią, bet ir atkurti šalia jos buvusios senojo Zapyškio turgaus
aikštės ribas, organizuoti jose prekybą ir įvairias „atrakcijas“. Bet kol kas
Zapyškis tyliai snaudžia tarp savo kalvų ir upelių.
[1] Guoda Gediminskaitė. „Zapyškio šv. Jono
Krikštytojo parapinė bažnyčia XVI a.: architektūra ir socialinis kontekstas“ //
Žemaičių krikštas ir krikščionybė
Žemaitijoje: šešių šimtmečių istorija. Bažnyčios istorijos studijos. T. VII.
Vilnius: LKMA. 2014. P. 55-75. P. 61.
[3] Giedrė Jankevičiūtė. Dailė ir valstybė: dailes gyvenimas Lietuvos Respūblikoje 1918-1940.
Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003. P. 148.
[4] Ibid. P. 149.
[7]
Lietuvos aidas
1936-07-28 http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/5164/kai-piliakalniai-prasneko
[8]
Lietuvos aidas
1938-07-05. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/5228/kas-kur-kaip-ir-kodel-musu-kraste
[9] Petras Kežinaitis.
Kauno apylinkės. Vilnius: Valstybinė politinės
ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. P. 95.
[10] Ibid. P. 94.
[11] Lietuvos aidas 1936-01-09. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3466/zinutes-apie-birzus-ir-zapyski
[12] Lietuvos aidas 1937-05-22. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/4840/zapiskis-statoma-baznycia
[13] Lietuvos aidas 1939-09-26. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/7715/zapyskis-baznycia-pastatyta
[14]
Lietuvos aidas
1934-19-21. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/4492/zinutes-apie-zapyski-ir-stakliskes
[15]
Lietuvos aidas
1936-09-03. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3655/zapyskis-statyba-eina
[18] Kežinaitis. Op.
cit. P. 92.
[19] Rūta Mikšionienė „A. Sutkaus Lietuva:
Nemuno prie Zapyškio, Antaninės ir mylimoji Nidos kopose“ // Lietuvos rytas. 2018-02-02.
.