2016 m. liepos 18 d., pirmadienis

Lietuvos provincijoje - Neronas iš Australijos. (Koncerto recenzija)

Marija Oniščik

LIETUVOS PROVINCIJOJE – NERONAS IŠ AUSTRALIJOS
(Maža koncertinio įvykio recenzija)

Tiesa, praėjusį sekmadienį, rugpjūčio 7 d., mūsų provincijoje – Tytuvėnų miestelio bažnyčioje – koncertavęs kontratenoras Russellas Harcoutas šiuo metu gyvena ir mokosi Londone, o tai jau nėra taip „egzotiška“, kaip Australija. Įdomu, kiek egzotiška jam atrodo Lietuva, o ypač jos provincija? Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolyno ansamblis, pasak atlikėjo Facebooko, – tai „dar viena graži vieta muzikuoti“. Vilnių jis matė pernai, kai dalyvavo Schnittke‘s „Faust-kantatos“ atlikime.
Sekmadienio koncertui drąsiai galėčiau priskirti pompastiškus epitetus, kartais be jokio pagrindo vartojamus mūsų „kultūros vadybininkų“ retuose koncertų anonsuose, – tokius kaip „išskirtinis“, „neeilinis“ ir panašius; ir tai nepaisant kai kurių visiškai eilinių bruožų, Lietuvoje vykstantiems koncertams būdingų, kaip antai, informacijos trūkumas, programos neskelbimas, pranešėjos buvimas, orkestro silpnumas ir galiausiai publikos nesugebėjimas gausiai bei ilgai paploti. Tiesa, mobilieji telefonai neskambėjo, žmonės klausėsi įdėmiai, ir priėmimas buvo tikrai šiltas. Nedidelės Tytuvėnų bažnyčios suolai buvo beveik pilni, tačiau jie, suprantama, talpina labai nedidelį skaičių žmonių. Galima tik spelioti, kiek žmonių būtų atvažiavę į koncertą, jei apie jį būtų buvę pranešta plačiai, o dar geriau, jei solistas bei programa būtų buvę tinkamai (arba iš viso) anonsuoti. Apie koncertą sužinojau vasaros pradžioje, naršydama internete, t.y. vieną po kito įvesdama man žinomų lietuviškų vasaros festivalių pavadinimus, tikėdamasi aptikti bent vieną koncertą, į kurį būtų vertą nuvažiuoti. Solisto pavardė buvo man nežinoma, bet paieškojus papildomai, išklausiau tuos kelis jo įrašus, daugiausiai Vivaldžio, kurie patalpinti Internete. (Niekad neperku „katės maiše“, juolab balso.) Buvau maloniai nustebinta labai gražaus tembro balso, atlikimo tikslumo bei emocionalumo. Nusprendus važiuoti į koncertą, kitas žingsnis yra bilieto įsigijimas, tačiau apie bilietų pardavimą festivalio Interneto svetainėje neradau nei žodžio, teko rašyti duotu festivalio direktorės adresu. Tikriausiai, kiekvienas, galiausiai patekęs į šį koncertą, turėjo arba įdėti nemažai pastangų tam, kad jį atrastų, arba išgirsti apie jį iš giminių ir pažįstamų.
Balso, kurį girdėjome, kokybė Lietuvai buvo tikrai neeilinė. Solistas Russellas Harcoutas kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigentu Robertu Šerveniku (kuris nėra šio orkestro vadovas) atliko vienos valandos trukmės programą (trukmė taipogi būdinga eiliniems koncertams Lietuvoje), kuri buvo prailginta iki pusantros valandos pranešėjos pasakojimais ir netgi poezijos skaitymu (nenuostabu, nes koncerto organizatoriai – Tytuvėnų festivalis – jį skyrė kun. Ričardo Mikutavičiaus atminimui). Pasirinktos eilės visiškai nederėjo su Vivaldžio ir Hendelio muzika.
Programa nebuvo nei skelbta iš anksto, nei išspausdinta koncerto dieną, tad teko traukti tušinuką bei popieriuką, gaudyti pranešėjos žodžius ir prisiminti, kiek galima, itališkus arijų pavadinimus. Štai šio koncerto programa:
Antonio Vivaldi. Opera „L‘Olimpiade“. Uvertiūra. Licido arija.
George Frideric Hendel. Opera „Agrippina“. Uvertiūra. Nerono arija.
Johannas Adolfas Hasse. Kiro arija iš operos „Siroe, re di Persia“
Vivaldi. Koncertas styginiams d moll („Madrigalesco“).
Nicola Porpora. Arija „Alto Giove“ ir operos „Polifemo“.
Hendel. Nerono arija „Come nube che fugge dal vento“ iš operos „Agrippina“..
Hendel. Keturi epizodai iš siuitos „Muzika ant vandens“ Nr 1.
Bisui: Vivaldi. Arija „Verde con mio diletto“ iš operos „Giustino“.
Įprasta, kad dainininko koncertinė programa būna „praskiesta“ trumpais orkestro numeriais, kad balsas – ne medinis ar metalinis, bet kūniškas instrumentas – galėtų pailsėti. Tai, kad programą baigia vienas orkestras, yra keista ir nepatogu publikai, kuri tikisi pagerbti solistą ir, kas be ko, „išprašyti“ iš jo daugiau „bisų“.
Pranešėja kalbėjo, jog, kadangi „dabar mums svarbi olimpiada“, koncerto pradžioje skambės ištraukos iš operos „Olimpiada“, ir bandė papasakoti, kokia yra šios operos „esmė“ (tiesa, personažas, kurio arija buvo atliekama, nelaimėjo Olimpinių žaidynių, jo draugas tai padarė apsimetęs juo, taigi, nelabai sąžiningai). Hendelio „Agripinos“ pristatymas apsiribojo pasakojimu apie tai, jog Nerono valstybėje vyksta neramumai, „o jis dainuoja“ (kai pagalvoji, kas gi jam belieka, būnant operos personažu; beje, operoje pavaizduotas jaunas Neronas dar nėra valstybės vadovas, motinos Agripinos įkalbėtas jis siekia imperatoriaus sosto ir tik operos pabaigoje jį gauna). Daugiau nesiklausiau.
Taigi, Russellas Harcoutas – gražus, gyvas, muzikalus, pasitikintis savimi operos dainininkas, jaunas, turintis (nežinau, jau ar tik) devynerius metus sceninės praktikos Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Jo balsas yra ganėtinai didelės jėgos ir labai gražaus tembro. Aukštame registre, kai balsas galingai stumiamas į galvos rezonatorių, atviros natos taip gražiai ir tvirtai skamba, kad klausantis patiriamas beveik fizinis malonumas. Koloratūros atliekamos tiksliai ir lengvai. Frazės nuimamos tiksliai, bet su jėga. Visa tai sykiu su interpretacijos emocionalumu ir judesių gyvumu, padaro taip, jog greitos, skambios arijos daininikui pavyksta geriausiai. Toks yra Nerono vaidmuo „Agripinoje“ – jaunas, truputį klastingas, dviprasmiškais jausmais trykštantis romėnų „princas“, besiblaškantis tarp įsimylėjimo ir valdžios troškimo. Dainininkas neseniai sėkmingai dalyvavo šios operos pastatyme, tad nenuostabu, jog dvi arijos iš šios operos skambėjo puikiai, ir suteikė klausytojams tikrą malonumą. Pradžiugino ir Hasse arija iš Farinellio repertuaro.
Silpnoji, jei galima taip pasakyti, dainininko vieta – lėtos, lyrinės arijos, reikalaujančios subtilaus garso, plačios kantilenos, kur balso pozicija privalo būti keičiama nepastebimai, o frazės užbaigiamos lengvai. Tad populiarioji „Alto Giove“ šiek tiek nuvylė, kai kurios natos skambejo neužtikrintai, rodos, prarandant atramą, o sykiu ir intonaciją. Bisui atlikta Vivaldžio „Verde con mio diletto“ taip pat nepasiekė reikiamo subtilumo, čia solistui tikrai nepadėjo orkestro grubumas bei į koncerto pabaigą atsiradęs lengvas instrumentų nesuderinamumas. Klausantis kadaise garsaus Lietuvos kamerinio orkestro mažos styginių grupės, įvairios mintys ateina į galvą: ar nebuvo pakankamai repeticijų su solistu, ar su dirigentu, ar (o tai labiausiai tikėtina) trūksta specifinės barokinės muzikos atlikimo „technikos“, kaip, beje, ir instrumentų. „Jamacha“ buvo skambinama vietoje klavesino (ir, baisu pagalvoti, vietoje kitų, pučiamųjų instrumentų; „Agripinoje“, tiesa, pora obojų atsirado), kas, viena vertus, suprantama (atsivežti į Lietuvos provinciją klavesiną kartu su derintoju būtų negirdėta prabanga), bet kita vertus, skandalinga.

Pabaigai. Tytuvėnų ansamblis – puiki vieta tikram „kaimo“ festivaliui. Bažnyčios akustika, vienuolyno ansamblio infrastruktūra, leidžianti pasirūpinti atlikėjais, architektūros įdomumas, galiausiai, funkcionuojantis visuomeninis transportas (autobusas iš Vilniaus per Kauną) – rodos visos sąlygos čia yra. Belieka susirasti neeilinius atlikėjus, norinčius patirti Lietuvos provincijos „egzotiką“ ir paskleisti informaciją. Jei gyventume utopinėje Lietuvoje...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą