Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II)

„Romuva“ (Laisvės al. 54)

Kauno centro geografijoje „Romuva“ nuo „Laisvės“ skiria tik vienas kiemas, kuriame šiandien dar galima pamatyti raudonplyčių sandėliukų sienas ir seno medinio namo griuvėsius. „Sovietų“ laikais „Romuvos“ kieme žiemą būdavo įrengiama nedidelė čiuožykla.

Trumpa kelionė Laisvės alėja tarp „Laisvės“ ir „Romuvos“ sovietmečiu siūlė galimybę „pasistiprinti“: kažkur tarp jų, jei tikėsime Herkaus Kunčiaus romano Dervišas iš Kauno reminiscencijomis,

„buvo dislokuotas alkoholinių gėrimų automatų divizionas. Detalėmis neapkrautame interjere gaubiami romantiškos prietemos, pilkai nudažyti, jie stovėjo pasieniuose ant lipnių grindų, pasirengę prileisti raudonojo ir baltojo vyno, šimtgramį konjako“[1].

Jauniausio, o šiandien – vienintelio veikiančio (šiuo metu renovuojamo) kino teatro projektą inžinierius architektas Nikolajus Mačiulskis pateikė 1938 metais. Mačiulskis buvo modernizmo atstovas, 1929 metais baigęs mokslą Scharlottenburgo Aukštojoje Technikos mokykloje, tarp jo kūrinių – modernistinė Petrašiūnų bažnytėlė, iki šiol mus džiuginantis „Kauno audinių“ (dabar „Akropolio“) fasadas.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje sklypas priklausė Gechtmanui, o 1932 metais – Ippui. 1938 metais gerokai apleistą valdą iš Ippo įpėdinių nusipirko broliai verslininkai, Lietuvių verslininkų sąjungos steigėjai Antanas ir Petras Steikūnai. Palei Laisvės alėją tarp dviejų gubernijos laikotarpio namų (šiandien Nr. 50 ir 56) buvo įėjimas į kiemą, kur stovėjo dar vienaaukštis mūrinis namukas bei avarinės būklės medinukas. Buvo kalbama, jog tai – buvusio kalėjimo pastatai, viena iš daugelio carinio Kauno „dabuoklių“, kur, pasak amžininkų, buvo tardomi 1863 metų sukilėliai. Ant tvoros, kaip prisimena ekonomisto, profesoriaus Albino Rimkos duktė Elena, galima buvo perskaityti „mėlynai ir baltai ištepliotus milžiniškus užrašus: „Prauskitės tiktai Florance muilu Kipras Petrauskas. Geriausias muilas – Kipras Petrauskas“[2]. Name Nr. 56 veikė Mejerio Smečechausko fotoateljė.

Laisvės al. 56

Laisvės al. 50, 50a

1939 metais, prasidėjus statybai, kiemo pastatai buvo nugriauti, o praėjimo ertmė panaudota efektyviai prieigai prie naujos, „moderniškos“ reklamos – šviečiančio „Romuvos“ bokštelio. Pro tarpą nuo Laisvės alėjos buvo matyti Žaliakalnio šlaitas[3]. Sprendimas, panašus į kitus, jau įprastais tapusiais trumpus Laisvės alėjos „pasažus“, tikriausiai, atsirado dėl vietos stokos, bet čia nebuvo „pasažo“: kino teatro kiemą nuo Laisvės alėjos skyrė elegantiška tvora su vartais. 1940 metais Steikūnai planavo sklypo gilumoje pastatyti trijų aukštų gyvenamąjį namą, kurį projektavo statybos inžinierius Algirdas Prapuolenis, bet nespėjo.

Kino teatras „Romuva“ buvo atidarytas 1940 metų pavasarį. Tuo metu jis buvo didžiausias Lietuvoje (687 vietų) ir, ko gero, moderniausias tiek savo išvaizda, tiek įrengimais ir „patogumais“. „Kinoteatras „Romuva“ savo erdvumu, moderniškumu ir originalumu pralenkia visus ne tik Kauno, Lietuvos, bet kai kuriais atvejais net ir Pabaltijo kinus“, – Išdidžiai rašė laikraštis Verslas.

2017 m. nuotraukos

Fasado kampe kyla aukštas briaunotas bokštas, įstiklintais tamsiais stiklais, kurio apačioje yra pusapvalios formos trijų durų pagrindinis įėjimas su stogeliu. Bokštelis turėjo būti iliuminuotas, o besikeičiančiomis spalvomis mirganti reklama – vakarais vilioti Laisvės alėja vaikščiojančius žmones. Tačiau, prasidėjus karui, tam skirta įranga Kauno taip ir nepasiekė. Dar viena reklamos vieta buvo numatyta viršutinėje fasado dalyje: čia buvo suformuotas aklinas „ekranas“. Net patį kino teatrą iš pradžių norėta pavadinti „Ekranas“. Tačiau vėliau buvo nuspręsta antrame aukšte įrengti savininkų kontorą; jai apšviesti buvo padaryti keturi nedideli stačiakampiai langeliai. Žemiau „ekrano“ fasadas ritmiškai padalintas siaurų langų vertikalėmis. Pastate buvo įrengtos patalpos kino teatro tarnautojams ir divertismentų artistams; cokoliniame aukšte – butas sargui.

Naujo kino teatro salė buvo išskirtinė: ovalo formos, be iki tol kino salėms įprasto balkono (bet vis dar su ložėmis), ji buvo dengta gelžbetoniniu tinkliniu skliautu su rombinėmis nerviūromis, sukonstruotu inžinieriaus Prano Markūno. (Panašų skliautą Markūnas 1935 metais buvo sukūręs ir Šančių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai. Panašius perdengimus tuo metu kūrė žymus italų konstruktorius Pieras Luigi Nervi). Akustiką gerino ir specialus, Lietuvoje sukurta sienas dengianti medžiaga. Itin lietuvišku vardu pavadintam kino teatrui specialiai Jono Vainausko ir Vinco Kliokio dirbtuvėse buvo pagaminti ir „lietuviški“ baldai, aptraukti „Marginių“ bendrovės austa „tautine“ medžiaga.

Tais pačiais metais nacionalizuotas kino teatras, kaip ir kiti, buvo pavestas „sovietų“ paskirtiems „komisarams“[4]. Vokiečių okupacijos laikais kino teatras buvo skirtas tik vokiečiams, jo valdytoju buvo paskirtas P. Kėblas.

Nuotraukoje gerai matoma tvora ir vartai

  

Laikui bėgant cokolinis pastato aukštas buvo pakeistas: čia buvo įrengtos kasos, iškirsti platūs langai bei įėjimas, padarytas stogelis. Nuo 1982 iki 2001 metų miestui priklausančiam kino teatrui vadovavo Arvydas Kuzminskas. 2002 metais salė pertvarkyta į amfiteatrinę, vietų sumažėjo iki 482-jų. Privatizuotas kino teatras kurį laiką dar veikė, bet vėliau bankrutavo, o jo cokolinis aukštas buvo išnuomotas verslininkams: 2008 metais Kęstutis Navakas rašė apie pastato „soliariumo torpeduotą papilvę“ ir apie tai, kaip kino teatrą „miestas pirma pardavė, paskui nusipirko“[5]. Už „Romuvos“ kino teatro išsaugojimą viešomis akcijomis kovojo veiklūs kainiečiai, pasivadinę „žmonės kavingais veidais“. 2012 metais „Romuvoje“ vėl pradėjo rodyti kino filmus, 2013 metais Kauno savivaldybės įmonė „Kauno švara“ iš kino teatro vis dar valdančio verslininko Ramūno Šalūgos jį galutinai išsipirko ir suteikė jam viešosios įstaigos statusą. Šiandien tai biudžetinė įstaiga, vienintelis veikiantis tarpukario statybos kino teatras ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tiesa, 2016 metais prasidėjusi pastato renovacija kiek užtrūko, tačiau žadama, jog šiais, 2019 metais atnaujintas (tikėkimės, nesugadintas) kino teatras vėl atvers duris žiūrovams. Pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

„Triumf“ (neišlikęs)

Apie vieną seniausių Kauno kino teatrą „Triumf“ jau rašėme. http://marijosblogas.blogspot.com/2017/09/kaunas-nykstantis-ir-isnykes-k-ino.html

 

Jis veikė nuo 1910 metų vadinamajame „Švarcų name“. Vytautas Mikalauskas mano, kad namą statė specialiai kino teatrui ir tai darė „trys vietiniai kapitalistai: Kauno optinės firmos savininkas Eljaševičius, statybininkas Kupricas ir komersantas Jasvonskis“[6]. Jei taip, tai neišlikęs „Triumfas“ turi būti laikomas pirmuoju Kauno kino teatru. Žinoma, kad po I pasaulinio karo Kupricas perėmė kino teatro valdymą.

Remiantis 1909 metų spauda, aprašoma fojė su tropiniais augalais ir minkštais pliušiniais baldais, „geras bufetas“. „Didžiulė 300 vietų ir 7 ložių žiūrovų salė, aukštos lubos. Keli elektriniai ventiliatoriai paduoda šviežią orą. Seansų ir pertraukų metu groja nuosavas styginis orkestras. Programos sudaromos iš paskutinių naujienų“, - po atidarymo „Triumfą“ gyrė Sine-fono[7]. 1913 metais „Triumfas“ rodė Vladislavo Starevičiaus (pabrėžiama reklamoje) sukurtą komediją „Keturi velniai“.

Beje, namo rekonstrukciją 1932 metais atliko būsimasis „Romuvos“ architektas – inžinierius Mačiulskis. 1933 -1939 metais kino teatro savininku nurodytas Jokūbas Jacovskis buvęs ir filmų nuomos kontoros „Nero A. G. Film“ atstovas.

1941 metais nacionalizuotas kino teatras buvo pervadintas „Kronika“: jame buvo rodomi tik dokumentiniai ir mokslo populiarinimo filmai. Vokiečių okupacijos laikais kino teatru valdytoju nurodytas B. Mileskevičius.

Namas buvo nugriautas, statant „Merkurijų“. Šiandien šioje vietoje – negyjanti Laisvės alėjos žaizda. Bankrutavus architekto Algimanto Sprindžio kūrinį nugriovusiai bet statybų jo vietoje taip ir nepradėjusiai bendrovei, sklypą įsigijo įmonių grupė „Litvalda“, žadanti kuo greičiau pradėti naujo „daugiafunkcinio“ pastato statybą pagal numatytą projektą.

„Olimp“ (buvęs „Klio“, paskui „Rekord“, „Rambynas“, „A.T.“, Laisvės al. 65)

Šiandien sunku patikėti, jog šioje Laisvės alėjos vietoje nuo 1907 iki 1932 metų veikė kino teatras, pakeitęs net penkis pavadinimus. XX amžiaus pradžioje šis, anuomet Paplavskiui priklausęs namas, buvo dviejų aukštų, o jo antrame aukšte 1907 metais (kaip ir „Bovi“ bei „Oaza“) buvo atidaryta kino salė „Klio“. Po dviejų metų, 1909 metais jos pavadinimas pakeistas į „Olimp“.

Tarpukariu sklypas priklausė Minai Kotakauskienei. Laikui bėgant namas buvo ne kartą perstatytas ir šiandien jau nebeatpažįstamas. Trečias aukštas buvo pristatytas, manoma, 1930-1931 metais, o gal ir vėliau. Algimanto Miškinio duomenimis, senasis namas buvo tiesiog nugriautas kartu su kitais dviems sklype stovėjusiais pastatais, o vietoje jo buvo pastatytas naujas daugiabutis[8]. Jo buvusias modernistines formas išduoda (šiandien gerokai sudarkytame) kiemo fasade likę aptakūs balkonai. Tačiau įvažiavimo į kiemą vieta tebėra kur buvusi.

Kiemo fasadas

Šio kino teatro savininkai trečiajame dešimtmetyje buvo Borisas Kobrinas ir Julijonas Bakas. „Olimpe“ buvo galima pamatyti I pasaulinio karo metu Rusijoje sukurtas subtilias melodramas, kuriose vaidino „sidabrinio amžiaus“ kino žvaigždė, tragiško likimo Vera Cholodnaja, lietuviškai „išversta“ į „Šaltąją Verą“ („Triumfuojančios meilės giesmė“, „Tylėk, liūdesy, tylėk“). Salės, kurioje buvo 234 vietos, remontą 1922 metais atliko talentingas inžinierius Aleksandras Gordevičius.

Tačiau netrūkus prasidėjo dideli nemalonumai: savininkai prasiskolino ir 1925 metais bankrutavo. Kobrinas išvažiavo į Paryžių, o Bakas bandė gelbėtis nuo bankroto originaliomis idėjomis. Antai, režisierius Antanas Sutkus savo prisiminimuose rašo, kad tais metais, užsidarius jo puoselėtam „Vilkolakio“ teatrui, į jį kreipėsi Julijonas Bakas su savo „trimis giminaičiais“, iš kurių Sutkus pamena statybos rangovą Malkelį ir „namų Kęstučio gatvėje savininką Valodkiną“. Jie pasiūlė Sutkui vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, su „gerais dainininkais, fain šokėjais“ ir geru orkestru. Bakas esą kalbėjęs: „Mes galime pastatyti gražius rūmus labai gražioje vietoje – Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių kertėje... mes nupirksime liuksisinio inventoriaus...“. (Minima vieta vėliau buvo numatyta taip ir nepastatytiems Konservatorijos rūmams.) Sutkus išdidžiai atmetė pasiūlymą, jo manymu, pateiktą teatro nevertų „spekuliantų“ (o visas jo pasakojimas skamba šiek tiek antisemitiškai)[9]. Be kito ko, sklido kalbos, kad „Vilkolakis“ ir pats atsigaus, jei jam atiteks buvusio „Olimpo“ patalpos. Bet taip neatsitiko.

1925 metais „Olimpas“ buvo parduotas iš varžytinių. „Giminaičiai“ tikrai pasistengė: kino teatrą, pervadintą į „Rekord“, nusipirko Beras Bakas ir Leiba Melis-Šimcha, o Julijoną Baką jie paskyrė kino teatro vedėju. Tačiau po trijų metų bankrutavo ir „Rekord“. Šį kartą atėjo Julijono Bako eilė bėgti į užsienį, o iš „Rekordo“ savininkų skolų išieškoti nepavyko.

1930 metais kino teatras vėl buvo parduotas iš varžytinių. Spėjama, kad jį A. Smilgos vardu įsigijo namo savininkė Kotkauskienė. Tuo metu namas buvo perstatinėjamas ir kino teatras, nauju, lietuvišku pavadinimu „Rambynas“ veikė tik vienerius metus (manoma, kad pirmame aukšte). 1931 metais jo vietoje atsirado kino teatras „A. T.“, kuris priklausė Adrijonui Baliui Kadlubauskui, tačiau ir šis po metu bankrutavo, o Kadlubauskas du metus slapstėsi nuo policijos. Manoma, kad nedėkingoje aplinkoje veikę kino teatras tiesiog neatlaikė konkurencijos, kai šalia buvo pastatytas naujas „moderniškas“ „Metropolitain“.

1932 metų dokumentai kalba apie dvejas patalpas: Petras Pakrauskis prašė antrame aukšte esančią salę išnuomoti žydų liaudies teatrui, o tuo metu pirmo aukšto patalpose atsidarė kavinė-restoranas „Dansing“.

---

[1] Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. Vilnius: Kultūros barai, 2014. P. 43.

[2] In Reda Pabarčienė (Sud.) Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 125.

[3] Algimantas Miškinis. Kaunas. Laisvės alėja. Vilnius: Savastis, 2009. P. 39.

[4] Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999. P. 337. „Romuvos“ komisare buvo paskirta Anna Meiksin.

[5] Kęstutis Navakas. „Paskutinio teismo alėja“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.

[6] Mikalauskas. Op. cit. P. 37.

[7] Ibid.

[8] Miškinis. Op. cit. P. 36.

[9] Antanas Sutkus. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969. P. 343-344.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (I)

Ilgas pasakojimas apie visų laikų populiariausios kauniečių pramogos – kino – vietas prasideda Laikinosios sostinės širdyje, Laisvės alėjoje. Pirmieji kino teatrai, o tiksliau, salės, skirtos „gyvosios fotografijos paveikslams“ rodyti, tuometiniame Nikolajevskij prospekte atsidarė dar pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje. Seniausias jų laikomas kino teatras „Bovi“, 1907-1915 metais veikęs architekto Justino Golinevičiaus 1878 metais pastatytų Apygardos teismo rūmų (Izraelio Frumkino namo) pirmame aukšte (Laisvės al. 103).

Šiame name veikė pirmas Kaune kino teatras "Bovi"

Tiražuojama nebylių judančių paveikslėlių iliuzija jos pardavėjams žadėjo komercinę sėkmę – praleisti laisvalaikį žmonės noriai eidavo į „kinematografus“. 1937 metais laikraštis Lietuvos aidas rašė, jog ne tik Kaune, o ir kituose Lietuvos miestuose „pilni kino teatrai per visus seansus. Kai kada jau ir nepatenki į norimą seansą, pristinga vietų, tenka iš anksto pirkti bilietą į vėlesnį seansą“[1].

Nepriklausomoje Lietuvoje kino salių ir kino teatrų nuolat daugėjo. Laikas nuo laiko buvo išleidžiami kino teatrų laikymo nurodymai bei taisykles. Paskutinėse, 1940 metų gegužės 25-tą dieną išleistose „Kino teatrams statyti, įrengti ir veikti taisyklėse“ be kito ko, rašoma:

„Laukiamuosiuose kambariuose ir salėje negalima triukšmauti, švilpauti, šūkauti, garsiai kalbėti ir vaidytis. Lankytojai turi žiūrėti švaros, nemėtyti ant grindų maisto liekanų, papirosų nuorūkų, nespjaudyti ir t. t. Lankytojai kino teatre turi nusiimti kepures ir skrybėles ir neturi grūstis“[2].

Kino filmo demonstravimo metu salėje privalėjo budėti policininkai, turėję ne tik prižiūrėti, kaip piliečiai padoraus elgesio taisyklių laikosi, bet ir vykdyti rodomų filmų cenzūros funkciją. Minėtose kino teatrų veikimo taisyklėse rašoma:

„Pirmoje ir antroje kino teatro eilėje bei balkone turi būti palikta po vieną vietą policijos tarnautojams, kuriems pavesta kino teatrai prižiūrėti. Vietas parenka policijos vadas. Kėdės atramoje užrašoma „Policija““.[3]

Rodomi vokiški, rusiški, amerikietiški filmai privalėjo turėti lietuviškus „užrašus“. Cenzūros priežiūra netrukdė kai kuriems kino teatro savininkams rodyti Sovietų Sąjungoje pagamintus filmus (pvz., kino teatras „Forum“ 1935 metais rodė filmą „Čiapajevas“, tiesa, rodyti filmą buvo leista tik savaitę; tarybinius filmus galima buvo pamatyti ir „Triumfe“ ir „Odeone“). Ypač populiari buvo Holivudo produkcija, juostos tokiais ir panašiais pavadinimais, kaip „Pasileidusios moters kerštas“, „Ydų ir ištvirkimo pasaulis“, „Nuoga moteris“. Nenuostabu tad, kad pagarsėjęs dorovės saugotojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas ragino burtis į „kino nelankytojų“ draugiją. Saugoti dorovę buvo bandoma ir paties kino pagalba. Antai, 1932 metais kino teatre „Kapitol“ buvo rodomas filmas iškalbingu pavadinimu „Mergaitės, saugokitės vyrų“, o prieš seansą Vytautas Bičiūnas skaitė paskaitą apie „tautos sveikatą“[4].

Vaikai be suaugusiųjų dažniausiai į kino seansus nebūdavo leidžiami. Antai 1930 metų spalio 25 d. išleistas „filmų demonstravimo reikalu“ įsakymas draudžia „leisti į kinematografus jaunesnius kaip 17 metų be tėvų, globėjų arba rūpintojų asmeninės priežiūros, išskyrus tuos atsitikimus, kuomet filma yra leista vaikams rodyti“[5]. Silvijos Lomsargytės-Pukienės prisiminimuose mergaitė Gita Laisvės alėjoje pavydžiai stebi suaugusius, kurie „eina į kiną kada tik nori“[6].

Eikime per Laisvės alėją ir pažiūrėkime, kur tarpukario kauniečiai galėjo „nueiti į kiną“, ir koks šių pastatų likimas.

„Kapitol“, vėliau „Kanklės“ (Laisvės al. 36)

2017 metų nuotrauka

Kino teatrą „Kapitol“ kauniečiai prisimena tarybinių laikų pavadinimu „Kanklės“. Iškaba ir šiandien yra ant fasado, tik už jos slepiasi ne kino teatras, o ... tuščios neseniai čia veikusio baro patalpos.

Tarpukariu šis sklypas priklausė karo gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui (1889-1961). Prie gatvės stovėjo medinis namas su krautuvėm, kurias nuomojosi Stanislovas Imša, o kieme – dar vienas medinis namas, gyvenamasis, statytas 1897 metais. Pastarasis, nemažai nukentėjęs, tebėra savo vietoje (Laisvės al. 36b). Vienas paskutiniųjų alėjos kiemuose išlikęs medinukas, kauniečiams pažįstamas kaip „tautinių patiekalų“ restoranas „Žalias ratas“, šiandien pasitinka užrašu: „Privati valda. Pašaliniams eiti draudžiama“.

1930 metais Sližys sumanė buvusį prie gatvės medinį namą griauti ir vietoj jo statyti mūrinį su nuomojamais butais, krautuvėm ir kino teatru. Sakoma, kad lėšomis jam padėjo brolis Simonas, pasiturintis ūkininkas. Trijų aukštų namą projektavo statybos technikas Jonas Salenikas, neretai ėmęsis kino teatrų statybos: nuo gražiausių („Odeon“ – pirmasis „tikras“ kino teatras Kaune, dabartinis Lėlių teatras) iki paprasčiausių (Šančių „Saturnas“), ar tiesiog senųjų salių („Palas“) ar pastatų (Šančių „Apollo“, „Saturnas“) pertvarkymo. „Kapitolio“ namas iškilo modernistinių formų, su aštriu „bokštelio“ akcentu rytiniame fasado krašte, plačiais langais. Kartu buvo pastatytas ir dar vienas trijų aukštų netinkuotų raudonų plytų mūro gyvenamasis namas kieme (Laisvės al. 36a).

1931 metais naujas kino teatras „Kapitol“ buvo atidarytas ir iš karto tapo populiarus. Jis turėjo 400 vietų salę su fojė ir balkonu; pirmasis naudojosi Lichton garso aparatūra (kiti tuo metu turėjo Nadelton aparatūra – projektorių su gramofonu). Kino teatrą valdyti Sližys pasamdė verslininką Leo Fallsteiną iš Tallinno. Šis turėjo Laisvės alėjoje „kino filmos nuomos“ kontorą „Ars-film“, tačiau Kaune lankėsi retai, o visus reikalus tvarkė kino teatro vėdėjai: pradžioje tai buvo Ona Meiksimienė, nuo 1932 metų – Stasys Gulevičius, 1938 metais – Stasys Podleckis, 1939 metais – buhalteris Tanchumas Vilenčikas. Vokiečių okupacijos laikais valdytojuų nurodytas Ratkevičius.

1933 metais pastate buvo be leidimo įrengta trijų langų gyvenamoji mansarda (jos dalis ir dabar yra, kita pastogės dalis buvo išplėsta 1972 metais). Pirmas namo aukštas, kaip įprasta, buvo skirtas komercijai. Čia veikė Giršos Epelbaino knygynas, Rožės Rinkevičienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė. 1935 metais pastate veikė „Hamburgo Pietų Amerikos laivų“ emigracijos biuras. 1936 metais pirmo aukšto vitrinos buvo padidintos pagal architekto Arno Funko projektą (jų forma išliko nepakitusi).

1933 metais Kaune buvo surengtas gražiausios kino teatrų tarnautojos konkursas. Jį laimėjo „Kapitol“ kasininkė ir „Ars-film“ kontoros tarnautoja, 27-rių metų Elena Matulevičiūtė. Konkursas buvo nufilmuotas ir rodomas kone visuose Kauno kino teatruose prieš seansus. O „mis“ kasininkė dirbo „Kapitole“ iki pat 1940 metų.

1940 metais atėjusi naujoji valdžia pirmiausiai uždarė privačią „Ars-film“ kontorą, kaip ir visas kitas, o vietoj jų įsteigė savo – „Glavkino prokat“, kurios „prokate“ buvo tik Tarybų Sąjungoje sukurti kino filmai; kitokių rodyti nebebuvo galima. Kino teatras buvo nacionalizuotas. Atkūrus nepriklausomybę, ilgai buvo bandoma palaikyti kino teatro gyvybę, tačiau galiausiai jis buvo uždarytas, o jo patalpos parduotos aukcione 2002 metais.

Pirmame pastato aukšte sovietiniais laikais veikė avalynės parduotuvė; vėliau ilgą laiką buvo įsikūręs Kauno Turizmo informacijos centras. Kurį laiką patalpos stovėjo tuščios. Dabar už didžiulių Funko vitrinų dirba KEKS‘as.

„Oaza“ (Laisvės al. 42/A. Mickevičiaus g. 23)

Vieno seniausių Kauno kino teatrų „Oaza“ niekas Kaune nebeprisimena. Bet XIX amžiuje statytas namas Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe išliko. Salė, kurioje kiną pradėjo rodyti dar 1907 metais, buvo rytinėje namo dalyje, antrame aukšte, įėjimas iš vakarų pusės. 1912 metų reklama skelbė: „Teatras-Kinematografas „OAZA‘. Rodo labai gražius mirgančius paveikslus. Programos permainos esti panedėliai ir ketvergais“.

Išryškintas dekoras (langų apvadai, raktai, piliastrai) ir mažytė apgriuvusi mansarda.

Taip visai neseniai atrodė antras namo aukštas (Kauno dienos nuotrauka).

O taip namas atrodė tarpukariu. Nelabai tvarkingai, tiesa? Bet užtat, kiek žmonių! (nuotrauka iš miestai.net)

Nepriklausomos Lietuvos laikais „Oazos“ reputacija buvo nekokia: kalbėta, kad ten rodo „šlamštą“. Savininkai – V. Vasiljevas, Baltramiejus Gabrys (kino teatro „Odeon“savininkas) ir Adrijonas Balys Kadlubauskas (Po „Oazos“ uždarymo bandęs kurti verslą kino salėje „A.T.“) – ne kartą buvo skundžiami bei įspėjami dėl netinkamos reklamos bei „užrašų“ rusų ir vokiečių kalbomis ir net žiūrovų apgaudinėjimo: esą neturėdami garsiniam filmams rodyti aparatūros, nevykusiai imituoja kino juostos garsinimą. Spauda nesiliovė negailestingai „plėkti“ seno kino teatro, vadindama jį „apverktina įstaiga“ ir „gėda mūsų „kinų“ tarpe“[7].

Savininkai griebėsi „akcijų“ ir nemokamų seansų. Antai, 1923 metais vasario 16-tos proga kino teatras nemokamai parodė filmus vaikams iš prieglaudos bei kareiviams ir netgi apdalino juos dovanomis: vaikus – saldainiais, o kareivius – papirosais.

Kitą vertus, būtent „Oazoje“ kauniečiais turėjo unikalią galimybę pamatyti Vladislovo Starevičiaus Prancūzijoje sukurtus animacijos šedevrus: filmus „Kaip varlės išsirinko karalių“ (1922) ir „Lakštingalos giesmė“ (1923) čia rodė 1924 metais.

1929 metais spalio 4 dieną „Oazos“ kino salėje kilo gaisras, po kurio, 1930 metais buvo uždarytas ne tik šis, bet visi kiti antruose namų aukštuose veikę Kauno kino teatrai. 1932 metų rudenį patalpas (salę ir tris kambarius) išsinuomavo Nepriklausomųjų dailininkų draugija. Čia ji įrengė dailės saloną. Planuota turėti dirbtuvę, kavinę, tačiau išsilaikyta tik kelis mėnesius: 1933 metais salonas užsidarė. To paties namo antrame aukšte 1924 metais ir vėliau veikė emigracijos biuras „Švedų Amerikos linija“; iki 1928 metų – Nyderlandų Karalystės konsulatas; 1935 metais – Holandų susisiekimo ir išeivijos biuras.

Šiandien namas renovuotas, mansarda padidinta; ilgame A. Mackevičiaus gatvės korpuse išliko trejos krautuvių durys (dvejos jų su metalinėmis stogelių konsolėmis).

„Forum“, vėliau „Laisvė“ (Laisvės al. 46a)

2017 metų nuotraukos

Į kino teatrą „Forum“, sovietų okupacijos laikais paradoksaliai pavadintą „Laisvė“, įeinama pro įspūdingą bromą. Net keturių aukštų namą (Laisvės al. 46) su orderiniais piliastrais ir laiptuotu frontonu, papuoštu dekoratyvine vaza apie 1929 metus šalia aukščiau aprašyto namo pasistatė vienas iš brolių „amerikiečių“ Stasys Pocius.

Į šį namą 1931 metais persikėlė Juliaus Urniežiaus knygynas „Stella“, žinomas kaip „lenkų knygynas“, nes prekiavo išimtinai Lenkijoje išleistomis knygomis; čia jis veikė iki 1939 metų. Kiemo pusėje veikė N. Subockienės moteriškų rūbų siuvykla.

Kieme Pocius 1930 metais pasistatė tikrą kino teatrą, kurį projektavo inžinierius architektas Karolis Reisonas (kartu su inžinieriumi Grigorijumi Gumeniuku). Pastatas išsiskyrė modernistinės architektūros elementais: pagrindinis fasadas puoštas stulpais, dekoruotas geometrinėmis įrėžomis; laiptinių langeliai sugrupuoti į porines vertikales, horizontaliai dalijamas traukomis, šoninis fasadas taip pat skaidytas įrėžomis.

Naują kino teatrą pašventino pats Vaižgantas, atidarymo proga pasakęs emocingą kalbą, kurioje ragino kino verslininkus „pirkliauti tikrosiomis vertenybėmis“. „Čia susirinkusi graži publika“, – sakė jis, – manau, laukia iš „Forum“ ne šlykščių sensacijų: jų gana duoda jau esamieji daugingi kinematografai, bet ko nauja, ko sveika dvasiai, kas auklėja ir stato, ne kas tvirkina ir griauna“. Anot Vaižganto, menas gali būti komerciškai naudingas:

„Uždirbama ne vien šlykštynėmis prekiaujant. (...) „Jei duosite tikrojo meno ir grožio, publika tai išvys, mielai „Forumą“ lankys, juo džiaugsis patys, reklamuos kitiems ir didins Jūsų pajamas. (...) Aš esu tikras, kad ir materiališkai bus Jums naudingiau, ne tik morališkai (...) Reikia pradėti auklėti visuomenę, kad ji pati pagaliau sugebėtų ir kitur „cenzūruoti“ jai tiekiamas pramogas“ [8].

Ir iš tikrųjų, „Forum“ savininkas žadėjo pelno nesivaikyti, o kiną traktuoti ne tik kaip pramoga, bet ir kaip meną, ir rodyti jį kokybiškai: filmams garsinti buvo įsigyta geriausia aparatūra, pasamdytas „simfoninis orkestras“ (taip spaudoje buvo pavadintas seanso metu grojęs dešimties instrumentalistų ansamblis).

 „Iš pasikalbėjimų su kino teatro direkcija aiškiai matosi, kad šio teatro tikslas ne tiek bizniškas, kiek grynai meninis. Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus ir juos rodyti publikai už kiek galint žemesnę kainą“ [9].

Kino teatro „Forum“ salė talpino 550 žiūrovų partere ir dar 190 balkone (tuo metu tai buvo didžiausias Lietuvoje kino teatras). Kino teatru vedėju buvo paskirtas Liubomiras Juchnevičius. Metams bėgant savininkai keitėsi: 1933 metais prie Pociaus prisidėjo bendrasavininkas Kazys Bandzevičius, dar vėliau iki pat 1940 metų kaip savininkės nurodomos Ona Bandzevičienė ir E. Mikševičienė (tos pačios bendrasavininkės arba, greičiau, jų vyrai valdė ir kino teatrą „Metropolitain“. Bandzevičiai Šančiuose turėjo kino teatrą „Saturn“); 1940 metais kaip vedėjas minimas V. Petkevičius; vokiečių okupacijos laikais valdytoju nurodytas A. Matekūnas.

„Forum“ Vaižganto lūkesčius pateisino: jis buvo laikomas geriausiu ir „lietuviškiausiu“ kino teatru visame Kaune. 1931 metais Kino naujienos rašo:

„Tik pernai metais pastatytas kino teatras greitai įsigijo kauniečių simpatijas. Kodėl? Pabandysime į tai atsakyti. Pirma – išorinė ir vidujinė išvaizda, atitinkanti visiems moderniško kino reikalavimus. Erdvi, gerai ventiliuojama salė, apšviesta ne perdaug ryškia šviesa. Bene geriausias Kaune Licht-ton aparatas. Kino lankytojams vietas parodančios grakščios, vienodai aprėdytos bilietininkės (visos, berods, lietuvaitės, ko apie kitas Kauno kino teatrų bilietininkes negalima būtų pasakyti). Visa tai, manome, publikos neatstumia, bet, priešingai, patraukia“[10].

Pabrėžiant naujo kino teatro „lietuviškumą“, jame 1931 metais buvo rodoma pirmoji lietuviška pilnametražė kino komedija „Onytė ir Jonelis“. Filmas buvo begarsis. Operatorius Feognijus (Fiodoras) Dunajevas. Pagrindinį vaidmenį joje atliko aktorius Vladas Siparis. Onutė - Vanda Lietuvaitytė, šeimininkė - P. Pinkauskaitė. Buvo filmuota Sargėnuose, bankininko Sodos dvare; Kauno gatvėse, miesto sode, geležinkelio stotyje, Karo muziejuje, Vytauto parke, čiuožykloje, Karmelavos bažnyčioje. Aktorė Lietuvaitytė prisimena, kad „honoraro“ gavo pusę kilogramų saldainių ir... Kipro Petrausko dėmesį. Garsusis Petrauskas po premjeros pasakė: „Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų Lietuvai pakanka ir tiek“ ir pabučiavo aktorei ranką. „Aš tai apsidžiaugiau – man pats Kipras Petrauskas pabučiavo ranką“[11]. Aktorei tuo metu buvo 21-ieri. Trumpametražinė lietuviška komedija „Sužieduotinis per prievartą“, sukurta 1929-1930 metais, „Forume“ buvo pristatyta pusę metų anksčiau. Stasys Narijauskas buvo sumanytojas, Petras Malinauskas – režisierius (iš „Akies“ studijos“, dirbęs spaustuvės darbininku), I. Goršteinas - operatorius. Iš esmės, tai buvo pirmasis į ekraną išėjęs lietuviškas vaidybinis filmas, (neskaitant metais anksčiau sukto grandiozinio pilnametražinio „Lietuvos kareivėlio“ su visu dramos aktorių „žiedu“, kuris iš karto buvo uždraustas) dėja, vienintelė jo kopija dingo per karą.

2008 metų rudenį apie Stasio Pociaus namo ir kino teatro „Laisvė“ aplinką prisiminimais dalijosi rašytojas Kęstutis Navakas:

„Visai šalia palėpė, kur gyveno poetas S. Bartaška su žmona. Tame pačiame koridoriuje gyveno ūsuotas darbininkas, buvusi šokėja, restorano gitaristas ir dar visokie. Kai čia apsilankydavau, įstrigdavau savaitėm. Koridorius virsdavo šokių aikštele, o rytais visi pro palėpės langelius ilgesingai žvelgdavom žemyn, į traukos dar nepraradusią alėją. Kažką barstydavom praeiviams ant galvų, veikiausiai meilės laiškus. Nusileidęs iš tos palėpės patekdavai į „Laisvės“ kino teatro kiemą. Vėliau kino teatras virto labai įdomia, deja, trumpai gyvavusia knaipe „Senas stalčius“, o dabar čia penktosios kolonos naktinis klubas „Metelica“, štai anonsuojantis renginį „Letniaja baltijskaja liubov’“. Praėjime į klubą ilgą laiką kompaktais prekiavo buvęs „Kardiofono“ vokalistas Rimas, dabar alėjoje atsidaręs parduotuvėlę „Melodija““[12].

Iš tikrųjų nuo 1995 metų kino teatro rūsyje veikė klubas „Senas stalčius“, kuriame teko lankytis. Rašytoja Aleksandra Fomina prisimena:

„Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę... Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė...“[13].

2001 metais kino teatro pastatą įsigijo bendrovė „Galinta ir partneriai“, kuri patalpas nuomodavo naktiniams klubams. Dar 2011 metais kino teatro patalpose veikė rusų naktinis klubas „Metelica“, vėliau pastatas jau stovėjo apleistas, seniai praradęs savo puošnias duris, stulpus, „kristalą“ virš durų ir kitus dekoro elementus. 2015 metais spauda apie „Laisvę“ rašė kaip apie „liūdniausiai atrodantį“ buvusį kino teatrą: Šiame kieme gyvenusių kauniečių liudijimu, „niekad tas namas nebuvo nei konservuojamas, nei saugojamas, ir naikinamas keliais frontais - gamtos, benamių (jie lįsdavo vidun per išdaužtas virtinas nuo Laisvės al. pusės, dažnai ten gerdavo) ir jaunimo, kuris iš kiemo pusės per laiptinę patekdavo ant stogo ir ten net užkurdavo laužus“. Del nuo neaptverto pastato krentančio tinko nė kartą nukentėjo kiemo gyventojų mašinos. Šiuo metu Reisono pastatas parduodamas... nugriovimui. Nurodomas žemės sklypo naudojimo pobūdis – „daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos“.

---

[1] Lietuvos aidas 1937-11-05. In: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/994

[2] Lietuvos žinios. 1940-05-28. Cit. In Gediminas Jankauskas „Tarpukario kauno kino teatrai“ // Nemunas. 2013 09-25 P. 15-18. P. 18 (http://www.nemunas.press/wp-content/uploads/pdf_archyvas/nemunas_2013_09_26.pdf)

[3] Ibid.

[4] Alvydas Surblys „Kauno kino teatrai 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos metraštis 2011. P. 151-197. P. 166.

[5] Cit. Jankauskas. P. 17.

[6] Silvija Lomsargytė-Pukienė. Dita. Paralelės. Kaunas: Jotema, 2004. P. 9.

[7] Lietuvos žinios. 1923 -01-11; 1926-08-05. Cit. Surblys. P. 157.

[8] Kan. Tumas. „Apie kinematografiją” // Naujoji Romuva. 1931-01-11. Cit. Jankauskas. P. 18.

[9] Diena. 1931-01-04. Cit. Ibid.

[10] Kino naujienos. 1931 -10-23. In Jankauskas. P. 17.

[11] Cit. Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 1999. P. 308.

[12] Kęstutis Navakas. „Paskutinio teismo alėja“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-01-kestutis-navakas-paskutinio-teismo-aleja/8120.

[13] Gidas po bohemišką Laisvės alėją. Sud. Daiva Citvarienė ir Kristina Endriukaitytė. Kaunas: VDU menų galerija „101“, 2013. P. 13.