Pakaunės
miestelių žiemos pasakos:
Visa Kačerginės
istorija
Atvažiuojančius pasitinkąs namukas (Šaltinių g. 12/J. Zikaro g. 11) |
Kačerginė –
vienas tų nostalgiškų tarpukario kurortų, pakaunėje abipus sraunaus Nemuno
įsikūrusių, su savo smėlio paplūdimiais ir pušynuose paskendusiomis medinėmis
vasarvietėmis-vilomis, į kurias, vasaros sezonui prasidėjus, iš miesto
traukdavo tarnautojai, gydytojai, kariškiai, žodžiu, visa to meto
„vidurinioji“, o kartais ir „aukštesnioji klasė“. Ilgainiui kiekvienas šių
kurortų įgijo savo „veidą“, savo „vasarinę“ bendruomenę, savo laiko leidimo
būdus bei tradicijas, o žiemą – žiemą snūduriuodavo, kaip kad šiandien, upę
padengus ledams, o pušyno takus – giliam sniegui.
Kačerginė – pats
mažiausias iš tokių kurortų, antroje XIX amžiaus pusėje atsiradęs žvejų
kaimelis, o tiksliau, du kaimeliai: į vakarus – Palankiai, į rytus – Kačerginė,
į vieną kaimą susijungę. Kaimo pavadinimas, pasak vienų, kilęs iš pavardės
kadaise čia apsigyvenusio žvejo Kačergio, pasak kitų, iš „kačergos“, t.y.
žarsteklio, su kuriuo vietinės moteris varydavo savo vyrus iš prie Panemunės
kelio stovėjusios karčemos. Netiko šis pavadinimas naujiems vasarotojams,
norėjo kaimą pervadinti į Pušilą (sutrumpintai – „Pušių šilas“), bet keistas
naujas vardas neprigijo ir 1933 metais kurortas buvo įteisintas Kačerginės
vardu. (Nors 1936-37 metų spaudoje šalia „Kačerginės kurorto“ dar minimas
„Palankių vasarvietės“ vardas.)
Vietovei
pripažinus kurorto statusą, vasaromis net po penkis kartus per dieną iš Kauno
čia plaukė garlaiviai gražiais pavadinimais: „Kęstutis“, „Palanga“, „Lietuva“.
Plaukė jie nuo Kauno senamiesčio į vakarus, prie kairiojo Nemuno kranto, kur
1934 metais buvo įrengta prieplauka. Miestelio centre, netoli tos vietos, kur
dabar stovi koplyčia, buvo pastatytas kuklus, bet kurortui pritinkantis
kurhauzas. Buvo renkami ir kurorto mokesčiai: po 10 litų sezonui nuo „šeimos
galvos“, kiek mažiau – iš kitų šeimos narių. O štai kaip Kačerginės kurortas
buvo reklamuojamas 1934 metų spaudoje:
„Tyras oras, sausa vieta, gražūs du paplūdimiai
(pliažai), kalnuotose vietovėse grynas smėlis, tinkantis saulės vonioms, didelė
gegužinės aikštė, kurioj sportuodami praleidžia laiką linksmi vasarotojai, be
to, kiekvieną sekmadienį ir šiaip dienomis atvyksta su muzika gegužinės,
kuriose linksminasi kartu vasarotojai. Taip pat yra gerai įrengta cementinė
teniso aikštelė. Yra šokiams paviljonas ir futbolo aikštė.
Vasarotojai ir turistai gali gyventi ir apsistoti šiose
vilose: Pensione „Elit“ (kambariai su visais patogumais), Teklės
Dambravičienės, Antano Grigalauskio, Juozo Paulausko, Stasio Jankūno ir kt.
vilose ir vasarnamiuose“.
Tarp tarpukario Kačerginės vasarotojų –
garsūs vardai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus, Antanas ir Stasys Sodeikos,
Jonas Jablonskis, Juozas Eretas, gydytojas Antanas Gylys, Seimo pirmininkas Konstantinas
Šakenis; minimi net prezidentas Kazys Grinius bei premjeras Juozas Tūbelis.
Vieni nuomodavo vilas ar jų dalis vasaros sezonui, kiti pirkdavo ar statėsi nuosavas – paprastas ar „kurortiškai“ iškilias, su terasomis, verandomis ir bokšteliais. Antai, vasarnamius čia pasistatė skulptorius Juozas Zikaras ir Vyriausiojo tribunolo pirmininkas Liudas Ciplijauskas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir matematikas Jonas Mašiotas. Daugelio šių vasarnamių nebėra, kiti – perstatyti, kai kuriuose gyvena nauji savininkai; dvi įspūdingos kurortinės architektūros vilos šiandien stovi apleistos, o kitos dvi – restauruotos.
O štai 1932 metų
Lietuvos aido žinutė:
„Scenos menininkai
vasarą praleidžia Lietuvoje.
„Kačerginėj
ilsisi šiemet mūsų drama. Čia vasaros pats valstybės teatro direktorius
režisierius A. Oleka-Žilinskas, kurio žmona jau čia gyvena. Be to, Kačerginėj
vasaroja dramos artistas V. Dineika ir operos artistai: Al. Kutkauskas, V.
Bručkus, Dambravičiūtė-Bručkienė ir kt. Baleto artistė J. Jovaišytė ir operos
režisierius Petras Oleka taip pat atvyko į Kačerginę. Jei paminėsime operos
chormeisterį p. Jul. Šarką, tai turėsime Kačerginėj besiilsinčių artistų kadrą“ (Lietuvos aidas 1932-07-05.
Vieni nuomodavo vilas ar jų dalis vasaros sezonui, kiti pirkdavo ar statėsi nuosavas – paprastas ar „kurortiškai“ iškilias, su terasomis, verandomis ir bokšteliais. Antai, vasarnamius čia pasistatė skulptorius Juozas Zikaras ir Vyriausiojo tribunolo pirmininkas Liudas Ciplijauskas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir matematikas Jonas Mašiotas. Daugelio šių vasarnamių nebėra, kiti – perstatyti, kai kuriuose gyvena nauji savininkai; dvi įspūdingos kurortinės architektūros vilos šiandien stovi apleistos, o kitos dvi – restauruotos.
Ir taip, pasak aršaus tarybinio (tarpukariu – valstiečių liaudininko) veikėjo, žurnalisto Petro
Kežinaičio, „kas vasarą čia poilsiaudavo bemaž vieni pirkliai,
fabrikantai, aukštesnieji valdininkai ir šiaip visokie dykaduoniai“ (Petras Kežinaitis.
Kauno apylinkės. Vilnius: Valstybinė
politinės ir grožinės literatūros leidykla, 1958. P. 89).
Juozas Naujalis su šeima Kačerginėje 1924 metais |
Lemtingą 1940 metų vasarą, atėjus „sovietams“, daugelis,
kaip įprasta, išvyko vasaroti į Kačerginę. Gal gyvenimo tėkmė tą pirmą
okupacijos mėnesį dar neatrodė negrįžtamai sudrumsta, o gal ramus kurortinis kaimelis
pušyne jau tada atrodė kaip saugus prieglobstis? Tačiau toks jis nebuvo. Naktį
iš liepos 11-tos į 12-tą Kačerginėje buvo NKVD suimti: Teisingumo ministras
Antanas Tamošaitis, pedagogas,
tautininkų veikėjas, Lietuvos olimpinio komiteto pirmininkas ir Kūno kultūros
rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis; žurnalistas, „Židinio“ ir „XX amžiaus“ redaktorius Ignas
Skrupskelis. Skrupskelis su žmona ir dviem vaikais vieno vasarnamio pirmame
aukšte nuomojo dviejų kambarių butą. Tą pačią naktį buvo suimtas ir antrame tos
pačios vilos aukšte vasarojęs notaras ir aktorius, tautininkas Jonas Dikinis, ir Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir
draugijų skyriaus vedėjas Domas Stankūnas. Liepos 17-tą buvo suimti Užsienio reikalų ministras
Juozas Urbšis su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene, gyvenę kartu su Marijos tėvu
Pranu Mašiotu išsinuomotame name.
Išlikę per
pirmąją okupaciją ieškojo prieglobsčio Kačerginėje ir nacių okupacijos metais.
Jono Mašioto šeima Kačerginėje gyveno iki pat karo pabaigos ir iš čia
pasitraukė į Vokietiją. Čia gyveno ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio šeima, savo
vasarnamyje slėpusi iš Kauno geto išgelbėtą gydytojos
Gurvičienės dukterį Belą. Visą karą savo vasarnamyje praleido ir profesoriaus
Mykolo Kaveckio šeima.
Po
karo ir per visą „sovietmetį“ Kačerginė ir toliau liko ir kurortas ir paskutinė
pribėga išlikusiems, daugiau ar mažiau prisitaikusiems ar naujoje santvarkoje
iškilusiems inteligentams. Kai kuriems jų atiteko nacionalizuotos vilos, kiti
pasistatė naujas. Čia vasarodavo režisierius Antanas Sutkus, dailininkas Voldemaras Manomaitis; vasarnamį pasistatė
profesorius kardiologas Alfredas Smailys. Paskutines savo gyvenimo vasaras
Kačerginėje pastatytame name praleido Vincas Mykolaitis-Putinas, čia jis ir
mirė. Miestelyje vis daugėjo nuolatinių gyventojų. Iki mirties, net 30 metų (1960-1991) čia pastoviai
gyveno teatro aktorius ir režisierius Juozas Staniulis.
Penkerius paskutinius gyvenimo metus (1981-1986) pragyveno dailininkas Antanas Martinaitis. Draugo
liudijimu,
„regis,
laimingiausios dienos Antano gyvenime buvo jiems apsigyvenus Kačerginėje, pušų
kvapo persmelktame Kauno priemiestyje. (…) Buities trūkumus jam kompensuodavo
nuostabi gamta, Nemuno juosta, tik jiems vieniems su žmona Adelija težinomi
šilo kampeliai su paslaptingais šaltiniais ir šalia jų tyliai augančiais
grybais. Kačerginėje jis buvo laimingas”[1]
Tais laikais
Kačerginės pušyne išdygo net kelios pionierių stovyklos, kuriose vasaras
leisdavo Tarybų Lietuvos vaikai. Vienos jų mediniai nameliai ir šiandien stūkso
tušti ant kalnelio visai šalia pagrindinės miestelio gatvės. Deja, vaikų juoko
pušyne nebegirdėti, nameliai niekam nereikalingi.
Apleista pionierių stovykla |
Tiesa, dar 1938
metais Kačerginėje buvo atidaryta Kauno Ligonių kasos „vaikų kolonija“. Lietuvos aidas tuomet rašė, jog čia
pastatyti „didžiuliai vaikų kolonijos namai“, skirti „miesto darbininkų ir
mažai uždirbančių tarnautojų“ vaikams“. „Kolonijos pastatas yra dviejų aukštų,
erdvus, su voniomis ir visais patogumais“[2].
Šalia buvo pastatytos valgykla su virtuvė, taip pat atskiras namelis sargui
gyventi. Visi mediniai pastatai išdygo vos per tris mėnesius. Projekto autorius
buvo inžinierius Antanas Novickis.
Spėjamas likęs apleistas vaikų kolonijos pastatas |
1962 metais miestelio
pakraštyje įkurta vaikų sanatorija „Žibutė“ su 1980 metais atidaryta savo mokykla
šiandien – Kauno Respublikinės ligoninės padalinys. (J. Zikaro g. 14). Visas
ansamblis kuklių modernios stilistikos mūrinių vienaaukščių, pastelinėmis
spalvomis nudažytų, tvarkingai išsidėstė pušyne. Pagrindinio sanatorijos
pastato sparnai su mažom atvirom terasom-prieangiais, centre – aukštas
trikampis frontonas; mokyklos pastatas taip pat su sparnais; priešais vasaromis
veikia fontanas. Sprendžiant iš architektūros, ansamblis galėjo būti
pastatytas apie 1961 metus.
"Žibutės" mokykla ir fontanas |
"Žibutė" |
Nepaisant to,
kad dabar Kačerginėje gyvena nemažas ir vis didėjantis skaičius pastovių
gyventojų, statomi prabangūs šiuolaikinės architektūros kotedžai, apsupti
stebėjimo kameromis,ir daugiabučiai namai su apartamentais, o vasaros
poilsiautojus pakeitė aplinkine gamta besimėgaujantys dviratininkai, neseniai miesteliui
gražintas kurorto statusas.
Centrinė miestelio
gatvė vis dar nešioja Juliaus Janonio vardą. Kitos gatvės pavadintos garsiųjų
Kačerginės vasarotojų vardais: Jono Biliūno (dar 1906 metais čia gyvenusio
rašytojo vardu gatvė buvo pavadinta 1939 metais), Juozo Zikaro, Prano Mašioto,
Putino gatvės.
P. Mašioto gatvės namukai:
Vila P. Mašioto g. 4 |
Namas P. Mašioto g. 6 |
Prisimenate tarpukario spaudos reklamuotą „gegužinės aikštę“? Aikštė,
kurioje tarpukariu vykdavo šokiai,
įvairūs renginiai ir koncertai (minimi čia dainavę netgi tokie garsūs
atlikėjai, kaip Kipras Petrauskas ir Sodeikos, kalbama, kad ir pats Smetona čia
pasišokdavo), stovėjo suolai žiūrovams, pakyla artistams, buvo sukrautas „aukuras“,
ši aikštė dabar paversta sporto aikštynu, arba, paprastai tariant, stadionu.
Žiemą aikštynas nenaudojamas, užverstas giliu sniegu, tik futbolo vartai styra.
2015-2016 metais svarstyto aikštės pertvarkymo projekto, siekiančio sugrąžinti
jai buvusią kultūrinę reikšmę, likimas nežinomas. Aikštė-stadionas dabar
vadinasi Jono Biliūno vardu.
J. Biliūno aikštė |
Šalia stadiono stovi vieno aukšto medinis namas su terasa
(J. Biliūno g. 14). Tai – tas pats senas namas, kuriame 1906 metų vasarą gyveno
iš Šveicarijos gydyklų sugrįžęs Jonas Biliūnas; šiame name jis ir savo
graudųjį „Brisiaus galą“ parašęs.
„Namas,
kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis
namas. Aplink kvepiančios pušys ir eglės atokaitoj snaudė, už kelių žingsnių
vėsi upė plaukė… Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti…“[3].
Viename laiške iš Kačerginės Biliūnas rašė: „Čia neapsakomai
patogiau (...) ir butą turiu puikų, ir mišką aplink namą dar puikesnį“ (cit. Kežinaitis.
Op. cit. P. 89).
J. Biliūno namas |
Buvęs paprastas,
vieno aukšto su veranda namukas perstatytas, gražiai sutvarkytas ir...
išbrauktas iš Kultūros vertybių registro. Dingo ir ant namo kabėjusi memorialinė
lenta. Lietuvių literatūros klasiką primena tik 2009 metais kiek atokiau pastatytas
skulptoriaus Vidmanto Vikšraičio išdrožtas ąžuolinis koplytstulpis.
Biliūno koplytstulpis |
Apleistas namukas J. Biliūno gatvės gale:
Namas J. Biliuno g. 21 |
Aukštai
ant kalno virš Biliūno aikštės stovi Teklės Dambravičienės namas-vasarnamis,
bene vienintelis likęs iš tarpukario reklamos vasaros nuomai rekomenduojamų. Pati
dvarininkė laikoma kone Kačerginės kurorto įkūrėja: 1920 metais ji nusipirko
čia žemės ir pasistatė kelis vasarnamius nuomai. Pasakojama, kad dėl
Dambravičienės konflikto su žydu gydytoju Šulcu, visi čia vasaroję Kauno žydai
apleido Kačerginę ir persikėlė į kitą Nemuno krantą, į Kulautuvą. Istorija
neįtikėtina, bet Kačerginė iš tikrųjų buvo grynai „lietuviškas“ kurortas. Su
Dambravičiene susieta ir kita vietos legenda. Pasakojama, kad Biliūno apsakymo
„Juozapota“ pagrindinės herojės prototipas buvo Dambravičienės duktė Gina, esą,
slapta ištekėjusi už kerdžiaus sūnaus, o kai šis ją metė, išprotėjusi ir
klaidžiujusi po Kačerginės apylinkes.
Teklės Dambravičienės vasarnamis |
Didelė,
sudėtingos konfigūracijos medinė vila su bokšteliu priskiriama architektui
Edmundui Frykui. Namo architektūra tipiška kurortiniams Lietuvos miesteliams:
dviejų aukštų centrinė dalis įrėminta vieno aukšto sparnais pusvalminiais
stogais, kurių vienoje pusėje buvę ištisiniai platūs „verandiniai“ langai. Centrinės
dalies siauri stačiakampiai langai „išduoda“ modernistinio stiliaus užuomazgą. Asimetriškai
kylantis bokštas su išėjimu į balkonėlį vainikuotas įdomiu dviejų pakopų stogeliu.
Antrame aukšte būta terasos. Aptvertas atviras prieangis su laiptais buvo
įrengtas prie galinio trišonio rizalito.
Tarybiniais
laikais vila atiteko Žemės ūkio akademijai, kuriai (t.y. Aleksandro Stulginskio
universitetui, o dabar jau, tikriausiai –VDU) priklauso iki šiol; čia buvo
profesorių poilsiavietė. Dabar (1918 metais) pastatas apleistas, langai užkalti,
universitetas tikisi jį parduoti.
Kalno papėdėje dvigubas medinis
kryžius, aptvertas paprasta medine tvorele, žymi istorinę vietą. Pasakojama,
kad šioje vietoje besitraukiantys tarybiniai kariai 1941 metų birželio 22-rą
dieną sušaudė du Birželio sukilimo dalyvius: buvusį Zapyškio policijos nuovados
policininką Boleslovą Daukšį ir mokytoją Stasį Linkevičių. Pasakojama taip pat,
kad šiedu buvo visai nekalti, t.y. jie sukilime net nedalyvavo, o pateko į
kareivių rankas atsitiktinai, galbūt net vietinių gyventojų įskųsti. Kryželį 1989
metais pastatė žuvusius pažinojęs Kačerginės gyventojas, buvęs bėgikas Vilius
Jakelaitis. Pakrypusi lentelė kviečia: „Keleivį, sustoki. Čia 1941. VI. 22 d.
bolševikai nužudė: Linkevičių, Daukštą“. (Taip ir parašyta: ne dabar dėl savo
niekinamos konotacijos visuotinai priimtas rusiškas žodis „sovietai“, ir,
žinoma, ne taisyklingas lietuviškas „tarybiniai“, bet tiesiai šviesiai,
„senoviškai“ – „bolševikai“. Gerai parašyta, teisingai.) 2010 metais vieta buvo
įtraukta į Kultūros vertybių registrą. O Vytautas Landsbergis net prisimena,
kad būdamas vaikas, iš savo šeimos vasarnamio girdėjęs lemiamus šūvius (nors
tas vasarnamis tikrai toli stovi).
1998 metais
sutvarkyta (aptverta, pastatytas kryžius) ir numanoma I pasaulinio karo
vokiečių karių kapavietė, esanti kiek toliau į pietvakarius nuo J. Biliūno
aikštės. Pasakojama, kad tarpukariu Kauno vokiečiai šią vietą pagerbdavo.
Palei upės einančios Nemuno gatvės
namukai:
Namas Nemuno g. 9 |
Namas Nemuno g. 5 |
Namas Nemuno g. 1 |
Namas Nemuno g. 2 / J. Zikaro g. 1 |
Išeiname į pagrindinę, Janonio gatvę. Čia, veik pačiame
miestelio centre 1994 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo „Sūnums
Lietuvos“, ant kurio užrašytos dešimties 1945-1946 metais šiose apylinkėse
žuvusių partizanų pavardės; priešais paminklą iš akmenų sukrautas nedidelis
„aukuras“.
Šalia stovi Šv. Onos koplyčia (J.
Janonio g. 11). Niekur kitur Lietuvoje nematytos architektūrinės formos
bažnytėlė buvo pastatyta 1998 metais pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio
projektą, sukurtą ... 1936 metais. Neįgyvendintas projektas 1996 metais buvo
rastas architekto archyve 1996 metais. Projektą pritaikė architektai Gediminas
Jurevičius ir Feliksas Jackevičius. (Beje, 1938 metais Kačerginėje jau buvo
koplyčia, ją aptarnavo Zapyškio parapijos kunigas). Koplyčia medinė, arba,
greičiau, stiklinė, nes dvi jos pagrindinės sienos padarytos iš stiklo, pro
kurį matosi pušynas. Žvelgiant į pastatą, tartum matai išsipildžiusią
architekto svajonę apie organinę architektūrą, tobulą jos dermę su aplinkine
gamta. Pailginti aukšto dvišlaičio stogo šlaitai padaro koplyčios formą beveik
trikampe. Viduje pro stiklą matosi vitražinis kryžius virš altoriaus. Atskirai iš
dešinės stovi kryžmai iš storų lentų sukonstruota „ažūrinė“ varpinė. Šv. Mišios
čia laikomos kiekvieną sekmadienį 13 val.
Šv. Onos koplyčia |
J. Janonio gatvės
namukai:
Namas J. Janonio g. 12 |
Namas J. Janonio g. 26 |
Namas J. Janonio g. 28 |
Eidami toliau J. Janonio gatve prieiname vietinių
vadinamą „Mašiotynę“. Tai – Prano Mašioto sūnaus Jono Mašioto
vasarnamis (J. Janonio g. 38), šalia jo įkurtas Prano Mašioto vardu
pavadintas nedidelis medinių skulptūrų parkas, už kurio, kieme stovi namas,
kuriame gyveno Pranas Mašiotas (J. Janonio g. 38a).
Jono Mašioto namas |
Jono Mašioto
vyriausioji dukra (Prano Mašioto anūkė) Baniutė Mašiotaitė-Kronienė prisimena,
kad nuomotis vasaromis vasarnamį Kačerginėje šeima pradėjo 1934 metais, kai
gimė jos jaunesnioji sesutė Gražina. Anot jos, tėvui taip patiko Kačerginė,
kad jis nusipirko čia sklypą ir paprašė savo giminaitį, architektą Vytautą Landsbergį
suprojektuoti namą.
„Žinoma,
tuomet Kačerginėje nebuvo vandentiekio, elektros, bet viskas buvo padaryta
taip, kad namas buvo pastatytas su tualetu, vonios kambariu, labai gera ir
saugia krosnimi, išvedžiotais laidais. Kačerginėje taip ir prabėgo 10 vasarų
iki 1944 metų. (...) Tėvas labai gerai sugyveno su vietiniais gyventojais. Kai
atvažiuodavo, eidavo per visus gyventojus ir klausdavo, ar jiems ko reikia”[4].
Marija
Mašiotaitė-Urbšienė neprisimena, kad brolio namas būtų buvęs specialiai
Landsbergio projektuotas, nebent perstatytas; ji prisimena, kad name buvo
vonia, bet nebuvo elektros. Pranas Mašiotas mėgdavo čia vasaroti.
„Kai
vyresnysis sūnus įsigijo sklypą Kačerginėje ir, nupirkęs kažkur seną namą, jį
perkėlė, perstatė ir pasistatė savo sklype, tėvas ėmė čia vasaroti. Nors namas
elektros neturėjo, tačiau galėjai mėgautis vonia ir vandens teikiamais
malonumais. (...) Tarpą tarp namo ir upės brolis užsodino pušaitėmis. Kitoje
kelio pusėje esąs brolio sklypelis, apaugęs didesnėmis pušaitėmis, virto polsio
vieta. Kačerginėje tėvas susirasdavo pažįstamų, su kuriais galėdavo
pasikalbėti. Čia vasarodavo gydytojų, tarp jų dr. Ona Landsbergienė savo
dailioje lietuviško stiliaus vilukėje“[5]
Paprastas vieno aukšto medinis namas, su mansarda po
dvišlaičiu stogu ir dideliu prieangiu-veranda, atsirado 1938 metais ir Mašioto šeima čia gyveno per visą
karą, iki pat savo pasitraukimo į vakarus 1944 metais. 1998 metais namas buvo
gražintas Baniutei Mašiotaitei-Kronienei, kuri jį padovanojo Prano ir Jono Mašiotų draugijai. Tuomet
namas buvo paverstas „pasakų nameliu“: langinės išpaišytos spalvingais
piešiniais, langai papuošti raižiniais. Šalia namo 2004 metais buvo įkurtas
Prano Mašioto vardu pavadintas „Pasakų parkas“. Šiame name taip pat buvo
įsikūrusi Kačerginės seniūnija, kol nepersikraustė į miestelio pakraštyje
stovinčią restauruotą Reklaičio vilą
.
Namas, kuriame gyveno Pranas Mašiotas |
Sklypo gilumoje stovi kitas, didesnis sodybinis namas su
veranda, šiandien jo kairioji pusė savininkų renovuota (tad pasikeitė
neatpažįstamai) ir tik dešinioji, su memorialine lenta tarp baltai dažytų langinių
primena, kad čia paskutinę savo gyvenimo vasarą buvo apsistojęs Pranas
Mašiotas. Ėjo baisioji 1940 metų pirmosios okupacijos vasarą, kai 77-rių
pedagogas ir vaikų rašytojas tarybų valdžios buvo iškraustytas iš savo namo
Kaune, Donelaičio gatvėje. Rašytojas prisiglaudė Kačerginėje, kur vasarojo
sūnus. Kartu su dukra Marija Mašiotaite-Urbšiene ir žentu Juozu Urbšiu jie
išsinuomojo šį, šalia sūnaus namo stovintį vasarnamį (apie tai pasakojo pats
Juozas Urbšys)[6]. Po to, kai liepos mėnesį
Urbšius suėmė, Pranas Mašiotas išvažiavo iš Kačerginės į Kauną, kur,
išnuomotame kambaryje po dviejų mėnesių mirė.
Beje, esame jau
nebe senojoje Kačerginėje, o Palankiuose. Pasak senųjų Kačerginės gyventojų, „Palankiai baigdavosi už trijų namų į Kauno
pusę nuo vadinamosios Mašiotynės“.
Netolėse
puikuojasi Prano Vaičiuškos vila (J.
Janonio g. 46). Lietuvos kariuomenės brigados generolas, gydytojas Vaičiuška šią
prabangią kurortinę vilą pradėjo statyti 1935 metais. Projektą parengė
inžinierius Pranas Valiukėnas. Namo centrinė dalis dviejų aukštų; iš kairės
kyla trijų aukštų kvadratinis bokštas, kurio trečias aukštas atskirtas
tarpaukštiniu karnizu ir uždengtas keturšlaičiu piramidiniu stogu. Bokšte
įtaisytas metalinis stiebas. Per čerpių stogą žvelgia stoglangiai. Iš trijų
pusių namą juosia vienaaukštis tūris su aplink einančia terasa, aptverta
medinėmis lentelėmis ir plačia veranda, į kurią veda platūs įėjimo laiptai (šalia
jų buvusi terasa po restauracijos liko be aptvėrimo). Viduje išliko mediniai
laiptai į pastogę su geometrinio ornamento turėklais ir profiliuotu porankiu;
dvivėrios durys į pastogę su profiliuotais apvadais; antrame aukšte – sieninės
spintelės su vienvėrėmis durelėmis.
Prano Vaičiuškos vila |
Vaičiuška mirė
1939 metais. 1940 metų vasarą šioje viloje trumpai gyveno prof. Stasio Šalkauskio šeima:
„Nuo 1940 metų gegužės pabaigos ar
birželio pradžios buvome išsinuomoję iš generolo Vaičiuškos našlės vasarnamį
Kačerginėje – visą antrą aukštą su didžiuliu balkonu-terasa ir dviejų buto
pusių. (...) Neretai mus aplankydavo svečiai iš Kauno: prof. Kuraitis su kun.
St. Yla, Pr. Dielininkaitis, J. Grinius, Z. Ivinskis. Su prof. J. Eretu labai
dažnai matydavomės, nes ir jis keletą metų vasarodavo taip pat Kačerginėje“.
Julija
Šalkauskienė prisimena, jog gyveno „gana ramiai“, kol, „birželio 15 dieną,
prieš pietus, pasklido Kačerginėje žinia, kad kažkas negera dedasi Kaune –rusų
kariuomenė užplūdusi miestą. (...) Kitą rytą išgirdome virš Kačerginės duslų
sovietinių bombonešių burzgimą. Po beveik nemiegotos nakties išvargę sėdėjome
balkone ir tarėmės, ką daryti staiga grėsmingai pakitus sąlygoms. Nutarėme
tuojau pat grįžti į Kauną“[7].
Karo metu, ir
vėliau, jau tarybiniais laikais viloje buvo įkurdinta pradinė mokykla. Ją
iškėlus, namas stovėjo apleistas. Jį nusipirko Kauno verslininkas Algirdas
Pukis, 2015 metais restauravo (architektas Rimantas Giedraitis) ir dabar čia
gyvena su šeima. 2013 metais vila buvo įrašyta į Kultūros paveldo vertybių
registrą, kaip vietinis reikšmės kultūros paminklas.
Netoliese ir užšalusi Nemuno prieplauka
Kitoje
gatvės pusėje galima paieškoti Mykolo Kaveckio vasarnamio. (J. Janonio
g. 37). Nemažas medinis namas šiandien sunkiai atpažįstamas. Kaveckis
(1889-1968) buvo mokslininkas-geologas, VDU profesorius Nepriklausomoje
Lietuvoje, ir KPI bei VU profesorius Tarybų Lietuvoje. Namas statytas 1934-1940
metais, Kaveckis su šeima (kaip ir daugelis kitų) čia praleido visą karą. Po
karo namą pardavė (kol nenacionalizavo), o likusį sandėliuką 1956 metais
(pavojui praėjus) perstatė į namuką ir toliau sau čia vasarodavo. 1989 metais
jo dukra tėvo atminimui kieme pastatė koplytstulpį (autorius Petras Petronis).
Mykolo Kaveckio vasarnamis |
Netoli
ant kalnelio stovi dar viena apleista kurortinės architektūros vila (J. Janonio
g. 41), taip pat pusvalminiu stogu, su bokšteliu, taip pat turinčiu piramidinį
stogą su smaile. Anksčiau ir šioje viloje buvo įsikūrusi mokykla. 2017 metų
rudenį vila buvo parduodama aukcione.
Vila J. Janonio g. 41 |
Dar
keli Janonio gatvės namukai:
Namas J. Janonio g. 50 |
Namas J. Janonio g. 50 |
Namas J. Janonio g. 58 |
Namas J. Janonio g. 60 |
Namas J. Janonio g. 47 |
Pačiame
miestelio pakraštyje stovi inžinieriaus, trečio iš eilės Kačerginės kurorto
direktoriaus Viktoro Reklaičio vila (J. Janonio g. 86). Mažytė, nepaprastai
grakšti medinė vila yra vieno aukšto, kampuotos konfigūracijos, su trišoniu
rizalitu pagrindiniame fasade, su aštuonkampiu bokšteliu, statyta 1935-1938 metais.
Viktoro Reklaičio vila |
Tarybiniais
laikais čia buvo įkurdinta miestelio ambulatorija, vėliau pastatas buvo apleistas.
2014 metais vila buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą ir restauruota
(architektas Saulius Gudas). Šiandien čia yra įsikūrusi miestelio seniūnija.
Pastato viduje išliko mediniai laiptai ir durys, senieji langų užraktai. Bokštelyje,
į kurį veda atskiras įėjimas, seniūnija nori įkurti mažą muziejų.
Vinco
Mykolaičio-Putino namas (V. Mykolaičio-Putino g. 34a) mini
tragiškus tarybinius laikus. Paprastas medinis, vieno aukšto su veranda ir
mansarda, iš kurios išeinama į terasą, namas pastatytas (tiksliau, atvežtas iš
rašytojo žmonos tėviškės) 1961 metais.
Vinco Mykolaičio-Putino namas |
Antanas Kniūkšta
prisimena, kad rinkdamas sklypą vasarnamiui statyti Putinas svyravo tarp
Kačerginės ir Kulautuvos. Pasirinko Kačerginę. Todėl, atidengiant memorialinę
lentą, tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas „pakeltu balsu maždaug taip
pasakė: „Mes didžiuojamės, kad didžiausias Lietuvos rašytojas, poetas pasirinko
sau poilsiui vietą ne kur kitur, o tik čia, pas mus. Čia suplauks iš visos
Lietuvos kampelių lankytojai. Iš čia jo minčių ir kūrybos šviesa spinduliuos
visai Lietuvai“[8] Prisiminimai
buvo rašyti 1970 metais.
Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė
prisimena:
„Vasarnamį pradžioje galvojom statytis
Kulautuvoje. Buvom ten nuvykę, ieškojom tinkamos vietos, bet neradom – dideli
medžiai, neprasiskverbia saulė. Kačerginėj lengviau suradom tinkamą vietą. Kai
statėmės, toje vietoje dar beveik nieko kaimynystėje nebuvo. (...) Buvo
atvežtas mano sesers šeimos Balčiūnų medinis namas. Vasarnamį pradėjome statyti
1960-aisiais. Baigėmė per trejus metus“[9].
„Stengdavomės įsikurti taip, kad pro langą matytųsi saulėlydis. Kačerginėje
balkone stovėjo kėdė, kurioje Putinas praleisdavo ilgas valandas. Žiūrėdavo į
saulėlydžio Gaisus, nors per pušis nebuvo gerai matomi“[10].
Mons. Kazimieras Žitkus prisimena:
„Medinis su mansardomis vienaaukštis
namas jaukiai buvo įsiterpęs į pušyno prieglobstį“[11].
Gale namo buvo laiptai į balkoną.
Kaimynai buvo
sužavėti. „Atrodė neįtikėtina, kad kaimynystėje gyvens Vincas
Mykolaitis-Putinas“[12].
Putinas su kaimynais bendraudavo, kviesdavo juos į vaišes. Po jo mirties našlės
iniciatyva namo kieme buvo pastatytas paminklas. „Nuo to laiko V.
Mykolaitis-Putinas, reikia manyti, amžinai apsigyveno Kačerginėje. Yra šventa
vieta, kuri reikalauja gilios pagarbos ir dėmesio“, 1988 metais rašė kaimynė
Elzbieta Juodienė[13]
Rašytojas čia
vasarodavo 1961-1967 metais, čia kūrė, čia birželio 7-tą dieną ir mirė. Ant
sienos pritvirtinta memorialinė lenta. Namas paprastas, medinis, vieno aukšto
su mansarda, mansardoje balkonas. Dabar namas priklauso dviem skirtingiems
savininkams, jo „memorialinės“ (kairės) pusėje viduje turi būti ekspozicija, o
kieme – Broniaus Zalenso 1981 metais pastatytas paminklas. 2008 metais
Mykolaičiui-Putinui atminti netoliese buvo sukurtas „Suolelių parkas“
(skulptorių V. Vikšraičio ir A. Teresiaus).
Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vasarnamis
buvo pastatytas ketvirtajame dešimtmetyje. (J. Biliūno g. 5) Tai vieno aukšto
su mansarda žaliai dažytas medinis namas su dvišlaičiu stogu, iš vienos jo pusės
yra prieangis, iš kitos – veranda su terasa ant stogo. Po karo namas buvo nacionalizuotas,
1960 metais jame buvo įkurdinta vaistinė. Tik 1985 metais namas buvo gražintas dar
1959 metais į Lietuvą grįžusiam architektui, vaistinę iškelta, o Landsbergis-Žemkalnis
čia apsigyveno. Šiandien namas priklauso Landsbergių šeimai, čia rengiami
literatūros ir muzikos vakarai. Deja, iš gatvės namo pamatyti neįmanoma nei
žiemą nei vasarą.
Puikiai restauruota biblioteka (Putino g. 2/ J. Zikaro g. 6) 1918 metais buvo planuojama parduoti aukcione.
Namas Putino g. 2/ J. Zikaro g. 6 |
Dar viena atminimo vieta Putino gatvės pradžioje |
Tokia
tad yra visa Kačerginės istorija. Čia galima stebėti savotišką atminties
„slinkimą“. Taip „praslinko“ pirmojo „garsiojo“ Kačerginės
vasarotojo – Jono Biliūno atminimas, Vinco Mikolaičio-Putino atminimas
(lankytojai taip ne suplaukė į jo namą ir ekspozicija jame kažin ar veikia). Kaskart
vis norima į vieną ar kitą atminimo etapą sugrįžti: „nuslinko“ ir,rodos, vėl
sugrįžo 1941 metų sukilimo dalyvių ir pokario partizanų atmintis. Vokiečių
karių kapai, suprantama (ar ne) į atmintį taip ir negrįžo. „Susimaišė“ atmintyje
abiejų Mašiotų – tėvo ir sūnaus – vardai ir namai.
O štai VDU rektorius profesorius Stasys Šalkauskis visai neprisimenamas. O
nauji Kačerginės gyventojai akylai saugo savo valdų ribas ir pilių „privatumą“.
[1]
Edmundas
Saladžius. „A. Martinaičiui atminti. Mūsų Untė“ // Kamanė. 2008.
[2] Lietuvos aidas 1938-06-09.
[3] Jonas Biliūnas „Liūdna
pasaka“. http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LG00/Jonas_Bili%C5%ABnas._Li%C5%ABdna_pasaka.LG1800.pdf
[5] Marija Urbšienė-Mašiotaitė.
Prisiminimai. Vilnius: Džiugas, 1996. P. 194-195.
[6] Reda Tamulienė, Kęstutis Urba (sud.) Prano Mašioto šviesa. Straipsniai, laiškai,
atsiminimai. Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos
Lietuvos skyrius, 2013. P. 389.
[7] Julija Šalkauskienė. Į Idealų aukštumas. Atsiminimai apie prof.
Stasį Šalkauskį. Vilnius: katalikų akademija, 1998. PP.161, 162, 163.
[8] Donata Mitaitė (sud.). Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną.
Vilnius: Vaga, 1992. P. 194.
[9] Ibid. P. 204.
[10] Ibid. P. 215.
[11] Ibid. P. 511.
[12] Ibid. P. 476.
[13] Ibid. P. 479.