Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Nochimo Romo namas (Vytauto pr. 1 / M. K. Čiurlionio g. 19)

2016

Atvykusiam į Kauną traukiniu nuo geležinkelio stoties atsiveria Vytauto prospektas, įrėmintas „miesto vartais“ – dviem apleistais namais, kadaise kvietusiais miesto svečius apsistoti „stoties rajono“ viešbučiuose. Viešbučiai buvo panašūs į kituose Europos miestuose prie geležinkelio stočių įsikūrusius – ne prašmatnūs ir su „negera“ reputacija. Šiandien žiūrint į šiuos namus kaskart suspaudžia širdį.

Liūdniausiai atrodo Nr. 1 pažymėtas trijų aukštų namas iš kairės: tik pirmame jo aukšte dar rusena kelių prekybos ir paslaugų įstaigėlių gyvybė; du likusieji aukštai tušti, langai išdaužyti, o aptrupėjusiuose balkonuose ir ant stogo auga žolė. 1930-1931 metais pastatytame name tarpukariu gyveno žmonės, veikė įstaigos, krautuvės bei viešbutis, pretenzingu (iki šiol Europoje paplitusiu) pavadinimu „New York“.

Didelis kampinis sklypas Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje buvo dalis dar didesnio, Grigorijaus ir Marijos Volfų sklypo, besiribojančio su jų valdomo alaus bravoro „Volfas-Engelmann“ teritorija Čiurlionio gatvėje. Didžiulį sklypą Volfai pirko 1898 metų gegužės 1 d. iš arklių tramvajaus savininko, belgų inžinieriaus Eugenijaus Diupono.

Kampinę sklypo dalį iš Volfų nuomavosi Maksas ir Ksenija Helvegai, kurie čia gyveno ir turėjo sėmenų aliejaus dirbtuvę. Išliko 1924 metų spalio 27 d. Makso Helvego (jis buvo Vokietijos pilietis ir pasirašydavo „Max Helwege“) prašymas leisti dirbtuvei veikti[1]. Manoma, kad jau 1926 metais dirbtuvę nusipirko Nochimas (Noachimas) ir Chana Romai, kuriems 1928 metais Volfai dalį savo sklypo pardavė.

Naujam sklypo savininkui kartais priskiriami du vardai – Ovsiejus Nochimas, tačiau vardas „Ovsiejus“ figūruoja tik viename dokumente: 1936 metų pradžioje žmogus vardu Ovsiejus Romas, gyvenantis čia pat, Vytauto pr. 1, prašo leidimo patobulinti kurį laiką neveikusią aliejaus dirbtuvę. O 1928 metų balandžio 30 d. sklypo pirkimo-pardavimo akto nuoraše kaip pirkėjai įvardinti Nochimas Romas, Dovydo sūnus ir Chana Romienė, Ovsiejaus duktė. Galima spėti, kad vėliau minimas Ovsiejus galėjo būti Nochimo ir Chanos sūnus, pavadintas senelio garbei, arba koks nors kitas artimas giminaitis. Pirkti sklypo Vytauto prospekte Romai „atvyko“ iš Aleksoto, kur gyveno adresu Veiverių g. 3, bet vėliau iki pat 1940 metų jų gyvenamas adresas visada nurodomas Miško g. 3: toje vietoje, kur šiandien stovi „sovietinis“ Dariaus ir Girėno gimnazijos korpusas, jie turėjo nuosavą namą.

Kaip minėjau, Romai sklypą pirko iš „Grigorijaus Volfo, Isero-Bero sūnaus, asmeniškai ir kaip žmonos Marijos, Juozo dukters, įgaliotinio, gyvenančio Maironio g. 4“. Romams jis pardavė savo sklypo dalį tarp Vytauto prospekto, Čiurlionio gatvės, likusios Volfų žemės ir Bravoro gatvės (šiandien išnykusios), su 2 mūriniais gyvenamais namais, 1 mediniu gyvenamu namu, sandėliais ir kitais statiniais už 28 tūkstančius dolerių (!), su sąlyga, kad ant to sklypo niekad nebus galima statyti alaus bravoro be Volfų sutikimo (taip buvo apsidrausta nuo galimų būsimų konkurentų)[2]. Anksčiau, 1926 metais, ir vėliau, iki pat 1940 metų, Volfas savo gyvenamą adresą nurodo Prezidento g. 4. Įdomu tai, kad 1929 metais jis teigia gyvenąs adresu Vytauto pr. 1, t.y. savo sename name, kuris tuo metu jau buvo parduotas Romui[3]. Namas aprašytas Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, kaip Volfo pasistatytas 1899 metais, o Romo pirktas apie 1930 metus[4], tačiau prie šio namo buvusi Bravoro gatvė (vienu metu vadinta Pramonės skersgatvis) jau 1928 metų sutartyje nurodyta kaip Romų įsigyto sklypo riba. Taigi, tikriausiai, tai vienas iš dviejų pirkimo-pardavimo sutartyje paminėtų mūrinių namų, stovėjęs prie prospekto. Antras sklype buvęs mūrinukas stovėjo Čiurlionio gatvėje.

1929 metų vasarą Romas ruošiasi Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvių sankirtoje pasistatyti kampinį namą. Pagal pirminį sumanymą namas turėjo būti dviejų aukštų, nusklembtu kampu, kuriame buvo numatytas įėjimas ir balkonėlis virš jo. Antro aukšto langai sugrupuoti po du ir atskirti piliastrais. Namas turėjo būti sudarytas iš dviejų korpusų: trumpo palei prospektą ir ilgo – palei Čiurlionio gatvę. Trumpą korpusą planuota pristatyti prie senojo Volfo namo, prie kurio derėjo „istoristinis“, šiek tiek archaiškas fasado dekoras; pirmame aukšte buvo numatytos trys krautuvės, krašte – įėjimas su laiptine. Ilgame korpuse buvo numatytos 6 krautuvės ir taip pat įėjimas su laiptine krašte. Viso namo stogą juosė metalinė tvorelė[5].

Tačiau Kauno miesto Statybos komisija naujoms statyboms leidimo nedavė, motyvuodama tuo, jog šioje vietoje planuojama plėsti geležinkelio stoties aikštę, platinti Čiurlionio gatvę ir netgi tiesti naują – Sasnausko gatvę. Reikia pasakyti, kad šiame, stoties ir Karmelitų kvartale visą tarpukarį buvo planuojamos naujos gatvės, kurių numatomi pavadinimai nuolat keitėsi ir kurių ne viena taip ir nebuvo nutiesta. Taigi, Romų sklypas buvo pažymėtas kaip „neužstatytinas“ ir turintis būti įkainuotas bei išpirktas stoties aikštės įrengimui; tiksliau, miestas planavo išpirkti visą kampą ir dar du ruožus iš kraštų. Galiausiai, iš visų sumanymų buvo įgyvendintas tik vienas – Čiurlionio gatvę tikrai praplatino ir tam tikslui dalį Romų sklypo nurėžė, tad čia numatytas naujo namo korpusas turėjo smarkiai „suplonėti“.

1929 metų gruodžio 6 d. Romui buvo surašytas protokolas dėl neteisėtai pastatytos tvoros iš Čiurlionio gatvės pusės. Dokumente užfiksuotas toks savininko pasiaiškinimas:

„Pil. Romas pareiškė: „Aš pastačiau tvorą savo sklype iš Čiurlionies gatvės. Inž. Frikas šiandieną 10 val. ryto įsakė (...) tvorą nugriauti. Atvykau ir radau laužant tvorą. Inž. Frikas paklaustas kokiomis teisėmis jis tai daro nieko nesakė ir nuėjo. Aš liepiau savo darbininkams tvorą ištaisyti. Jei įstatymas neleidžia be leidimo statyti, tai ir draudžia nors ir be leidimo pastatytą tvorą be leidimo griauti“ (kalba netaisyta)[6].

Geležinė logika. Taip ir matai Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėją inžinierių Edmundą Alfonsą Fryką, nelaukus savo įsakymo vykdymo, tą pačią šaltą žiemos rytą asmeniškai atėjusį laužti neteisėtos tvoros. Iš tikrųjų, Frykas laužė tvorą ne pats, o įsakė miesto valdybos dešimtininkui Stasiui Krupaičiui (gyvenusiam Šančiuose, Nyčių g. 2) paimti darbininkus ir nugriauti tvorą. Kaip minėjau, savininkas šioje valdoje negyveno, todėl turėjo „skubiai atvykti“ po to, kai jam apie tai telefonu pranešė „namo tarnautojas Lipecas“ (taigi, Romas buvo pasamdęs čia pat gyvenantį žmogų valdai prižiūrėt), kurio versijoje incidentas atrodo taip:

„Apie 10 val. Frykas atvyko į Čiurlionio g. ir įsakė Krupaičiui nugriauti tvorą. Krupaitis įsakymą išpildė ir sugriovė apie 2 metrus tvoros ir vartus. Atėjo Romas, pakalbėjo su Fryku, Frykas sustabdė darbą ir Romas vėl tvorą ir vartus atstatė“.

Tvora buvo netinkama, nes vietoje leistinų 2 metrų aukščio buvo net 3,20 metrų aukščio[7]. Stulbinantys Romo „diplomatiniai“ sugebėjimai (užteko „pakalbėti“) pravertė jam ir vėliau.

Praėjus metams nuo statybų draudimo, 1930 metų birželio 13 d. buvo pranešta, kad „Čiurlionio g. praplėtimas ir Vytauto pr. sutvarkymas visai patenkino miesto susisiekimą su geležinkelio stotimi“, todėl nutarta „numatytą Stefensono gatvę, taipogi Darvino gatvės dalį nuo geležinkelio stoties iki Edisono gatvės panaikinti ir pil. Romui leisti statyti jo sklype trobesius“. Statybos leidimas Romui buvo duotas tik liepos 18 d. su sąlyga, kad „tarp esančių Čiurlionies g. senų mūro namų ir šių naujai statomų namų būtų paliktas tarpas, kurio plotas rezervuojamas Šerno g. pravesti“[8]. Matome, kad tų gatvių jau buvo priplanuota net trys, ir joms buvo numatyti, švelniai tariant, keisti vardai, bet liko tik pirma sumanytos gatvės nutiesimo planai, tik jos pavadinimas pasikeitė iš Sasnausko į Šerno gatvę. Projektas, pasirašytas inžinieriaus Juozo Segalausko, liko beveik nepasikeitęs, tik Čiurlionio gatvės korpusas dabar buvo ne tik plonesnis, bet ir sutrumpintas dėl palikto tarpo.

1930 metų rugpjūtį Romai prašo ir gauna leidimą jau statomam namui užstatyti trečią aukštą. Patvirtintas Juozo Segalausko projektas – visiškai naujas: visos įėjimų vietos, įskaitant kampą, akcentuotos nedideliais laiptuotai frontonėliais ant stogo, po kurių liko pirmojo projekto piliastrai; tvorelės ant stogo nebėra; pasikeitė ir langų išdėstymas, atsirado balkonėliai. Pirmo aukšto parduotuvių langai beveik siekia grindinį, o prie kampo virsta plačiomis vitrinomis; kiek vėliau, 1931 metų vasarą virtinos užėmė beveik visą Vytauto prospekto korpuso fasado pirmą aukštą. Palyginus su pirmuoju projektu, šis korpusas buvo pasikeitęs labiausiai: jis tapo ilguoju korpusu su dviem įėjimais, nes į naują pastatą buvo įjungtas visiškai perstatytas senasis Volfo namas. Jo šoninis fasadas, prie kurio buvo pristatytas laiptinės priestatas, išeidavo į Bravoro gatvę ir turėjo net atskirą adresą – Bravoro g. 1. Pasikeitė ir Čiurlionio gatvės korpuso fasadas: čia padarytas įėjimas su portalu ir modernistinės formos laiptinės vertikale. Abiejų korpusų laiptinės numatytos ir kiemo pusėje. Trečiame aukšte buvo suprojektuoti butai.

2016

2018 metai. Vytauto pr. fasadas

2018 metai. Rodos, autentiškos durys.

2018

Namo kampe yra lengvai suapvalintas erkeris su balkonu. Langai liko sugrupuoti po du, po tris ir daugiau, bet karnizai buvo išryškinti taip, kad langai atrodė tarsi juostiniai. Šiandien šio spalvinio „modernumo“ efekto nebeliko. Akį džiugina tik tarpulangių plokštumų kaneliūros. Čiurlionio gatvės įėjimas seniai užkaltas. O štai vienas Vytauto prospekto įėjimas darbo dienomis visada atviras – pro jį patenkama į vis dar pirmame aukšte veikiančią kirpyklą. Įėję į vestibiulį galime pamatyti lubų lipdinius, autentiškų grindų fragmentus, karpytos arkos angą bei medžio dekoracijomis įrėmintas duris.

2018

2018

  2017

2018

Perėję koridorių pro galines duris išeiname į kiemą. Iš čia namas atrodo tarsi sudėtas iš dviejų skirtingo stiliaus dalių. Vytauto prospekto korpuso kiemo fasado centre išsiskiria masyvus stačiakampis rizalitas su mažais, netaisyklingai išdėstytais langeliais; krašte išliko arkinis lango apvadas su spalvoto stiklo apvalaus viršlangio likučiais. Čiurlionio gatvės korpuso kiemo fasadas – modernistinių formų, su laiptinės rizalitu-„bokšteliu“centre. Abu kiemo fasadus stilistiškai jungia horizontaliais metaliniais strypais aptverti balkonai.

2016 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2018 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2016 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2018 metai. Vytauto prospekto korpusas, kiemo fasadas

2016 metai. Čiurlionio gatvės korpusas, kiemo fasadas

2018 metai. Čiurlionio gatvės korpusas, kiemo fasadas (po gaisro)

1931 metų pavasarį ką tik pastatytame name buvo kilęs gaisras, nuo kurio nukentėjo patalpas čia išsinuomavusi Plentų ir Vandens kelių valdyba. Atsakingu laikytas statybų techninę priežiūrą vykdęs Segalauskas buvo įpareigotas pagerinti priešgaisrinę namo apsaugą.

Vytauto prospekto korpuse veikė Minos Levijienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė „Modern“. 1935 metų liepos 25 d. tame pačiame name gyvenanti krautuvės savininkė skundžiasi, kad Kauno skelbimų biuras ant šaligatvio stato apie 3 m aukščio „betoninę lentą“ skelbimams lipdyti. Lenta, statoma „kaip tik prieš mano parfumerijos ir galanterijos krautuvę „Modern“, uždengs krautuvės langus, nukentės prekyba“, – rašo Levijienė ir toliau argumentuoja: „Be to, lenta negalima statyti dar ir dėl to, kad gadins vaizdą dargi prie pat stoties“. Patikrinus paaiškėjo, kad skelbimų lenta yra „toli nuo krautuvės lango“, todėl uždrausti ją statyti nėra jokio pagrindo[9].

1932-1935 metais name veikė J. Jokūbaičio siuvykla, į kurią buvo įeinama iš Čiurlionio gatvės. „Darbas sąžiningas. Kainos prieinamos“ skelbia 1932 metų reklama. 1939 metais prospekto pusėje buvo maisto produktų parduotuvė „Saulė“. 1938-1939  metų telefonų knygoje taip par randame Frenkl, Šauchet ir b-vės, kurios būstinė buvo Laisvės alėjoje, muitinę. 

1931 metų sausį Romas buvo pateikęs prašymą vietoje tarp seno ir naujo namo Čiurlionio gatvėje palikto tarpo leisti pastatyti dar vieną namą, bet jo prašymas nebuvo patenkintas, nes toje vietoje vis dar buvo ruošiamasi tiesti Šerno gatvę, tam tikslui išpirkus Romų sklypo dalį. Tačiau po metų, 1932 metų pavasarį tapo aišku, kad naujos gatvės nebus, ir kovo 19 d. „Nochemui ir Chanei“ (vardų ir pavardžių rašybos „įvairovė“ tarpukario dokumentuose tikrai stebina) Romams leista panaudoti šį pravažiavimui skirtą tarpą krautuvei įrengti.

Kieme stovėjo seni mediniai aliejaus dirbtuvės sandėliai, gamybiniai ir gyvenamieji pastatai. 1933 metais, tuo metu, kai jiems buvo surašytas griovimo aktas, čia gyveno M. Romas, matomai, savininko giminaitis. 1933 metų liepos 3 d. Nochimas Romas prašo šių pastatų negriauti, nes jie yra „gana patenkintiname stovyje“, „o išvengimui negražaus vaizdo iš gatvės tuč tuojau pastatysiu aukštą tvorą, kuri pilnai patenkins reikalavimus“. Neaišku, apie kokios gatvės vaizdą eina kalba: netvarkingas kiemo „turinys“ galėjo matytis nebent už seno mūrinio namo Čiurlionio gatvėje, o vaizdo „grožis“ iš Bravoro gatvės pusės vargu ar galėjo būti laikomas svariu argumentu. Reikalas pakvipo baudžiamąja atsakomybe, nes savo „diplomatiniais“ sugebėjimais Romas pasinaudojo, mėgindamas...papirkti policijos pareigūną. 1933 metų liepos 27 d. III policijos nuovados vachmistras Ignas Tervydis pateikė raportą, kuriame rašo, kad Nochimas Romas, „jam būnant kambary vienam“, siūlė kyšį už patikrinimo rezultatus jo naudai, žadėdamas, kad „už tai bus atliginta šimtas, daugiau, kad tik būt gerai“ (kalba netaisyta)[10]. 

Vėliau, 1937 metų rudenį Romas vėl turėjo nemalonumų dėl tvoros: šį kartą jis be leidimo statė mūrinę tvorą palei Bravoro gatvę, senos tvoros vietoje (galbūt, taip bandydamas apsaugoti nuo griovimo kiemo statinius). Protokolas buvo surašytas, dalyvaujant liudininkui, šalia, Bravoro g. 3 gyvenančiam sargui Jonui Kavaliauskui; iškelta byla, kurioje Romas buvo išteisintas (veikiausiai ir vėl dėl savo „diplomatinių“ sugebėjimų).

Medinių pastatų griovimas, kaip tais laikais tapo įprasta, buvo atidėdamas metus iš metų iki pat okupacijų. Paskutinį kartą „buv. Noachimo Romo susenusių pastatų Vytauto pr. ir Čiurlionio g. kertėje“ griovimo aktas minimas 1941 metų spalį.

1936 metų sausio 15 d. leidimo patobulinti aliejaus dirbtuvę – įrengti „aliejaus rafinaciją“ – prašo mano minėtas Ovsiejus Romas. Prašymas nebuvo patenkintas, nurodant tris priežastis: „Kadangi fabrikas jau keli metai neveikia, mediniams trobesiams nustatytas griovimo aktas ir tame rajone fabrikas duodantis gan stiprų kvapą nepageidautinas“[11]. Tikrai žinoma, kad 1931 metais, kai kampinis namas buvo pastatytas, dirbtuvė neveikė. Aliejaus gamyba buvo atnaujinta 1937 metų rudenį: rugsėjo 29 d., prašydamas leidimo įmonės veiklai atnaujinti, Nochimas Romas nurodo, kad jam priklausantis fabrikas „Kaunas“ neveikia „pastaruosius du metus“. 1937 metų spalio 1 d. pasirašytame inžinieriaus Antano Macijausko situacijos plane matome daug fabrikui priklausančių pastatų: sklypo viduryje stovi mediniai sandėliai su kontora ir valgykla; Čiurlionio gatvėje – du mūriniai, vienas prie kito prisiglaudę namai: kraštinis, prie pat Volfo sklypo ribos, pažymėtas kaip sandėlis, vidurinis – kaip dirbtuvė. Pirmasis, tikriausiai, buvo už „tarpo“ likęs senas mūrinis namas. 1939 metų vasarą seną kraštinį mūrinuką matome jau inžinieriaus Juozo Segalausko perstatytą ir padidintą: jo kiemo fasadas turi rizalito „bokštelį“. Namas buvo dviejų aukštų; dar 1937 metais įrengtoje salkoje buvo butas.

Antrasis – „tarpą“ užėmusi „krautuvė“ – tapo pagrindine aliejaus fabriko patalpa. Tai dviejų aukštų pastatas vienodais smulkiai skaidytais langais ir piliastru atskirtu įėjimu krašte, už kurio buvo (šiandien dingęs) įvažiavimas į kiemą. Šiandien prisiglaudęs prie kampinio namo namas (M. K. Čiurlionio g. 17) stovi visiškai apleistas, tik „papuoštas“ gatvės meno piešiniu.

2016 metai. Nuotraukos kairėje – buvęs aliejaus fabrikas „Kaunas“ M.K. Čiurlionio gatvėje

Aliejaus fabrikui (nors ir nenorom) buvo leista veikti metus, vėliau leidimas buvo pratęstas dar keliems mėnesiams. Dirbtuvėje dirbo 13 žmonių. Ir nors apžiūros rodė, kad „veikiančios mašinos didelio triukšmo nekelia ir oro negadina“, 1939 metų pabaigoje Prekybos Departamento prašoma dirbtuvę uždaryti.

2018

Tarybiniais laikais kampiniame name veikė geležinkeliečių poliklinika. Pirmo aukšto kampe iš abiejų pusių (kampinis įėjimas buvo panaikintas) įsikūrė ūkinių prekių parduotuvė, kurioje galima buvo įsigyti visokiausių namams naudingų dalykų (dalis jos dar veikia ir aš specialiai užeinu į ją apsipirkti), o iš Vytauto prospekto pusės – daug smulkių įstaigėlių: buitinės technikos parduotuvė, vis dar veikianti kirpykla ir plastikinių buitinių prekių parduotuvėlė. Name seniai nebėra centrinio šildymo ir dar veikiančiose parduotuvėse žiema tvyra baisus šaltis.

Pirmame aukšte neseniai dar veikė ir antkapinių paminklų pardavimo kontora. Visus traukiniais atvykstančius į Kauną svečius iki dabar pasitinka ant namo kampinio erkerio užkabinta reklama: „Įkapių rūbai, avalynė. Ritualinės paslaugos. Paminklai.“ Ši reklamą man primena dar 1928 metų Kauno miesto Statybos komisijos pastebėjimą: „Daugelis prekybos įstaigų reklamos dėlei kabina skersai šaligatvių iškabas, dėžes, įvairaus turinio plakatus, ženklus ir net prekių pavyzdžius, k. a. vainikus, štampus, akinius ir Vytauto prospekte viena karstų dirbtuvė buvo iškabinusi net karstą. Kadangi toks reklamos būdas miesto negražina, bet darko jo išvaizdą, be to, daugiausia silpnai prikabinti daiktai krenta ant praeivių, kad sudaro pavojų praeiviams, ypatingai esant vėjui“[12].

Bravoro gatvės vietoje tarybiniais laikais iškilo „Sanito“ fabriko gamybinis korpusas, o šiandien jo vietą užėmė didžiulis naujas daugiabutis, kurio aukštingumas apleistam Romo namui kelia akivaizdų pavojų.

---

[1] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9623. Dokumentas nenurodo dirbtuvės įsteigimo datos, tokios formos prašymai buvo teikiami, norint gauti naują leidimą anksčiau veikusiai įmonei.

[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 663, 665.

[4] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 100. Lukšionytė-Tolvaišienė aprašo šį namą detaliai. Išliko net du inžinieriaus Nikolajaus Andrejevo projektai: vienas – „plytų stiliaus“ su frontonėliais, antras – kažkuo panašus į tuo metu statomą „Metropolio“ viešbutį. Namas buvo gražus, dviejų aukštų: pirmame aukšte buvo krautuvės, kurių viena priklausė pačiam Volfui, antrame – viešbutis „Šveicarija“, kurį valdė F. Narbutas; vėliau – B. Milvydas. Minimas ir Narbutui priklausęs medienos sandėlis Volfo sklype.

[5] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[6] Ibid. Cit. http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1512.

[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[8] Ibid.

[9] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9637.

[10] KRVA F. 218, ap. 2, b. 668.

[11]  Ibid.

[12] http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/608?id=608&pl=2&su=0&at=0&type=2