Laisvės alėjos nostalgija: dingusio „Versalio“ jubiliejų minint

Laisvės alėjos ir Vasario 16-tosios gatvės sankirtoje mūsų dienų sulaukė dar vienas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys – garsiojo „Versalio“ ir knygynų pastatas (Laisvės al. 88 / Vasario 16-tosios g. 1-3).

Pirmasis namas anuomet Neviažskių šeimai priklausiusiame kampiniame sklype buvo pastatytas dar XIX amžiaus viduje; tai buvo solidus dviejų aukštų mūrinis namas, užėmęs sklypo kraštinę palei Laisvės alėją (anuomet ką tik nutiestą Nikolajevskij prospektą). Amžiaus pabaigoje valdos savininkas jau buvo Isakas Pikeris; jis ir įkūrė garsųjį viešbutį su restoranu madingu „prancūzišku“ pavadinimu – „Versalis“. Pikerio užsakymu 1897 metais architektas Nikolajus Andrejevas perstatė seną Neviažskių namą, palei Vasario 16-tosios (anuomet Ivanovskają) gatvę pastatė naują dviejų aukštų korpusą, sujungė juos į vieną kampinį namą, o kitais metais iš Ivanovskaja gatvės pusės prie jo prijungė dar vieną naują korpusą. Antrame aukšte buvo įrengti viešbučio kambariai, pirmame – restoranas ir krautuvės; viešbutį Pikeris išnuomavo Aronui Ožinskiui. 1900 metų pradžioje šeimininkus ištiko bankrotas; namą iš varžytinių nupirko Vilniaus žemės bankas, o iš banko, jau 1904 metais – Dominykas Venckauskas. Restoranas tuomet buvo reklamuojamas kaip „pirmos rūšies katalikiška restauracija“. Pats Venckauskas apsigyveno naujo korpuso palei Ivanovskają gatvę pirmame aukšte; tame pačiame korpuse vienu metu gyveno ir gydytojas, visuomenės veikėjas Rokas Šliūpas (Jono Šliūpo brolis).

Įėjimas į restoraną buvo iš Ivanovskaja gatvės, į viešbutį – iš Nikolajevskij prospekto. Pirmo aukšto patalpose, be restorano, XX amžiaus pradžioje buvo įsikūrusios Karolio Galinaičio krautuvė, Rudolfo Ramanausko kirpykla, Kazimiero Rutskio knygynas. Knygyną Rutskis 1906 metais nupirko iš Juozapo Zavadskio ir, matyt, reklamos sumetimais garsaus knygininko Zavadskio pavardė puikavosi knygyno reklamoje: pradžioje knygynas buvo pristatomas kaip veikiantis „po firma Juozapo Zawadskio“, galiausiai liko tik nuoroda „buv. Juozapo Zawadskio“, o adresas buvo nurodomas kaip „dom Venckovskogo“ (Venckausko namas). Rutskis prekiavo ne tik knygomis, bet ir muzikos instrumentais bei bažnytiniais reikmenimis, turėjo leidyklėlę; prie knygyno veikė biblioteka-skaitykla ir net atskira Esperantininkų draugijos biblioteka. 1913 metais knygyną iš Rutskio nupirko buvęs jo darbuotojas Povilas Olšauskas, kuris jį valdė iki 1929 metų[1]. Olšausko knygyno adresas skirtingu metu nurodomas skirtingai: Vasario 16-osios g. 3 (tai būtų naujausias korpusas), Laisvės al. 64 (tai būtų seniausias korpusas); susidaro įspūdis, jog knygynas kraustėsi iš vienų to paties namo patalpų į kitas. Įvairiu metu name buvo ir kitų knygynų, kurių adresai taip pat sukelia tam tikrą painiavą; maža to, nurodoma, kad Olšauskas buvęs viso pastato šeimininkas iki 1920 metų, kuomet patalpas iš jo nupirko „Švyturio“ knygynas, kuris 1925 metais jas pardavė Šv. Kazimiero draugijai. Tais metais Draugijos centrinis knygynas iš Rotušės aikštės persikėlė į Laisvės alėjos korpuso kampinę dalį, kur veikė iki 1940 metų. Taigi, ne tik „restauracija“, bet ir visas namas buvo tikrai „katalikiškas“. Galiausiai, paskutiniais Nepriklausomybės metais į to pates namo kampą (adresu Vasario 16-osios g. 1) trumpam atsikraustė ir Juliau Urniežiaus knygynas „Stella“, prekiavęs tik lenkiškomis knygomis.

Tačiau viešbutis ir restoranas visą tą laiką priklausė Venckauskams. 1925 metais įėjimas į viešbutį iš Laisvės alėjos buvo praplatintas, atnaujintas ir restorano portalas: atsirado liūtų galvos ir lenktas stogelis; prie abiejų įėjimų buvo tamburai, visos durys įstiklintos. 1928 metais miesto valdyba pareikalavo pastato kampe pakabinti žibintą (kauniečiai prisimena vėliau šioje vietoje buvusį kavinės „Vakaras“ ženklą – didelį briaunuotą rutulį). 1930 metais visame name buvo (pagaliau) įvestas centrinis šildymas ir vandentekis. Tais metais buvo įkurta AB „Versalis“, kurios akcininkai, be Vencauskų, tapo restorano darbuotojai Povilas ir Vanda Tarnauskai.

Tarpukariu viešbutis „Versalis“ buvo laikomas antru po „Metropolio“ arba „Lietuvos viešbučio“, bet atsiliepimai apie jį prieštaringi. Antai, Valentinas Gustainis prisimena, kad apie 1931 metus Kauną aplankęs prancūzų rašytojas Jules Romainas gyveno „Versalyje“ (nes „Lietuvos viešbutyje“ nebuvo vietų), o paskui skundėsi, „kad lietuviai Kaune jį apgyvendino tvarte (dans une etable)“[2]. O Algirdui Šeštokui-Margiriui, priešingai, „Versalis“ patiko[3].

Dominykui Venckauskui 1935 metais mirus, „Versalį“ paveldėjo jo sūnus Eduardas, o šiam mirus 1940 metais turto globa buvo laikinai atitekusi advokatui Edvardui Sudikui. Tuo metu, kai pastatas buvo tarybų valdžios nacionalizuotas, Venckausko įpėdiniai dar nebuvo susitvarkę paveldėjimo dokumentų. Vokeičių okupacijos metais restoranas jau priklausė kitiems šeimininkams ir jo vardas buvo pakeistas į „Viktorija“.

Tarp tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, kuo gero, buvo labiausiai į šokius ir „trakcijonus“ orientuotas. Jo šeimininkas Eduardas Venckauskas 1935 metais restorano salėje įrengė besisukančią sceną ir dviejų lygių grindis, o 1939 metais – netgi atskirą šokių aikštelę. Tarpukario spaudoje talpinamos reklamos, kurių ditirambiškas stilius, liaupsinantis „garsiuosius“ ir „populiariuosius“ „virtuozus“, beje, nenusileidžia šiandieniam, leidžia sudaryti šiokį tokį padriką „Versalio“ lankytojus linksminusių sąrašėlį, kuriame „populiarieji „Pupų Dėdė ir Dėdienė“ kažkaip sugyvena su „šokėjomis indėmis“ iš Paryžiaus. Antai, 1924 metais publikai pasirodė „klasikinių ir charakterinių šokių duetas Vera Potti ir Genrikas Tanejevas, žmogus – žaibas Ernestas Feldenas, plastinių figūrų atlikėja Žaneta, kauniečių mėgstamiausias muzikinis ekscentrikas p. Leo-Ratas, muzikiniai ekscentrikai Origoni“[4]. 1937 metų pradžios programoje, be „populiariųjų „Pupų Dėdės ir Dėdienės“, pasirodo „nepaprastas, meniškas, originalus Paryžiaus atrakcijonas Chaudza Kaly su savo šokėjomis indėmis“, tų pačių metų pavasarį – „garsioji Gospodica Dumica su savo nuostabiais balandžiais ir komikas“ ir „smuiko virtuozas Jonny et Rad“, o metų gale – „„elegantiškiausias šių laikų šokių trio Pie´rre van Sarter et Ses Danseuses, muzikos virtuozas prof. Lightman, moderniškas jaz – Elis and Bobby“. O štai 1938 metų atlikėjus pristatanti reklama, rodos, viršija visus publikos „ekspektacijas“, akcentuodama ne tik rafinuotą jų „kilmės“ geografiją, bet ir prabangų atvykimo budą: „iš Paryžiaus orlaiviu, iš Monte Carlo nuosavu limuzinu: Arpad Czegledy – virtuozas premijuotas Paryžiaus Parodoje; Marika Mar – charakteringų šokių solistė; Mel ir Melma – akrobatiškų šokių karaliai; Billy Bourbon – fenomenalus ekscentrikas; Ock – Key ir Brey – Trio parodijose“[5]. Be minėtų „žvaigždžių“, „Versalyje“ skirtingu metu dainavo Doreen Coburn iš Anglijos, šoko Konradas Dellveinas iš JAV, pasirodė komikas Leopoldas Führmannas iš Čekoslovakijos.

Kauniečių garbei reikia pripažinti, kad tokios programos susilaukdavo ir kritikos. Štai, kaip 1933 metų Sekmadienis („Kaip Kaunas linksminasi“) aprašo tokios „Fortūnos la Creale“, šokančios „su kėde dantyse“ (kas tikrai reikalauja sunkiai įsivaizduojamo „virtuoziškumo“), pasirodymą „Versalyje“:

„Prožektoriai keičia spalvą, o tuščioj vietoj tarp stalų šoka, dainuoja ir tebėra nuolatiniam judesy kreolka. Ji dainuoja prancūzų kalba ir dauguma nesupranta žodžių. (...) Vėl pasirodo kreolė negrės rūbuose. Ji šoka su kėde dantyse. Besisukdama po parketą ji prieina prie ramaus senelio, pabučiuoja į plikę. Paskui greitai apsisuka, gerai įsižiūri į salę ir (...) metasi ant kelių kitam seneliui. Naujas bučinys, ir geriausia programos dalis baigta. (...) Dar kreolė užsilipa ant rojalio ir išpildo keletą dainelių. Pasidomėjus paaiškėja vienas svarbus dalykas – pirmose eilėse esantys staliukai būtent dėl kreolių bučinių būna užsakomi iš anksto ir juos užsako jaunom gražuolėm besižavintys turtingi senukai“[6].

Juolab keista, jog į „Versalo“ restoraną buvo priimta eiti atsipalaiduoti po „rimtų“ operos spektaklių. Cirko artistė Jadvyga Stankutė-Ramanauskienė, kuri jaunystėje „Versalio“ programoje atlikdavo numerį ant skritulio, prisimena, kad „lankytojai buvo pasipuošę smokingais, moterys – su vakarinėmis suknelėmis; atlikėjai dovanodavo gėlių ir saldainių[7].

Restorano bendrasavininkų Tarnauskų anūkė Liuda Riaukienė prisimena:

„Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. (...)Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis.

(...) Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo „Versalyje“, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje“[8].

Suprantama, pastovią vakarinės „Versalio“ programos dalį sudarė vietiniai atlikėjai. Įvairiu metu čia darbavosi smuikininkai ir dirigentai Antanas Dvarionas, Maksas (Mordechajus) Boršteinas, Morducha Hofmekleris (tėvas), Isakas-Vulfas Levitanas, Moisejus Volfbergas, Chanonas Ceitelis; Liuda Riaukienė prisimena orkestro vadovą Jašą Kašinskį. „Versalyje“ savo šliagerius pradėjo dainuoti Antanas Šabaniauskas. 2004 metais Laisvės alėjoje priešais „Versalį“ norėta pastatyti Stasio Žirgulio sukurtą Šabaniausko skulptūrą (apie tai buvo kalbama ir 2014 metais).

Tarybiniais laikais visos buvusios pastato funkcijos – viešbučio, restorano, knygyno – buvo išlikusios. Manau, kauniečiai gerai atsimena čia veikusį vadinamąjį „Užsienio šalių knygyną“, kurio asortimente buvo kruopščiai atrinkti „broliškų“ socialistinio „užsienio“ leidiniai. Senasis įėjimas Iš Laisvės alėjos vedė į vietoje „Versalio“ viešbučio veikusį viešbutį „Nemunas“, kurį Kęstutis Navakas prisimena buvus „begaliniais, fanera išmuštais koridoriais"[9], o legendinis restoranas buvo pervadintas pirma į „Jaunimo kavinė“, paskui – į „Vakaras“.

Kavinėje „Vakaras“ buvo restauruotos besisukančios salės grindys ir scenos ratas. Kaunietis Romualdas Matelis prisimena:

„Spėju, nesunkiai suprasite, kad ta salės dalis prie scenos su muzikantais, kuri skirta šokimui, buvo apvali ir muzikantams pradėjus groti, ji būdavo įjungiama. Malonumas didelis tik tol, kol esi daugmaž blaivas. Gi smarkiau įkaušusiems net ir pakankamai lėtas grindų po kojomis sukimasis ratu būdavo jau rimtas išbandymas. Bet šiaip jau tai nebuvo kliūtis smagiam šokiui. (...) Versalis realiai buvo Laisvės alėjos restoranas, nors ir per 50 metrų nutolęs nuo jos. Šalia jo pagrindinio įėjimo buvo dar vienos durys, kurios vedė į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Dienos metu savo populiarumu tviskėjo ši patalpėlė, nes ji ir atsidarydavo anksti, jau nuo 8 valandos ryto, ir kainos joje buvo gerokai mažesnės. (...) Ši salytė, kurią juokais vadindavome „Pavakarys“, gana nesėkmingai dėl vietos po saule kovoja ir šiandiena: patalpa nuolatos nuomojama, bet ilgėliau čia neužsilaiko nei viena šeima, bandanti viešojo maitinimo verslą. Tad po Nepriklausomybės atstatymo čia pasikeitė bene apie 10 savininkų, o kauniečių nebepritraukia nei vieni. Tuo tarpu pagrindinė restorano patalpa neatgaivinta iki pat šiandien. (...) Atgavus Nepriklausomybę išnyko beveik visi, tada tikrai pagrįstai miestą puošę ir garsinę barai, kavinės, alinės ir kiti pasilinksminimo taškai“[10].

Šį, dar 2013 metais minimą mažą „bariuką“ gerai atsimenu. Jis buvo nešildomas, apstatytas skirtingais aptriušusiais baldais ir labai jaukus.

Šiemet „Versaliui“ būtų sukakę 120 metų. Nei viešbutis, nei restoranas šios sukakties nesulaukė, bet pastatas dar stovi. Jo antrame aukšte išliko Andrejevo fasadai: langų įrėminimas plonomis kolonėlėmis, juostiniai langų apvadai su augaliniu ornamentu, Vasario 16-gatvės pusėje likusių retų balkonų augalinių motyvų tvorelės, kadaise pagamintos Kauno „Minervos“ fabrike. 2001 metais Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė rašė, kad „Versalis“ „palyginti gerai išlaikė savo pirminį vaizdą“. Anuomet dar buvo išlikę per du aukštus ėjusio viešbučio vestibiulio interjero detalės: laiptų tvorelė, lubų dekoras, grindų plytelės ir du veidrodžiai. „Kito tokio carinių laikų viešbučio, tebeturinčio ne tik autentišką išorę, bet ir planą bei interjerus, Kaune nebėra“[11]. 2005 metais pastatas buvo įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Įvairiais metais jame buvo įsikūrusios kelionių agentūra „Delta interservis“, parduotuvės „Kietas stilius“, „Optikos pasaulis“, šiandien iš Laisvės alėjos pusės veikia parduotuvės „Latviškas apatinis trikotažas, „Rūta“, „Lino namai“ (iš viso iškirstos tris papildomos durys).  2013 metais restorano patalpose (kur iš buvusių interjerų buvo likę tik du krištoliniai šviestuvai), pradėjo veikti naktinis klubas „Chaosas“, greta – dar vienas klubas. šiandien tai klubai „Rocknrollas“ ir „Drama“. O štai šių, 2017 metų rudenį spaudoje buvo pranešta, jog investicijų bendrovės „Synergy finance“ valdomas atvirojo tipo investicinis fondas „Taurus Investment Fund“ planuoja visą pastatą paversti „daugiabučiu“ su komercinėmis patalpomis. Beje, architekto Rimo Adomaičio rekonstrukcijos projektas atsirado dar 2008 metais.

---

[1] Nijolė Lietuvninkaitė. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais. Vilnius: Versus aureus, 2006. P. 110.

[2] Valentinas Gustainis. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Vilnius: Spindulys, 1991. P. 30.

[3] Algirdas Šeštokas-Margeris. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje. Kaunas: Spaudos fondas. 1932. P. 74-75.

[4] Alvydas Jancevičius. „Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje“ // Voruta. 2016-12-31.

[5] Ibid.

[6] Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Jį pripažino laikas. Vilnius: Žuvedra, 2005. P. 33.

[7] Ibid. P. 29.

[8] Gidas po bohemišką Laisvės alėja. Kaunas: VDU, 2013. P. 23 (https://www.atmintiesvietos.lt/vietos/versalis/).
[9] Kęstutis Navakas „Paskutinio teismo alėja“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.

[10] Romualdas Matelis „Senosios Kauno knaipės: Versalis“ // (http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/senosios-kauno-knaipes-versalis.d?id=61100761)

[111] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 93.