2026 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

 

Ošero Beileso sklypas Gardino g. 27 (dabar Puodžių g. 4-6)


Štai trečias ir paskutinis tekstas iš serijos „Kacai ir Beilesai“. Šį sklypą dviejų sinagogų kaimynystėje, tuometinėje Policijos gatvėje (Полицейская ул. 27) Ošeras Beilesas nusipirko 1881 metų pabaigoje. Jis jau turėjo sklypą Mažosios Vilniaus ir 2-sios Tverės gatvių sankirtoje (dabar Nemuno g. 39 / Druskininkų g.), kurį įsigijo dar 1870 metais ir kur su šeima gyveno. Antra valda galėjo praversti vis augančiai šeimai.

Kaip visada, truputis miesto geografijos. Policijos, nuo 1919 metų – Gardino gatvė buvo ilgiausia visame Kauno senamiestyje. Ji tęsėsi nuo Nemuno krantinės „naujausioje“ jo dalyje iki pačios „seniausios“ dalies, kur už kampo atsiverdavo Turgaus aikšte ir kur iš tikrųjų buvo policijos nuovada, gubernijos laikais įkurdinta galimai seniausiame Kauno name, vadinamame Ravos namu, vėliau tapusiame Miesto ligoninės dalimi.

Po karo, platinant Birštono gatvę, „dingo“ į ją išeinanti Gardino gatvės dalis – nedidelis kampinis sklypas Gardino g. 31 ir pusė buvusio sklypo Gardino g. 29: liko vienas, šiandien kampinis namas Puodžių g. 2 (tas, su balkoniuku antrame aukšte; šio balkoniuko, beje, pirminiame antro aukšto projekte, 1929 metais sukurtame statybos techniko Miko Grodzenskio, nebuvo). Iš kitos pusės stovėjo Siuvėjų sinagoga. Šiuolaikinėje nuotraukoje jos sklypą žymi metalinė užtvara. Sovietų valdžia sinagogą nugriovė, o jos vietoje pastatė silikatinių plytų transformatorinė. Kitoje Gardino gatvės pusėje (šiandien Birštono g. 14 / Puodžių g. 1) stovėjo kita, vadinama Naujoji sinagoga. Sovietų subjaurotas jos pastatas ir šiandien primena gyvybingą žydų bendruomenę, kadaise gyvenusią kaimynystėje.


Įvažiavimas į Beileso sklypą

Šioje Beilesų valdoje, skirtingai nuo valdos Nemuno gatvėje, po Pirmojo karo nebuvo jokių naujų statybų. Du mūriniai namai, sujungti vartais, buvo pastatyti paties Beileso netrūkus po sklypo įsigijimo. Šiandien, įėjęs pro senus vartus, pasijunti tarytum patekęs į XIX amžių. Tik sklypo gilumoje buvusio sodo nebėra. Viskas šiame mažame sklype yra savo vietoje – ten, kur Beilesas ir pastatė. Pro langelius į tave įtariai žvelgia kažkieno akys ir nežinai, kas čia labiau išsigandęs – ar neprašytas svečias, siekiantis fotoaparato (ar telefono) ir bijantis būti išvarytas, ar čia gyvenantys, šeimininkais nesijaučiantys, tarytum bijantys, kad tikrieji šeimininkai sugrįš iš IX forto kapų (juk vienas jau buvo sugrįžęs!) ir atsiims savo namus. O gal tas baugus nepasitikėjimo jausmas apgaulingas? Juk tada, Katastrofos metu čia atkelti žmonės nebijojo, tikrus šeimininkus priimdavo ir stengėsi jiems padėti.

Dar kartą apie Ošerą Beilesą ir jo paveldėtojus


Ošero Beileso vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1920 metų birželio 18 d. (KRVA. F. 66. ap. 1, b. 6673)

Primenu, kad Ošeras-Judelis Beilesas, Leizero-Mejerio sūnus, gimęs 1833 metais Kaune, Kauno miestelėnas, buvo vedęs du kartus ir užaugino 10 vaikų (iš 11 gimusių). Ne visų jo vaikų gimimo datos yra žinomos, tad negalime tiksliai pasakyti, kiek jų buvo, kai jis pirko šį, antrą sklypą. Žinome, kad dukrai Basei-Mirijam (Merai), gimusiai 1862 metais, tuo metu jau buvo 19 metų; ji ištekėjo už Rabinavičiaus. Sūnui Genuchui-Mendeliui (1879-1952) – tik 2 metukai. Užaugęs, jis emigravo į Pietų Afriką. Kiti vaikai, galėję „sutilpti“ į nemažą tarpą tarp tų, kurių gimimo datos žinomos, tikriausiai, buvo sūnus Borisas (vienintelis, miręs anksčiau už tėvą), sūnus Jokūbas-Febus (Faivušas), dukra Sora-Dveira Beilesaitė-Kivovičienė ir (galimai) Ida-Ona Beilesaitė-Kuznickienė, kuri 1900 metais ištekėjo už Jokūbo Kuznickio, spaustuvės Kaune bendrasavininkio.

Galima daryti prielaidą, kad Beilesui jau turint šį antrą sklypą, jo pirmoji žmona Beilė Treisman, kurią vedė 1858 metais, mirė, jis vedė antrą kartą ir su antrąja žmona, kurios vardas buvo Estera-Miriam (Mera), Leibos duktė, jam gimė dar mažiausiai keturi vaikai: 1891 metais – Lazaris (Leizeris, Eliazaras)-Mejeras, 1894 metais – Bunė-Leja, 1923 metais ištekėjusi už Judelio Kaco (Kacų šeima paveldėjo Nemuno gatvės valdą, 1941 metų birželį ištremta į Sibirą), 1899 metų lapkričio 18 d. – Ruvimas-Levas (Leonas) ir 1900 metais – jauniausioji duktė Etta (Jetta, Eta)-Emma. Apie Bunę-Leją pirmiausiai pagalvojau, kad ji buvo pirmosios Beileso žmonos duktė, nes ji buvo pavadinta pirmosios žmonos motinos, neseniai mirusios Bunės-Lejos Treisman (1819-1893) vardais. Tai kažką sako apie šeimą. Žydų tradicija duoti naujagimiui mirusių šeimos narių vardus, paprastai padedanti atsekti šeimos genealogiją, šį kartą klaidina. Tačiau dukters vardas leidžia suprasti, kad savo pirmąją uošvę Beilesas, net vedęs antrą kartą, laikė šeimos nare. 1924 metais gimusiai dukteriai Bunė-Leja davė vieną savo motinos, antrosios tėvo žmonos Esteros, mirusios apie 1917-1918 metus vardą.

1925 metų vasario 26 d. Ošeras Beilesas mirė, jo nekilnojamąjį turtą paveldėjo 9 vaikai ir dvi anūkės. Kai kurie paveldėtojai tuo metu Kaune negyveno, nes negrįžo iš deportacijos arba emigravo. Sūnus Borisas jau buvo miręs, jo dukros, Ošero Beileso anūkės Beilė ir Nadė Beilesaitės gyveno Kijeve. Jokūbas-Febus (Faivušas) pasiliko Ukrainoje ir gyveno Jekaterinoslave (nuo 1926 metų vadinamame Dniepropetrovske, dabartiniame Dnipre). Genochas-Mendelis gyveno Johanesburge. Apie kai kurių Beileso vaikų buvimo vietas žinių nėra. Sprendžiant paveldėjimo klausimus visi jie buvo atstovaujami kitų šeimos narų kaip įgaliotinių.

Pastatai ir gyventojai prieš Pirmąjį karą


1903 metų gegužės 10 d. situacijos planas (KRVA F. 214, ap. 1, b. 1340)

1903 metų sklypo situacijos planas rodo Beileso pastatytus du mūrinius gyvenamuosius namus ir vieną sandėlį. Kairiajame (žiūrint iš gatvės) vieno aukšto name vienšlaičiu stogu, pažymėtame raide „B“, buvo tik vienas butas, kuriame tuo metu gyveno nuomininkas Leiba Kobrinec. Prie namo pristatytas ilgas mūrinis pastatas „C“, besitęsiantis iki pat sklypo užpakalinės ribos – tai vadinamas „šaltasis“ (t. y., nekūrenamas) sandėlis. Jį tuo metu nuomojosi Grunke – vokiečių šeima, turėjusi sklypą toje pačioje gatvėje netoliese (galima numanyti, kad sandėlis buvo pakankamai ilgas, kad jame galėtų būti mirkomos ir džiovinamos virvės, kurių gamyba Grunke vertėsi). Pagrindiniame name „A“, taip pat vieno aukšto, bet su didele medine mansarda, į kurią iš kiemo vedė mediniai laiptai, ir rūsiu, 5 kambarių bute (neaišku, apačioje ar viršuje, nes 1926 metais ir vėliau name jau buvo du 5 kambarių butai – vienas apačioje, kitas – mansardoje) apsigyveno patys savininkai. Mansarda ir šiandien yra medinė, su mūriniu trikampiu galu įvažiavime; kieme matosi medinis laiptų „narvelis“ ir įėjimas į rūsį. Rūsyje buvo 2 gyvenamieji kambariai, čia gyveno Jevtiugovai – Fedoras, Jevstigniejus ir Timofiejus, tikriausiai broliai – rusai „valstiečiai”, galimai atkakę į miestą uždarbiauti. Plane pažymėtas prieangis kažkuriuo metu buvo panaikintas. Medinis pastatėlis „D“ plane pažymėtais kaip „помойная яма“ (sąšlavų duobė), bet čia turėjo būti ir lauko tualetas.


Pagrindinio namo kiemo fasadas


Mansardos dalis, žvelgianti į įvažiavimą

Sklypo gilumoje didelį plotą dešinėje užėmė sodas ir daržas. Kaimynas iš dešinės tuo metu buvo Rabinovičius (vėliau – Notelis (Natanas) Glezeris ir Elijas Kemelgoras), iš kairės buvusi Siuvėjų sinagoga plane nepažymėta.

Vėliau nuomininkai keitėsi: 1908 metais kairiajame name gyveno Kajetanas Kudzenevskis, 1909 metais – Bronislavas Klibovič; pagrindinio namo rūsyje, atitinkamai – Šmuelis Šapiro ir Jonas Songaila; sandėlį iki pat Pirmojo karo nuomojosi Sara Babli. Šiame mažame žemės plote dėmesį atkreipia stebėtina etninė įvairovė: čia gyveno žydai, vokiečiai, lenkai, rusai ir lietuviai. Kitaip tariant, tuo metu Beilesų nuomininkai atstovavo visoms didžiausioms Kauno etninėms grupėms.

Šis situacijos planas buvo negrabiai pakoreguotas, o 1913 metais sudarytas naujas. Vietoje sodo atsirado mūrinis vieno aukšto, vieno buto namukas „C“ su mediniu prieangiu dešinėje (šiandien pažymėtas Nr. 4a) ir medinis sandėlis prie užpakalinės sklypo ribos. (Nors vienintelis iš visos čia gyvenusios savininkų šeimos išgyvenęs Ošero Beileso anūkas Judelis Beilesas prisimena, kad jo vaikystėje sodas vis dar buvo čia.) Medinis sandėlis, kaip „persenęs“, buvo nugriautas 1935 metais; 1937 metais nugriovė dar vieną – malkoms skirtą medinį sandėliuką ir medinį namo priebutį, kurių neturėjo būti miesto „mūrinių trobesių rajone“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 1397)


1913 metų rugsėjo 20 d. matininko Antano Šatynskio sudarytas situacijos planas (KRVA F. 214, ap. 1, b. 1340)


1913 metais pastatytas gyvenamas namas kieme

1915 metų balandį Beilesas gavo leidimą visų pastatų remontui: ketino taisyti stogus, kaminus, sienas ir cokolius. Bet nebuvo lemta: po poros savaičių jis pats su šeima ir visi jo nuomininkai (o tuo metų čia gyveno vien tik žydai: Leja Mejerogvič, Ilja Jakubsonas ir Mordechelis Kalvarijskis) buvo rusų valdžios deportuoti į pietvakarių imperijos žemes (dar „sėslumo riboje“) ir dauguma, kaip Beleso sūnūs Borisas ir Jokūbas-Febus (Faivušas), atsidūrė Ukrainoje. Žinome, kad Beilesas 1917 metais kurį laiką gyveno Minske (galimai) kartu su žmona ir jauniausia dukterimi Etta-Emma. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 6673, vokas, b. 24452, vokas) Sklypas liko tuščias.

Sklypo padėtis ir jo gyventojai tarpukariu

Grįžęs į Kauną 1917 metų pabaigoje, senasis Beilesas iš pradžių apsigyveno Gardino gatvės sklype, o vasaros pabaigoje persikėlė į savo valdą Nemuno gatvėje. Etta-Emma grįžo 1919 metų pavasarį, jos sesuo Bunė-Lėja, karo metu baigusi odontologijos studijas, grįžo 1920 metų pradžioje, taip pat per Minską; abi buvo registruotos Nemuno gatvėje. 1919 metais pavasarį ten pat buvo registruotas ir brolis Ruvimas-Levas (Leonas), kitais metais persikėlęs į Gardino gatvę. Tuo metu pagrindinis šios valdos namas, nesulaukęs remonto, pradėjo griūti: 1923 metų pabaigoje Etta-Emma Beilesytė, įvardinta kaip sklypo „globėja“, pranešė miesto Atstatymo komisijai, kad sugriuvęs kaminas pramušė čerpių stogą virš savininko buto. (KRVA F. 218, ap. 1, b. 85).

Štai kaip sklypo užstatymas buvo pavaizduotas 1925 metų situacijos plane:


1925 metų lapkričio situacijos planas (KRVA F. 214, ap. 1, b. 1340)

1926 metų valdos aprašyme figūruoja 3 mūriniai namai, mūrinis ūkinis pastatas, šį kartą talpinantis ne tik sandėlį, bet ir ledainę, ir vėliau nugriautas medinis malkų sandėlis. Namai buvo šildomi krosnimis (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408).

1931 metų balandžio 15 d. Sora-Dveira Kisovičienė savo teisęs į sklypo Gardino g. 27 1 /10 dalį perleido Chajai (Chanai) Beilesienei, brolio Lazario žmonai. 1938 metų pavasarį Ruvimas-Leonas Beilesas savo teisę į 1 / 10 dalį valdos pardavė Ettai-Emmai Zilberkveitienei už 4500 litų, o Jokūbas-Febusas Beilesas tokias pačias teises už tokią pat sumą – jos vyrui Šabseliui Zilberkveitui. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408)

Galiausiai, po visų pirkimo-pardavimo aktų, sudarytų tarp Ošero Beileso paveldėtojų ir jų įgaliotinių, šios, Gardino gatvės valdos savininkais tapo brolio Lazario ir sesers Ettos-Emmos šeimos. Jau 1932 metais Lazaris Beilesas pasirašo kaip savininkas ir moka nekilnojamojo turto mokesčius.

Per visą laiką iki pat okupacijų sklype niekas nepasikeitė. Vienintelis dalykas, kuris buvo padarytas – tai 1932 metų pabaigoje įvestas vandentiekis ir kanalizacija (KRVA F. 214, ap. 1, b. 1340; F. 209, ap. 3, b. 408), kas nemažai prisidėjo prie Beileso įpėdinius užklupusių ekonominių sunkumų. Tiesa, 1934 metų pavasarį buvo remontuojamas pagrindinis namas, įrengiant jo fundamento izoliacija. Pastebėjus, kad remontas atliekamas be leidimo, Lazaris Beilesas paprašė leidimo ir jį gavo, bet buvo per vėlu: savivaldybės Statybos skyriaus technikas Adomas Premeneckas surašė pažeidimo protokolą ir teismas nubaudė Beilesą 25 litų bauda „už sauvališką remontą“. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 1397)

Protestai ir skundai dėl didelių mokesčių, neatitinkančių realios turto vertės ir iš jo gaunamo pelno, pasipylė, kaip ir daugumos Kauno namų savininkų atvejais, prasidėjus krizei. 1932-1933 metais Lazaris Beiles vis prašo leisti mokėti mokesčius dalimi, minėdamas dideles išlaidas vandentiekiui ir kanalizacijai, prie kurių „buvo priversti“ prisijungti. Be to, už kanalizaciją reikia dar ir mokėti, o nuomininkai dabar labai blogai moka ir pati nuoma žymiai nukrito“. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 1340; F. 209, ap. 3, b. 408)

1934 metų vasario 21 d. Beileso įpėdinių vardu skundžiamasi, kad „namas yra senas ir be jokių įrengimų, išskyrus vandentiekį. Nuo to momento, kai Kaune pradėjo dygti namai su visokiais įrengimais bei patogumais senų namų pelningumas dar normaliniu laiku nepaprastai krito“. „Reikia atsiminti, kad mūsų namas yra Gardino gatvėje, ne kokiame prekybos centre. Patys butai yra apleisti, nes namas jau seniai remontuotas“. „Sename mieste senuose namuose beveik visi butai dideli, o pelningumas jų yra visai mažas, nes šiais laikais niekas nenori didelių butų be centralinio šildymo, o todėl ir matome, kad didelis skaičius butų visai neužimta“. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408) 1937 metų skundai apeliuoja į namuose padarytą „didelį kapitalinį remontą“ (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408; F. 214, ap. 1, b. 1340), apie kurį statybos dokumentuose neužsimenama.

Paskutinius valdos aprašymus galima rasti 1938 metų dokumentuose. Įdomiausias jų buvo padarytas, kai Jokūbas-Febus Beilesas pardavinėjo savo palikimo dalį sesers Ettos-Emmos vyrui Šabseliui Zilberkveitui. Tikriausiai siekiant sumažinti kainą, pabrėžiama, kad namai seni, drėgni, juose trūksta šiuolaikinių patogumų. Turtas susidaro: „1) Iš mūrinio su medine salka gyvenamojo namo. Namas statytas seniai, drėgnas, su patogumais, išskyrus centralinį šildymą. 2) Mūrinio dviejų kambarių ir virtuvės gyvenamo namuko, kuris sudaro mūrinio sandėlio tąsą. Namukas drėgnas, apart vandentiekio ir kanalizacijos kitokių patogumų neturi. 3) Mūrinio dviejų kambarių ir virtuvės namuko kieme. Namukas senas, drėgnas, apart vandentiekio ir kanalizacijos kitokių patogumų neturi. 4) Mūrinio sandėlio, skarda dengto. 5) Sklypas prieina prie gatvės. Tinka statybai“. Paskutinis sakinys suponuoja, kad sklypas gali būti nesunkiai parduotas, o pastatai nugriauti. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408)

1929 metų gyventojų sąrašas rodo kairįjį namą išnuomotą Benjaminui Romanovskiui; kiemo „namuką“ dešinėje – Šmueliui Malupskiui. Pagrindiniame name jau gyvena pagrindiniai sklypo savininkai, Ošero Beileso įpėdiniai: pirmame aukšte – Lazaris Beilesas su šeima, mansardoje – (tuo metu dar neištekėjusi) Jetta-Emma Beilesytė. Abu butai buvo 5 kambarių. Namo rūsyje gyvena sargas Juozas Narkevičius. Sandėlį nuomojasi trise: A. Singeris, Cechanavičius [vardai nenurodyti] ir Faivušas Gordonas naudojasi ledaine. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408)

1933 metų gyventojų sąraše, be savininkų, matome namą iš kairės nuomojančią Genę Rochelzonienę, kiemo namą – tą patį Šmuelį Malupskį, sargas yra Motelis Glikas, o didelį mūrinį sandėlį nuomojasi tie patys Cechanavičiai (šį kartą nurodyta Šeinė Cechanavičienė ( Cechanovskienė), Faivušas Gordonas (ledaine), bet vietoje Singerio atsiranda Šmuelis (Samuilas) Ptašekas ir jo knygų sandėlis, (1938 netais įvardintas kaip „A. Ptašeko knygyno sandėlis“. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408)


Samuilo Ptašeko vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1920 metų lapkričio 6 d. (KRVA F. 66, ap.1, b.18083)

Su Samuilu Prašeku ir jo žmona Nehama susipažinome, pasakodami apie pirmą Beileso sklypą, Nemuno g. 25, kur šeima nuomojosi butą. Jo tėvui Abromui priklausė pirmasis Kauno knygynas, veikęs Prezidento g. 6 (dabar Vilniaus g. 35). 1924 metais Samuilas Prašekas perėmė iš tėvo knygyną ir leidyklą ir ir jam vadovavo iki pat okupacijos. 1941 metais Samuilas evakavosi į Sovietų sąjungą, o grįžęs, darbavosi leidyklose ir spaustuvėse Kaune ir Vilniuje.

1938 metais nuomininkai buvo: kairiajame name – Abromas Chazanas, kiemo name – Peisachas Beilesas (paslaptingas giminaitis, apie kurį nieko nepavyko sužinoti); pagrindinio namo rūsyje Abromas Milneris turėjo „obuolių sandėlį”, o sandėlio nuomininkai nepasikeitė. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408)

Savininkų Beilesų šeimos ir jų likimai


Štai – senas, beveik nepasikeitęs (tik pagražėjęs) namas, mūrinis, su didele, visą antrą sudarančia medine mansarda, kuriame gyveno sklypo savininkai.

Nuo 1920 metų (registruotas rugpjūčio 12 d.) iki 1935 metų savo tėvo name Gardino gatvėje gyveno Ruvimas-Levas Beilesas. Jo 1923 metais išduotame vidaus pase nurodyta, kad jis nevedęs ir dirba „tarnautoju“. 1938 metais savo nuosavybės teisės dalį jis pardavė seseriai Ettai-Emmai, kurios bute, galimai, ir gyveno bent tol, kol ji 1936 metais ištekėjo už advokato Šabselio Zilberkveito. Nieko daugiau apie Ruvimą Beilesą, deja, nežinome.


Ruvimo-Levo Beileso vidaus paso kortelė. Gimęs 1899 metų lapkričio 18 d. Pasas išduotas 1923 metų sausio 29 d. Nevedęs. Darbas: tarnautojas (KRVA F. 66, ap. 1, b. 35211)

Pagrindiniu šio sklypo savininku tapo Lazaris-Mejeris Beilesas (1891-1941). Pavadintas abiem savo senelio iš tėvo pusės vardais, jis paprastai vartojo tik pirmąjį vardą. Jo rusiškas pasas, išduotas 1911 metų gegužės 11 d., leidžia jam, Kauno miestelėnui ir vaistininko mokiniui, išvykti į „įvairius Rusijos imperijos miestus ir kaimus“, tačiau tik žydų „sėslumo ribose“. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 7696, vokas) Jis išvažiavo mokytis ir 1912 metais Odesoje gavo provizoriaus diplomą. Nežinome, ar ir kada jis buvo grįžęs į Kauną iki karo, bet žinome, kad jis tikrai grįžo 1918 metų rudenį, kai buvo registruotas savo tėvo valdoje Nemuno gatvėje.

Netrūkus Lazaris įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo sanitaru, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, buvo sužeistas ir gavo apdovanojimą. Sužeistą jį slaugė savanorė karo medikė Chana Langleben. Chana gimė 1891 metais Garliavoje. 1914 metais Varšuvoje ji gavo dantų gydytojos diplomą. 1920 metų rugsėjo 24 d. Lazaris ir Chana susituokė, šeima gyveno nuomojamame bute adresu Vilniaus g. 14, b. 13 (dabartinis adresas Vilniaus g. 15). Tais metais išduotame jo vidaus pase, kuriame abu jo vardai nevykusiai sulietuvinti (abu gavo galūnę -as), nurodyta, kad jis dirba provizoriaus padėjėju.


Lazario-Mejeriio Beileso vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1920 metų birželio 24 d. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 7696)

Lazario žmonos Chanos turime net tris skirtingu metu išduotus dokumentus. Pirmą lietuvišką pasą ji gavo dar iki vestuvių. Jame ji pasirašo „A. Langlebenaitė“, iš ko galima spręsti, kad ji vartojo rusišką savo vardo formą (Anna); vėliau dokumentuose pasitaiko ir kita žydiška to paties vardo forma – Chaja.



Chanos Langlebenaitės vidaus paso nuotrauka (KRVA F. 66, ap. 1, b. 46299, vokas)


Lazario ir Chanos jungtuvių pažymėjimas. Chanos tėvų vardai nurodyti Chaim-Esrė [?] ir Rochel-Leja (KRVA F. 66, ap. 1, b. 7696, vokas)


Chanos Beilesienės-Langlebenaitės vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1926 metų kovo 19 d. Profesija – dantų gydytoja (KRVA F. 66, ap. 1, b. 46299)


Chanos Beilesienės-Langlebenaitės vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1936 metų balandžio 21 d. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 2858)

1923 metais Lazaris nusipirko savo svainio Jokūbo Kuznickio spaustuvės dalį. 1921 metais įsteigta spaustuvė tuomet veikė Laisvės al. 34 (dabar Laisvės al. 50), nuo 1931 metų – Laisvės al. 15 (dabar Laisvės al. 27) kieme.

Mirus tėvui, Lazaris su šeima persikėlė į jo namą Gardino gatvėje. Chana čia turėjo dantų gydytojos praktiką, šeima augino tris sūnus – Chaimą, Josifą ir Judelį. Jauniausio sūnaus, pavadinto antruoju senelio Beileso vardu Judelis (1927–2022), visų vadinamo Judkė, vienintelio iš visos Kaune likusios giminės išgyvenusio Holokaustą dėka šiandien daug žinome apie šios šeimos gyvenimą ir likimą.

Judkė – berniukas, per stebuklą išlikęs gyvas XI forto žudynėse po Didžiosios akcijos 1941 metų spalio 29 d., gete rašė dienoraštį. Jis rašė jidiš kalba, bet lietuviškomis raidėmis. Savo tėvą jis vadina hebrajiška vardo Lazaris forma – Eliezeris (tokios vardo formos neaptikta nė viename dokumente), giriasi, kad antrame aukšte gyvenusi teta Jetta buvo „Kauno grožio karalienė“, nurodo, kad jam augant, namo rūsyje gyveno žydo vėžiko šeima, turėjusi daug vaikų, mini ir sargą, kuris prižiūrėjo sodą. (Judelis Beilesas. Judkė. Vertė Genė Gornštein. Vilnius: Baltos lankos, 2001)

1940 metais sovietai nacionalizavo namą, spaustuvę ir vaistinę, kurią, anot Judelio, turėjo tėvas. Šeimai gyventi paliko du kambarius. Lazaris gavo darbą valdiškoje vaistinėje, Chana – ligoninėje. 1941 metų birželį Judkė su kitais vaikais (tarp kurių buvo ir Alikas Štromas) buvo „pionierių“ stovykloje Palangoje. Karui tarp nacių ir sovietų staiga prasidėjus, jį ir kitus stovykloje buvusius žydų vaikus atvežė į Kauną, į Spektoro vardo žydų vaikų namus Ugniagesių (dabar Gruodžio) gatvėje, o tėvams pranešė, kad jie turi ateiti ir pasiimti savo vaikus. (Beje, tai turėjo įvykti tą pačią dieną, arba dieną po to, kai drąsus jaunas auklėtojas Zundlas Kopengutas išvežė iš vaikų namų 85 berniukus su vienu paskutinių sovietų armijos traukiniu, tad vaikų namuose turėjo buti likęs vien tik pasimetęs personalas.) Chana paėmė ne tik savo sūnų, bet ir dar vieną berniuką, kurio tėvai nepasirodė (gal pasitraukė į Sovietų Sąjungą, o gal jau buvo nužudyti). Judelis prisimena apsidžiaugęs, kad dabar turės ne du brolius, o tris. Deja, neilgai. 1941 metų rugpjūčio 4 d. Lazaris Beilesas su žmona ir vaikais turėjo persikelti į getą; jiems buvo paskirta apsigyventi adresu Mindaugo g. 28.

1941 metų spalio 28 d. per Didžiąją akciją Lazaris, Chana ir Judelis pateko į „blogąją“ pusę: kitą dieną tėvai buvo sušaudyti IX forte sūnaus akyse. Judelis liko gyvas. Išlipęs iš duobės, jis ėjo ieškoti pažįstamų lietuvių pagalbos. Kurį laiką jis slapstėsi pas Pasaulio tautų teisuolę Aleksandrą Premeneckienę (1888-1973) Muniškių kaime, bet paskui nusprendė grįžti į getą, kur liko jo teta, močiutė (mamos mama) ir broliai. Gete jis įsijungė į vaikų gelbėjimą. Pats dar vaikas jis išnešė iš geto 22 kūdikius, kuriuos paimdavo ir pasiryžusius juos paslėpti surasdavo Pasaulio tautų teisuolis prelatas Stanislavas Jokūbauskis (1880-1947). Judelis išgyveno Dachau ir pasiekė Izraelį. Visi jo šeimos nariai žuvo, paskutinis – brolis Josifas – toje pačioje Dachau-Landsbergo koncentracijos stovykloje. 2001 metais Judelis Beilesas apdovanotas Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi.

(http://issigelbejesvaikas.lt/rescuers_of_jews.php?id1=643&id2=9581&id3=9581&id4=9582) (http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=1577)

Rodos, jauniausioji Ošero ir Esteros-Mirijamos Beilesų duktė Etta (Jetta, Eta)-Emma Beilesaitė (paprastai vartojo tik savo pirmą vardą) 1917 metų pavasarį atvyko į Minską kartu su tėvu (galimai, abiem tėvais), 1919 metais, grįžusi į Kauną, buvo registruota Nemuno gatvės adresu, o nuo 1920 metų gyveno šiame Gardino gatvės sklype, pagrindinio namo mansardoje. Tai ją sūnėnas Judelis pristato kaip „Kauno grožio karalienę“. 1936 metais ji ištekėjo už advokato Šabselio Zilberkveito (1900-1944), kuriam taip pat turime būti dėkingi už istorinį liudijimą apie tai, kas vyko Kauno gete, nes būtent jis identifikuojamas kaip anoniminis Kauno geto policininko dienoraščio autorius.


Nuotrauka iš Jettai Beilesaitei 1921 metų balandžio 30 d. išduoto vidaus paso (KRVA F. 66, ap. 1, b. 1103 (vokas)

Šabselis, artimųjų vadintas Saša, Zilbertkveitas, Šragos Faivušo sūnus gimė 1900 metų birželio 15 d. Rumšiškese (jidiš Rumshishok). Kaip ir jo svainis Lazaris bei šio žmona Chana, Šabselis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, buvo 1933 metais įsteigtos Lietuvos žydų savanorių karių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Šiame name jis turėjo advokato kontorą. 1941 metų liepą persikėlimo į getą sąrašuose Zilberkveitas buvo pažymėtas kaip vienas iš 10 asmenų, turinčių … dviratį. (https://www.ushmm.org/media/images/vlpnamelist/EE2525/EE2525_1.PDF) Kauno gete Zilberkveitas dirbo žydų policijos raštinėje ir 1941-1942 metais rašė dienoraštį.

O į šio namo mansardoje buvusį Zilberkveitų butą atsikraustė lietuvių Miliūnų šeima, atvykusi į Kauną iš Marijampolės. Miliūnų duktė Elena Strockienė (1924-2013) 2002 metais paliudijo, kad, gaudamas leidimą išeiti iš geto, Zilberkveitas 1942 metais atėjo į savo buvusį butą. Miliūnai ne tik jį įsileido, bet ir pasiūlė savo pagalbą. Jis buvo atėjęs dar kelis kartus, kartu su Judeliu, kurį vadino savo įsūniu. Kartą Zulberkveitas paprašė juos paslėpti „svarbų istorinį dokumentą“. Manoma, kad tai buvo dienoraštis. Rankraštį jie įdėjo į skardinę ir užkasė namo rūsyje, bet po karo niekas neatėjo jo pasiimti ir jis „nuplaukė“ kartu su 1946 metų potvyniu. Strockienė taip pat papasakojo, kad jos šeima padėdavo buvusiems namo savininkams kaip galėjo, net siūlė juos paslėpti kaime. (Visas liudijimas: Kauno geto policininko Šabselio Zilberkveito dienoraštis. Vertė Chaimas Bergmanas. Kaunas: UAB Eurispauda, 2021. P. 13)

Zilberkveitas buvo nužudytas 1944 metais kartu su grupe žydų policininkų, dalyvavusių pasipriešinime ir gelbėjusių vaikus (tarp jų buvo Juda Zupavičius, Ika Grinbergas, Liova Aronovskis). Pasakojama, kad jis buvo nušautas, kai mėgino pabėgti iš IX forto. Tačiau dienoraštis neprapuolė. Antras jo egzempliorius buvo rastas kartu su kitais geto policijos dokumentais, kuriuos patys policininkai užkasė geto teritorijoje prieš jo likvidavimą. Šie dokumentai buvo rasti 1964 metais, Vilijampolėje vykdant statybos darbus, ir nuo to laiko tiesiog gulėjo Lietuvos ypatingame archyve ir tapo prieinami tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. 1998 metais dokumentų mikrofilmas buvo perduotas JAV Holokausto memorialiniam muziejui. (Samuel Schalkowsky. Pratarmė // Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija. Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius. Vilnius: Odilė, 2021. P. X)

Rastas dienoraštis 2014 metais buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV buvusio Kauno geto kalinio Samuelio Šalkovskio (Schalkowsky) ir Samuelio D. Kassowo. Tačiau leidėjai nežinojo, kas buvo jo autorius, tad prie antraštės pridėjo: „parašyta nežinomų Kauno žydų geto policijos pareigūnų“. Tuo metu Lietuvoje Zilberkveito autorystė jau buvo nustatyta ir dienoraštis buvo Chaimo Bargmano išverstas į lietuvių kalbą, bet išleistas tik 2021 metais, kaip ir Šalkovskio leidimo vertimas. Tad dabar turime dvi tais pačiais metais publikuotas lietuviškas to paties teksto versijas.

1997 metais Judelis Beilesas aplankė Kauną. Chaimo Bargmano lydimas, jis vaikščiojo savo vaikystės gatvėmis. Sustojo prie Naujosios sinagogos, esančios priešais jo tevų ir senelių namą:

„Kaune pasukome į senamiestį. Išvydau seną sinagogą, kurioje su broliais ir tėvais per žydų Naujus metus, Roš Hašana, ir Jom Kipur melsdavomės, prašėme atleisti visas nuodėmes. Man patamsėjo akyse, kai pamačiau, kad sinagogos fasadas išgriautas ir čia įrengtas garažas. Buvo sunku į tai žiūrėt“.

„Sustojau bijodamas atsigręžti, pažvelgti kairėn, kur kažkada stovėjo mūsų namas. Pagaliau, sukaupęs visą drąsą, atsisukau ir... namas stovi!

Priėjus arčiau, viskas atrodė kaip senais gerais laikais, net iškabų „Dantų gydytoja“, „Advokatas Zilberkveitas“ žymės išlikusios. Iš išorės namas atrodo nepasikeitęs – tos pačios durys, ta pati tvora, kiemas, kuriame bėgiojo vaikai. Kiemas apleistas, nešvarus. Kairėje, kur stovėjo Siuvėjų sinagoga, buvo įrengta transformatorinė“.

Jis aprašo, kaip nedraugiškai buvo sutiktas dabartinio buto gyventojo, pareiškusio kad tas „veikiausiai atėjo jų iš šio namo išvaryti“. Kieme esančio buto gyventoja reiškė pretenzijas buvusiam buto šeimininkui, žuvusiam IX forte, dėl statybos kokybės (žinome, kad namus statė ne jis, bet jo tėvas). O į motinos dantų gydymo kabineto buvusius kambarius, dabartiniai šeimininkai neįsileido, „net durų neatidarė“. „Prisiminiau, kad iš šito didelio dviaukščio namo gausybės gyventojų likau tik aš vienas, ir man suspaudė širdį, nesusilaikiau ir apsiverkiau...“. (Beiles 2001: 119-120).

Dvi sinagogos


Šioje vietoje, Puodžių ir Druskininkų gatvių kampe stovėjusi Siuvėjų sinagoga, kitaip – Siuvėjų mokykla buvo įsteigta 1876 metais. Bendruomenė dar buvo vadinama „Poalei Cedek“ (hebrajiškai „Teisingumo darbininkai“) Pasakojama, kad sinagoga buvo raudonų plytų, netinkuota. 1941 metais naciai į ją suvežė sunaikinimui pasmerktas knygas iš žydų bibliotekų.

Kita sinagoga, stovinti priešais Beilesų namus, pagrindiniu fasadu atgręžta į Birštono gatvę, nors buvo įsteigta anksčiau nei Siuvėjų sinagoga, apie 1860-1862 metus, bet buvo vadinama „Naujoji“, galimai, dėlto, kad buvo „naujesnė“ už Jakšto ir Pilies gatvių sankirtoje stovėjusią Senąją sinagogą. Originalus pastatas iš abiejų pagrindinio fasado pusių turėjo išsikišusius „sparnus“, kurie buvo „nukapoti“ po karo, platinant Birštono gatvę. Šalia buvusioje krautuvėlėje tūlas Šimelis Dimantas pardavinėjo talesim.


Tokia buvo Naujoji sinagoga Birštono gatvėje


Apleista sinagoga, galimai, nacių okupacijos metu


Birštono gatvė po karo. Kairėje matosi Naujoji sinagoga


 

Jau apgriauta Birštono gatvės sinagoga. 1949 metai

Sovietai pastate įrengė butus (pasakojama, kad žmonės čia gyveno net iki 2002 metų). Šiandien čia veikia kirpykla, o didelę maldų salę išgriautomis sienomis, bet su išlikusiomis profiliuotoms bimos kolonomis, naudoja autoserviso įmonė. Tik kai kur pastato fasaduose išlikusios XIX amžiaus Europos sinagogų architektūrai būdingos neogotikinio profilio smailiaarkės langų angos su apvadais primena, kad tai buvo šalia gyvenusios žydų bendruomenės maldų ir susirinkimų vieta.

 



Naujoji sinagoga šiandien 

2021 metais pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip regioninės (netgi ne vietinės) reikšmės objektas; u.k.44825. Bet tai juk, kaip pas mus įprasta, nieko nereiškia...