Marija Oniščik

Sweet Philippe. Neįvyksiančio koncerto anonsas

Tai turėjo būti „panegirika“, toks pagyriamasis žodis, kurį labai sunku parašyti, kurį berašant galvojama, viena vertus, ką pasakyti, kita vertus, ką į tai pasakys (atsakys) kiti. Ką pasakyti koncertų lankytojams Lietuvoje (ir kas jie yra, tie hipotetiniai koncertų lankytojai?), ir ką pasakys gerbėjai, kritikai, melomanai? Bet dabar rašau, ką noriu (ką noriu, tą ir rašau). Apie Philippe‘ą.

Vienas žymiausių šių laikų dainininkų ir muzikų, Philippe‘as Jaroussky yra superžvaigždė, savo balso kategorijoje Nr 1 pasaulyje. Jau nuo pirmojo savo disko išleidimo juokais vadinamas „perkamiausiu pasaulyje“ kontratenoru, pelnęs gausybę „auksinio disko“, „geriausio albumo“, „metų atlikėjo“, „metų dainininko“ ir panašių apdovanojimų, du kartus nominuotas „Grammy“ (pastarąjį kartą šiais, 2016 metais), retai būna metų, kai Jaroussky negautų kokio nors apdovanojimo. Lietuvoje joks tokio rango klasikinės muzikos atlikėjas (jei neminėsime liūdnai pagarsėjusio bankininko kvietimu vieną sausio 13-tą dieną Kaune pilnoje „Žalgirio“ arenoje dirigavusio Valerijaus Gergijevo; pagunda jo neminėti politiniais ir moraliniais sumetimais tikrai buvo didelė, juolab, kad paminėjus, vėl gali iškilti klausimas, kas gi yra koncertų lankytojai Lietuvoje) dar nėra ir artimiausiu metu nebus koncertavęs.

Pirmą kartą „gyvai“ išgirdau Philippe‘ą (gerbėjai jį švelniai vadina PJ, bet man labiau patinka vardas) Bremerhavene 2011 m. Eidama mažo, neišvaizdaus uostamiesčio (labiau primenančio Druskininkus nei Klaipėdą) gatvėmis, galvojau: „Kaip galima dainuoti tokiame mieste?“ Laukdama prie mažyčio vietinio teatro, kažkuo panašaus į Kauno muzikinį, tik aiškiai išreikštos art nouveau architektūros (turbūt, gražiausio pastato mieste, beje, rūpestingai atstatyto po karo), vis dar negalėjau patikėti, jog štai, po poros valandų, aš (ši sušalusi valkata iš Lietuvos, suplyšusiom kojinėm ir nudėvėtais batais, neleidžianti sau net nosies įkišti į gretimą kavinę su jos šiluma ir brangiu kavos kvapu) iš tikrųjų pamatysiu ne televizoriaus ekrane, išgirsiu ne internete sužvejotą įrašą, bet gyvai. Užimdami savo vietas, žmonės šypsojosi, sveikinosi su sėdinčiais šalia; o vienas vokietis atsivedė į koncertą šunį (šio vieta, suprantama, buvo po kėde) ir niekas nenustebo. Pirmą kartą patyriau tą euforiją, kai publika pradeda „staugti“, dar dainininkui nepradėjus dainuoti. Kažkiek nustebau, kai pirmiejei Caldaros arijos garsai pripildė visą, nors ir nedidelę, salę. (Kai sakome „garsas pripildė“, nejučiom padarome metaforinį judesį, tuo tarpu žodis „pripildė“ čia turi būti suprastas tiesiogiai: taip erdvė prisipildo tekančios, plintančios, apčiuopiamos substancijos, kaip vandens arba oro, nes juk skaitmeninis įrašo garsas nieko nepripildo.) Pirmą kartą stovėjau eilėje gauti autografą. Jis paklausė manęs, iš kur aš atvažiavau, ir, išgirdęs Lietuvos pavadinimą, lyg nustebo: „Taip toli?“ Tai nebuvo geografinė tolumo išraiška, greičiau – „metafizinė“ (šalia stovėjusios ispanės tikrai įveikė didesnį atstumą iki Šiaurės jūros nei aš). Kodėl mums visiems taip svarbu, kad Lietuva būtų kitų atpažįstama kaip vieta, esanti „netoli“, vieta, iš kurios ir į kurią galima atvažiuoti? Vėliau, rodos, Paryžiuje, pamatęs mane ir lyg kažką prisiminęs, Philippe‘as paklausė „Ukraina?“ Ukraina tada Vakaruose buvo tapusi žinomiausia iš visų buvusių tarybinių „respublikų“. – „Ne, Lietuva“. Ir tik praeitų metų pabaigoje Groningene jis tvirtai manęs paklausė: „Jūs gyvenate Vilniuje? Aš važiuosiu į Vilnių.“ Atsakiau, kad ne, aš gyvenu Kaune, bet mes labai labai laukiame jo Vilniuje.

Trys žodžiais sunkiai nusakomi dalykai padaro Jaroussky „superžvaigžde“: jo balsas, jo interpretacija ir jo išvaizda. Unikalaus tembro balsas tučtuojau atpažįstamas tarp visų kontratenorų (kiek jų vienu metu beskambėtų, ar šeši, kaip Leonardo Vinci operoje „Artaserse“, ar aštuoni, kaip Stefano Landi operoje „Il Sant Alessio“), nes, skirtingai nuo jų visų, neturi nei mažiausio matinio metalo atspalvio, dažnai atsirandančio dėl specifinės galvos rezonatoriaus technikos; nei jokio, dabar madingo „bartoliško“ (t.y. a la Cecilia Bartoli) vibrato. Jis yra lengvas, natūralus, atviras, kaip pati Cecilia Bartoli (beje, kita šiandienos superžvaigždė) apibūdino, – „krikštolinio grožio“. Šis lengvumas, ypač viršutiniame registre, yra savotiškai „apgaulingas“: balso spalva yra šviesi, artima sopranui, bet jo diapazonas atitinka mecosopraną. „Kartais žmonės galvoja, kad galiu dainuoti labai aukštai ir siūlo dainuoti dalykus, kurie man yra per aukšti“, – sako dainininkas. (Manoma, kad sopranistas turi siekti aukštą C6 (trečiosios oktavos do), o Philippe‘o balsas apima diapazoną nuo D3 iki G#5, nors tai tikrai nelabai tikėtina).

Muzikos interpretaciją dar sunkiau aprašyti nei balso skambesį, nors būtent ji ir yra svarbiausia. Kalbu ne apie šiaip muzikalumą, bet apie retą balansą tarp jausmų ir intelekto. Nuo subtilaus „dangiškumo“ (taip jo aukštame registre skamba žodis paradiso!) iki odą šiurpinančio dramatizmo (Haendelio „Scherza infida“); nuo orgazmo (Nerono ir Lucano scena Monteverdžio L‘incoronazione di Poppea) iki tragedijos (Steffani opera Niobė) – rodos, visa jo atliekama muzika persmelkta emocijų, bet sykiu kiekviena frazė yra rūpestingai apgalvota.

Pikti liežuviai sako, kad Jaroussky gali pelnyti publikos meilę ir nedainuodamas, vien tik išeidamas į sceną. Esą bepigu jam su tokia išvaizda būti žvaigžde. Žalios akys ir putlios lūpos, gerbėjų ypač mylimos balsą palydintys rankos, – neseniai buvęs toks „berniukiškas“ jo grožis su laiku vis labiau skleidžiasi.

Yra dar ir ketvirtas jo sėkmės veiksnys – tai fantastiškas darbštumas ir energija, kurios dėka jį galima laikyti daugiausiai koncertuojančiu klasikinės muzikos atlikėju pasaulyje. Paprastai per vieną sezoną Jaroussky parengia dvi ar tris naujas programas, dalyvauja viename ar dviejuose naujų operos pastatymuose ir įrašo vieną ar du naujus albumus. Kasmetiniai koncertiniai turai, kurių metu jis dažnai dainuoja kas trečią dieną, apima Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, Ispaniją, Šveicariją, Lenkiją, Austriją, JAV, Kanadą, Peru, Braziliją, Meksiką, Australiją; Maskvą, Stambulą, Prahą, Londoną, Tokiją, Hong-Kongą; nuo didžiųjų salių iki mažų kaimo festivalių bažnytėlių; ir visuomet – su ištikimų gerbėjų iš viso pasaulio „palyda“. Nors šis sąrašas, ko gero, nėra pilnas, nesunku pamatyti, jog jame, be Maskvos, Prahos ir Lenkijos (Philippe‘as yra dainavęs Krokuvoje, Varšuvoje ir Wroclawe), nesimato kitų Rytų Europos šalių ir miestų; net Rytų Vokietijos jis dar nė kartą nebuvo pasiekęs, nepaisant to, kad vokiečių tarp jo gerbėjų, ko gero, yra daugiausia. (Tiesa, kitą sezoną jis žada aplankyti Budapeštą ir, kaip ką tik paaiškėjo, Buchareštą) Koncertų atšaukimas būna labai retai ir tik dėl ligos. Praėjusį sezoną, 2016 m. vasario mėnesį, jis atšaukė Haendelio operos Partenope turą Prancūzijoje ir Ispanijoje dėl mylimo tėvelio mirties, jį pakeitė kontratenoras iš Amerikos Lawrence‘as Zazzo; to paties sezono pabaigoje dėl sunkaus bronchito jam teko atšaukti nemažai koncertų, kurie beveik visi buvo perkelti ir įvyko vėlesniomis datomis. Pats Philippe‘as laiko save „tinginiu“; neseniai viename interviu prancūzų televizijai paklaustas, koks būtų jo gyvenimo motto, atsakė: „Niekada nedaryk šiandien to, ką gali atidėti rytojui“.

Interviu jis paprastai kalba apie muziką ir tik labai retai – apie save. Philippe‘as Jaroussky‘s gimė šiaurės vakarų Paryžiaus priemiestyje Maisons-Laffitte 1978 m. vasario 13 d.; laiminga vaikystė, apsupta tėvų rūpesčiu ir meile, prabėgo Sartrouville priemiestyje čia pat, kitoje Senos pusėje. Šeimos tėvas Danielis darbavosi prekybos srityje; vyresnyiis brolis Didier, rodos, nuėjo tėvo pėdomis; motina Jacqueline iki Philippe‘o gimimo dirbo fizikos laboratorijoje. Šeimoje gyvuoja legenda apie tai, iš kur atsirado jų keista pavardė, prancūzų (ir ne tik) ausims skambanti šiek tiek lenkiškai. Esą, prosenelis buvo bėgęs nuo bolševikų išeivis iš Rusijos, nemokėjęs nė žodžio prancūziškai. Prancūzų pareigūnų paklaustas pavardės, atsakė: „Ja russkij“. Suprantama, gausūs Philippe‘o gerbėjai rusai šios istorijos, be kita ko reiškiančios, kad jis turi rusiško kraujo, būna ypač sujaudinti. Pagal prancūzų kalbos taisykles pavardė tariama „Žaruskí“, tačiau kitose šalyse ne kartą pasitaiko įvairūs kiti tarimo variantai.

Philippe‘as pradėjo mokytis muzikos labai vėlai – būdamas jau 11-kos metų. Vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, pastebėjęs nepaprastus berniuko gabumus, patarė jo tėvams leisti jį į muzikos mokyklą. Berniukas pradėjo mokytis groti smuiku ir tai pakeitė jo gyvenimą. „Žmonės dažnai sako, jog dainuoju kaip smuikas“, – prisipažįsta jis. Jo vokalinė artikuliacija ir frazavimas neabejotinai ateina iš smuikininko patirties. Apdovanojimu baigęs Versaille‘io konservatorijos smuiko klasę Philippe‘as mokėsi fortepijono klasėje.

Vieną kartą, būdamas 18-kos metų, jis nuėjo į kontratenoro Fabrice‘o di Falco koncertą. „Kai tik jį išgirdau, pajutau keistą jausmą, jog irgi galiu tai padaryti. Aš iš karto žinojau, kad tai yra tai, ką noriu daryti gyvenime“. Nors Philippe‘o „krūtinės“ balsas yra baritonas, iš pat pradžių jis norėjo dainuoti kaip kontratenoras. „Gal taip yra todėl, kad buvau smuikininkas ir man patiko aukštos natos?“

Taigi jaunuolis nudrožė tiesiai pas Di Falco vokalo pedagogę Nicole Fallien ir pareiškė norįs mokytis dainuoti. Madame Fallien prisimena: „Philippe‘as atėjo pas mane ir paprašė mane mokyti jį dainuoti. Jis turėjo malonų balsą, bet mažytį. „Gal Jums geriau pasilikti smuikininku?“, – sakiau. Jis sakė: „Aš noriu dainuoti. Dar daugiau, aš noriu dainuoti galvos balsu“. O tai reiškia, kad balsas bus dar silpnesnis. Sakiau: „nesu tikra, kad Jums pavyks“. Jis sakė: „Nesijaudinkite, aš esu tikras“. Na, jis neapsiriko“. Studijuodamas dainavimą, Jaroussky baigė Paryžiaus konservatorijos Senosios muzikos fakultetą.

Jau 1999 m., būdamas 21-rių, Jaroussky debiutavo Alessandro Scarlatti oratorijoje Sedecia su vyresnės kartos kontratenoru Gérard‘u Lesne ir jo ansambliu „Il Seminario musicale“. Iš karto po to žymus dirigentas Jeanas-Claude‘as Malgoire pakvietė jį atlikti pagrindinį – Nerono – vaidmenį Monteverdžio operoje L‘incoronazione di Poppea. Tai buvo jo pirmasis Neronas ir pirmoji opera. Ir nors derinti aktorines ir vokalines užduotis operos scenoje jam niekada nebuvo lengva, kasmet jo įkūnijami imperatoriai, princai, įsimylėję herojai ir šventieji (toks yra jo įprastas amplua) pavergia tūkstančių žiūrovų bei klausytojų širdis. Bet labiausiai jam patinka ir geriausiai sekasi dainuoti koncertuose, tiesiog būnant savimi. „Balsas – tai kažkas labai asmeniška. Kai buvau smuikininkas ar pianistas, galėjau pasislėpti už instrumento. To negalima padaryti su balsu. Jis toks tiesioginis. Balsas yra tiesioginis asmenybės atspindys, būtent todėl žmonėms patinka dainininkai. Tai tiesiog jūsų balsas“.

Profesinė draugystė ir ištikimybė sieja Jaroussky su daugybe įžymių šių dienų muzikų: dirigentai Jeanas-Christophe‘as Spinosi, Fabio Biondis, Diego Fasolis, Emmanuelle Haim, Andreas Marconas, Christina Pluhar, Williamas Christie, Marcas Minkowskis; pianistas Jérôme‘as Ducros; dainininkai Natalie Stutzmann, Marie-Nicole Lemieux, Andreas Schollas, pagaliau, pasak paties Philippe‘o, „geriausia mūsų laikų dainininkė“ Cecilija Bartoli buvo ir yra jo scenos partneriai. Nuo 2002 m. jis vadovauja savo ansambliui „Artaserse‘as“.

Įprastas kontratenoro repertuaras – itališkas barokas. Daugiausiai tai – didelės balso apimties reikalaujančios sudėtingos virtuozinės arijos, kadaise parašytos kastratams, kurių žymiausi – Carestinis ir Farinellis – buvo Jarousskio pagerbti koncertų programose ir įrašuose. Dalis šio repertuaro gali būti priskiriama „populiariajai“ baroko muzikai: lengvai įsimintinas jausmingas melodijas dainuoja visi ir visi mėgsta jų klausytis. Mažiau žinomas yra Philippe‘o mėgstamas ankstyvasis barokas (seicento); jam taip pat turime būti dėkingi už tokių, šiandien jau „repertuarinių“, baroko autorių, kaip Agostino Steffani ir Nicola Porpora, „atradimą“. Muzikologiniai ir istoriniai tyrinėjimai, retų partitūrų manuskriptų paieška bibliotekose ir internete – jo „hobis“. „Tai panašu į lobių ieškojimą“, – sako muzikas.

Jaroussky dainuoja ne tik barokinę muziką. Vienos jo mėgstamiausios – jo „slaptasis sodas“ – yra prancūzų romantinės dainos (mélodies), kuriose jis gali išreikšti save gimtąja kalba. Specialiai jam rašo šiuolaikiniai kompozitoriai: 2012 m. buvo pastatyta prancūzų kompozitorės Suzanne Giraud opera Caravaggio; Marco-André Dalbavie kūrinys „Sonnets de Louis Labe“, atliktas Berline 2015 m. rugsėjį (apie tai rašė „Lietuvos rytas“, nes dirigentas Ivanas Fischeris į koncertą pakvietė sirus pabėgelius); Paryžiuje gyvenančios suomių kompozitorės Kaijos Saariaho opera Only the Sound Remains praeitą pavasarį buvo pastatyta Amsterdamo Operos teatre. Viena įdomiausia šio sezono Jaroussky programa ir naujausias diskas – drąsi Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Philippo Telemanno kantatų interpretacija – susilaukė didelio kritikų susidomėjimo (ir prieštaringo vertinimo, nes juk „visi žino“, kaip reikia atlikti Bachą). Legendinis anglų kontratenoras Jamesas Bowmanas yra pasakęs, jog Jaroussky yra toks dainininkas, kokiam „Bachas būtų norėjęs parašyti”. Būtent šią programą buvo numatyta atlikti Vilniuje.

Kritikai kartais apibūdina Philippe‘o balsą žodžiu „trapumas“. Aš nesutinku. Kiekvieno koncerto metu, nuo pat pirmosios natos klausytojas gali būti tikras, kad „niekas neatsitiks“, tą balso „patvarumą“ galima tiesiog girdėti: balsas bus visada pilnas, intonacija – visada absoliučiai tiksli (toks stabilumas ypač svarbus operos dainininkui). Trapus yra ne balsas, bet žmogus, žmogus ne tokio „lengvo“ charakterio, kaip būtų galima pagalvoti (ir kaip dažnai pagalvojama, girdint apie jo legendinį geranoriškumą santykiuose su kolegomis), pažeidžiamas, greitai užsiplieskiantis; liaunas, jau kiek žilstelėjęs suaugęs vaikas su „nežemišku“ balsu. Cecilia Bartoli apie Jaroussky yra pasakiusi: „Jo frazavimo grožis ir jo sielos trapumas – štai kas giliai paliečia klausytoją”.

Pabaigai noriu atsiprašyti, jog be jokių leidimų šiame rašinėlyje naudoju įvairių interviu ištraukas ir seną internete paplitusią nuotrauką (be abejo, esančią marketingo dalimi), bet tikiuosi, kad likusioje „toli“ Lietuvoje taip daryti nėra didelis nusižengimas.