Negimusi lietuviška Salle Pleyel

Nepastatyti Kauno Konservatorijos rūmai ir koncertų salė

Valstybinės konservatorijos rūmų statybos iniciatorius buvo Muzikos mokyklos direktorius Juozas Gruodis. Pradinė numatyta rūmams vieta buvo E. Ožeškienės gatvėje, vietoje 1923 m. atidaryto varietė „Miramaras“, vėliau restorano „Trokaderas“ (dar vienas paryžietiškas akcentas), 1925 m. per gaisrą smarkiai apdegusio, buvusio ugniagesių savanorių būstinėje (toje vietoje vėliau buvo pastatyta Reformatų bažnyčia). 

Antras pasirinkimas buvo statyti Konservatorijos rūmus šalia statomo Vytauto Didžiojo muziejaus, taip sukuriant ne tik muziejų, bet visą menų bei kultūros kompleksą. 1932 m. architektas Vytautas Landsbergis parengė pirmą Konservatorijos ir koncertų salės eskizą būtent šiai vietai ir norėjo projektuoti toliau, tam tikslui net studijavo Salle Pleyel ir konsultavosi su akustikos specialistais Paryžiuje. Tačiau pasirinkta vieta kažkam neįtiko, kaip vėliau neįtiko ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmams; esą, patriotinės organizcijos norėjo šią vietą „rezervuoti“ busimam Vytauto Didžiojo muziejaus sodelio išplėtimui. Prekybos rūmai, nors ir kitoje vietoje, bet stovi nepakitę. O šalia Vytauto Didžiojo muziejaus 1940 m. buvo pastatyta „Knygnešių sienelė“ ir įrengtas „Knygnešių sodelis“, taip pagerbiant senųjų laikų kultūros nešėjus, bet Doneliaičio gatvės išklotinės tai nepaveikė: čia 1971 m. įsikūrė architekto Algimanto Sprindžio (kaip ir viskas Vienybės aikštėje) projektuota kavinė „Liepaitė“, vėliau virtusi picerija. Beje, šioje vietoje stovėjo kadaise privatus mažas namas.

Naują vietą Konservatorijai rado tik 1938 m. – tai buvo V. Putvinskio ir A. Mickevičiaus gatvių sankryža prie funikulieriaus (ties dabartiniu E. Levino skveru), kur tuo metu buvo miesto čiuožykla. Pagrindinis fasadas turėjo būti atgręžtas į A. Mickevičiaus gatvę. Rūmų „reikalingumą“ šį kartą iniciatoriai pagrindė labai „rimtai“: atseit, Švietimo ministerijos įstaiga, kuriai ieškota patalpų, galėtų būti kurdinta bendruose Konservatorijos ir Koncertų salės rūmuose. Na, kam lietuviams koncertų salė, jei prie Švietimo ministerijos parazituojantys klerkai neturi kur užpakalių priglausti? Buvo paskelbtas konkursas. Pasakojama, kad iš pradžių jį laimėjo Mykolas Songaila, bet paskui komisija pakeitė savo sprendima ir pirmą vietą atidavė Landsbergio ir Algirdo Prapuolenio kartu darytam projektui. Tačiau toliau projekto reikalai nepajudėjo.

1939 m. savo straipsnyje „Muzikos architektūros klausimu“, publikuotame Naujoje romuvoje (Nr 5), Landsbergis įrodinėja, kodėl, jo manymu, Kaune būtina statyti „Muzikos kultūros rūmus“: „Kodėl muzikalinis mokyklos auklėjimas pradeda jaunuomenę atbaidyti ir daugelyje mokyklų mokinius į muzikos pamokas reikia varyte varyti? Nesu muzikas, bet man yra visiškai aišku kodėl. Jei jaunimas nebūtų turėjęs progos matyti įvairių rungtynių, aikščių, jei nebūtų gavęs nei sviedinio rankoje palaikytti, o būtų vien teoriškai iš knygų sporto mokomas – tikrai nuo šio sporto būtų atbaidytas. Dabartinės konservatorijos patalpos ir salė taip pat gali atbaidyti ne vieną jautrią muzikalią sielą. (...) Pažvelkime į mūsų konservatorijos „rūmus“?! Nekalbėdami jau apie grynai praktinę tų rūmų paskirtį, pažvelkime į juos iš reprezentacinio taško. Mes dažnai mėgstame tą tuščią žodį „reprezentacija“ –parodykime bent išoriškai, ką mes atsiekiame... Bankai, įvairios įstaigos, sportas, paradai, lux automobiliai ir t.t. – čia tai suprantamas yra reprezentacijos reikalas, bet reprezentuoti savo muziką (...) – ne, nereikia: mūsų muzika gali ir toliau būti reprezentuojama Maironio gatvės karčiamoje“ (Cituojama: Jolita Kančienė, Jonas Minkevičius. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. P. 32-33).

Taip nepagarbiai Landsbergis atsiliepė apie XIX amžiaus gubernijos architektūros pavyzdį – „Dvorianskoje sobranije“ („Bajorų susirinkimo) pastatą (Maironio g. 3), kuriame glaudėsi 1933 m. konservatorijos vardą gavusi Muzikos mokykla (beje, ne viena). Joje mokėsis smuikininkas Izidorius Vasyliūnas (1906-1982) prisimena: „Kaip realybėje prieš akis išnyra kuklūs Kauno konservatorijos rūmai Maironio gatvėje. Nedidelės, pailgos, vienalangės, apytamsės klasės, su dideliais ilgais fortepijonais, buvo skirtos fortepijono pamokoms“ (Aidai 1972 Nr 1).

Architektas stebisi, kaip Švietimo ministerija „labai rūpinosi fiziniu mūsų tautos lavinimu, ypač rekordais ir įvairių dovanų laimėjimais“, bet apleido „dvasinis žmogaus stimulas – žmogaus siela, kuri, rodos, tiek nedaug bendro teturi su savo laikinu kevalu“ (Cit. Kančienė, Minkevičius. P. 33 ).

Konservatorija, pažeminta iki aukštesniosios mokyklos (dabar ir iki gimnazijos) rango ir 1948 m., iš karto po Gruodžio mirties pavadinta jo vardu, persikėlė į naujus namus - 1940 metais architekto Felikso Bielinskio pastatytą moderno pradinę mokyklą (su sale ir visa kita). 

Tik 1961 m. Kauno koncertų salei pagaliau buvo rasta vietą buvusiuose Tesingumo ministerijos rūmuose, apie kuriuos, beje, tas pats Landsbergis 1936 m. rašė, jog jie „yra tiek neįdomūs ir nesuprantami savo architektūrine kompozicija, kad galbūt ir gerai, kad stovi kaip ir užkampyje“ (Cit. Kančienė ir Minkevičius 1993: 36). Nenoriu sutikti su „neįdomumo“ verdiktu, bet kad „nesuprantami“ – tai tikrai, ir atrodo, jog prieš aštuonerius metus baigta jų rekonstrukcija padėties negelbsti. Beje, 1927 m. pastatyta modernistinė Salle Pleyel irgi stovi Paryžiaus „užkampyje“.