Marija Oniščik
Dubeneckio
pėdsakais
Būna kartais, kad niekad nepažintą, seniai mirusį žmogų
sutinki kaip artimą. Taip Kauno gatvėse sutikau Vladimirą Dubeneckį. Pagauta
švelnumo, ilgai rašiau šią, vis dar nebaigtą, vis dar netikslią apybraižą.
Apėjau, apglosčiau, nufotografavau Dubeneckio sukurtus rūmus, namus ir namukus;
tik Betygalos bažnyčios pati nesu mačiusi, tad panaudojau kitų darytą
nuotrauką, nes negalėjau jos nepaprasto grožio neparodyti. Neradau ir
neperskaičiau visų jį menančių tekstų ir atsiminimų (tad ir geranoriškai
skaitančių šias eilutes maloniai prašau, užtikę kur nors kokį čia dar
neaprašytą paminėjimą, praneškite man).
***
Vienas
žymiausių nepriklausomos Lietuvos architektų buvo Vladimiras Dubeneckis
(1888-1932). Štai, parašiau šį teiginį ir suabejojau jo akivaizdumu. Kur tie,
spaudoje minimi 26 Kaunui skirtų pastatų projektai? Kur 6, projektuoti Vilniui
ir kitoms Lietuvos vietovėms? Daug jų paprasčiausiai nebuvo įgyvendinti. Esama
dingusių; daug netikėtų, retai prisimenamų; yra spėjamų, ar tik legendų jam
priskiriamų, o galiausiai ir čia paminėti skaičiai nėra tikslūs.
Štai
mano minėta Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia (1925-1930 m.), kurią projektuoti
(kaip spėjama!) Dubeneckiui pavedė istoriko Augustino Janulaičio brolis kanauninkas
Pranas Janulaitis, spindi savo baltu neobarokiniu frontonu ir grakščia varpine
(arkos detalė jaudinanti; ir atkreipkite dėmesį, kaip trys baliustrados tarytum
tęsia vieną liniją iš dešinės į kairę; nuo bažnyčios fasado iki varpinės).
Iš
medinės Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios (1919-1921), lietuvių liaudies
architektūros stilizacijos, liko tik pamatai, akmeninė tvora ir vartai. Pirmoji
Nepriklausomoje Lietuvoje pastatyta bažnyčia buvo ir pirmasis Dubeneckio
kūrinys Nepriklausomai Lietuvai; deja, ji sudegė 1944 m., per karą.
Vilniaus
Žvėryne stovi du Dubeneckio jaunystės kūriniai – tai 1912-1913 m. projektuota
patėvio vila (Vytauto g. 1) – tikras „dvaras“, kuriame
dar visai neseniai buvo įsikūrusi Italijos ambasada, ir 1914 m. statytas
Józefos Drozdovskos trijų aukštų namas (A. Mickevičiaus g. 7) su keturių kolonų
portalu, stebinantis kiemo flygelio nišose nežinia iš kur atsiradusiomis
„militaristinėmis“ šarvuotų riterių skulptūromis („panoplijomis“). Drozdovskos
broliui, Vytautui Drozdovskiui tais pačiai metais projektuotas trijų aukštų
gyvenamasis namas Vilniuje neišliko.
Išlikę namai Kaune – keisti ir per daug
skirtingi; perstatyti ir net remontuoti (antai, 1921 m. jis remontavo VII
fortą, kad jame galėtų įsikurti Lietuvos Valstybės archyvas); sukurti bendraautorystėje
(buvo draugiškas) su Mykolu Songaila („Ragučio“ namas ir Valstybės teatras);
vėliau kito (Vytauto Landsbergio) perstatytas (tas pats Valstybės teatras);
spėjami arba „galimai“ jo pastatyti; galiausiai, taip paties neužbaigti ir
nepamatyti.
Dubeneckis
daugelio atžvilgiu buvo ir liko žmogus paslaptingas. Iki galo neaiški tiek jo
gimimo vieta, tiek kilmė, ne visai aišku netgi tai, ką gi jis galų gale tikrai
pastatė; jo pėdsakai ir netgi jo vardu žymimi žymiausi pastatai iškilo jam
mirus. Viena yra tikra – jis buvo teatro žmogus. Ir, rodos, vienas pastoviausių
– architektūros – menas jo asmenyje įgija išnykstančio meno bruožus.
Apie
Dubeneckį daug buvo rašyta periodikoje įvairių jubiliejų ar minėjimų proga, bet
vis tarytum prabėgom; kalbėta širdingai, bet vis užuominom, puse lūpų. Žinoma,
kad gimė jis Rusijoje, Altajaus krašte. Jo tėvas, karo gydytojas, nusišovė, kai
sūnui nebuvo nei metukų (pasakojama, kad dėl žmonos neištikimybės). Motina
ištekėjo antrą kartą už kito gydytojo. Spekuliacijos, esą, jo tėvas buvo
lietuvis tremtinys, neturi dokumentinio pagrindo, priešingai, dokumentai mini
Rusijos miestą Tomską ir stačiatikybę, nors tėvo vardas – Josifas – ir pavardė
skamba ne rusiškai, o veikiau žydiškai; bet štai
patėvis, Albinas Nedzveckis, rodos, tikrai buvo kilęs iš Vilniaus krašto.
Vėliau motina su patėviu atsikraustė gyventi į Vilnių, kur Dubeneckis jiems
suprojektavo vieną pirmųjų savo kūrinių – minėtą ištaigingą gyvenamąjį
namą-vilą Žvėryne. Išliko 1905 m. Dubeneckiui išduotas Peterburgo Videmano
realinės mokyklos baigimo atestatas su prisegtu gimimo liudijimo nuorašu,
teigiančiu, jog jis gimė 1888 m. rugpjūčio 25 d. Barnaule, nors esama
dokumentų, nurodančių kitą Altajaus miestą – Zmejinogorską. Tėvo dokumentai
mini vyresnį brolį Nikolajų, o amžininkų liudijimai – dar ir seserį, po
revoliucijos atsidūrusią kažkur Argentinoje ar Brazilijoje.
Dubeneckio „lietuviškumo“ legendai pradžią davė
jo vyresnio draugo ir bendraautoriaus (beje, irgi gimusio Rusijoje) architekto
Mykolo Songailos (1874-1941) liudijimas, esą po jo mirties buvo rasti du pasai:
vienas rusiškas ir vienas lietuviškas. Rusiškame pase buvo parašyta, kad jis
gimė 1888 m. Barnaule, o lietuviškame –
kad metais anksčiau, Vilniuje. „Iš asmenų, arti žinančių jo privatų gyvenimą,
jis gimęs Vilniuje ir pirmiausiais vaikystės metais buvo tėvo išvežtas į
Sibirą, kur jo tėvas buvo išsiųstas, kaip politiškai neištikimas elementas“[1]. Tarp Kauno apskrities archyve saugomų
Valstybės archeologijos komisijos dokumentų yra Dubeneckio „vilnietiškos
kilmės“ paso kortelė. Rodos, Dubeneckis pats tikėjo savo lietuviška kilme, o
gal pats ir sukūrė šią legendą. Kas tai buvo: mistifikacija, paprasčiausias būdas pasprukti iš porevoliucinės Rusijos, ar
tapatybės paieškos? Juk visų pripažįstama, kad
būtent Dubeneckis, anot Pauliaus Galaunės, buvo „pirmasis lietuviško stiliaus
pradmenų ieškotojas“ architektūroje[2], o jo sukurtą Karmėlavos bažnyčią Balys Sruoga
1925 m. nurodo kaip tikrojo „lietuviško stiliaus“ meno pavyzdį[3].
Baigęs mokyklą, Dubeneckis įstojo į Peterburgo
dailės akademiją, kur mokėsi pas architektą Leontijų Benua (dailininko
Aleksandro Benua brolį ir architekto Nikolajaus Benua sūnų. Beje, Leontijaus
Benua projektuoti pastatai žinomi Lietuvoje (Lyduokių dvaras ir bažnyčia) ir
Lenkijoje (Varšuvos Šv. Aleksandro Nevskio soboras, Lenkijos valdžios
skandalingai nugriautas 1924-1925 m.). Akademijos architektūros skyrių
didžiuoju aukso medaliu Dubeneckis baigė tik 1914 m., bet pirmieji jo
projektuoti namai Vilniuje iškilo dar jam būnant studentu. 1917 m. pradėjęs
dėstytojauti Peterburge architektūros studijoje, spėjęs sudalyvauti „Kritusių
Spalio revoliucijos didvyrių“ memorialo Kremliuje konkurse, 1919 m. jis vėl
buvo Vilniuje kaip Tarybų Lietuvos Liaudies švietimo komisariato sudarytos Vaizduojamosios dailės kolegijos
darbuotojas; apsigyveno paties projektuotame patėvio ir motinos name. Antano Žmuidzinavičiaus,
kartu dirbusio toje pačioje kolegijoje, liudijimu, tuo metu buvo gimęs dar
vienas Dubeneckio projektas, skirtas Vilniui, bet likęs neįgyvendintas – Dailės
akademijos rūmai, rodos, turėję iškilti pačioje Vilniaus širdyje – prie
Gedimino kalno. „Energingas architektūros skyriaus vedėjas Dubeneckis ėmėsi
projektuoti Dailės akademijai rūmų pastatus. Rūmus nutarėm pastatyti čia pat
Gedimino bokšto papėdėje, kur tuo metu riogsojo apdaužytos nepakenčiamų caro
žandarų buveinės. Vyriausybė [tarybinė] sumanymui pritarė ir pažadėjo,
pristačius reikalingus projektus ir sąmatas, tam reikalui skirti lėšų“[4].
Tačiau ilgai
Dubeneckis „nežaidė“ nei su tarybų, nei su atėjusia lenkų valdžia: tais
pačiais, 1919 m. kartu su lietuviais paliko Vilnių ir persikėlė
į Kauną. Žmuidzinavičiaus
prisimena, kaip „vieną gražią pavasario
naktį“ jų būrys pėsčiomis
išėjo iš Vilniaus ir ėjo iki Vievio („kartu ėjo Dubeneckis, Liudas Gira,
Tallat-Kelpša“[5]);
pasak kitų šio exodus dalyvių, bent
toliau jie važiavo vežimais.
Kaune gavo
kuklią tarnybą, iš pradžių – Prekybos ir pramonės ministerijoje, o 1920-1923 m.
– Amerikos lietuvių akcinėje bendrovėje („Amlite“), statybos skyriuje. Jau 1921 metais Dubeneckio, kaip „vieno žymiausių
Lietuvos architektų“ vardą bendrovė naudojo savo reklamai[6].
„Amlito“ užsakymu 1923 metais Dubeneckis perstatė seną, iš dvarininko
Felikso Karpio nupirktą akmeninį tvartą netoli Šiaulių, prie Rėkyvos ežero į
pirmąją Lietuvoje viešojo naudojimo Bačiūnų elektrinę. Tuo
laikotarpiu Dubeneckis kelis mėnesius gyveno Berlyne, kur
tobulinosi scenografijos ir baldų dizaino srityse.
Būdamas, pasak
Galaunės, „architektūros paminklų entuziastiškas mylėtojas“ ir 1920 metais
įsteigtos Valstybės archeologinės komisijos narys, Dubeneckis ne tik tyrinėjo
senąją Lietuvos architektūrą, bet ir prisidėjo prie jos išsaugojimo: jis
remontavo Pažaislio vienuolyno bažnyčios kupolą ir restauravo gotikinę Zapyškio
bažnyčią. Pasak Galaunės, Dubeneckis visus darbus atlikdavo „su atkakliu
rūpestingumu“, o „jam talkininkavo ne mažesnis entuziastas – Peterburgo Dailės
akademijos auklėtinis Arkadijus Presas. Nukentėjusios bažnyčios sienoms bei
kontraforsams atstatyti ir apdengti nauju stogu pagal senus pavyzdžius buvo
pagamintos plytos ir čerpės“[7].
1922 m. Dubeneckis kartu
su Songaila jau turėjo Kaune savo „kontorą“, buvusią toje
vietoje, kur po trijų metų iškilo paties Dubeneckio projektuotas „Lietuvos“
viešbutis. Trumpai joje dirbęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
prisimena:
„Susipažinau ir buvau pakviestas darbuotis architekto Dubeneckio ir
profesoriaus Songailos kontoroje (jeigu taip galima pavadinti), kuri buvo
Daugirdo [klaida, turi būti „Daukanto“] gatvėje, toje vietoje, kur dabar stovi
viešbutis „Lietuva“, (...) Dubeneckio projektuotas ir jo statytas, o tada ten
buvo toks medinis namas su mansarda, ir toje mansardoje įsikūrė Dubeneckio ir
M. Songailos neva kontora. Šioje kontoroje ir aš dirbau kaip braižytojas. Dirbo
ten toks žydų kilmės menininkas Lėvenas, labai gabus, o retkarčiais ateidavo ir
padėdavo darbuose ar pasitarimuose inžinierius V. Verbickas. (...) Pas
Dubeneckį taip pat dirbo technikas Vsevolodas Vladimirovičius Kopylovas, labai
šaunus vyrukas, labai daug patyręs iš Dubeneckio. Jis buvo geras Dubeneckio
padėjėjas. (...) Prašiau jo, kad apie Dubeneckį parašytų, tai turiu jo
prisiminimus ir apie Dubeneckį“[8]. [Šių
prisiminimų, deja, neradau.]
Į Lietuvą Dubeneckis atvažiavo kartu su žmona –
metus, kai vedęs dailininkę, baleto artistę Olgą Dubeneckienę (1891–1967). Ji,
1921 m. su vyru grįžusi iš Berlyno, įsteigė Kaune pirmą baleto studiją, pradėjo
statyti Valstybės teatre baleto spektaklius, kuriuose pati buvo ir šokėja ir
baletmeistere, kūrė spektaklių scenografijas ir kostiumus. Dalyvavo ji ir
tapybos parodose, ir svarbių Kauno pastatų interjero kūrime (jos darbą galime
matyti Lietuvos banko operacijų salėje). Dubeneckio uošviai, beje, irgi
persikėlė į Kauną; žmonos tėvas, iš Latvijos kilęs vokietis, Johanas Švede,
inžinierius ir muzikas, vienu metu (1923-1928 m.) net dėstė smuiką Kauno
muzikos mokykloje.
Bohemiškas
Kauno menininkų gyvenimas, kuriame Dubeneckiai aktyviai dalyvavo, spalvingai
aprašomas amžininkų atsiminimuose. Galaunė mena „berniškas vakaruškas“ pas Dubeneckius, „kur
būdavo savotiškai jauku ir linksma“[9], ir nepratusių kauniečių
reakciją: „Ne kartą
tekdavo išgirsti skundus: „tie menininkai vakar, susimetę pas architektą D.,
visą laiką dainavo tokią baisią dainą „Ach, labry, labry – kandelabry“[10]
Tačiau bene dažniausiai minimas „Vilkolakio“ klubas, veikęs apleistame,
savavališkai užimtame pastate Laisvės alėjoje, kurio vietoje vėliau buvo
pastatyti Ateitininkų rūmai; išliko ir nuotrauka, kurioje busimų Ateitininkų
rūmų kieme, visam laikui sustingusių įvairiose keistose „pozose“ draugų būryje, kiek kuklesnis, stovi ir Dubeneckis. „Vilkolakio“
(tiesa, vėlesnio) vadovo, režisieriaus Antano Sutkaus tarybinių laikų
atsiminimuose iškyla Dubeneckio figūra – iš Rusijos atsikėlusių menininkų-„dekandentų“
būrelio savotiško vado, su švelniu liūdesiu atsakančio į priekaištus tų, kurių
akyse jis tėra „svetimas“, bet liekančio ištikimu iki galo.
„Kai kurie Vilkolakio nariai mėgo
nepasirengę improvizuoti įvairius grynai pramoginio pobūdžio numerius.
Improvizacijomis ypač domėjosi tokie kultūringi žmonės, kaip V. Dubeneckis, O.
Dubeneckienė, S. Lydinas ir J. Levinsonas-Benari. Ilgus metus gyvenę
Peterburge, jie visi buvo pripratę prie anų laikų Rusijos didmiesčio menininkų
išdaigų, sugebėjo jomis paįvairinti savo laisvalaikius ir poilsį. Šie ypatingų
pomėgių žmonės 1919 m. pabaigoje paruošė dvi programas: „Navachuna – dainų ir
šokių veikslas iš ispanų gyvenimo ir magingasai keturių burtininkų veikslas, ir
gėlių puokštė“ (...) ir „Blek end vait“ („Black and white“), negrų tragedija –
juokai, dainos, šokiai, galvažudybės. Be to, Mezopotamijos kinematografas“[11].
Kai
Sutkus, kuriam (kaip, beje, ir Baliui Sruogai), pasirodė, jog tokie dalykai daro
„mūsų menininkams“ blogą įtaką, užkrečia juos „beprasmėmis svetimybėmis“[12], padarė
Dubeneckiui („šio ketvirtuko vadovui“) pastabą, šis atsakė: „Antoša, juk žinai,
kad kiekvienas savaip išprotėjęs“[13]. Anot
Sutkaus, vos tik „ketvertuko“ programų įmantrumas daug ką sudomino“ ir „klubą
užplūdo naujų svečių, ieškančių linksmų vakarų pramogų“, „ketvirtukas pradėjo
bodėtis klubu“[14].
Bet vėliau, prisimindamas jau „Vilkolakio“ teatrą, Dubeneckį jis mini tarp
„negausaus būrelio“ tų, kurie „artimai su šiuo teatru susiję, nelyginant su juo
suaugę, koja kojon ėjo ligi paskutinės šio teatro gyvavimo dienos“[15] Sutkus
pateikia ir nuotrauką, kurioje matome Dubeneckį „Vilkolakio“ konferansje
vaidmenyje su visą veidą dengiančia groteskiško paukščio kauke. O štai (beje,
tais pačiais tarybiniais metais rašęs) Galaunė šią kompaniją, į netikėtai
sostine tapusį Kauną bandžiusį perkelti „Peterburgo menininkų įdomų gyvenimą“,
prisimena itin šiltai: „Visi jie buvo labai simpatiški ir linksmi žmonės ir to
mokė apsnūdusius lietuvius“[16].
Šie žaismingi teatrališki šėliojimai nebuvo tik
Rusijos „sidabrinio amžiaus“ kartos, politinių kataklizmų galia atsidūrusios
kažin kokioje Kauno provincijoje, nostalgijos išraiška. Tai buvo jaunos
Lietuvos valstybės kultūros kūrimas. Tuo pat metu Dubeneckis tapo vienas
Lietuvių meno kūrėjų draugijos (populiariai vadinamos „Lemenkudra“) steigėjų,
vienas Valstybės archeologijos komisijos steigėjų, vienas Lietuvos inžinierių
ir architektų sąjungos (kurios architektūros sekcijos pirmininku buvo nuo 1925
m. iki mirties) steigėjų, o ir „Vilkolakis“ 1920 m. tapo (nors ir nerimtu)
tikru teatru.
Pirmieji
architektūros kūriniai, pirmieji teatro darbai atsirado šiuo „lengvu“, daug
žadančiu ir sykiu nepriteklių paženklintu laiku. 1923 metų pavasarį surengtoje meno
parodoje buvo ir du Dubeneckio tapybos darbai, apie kuriuos savo recenzijoje
labai palankiai atsiliepė Justinas Vienožinskis: „Dubeneckis savo „Vijimesi“
davė stiprią sapno-baimės vizijos ekspresiją. Labai savitas jo „Senbernis“,
pergyvenamąjį ūpą reiškiantis kūno formų gestikuliacija“[17]. 1938 metais Vladas Didžiokas prisimena ir
įvertina Dubeneckio-dailininko kūrybą: „Jis taip pat yra (...) dalyvavęs mūsų
meno parodose savo piešiniais ir tapybinėmis fantazijomis. (...) Jo kūriniai
labai kultūringi ir pasižymi geru skoniu“[18].
Nuo
1927 m. Dubeneckis savo pastatytoje Meno mokykloje dėstė perspektyvą ir
kompoziciją (anot amžininkų, dėstė rusiškai, nes sklandžiai lietuviškai kalbėti
taip ir neišmoko); 1928 metais, kai buvo norima mokykloje diegti taikomosios
dailės programą, buvo mokyklos vadovybės pasiųstas į užsienį panašių programų
studijuoti; per 1929 m. neramumus mokykloje užėmė labai išlaikytą, racionaliai
įvykius suvokiančią poziciją, bet vis tiek buvo iš mokyklos atleistas 1929 metų
rugsėjo 16 dieną; kitais mokslo metais, 1930-1931 m. dėstė VDU.
Skaudžios skyrybos, po kurių Olga Dubeneckienė 1931 m.
ištekėjo už dailininko Petro Kalpoko (1880-1945), labai paveikė architekto
gyvenimą[19].
Apie Dubeneckį, iš pat ankstyvo ryto einantį į „karčiamėlę“, Galaunė vėliau
pasakojo istorijas. Architektui mirus, režisierius Borisas Dauguvietis Naujojoje Romuvoje paskelbė pluoštą
atsiminimų.
„Gilus ruduo, žiemos pradžia.
Mūsų Valstybės teatro sodas… Ant vieno suoliuko, sniegu apdengto, taip pat po
sniegu, sėdi tyli ruda figūra. Prieinu arčiau… Dubeneckis. Ir nemiega, kažkaip
keistai seka tave akimis. „Profesoriau! Iš kur jūs! Ką jūs!“ – „Atnešiau jums
eskizus“, – atsako. „Bet kur jie, po velnių?“ Jis dairosi, nušluosto nuo suolo
sniegą – nėra. Žiūriu, už poros metrų, priešaky sluoksnis sniego tarytum
aukštesnis. Paspyriau koja – papkė. Padaviau jam, atsisėdau. „Profesoriau, aš
ne gydytojas, ir ne advokatas, bet užduosiu jums klausimą – kodėl jūs taip
darote?“ Jis ilgai žiūri į mane ir atsako iš „Vyšnių sodo“ Epichodovo žodžiais:
„Chožu li ja, spliu li ja, piju li ja, igraju li ja na biliarde, ob ietom mogut
govorit liudi ponimajuščie i staršie…“ Paėmė iš mano rankų papkę ir nuėjo“ [20].
Mažai kam žinoma, jog statant Vytauto Didžiojo
muziejų, 1931 m. pradžioje, o gal ir 1930 m. pabaigoje Dubeneckiui buvo
suteikta galimybė apsilankyti Paryžiuje. Sausio 4 dieną Unė Babickaitė savo
dienoraštyje trumpai užrašo: „Ėjom Coupale [La Coupole] pasimatyti su
Dubeneckiu, kurį Lietuvos valdžia atsiuntė pastudijuot architektūros. Buvo jau
pusiau girtas, nors simpatingas“[21]. La Coupole
– tai garsi menininkų kavinė Montparnasse‘o bulvare, 1927 m. pastatytas art deco architektūros ir dizaino
šedevras; o žodžiu „simpatingas“ Babickaitė reikšdavo savo didžiausią
prielankumą.
Mirė Dubeneckis 1932 m. Karaliaučiaus
ligoninėje nuo kepenų ligos. Jam buvo tik 43 metai. Palaikai buvo parvežti į
Kauną. Pasakojama, kad beveik teatralizuota laidotuvių procesija rugpjūčio
naktį žygiavo Vytauto prospektu lyg Miesto kapinių, kurių stačiatikių plote jis
buvo palaidotas. Bet tik 1938 m. už suaukotas lėšas draugai – architektas
Mykolas Songaila ir skulptorius Juozas Zikaras – sukūrė antkapinį paminklą
(pusę visų lėšų paminklui paaukojo su juo dirbę statybos rangovai). Naikinant
kapines buvo perlaidotas, ir dabar jo kapas ir paminklas su bareljefu yra
Petrašiūnų kapinėse. Iš keturių paminkle vaizduojamų kolonų, viena – lyg
nebaigta. Pats Songaila –
vienas paminklo autorių – šią simboliką paaiškino:
„Velionis buvo architektas „iš Dievo malonės“ ir
jam kiekviena architektūros forma buvo jo sielos dalelė, jo paties dalelė,
todėl ir jam paminklas sudarytas iš grynai architektūrinių elementų, kas
išreikšti kolonadoj.
Velionis buvo išauklėtas ir pradėjo visus
praktiškus darbus pagal klasinius pavyzdžius. Savo jieškojimuose žengdamas
pirmyn, prisitaikydamas laiko dvasiai kūrė naujas formas, kūrė atsargiai,
nenutraukdamas ryšio su pasauliniais architektūros pavyzdžiais, kūrė, kol
mirtis palaužė ir pertraukė jo gyvenimo kelionę.
Paminkle tai išreikšta einančia tolyn kolonada,
kurių pirmosios yra griežtai klasinės, o sekančios nuosekliai suprastintos,
pagaliau paskutinė kolona lūžta, išreikšdama velionio darbuoties galą“[22].
Kapinėse, po didžiuliu antkapiu, jis nėra
vienišas: iš kairės įsitaisęs pats draugas Mykolas, o iš dešinės – žmona Olga.
(Norintys aplankyti kapą gali lengvai jį rasti: įėjus pro Gimbutienės gatvės
vartelius, reikia pasukti į kairę link „panteono“, o priėjus „kryžkelę“ prie
Salomėjos Nėries (ir Ričardo Mikutavičiaus) paminklų, pasukti stačiu kampu į
dešinę, tuomet po kairę greitai šį išskirtinai atrodantį didelį seną paminklą
pamatysite.)
***
Draugų minimas švelniausiais, kolegų –
tauriausias žodžiais, kaip „didžiu talentu apdovanotas“ (Didžiokas)
„simpatiškiausias žmogus“ (Sruoga), buvęs „reto paslaugumo, švelnumo ir
širdingumo“, „kantrus svetimoms nuomonėms, atlaidus kitų silpnybėms ir
trūkumams“ (Songaila), Dubeneckis, anot Galaunės, „nesigirdavo turįs sparnus“,
bet neabejotinai juos turėjęs, o Dauguvietis šį paveikslą papildo „drugio
sparnų“ metafora. Pastarasis jautėsi kažkiek atsakingas, arba manė, jog visi
atsakingi už tragišką kūrėjo likimą: „Jo švelnioji siela primindavo man drugio
sparnus. Jų liesti negalima. Į juos tegalima žiūrėti ir gėrėtis. O mes iš tų
sparnų padarėm sau vėduoklę, pigiai ir triviališkai pramogai“ [23]. Turbūt, dabar jau niekad nesužinosime, kas
buvo norėta tuo pasakyti.
Tiek tarpukariu, tiek atkūrus Nepriklausomybę
būta įvairių Dubeneckio atminimą įamžinimo planų: tai buvo siūloma Karo
muziejaus sodelyje pastatyti architekto biustą; tai name, kuriame jis gyveno,
įrengti memorialinį butą; gal parašyti ir išleisti apie jį monografiją; o gal
vesti ekskursijas po jo pastatytus Kauno namus. Niekas iš šio sąrašo taip ir
nebuvo įgyvendinta. Publikacijų išėjo mažai ir tos labai fragmentiškos;
memuaruose, nors visų, rodos, pažinotas ir gerbiamas, jis minimas retai. Tik
antkapinis paminklas kažkieno apipintas dirbtinėmis, taigi, nevystančiomis
baltosiomis rožėmis.
1931 m., dar architektui gyvam esant, Zikaro
buvo sukurtas Dubeneckio portretinis bareljefas-medalionas (vėliau panaudotas
antkapiniam paminklui); 1938 m. memorialinė lenta su užrašu: „Dail. architektas
Dubeneckis, V. D. Karo muziejaus rūmų meninės kompozicijos autorius” buvo
atidengta pačiame Vytauto Didžioje karo muziejuje; 1988 m. skulptoriaus Petro
Barono sukurtas jubiliejinis medalis architekto 100-tosioms gimimo metinėms.
Tai pačiais, jubiliejiniais metais prie XIX a. pabaigoje architekto Nikolajaus
Andrejevo statyto namo Vilniaus gatvės gale (Vilniaus g. 72), kurio antrame aukšte Dubeneckis 10 metų, iki mirties nuomavosi keturių
kambarių butą, buvo atidengta memorialinė lenta su skulptoriaus Stasio Žirgulio
sukurtu išraiškingu portretiniu bareljefu ir tekstu lietuvių ir rusų kalbomis.
Gėlėms skirta granito lentenėlė tuščia...
Landsbergis-Žemkalnis prisimena ateidavęs į šį
butą 1922 m.:
„Dar Architektų ar Inžinierių sąjungos Lietuvoje nebuvo suorganizuotos,
bet užuomazga Architektų sekcijai jau tais laikais Dubeneckio iniciatyva buvo
daroma. Ir aš, dar būdamas studentas, ir Kriščiukaitis,
paskui jaunesnysis Kazys Kriščiukaitis, irgi
architektas, ten dalyvavo. Ir (...) Kopylovas ateidavo, Verbickas ateidavo pas
Dubeneckį, kuris gyveno Prezidento gatvėj, dabar Vilniaus gatvė. Tuoj už teismo
rūmų, antrame aukšte, Dubeneckis turėjo savo butuką, kur mes kartais susirinkdavom
aptarti mūsų architektūros reikalų. Ypač senosios architektūros, paminklų
apsaugos klausimais“[24]
Išlikę du Dubeneckio piešiniai su
namų interiero fragmentais, manoma, gali vaizduoti jo paties butą. Viename jų matome
stovintį ant stalo rusišką „samovarą“, šalia jo – ąsotį ir lėkštę su peiliu;
antrame – apvalų staliuką prie lango, šalia – fotelį; ant staliuko stovi
butelis ir stiklinė. Pulgis Andriušis prisimena, kaip kartą sutiktas Didžiokas nusivedė
jį
„Prezidento gatvėj [taip anuomet vadinosi Vilniaus gatvės atkarpą
nuo Prezidentūros iki Laisvės alėjos] į didelį namą, barokiniai laiptai į antrą
aukštą, visur puošnūs senoviški ornamentai, atsiveria durys, ir atsirandame...
trijų sienų salėje su parketu, bet be jokio baldų pėdsako. Maniau, ves į
salioną ar į valgomąjį, bet šeimininkas V. Dubeneckis iš kito kambario tuoj
atnešė litrą degtinės ir sužiedėjusios duonos plutą, padėjo ant grindų ir
paprašė sėstis. Sukritom ant parketo ir ėmėm vaišintis“[25].
Šiame name paskutiniais Dubeneckio
gyvenimo metais lankėsis Dauguvietis taip pat prisimena
jo butą buvusį tuščią:
„Dubeneckio butas – pūstynė. Stalas, pora kėdžių;
valgomajame vėl stalas su kėdėmis; miegamajame viena lova, panaši ne tai į
katafalką, ne tai į senovinę skrynią. Tuščia, šalta ir nejauku. Jausti, kad čia
žmogus negyvena, kad visa tai tik laikinai, kad nė vienas daiktas neatvaizduoja
savo savininko, neslepia savy jo širdies arba proto trupinėlio. Ne butas, bet
laikina stovykla. Tai kur gi gyveno tas žmogus? Niekur. Arba, teisingiau
pasakyti, vien tik savy“[26].
Suprantama, kad
toks „memorialinis butas“ negalėjo būti įrengtas (nebent jame būtų eksponuojama tik butelis,
stiklinė ir „sužiedėjusios duonos pluta“). Dauguviečio liudijimu, po architekto mirties visas jo
turtas buvo įvertintas tik 450 litų. Pasakojama, kad po skyrybų likęs vienas
(vaikų neturėjo), globojo giminaitį, lyg ir sesers sūnų, tapusį našlaičiu kažin
kur Pietų Amerikoje (vieni sako, Argentinoje, kiti – Brazilijoje), vardu
Kolbergas (nors toks vardas labiau panašus į pavardę), pasirūpino jo atvykimu į
Kauną, leido į gimnaziją; vėliau, jau Songailos globojamas jaunuolis studijavo
architektūrą VDU, bet karo metu, ar tai 1942 m., tikriausiai atsitiktinai,
vokiečių buvo nušautas.
***
Kiek daugiau nei 10 metų Dubeneckis statė
Kaune. Per tą trumpą laiką jis, regis, nuėjo kelią nuo „istorizmo“ iki moderno.
„Istoristas“ jis buvo sąmoningas – tyrinėtojas ir stilizatorius, kuris
stengėsi, anot jo paties, ištiesti „architektūros lieptą int mūsų praeitį“[27]. Ta „mūsų“ praeitis apėmė tiek „liaudiškos“
lietuvių architektūros motyvus, tiek garbingų „viduramžių pilių“ idealizavimą,
tiek – ir ypač – jo širdžiai mielą neobaroką, primenantį jam Vilnių, lietuvių
apverkiamą prarastąją sostinę, o ir negausus barokas Kauno senamiestyje buvo jo
vertinamas, o seniausi jo pastatai (bene pirmą kartą) buvo jo profesionaliai
ištyrinėti. Anot jo, „senovės architektūra, sodžiaus
ornamentai, kiti liaudies kūrybos paminklai yra išminties ir kūrybinio įkvėpimo
šaltinis“[28] 1930 metais Dubeneckis buvo Vienožinskio įvertintas
kaip „labiausiai pasižymėjęs architektas Lietuvoje“, kuris, „susidomėjęs praėjusių Lietuvos epochų architektūra“, „bando ta
dvasia ir toliau rutulioti statybą Lietuvoje“[29].
Po
draugo mirties Songaila (taip pat didis neobaroko mylėtojas ir meistras)
apgailestavo, kad ankstyvieji Dubenecko darbai buvo „ir mastais, ir finansiniu
atžvilgiais tokie, kad jis negalėjo išplėsti savo meniškos kūrybos“[30]. Gražiai
ir teisingai, paneigdamas bet kokias jo stilių apibūdinančias „etiketes“, apie
Dubeneckio architektūrą kartą pasisakė Galaunė: „Vladimiras niekuomet
nebuvo nei griežtas klasicistas, nei baroko šalininkas, jį visuomet viliojo
tikslūs mastai, silueto grakštumas ir tasai taisyklingas elementų
santykiavimas, kuris daro tikslių kūno proporcijų įspūdį“[31].
Pirmas ir paskutinis Dubeneckio darbas Kaune
likimo valia tapo iš esmės vienas ir tas pats muziejus. Senasis Karo muziejus
buvo pirmas, o naujasis, jau Vytauto Didžiojo muziejus – jo paskutinis kūrinys.
Tą patį galima pasakyti ir apie kitą jo ankstyvąjį darbą – laikinąją M. K.
Čiurlionio galeriją. Abu muziejus architektas kūrė du kartus: pirmą – laikinus,
antrą – jau pastovius, bet taip jo ir nepamatytus.
***
Karo muziejus ir
jo sodelis (1921-1928)
Senasis Karo muziejus buvo Dubeneckio
perstatytas iš jojimo maniežo. Medinis klasicistinių formų rusų raitųjų žandarų
maniežas čia stovėjo dar iki 1847 m., vėliau prie jo buvo pristatytos (taip pat
medinės) Dono pėstininkų pulko kareivinės, o XIX a. pabaigoje iš rytų pusės –
dar ir mūrinė cerkvė. I pasaulinio karo metu vokiečiai šiame manieže padarė
kaip garažą.
Originalus Dubeneckio kūrinys buvo
pirmasis Karo muziejaus bokštas su kuorais, iškilęs senojo maniežo viduryje
kaip iškilmingas naujas įėjimas į muziejų (ir nieko bendro su buvusia cerkve,
kurios „likutis“ matosi 1921 m. nuotraukos kairėje, neturėjęs). Bokštas turėjo
priminti – ir priminė – viduramžių pilį. Būtų pastatęs ir visą naują muziejų
„pilies“ pavidalu, bet tokiam užmojui jauna valstybė lėšų neturėjo. Bokšte buvo
įstatytas Berlyne pagamintas Rochliz firmos laikrodis „ir nesudėtinga varpų
muzika, taip gerai visiems kauniečiams pažįstama ir tokia artima-sava“ [32], t.y. pirmasis kariljonas, sudarytas iš
Lietuvoje buvusių cerkvių varpų, per karą išvežtų į Rusiją, bet 1920 m.
gražintų; didžiausias varpas, anksčiau buvęs čia pat, Dono kazokų pulko
cerkvėje, mušė senojo bokšto laikrodžio valandas; ant bokšto buvo įtaisyti
Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų herbai. Senasis Karo muziejus buvo nugriautas
tik 1936 m., tad pastačius naują, kurį laiką sodelyje buvo du Dubeneckio
bokštai ir du laikrodžiai (bet tik vienas, senasis, kariljonas).
Kitokią pirmojo Karo
muziejaus bokšto atsiradimo istoriją savo atsiminimuose pasakoja Landsbergis-Žemkalnis, įsitikinęs, jog bokštas – tai
buvusio maniežo cerkvės „palikimas“. Šis pasakojimas nušviečia ir
prieštaringus muziejaus užsakovo – generolo Vlado Nagevičiaus ir architekto
santykius: Dubeneckis entuziastingai sutiko dirbti prie muziejaus statybų be
jokio atlygio, buvo išnaudojamas, o kilus konfliktui, buvo priekaištaujama dėl
jo nelietuviškos kilmės. Cerkvės bokšto pavertimą Karo
muziejaus bokštu, kuriuo jis atvirai bjaurisi, Landsbergis
priskiria generolo Nagevičiaus „patriotinei“, prarasto Vilniaus ilgesio
padiktuotai užgaidai. Anot Landsbergio, architekto kūrybinio darbo šiuo atveju
visiškai nebuvo, o buvo tik epizodiškas jo
dalyvavimas statybose, darbas, kurį jis iš pradžių savanoriškai prisiėmė, bet vėliau
išmaniai jo kratėsi, tad visa „kaltė“ už „klaikaus“ bokšto atsiradimą krenta
ant Nagevičiaus galvos. Užpykęs, Nagevičius išvadino nemokamai jam dirbusį
Dubeneckį „žydeliu iš Vilniaus, o ne architektu“ (tuo pasiūlydamas dar vieną jo
kilmės versiją).
„Netoliese [nuo Dubeneckio
ir Songalos „kontoros“] buvo Karo muziejus, kurį kūrė generolas Nagevičius.
(...) Ten būta cerkvės, o tą cerkvę generolas Nagevičius pavertė Karo
muziejumi. Pati cerkvė buvo paskirta karo eksponatams, o cerkvės bokštas tapo
improvizuotas „Vilniaus Gedimino bokštas“. Žinoma, improvizacija buvo gana
klaiki ir neestetiška. Bet iš idėjos Nagevičius būtinai norėjo, kad Kaune
dominuotų „Gedimino bokštas“. Kadangi finansai buvo labai riboti, Nagevičius
negaudavo subsidijų, tai jam buvo reikalingi inžinierius, architektas,
patarėjai, kuriems nereiktų algos mokėti. Tai jis pasikvietė, įprašė Dubeneckį
kaip vyriausiąjį to muziejaus prižiūrėtoją architektą ir taip toliau.
Dubeneckis neatsisakė, jis mielai sutiko padėti, tačiau aiškiai pasakė
Nagevičiui, kad jis neapsiima būti tokiu atsakingu architektu, kuris vestu visą
statybą ir projektavimus. Tiktai pažadėjo jam, jeigu kartais reikės kokių nors
patarimų, tai esąs jo paslaugom. Žinoma, generolas nagevičius buvo baisiai tuo
sužavėtas ir be saiko trukdė Dubeneckio darbą architektų kontoroj“.
„Būdavo ir kuriozų.
Dubeneckis mėgdavo išgerti. Songaila labai mėgdavo vaišinti kava. Tai ten
bedirbant būdavo labai įdomių pasikalbėjimų. Songaila visada „užfundydavo“
kavos. Jis nebuvo šykštus šiuo atžvilgiu, labai draugiškas, kaip ir Dubeneckis.
Mes tokia maža grupelė, ten jausdavomės labai šeimyniškai ir gražiai. Bet visą
darbą trukdė generolas Nagevičius. Jam būtinai visuomet kažko reikėdavo, kas
nors užkliūdavo. Ko gi netrukdysi, jiegu jisai neturi nuolatinio techniko, o
čia pat, vos pora žingsnių – Dubeneckis! Tai jis Dubeneckį ir šiaip ir taip.
Nebūdavo dienos, kad nešauktų jo prie Karo muziejaus. Ir vieną sykį, jau antrą
ar trečią iš eilės, ateina kareivis ir sako: „Gospodin general trebujet vas na
postroiku, professor“.
Taip kreipėsi į Dubeneckį.
Mat jis nekalbėjo lietuviškai; ir Songaila, ir Dubeneckis kalbėjo rusiškai. Jie
lietuviškai nekalbėdavo ir nemokėjo tos kalbos. Tai Nagevičius, norėdamas
mažesnių nesusipratimų dėl kalbos siųsdavo kareivį, mokantį rusiškai. O
Dubeneckis sako kareiviui: „Ty skaži svojemu generalu, čto Dubeneckogo niet
doma“. Kareivis sako „Slušajus“, pasisuko ir
išėjo. Žinoma, nebūtų kareivis – jis nuėjo pas generolą ir sako: Dubeneckis
liepė pasakyti tamstai, kad jo nėra namie. Nagevičius pasiuto, pamanė, kad čia
disciplinos ardymas, tvarkos ardymas, kaip taip įžūliai galėjo atsakyti –
pasakyk generolui, kad jo nėra namie! Buvo baisiai įpykęs ir įniršęs. Po to,
antrą ar trečią dieną jis mane pasitinka ir sako: „O, kapitone, aš girdėjau,
kad jūs ruošiatės studijuoti architektūrą ir važiuoti į užsienį?“. Landsbergiui
atsakius teigiamai, „O, – sako jis,
– tai labai gerai, puiku, mes architektų
visai neturim. Ką gi yra vienas architektas, tas Songaila, vadinamas
profesorius, kuris nė lietuvių kalbos nemoka, nieko. Ot, tamsta baigsi, tai
turėsime antrą tikrą savo architektą“.
Aš sakau: „Generole, mes
juk turime Dubeneckį – puikus architektas...“ – „Dubeneckį? Jis ne architektas
– žydelis iš Vilniaus. Koks jis architektas!“
(...) Po metų, kai aš
grįžau mėnesiui į Lietuvą iš Romos ir sutikau Nagevičių, jis labai apsidžiaugė
ir sako: „Na, kapitone, kaip gi sekasi? Ar greit jau tapsi architektu? Tu būsi
mūsų trečias architektas.“ Aš sakau: „Kodėl trečias?“ Na, sako, turim Songailą,
turim Dubeneckį, baigsi pats būsi trečias. Atseit, jau viskas buvo susitvarkę,
Nagevičius vis tiek be Dubeneckio neapsiejo, ir teko jam rasti su Dubeneckiu
kažkokį modus vivendi“[33].
Prie kuklaus Karo muziejaus sodelio, šios, anot
Vytauto Bičiūno, „žymiausiai tautos ir svetimšalių gerbiamos Kauno vietos“[35], puoselėjimo Dubeneckis irgi nemažai
prisidėjo. Tais pačiais 1921 m. jis suprojektavo paminklą „Žuvusiems už
Lietuvos laisvę“, kuriam bronzinį mergaitės bareljefą sukūrė Juozas Zikaras.
Anuomet einantis Prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis ta proga išleido
specialų įsakymą, kuriame sakoma: „Patsai paminklas žymėtinas savo originalumu:
jis nežiba puikumu ar išdidumu, bet yra paprastas ir liūdnas, kaip ir mūsų tyki
vargingoji senovė“ [36]. Pinigų trūko. Akmenys paminklui padėjo
surinkti Susisiekimo ministerija; Zikaro bareljefą išliejo Siaurųjų
geležinkelių dirbtuvės už dyka, o skulptoriui už darbą sumokėjo amerikiečiai;
paminklą vainikuojantis metalinis kryžius tik vėliau buvo padovanotas Plungės
klebono. Stulginskis pareiškė padėką už paminklą Karo muziejaus įkūrėjui
generolui leitenantui Vladui Nagevičiui ir Zikarui, bet Dubeneckio nepaminėjo.
Zikaro „Laisvės angelas“ sodelyje buvo pastatytas 1928 m. Jo architektas, kaip
ir metais anksčiau pastatyto Jono Basanavičiaus biusto, taip pat buvo
Dubeneckis.
***
Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija (1922-1926)
Vienas nedaugelių išlikusių „autentiškų“ ir nepasikeitusių
Dubeneckio kūrinių – pastatų kompleksas Ąžuolų kalne (dabar vadinamame Pelėdų
kalnu).
Gimnazijos gatve kildami į kalną ir pasukdami į dešinę
kartu su A. Mackevičiaus gatve, kairėje pamatysime „geležinę tvorą su
cementinėmis pelėdoms ant mūro stulpų“ [37]. Pro aptrupėjusius vartus su vazomis (ir dar vieną Vinco Grybo
pelėdą ant vartelių) įeiname į Meno mokyklos teritoriją. Tarpukariu ši vieta
buvo populiariai vadinama „batareika“, nes čia buvo rusų tvirtovės IX baterija
su požeminiais kazematais (rūsiais). Apie būtinybę besimokantiems dailiųjų menų
turėti tam specialias patalpas pradėta kalbėti jau 1920 m. (tuo metu veikiantys
„paišybos kursai“ glaudėsi Liaudies namuose, kur turėjo vieną kambarėlį ir
virtuvę).
1922
m. įkurtos Meno mokyklos pastato statyba rūpinosi mokyklos direktorius Justinas
Vienožinskis. Kadangi Kauno burmistras Jonas Vileišis atsisakė suteikti mieste
sklypą Meno mokyklai, Vienožinskis kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad „padėtų
parūpinti Meno mokyklai buvusios Kauno tvirtovės devintosios baterijos sklypą
Ąžuolų kalne su likusiais dviem karinių įrenginių rūsiais“. Rūsiuose jis
planavo įrengti gipso liejyklą ir patalpas mokinių darbams laikyti. „Ąžuolų
kalnas buvo už miesto ribos, Steigiamojo seimo atidarymo dieną apsodintas
ąžuolais, nuo jo atsiveria gražus vaizdas į miestą. Ir ploto ten buvo
pakankamai įrengti mokyklos parką“ [38]. Švietimo ministerijai tarpininkaujant,
sklypas buvo paskirtas, nors šį paskyrimą iš pradžių užprotestavo Krašto
apsaugos ministerija. Tačiau svarbiausi valdžios sąlyga buvo pigumas, tad
mokyklai buvo siūloma pasistatyti viso labo du medinius namelius. Teko imtis
gudrybių. Vėliau Vienožinskis šias mokyklos statybų aplinkybes taip aprašė: „Iš
pradžios arch. Dubeneckis suprojektavo dviejų mažų namukų (projektą) braižinį
ir paruošė sąmatą. (... ) projektas Švietimo ministerijos buvo priimtas. Tuomet
vietoj dviejų medinių suprojektavome vieną mūrinį rūmą. Reikėjo atitinkamai
valstybės organus įtikinti, kad toks namas ne ką brangiau kainuos. Sumanymas
pavyko. (...) Patvirtintas namų projektas buvo panašus į paprastą sandėlį –
taip projektavome tam, kad statybos pradžiai būtų lengviau gauti lėšų“ [39]. Tad vėliau projektas buvo dar kartą
koreguotas: atsirado frontonas ir studijų patalpos mansardoje. Kadangi nebuvo
pinigų darbininkams užmokėti, Vienožinskis per Švietimo ministeriją paprašė
Kauno kalėjimo viršininką, kad paskirtų kalinių „mokyklos sklypui Ąžuolų kalne
išlyginti“. Kaliniai buvo paskirti ir dirbo mokyklos statyboje su kalėjimo
sargyba, o jiems talkininkavo mokyklos mokytojai ir mokiniai. Tuo vargai
nesibaigė. „Kauno miesto burmistras, sužinojęs apie pasiruošimą statyboms
Ąžuolų kalne, pareiškė, kad sklypas yra savavališkai užgrobtas, ir pateikė šį
klausimą svarstyti Ministrų kabinetui. Esą Ąžuolų kalne numatyta statyti Seimo
rūmus“. Tuomet mokytojai ir mokiniai „per vieną naktį, vadovaujami V.
Dubeneckio ir J. Vienožinskio, iškasė pamatams griovius, suritino akmenis,
užliejo cementu, ir galutinai užbaigę pamatus, pradėjo mūryti sieną“ [40]. Atvykusi policija nesiryžo stabdyti darbų.
Bet ir tai dar buvo ne viskas. Sužinojus, kad projektas buvo pakeistas ir
Mokyklos rūmai bus visai ne tokie kuklūs, kaip buvo sutarta, finansavimas buvo
nutrauktas, o burmistras Vileišis (per Kauno miesto atstatymo komisiją) šią
situaciją pasistengė išnaudoti, pareiškęs, kad projektas nepatvirtintas. 1923
m. pavasarį statybos sustojo, nes pinigų daugiau nebuvo, o Švietimo ministras
dėl išaugusios sąmatos jau grasino Vienožinskiui kalėjimu. „Prie visų kitų
rūpesčių prisidėjo dar ir tas, kad valstybės kontrolė, tikrindama Meno mokyklos
rūmų statybos eigą, užprotestavo V. Dubeneckio ir mokyklos statybos komiteto
sutartį ir nesutiko, kad būtų mokamas atlyginimas V. Dubeneckiui“[41]. Atlyginimo mokėjimas buvo nutrauktas (nors jis
ir taip buvo mokamas pagal patvirtintą sąmatą, o ne pagal realią). „Dubeneckis
Meno mokyklos pastatą baigė, nors 1924 m. vasario 26 d. dar nebuvo gavęs jam
priklausančio atlyginimo“ [42].
O 1923 m. mokykla jau dirbo naujuose, užmiesčio
dvarą primenančiuose Dubeneckio pastatytuose rūmuose. Keturios (ir vėl)
didingos pagrindinio fasado kolonos ir aukštas trikampis frontonas su dantytu
karnizu byloja apie neoklasicistinį sumanymą (Andriušis rūmus pavadino „graikiška šventove“[43]), o „trapecinis“, laužtais galais stogas primena
lietuvišką kaimo sodybą. Neoklasicistinė didybė čia organiškai susijungia su
kaimo kuklumu; vis dėlto dviejų aukštų su pastoge „dvaras“ visuose lygmenyse ir
iš visų pusių stebina savo didžiuliais smulkiai padalytais langais,
proporcingai kiekviename aukšte mažėjančiais, pro kuriuos į patalpas sklinda
menininkams būtina šviesa; pastogėje, skirtoje dėstytojų studijoms, buvo
įrengtos dar ir stoglangiai. „Dvaro“ įvaizdis palaikomas ir vidiniu
išplanavimu: dviejų maršų iškilmingi (bet iš tikrųjų, labai kuklūs) laiptai veda į antrame aukšte esančią salę su mažyčiu kampuotu balkonėliu, į kurį išeinama iš pastogės. Salės lubose šviečia netikėto art deco stiliaus šviestuvas-stoglangis.
Visus, jau beveik 95 metus Dubeneckio sukurtame
name buvo mokoma meno (tarybiniais laikais – amato). 1940 m. Meno mokyklos
pagrindu buvo įsteigtas Kauno taikomosios dailės institutas. 1951 m. institutą
uždarė ir vietoj jo įkūrė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą; nuo
1989 m. – tai Justino Vienožinskio aukštesnioji meno mokykla; dabar – Kauno
kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas.
Išliko 1927 m. Dubeneckio projektas, skirtas
Meno mokyklos dailiųjų amatų dirbtuvių pastatui: namas turėjo būti stačiakampės
formos, dviejų aukštu, su dekoruotais apvadais išryškintu langu virš centrinio
įėjimo, panašiomis centrinėmis durimis ir priešais jas stovinčiomis
dekoratyvinėmis vazomis; iš galų – trikampiai mansardų frontonai. Architektas
(be jokio atlyginimo) parengė ir sąmatą. Bet dirbtuvės nebuvo pastatytos.
Gelsvai tinkuota laikinoji M. K. Čiurlionio
galerija stovi atokiau, mokyklos dešinėje. Ji statyta kiek vėliau nei mokykla,
1925 -1926 m. Čiurlionio paveikslai I pasaulinio karo metu buvo išvežti iš
Vilniaus į Maskvą, ir tik po ilgų pastangų ir derybų, 1920 m. buvo grąžinti į
Kauną. Turėti jiems skirtą galeriją jaunai valstybei buvo jei ne garbės, tai
prestižo bei įvaizdžio reikalas. Tad po metų, 1921 m. gruodžio 13 dieną
Lietuvos Steigiamojo Seimo buvo priimtas Čiurlionio galerijos įstatymas; o dar
po kelių mėnesių, 1922 m. vasarį Švietimo ministerija paveikslus iš Sofijos
Kymantaitės-Čiurlioninies išpirko. Be to, galerija įsigijo ir kitų lietuvių
menininkų kūrinių bei „paveldėjo“ Lietuvių dailės draugijos prieš I pasaulinį
karą surinktą liaudies meno kolekciją. Bet patalpų šiems kūriniams laikyti
nebuvo, nebuvo ir pinigų tokioms patalpoms pastatyti. Porą metų paveikslai
stovėjo sukrauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos kambaryje, Maironio gatvėje
(dabar Maironio g. 11). Po ilgų reikalavimų ir net grasinimo streikų Meno
mokyklai buvo leista statyti „flygelį“, laikinai skirtą galerijai, tam tikslui
buvo skirti pinigai.
Tuo tarpu Dubeneckis sukūrė įsimintiną
galerijos projektą: ant aukšto trijų pakopų pylimo stovintis, kuorų „karūna“
vainikuotas, dviejų masyvių rizalitų, apsuptų didingu stačiakampių kolonų,
įrėmintas, muziejus turėjo iš tolo matytis šioje, ir taip aukštoje Kauno
vietoje; priešais įrengtoje terasoje dar buvo numatyta pastatyti didžiulę skulptūrą – Petro Rimšo dar 1916 metais sukurtą
„Skausmą“. Suprantama,
tokia galerija niekad nebuvo pastatyta, tik jos kuorų atgarsiai modifikavosi iš
senąjį Karo muziejaus „pilies“ bokštą primenančius į naujo Vytauto Didžiojo
kultūros muziejaus modernią ir tikrai „čiurlionišką“ karūną. Galaunė savo prisiminimuose vis pabrėžia, jog „prof.
V. Dubeneckis buvo Čiurlionio galerijos laikinų ir nuolatinių rūmų pastatų
projektų autorius. Muziejaus reikalai jam buvo artimi ne vien kaip projekto
autoriui, bet ir kaip praeities kultūros paminklų dideliam mylėtojui“[44].
Ir vėl pinigų nebuvo. Tik 1924 m. buvo pradėta
statyti „laikiną“ galeriją, ir tai – iš susprogdintos baterijos plytų. Šį kartą
projektas buvo labai paprastas – stačiakampis. 1925 m. rugsėjo mėnesį pastatas
dar nebuvo baigtas, bet jubiliejinė Čiurlionio darbų paroda, skirta jo 50-tųjų
gimimo metinių minėjimui, jame jau įvyko, o gruodžio 13 d. galerija su
nuolatine ekspozicija buvo atidaryta. Trijose antro aukšto salėse buvo
eksponuojami Čiurlionio paveikslai, piešiniai ir grafika, ketvirtoje – kitų
lietuvių menininkų darbai. Galerija buvo baigta tik kitų metų rudenį. Joje buvo
įdarbinti keturi žmonės: direktorius Paulius Galaunė, sekretorius Viktoras
Kuprevičius, kūrikas ir durininkas-salių prižiūrėtojas; be to, Meno mokyklos
mokiniai buvo laikinai samdomi konservuoti meno kūrinius.
Galerijos pastatas nė kiek nepanašus į savo
neoklasiškai-liaudišką kaimyną. Jo formų kuklumą su kaupu „kompensuoja“ art
nouveau detalių žavesys. Aukštas, per abu aukštus iškylantis portalas su
karnizu ir viršulangiu įrėmintas dviem kolonomis, tarp kurių bėga reljefinės
augalinio ornamento juostos. Kolonos „pustos“, jų kapitoliai žaismingai
„užrėstos“; kuklias ‚dekoracijas“ turi taip pat šoninis ir galinis fasadai;
pastarasis – dar ir didelį pusapvalų laiptinės langą. Ekspozicijai skirtos
antro aukšto patalpos neturi langų, bet apšviečiamos per stoglangius, iš išorės
užstojamus plataus atiko. Pagrindiniame fasade vietoje antro aukšto langų
padarytos dvi tuščios, negilios horizontalios nišos, simetriškai iš abiejų
portalo pusių. Manoma, kad jos buvo skirtos reljefinėms kompozicijoms, kurioms
sukurti pritrūko lėšų.
Lėšų trūko ir interjerui. Vestibiulio kolonos
ir laiptų turėklai su baliustromis imituoja juodą marmurą, bet pagamintos iš
medžio ir cemento. Kai kurios interjero detalės (šviestuvai, durų rankenos) išliko
abiejuose pastatuos. Žinovai džiaugėsi tuo, kad išliko „batų purvui valyti
skirti stacionarūs metaliniai brauktuvai lauke prie įėjimo į galeriją“ [45],
bet dabar jų jau nebėra. Galerijos vestibiulio grindys, dekoruotos
juodai baltais „šachmatų“ kvadratais, tarybiniais laikais buvo uždengtos
linoleumu.
Galerija išsikraustė į Vytauto Didžiojo
kultūros muziejų 1937 m., o jos pastatas atiteko Meno mokyklai. 1995 m. čia
buvo aukštesniosios meno mokyklos dirbtuvės. Jos darbuotojai pasakojo, jog
mieste besilankantys vyresnio amžiaus Amerikos lietuviai nori pamatyti senąją
galeriją, kurią lankė jaunystėje, tačiau jos būklė tokia, kad gėda turistams
parodyti. Neseniai mokyklos pastatas buvo restauruotas ir dabar šviečia
baltomis kolonomis, bet galerija, apie kurią 1935 m. buvo rašoma, jog jos „nė
vienas svetimšalis turistas nepamiršta aplankyti“[46], restauratorių seniai nėra mačiusi.
***
„Ragučio“ gyvenamasis namas (1922-1923)
Alaus daryklai „Ragutis“ priklausęs namas,
pastatytas daryklos teritorijoje (Savanorių pr. 9), žymi „tautinio stiliaus“
Kauno architektūroje pradžią. Trijų aukštų su mansarda ir pusrūsiu nuomojamų
butų namas buvo sukurtas anuomet
kartų dirbančių dviejų architektų
– Dubeneckio ir Songailos – 1922-1923 m. Tai buvo keisti metai daryklos
istorijoje. Buvęs Bliumentalių bravoras 1922 m. pradžioje priklausė Vulfui
Frenkeliui. Tais metais buvo įkurta akcinė bendrovė, o daryklai suteiktas
lietuviškas „Ragučio“ pavadinimas. Frenkelis liko daryklos akcininku kartu su
savo draugu, pusiau komercinio Prekybos ir pramonės banko pirmininku (ir
buvusiu finansų ministru) Martynu Yču; abu buvo pagarsėję „apsukrūs“
verslininkai. Prie kompanijos prisidėjo teisininkas, Nepriklausomybės akto
signataras Jokūbas Šernas bei to paties banko direktorius Adomas Prūsas.
Darykla buvo modernizuota, bet bendrovė mokesčių nemokėjo.
Pastatyti namą užsakė pats Frenkelis. Nijolė
Lukšionytė-Tolvaišienė yra teigusi, jog šis, vienas pirmųjų Laikinojoje
sostinėje iškilusių didelių gyvenamųjų namų nebuvo naujai pastatytas, bet
perstatytas ir padidintas buvęs alaus daryklos korpusas [47]
(gal todėl jo pastatymo data nurodoma
1918 m.). Stilizuoti namo frontonai su voliutomis, giluminis portalas su
karpyta arka ir žibintu žalio stiklo viršulangyje yra aiškiai neobarokinės
prigimties, o dekoratyvinės detalės vėl primena art nouveau motyvus. Pats
Dubeneckis sakė, kad šio „namo fasadas suriša mus su Kauno baroko tradicijomis
(Maironio namai senajame mieste, dvas. Seminarijos kieme namai)“ [48].
Pagrindinį namo fasadą puošia du erkeriai,
viršuje sujungti laužytu karnizu; jų vidiniais šonais bėga dekoratyvinės
juostos, padarytos sgrafito technika, kurių augaliniame ornamente bene pirmą
kartą atpažįstamas „tulpių“ motyvas, kuris, kaip ir medžio drožybos imitacija
papuošti centriniai langai, priskiriamas „tautinio stiliaus“ apraiškoms.
Erkeriai papuošti dar ir „Ragučio“ emblematika: ragų formos bokalai „susipina“
su raide „R“; o pietvakarinio fasado fryze užrašytas firminis „Ragučio“ vardas.
Galinis, į daryklos kiemą žiūrintis fasadas netinkuotas, raudonų plytų, su
keliais išlikusiais balkonais. Centrinėje laiptinėje išliko metalinės laiptų
turėklai, papuošti girliandomis.
Tarybiniais laikais name buvo įkurdintas Maisto
pramonės technikumas; vėliau – alaus gamyklos bendrabutis. Nepriklausomybės
pradžioje bendrabutis virto daugiabučiu. 2003 m. namo savininkė vis dar buvo
akcinė bendrovė „Kauno alus“ (buvęs „Ragutis“), kuri namą pardavė UAB
„Agroneta“ kartu su visais gyventojais. 2006 m. gyventojus norėta iškelti, nes
namas buvo pripažintas esantis avarinis ir gyventi netinkamas. Name buvo
išjungtas šildymas ir elektra, tačiau jo gyventojai, apie 10 šeimų, išsikelti
atsisakė. Tuomet niekas neprisiminė, kad šis, „senoviniu“ vadinamas namas yra
Dubeneckio ir Songailos kūrinys. 2015 m. namas buvo labai apleistas, nors tuo
pačiu metu surašytas Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas skelbia:
„bendra namo būklė patenkinama“.
***
Valstybės teatras (1923–1925)
1923-1925 m. abu architektai – Dubeneckis ir Songaila – kartu
perstatė Valstybės teatrą, paversdami jį mažu neobarokiniu šedevru.
Pirmasis Kauno Miesto teatras buvo pastatytas
1890-1891 m. žymaus architekto Justino Golinevičiaus; pastato pradžia buvo
Miesto sodo paviljonas, savo ruožtu perstatytas iš mūrinės duonos kepyklos (ši
kepykla iki šiol slepiasi kažkur Muzikinio teatro viduje). Istoristinis
pastatas jau tada turėjo nedidelį neobarokinį frontoną ir pusapskričių arkų
langus pirmame aukšte, bet buvo dar mažesnis ir sykiu „krėsnas“. Salė buvo
keturkampė (visai ne „teatrinė“) su dviem balkonais bei dviem ložėmis ir
talpino vos daugiau kaip 450 žiūrovų.
Rekonstrukcija pirmiausiai padidino salę iki
763-jų vietų, suteikė jai „teatrinę“ pasagos formą, balkonai tapo aptakūs
(dabar jų buvo jau trys), atsirado trečioji ložė, buvo įrengta orkestro duobė,
scenos mechanizmas. Akustiškai ir estetiškai patobulino lubas: padarė skliautą
iš nendrių bei gipso ir pakabino jį ant medinių konstrukcijų, kurias
suprojektavo inžinierius Pranas Morkūnas. Dabar tai buvo tikras operos teatras
su puikia akustika. Dubeneckis suprojektavo naujus interjero baldus ir
„tautinį“ apdailos dekorą: patalpos pasipuošė tulpių, saulučių, lelijų
ornamentika „tautinio“ art nouveau
stiliaus. Ano meto spaudoje pastatas net buvo vadinamas „tulpių rūmais“ [49]. Naujas teatro fasadas primena tikrus
barokinius rūmus: portalas su trimis smulkiai padalytomis pusarkinėmis durimis
ir aukštais pusarkiniais langais antrame aukšte vainikuojamas aukštu neobarokinį
frontonu, o iš šonų išsiskleidžia barokinėmis klostėmis. Rodos, visos jo
linijos yra aptakios.
Dabar teatras yra dar didesnis. Nauja
„grandiozinė“ rekonstrukcija prasidėjo jau po penkerių metų, tuometinio teatro
direktoriaus Andriaus Oleko-Žilinsko iniciatyva. Projektas buvo patikėtas
Vytautui Landsbergiui. 1930-1933 m. šoninių „sparnų“ pailginimas ir
paaukštinimas, bei modernus galinis Kęstučio gatvės fasadas Dubeneckio ir
Songailos darbo nesugadino [50]. Abiems teatro fojė
Landsbergis sukūrė naujus baldus.
***
„Lietuvos“ viešbutis (1925)
Visas didelis sklypas Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės
kampe XIX a. pabaigoje priklausė Izidoriui ir Rachilei Volkovyskiams. Jie 1899
m. ir pasistatė Nikolajaus Andrejevo suprojektuotą „Metropolio“ viešbutį su
restoranu kampe. Šalia, dabartinėje S. Daukanto gatvėje, stovėjo vieno aukšto
su mezoninu namas, kuriame sklypo savininkai gyveno. 1915 m. Valkovyskiai buvo
išvežti (ar patys išvažiavo) į Rusija ir nebegrįžo.
Kaunui tapus Laikinąja sostine, iškilo būtinybė
mieste turėti bent vieną „vakarietišką“ viešbutį. Atvykę užsieniečiai, ypač
diplomatai, skundėsi nepakenčiamomis sąlygomis „Metropolyje“, kuris buvo
laikomas geriausiu viešbučiu Kaune. Pasakojama, kad vienas anglų generolas
(pavarde Croisier) tuometiniam užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui
tiesiai šviesiai pareiškė, jog „esamom sąlygom Kauno mieste bent vieno padoraus
viešbučio įsitaisymas yra valstybinės reikšmės reikalas, kadangi visame Kaune
nėra nė vieno tokio viešbučio, kuriame užsienietis galėtų padoriai permiegoti
ir pasinaudoti bent minimaliais patogumais, kurie visoje Vakarų Europoje yra
savaime suprantamas dalykas“. Tad buvo nuspręsta „pasistatydinti bent vieną
padorų viešbutį, kad atvykę iš užsienio svečiai turėtų kur pernakvoti. (...) Po
ilgesnio svarstymo ministrų kabinetas nutarė miesto centre esantį „Metropolio“
viešbutį nupirkti iš privačių savininkų, jį tinkamai suremontuoti, įrengti jame
bent minimalius viešbučiams reikalingus patogumus. Šiam tikslui buvo nutarta
įsteigti specialią „Lietuvos Viešbučio“ akcinę bendrovę, kurios akcijas išpirks
valstybės iždas. Taip atsirado Kaune pirmas ir kol kas vienintelis valstybinis
viešbutis, iš „Metropolio“ persikrikštijęs „Lietuvos viešbučio“ vardu. Po
kelerių metų jis buvo praplėstas, pristačius naują, visai modernišką priestatą“.
Tiksliau sakant, buvęs Volkovyskių namas (kuriame,
kaip buvo minėta, buvo įsikūrusi paties Dubeneckio ir Songailos „kontora“) buvo nugriautas, o jo vietoje pastatytas naujas trijų
aukštų viešbučio pastatas. Abu pastatai iki 1932 m. oficialiai priklausė Užsienio
reikalų ministerijai, kurios įgaliotinis, toksai Daukša, išsinuomavo „Metropolį", o įkūrus
akcinę bendrovę „Lietuvos viešbutis“ tapo jos direktorius.
Taip Dubeneckis pastatė „Lietuvos“ viešbutį,
puošnų, su neobaroko elementais. Virš pagrindinio portalo kyla aptakus erkeris,
vainikuojamas puskupoliu; atiko baliustrada, papuošta dekoratyvinėmis vazomis,
susišaukia su nedideliais balkonais, o dviejuose simetriškuose atiko kartušuose
(panašiai kaip ant „Ragučio“ namo) įrašyti viešbučio inicialai – LV. Viešbučio
interjere taip pat pastebimos „tautinio stiliaus“ užuominos. Viešbutyje išliko kai kurie pagal Dubeneckio
eskizus sukurti baldai.
Nors ne pačioje centrinėje gatvėje įsikūręs,
viešbutis buvo prestižinis, skirtas užsienio svečiams. Dabar „Lietuvos“
viešbučio šlovė išblėso, bet jis vis dar veikia senuoju „Metropolio“ vardu.
Nemažai degtinėlės čia buvo išlakta studentiškais metais, nemažai ašarų
pralieta.
***
„Amlito“ dirbtuvės (1925-1929)
Keistas pastatas Kęstučio gatvėje netoli Muzikinio teatro –
tai buvusios Amerikos lietuvių akcinės bendrovės („Amlit“) dirbtuvės-parduotuvė
(Kęstučio g. 72). Statytas 1925 m. puošnus pastatas su keturiom (ir vėl!)
puskolonėmis ir laiptuotu atiku, buvo Dubeneckio, „Amlito“ statybos skyriuje
1920-1923 metais dirbusio, projektuotas; kaip ir kieme esantis priestatas,
statytas 1929 m. Pastato viduje –
gelžbetoninių rėmų halė su giliu rūsiu. (Išliko 1923
metais padarytas pirmasis, neįgyventas fasado projektas su neobarokiniu
frontonu, papuoštu dekoratyvine vaza, ir stogo baliustrada.) Pastate
įsikūrė „Amlito“ kontora“, buvo prekiaujama traktoriais bei Fordo ir Linkolno
automobiliais, remontuojama techniką. Nuo 1929 metų čia buvo renkami „lietuviški“ autobusai: ant
Fordo važiuoklių montuojami mediniai kėbulai; taip pat gaminami populiarūs
„Amlit“ dviračiai. Šalia, Kęstučio ir Maironio gatvių sankryžoje, buvo architekto
Arno Funko pastatytas šios bendrovės garažas. Dirbtuvės, tik jau kitų
„šeimininkų“, veikė ir II pasaulinio karo metu, autobusų gamybos ir remonto
dirbtuvės čia buvo ir po karo. Atkūrus Nepriklausomybę, patalpas privatizavo
Kęstutis Indziulas, 2015 m. norėjęs čia įkurti Transporto muziejų. Neseniai
pastatas buvo restauruojamas: naujai nutinkuotas, atidengtos virtinų ir
paradinių durų angos, tačiau kad kas būtų juo naudojasis, nesimato. Aklinai
uždaryti metaliniai teritorijos vartai neleidžia pamatyti kiemo priestato.
***
Jurgio Venckūno balneoterapijos gydykla (1927)
Dar vienas keistas pastatas, tiksliau, keistos
paskirties du (ar netgi trys) pastatai – mineralinio purvo ir vandenų gydyklos
komplekso dalis (Laisvės al. 26 ir 26a). Taip, taip, tarpukariu Kaunas trumpam
buvo tapęs kurortinis miestas, kai 1926 m. Šančiuose buvo rastas mineralinio
vandens šaltinis. Ano meto spaudoje buvo rašoma, kad „Šančių versmė prilygsta
Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų šalių kurortų sieros šaltiniams“ [51].
Du visiškai skirtingi gydyklos pastatai
Dubeneckio buvo suprojektuoti 1927 m. gydytojo Jurgio Venckūno užsakymu. Prie
Laisvės alėjos stovintis namas mažiukas, vieno aukšto, su dviem langais ir
dviem puskolonėmis įrėminta lodžija pagrindiniame fasade; virš lodžijos iškyla
lenktas neobarokinis frontonėlis. (Apie prijungto prie jo trijų aukštų namą
nieko kol kas sužinoti nepavyko.) Ant namo yra memorialinė lenta: „Šiame name
1927-1932 m. veikė Kauno kurorto įkūrėjo gyd. balneologo Jurgio Venckūno
įsteigta Šančių versmės mineralinio vandens gydykla“. Deja, po penkerių metų
Kauno kurortas užsidarė, nes Venckūnas nerado finansavimo ir negalėjo grąžinti
paimtos paskolos.
Pro vartelius patenkami į kiemą, kuriame stovi
neoklasicistinis flygelis (Laisvės al. 26a), taip pat mažiukas, vieno aukšto,
bet jo dešinėje – masyvus portikas su keturių kolonų (ir vėl!) kolonada bei
trikampiu frontonu. Čia Venckūnas įrengė 6 kambarius su voniomis, pripildytomis
iš Šančių vežamu mineraliniu vandeniu; rūsyje buvo vandens šildymo įrenginiai. Išliko šio pastato nuotrauka, kurioje jis dar
netinkuotas, o virš kolonados puikuojasi didžiulis užrašas: „MINERALINĖS
VONIOS“; bet įdomiausia toje nuotraukoj – langai: kiekvieno siauro langelio
viršutinė dalis turi maždaug tokios formos – XI IX – figūrinį skaldymą.
***
Tarp neišlikusių Dubeneckio darbų
minimi Šaulių sąjungos namų flygeliai
(1928).
1928 m. Dubeneckis suprojektavo Šaulių sąjungai du dviejų
aukštų flygelius, kurie buvo priglausti prie vieno seniausio Laisvės alėjos
namo kiemo rizalitų (Laisvės al. 34). Ant projekto išliko architekto
pasirašytas užrašas lietuvių kalba. Jis siūlė ir visą namą pertvarkyti, bet
Šaulių sąjunga atsisakė ir apsiribojo namo remontu, kurį atliko Antanas
Jokimas, o Dubeneckis tik „prižiūrėjo“. Pasak Lukšionytės-Tolvaišienės, namo
šeimininkai „tokiu būdu išsaugojo bent dalį pirminio fasado“ [52]. Nežinome, koks būtų buvęs Šaulių sąjungos
būstinės pastatas, jei Dubeneckiui būtų patikėta imtis jo rekonstrukcijos.
Šiandien, deja, neliko ne tik flygelių, bet ir rytinio rizalito: visas kiemas
apjuostas apleistais tarybiniais pastatais, prie vakarinio rizalito glaudžiasi
„Žinijos“ draugijos lektoriumas, o jį patį užstoja stiklinis „šiltnamis“,
Šaulių sąjungos kieme eksponuojantis pardavinėjimus pigius rūbus.
***
Dar viena neišlikusi Kauno vieta, siejama su Dubeneckio vardu –
tai kino teatras „Metropolitain“ ir namas, kuriame buvo į jį vedantis pasažas
(1928–1929).
Kino teatras, garsus savo art deco fasadu, stovėjo kiemo gilumoje. Į jį nuo Laisvės alėjos
vedė pasažas, padarytas 1929 m. pastatytame trijų aukštų su atiku name. Abiejų
pastatų projektai dažnai painiojami arba minimi kaip vienas. Kalbama, kad
abiejų pastatų autorius yra Dubeneckis, bet iš tikrųjų tai buvo kitas žmogus –
inžinierius Klaudijus Dušanskas-Duž. Painiava aiškinama įvairiai: ar kad
Dubeneckis 1928-1929 m. buvo įkūręs nuosavą projektavimo biurą, kuriame
Dušanskas-Duž dirbo; ar kad Dušanskas, tik 1927 m. baigęs Lietuvos universitetą
kaip Mykolo Songailos mokinys, dirbo „kartu“ su Dubeneckiu[53]. Laikraštyje Kauno diena kartą buvo pacituotas netgi toks skandalingas Jolitos
Kančienės spėjimas: „Ne paslaptis, kad Dubeneckis buvo bohemiška asmenybė, tad,
galimas daiktas, jo projektų eskizus koregavo, užbaigdavo kiti architektai“[54]. (Eufemistiškai norėta pasakyti,
kad per daug gėrė ir nepajėgdavo užbaigti projektų, tačiau, jei tai būtų tiesa,
jam niekad nebūtų patikėta projektuoti tokių objektų kaip Vytauto Didžiojo
muziejus, Medicinos fakulteto rūmai ar Karininkų ramovė.)
Namo prie Laisvės alėjos pirminis
projektas iš tiesų priklauso Dubeneckiui. Projekte namas buvo neobarokinis, su
erkeriu, prabangia ornamentika ir net alegorinėmis figūromis papuoštu atiku,
bet projektas paprasčiausiai nebuvo įgyvendintas. Pastatytas namas buvo moderno
stiliaus, su aptakiu balkonu centre. Išliko nuotrauka, kurioje Dušanskas-Duž
užfiksuotas šio namo statybos aikštelėje. Čia veikė populiarus restoranas
„Pale-Ale“ su džiazais ir šokiais, kavinė „Aldona“, buvo parduotuvės su
prabangiomis vitrinomomis, kirpykla. Deja, nei kino teatras, nei namas-pasažas
neišliko. Jų vietoje 1956 m. buvo pastatytas dabartinis Dramos teatras (Laisvės
al. 71), kurio rūbinės erdvė primena kadaise čia buvusį pasažą.
***
Dar vieną su Dubeneckio vardu siejamą pastatą galime rasti
Panemunės
šilo (Jono Basanavičiaus parko) pakraštyje. Tai minėtame biure (vėlgi kartu su Dušansku-Duž) projektuota Dr. Kazio Griniaus
tuberkuliozės sanatorija (dabar Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo
ligoninė, Kruonio g. 21), projektuota 1928-aisiais, atidaryta 1930
metais. Išlikusiose nuotraukose matome simetrišką pagrindinį pastatą, kurio
centre dviejų aukštų korpusas su balkonu, o iš šonų – vienaaukščiai
„kurortiniai“ sparnai su per visą korpuso ilgį besitęsiančiomis terasomis; toks
buvo ir projektas, tačiau 1930 metais buvo pastatytas tik vienas, dešinysis
sparnas (paprastą vienaaukštį iš kairės 1934 metais pristatė inžinierius
Viktoras Malejinas, vėliau abu sparnai „paaugo“ iki dviejų aukštų).
***
Maušos
ir Natano Feinbergų namas (1929 m.)
Šis kuklus namas (K. Donelaičio g. 79)
pastatytas pagal Dubeneckio eskizą. Sklypą, kuriame buvo net 5 mediniai vieno
aukšto namai ir sodas, Mauša ir Natanas Feinbergai nusipirko 1922 m. Pirmiausiai,
1923 m. broliai sklypo gilumoje pastatė mūrinį dviejų aukštų su pastoge
pastatą, kuriame įkūrė Kartonažo ir litografijos fabriką „Bekara-Kartonaž“.
Trijų aukštų gyvenamasis namas prie gatvės iškilo 1929 m.; statybą prižiūrėjo
inžinierius Leonas Ritas.
Modernus namas stebina iš pirmo žvilgsnio
nepastebimomis art deco detalėmis. Pirmiausiai krenta į akis tai, kad pirmas
aukštas yra „dryžuotas“: horizontalios tamsaus tinko rievės tęsiasi per visą
gatvės fasadą. Fasado centre patalpintas įgilintas trijų „sluoksnių“ portalas
sudaro simetrijos iliuziją. Iš tikrųjų, pagrindinis fasado akcentas yra
kairėje: langai čia platūs, o antro ir trečio aukšto kampuoti balkonai yra
įrėminti dviem stulpeliais; visa kompozicija vainikuojama rombų ornamentu. Trečio
aukšto langai buvo padalyti geometrinėmis juostelėmis (deja, pusė jų dabar
pakeisti). Aukštas atikas slepia papildoma ketvirtą aukštą, kuris matomas kiemo
rizalite.
***
Juozo Daugirdo namas (1930-1931)
Suspaustas tarp buvusios „Mados“ parduotuvės
(vėliau prekiavusios Dacia automobiliais, stovėjusiais čia pat buvusios „Mados“
vitrinoje; dar vėliau – rekonstruotos ir virtusios viešbučiu „Iris“) ir
buvusios „Buities“ parduotuvės (kur galima buvo rasti viską, ko tik reikia,
savo ir draugų namams), stovi namas (Vytauto pr. 30), be kurio šiandien sunku
įsivaizduoti Kauno autobusų stoties aplinką. Dažnai mes jo netgi nepastebime.
Kadaise čia buvo mažytė duonos krautuvė: atidaręs duris iš kart patekdavai į
galą eilės, lėtai slenkančios pro lentynas su kvapniais kepalais, batonais ir
chalomis kasos link.
Išliko 1934 m. nuotrauka, kurioje matosi, kaip
namas atrodė tuomet, kai šalia nebuvo šių svetimkūnių. Keturių aukštu su
mansarda (atikiniu aukštu) namas Dubeneckio projektuotas 1930 m.
(manoma, kad statyboms projektą parengė talentingasis Vsevolodas Kopylovas). Namo savininkas Juozas Daugirdas buvo
ekonomistas, bendrovės „Drobė“ direktorius; šį sklypą jis įsigijo 1929 m. iš
buvusio „Minervos“ fabriko savininko Mykolo Rekošo (jaunesniojo), čia stovėjo
Rekošų šeimos medinis namas su mezoninu. Pastačius naują namą Daugirdo šeima
apsigyveno trečiame aukšte, kiti butai buvo nuomojami, viename iš dviejų mansardoje įrengtų butų 1934-1935 m. gyveno Prancūzijos konsulas
Paulas Py. Pirmas aukštas iš pat pradžių buvo skirtas krautuvėm, čia buvo
padarytos didelės vitrinos.
Tai tam tikra prasme, „pavyzdinis“ „tautinio“
moderno namas, į kurį orientavosi paskesnė Kauno moderno architektūra.
Pagrindinis fasadas išsiskiria dviem dideliais erkeriais su juostiniais,
smulkiai vertikaliai padalytais langais; erkeriai baigiasi atikinio aukšto
balkonais; nedideli, metalinėmis tvorelėmis apjuosti balkonai
prisišlėja prie erkerių link fasado centro (panašūs balkonai įsitaisė ir kiemo
fasado kraštuose), o ketvirtame aukšte vienas ištisas grakščios laužytos formos
balkonas jungia abu erkerius. Pagrindinis portalas įrėmintas puskolonėlėmis,
durų apvadas padabintas „tautinių“ tulpių dekoru. Virš plataus durų karnizo
medžio raižinį imituojančiuose rėmuose įrašyta data „1930“. Dar vienas
platėjančių karnizų „sluoksnis“ – ir rombais skaidyto laiptinės lango vertikalė
šauna į viršų. Labai įdomus kiemo laiptinės apvalus rizalitas-bokštas, kuriame
įstrižai išdėstyti siauri langeliai.
Tarybiniais laikais namas buvo nacionalizuotas,
butai padalinti ir paversti komunaliniais. Bet Daugirdų butas
išliko, o jame – autentiškos interjero detalės: vaškuotas parketas, lenkto
stiklo kampinis erkerio langas (tokių Kaune liko labai nedaug), vonia, grindų
plytelės, sulankstomos durys, radiatoriai, šviestuvas ir net giminaičių
išsaugoti miegamojo baldai. Kalbama,
kad dalis interjero detalių
išliko ir iki mūsų dienų.
***
Neįgyvendinti Pauliaus Galaunės
namo projektai (iki 1932)
Nežinia kodėl liko neįgyvendinti ne vienas iš
Iki 1932 m. dviejų Dubeneskio parengtų Galaunės namo projektų. Pirmame eskize
matome dviejų aukštų, iš trijų korpusų „sudėtą“ V formos namą: jungiamasis
korpusas yra su kampine rotonda, trijų aukštų (kaip „bokštas“), su įgilintu
pagrindiniu įėjimu, besiremiančiu kolonomis. „Bokšto“ forma kampuota, iš
rotondos holo į viršuje suprojektuotą darbo kabinetą veda sraigtiniai laiptai,
ant stogo – terasą. Pirmame aukšte matome plačius langus-„vitrinas“. Antro
projekto eskize – sudėtingų formų namas su vidiniu ir išoriniu kiemeliais;
pastarojo viduryje, priešais pagrindinį įėjimą numatytas fontanas.
***
Vytauto
Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmai (1931-1933
m.)
Didingi, sudėtingo plano VDU Medicinos
fakulteto rūmai, dabar priklausantys Sveikatos mokslų universitetui (A. Mickevičiaus
g. 9), pagal Dubeneckio projektą buvo pastatyti 1931-1933 m., statybą
prižiūrėjo inžinierius Feliksas Vizbaras. To meto spaudoje buvo rašoma, kad
pastatas projektuotas „Briuselio universiteto medicinos fakulteto naujų rūmų,
kurie laikomi vieni iš geriausių Europoje, pavyzdžiu“ [55], ir yra žinių, kad Dubeneckis ta proga lankėsi
Belgijoje. Didelis pastatas užima visą plotą tarp A. Mickevičiaus ir
Spaustuvininkų (anuomet vadintos Kalėjimo) gatvių. Iki tol rūmų vietoje buvo
anatomikumas, įkurtas 1920 m. apleistame buvusios prieglaudos name.
Pagrindinis fasadas, primenantis
neoklasicistiniuis rūmus, su dviem šoniniais, gatvę siekiančiais
korpusais-rizalitais, supančiais žalią plotą; centre – laiptuotas parapetas,
aukštas portalas su tiesiu sandriku, paradiniai laiptai. Tarp pagrindinio
(rytinio) ir Spaustuvininkų gatvės (vakarinio) korpuso yra jungiamasis siauras
auditorinis korpusas, o iš šonų – du atviri kiemai su pagalbiniais statiniais.
Vakarinio korpuso, kuriame buvo Anatomijos institutas ir (dabar veikiantis) Anatomijos muziejus, centre – apvali
iškyša-rizalitas, įstiklinta, su briaunotomis mentėmis; dar didesnė –
auditorijos – apvali iškyša su vertikaliomis langų juostomis yra jungiamojo
korpuso pietinėje dalyje. Jungiamosios dalies pietinio fasado šonuose padarytos
suapvalintos laiptinės su siauromis langų juostomis.
Rytinis korpusas yra trijų aukštų su pusrūsiu,
vakarinis buvo trijų, o jungiamasis – dviejų aukštų. Tarybiniais laikais ant
vakarinio korpuso salės buvo užstatytas ketvirtas, gyvenamasis aukštas; vėliau
ant jungiamojo korpuso – trečias aukštas, kuriame įsikūrė Farmacijos muziejus.
***
Vytauto Didžiojo muziejus (1930-1936) – paskutinis ir garsiausias Dubeneckio kūrinys. Šiandien ji tapo madingo kaunietiško art deco „ikona“ tarptautiniu mastu, tačiau apie jį rašantis
visagalis Internetas architekto vardo net nemini.
Kur ir koks turės būti naujas muziejaus
pastatas ir netgi, kiek iš viso tų muziejų reikia, anaiptol nebuvo aišku. Iki
pat 1930 metų vyko diskusijos dėl tinkamos muziejui vietos. Antai, romantiškai
nusiteikę „senukai“ siūlė muziejų statyti prie Kauno pilies (Jakšto pasiūlymas)
ar net pačioje pilyje (Maironio pasiūlymas). Galaunė prisimena Dubeneckį sakant, jog
naujam, „paminkliniam“ muziejaus pastatui tinkama vieta būtų Vytauto kalnas,
kam pats Galaunė karštai pritarė ir vėliau visą laiką apgailestavo, kad taip
nebuvo padaryta[56]. Apsisprendus dėl vietos – naują muziejų
statyti čia pat, šalia senojo Karo muziejaus – buvo išperkami K. Donelaičio
gatvės sklypai iki Maironio gatvės, priklausę Perkovskiui, Stankevičienei ir
kitiems, ant kurių dar stovėjo mediniai namai. Pagaliau 1930 m. minint Vytauto
Didžiojo metus, naujo muziejaus, tituluoto, kaip ir viskas tais metais, Vytauto
vardu ir išdidžiai vadinto „muziejų muziejumi“, kertinis akmuo buvo padėtas.
Įgyvendinti buvo pasirinktas konkursą laimėjęs Dubeneckio pateiktas projektas,
konstrukcijomis ir išplanavimu turėjo pasirūpinti inžinieriai Karolis Reisonas
ir Kazimieras Kriščiukaitis. Taigi, tai buvo trijų žmonių komanda ir,
Dubeneckiui 1932 m. mirus, kiti du sėkmingai užbaigė statybas. O kai naujas muziejus jau buvo
pastatytas, senasis, medinis, dar nebuvo nugriautas ir jo „viduramžiškas“
bokštas stovėjo priešais naują, modernų ir paradinį Karo muziejaus įėjimą.
Pastate buvo planuojama įkurdinti Karo
muziejų, Čiurlionio galeriją ir etnografijos ekspoziciją; atskiros patalpos
turėjo būti paliktos parodoms. Galiausiai buvo įkurti du muziejai – Karo
muziejus ir Kultūros muziejus, abu pavadinti Vytauto Didžiojo vardu. Karo
muziejaus dalis pašventinta ir atidaryta jau 1934 m. bet statybos baigėsi tik
1936 m. Ir tik tu tuomet, kai nauji rūmai jau buvo pastatyti, 1936 m. buvo
įkurtas Kultūros muziejus (prie planuojamo M. K. Čiurlionio galerijos ir
Lietuvos dailės draugijos etnografinių rinkinių junginio prisidėjo dar ir Kauno
miesto muziejus), kuris įsikėlė į rūmus iš kitos, V. Putvinskio gatvės pusės.
Daug aistrų sukėlė nelygiaverčiai muziejų santykiai: Karo muziejus, kuris buvo
lyg ir Kultūros muziejaus „siamo brolis“, tačiau užėmė kur kas daugiau ir
geresnes patalpas. Putvinskio gatvėje gi vietos visiems truko. Kultūros
muziejaus direktoriumi paskirtas Paulius Galaunė į Karo muziejų „iš principo“
nekėlė kojos. Beje, tas pats Galaunė iš viso nepalaikė idėjos statyti meno
muziejų šioje vietoje, prie pat elektros stoties, nes tai gali būti muziejui
nesaugu (ir jo nuogąstavimai pasitvirtino: kai vokiečiai, besitraukdami 1944 m.
elektrinę susprogdino, muziejaus pastatas nukentėjo).
Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas yra
tarytum dviveidis. (Kai pirmą kartą, ar ne 1978 m. pamačiau abu, ne iš karto
supratau, kad tai ne du, atskiri ir skirtingi, pastatai). Tarp dviejų korpusų dar yra paprastai
nepastebimi du vidiniai kiemai.
Pagrindinis pastato „veidas“ yra Karo
muziejaus korpuso fasadas. Įėjimas sudaro iškilmėms skirtą „tribūną“: pakeltas
į antrą aukštą, iš dviejų pusių pasiekiamas laiptais su aklina, kampuota
atrama, kurios apačioje žemu puslankiu išsilenkia didelis langas. Atrodo labai
neįprasta ir sykiu iškilminga. „Tribūną“ saugo du bronziniai liūtai, atvežti iš
Astravo dvaro ir dovanoti grafo Tiškevičiaus 1937 m., jau rūmus pastačius. Giliai
langų vertikalėmis skaidytas centrinis rizalitas kontrastuoja su aklinu
„muziejiniu“ viršutinių aukštų fasadu, kuriame matomos pailgos negilios
keturkampės nišos.
Karo muziejaus
bokštas-varpinė pastatytas atskirai, su muziejaus korpusu bokštą jungia
dekoratyvine arkada, kurioje stovi senos patrankos.
Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus – to paties pastato Putvinskio gatvės fasado puscilindrinio rizalito mentės šauna į
dangų lyg spinduliai (jų galuose yra šviesą atspindinti vario skarda), arba
kartu sudaro „karūną“, dažnai lyginamą su Čiurlionio paveikslais. Jame įrengta
amfiteatrinė auditorija, kurios vertikalūs siauri langai dar labiau sustiprina
išorės veržlumą į viršų. Pirmame aukšte žemas keturkampis įėjimo portalas veda
į vestibiulį; šiandien čia lankytoją pasitinka darbuotojos-manekenės su tarytum
priklijuotomis pardavėjų-konsultančių šypsenomis.
Baigiant statyti naują muziejaus pastatą, 1936
m. Karo muziejaus sodelis buvo pertvarkytas pagal Karolio Reisono projektą,
„Laisvės“ paminklas ir tautos herojų biustai buvo perkelti į kitą vietą; tada
buvo nugriautas ir senasis muziejus.
***
Liko
neįgyvendintas ir Karininkų ramovės projektas, jos pastatyti Dubeneckis nespėjo.
1931 m., sumanus pastatyti naujus Karininkų ramovės (A.
Mickevičiaus g. 19) rūmus, buvo surengtas tarptautinis konkursas. Konkursą
laimėjo estų architektai Elmarkas Lohkas ir Herbertas Voldemaras Johansonas,
tačiau statyti buvo pakviestas Dubeneckis. Ėjo 1932 m. Architektas mirė,
nespėjęs net pradėti statybų. Po Dubeneckio mirties šiam darbui buvo kviečiamas
Songaila, ir tik jam atsisakius, galiausiai rūmus pastatyti apsiėmė Stasys
Kudokas, iš pat pradžios dalyvavęs Dubeneckio numatomame projekte. Karininkų
ramovės statyba prasidėjo tik 1935 m.
***
Nebuvo iki galo įgyvendintas 1924 m. Dubeneckio ruoštas
Steigiamojo Seimo rūmų (dabartinės Maironio gimnazijos pastate) posėdžio salės
interjero ir baldų projektas, „tautiškas“, su neobarokiniu dekoru ir
„tulpėmis“. Dubeneckiui priklauso ir Ministrų kabineto (dabar VDU rektorato)
antrojo aukšto interjeras (1930 m. atliktas Užsienio reikalų ministro Stasio
Lozoraičio buto „modernizavimas“). Tarp
Dubeneckio sukurtų interjerų minima ir Prezidentūros priėmimo salė, kurioje
buvo pagal jo eskizus pagaminti krištolinis sietynas ir bra, ir.... Laisvės
alėjoje Teismo rūmų pirmame aukšte buvusi parduotuvė. Ne vienas jų neišliko. Paradoksalu, bet, įgyvendintas po
kūrėjo mirties, išlikęs ir restauruotas yra tik Vytauto Didžiojo muziejaus
interjeras.
***
Dubeneckio
darbai Valstybės teatre
Pabaigai, sunkiausia yra ką nors parašyti apie seniai
išnykusį teatrą. „Didis teatro mylėtojas ir meistras“[57], Dubeneckis Valstybės teatre kūrė scenografiją
ir kostiumus operos, baleto ir dramos spektakliams. Teatrologų giriamas jo
„rafinuotas architekto skonis, profesionalumas ir mokėjimas perteikti dramos
veikalo nuotaiką“[58]. Sąrašas taip pat nepilnas ir ne visai
neaiškus: Charle‘io Gounod operos „Romeo ir Džiuljeta“ scenografija (1925); J.
Offenbacho operos „Hoffmanno pasakos“ scenografija (1925); Vinco
Krevės-Mickevičiaus „Skirgailos“ scenografija ir „tautiniai“ kostiumai (1925).
Žymus buvo Vagnerio „Lohengrino“ pastatymas 1926 m. K. Petrausko 20 sceninio
jubiliejaus proga (režisavo Vekovas, dirigavo Gruodis). Kritišku Sruogos
žvilgsniu „dekoratyvė spektaklio pusė gana vykusiai aprūpinta“, nors ne viskas
jam patiko . Sekė Dauguviečio režisuoto Moliere‘o „Tartiufo“ scenografija
(1927); „viduramžiški“ kostiumai ir scenografija Romeno Rolano pjesei
„Liudvikas šventasis“ (1927); kostiumai ir scenografija Metterlinko „Marijai
Magdalietai“ (1928); kostiumai ir scenografija Dauguviečio režisuotam Luigio
Pirandello „Šiaip ar taip“ (1928). Pastarasis spektaklis, Sruogos kvalifikuotas
kaip „geras europejiškas teatras“, buvo ypač įsimintinas.
„Nepaprasta vaidybinė medžiaga
įvilkta į nepaprastus scenos drabužius, –
duoda
savaimingos dekoracijos. Geriau būtų sakyti „scenovaizdis“ (Bühnenbild), o ne
dekoracijos, nes tapytų dekoracijų ar šiaip pagražinimo elementų scenoje kaip
ir nebuvo. Scenoje buvo palikta tiktai tai, kas būtinai reikalinga vaidybai,
kas yra naudojama veiksmo metu, ir jokio nereikalingo, nenaudojamo daikto.
Gaminęs šias dekoracijas prof. Dubeneckis jau seniai pasižymėjo kaip scenos
meisteris. Itin pasižymėjo jisai savo mokėjimu sintetinti senuosius tradicinius
scenos elementus su naujovės dvasia“[59].
Minimi taip pat Leo Delibes‘o „Silvija“, Giocomo
Puccinio „Bohema“,
Igorio Stravinskio
baletas „Stebuklingasis paukštis“. Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“ (1929) scenografijos
eskize – pietietiškas sodas su smailia arka virš stilizuotos „gotikinės“
tvorelės.
Šis, Antano Sutkaus režisuotos E. T. A. Hoffmanno „Nuotakos“
(1930) scenografijos eskizas vaizduoja paslaptingą veikėją miesto –namų, rūmų,
tilto, bokšto, žibintų, iškabų – aplinkoje. Dubeneckio scenografijų eskizų
architektūriniai motyvai originalūs, jis primena jo projektuotų „tikrų“ pastatų
eskizus. Neapleidžia mintys, kad jie čia vyrauja ne todėl, kad anuomet buvo
priimta scenoje vaizduoti pastatus bei interjerus, kuriuose talpinamas
veiksmas. Po 1930 metų daugiau spektaklių nėra, o gal jų eskizai liko ten, ant
apsnigto suoliuko priešais nepasikeitusį neobarokinį teatro frontoną.
[1] Mykolas Songaila. „Vladas Dubeneckis. Kaip
dailininkas-architektorius, visuomenės veikėjas ir kaipo žmogus“ // Technika ir ūkis. 1933 Nr. 7. P. 222.
[2] Cit. Zita Žemaitytė. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988. P. 203.
[3] Balys Sruoga. Apie tiesą ir
sceną. Straipsniai apie teatrą. Vilnius: Scena, 1994. P. 77.
[4] Antanas Žmuidzinavičius. Paletė
ir gyvenimas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. P.
219.
[5] Ibid. P. 220.
[6] Marija Drėmaitė. Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra
Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius: Lapas, 2016. P. 198.
[7] Pauliaus Galaunė. Muziejininko novelės. Vilnius: Vaga, 1967. P. 157.
[8] Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš atminties ekrano. Vilnius: Versus aureus, 2009. P. 199-200.
[9] Reda Pabarčienė
(sud.). Balys Didysis. .
Atsiminimai apie Balį Sruogą. Vilnius: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 1997. P. 96.
[10] Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sud. Irena
Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970. P. 298. Tą pačią keistą dainą prisimena ir
Antanas Sutkus.
[11] Antanas Sutkus. Vilkolakio
teatras. Vilnius: Vaga, 1969. P. 46-47.
[12] Ibid. P. 48.
[13] Ibid. P. 47.
[14] Ibid. P. 49.
[15] Ibid. P. 210.
[16] Vienožinskis. Op. cit. P. 299.
[17] Vienožinskis. Op. cit. P. 30.
[18] Vladas Didžiokas. „Dvidešimt plastinių menų
metai“ // Lietuva 1918-1938. Kaunas:
Šviesa, 1990. P. 189-210. P. 208.
[19] Pastebėtą Dubeneckienės
ir Kalpoko abipusę simpatiją jautrioji abejų draugė Barbora Didžiokienė savo
dienoraštyje pažymėjo jau 1923 metais, o bene 1927 metų pabaigoje (nors data ir
neaiški) jau rašė apie Dubeneckių skyrybas (Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai. II.
Vertė Ona Mickevičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. P. 163,
182).
[20] Borisas Dauguvietis. „A. a.
Dubeneckis. (Atsiminimų fragmentas)“ // Naujoji
Romuva. 1932 Nr. 84. P. 9–10.
[21] Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai.
Vilnius: Scena, 2001. P. 146.
[22] Mykolas Songaila. „Menininkui-architektui V.
Dubeneckiui paminklas“ // Naujoji Romuva
1937-01-17. P. 69. (Kalba netaisyta.)
[23] Dauguvietis. Op. cit. P. 11.
[24] Landsbergis-Žemkalnis. Op. cit. P.200.
[25] Pulgis Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 90.
[26] Dauguvietis. Op. cit. P. 9.
[27] Vladimiras Dubeneckis. „Apie mūsų
architektūrą“ // Baras. 1925. Nr. 1.
P. 89-95. P. 95. Čia pat išsakomas rūpestis dėl „galėjimo naujos architektūros
kūrėjams pertiesti lieptą per tą bedugnę, kurią iškasė istorija“ (Ibid. P. 93).
[28] Dubeneckis. Op. cit. P. 93.
[29] Vienožinskis. Op. cit. P.68).
[30] Songaila. Op. cit. P. 225.
[31] Cit. Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos.
Vilnius: Mintis, 1984. P. 77.
[32] Vaclovas Čižiūnas. Vadovas po Kauną ir apylinkes. Kaunas: Spaudos fondas, 1935. P. 75.
[33] Landsbergis-Žemkalnis. Op. cit. P. 200-201.
[34] Galaunė.Op. cit. 115.
[35] Vytautas Bičiūnas. Kaunas: 1030-1930. Vilnius: Naujasis lankas, 1999. P. 234.
[36] Cit. Aušra Jurevičiūtė „Karo muziejaus
vaidmuo kuriant švenčių tradicijas Kaune 1921-1930 m.“ // Kauno istorijos metraštis.
T. 9. Kaunas: VDU, 2008. P. 169-202. P. 181.
[38] Apolonija Valiuškevičiūtė. Kauno meno mokykla (1922-1940). Vilnius:
Vilniaus Dailės Akademijos leidykla, 1997. P. 20.
[39] Cit. Ibid. P. 21.
[40] Ibid. P. 23.
[41] Ibid. P. 26.
[42] Ibid. P. 27.
[43] Andriušis. Op. cit. P. 89.
[44] Galaunė. Op. cit. 111.
[45] Julija Reklaitė (sud.) Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas. Vinius: Lapas, 2016. P. 27.
[46] Čižiūnas. Op. cit. P. 88.
[47] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje
(1843-1915). Kaunas: VDU, 2001. P. 108.
[48] Dubeneckis. Op. cit. P. 93.
[49] Lukšionytė-Tolvaišienė. Op. cit. P. 72,
[50] Nesuprantama, kodėl Alvydas Surblys 1921-1925
m. teatro rekonstrukciją, lyginant ją su Landsbergio rekonstrukcija vertina tik
kaip „brangiai kainavęs ir nesklandžiai vykęs remontas“, esą, „buvęs tik
pastato atnaujinimas“. (Alvydas Surblys. „Kauno kino teatras 1918-1940 m.:
lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos
metraštis. T. 11. Kaunas: VDU, 2011. P. 151-197. P. 174-175.) Beje, pats
Landsbergis 1974 m. publikuotame tekste „Kaip buvo statomas Valstybės teatras“
duoda pagrindą šią, pirmąją, rekonstrukciją menkinti. Tačiau jis įvertina savo
pirmatako sukurtą teatro interjerą: pasak jo, išlikusiu „lubų, liustros ir
balkono apdailoje iki šiol džiaugiamės V. Dubeneckio skoniu ir anų laikų teatrinio
dekoro supratimu (Landsbergis-Žemkalnis. Op. cit. P. 248).
[51] Lietuvos
žinios. 1927-09-26.
[52] Nijole Lukšionytė-Tolvaišienė. „Seniausi Laisvės alėjos namai – III“ // Kauno diena. 1998-04-25.
[53] Tomasz Błaszczak. „Klaudijus Dušanskas-Duž
(1891-1959), Kauno architekto biografijos apybraiža“ // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas: VDU, 2011. P. 25-43. P.
34.
[54] Rūta Kanopkaitė. „Atsinaujinimą pajus ir
publika, ir spektaklių kūrėjai“ // Kauno
diena. 2004-07-31.
[55] Lietuvos aidas. 1933-12-17.
[56] Galaunė. Op. cit. P. 112-113.
[57] Sruoga. Apie
tiesą ir sceną. P. 234.
[58] Audronė Girdzijauskaitė. „Scenografijos
ištakos ir srovės“ // Lietuvių teatro
istorija. Kn. I. Vilnius: Gervelė, 2000. P. 233-298. P. 242.
[59] Ibid. P. 113, 115.
