Pasakojimas apie Frykų dvarelį

Nedidelis dvarelis, kurio teritorija buvo išsidėsčiusi Vytauto kalno papėdėje (iki pat dabartinės Tunelio gatvės), terasomis lipo ant kalno ir tęsėsi jo viršūnėje, inžinieriui Edmundui Emilijanui Frykui (1840–1920) atiteko kaip žmonos gautas palikimas. XIX amžiaus viduryje valda priklausė baronui Osten-Sackenui, Idalija (Idalina) Frykienė ją paveldėjo 1878 metais[1]. Kai Frykai apsigyveno centriniame dvarelio name (dabar K. Būgos g. 8), jie jau turėjo duktę Marija, gimusią 1866 metais, ir tris sūnūs. Gali būti, kad Frykai jau gyveno dvarelyje anksčiau ir jų jauniausias sūnus, būsimasis architektas Edmundas Alfonsas gimė 1876 metais senajame dvarelio name.

Frykas vyresnysis – tikriausiai, vokiečių kilmės (liuteronų tikėjimo) bajoras, kilęs iš Gardino gubernijos – buvo Kauno miesto dūmos narys, dirbo geležinkelio tarnyboje kaip Peterburgo-Varšuvos ruožo priežiūros viršininkas, tuo metu (1878) kaip tik tiesė šio ruožo atšaką tarp Kauno ir Lentvario, galimai suprojektavo Lentvario geležinkelio stotį (nemažai geležinkelio stočių ateityje pastatys jo sūnus Edmundas Alfonsas). Tais pačiais metais jis pasistatė du medinius dvarelio palivarko namus ant kalno.

Vieta buvo ne tik arti tarnybos, bet ir patogi sodininkauti: Frykas vadovavo Kauno sodininkų draugijai. 1880 metais savo valdose jis pasistatė vėjo malūną. (Įsivaizduojate Kaune, ant kalno, dabartinių Fryko ir Vaižganto gatvių vietoje stovintį tikrą vėjo malūną su besisukančiais dideliais sparnais?) 1895 metais pastatė tarnų namą apačioje (dabar Bažnyčios g. 18), 1896-taisiais – mūrinę oranžeriją.

1883 metais Frykas Kaišiadorių geležinkelio stotyje įrengė vandentiekį (išliko vandentiekio bokštas); 1891 metais jis tiesė arklių tramvajaus liniją Kaune. Jam priskiriamas ir Kauno elektrinės projektas (1900). Be to, Kaune jis suprojektavo keletą namukų.

Sūnus Edmundas Alfonsas nuėjo tėvo pėdomis: 1898 metais jis įstojo į Peterburgo civilinių inžinierių institutą (iš karto į antrą kursą), tą patį, kurį, anuomet dar vadintą Statybos mokykla, buvo baigęs jo tėvas. Gavęs inžinieriaus-architekto diplomą, 1902 metais išvyko į Gruziją.

Idalija Frykienė mirė 1905 metais, po kiek laiko Frykas vyresnysis vedė antrą kartą. Tuo tarpu Frykų valda sumažėjo, nes 1903 metais jos vakarinę dalį (iki dabartinės K. Būgos gatvės) išsipirko valstybinė degtinės darykla: 1906 metais čia įsikūrė „kazionyj vinyj očistnyj sklad Nr. 1“ – būsimoji „Stumbro“ gamykla. Nuo to laiko „tie svaigaus gėrimo konvejeriai tebedzingsi“[2]. Tuomet Bažnyčios gatvėje pastatytas dviejų aukštų raudonų plytų sandėlis, smarkiai padidėjęs, stovi iki šiol. 1905 metais pakalnės sodybų šeimininkai, dauguma – sodininkai, nutarė nutiesti dabartinę K. Būgos gatvę ir pavadino ją atitinkamai – Fruktovyj (Vaisių) skersgatvis.

1920 metais Frykas jaunesnysis grįžo iš Gruzijos ir tais pačiais metais Frykas vyresnysis pasimirė. Prasidėjusios turto dalybos baigėsi tik 1927 metais (tam, kad galėtų disponuoti nekilnojamu turtu, kurio didesnę dalį tėvas paliko būtent jam, Frykas turėjo gauti Lietuvos pilietybę ir pragyventi Kaune mažiausiai trejus metus). Senas dvarelio namas atiteko vyresniajai seseriai Marijai Frykaitei-Klokockienei. Kitais, 1928 metais ji namą su visu sklypu pardavė inžinieriui Česlovui Mikuckui, pasiliko tik nedidelę sklypo dalį šlaite prie Tunelio gatvės, su kitu jos motinos valdytu – Klokockių dvareliu, kuriame ir gyveno. (Jis pokario metais buvo perstatytas į dviejų aukštų namą (dabar Girstupio g. 9)).

Brolis Artūras turto dalybose neminimas, tikriausiai, jis mirė iki tol. Brolis Tadas gavo pasitenkinti kompensacija. Pamotei Apolonijai Frykienei atidalino sklypą kalno šlaite, kuriame Edmundas Alfonsas Frykas (dabar vienintelis architektas inžinierius Frykas) 1931 metais pastatė jai trijų aukštų nuomojamų butų namą (Stakių g. 8). Pats Frykas su žmona Kotrina (ji buvo gruzinė, dabar reikia sakyti – kartvelė) ir sūnumi Leopoldu apsigyveno kalno viršūnėje, viename palivarko mediniame name (dabar Fryko g. 23), šalia kurio nuo seno buvo oranžerijos, ūkiniai pastatai; pats Frykas jau 1926 metais pasistatė dar ir medinį vandentiekio bokštą (nuosavam vandentiekiui). Tuo metu (1927) atsirado mediniai laiptai ir sargo namelis šalia jų.

„Architektų šeimos istorija (...) turi nelinksmą pabaigą. Vienturtis E. A. Fryko sūnus, beje, studijavęs Paryžiuje, po apendicito operacijos gydytojo Gusevo klinikoje Trakų gatvėje susirgo plaučių uždegimu ir netikėtai mirė. Šis tuomet plačiai nuskambėjęs atsitikimas aprašytas Vytauto Sirijos Giros romane „Nakties muzika“ (1986). Rašytojo tėvas Liudas Gira buvo dažnas Frykų svečias. Atviri lankytojams, vaišingi architekto namai ištuštėjo. Karo pradžioje Edmundas Frykas su žmona pasitraukė j Vokietiją; ten vertėsi labai sunkiai. Architektas mirė baigiantis karui, apie 1944 m.“[3].

Giros iki pirmosios okupacijos gyveno Fryko laiptų apačioje, name K. Būgos g. 3. Kito savo romano, „Raudonmedžio rojaus“, veikėjų Toleikių šeimą rašytojas, rodos, apgyvendino čia pat, Bažnyčios gatvėje.

O dabar – prie namukų. Seniausias Frykų valdos (ir viso šio, anuomet užmiesčio, rajono) pastatas – tai vadinamas Idalinos dvarelis (K. Būgos g. 8). Taip, savo žmonos garbei, namą vadino Frykas vyresnysis.

Kaip minėjau, namas statytas 1845 metais barono Osten-Sackeno. Nors jo vardas dokumentuose neminimas, bet pati pavardė intriguoja. Negi senos ir garsios vokiečių kilmės Rusijos didikų Osten-Sackenų giminės atstovai ramiai sau gyveno dvarelyje prie Kauno? Neaišku ir kokie giminystės ryšiai su šia šeima siejo keisto vardo nešiotoją Idaliją Frykienę (kuri, be kito ko, buvo katalikė).

Namą senumą rodo skliautuotas rūsys ir senovinės konstrukcijos stogas. Fasadą puošia stačiakampiai, smulkiai padalinti langai su pusapskričių arkų apvadais, tarplanginiai piliastrai, pastogę juosiantis profiliuotas karnizas.

Originalus dvarelis buvo mažesnis. 1893 metais Frykas vyresnysis iš pietų pristatė dar vieną kambarį ir priemenę su drožiniais dekoruota medine veranda ir į ją vedančiais laiptais. Deja, 1974 metais atlikto remonto metu veranda buvo apmūryta, drožiniai panaikinti, sykiu buvo nutinkuotas buvęs išraiškingas akmenų mūro cokolis.

Nuo 1928 metų namas priklausė inžinieriaus Česlovo Mikucko šeimai. Tuo metu, kai 1949 metais namas buvo nacionalizuotas, jo savininkė buvo Ona Mikuckaitė.

Namas šalia laiptų, ant kalnelio (Bažnyčios g. 18) – tai Idalinos dvareliui priklausęs tarnų namas, Fryko vyresniojo pastatytas 1895 metais. Nežinia, kuriais metais namą nusipirko karininkas Janušauskas, kuris jį padidino: pailgino iki kalno ir pristatė mansardą. Dabartiniai savininkai namą renovavo, ant galinio fasado sgrafiti technika nupiešė „fahverkinį“ ornamentą (rodos, dar ir datą).

Einame pasižiūrėti prie šlaito prigludusį namą Stakių g. 8, kurį Frykas jaunesnysis 1931 metais pastatė savo pamotei Apolonijai Frykienei.

Pasakojama, kad namo atsiradimas susijęs su tuo, kad jo amžiną atilsį tėvas liko savo žmonai skolingas nemažą sumą pinigų, tad sūnus turėjo arba grąžinti skolą, arba... na, jis padarė tai, ką geriausiai mokėjo – pastatė gražų modernistinių formų namą su subtiliais secesiniais elementais. Namo fasade išsiskiria aukštas laiptinės rizalitas su pusarkiniu langu užsibaigiančia vertikale, vainikuotas dviejų tarpsnių laiptuotu frontonėliu.

O štai ir Fryko laiptai (Bažnyčios g. 20), stačiu šlaitu kelsiantys mus į kalną. Originalūs laiptai buvo mediniai ir ne tokie statūs: jie kiek vingiavo, o posukių vietose buvo padarytos poilsio aikštelės. Dabartiniai laiptai atsirado 1985 metais, po „rekonstrukcijos“, kurios metu senieji buvo tiesiog išardyti, o jų vietoje pastatyti nauji, iš betono.

1927 metais laiptų apačioje Frykas suprojektavo praėjimo arką su dviem bokšteliais ir keistą namelį (Bažnyčios g. 20). Ant šalia namelio padaryto aukšto stulpo, atplasnuojusi nuo Pelėdų kalno, nutupė viena Juozo Zikaro pelėdų. Pasakojama, kad architektas čia norėjo įrengti turgelį savo išaugintiems vaisiams ir daržovėms pardavinėti, o namelis buvo skirtas pardavėjui gyventi. (Frykas augino ypatingas, iš Prancūzijos parvežtas kriaušes).

Frykams jau išvykus, karo ir pokario metais ant kalno gyvenusi mergaitė apie namelį kūrė baisias pasakas:

„Vienas namų kalno papėdėje, Fryko laiptų apačioje, tiesiog baugina. Terasa, kur prasideda laiptai, visa apėjusi tamsiai žaliomis samanomis. Tankių medžių gožiama, niekad saulės nematanti, ant aukšto akmeninio stulpo tupi akmeninė pelėda. Neabejoju, kad čia gyvena senas kuprotas raganius. Jis tik sutemus išslenka panaktinėti tamsiuose šlaito soduose. Ir tai ne pro duris, kurių čia daugiau nei langų ir kurios atrodo niekad nevarstomos, o pro kokį siaurą langelį. Pro kaminą, galų gale“[4].

Dar 2000 metais šiame namelyje iš tikrųjų gyveno viena moteriškė. O pelėda ir šiandien slepiasi lapų tankmėje. Už namelio yra paslaptinga tuščia gelžbetoninė niša. Vietiniai  gyventojai spelioja, ar tik tai nebuvo koplytėlė. (Bet Frykas buvo liuteronas, o liuteronai paprastai koplytėlių nestato.)

Užlipame ant kalno ir susipažįstame su buvusiu dvarelio palivarko namu, kuriame gyveno Fryko šeima (Fryko g. 23)

Vieno aukšto su mansarda namas, pastatytas 1878 metais Fryko vyresniojo, šiandien renovuotas ir dėl to visiškai pasikeitęs.

Apie 1933 metus , tikriausiai, susidūręs su finansiniais sunkumais, Frykas pradėjo dalinti savo valdą į sklypus ir juos pardavinėti. (Pasakoja, kad sklypus Frykas pradėjo pardavinėti po to, kai 1930 metais jo gardžiasias kriaušes pakirto žiemos šalčiai.)

Taip ant kalno krašto, priešais Vaižganto gatvę atsirado visas nedidelių kotedžų rajonas, išraižytas netaisyklingomis gatvelėmis nutiestomis ten, kur anksčiau buvo palivarko takai. Viena jų, keistai vingiuojanti bei trūkinėjanti gatvelė jau 1937 metais buvo pavadinta Fryko vardu. Na, tai iš tikrųjų buvo jo gatvė. Net namai joje buvo jo paties suprojektuoti (išliko namai Nr. 11, 15, 38, tikriausiai, jų yra ir daugiau; sako, kad ir apačioje, buvusioje dvarelio teritorijoje, yra Fryko projektuotų namų).

Viename tų, ant skardžio stovinčiame dviejų aukštų name po karo apsigyveno mūsų jau matyta mergaitė Silvija (jos tikrasis vardas buvo Dita) su motina Milda.

„Butas buvo gražus – šviesios parketo grindys, švediški langai. Du balkonai. Prieškambaris erdvus, vonioje didelis langas, vokiški čiaupai. Kai kuriuose kambariuose, koridoriuje ir virtuvėje – sieninės spintos. (...) Gatvėlė vadinosi Fryko vardu (...) Kone visa Fryko ir aplinkinės gatvelės nustatytos jo projektuotais namai, originaliomis moderno formų variacijomis. Tie namai su daugybe laiptelių, pakopėlių, durų durelių, įvaičių formų langų langelių, įrėmintų secesinio stiliaus ornamentais, vargu ar patogūs gyventi. Bet jie traukia akį projektuotojo drąsa ir fantazija“[5].

Netoliese, kitame Fryko pastatytame name, pokariu gyveno tokia „iš Baltarusijos čia atklydusi Anfisa, nenusakomo amžiaus moteris“. Jai Silvijos seneliai pardavė savo iš kaimo atsivežtą karvę. „Karvutę ji myli ir apgyvendina ją savo bute, gretimam kambary. Fryko projektuotuose fantastiniuose namuose buvo kambarių, į kuriuos galėjai įeiti tiesiai iš lauko be jokių laiptelių. Čia ir gyveno abi – Anfisa tiesiai ant parketo, o karvutė dar ir ant kraiko, kad nebūtų slidu“[6].

Po karo prie naujos santvarkos prisitaikę profesoriai toliau statė Fryko gatvėje namus, prabangias vilas. Tik 1946 metais tarybų valdžia vardą iš gatvės atėmė, o vietoj jo davė jai Lermontovo vardą; Fryko vardas buvo grąžintas tik 1991 metais. O prabangūs ir net naujos architektūros „Fryko namai“ tebestatomi ir perstatomi jo gatvėje. Tik gaila, kad šiandien negalime sužinoti, kuriame iš jų kartą gyveno... karvė.

---

[1] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. „Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose“ // Kauno istorijos metraštis. T. 3. Kaunas: VDU, 2003. P. 91-98. P. 93. Frykų valdos istoriją išsamiai išnagrinėta: Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 141-143.

[2] Gintarė Adomaitytė „Nejaugi mano Kaunas – tai močiūtė?” // https://www.atmintiesvietos.lt/tekstai/pokalbiai/nejaugi-mano-kaunas-tai-mociute-arba-kauno-zemelapis-pagal-gintare-adomaityte/.

[3] Lukšionytė-Tolvaišienė. „Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose“. P. 97.

[4] Silvija Lomsargytė-Pukienė. Dita. Paralelės. Kaunas: Jotema, 2004. P. 137.

[5] Ibid. P. 137.

[6] Ibid. P. 176.