Ir
vėl „Juditos triumfas“!
Per pastaruosius
dviejus metus (nuo įsimintino Gintaro Varno pastatymo 2014 metas Vilniuje) ši oratorija
neabejotinai tapo populiariausias Vivaldžio kūrinys Lietuvoje. Kaune šis kūrinys
pirmą kartą skambėjo šių metų balandžio 28 d. Kauno filharmonijoje festivalio
„Avanti“ uždarymo koncerte. Praėjusį šeštadienį, spalio 1 d. kauniečiai vėl galėjo išgirsti šią Vivaldžio „sakralinę karinę“ oratoriją Šv. Pranciškaus Kasavero (Jėzuitų) bažnyčioje. Kūrinys, manoma,
buvo parašytas 1716 m., tad šiais metais švenčiama 300-tąja jo gimimo diena.
Vivaldis tuomet gyveno Venecijoje ir dirbo Ospedale
dell Pieta – muzikalių mergaičių ir moterų prieglaudoje, sykiu buvusioje ir
labai gera muzikos mokykla. Būtent šios mokyklos auklėtinėms buvo parašytas „Juditos
triumfas“, tad, laikantis autoriaus sumanymo, visos šios oratorijos partijos
(nepriklausomai nuo to, ar jos įkūnija moters ar vyro vaidmenį) paprastai atliekamos
moterų balsais, taip pat dalyvauja ir moterų choras. Šį kartą girdėjome
atlikimą, kuriame ne tik buvo panaudotas mišrus choras (kartais taip daroma),
bet ir vienas vyriškas vaidmuo (Ozijo) buvo patikėtas baritonui.
Į koncertą
atėjau, tikėdamasi išgirsti visą kūrinį, šiaip, visai nedidelį, užimantį keliom
minutėm ilgiau nei dvi valandas. Niekaip negalėčiau atsakyti į klausimą, kodėl
buvo atlikta tik pusė oratorijos, o tiksliau, ištraukos iš jos, užėmusios 68
minutes. Tai negali būti paaiškinta nei muzikos sudėtingumu, nei instrumentų
trūkumu: nors vokalinės šio kūrinio partijos iš tiesų žymiai pranoksta „mokyklinį“
lygį, vis dėlto jos visiškai „įkandomos“ pažangioms Muzikos Akademijos
studentėms, juolab dėstytojoms, o supaprastinta orkestruotė tik palengvino
atlikimą (stropiai smuikais ir altais griežiančios mergaitės kiek priminė
Vivaldžio venecijietiškas mokines).
VDU MA studentai
tikrai praskaidrino klausytojų nuotaiką (ir patvirtino mano pagirūniškus pareiškimus,
esą einu tik į gerus koncertus). Vivaldžio muzika skambėjo kukliai ir
skoningai. VDU MA mišrus choras (vadovas Mindaugas Radzevičius) pasirodė
nepriekaištingai (nepaisant kai kurių vyrų vaikiško elgesio), ypač gerai
nuskambėjo Pirmosios dalies pabaiga „Mundi Rector de caelo micanti“. VDU MA
(labai) kameriniam orkestrui, ypač pradžioje, kiek trūko „vivaldiško“ judėsio (o
gal jausmingos „vivaldiškos“ styginių „bangos“ – tai tik mados reikalas),
tačiau jis pasirodė kaip drausmingas, gerai intonuojantis, tvirtai valdomas savo
vyriausiojo dirigento Jono Janulevičiaus ansamblis. Puiki bažnyčios akustika
sustiprino darnaus ir švaraus garso malonumą. Originalioje partitūroje numatytų
instrumentų nebuvimas, aišku, jautėsi: gerai būtų turėti teorbą arba (bent)
mandoliną, nekalbant jau apie trimitą ir timpanus. Afišoje žadėto klavesino
nebuvo, o jį imituojantis elektroninis intsrumentas skambėjo įkyriai, basso continuo dažnai užgoždavo solistų
balsus.
Bene silpniausia
koncerto vieta tapo VDU MA Dainavimo katedros docentės mecosoprano Ritos
Novikaitės atliekama pagrindinė – Juditos – partija. Juditos arijos yra pačios
populiariausios šioje oratorijoje – tai barokinio mecosoprano „aukso fondas“.
Tuo tarpu, rodydama pavyzdingą vokalinę „mokyklą“ ir turėdama gana gražų balso
tembrą (nors toks „tamsus“ tembras labiau tikrų Holoferno vaidmeniui), dainininkė
skambėjo lyg atliekanti nuobodžius „namų darbus“, vietomis netiksliai ir be
jokios gyvybės. Neužtikrintai (ir be tikrojo agitata) suskambėjo „Agitata infido flatu“; fleitos palydimoje
arijoje „Veni, veni me sequere fida“ solistė net nesusitvarkė su ritmu, o
„pakibę“, lyg atskirti nuo kantilenos melizmai erzino ausį.
Dar blogesnė
„lemtis“ ištiko aukščiausią kunigą Ozijų. Jo partiją atliko baritonas Martynas
Beinaris, VDU MA Dainavimo katedros bakalauras (o gal jau ir magistras), kilęs
iš gausios ir garsios muzikų Beinarių šeimos (Kauno arkikatedros vargonininkas,
kompozitorius Pranciškus Beinaris buvo jo senelis). Pavardė įpareigoja. Tačiau klausantis
neapleido mintis, jog šis dainininkas ne tik kad „Triumfo arkos“ nelaimėtų, bet
ir vienas pirmųjų iš jos iškristų. (Nors šių dienų Lietuvos operos padangėje,
deja, karaliauja kaip tik tie, kadaise iškritusieji iš šio puikaus projekto, ar
jo nelaimėjusieji.) Ir ką jūs manote? Pradėjus domėtis šio daininko „dosjė“,
pasirodė, kad jis tikrai nelaimėjo... „Žvaigdžių vartų“, „Lietuvos balso“,
Eurovizijos atrankos, ir dar nežinau kokių „garbingų“ konkursų, kuriuose jis
užsitarnavo „šlagerio princo“ ir „vicekaraliaus“ titulus. Su kvepavimo technika
jam, rodos, viskas gerai, bet girdėdama, kaip sunkiai ir nuobodžiai jis atlieka
barokinį „namų darbą“, nejučiomis pradėjau galvoti, jog visai gerai, kad
vietomis netikslų balsą užgožė orkestras.
Vaganto partijos
atlikėja – Jurgita Žilinskaitė – atrodė visai neblogai, tik kiek sukaustyta
(vis tie sunkūs barokiniai „namų darbai“), ir koloratūros populiariojoje
„Armatae face“ išskydo, bet čia orkestras suskambėjo jau visai „vivaldiškai“ ir
kartu jie susilaukė publikos plojimų.
Sopranas Ingrida
Laurinaitienė (Ambra) pasirodė gerai. Nors jos balso tembre girdisi „metalas“, ir
pirmoji jos arija „Vultus tui vago splendori“ nuskambėjo kiek „mechaniniškai“,
tačiau antroji arija – efektinga „Si fulgida per te“ – pavyko puikiai: čia
daininkei pakako tiek gyvybės, tiek balso galingumo, o intonacija buvo be
priekaištų.
Pagaliau,
geriausiai skambėjusi solistė ir viso šio koncerto puošmena – tai Holoferno
partijos atlikėja Julija Stankevičiūtė. VDU MA bakalaurė, jau tarptautinio
konkurso nugalėtoja, Ritos Novikaitės mokinė ryškiai pranoko savo mokytoją. Jos
pilnos apimties, laisvas ir galingas mecosopranas skambėjo puikiai, ypač aukštame
registre, ir suteikė klausytojui tikrą baroko malonumą.
Pabaigai – organizaciniai
pastebėjimai. Koncertas neapsiejo be „kalbančios tetos“. Tiesa, ji kalbėjo
labai trumpai ir be mikrofono, taip, kad ją girdėti galėjo tik arti sėdintys
žmonės. Nežinau, ką ji pasakė, bet, tikiuosi, be atlikėjų pavardžių, dar pranešė
klausytojams, kad jie išgirs ne visą kūrinį, o tik jo ištraukas. Kaip įprasta,
jokių koncerto programėlių paruošta nebuvo, tad klausytojai negalėjo sekti,
kokių būtent arijų, rečitatyvų ir chorų jie klausosi. Turint omeny, jog
„Juditos triumfas“ yra vienas populiariausių Vivaldžio kūrinių ne tik Lietuvoje,
bet ir visame pasaulyje, galima įsivaizduoti, kad tuos, kurie (kaip ir aš)
nežinojo, jog jis bus atliekamas ne visas, koncerto pradžioje turėjo ištikti
lengvas šokas, po įžanginio choro iš karto išgirdus Vaganto (Holoferno tarno)
ariją „Matrona inimica“, po kurios tas pats personažas lyg niekur nieko tęsė savo
pasirodymą rečitativu „Veni foemina illustris“. Kad Holofernas, į kurį Vagantas
kreipėsi, nepasirodė, tiek to, bet nepasirodė ir „anonsuota“ femina – Judita, o vietoje jos išgirdome
dainuojant jos tarnaitę Abrą... Jau supratome, kad klausomės ištraukų iš
oratorijos, bet kodėl negalima buvo, kad ir paprastu spausdintuvu ant paprasto
popieriaus, kurio universitetas šiuo metu nestokoja, atsispausdinti programėlę,
gal net ir su atliekamų kūrinio epizodų tekstais (gal net ir su vertimu į
lietuvių kalbą, bet čia aš jau užsisvajojau)?
Po koncerto
sutikau gerą draugę: – „Iš kur sužinojai?“ – „Ant tvoros radau skelbimą“. – „Ir
aš – ant tvoros“. Turint omeny, jog prisirinko pilna bažnyčia (net stovinčių)
geranoriškų klausytojų, ir net padarius prielaidą, jog dauguma jų buvo atlikėjų
giminės ir pažįstami, vis tiek peršasi mintis, kad Kaune yra labai daug tvorų.
P. S. Teisybės
dėlei reikia pasakyti, kad apie koncertą taip pat galima buvo sužinoti iš
trumpo „Kauno dienos“ ir vdu.lt internetinės svetainės anonso, bei iš kai kurių
atlikėjų Facebook‘o paskyrų.
P. P. S. Išeidamos iš koncerto radome dar vieną – šiuo metu daugiausiai Vilniuje vykstančio Šv.
Jokūbo festivalio skelbimą, šį kartą ant bažnyčios durų.