Kaunas
nykstantis ir išnykęs:
Juozo ir Magdalenos Vokietaičių
namas (M. Dobužinskio g. 3)
Dar visai neseniai viename K.
Donelaičio gatvės „kaimelyje“ – tame, kuris tapo atskira gatvė ir gavo garbingą
M. Dobužinskio vardą, – stovėjo jaukus žalias namelis, kuriame gyveno
Eucharistijos seserys ir geroji, triukšmingoji sesuo Julytė taisė (ir
užkalbinėjo) dantis. Sena „bormašina“ grėsmingai burzgė ir drebėjo, sesuo Julytė
prispausdavo mano galvą prie savo plačios minkštos krūtinės ir grieždavo,
grieždavo. Ir kalbėdavo, kalbėdavo. Čia galima buvo sužinoti visas
„diplomatines“ Bažnyčios paslaptis, visus joje sklandančius gandus ir visas
saugumiečių padarytas šunybes... Visa tai mane taip domino, kad dėl to verta
buvo kentėti „namines“ dantų gydymo procedūras. Sesuo Julytė buvo neišsenkantis
informacijos šaltinis, ir tai ne todėl, kad manimi pasitikėtų (mažai kas
Bažnyčioje, tiesą sakant, anuomet pasitikėjo keista mergina, atvažiavusia iš
pačios Maskvos), o todėl, kad niekada nieko nebijojo. Ėjo 1982-ieji metai.
Medinis vieno aukšto sodybinis
namas su mezoninu ir prieangiu, dažytas „briliantine“ žaluma su baltomis
langinėmis buvo Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės užfiksuotas ir aprašytas 2013
metais kaip „autentiškas“ ir „tinkamai tvarkomas“[1].
Jo viduje dar buvo senovinės krosnys ir mediniai laiptai, originalūs langų ir
durų užraktai. Tais pačiai metais, būdama 89-ių metų amžiaus, sesuo Julytė
mirė. Dar 1996 metais ant namo ugniasienės buvo pritvirtinta memorialinė lenta:
„Šiame name 1926–1931 m. gyveno žymus pedagogas, Kauno burmistras Juozas
Vokietaitis“.
Didelis sklypas, besitęsiantis iki
pat V. Putvinskio, anuomet vadintos Gornaja (Kalno) gatvės, nuo 1886 metų
priklausė bajorų šeimai Aleksandrui ir Antaninai Skavinskams. Sklype buvo
didelis sodas ir stovėjo du mediniai namai: savininkai gyveno mažame, trijų
kambarių name, o antrą namą nuomojo. 1909 metais sklypą nusipirko Marija
Borodzič. Gyvenamasis namas buvo padidintas, o antras namas kurį laiką stovėjo
nenaudojamas ir 1910 metais buvo nugriautas.
Juozas ir Magdalena Vokietaičiai šį
sklypą įsigijo 1925 metais. Pradžioje jie gyveno trijų kambarių bute
mansardoje, vėliau – didesniame pirmo aukšto bute. Pedagogas ir muzikas,
„Saulės“ draugijos mokytojų seminarijos direktorius Juozas Vokietaitis 1931
metais buvo išrinktas Kauno burmistru, bet tais pačiais metais mirė; namą
paveldėjo žmona su vaikais Vytautu, Algirdu, Juozu-Kęstučiu, Birute ir Gražina.
Vaikai sklypą padalino, dalį jo pardavė. Tarybiniais laikais namas kurį laiką
priklausė Vytautui Vokietaičiui. Po 1950 metų dalį namo nupirko P. Marcinkutė (vardo
nežinau) ir jame apsigyveno seserys Eucharistietės. Namelyje buvo įrengta
koplyčia. Kitoje namo dalyje gyveno kaimynė, apie kurią buvo kalbama, kad ji
esą saugumo čia apgyvendinta. Šalia namo buvo sodelis.
Sesuo Julytė – Julija Kuodytė (jos
vienuoliškas vardas buvo Ksavera, bet visi ją vadindavo jos pasaulietiniu
vardu) – buvo 1947 metais jėzuitų įsteigtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos
vyresnioji. „Kunigų seminarijos profesoriai ir klierikai,
dančiui suskaudus ar kitokio sopulio kamuojami, eidavo pas Juliją, nes žinojo,
kad ten bus suteikta ir fizinė, ir dvasinė pagalba. Šioje troboje susitikdavo,
buvo laukiami saugumo persekiojami kunigai, aktyviausias jaunimas, iš kalėjimų
ar tremties grįžę žmonės. Vizitai pas stomatologę Kuodytę buvo puiki proga
pasikalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos būdavo vengiama kalbėti net tarp
storų seminarijos sienų“[2]. Šis,
kiek pompastiškas aprašymas yra tikslus. Namelyje dažnai lankėsi kunigai:
Pranas Račiūnas, Vincas Jalinskas, Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius,
Alfonsas Svarinskas, atvažiuodavo ir vyskupas Vincentas Sladkevičius, švelniai
vadinamas „vyskupėlis“.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė prisimena, jog
saugumiečiai šį namelį vadino „gyvačių lizdas“, nes čia buvo renkama „Lietuvos Katalikų
Bažnyčios Kronikos“ ir „Aušros“ medžiaga, vėliau čia buvo ir faktinė šių
leidinių redakcija. „Kadangi sesuo buvo dantistė, į jos namus nuolat vaikščiojo
klientai, tad ten buvo įrengta „Kronikos“ slėptuvė. Ir ne kur nors slaptoje vietoje,
o tarp niekad nerakinamų laukinių ir išorinių durų. Ten po kilimėliu buvo
įdubusi lenta, kur buvo padedama medžiaga, o S. Tamkevičius ją iš ten
pasiimdavo. Slėptuvės KGB neaptiko net per kratą, nes tai buvo pernelyg
akivaizdi vieta“[3]. 2015
metais išspausdintame straipsnyje apie namelį rašoma, kaip apie „kol kas
Kauno centre tebestovintį“. Minima slėptuvė buvo niekad nerakinamame namo prieangyje
po slenksčiu.
Nebėra gražiojo namelio. Jo vietoje jau iškilo nauji „rūmai“,
kurių stiliui pagaliau sugalvojau naują (ir šiandienos Kaunui labai naudingą)
terminą – neomodernas. Dviejų aukštų namas turi įdomų kelių pakopų terasinį stogą,
aukštus siaurus langus ir, rodos, net tris įėjimus iš trijų šonų, ketvirtame
išsaugojant buvusią ugniasienę. Kam jis priklauso, sužinoti nepavyko: Eucharistinio
Jėzaus seserų kongregacijos internetiniame puslapyje adresas M. Dobužinskio g.
3 vis dar nurodomas kaip vienuolijos namai, o į laiškus namų vyresnioji
neatsako. Sena medinė tvora vis dar juosia statybvietę.
[2] Irena Petraitienė. „Sesers Julijos būties verinys“ // XXI
amžius. 2005-01-07.
[3] Rima Janužytė, Arūnas Brazauskas. „Namatoma sovietmečio visuomenė“ // Veidas. 2015-11-22.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą