Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Liudviko Zamenhofo uošvių namas (L. Zamenhofo g. 5)

Pernai pasaulis minėjo 100-tasias Liudviko Zamenhofo (1859-1917) mirties metines. Kauno senamiesčio gatvė, vingiuojanti nuo Vilniaus gatvės Nemuno link, 1926 metais buvo pavadinta šio „garsiausio pasaulyje litvako“ vardu. Nacių okupacijos metu ji buvo pervadinta į Alytaus gatvę; toks vardas pasiliko ir tarybinės okupacijos metais, kol Esperantininkų sąjungos pastangomis 1960 metais Zamenhofo vardas gatvei buvo sugrąžintas.

XIX amžiuje čia, buvusioje Pažeskaja gatvėje, sename dviejų aukštų mūriniame name gyveno Aleksandro (Senderio) ir Godės Zilbernikų šeima. Šeimos tėvas, kilęs iš Žemaitijos, buvo muilo fabrikėlio bendrasavininkas; motina buvo kilusi iš Baltstogės. Jie išaugino aštuonis vaikus, kurių jauniausioji, Klara (Keila) 1887 metais ištekėjo už gydytojo, esperanto kalbos kūrėjo Liudviko (Lazario) Zamenhofo.

Namo šeimininkas, Liudviko Zamenhofo uošvis Aleksandras Zilbernikas

Zamenhofas gimė Balstogėje, vėliau šeima persikėlė į Varšuvą. Pasimokęs Maskvos universitete, Varšuvoje gavęs medicinos daktaro laipsnį, Zamenhofas kurį laiką vertėsi gydytojo praktika Veisiejuose, kur gyveno jo vyriausioji sesuo Fani (veisiejiečiai tuo didžiuojasi ir netgi pastatė jam paminklą), bet vėliau grįžo į Varšuvą. Kartą Klara Zilbernik atvažiavo į Varšuvą aplankyti ten gyvenusios sesers Rozalijos ir sutiko Liudviką. Manoma, kad pirmą kartą Zamenhofas atvyko į Kauną pas būsimus uošvius prašyti Klaros rankos 1887 metais. Jaunikis labai patiko nuotakos tėvui ir netgi gavo iš jo nemažą pinigų sumą pirmam esperanto vadovėliui išleisti; tais pačiais 1887 metais vadovėlis buvo išleistas rusų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Metais vyresnė Klaros sesuo, Tereza Kocinienė (Zilbernik), ištekėjusi už Kauno gydytojo Isidoro (Izraeilio) Kocino, 1937 metais Kauno esperantininkų žurnale Litova Stelo („Lietuvos žvaigždė“) rašė: „Kai Zamenhofas savo artimiesiems pasakė apie ketinimą išleisti knygą apie tarptautinę kalbą, jie palaikė jį nenormaliu žmogumi. Tik mano miręs tėvelis suprato Zamenhofą, mielai parėmė jį, davė jam reikiamų lėšų leidybai.“ Tereza teigė, jog tėvas buvo pasakęs seseriai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“[1].

Terezos Kocinienės namas (Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)

Pirmą kartą atvykęs į Kauną Zamenhofas apsistojo Isidoro ir Terezos Kocinų bute Nikolajaus prospekte. Butą Kocinų šeima nuomavosi kampiniame name Laisvės al. 82 / Maironio g. 17. Tai tas pats namas, kuriame buvo garsioji Perkausko cukrainė, kino teatras „Palas“, vėliau „Monikos“ kavinė ir, pagaliau, tarybinė „Orbita“. Anuomet namas dar buvo vieno aukšto, priklausė F. S. Vitkindui ir jokių kavinių jame dar nebuvo. 1890 metais Vitkindo našlė Lidija Vitkind-Rabinovič perstatė senąjį vienaaukštį į dviejų aukštų namą su trišoniu erkeriu kampe (projektavo gal pusę tuometinio Kauno sukūręs architektas Nikolajus Andrejevas); tada atsidarė ir cukrainė, o 1910 metais Kocinai iš Vitkind-Rabinovič namą nusipirko. 1928 metais namui buvo pristatytas trečias aukštas, o 1931 metais, mirus vyrui, Klaros Zamenhof sesuo Tereza Kocinienė namą paveldėjo; pirmame aukšte ji atidarė kavinę „Lituanica“, vėliau pervadintą „Monika“, antrame – viešbutį „Noblesse“. Tarybiniais laikais čia veikė populiarioji „Orbita“. 1999 metais namą nusipirko tuometinis Vilniaus bankas, vėliau jis priklausė SEB bankui, kuris neseniai iš čia išsikraustė.

Zilbernikų šeimos nariai netrūkus tapo esperantininkai: Aleksandras Zilbernikas susirašinėjo su savo žentu esperanto kalba, prenumeravo esperanto žurnalą; Isidoras ir Tereza Kocinai buvo Kauno esperantininkų draugijos nariai, jų sūnus, Zamenhofo sūnėnas Borisas Kocinas kartu su Adomu Jakštu-Dambrausku 1905 metais dalyvavo Prancūzijoje, Boulogne-sur-Mer surengtame Pirmajame pasaulio esperantininkų kongrese.

„Neviažskio“ sinagoga (L. Zamenhofo g. 7)

Tačiau grįžkime į senamiestį. Čia, šalia Zilbernikų namo stovinčioje vadinamoje „Neviažskio“ sinagogoje įvyko Liudviko Zamenhofo ir Klaros Zilbernik vestuvės. Galima tik įsivaizduoti, kaip susirinkę svečiai šoko namo kieme. Po vestuvių jaunieji išvažiavo į Varšuvą, o kai 1889 metais atvyko aplankyti Klaros tėvus, jau turėjo sūnų Adomą; pasilikusi Kaune, Klara pagimdė čia dukrą Sofiją. Trečias Zamenhofų šeimos vaikas, duktė Lidija, gimė Varšuvoje. Adomas Zamenhofas vienu metu gyveno pas senelius Kaune ir čia baigė gimnaziją. Aleksandras Zibernikas lydėjo anūką į Varšuvą pas tėvus, čia susirgo ir mirė; palaidotas Varšuvos žydų kapinėse.

XX amžiaus pirmoje pusėje namas priklausė skudurininkui Giršai Šteinui, jis namą suremontavo, pasitelkęs vokiečių inžinierių. Buvo išsaugotos senos žydiškos interjero detalės (tokios, kaip mezusų dėklai prie durų). Tarybiniais laikais name veikė antrinių žaliavų supirkimo punktas (tikriausiai, skudurininkas būtų apsidžiaugęs), buvo butai.

Visi trys Zamenhofo vaikai žuvo per Holokaustą. Liudviko Zamenhofo anūkui, jo sūnaus Adomo sūnui, gimusiam 1925 metais, pavyko pabėgti iš Varšuvos geto, o jį priglaudę žmonės davė jam „lenkišką“ vardą – Krištofas Zaleskis, kurį jis vėliau pasiliko ir sujungė su savuoju. Šiandien žymus inžinierius Luis Christophe Zaleski-Zamenhof gyvena Prancūzijoje, turi dvi dukteris. Jis buvo atvykęs į Kauną 1993 metais, kai suremontuotame jo prosenelių name buvo atidaryta Lietuvos esperantininkų sąjungos būstinė. 

Šiuo metu namas stovi tuščias. Kieme išliko Kauno senamiesčiui būdingi į antrą aukštą vedantys laiptai su galerija, aptverti medine tvorele. Prie pagrindinių durų auga žolė; tik baltais dažais ant pašto dėžutės padarytas užrašas „esperanto“ primena praeiviams, kodėl ši gatvė pavadinta Zamenhofo vardu.

---

[1] Vytautas Šilas. „Zamenhofas ir Kaunas“ // http://mokslolietuva.lt/2014/01/zamenhofas-ir-kaunas/

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Juozo ir Magdalenos Vokietaičių namas (M. Dobužinskio g. 3)

Dar visai neseniai viename K. Donelaičio gatvės „kaimelyje“ – tame, kuris tapo atskira gatvė ir gavo garbingą M. Dobužinskio vardą, – stovėjo jaukus žalias namelis, kuriame gyveno Eucharistijos seserys ir geroji, triukšmingoji sesuo Julytė taisė (ir užkalbinėjo) dantis. Sena „bormašina“ grėsmingai burzgė ir drebėjo, sesuo Julytė prispausdavo mano galvą prie savo plačios minkštos krūtinės ir grieždavo, grieždavo. Ir kalbėdavo, kalbėdavo. Čia galima buvo sužinoti visas „diplomatines“ Bažnyčios paslaptis, visus joje sklandančius gandus ir visas saugumiečių padarytas šunybes... Visa tai mane taip domino, kad dėl to verta buvo kentėti „namines“ dantų gydymo procedūras. Sesuo Julytė buvo neišsenkantis informacijos šaltinis, ir tai ne todėl, kad manimi pasitikėtų (mažai kas Bažnyčioje, tiesą sakant, anuomet pasitikėjo keista mergina, atvažiavusia iš pačios Maskvos), o todėl, kad niekada nieko nebijojo. Ėjo 1982-ieji metai.

Medinis vieno aukšto sodybinis namas su mezoninu ir prieangiu, dažytas „briliantine“ žaluma su baltomis langinėmis buvo Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės užfiksuotas ir aprašytas 2013 metais kaip „autentiškas“ ir „tinkamai tvarkomas“[1]. Jo viduje dar buvo senovinės krosnys ir mediniai laiptai, originalūs langų ir durų užraktai. Tais pačiai metais, būdama 89-ių metų amžiaus, sesuo Julytė mirė. Dar 1996 metais ant namo ugniasienės buvo pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1931 m. gyveno žymus pedagogas, Kauno burmistras Juozas Vokietaitis“.

Didelis sklypas, besitęsiantis iki pat V. Putvinskio, anuomet vadintos Gornaja (Kalno) gatvės, nuo 1886 metų priklausė bajorų šeimai Aleksandrui ir Antaninai Skavinskams. Sklype buvo didelis sodas ir stovėjo du mediniai namai: savininkai gyveno mažame, trijų kambarių name, o antrą namą nuomojo. 1909 metais sklypą nusipirko Marija Borodzič. Gyvenamasis namas buvo padidintas, o antras namas kurį laiką stovėjo nenaudojamas ir 1910 metais buvo nugriautas.

Juozas ir Magdalena Vokietaičiai šį sklypą įsigijo 1925 metais. Pradžioje jie gyveno trijų kambarių bute mansardoje, vėliau – didesniame pirmo aukšto bute. Pedagogas ir muzikas, „Saulės“ draugijos mokytojų seminarijos direktorius Juozas Vokietaitis 1931 metais buvo išrinktas Kauno burmistru, bet tais pačiais metais mirė; namą paveldėjo žmona su vaikais Vytautu, Algirdu, Juozu-Kęstučiu, Birute ir Gražina. Vaikai sklypą padalino, dalį jo pardavė. Tarybiniais laikais namas kurį laiką priklausė Vytautui Vokietaičiui. Po 1950 metų dalį namo nupirko P. Marcinkutė (vardo nežinau) ir jame apsigyveno seserys Eucharistietės. Namelyje buvo įrengta koplyčia. Kitoje namo dalyje gyveno kaimynė, apie kurią buvo kalbama, kad ji esą saugumo čia apgyvendinta. Šalia namo buvo sodelis.

Sesuo Julytė – Julija Kuodytė (jos vienuoliškas vardas buvo Ksavera, bet visi ją vadindavo jos pasaulietiniu vardu) – buvo 1947 metais jėzuitų įsteigtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji. „Kunigų seminarijos profesoriai ir klierikai, dančiui suskaudus ar kitokio sopulio kamuojami, eidavo pas Juliją, nes žinojo, kad ten bus suteikta ir fizinė, ir dvasinė pagalba. Šioje troboje susitikdavo, buvo laukiami saugumo persekiojami kunigai, aktyviausias jaunimas, iš kalėjimų ar tremties grįžę žmonės. Vizitai pas stomatologę Kuodytę buvo puiki proga pasikalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos būdavo vengiama kalbėti net tarp storų seminarijos sienų“[2]. Šis, kiek pompastiškas aprašymas yra tikslus. Namelyje dažnai lankėsi kunigai: Pranas Račiūnas, Vincas Jalinskas, Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, atvažiuodavo ir vyskupas Vincentas Sladkevičius, švelniai vadinamas „vyskupėlis“.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė prisimena, jog saugumiečiai šį namelį vadino „gyvačių lizdas“, nes čia buvo renkama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ ir „Aušros“ medžiaga, vėliau čia buvo ir faktinė šių leidinių redakcija. „Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo klientai, tad ten buvo įrengta „Kronikos“ slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vietoje, o tarp niekad nerakinamų laukinių ir išorinių durų. Ten po kilimėliu buvo įdubusi lenta, kur buvo padedama medžiaga, o S. Tamkevičius ją iš ten pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg akivaizdi vieta“[3]. 2015 metais išspausdintame straipsnyje apie namelį rašoma, kaip apie „kol kas Kauno centre tebestovintį“. Minima slėptuvė buvo niekad nerakinamame namo prieangyje po slenksčiu.

Nebėra gražiojo namelio. Jo vietoje jau iškilo nauji „rūmai“, kurių stiliui pagaliau sugalvojau naują (ir šiandienos Kaunui labai naudingą) terminą – neomodernas. Dviejų aukštų namas turi įdomų kelių pakopų terasinį stogą, aukštus siaurus langus ir, rodos, net tris įėjimus iš trijų šonų, ketvirtame išsaugojant buvusią ugniasienę. Kam jis priklauso, sužinoti nepavyko: Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos internetiniame puslapyje adresas M. Dobužinskio g. 3 vis dar nurodomas kaip vienuolijos namai, o į laiškus namų vyresnioji neatsako. Sena medinė tvora vis dar juosia statybvietę.

---

[1] www.archimede.lt/kaunas/pastatas/1045

[2] Irena Petraitienė. „Sesers Julijos būties verinys“ // XXI amžius. 2005-01-07.

[3] Rima Janužytė, Arūnas Brazauskas. „Namatoma sovietmečio visuomenė“ // Veidas. 2015-11-22.

Memuarai

Pradžia

Mano močiutė Chaja Šenderova

Apie savo protėvius žinau tik tai, ką vaikystėje man pasakodavo mama, turėjusi nepaprastą pasakotojos talentą ir, kaip ir aš, buvusi mėgėja pagražinti, supainioti ir prikurti.

Niekad nemačiau savo giminės lopšio – senojo Šumiačių štetlo, buvusio Mogiliovo gubernijos miestelio, kuriame gimė ir gyveno mano senelių, prosenelių ir proprosenelių kartos. Nuo vaikystės buvau įsitikinusi, kad tokio miestelio nebėra, kad jis dingo tą dieną, kai 1943 metais naciai sušaudė visus jo žydus, lyg žemė būtų prasivėrusi, prarijusi visą miestelį su jo namais, krautuvėmis bei sinagogomis ir vėl užsivėrusi, viršuje likus tik upei, laukams ir kalvoms.

Tam tikra prasme taip ir nutiko. Tik 1943 metais ten seniai nebebuvo nei krautuvių, nei sinagogų, o didžioji dalis mano giminių jau gyveno Maskvoje arba Leningrade. Vis dėlto yra, pasirodo, Rusijoje, maždaug 100 km į pietus nuo Smolensko, šalia Baltarusijos sienos toks miestelis – Šumiačiai (Шумячи) – rajono centras su 4 tūkstančiais gyventojų. Savo amžių jis skaičiuoja nuo XVI amžiaus pabaigos, kai, dabartinių jo gyventojų įsitikinimu, Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis „mūsų žemes savo pavaldiniams dalijo“. Yra jame „ulica Lenina“ ir „ulica Sovetskaja“, kurioje stovi dailiai užkonservuota, be bokšto likusi vienintelė, XIX amžiuje statyta cerkvė. Yra ir „братская могила советских граждан еврейской национальности“ („žydų tautybės tarybinių piliečių broliškas kapas“).

XIX amžiuje Šumiačiuose, be cerkvės, buvo dar katalikų bažnyčia ir keturios sinagogos. Buvo turgaus aikštė ir apie pusantro šimto krautuvių, kurių viena priklausė mano proseneliui Leizeriui (Lozoriui) Šenderovui. Apie jį pasakojama, kad jis dienų dienas studijavo Talmudą, o krautuvėlėje šeimininkavo ir faktinė šeimos „galva“ buvo prosenelė Genesia. Ji prekiavo silke, druska ir karamelėmis, sąsiuviniais, rašalu ir pieštukais, siūlais, adatomis ir šukomis. Ji pagimdė 12 vaikų – 8 berniukus ir 4 mergaites – ir visi jie liko gyvi ir išaugo.

Mano proseneliai Lozorius ir Genesia Šenderovai

Vaikystėje pažinojau prosenelius ir močiutės brolius bei seseris iš nuotraukų. Labai gerai žinojau jų veidus ir vardus, nes labai mėgau žiūrėti nuotraukas, o mano močiutė, visada susirūpinusi dėl to, kad „vaikas visiškai nevalgo“, sugalvojo su nuotraukų pagalba mane valgydinti, taigi pietų metų man buvo rodomos nuotraukos ir prašoma suvalgyti šaukštelį sriubos „už dėdę Ziamą“ ir „už dėdę Kivą“. Keista, bet vyriausias ir jauniausias močiutės broliai turėjo vienodus vardus – Boruchas, tik vyriausią šeimoje vadino Botia, o jauniausią – Boria. Iš brolių gyvus vaikystėje pažinojau tik dėdę Ziamą ir dėdę Kivą, kuris gyveno Lvove. Jį pavadino prosenelės tėvo, taigi mano proprosenelio vardu. Kai buvau maža, apie vieną iš močiutės brolių niekas nieko nežinojo: pasakojama, kad jaunystėje dingęs be žinios jis atsirado po daugelio metų Izraelyje, pasakiškai turtingas tiek pinigais, tiek vaikais ir anūkais, tačiau aš ir dabar nieko apie jį nežinau. (Izraelio Šenderovai, atsiliepkite!) Iš keturių seserų vyriausioji – teta Sara – žuvo karo metu per (neprisimenu kokio miesto) bombardavimą, tad liko tik jos vardas ir nuotrauka; teta Fania gyveno senajame Arbate ir, kiek pamenu, visada buvo šalia; mano močiutė Chaja buvo trečioji, o jauniausia – mažytė, gyvutė teta Šifra gyveno Leningrade, dažnai atvažiuodavo ir labai daug šnekėdavo; ji visus brolius bei seseris ir pergyveno. Dauguma jų turėjo savo vaikų ir mano mama, rodos, priskaičiuodavo pusbrolių ir pusseserių daugiau nei realiai buvo turėjusi. Galbūt ji skaičiuodavo dar ir antros eilės pusbrolius ir pusseseres. Žinau tik, kad prosenėlės sesuo Basia turėjo 8 išaugusius sūnus; visi kariavo ir tik du grįžo gyvi.

Mano močiūtės brolis ir seserys: Boria, Fania (kairėje) ir Šifra Šenderovai

Nepaisant akivaizdaus ir žydų šeimose įprasto „matriarchato“, labai neturtingoje prosenelio Lozoriaus šeimoje mergaičių mokymas nebuvo numatytas. Berniukai lankė chederį (pradinę mokyklą), o paskui buvo siunčiami į artimiausius didesnius miestus mokytis amato. Mergaitės šeimininkavo namuose ir padėdavo krautuvėje. Tiesa, prosenelė Genesia mokėjo skaityti jidiš kalba. Proseneliui mirus, ji gyveno su mano močiutės šeima Maskvoje ir mama gerai ją atsiminė. Prosenelė daug meldėsi, per šventes lankė sinagogą ir beveik nemokėjo rusiškai, todėl, kai mama buvo maža, namuose buvo kalbama jidiš.

Į Šumiačius atėjus Tarybų valdžiai, miestelyje atsidarė rusiška „bendrojo lavinimo“ mokykla, į kurią prosenelė (pasakojama, kad slaptai nuo vyro) pasiuntė mokytis dvi jauniausias dukteris – Chają ir Šifrą. Mokykloje mano močiutė sutiko mano senelį – Šliomą (Solomoną) Pečiūrą. Jie lankė vieną klasę (pagal dokumentus, abu buvo gimę 1907 metais, nors pasakojama, kad močiutė iš tikrųjų buvo dviem metais vyresnė nei buvo parašyta jos dokumentuose).

Mano močiutė Chaja Šenderova, dar moksleivė.

Senelis augo visai kitoje aplinkoje: jo šeima buvo išsilavinusi ir pasiturinti. Jo seneliai (o mano proproseneliai) turėjo didelį dviejų aukštų namą pačiame Šumiačių centre. Čia irgi viešpatavo „matriarchatas“. Visi Šumiačiai pažinojo ir gerbė mano proprosenelę Kenią. Ji buvo daug jaunesnė už savo vyrą Jankelį Lokšiną ir jie turėjo krūvą vaikų (vaikystėje girdėjau, kad iš viso jų buvo 18), kurių vyriausioji buvo mano senelio mama, o mano prosenelė Rachilė. Ji ištekėjo už Saulą Pečiūros, kuris buvo komivojažierius – keliaujantis prekybos agentas, kilęs nuo Ukrainos.

Šeima išvažiavo gyventi į Ukrainą ir mano senelis gimė dideliame Čerkasų mieste, kur jie turėjo nuosavą namą su sodu ir net laikė ukrainietę tarnaitę. Senelis turėjo dvi vyresnes seseris – 1900 metais gimusią Sonią ir 1903-iais Cilę, bei jaunesnį brolį Nataną. Prisimenu nuotrauką, kurioje gražiai apsirengusios dvi jaunos panelės ir du berniukai pozuoja staliukais ir foteliais poniškai apstatytoje svetainėje. Tetą Cilę, tetą Sonią ir jos vyrą dėdę Grišą aš puikiai atsimenu: jie buvo bevaikiai, kartu gyveno Maskvoje ir iš eilės mirė gilioje senatvėje. Po paskutinės iš jų – tetos Cilės – mirties mama rado jų bute didžiules tada „deficitinių“ daiktų atsargas: štabelius muilo, rulonus tualetinio popieriaus. (Šiandien, kai užeina pagunda kaupti juodai dienai „akcijines“ prekes, primenu sau, kad netapčiau panaši į tetą Cilę ir tetą Sonią.) O štai senelio brolį Nataną pirmą kartą pamačiau per vienos iš seserų laidotuves: kaip ir senelis, jis buvo inžinierius-chemikas, bet dėl man nežinomos priežasties senelis daugelį metų buvo su juo susipykęs.

Mano prosenelis Saulas Pečiūro

Apie prosenelį Saulą buvo pasakojama, kad jis mokėjo kalbėti vokiškai ir latviškai (nes prekybos reikalais dažnai lankėsi Latvijoje), skaitė rusiškai ir mėgo rusų literatūrą, be to jis grojo smuiku ir turėjo puikų balsą: dainavo ne tik liaudies dainas, bet ir arijas. Jis taip pat buvo nemenkas bendruomenės lyderis: pasakojama, kad baisių pogromų Čerkasuose metu jis organizavo žydų savigynos būrį. Mano senelis paveldėjo savo tėvo muzikalumą ir balsą: vaikystėje išmoko groti smuiku ir visą gyvenimą buvo tikras dainų lobynas. Mokėjo jų begalę – ir žydiškų, ir ukrainietiškų, o iš kiekvienos kelionės parsiveždavo išmoktų naujų. Kartą išleistas į komandiruotę į Bulgariją, senelis grįžo, mokėdamas nemažai bulgarų liaudies dainų, o juk važiavo į „brolišką“ šalį gamyklą projektuoti.

Proprosenelės Kenės šeimoje visi vaikai ir anūkai mokėsi. Visa virtinė Lokšinų iš Šumiačių ir jų palikuonių tapo inžinieriais, gydytojais ir mokslo daktarais. Mokėsi ir visi Rachilės vaikai: abi mergaitės baigė gimnaziją; mano senelis, kaip priklausė, lankė chederį, išmoko skaityti ir rašyti ne tik jidiš, bet ir hebraiškai, ir rusiškai, įstojo į rusų realinę mokyklą Nikolajevo mieste, kur šeima atsidūrė Pirmo pasaulinio karo metu. Vėliau, mirus proseneliui Saului ir šeimą ištikus sunkumams, vaikams mokytis padėjo prosenelės brolis Velia (Vulfas) Lokšinas. Prosenelės Rachilės sesuo Riva prieškarinėje Maskvoje buvo vaikų gydytoja ir šeimoje turėjo didelį autoritetą.

Mano senelis Solomonas Pečiūro. Kitoje nuotraukos pusėje yra du užrašai: vienas jidiš, kitas – rusų kalba: „Brangiajai tetai Mašai nuo Solomono. 1907 m.“. Už pusę metukų teturintį Solomoną tai parašė kažkas iš jo tėvų, kurie, kaip ir „teta Maša“ mokėjo rašyti ir skaityti rusiškai.

Senelis visą gyvenimą prisiminė vaikystėje išgyventus pogromus ir tikriausiai todėl nesiliovė bijoti antisemitinių išpuolių, kurių Tarybų Rusijoje niekad netrūko, ir siekė apsaugoti nuo tykančio pavojaus savo vaikus ir anūkus. Tik taip aš galėjau paaiškinti jo atsisakymą mokyti mane skaityti ir rašyti jidiš. „Geriau pamiršk, kad tu žydė“, – pasakė jis tada. Man buvo vienuolika metų ir aš tikėjau jo dainomis, o ne jo žodžiais. Jo akyse įsiveržę į chederį kazokai nužudė mokytoją rabiną ir kelis bendraklasius, pats jis buvo sužeistas ir tik per plauką liko gyvas. Kazokai sudegino jų namą. Prisimenu pasakojimus apie tai, kaip prosenelė su vaikais slėpėsi rūsyje, o susirasti maisto išleisdavo mažąjį Šliomą: jis buvo šviesiaplaukis ir mėlynakis, visai nepanašus į žydą.

Po revoliucijos, likusi viena su vaikais prosenelė Rachilė grįžo į savo tėvų namus į Šumiačius. Čia mano senelis pradėjo lankyti tarybinę mokyklą ir ten sutiko mano močiutę. Pažintis su būsimos žmonos šeima buvo komiška. Kai nepažįstamas šviesiaplaukis berniukas atėjo į jų krautuvę, prosenelė Genesia palaikė jį „gojumi“ (nežydu) ir jau ruošėsi „įkišti“ jam antrarūšę prekę, kai jis prabilo gryniausia jidiš kalba ir pasisakė esąs Kenios Lokšinos anūkas, o tai viską keitė. Močiutės giminė niekad nemėgo „gojų“.

Istorijas apie mano senelio ir močiutės mokyklos nuotykius girdėjau visą vaikystę. Tokių istorijų buvo trys: viena apie anteną, nukritusią nuo stogo, kita apie katiną (tiksliau, tai buvo istorija apie senelio ir močiutės meilę), trečia apie tai, kaip mano senelis susipažino su chemija.

Istorija apie anteną buvo juokinga. Senelis pagamino savadarbį radio aparatą, per kurį tikėjosi „Maskvos klausytis“, o vietoje antenos ant Lokšinų namo stogo užkėlė didelę lazdą. Namas stovėjo turgaus aikštėje. Sekmadienį, kai turgus buvo pilnas žmonių, papūtė stiprus vėjas, „antena“ nukrito tiesiai ant arklių bei vežimų ir sukėlė paniką.

Istorija apie katiną buvo liūdna ir sunkiai tikėtina. Pasakojama, kad senelis darė kažin kokius eksperimentus su katinu, ir pastarajam tai baigėsi tragiškai (būtent šiuo faktu negalėjau patikėti). Ta proga mano močiutė sukūrė tokias eiles:

Он естественный испытатель

И кошачий преподаватель.

Решил кота он научить

Как сам на двух ногах ходить,

По-человечьи говорить

И с ним же в обществе быть.

Он в башлык кота сажает

И по воздуху катает,

Катал его до тех пор он,

Пока из него дух ни вышел вон.

Так удалось ему, Соломону

Кота отправить в царство Плутона.

(„Jis gamtos tyrinėtojas

Ir katinų dėstytojas.

Nusprendė išmokyti katiną

Vaikščioti, kaip pats, ant dviejų kojų,

Kalbėti žmonių kalba

Ir sudaryti jam kompaniją.

Jis sodina katiną į bašliką [„bašlikas“ – tai kapišonas, tvirtinamas prie viršutinio drabužio]

Ir siūbuoja jį.

Siūbavo jis katiną tol,

Kol tas išleido kvapą.

Taip sugebėjo jis, Solomonas,

Nusiųsti katiną į Plutono karalystę“.)

Tik dabar suprantu, kad iš šių eilių galima padaryti stulbinančią išvadą: mažo miestelio tarybinės mokyklos mokiniai žinojo antikinę mitologiją. Senelis užpyko (eilės paplito tarp klasiokų), bet nesugebėjo nieko geresnio kaip atsakyti:

Глаза горят, какая злая!

Это Шендерова Хая.

(„Dega akys, kokia pikta!

Tai Šenderova Chaja“.)

Mano vaikystės laikais viskas buvo atvirkščiai: senelis dažnai kurdavo progines eiles ir viešai jas skaitė, o močiutė, priešingai, niekada poetiniais bandymais nepasižymėdavo. Jaunystėje močiutė buvo nepaprastai graži, jos akys iš tikrųjų degė, ir senelis buvo ją įsimylėjęs. Dėl jos jis net pradėjo lankyti dramos būrelį, kur močiutė neretai vaidindavo pagrindinius vaidmenis (toje pačioje mažo miestelio mokykloje).

Galiausiai senelis susipažino su chemija ir eksperimentuodamas susprogdino mokyklos laboratoriją, kuri buvo įrengta šalia miestelio kompartijos būstinės. Sprogimas nugriaudėjo kaip tik tuo metu, kai vietinė tarybinė valdžia posėdžiavo. Išsigandę „komisarai“ išbėgo į gatvę ir pradėjo šaudyti. Vėliau senelis baigė Maskvos Mendelejevo vardo institutą ir tapo inžinierius chemikas – porceliano, fajanso ir gipso gamybos specialistas. Internete radau nuorodą į jo parašytą „Руководство по лабораторным испытаниям и контролю производства гипса“ („Gipso gamybos kontrolės ir laboratorinių bandymų vadovas“, publikacijos data 1947 metai).

Iš tikrųjų, mano senelį visada traukė menas – muzika ir dailė; vaikystėje jis spėjo net kažkiek pasimokyti piešimo, bet rinkosi, kaip tada buvo įprasta, „pažangią“ ir „naudingą“ tarybinio inžinieriaus profesiją. Prieš karą senelis dirbo Pamaskvės porceliano fabrike, kuris vadinosi „Verbilki“. Čia jis ėmė nuo konvejerio dar baltus puodelius ir lėkštutes, dubenėlius ir arbatinukus ir savo ranka išpaišydavo juos nuostabiais raštais bei ornamentais. Šiuos kūrinius jis dovanodavo močiutei. Deja, paskutinis iš senelio sukurtų indų sudužo prieš porą metų, neliko net nuotraukų. O „Verbilkuose“ gaminto serijinio servizo likutis – dailus ąsotėlis pienui – dar stovi mano spintoje.

Mano senelis Solomonas (kairėje), močiūtės sesuo Šifra (kairėje), močiutė Chaja ir jų mokyklos draugas Griša Mirmovičius Maskvoje.

Mano močiutė, priešingai, buvo linkusi į tiksliuosius mokslus, bet instituto taip ir nebaigė: ji augino dukrelę – mano mamą, rūpinosi namais ir niekur nedirbo (išskyrus karo metais sužeistųjų slaugymo). Senelių šeimoje, kiek prisimenu, visada (ir vėl) viešpatavo „matriarchatas“: tai darbe senelis galėjo nurodinėti kitiems (ypač, kai tapo vieno mokslinio instituto vyriausias inžinierius ir turėjo nuosavą kabinetą su lentele ant durų), namuose jis visuomet paklusdavo močiutės sprendimams ir sakydavo: „Mano žmona – pati protingiausia“.

Senelis ir močiutė, kokius juos atsimenu

Mano mama Susana Pečiūro gimė 1933 metais Maskvoje, kur senelis gavo kambarį komunaliniame bute. Senas penkių aukštų namas stovėjo Arbato skersgatvyje; septynių kambarių bute gyveno septynios šeimos. Didelį kambarį perpus dalijo fanerinė perskyra; langas buvo vienas, tad viena kambario pusė buvo šviesi, kita – tamsi. Čia gyveno penkiese: senelis, močiutė, prosenelė Genesia, močiutės sesuo Fania ir mano mama. Vėliau prosenelė mirė, bet gyventojų nesumažėjo, nes po karo gimė mano dėdė Miša.

Mano mama Susana 1939 metai 

Senelis ir dėdė Miša Arbate 

 .Teta Fania dirbo vaikų darželyje, paskui susirgo ir prarado darbą. Tada ji tapo manikiūrininkė. Tetos Fanios manikiūro reikmenų lagaminėlis atkeliavo su manimi į Lietuvą, o jos manikiūrines žirkutes ir nagų žnyples naudoju iki šiol; ant žnyplių išgraviruotas užrašas „liepa 1938“. Fania buvo vieniša; vaikystėje man buvo pasakojama, kad jos sužadėtinis žuvo pilietinio karo metu.

Iš to paties kambario mano mamą, nespėjusią baigti mokyklos, 1951-aisiais išvedė į kalėjimą; į tą patį kambarį ji grįžo iš lagerio 1956-ais. Vėliau senelis ir močiutė gavo du „savo“ kambarius komunaliniame bute Pamaskvės mieste Krasnogorske, į Arbatą atėjo gyventi mano tėvelis, o kai mama su tėveliu irgi gavo „savo“ kambarį, dideliame Arbato kambaryje liko gyventi viena teta Fania.

Labai gerai prisimenu šį kambarį, ypač jo „tamsioje“ pusėje, rodos, amžinai stovėjusį seną „pilvotą“ bufetą, kuriame kvepėjo aitriais, niekad neragautais prieskoniais.... Fania mirė staiga. Grįžo namo iš Krasnogorsko, kur nepamenu kokia proga visi buvome susirinkę, ir numirė. Po jos mirties visi kambario daiktai, tarp jų ir bufetas, kažkokiu būdu atsidūrė mūsų ir be to ankštame bute. Tame bufete kadaise gyvenę stiklinė lėkštutė ir pora dubenėlių vis dar ištikimai tarnauja mano virtuvėje. Namo seniai nebėra, bet skersgatvis, rodos, dar egzistuoja.

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Atsisveikinimas su dykyne (Bžozovskio vaistinė)

Priešais senosios Kauno klebonijos (kartais vadinamos „kapitulos namu“, o kartais, vis dar prisimenant seną legendą, – ir „karčiama“) galinį fasadą, iš tolo atpažįstamą pagal puošnų renesansinį atiką, už tvoros, ant kurios kauniečiai klijavo skelbimus ir afišas, visai neseniai plytėjo, rodos, „amžina“ dykvietė, apaugusi aukšta žole ir laukiniais krūmais. Gerai prisimenu, kad iki 1986 metais atliktos senosios klebonijos restauracijos čia buvo ganėtinai tvarkingas atviras žalias skverelis. Kauno architektūros knygos autoriai, rašę jau gerokai po restauracijos, dar kalba apie „priešais vakarų fasadą įrengtą skverelį“[1], tačiau iš tikrųjų tuo metu skverelio jau nebebuvo, jo sulaukėjusi augmenija buvo aptverta aklina tvora.

O kadaise šioje vietoje stovėjo puošnus medinis namas. XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje sklypas priklausė Kauno burmistrui, bajorui Aloyzui Bžozovskiui, kuris buvo baigęs Maskvos universitetą ir dirbo vaistininku karo ligoninėje. Apie 1887-uosius metus jis nusipirko šį sklypą ir pastatė, o galbūt, tik atnaujino jau buvusį namą, kuriame buvo vaistinė, (išlikęs namo fasado brėžinys datuojamas 1890 metais, o reklamoje buvo rašoma, kad vaistinė veikia net nuo 1774 metų)[2].

Namą supo uždaras kiemas su sodu ir dviem mediniais fligeliais, vakarinėje ir šiaurinėje kiemo dalyje. Visas šis „dvarelis“ stovėjo tarp Bažnyčiai priklausančių namų: iš kairės namas buvo prisiglaudęs prie dviejų aukštų mūrinuko, kuriame gyveno bažnyčios vargonininkai ir patarnautojai, o nuo senosios klebonijos jį skyrė puošnūs įvažiavimo į kiemą vartai.

Nepaprastai puošnus buvo ir namo fasadas: Fasado tarplanguose buvo piliastrai, virš karnizo – baliustrada; centre buvo neobarokinis frontonėlis su voliutomis ir dekoratyvinėmis vazomis, iš šonų – trikampiai frontonėliai su akroterijais kampuose, vartų viršus taip pat buvo neobarokinis. Prie pagrindinio (vaistinės) įėjimo buvo atviras drožinėtas prieangis, pristatytas 1890 metais, tuomet buvo padarytos ir antros durys. Savininkas gyveno fligelyje.

1898 metais vaistinė jau priklausė E. I. Gorskiui, bet pastatų savininkas liko Bžozovskis, tuomet buvęs Kauno miesto burmistro pavaduotojas. 1903 metais vaistinę ir fligelį nuomavo provizorius Antanas Rostkovskis. 1910-1914 metais provizorius buvo Moisiejus Rozenbliumas, busimo garsaus inžinieriaus, Kauno Sporto halės autoriaus Anatolijaus Rozenbliumo tėvas. 1921 metais Bžozovskis namus ir vaistinę pardavė Simonui ir Eigei Mišelskiams, kurie juos valdė iki 1939 metų. Savininkai ir vėl gyveno kiemo fligelyje, o vaistinę ir provizoriaus butą name nuomavo tas pats Rozenbliumas kartu su Goldbergu. 1932 metais Mišelskiai remontavo namus, įvedė vandentekį ir kanalizaciją; ruošėsi nugriauti prieangį, kuris buvo įsikišęs į šaligatvį. Tais metais vaistinė dar veikė, bet, rodos, 1933 metų pabaigoje jos jau nebebuvo: name įsikūrė „Inkaro“ gumos fabrikėlio kontora ir sandėlis. Tikriausiai, tai šis namas tapo vienos Juliaus Kaupo pasakų veiksmo vietos prototipas:

„Didžioji Vilniaus gatvė neramiai vingiavo, mirguliuodama iškabomis, per patį Kauno senamiesčio vidurį. Joje stovėjo niūrūs, šalčiu dvelkiantys namai, susimąstę tarsi nepaprasti sargybiniai, ir taip rūsčiai žvelgė savo stikliniais langais į skubančius praeivius, kad net baugu darydavosi. Tačiau visų nepaprasčiausias ir labiausiai gąsdinantis pastatas riogsojo priešais ledų krautuvėlę. Tai buvo ruda medinė vaistinė, be galo sena ir pastatyta, kaip tvirtina įžymūs tyrinėtojai, senovės burtininko Samanio. Jos langai žėrėjo keistais spalvotais vitražais, o duryse slypėjo bauginantys veidai, išpjaustyti juodame medyje, ir, rodės, vis piktai šypsodavosi, kam nors mieste susirgus“[3].

Kada ir kodėl namas išnyko, žinių nėra. Išliko tik XIX amžiaus rūsys. Ir štai šių, 2017 metų rudenį buvusioje dykvietėje prasidėjo statybos. Užrašas skelbia, kad „aukotojų lėšomis“ čia statomos iki šiol netoliese, M. Daukšos gatvėje įsikūrusio Marijos radijo studija ir koplyčia (sklypas dabar priklauso Bažnyčiai).

Rodos, viskas čia gerai: joks pastatas nėra griaunamas, užstatoma metų metais gatvės perimetre žiojėjusi „skylė“. Kodėl gi vis dėlto neramu, kaip pasidaro neramu kaskart, kai netikėtai pamatai, kad Kaunas statomas – senamiestyje, Žaliakalnyje ir kitose „jautriose“ vietose lyg kokio naujo Samanio burtų lazdelei pamojus išdygsta naujos stiklinės, aliumininės ir kitokios „dėžutės“? Pasirodo, šios statybos istorija tęsiasi ne vienerius metus. Pirmasis, architekto Šarūno Kiaunės projektas buvo svarstytas ir atmestas 2014 metais. Naujas projektas, kurio autoriai yra  Aurimas Ramanauskas, Dalia Paulauskienė ir Džiugas Karalius, buvo pateiktas svarstymui ir patvirtintas 2015 metais; pastatas bus statomas iš aliuminio ir betono. Tad greitai Vilniaus gatvė atrodys šitaip:

---

[1] Algė Jankevičienė (sud.). Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 323.

[2] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 150.

[3] Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare. Vilnius: Vaga, 1984. P. 54.