Kaunas nykstantis ir išnykęs: Vizbaro pilaitė ir restoranas „Kaukas“

Tai bus labai trumpas pasakojimas apie pastatą, kurio niekados nemačiau. Kai pirmą kartą čia atėjau, vieta jau atrodė šitaip:

Kadaise čia stovėjo Kauno miesto Statybos skyriaus vedėjo, inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro ir jo žmonos Olimpiados Graudinaitės-Vizbarienės vila, kauniečių vadinama „Baltoji vila“ ir „Vizbaro pilaitė“. Tai buvo vienas pirmųjų pastatų, iškilusių 1923 metais sklypais padalytame Mažąjąme Ąžuolyne. Pačioje aukščiausioje vietoje, ant Parodos kalno krašto 1925 metais pats architektas suprojektavo sau baltą neobarokinę pilį su tikru bokštu. Du frontonai su voliutomis – mažas šalia didelio; pusapvali verandos „rotonda“, apjuosta kolonada su smulkiai padalintais langais ir vainikuota terasa, aptverta tvorele su baliustromis; pats nenusakomo stiliaus bokštas, – visas tolygiai iš kairės į dešinę žemėjantis pastato siluetas stebina proporcingumu. Toks anuomet buvo Vizbaras – išmanios ir, kai kurių amžininkų akimis žiūrint, kiek perdėtos stilizacijos meistras, jau Zitiečių rūmų Ąžuolų kalne autorius. Jo „ikoniniai“ pastatai – „Pažangos“ ir Centrinio Pašto rūmai – dar nebuvo gimę.

Tik atsiradusi ir tučtuojau išgarsėjusi „Baltoji vila“ susilaukė nuožmios Balio Sruogo kritikos. Jis „garsiąją p. Vizbaro baltą vilą, nutūpusią Parodos kalne, su savo visokių dalykų ir stilių nuotrupų prigriozdinimais“ 1925 metais pavadino „kratiniu“[1]. Nenurimo jis ir po trejeto metų. Matyt, iš visur matomos vilos vaizdas jį erzino vis labiau, nes pateikė ją kaip beskonybės mene pavyzdį: „Jeigu koks architektas pastatytų kokį trobesį, kuriame yra pravesta visuotinė stilių mobilizacija ir esmėj – jokio stiliaus, mes sakome, kad tai yra architektūrinis šlamštas“[2].

Vilos vieta buvo tikrai išskirtinė –nuo savo terasos pilies šeimininkai matė visą Kauną, o visas Kaunas iš apačios matė juos. Vilą galima buvo kritikuoti, bet negalima buvo jos nepastebėti. Kauniečiams ji tapo savotišku geografiniu „orientyru“. Antai, 1929 metais Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė laiške dukrai nurodo savo naujo buto „profesorių name“ Žemuogių gatvėje (kur, beje, gyveno ir Sruoga) vietą: „Leistis į pakalnę reikia pro Vizbarą“[3]. Vietą buvo vadinama „Vizbaro kalnas“.

Čia dažnai lankėsi Vaižgantas, buvęs artimas Vizbarų šeimos draugas. Vaižgantui mirus, 1933 metais Vizbaras šalia vilos stovėjusį vieno aukšto mūrinį namuką perstatė į dviejų aukštų namą, kurį 10-čiai metų atidavė universitetui, kad jame būtų įrengtas studenčių bendrabutis Vaižganto atminimui. Jis tikėjosi, kad per tą laiką kur nors bus pastatytas naujas didelis Vaižganto vardo VDU studentų bendrabutis.

1940 metais Vizbarai pasitraukė į Vokietiją, o po karo jų vila, kartu su bendrabučiu, sunku patikėti, bet buvo paversta komunaliniais butais.

Kai 1981 metais Kauno miesto valdžia nutarė buvusioje Vizbaro viloje įrengti restoraną, gyventojai buvo skubiai iškelti, o į vilą atvyko jau mums gerai pažįstamas architektas Algimantas Sprindys. Štai kaip „Kauko“ restorano gimimą prisimena pats architektas:

„Su „Kauko“ restoranu buvo daug darbo, pastato būklė buvo labai prasta. Čia labai gera vieta, atsiveria vaizdai į miesto centrą. Buvo norima, kad kuo daugiau žmonių čia lankytųsi ir matytų miestą. Prieš tai pastate buvo butai. Miestas priėmė sprendimą iškelti visus gyventojus ir įrengti čia restoraną.

Kai reikėjo pamatuoti pastatą iš vidaus, dar stovėjo baldai. Su matuokle vaikštinėjau tarp lovų. (...) Po to, kai ką šiek tiek pakeičiant, priduriant vestibiulį, įrengiant rūsį katilinei, prasidėjo statyba.

Ir vykstant statybai vyko visokie projekto pakeitimai. Vykdant darbus, nugriuvo frontonas, paskui – bokštelis. Teko sukurti naujus. Jie – šiek tiek kitokios architektūros. Vizbaras buvo sukūręs barokinius motyvus, o mano – gotikiniai. Lauke buvo padaryta terasa pasisėdėti, įrengtas spalvotas fontanas, baseinėlis. Į interjerą mažai kišausi, jį kūrė kiti [ Vytautas Krasauskas ir K. Tulienė].

Tas restoranas turėjo pasisekimą, čia būdavo vežami svečiai. Savo sūnaus vestuves ten atšokome“[4].

Buvęs bendrabutis buvo prijungtas prie vilos, todėl pastatas susidėjo iš dviejų korpusų, tarp kurių buvo padarytas įgilintas įėjimas. Naujas pilaitės bokštas ir frontonai, nors ir buvo padaryti „tarybinės neogotikos“ stiliumi, išlaikė buvusią vilos kompoziciją, o „rotonda“ su kolonomis ir terasos baliustrada išliko nepakitę. Buvusio bendrabučio korpusas dešinėje savo trikampiais langų „stogeliais“ atkartojo „neogotikinių“ vilos frontonų ritmą, o jo pirmasis aukštas virto rotondai atliepiančia atvira kolonada su kesoninėmis lubomis. Pagaliau tai buvo vieningo stiliaus pastatas, kurio net pats priekabiausias kritikas negalėtų pavadinti „kratiniu“.

Apie Vytauto Krasausko sukurtą „Kauko“ interjerą buvo kalbama kaip apie „vieną patraukliausių“ Kaune. „Pirmame „Kauko“ aukšte veikė 50 vietų kavinė-baras, antrame aukšte buvo trys salės, skirtos 100 žmonių, bei uždara pobūvių erdvė. Grindys (ypač impozantiškai tai atrodė vestibiulyje) išklotos marmuro mozaikomis. Salių sienos dengtos profiliuotomis raudonmedžio plokštėmis. Solidumo teikė stambūs sietynai, intymumo erdvėms – sieniniai šviestuvai. Aštuonkampiai staliukai buvo dekoruoti augaliniais ornamentais. Langus puošė Jono Bulavo retro stiliumi sukurti vitražai. Interjero akcentas buvo raudonu gobelenu aptrauktas „heraldinis“ skydas, vainikuotas paauksuotų gėlių pynėmis. Skydas atliko funkciją: dengė audioaparatūros pultą. Didžiausia interjero ir pastato vizualinė vertybė – per langus ir iš balkono atsiverianti Kauno naujamiesčio panorama" [5].

Po Nepriklausomybės atkūrimo dar kurį laiką veikusį restoraną privatizavo. Tuomet pastatas buvo apleistas ir pradėjo griūti. Dar vieno architekto Algimanto Sprindžio kūrinio laukė liūdnas likimas. „Po to, kai „Kauką“ privatizavo, buvo bandoma daryti kažkokius pakeitimus, bet „Kaukas“ tyliai sunyko“[6]. Tiesa, naujas savininkas, bendrovės „Liūtukas ir Ko“ direktorius R. Marcinkevičius žadėjo jį atstatyti ir vėl atidaryti restoraną, bet pažadai liko pažadais, o kauniečių mėgstama vieta pamažu virto griuvėsiais. Pastatas nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Nepaisant to, kad originali Vizbaro pilaitės „rotonda“ su antro aukšto terasa buvo išlikusios; bokštelį ir frontonus taip pat galima buvo atstatyti, buvo nuspręsta, kad išlikusios dalys nėra „autentiškos“, o visas pastatas „neturi vertingų savybių“. Sprendimas „Kauką“ nugriauti buvo priimtas 2012 metais. Pastato autorius galėjo tik spėlioti, kas atsiras šioje geroje vietoje, bet vis dar ragino išsaugoti jos viešąją funkciją: „Ten lyg norima statyti gyvenamąjį namą. Jei taip, reikia sukurti ir viešą vietą, pavyzdžiui, kavinę, kad žmonės galėtų ateiti pasigėrėti miesto vaizdais”[7].

2016 metais tai, kas dar buvo likę iš „Kauko“ ir Vizbaro pilaitės, buvo galutinai nušluota nuo žemės paviršiaus, o sklypas parduotas . Tada buvo kalbama, kad čia bus statomi nedideli daugiabučiai namai. O štai praeitą rudenį pasklido žinia, jog sklypą įsigijęs privatus asmuo, verslininkas Robertas Jocius ketina čia statyti du prabangius dviejų aukštų privačius namus – vieną sau, kitą savo draugams. Du namai, pasak juos projektuojančio architekto Donato Rakausko, „tarsi dvi akis, stebės miestą, o miestas galės žvelgti į šias dvi savitas akis“ [8].

Tiek tos „viešosios funkcijos“. Norisi paklausti: „O tvora bus?“ Kai naujas projektas buvo pristatomas visuomenei, juo susidomėjo... tik vienas Kauko alėjos gyventojas, atėjęs paklausti, ar galės patekti prie savo garažo. Sakysite, Vizbaras irgi buvo privatus asmuo? Taip, bet, jei galima taip pasakyti, „viešasis“ privatus asmuo. Toks jis buvo jau tuomet, kai sukūrė savo „pilaitę“, o ką jau kalbėti apie jo vėlesnius architektūros meno kūrinius. Vargu, ar kada nors vadinsime šią vietą „Jociaus“ kalnu, bet gal „Rakausko“ kalnu? Tikėkimės...

---

[1] Balys Sruoga. Apie tiesą ir sceną. Straipsniai apie teatrą. Vilnius: Scena. 1994. P. 82.

[2] Ibid. P. 119.

[3] Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Kaunas: Spindulys, 1996. P. 143.

[4] Vereta Rupeikaitė. „Sovietmečio architektūros mohikanas pergyveno savo kūrinius” // Kauno diena. 2013-09-13.
[5] Vaida Almonaitė-Navickienė. Architekto Algimanto Sprindžio kūryba. Kaunas: Kopa, 2014. P. 33.

[6] Rupeikaitė. Op. cit.

[7] Ibid.
[8] Vėjūnė Inytė. „Kaunietis parodė, kokius ištaigingus namus pasistatys vietoj legendinės vilos“ // Lietuvos rytas. 2017-04-01.