Marijos tekstai

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Vienybės aikštė

XIX amžiaus viduryje Kartofliškių palivarkas, valdomas Kauno apskrities mokyklos prefekto, svajotojo ir Adomo Mickevičiaus draugo Stanislovo Dobrovolskio, tęsėsi nuo Parodos kalno iki pat dabartinės Vienybės aikštės ir baigėsi kaip tik ten, kur stovi šiuo metu rekonstruojamas modernus „Pramprojekto“ pastatas. Ant palivarko ribos 1847 metais pagal Naujo miesto planą pradėta formuoti kvadrato formos aikštė, kurią dvi gatvės – Ploščednaja ir Proviantskaja („Aikštės“ ir „Provianto“, dabartinės S. Daukanto ir K. Donelaičio gatvės) – dalijo į keturias dalis.

Greitai aplink aikštės atsirado vieno-dviejų aukštų gyvenamieji namai. Palivarko kraštą užėmė sodininkyste besivertę vokiečiai: aikštės šiaurės rytų kampe (maždaug „Pramprojekto“ vietoje) 1864 metais buvo pastatytas Henrietos Terezos Moldenke sodybinis namas ir „neogotiką“ primenanti oranžerija su dantytais bokšteliais šonuose bei smailiaarkiais langais. Šalia įsikūrė sodininkai Karolina ir Gotlibas Kernbachai, turėję mūrinį dviejų aukštų namą ir net 14 oranžerijų. Kernbachai neužstatytą savo sklypo dalį pardavė Kauno tvirtovei. Čia 1889-1890 metais buvo pastatyta kukli neoklasicistinė Kauno tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencija (Vėliau LR Ministrų kabinetas, dabar VDU Rektoratas, K. Donelaičio g. 58). Priešais ją, ten, kur dabar stovi „Vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio galva, taip pat buvo sodas.

„Naujojo turgaus“ (Novobazarnaja) aikštę pradėta vadinti tik 1871 metais, nors turgus čia veikė jau nuo 1862-ųjų. Turguje, dar vadintame „arklių turgus“, pardavinėjo gyvulius, pašarus, malkas. 1888 metais aikštės pietryčių kampe, kaip tik priešais dabartinius VDU centrinius rūmus, buvo pastatytos 8 mūrinės krautuvės, priešais jas buvo rišami arkliai. Vietoje VDU centrinių rūmų aikštėje stovėjo vieno aukšto medinukas ir dviejų aukštų mūrinis namas.

XIX amžiaus pabaigoje aikštėje apsistodavo keliaujantys cirkai (vieną medinį cirko paviljoną 1894 metais suprojektavo Nikolajus Andrejevas.)

1899-1900 metais, kai aikštė jau buvo vadinama Aleksandrovskaja, jos šiaurės vakarų kraštinėje buvo pastatyta Kauno elektrinė. Edmundo Emilijono Fryko (Fryko vyresniojo) projektuotas pastatas iš pradžių buvo tik raudonų plytų vienaaukštis, kurio didesnę dalį užėmė mašinų salė; 1913 metais jo kampe iškilo trijų aukštų kvadratinis bokštas su puošniu stogeliu, kitais metais pastatas buvo pailgintas, ir tik 1925 metais pristatytas antras aukštas; tada pastatas buvo nutinkuotas, pakeistas bokšto stogelio siluetas. Elektrinė priklausė belgams: iš pradžių Ferdinandui Šmatceriui, o nuo 1912 metų – AB „Compagnie d’Electricitė de Kaunas a Bruxelles“. Nors nuo 1921 metų elektrinę valdė AB keistu lietuvišku pavadinimu „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti”, ji visą laiką priklausė belgams. Elektra buvo brangi. 1933 metais advokato Rapolo Skipičio iniciatyva net buvo organizuotas „elektros streikas“: dešimt dienų kauniečiai buvo raginami visai nevartoti elektros energijos, o pasišviesti žvakėmis ir žibalinėmis lempomis. Elektrinė kainas sumažino. Tarpukariu tame pačiame pastate buvo įsikūręs ir Belgijos konsulatas.

Aikštės pietvakarinėje dalyje, priešais turgų, dabartinės S. Daukanto gatvės kampe buvęs sklypas XIX amžiaus viduryje priklausė gubernijos valdininkui valstybės patarėjui Nikolajui Klopotovui. Jis čia turėjo du medinius namus, už kurių buvo sodais, o šalia, S. Daukanto gatvėje, dar dviejų aukštų mūrinuką. 1909 metais Klopotovo sklypas atiteko Giršai Michelsonui, kuris vietoje vieno medinuko pasistatė aikštės puošmeną – secesijos stiliaus nuomojamų būtų namą, kurį projektavo Jokūbas Ušakovas (dabar – Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, S. Daukanto g. 25). Pats Ušakovas tuomet gyveno šalia buvusiame antrame Michelsonui priklausančiame vieno aukšto mediniame name su mezoninu. Valdą 1920 metais paveldėjo seserys Chava ir Rachilė Pružan, kurios priešais turgų stovintį gražųjį namą išnuomavo LR Užsienio reikalų ministerijai. Ne tik ministras Juozas Purickis bei ministerijos tarnautojai, bet ir į jauną šalį atvykusios pirmosios užsienio šalių delegacijos, galima sakyti, akis į akį susidūrė su kaimo Lietuvą įkūnijusiu gyvulių turgumi. 1921 m. kovo mėnesį Kauno miesto valdyba iš ministerijos gavo tokio turinio skundą:

„Ketvirtadieniais, turgaus dienomis, turgun atveda ir atveža visokių gyvulių. Kadangi tvora, už kurios prasideda turgavietė, yra labai arti nuo ministerijos langų, tai ministerija prašo leisti perkelti ją lig tai vietai, kur prasideda brukas. (...) Tas perkėlimas būtinai yra reikalingas atsižvelgiant į tai, kad į ministeriją lankosi svetimų valstybių atstovai. O užsienio reikalų ministerio ir palaukiamojo kambario langai kaip tik išeina į turgavietę. Perkėlus tvorą toliau ir pasodinus atskiroje vietoje gėlių, teipgi pastačius kiek aukštesnę tvorą, turgavietė ne taip lįs į akis ir bus mažiau girdėti gyvulių balsai"[1].

Ministerija net neprašė turgų iškelti, o tik patraukti ir paaukštinti jo tvorą. Bet tuo metu visai šalia aikštės, perstatytame rusų kavalerijos manieže, papuoštame įspūdingu Valdimiro Dubeneckio sukurtu bokštu, buvo ką tik atsidaręs Karo muziejus, prie jo pradėjo formuotis sodelis, kuriame buvo rengiami visos valstybinės šventės ir iškilmingi minėjimai, tad gyvulių balsai (ir kvapai) kaimynystėje tapo iš tikrųjų nepageidautini. Nepaisant kai kurių miesto tarybos narių būgštavimų, jog „Suvalkijos valstiečiams bus didelių nepatogumų pasikelti į kalną“[2], tais pačiais metais buvo nuspręsta turgų iškelti į Žaliakalnį. Tačiau tai buvo padaryta tik 1925 metais. Krautuvės buvo nugriautos, o iki 1927 metų visoje aikštėje buvo pasodintos gyvatvorės ir gėlynai.

Antrąjį Michelsono medinuką Pružan išnuomavo Prancūzijos diplomatams, ir tik 1933-1935 metais jo vietoje iškilo modernūs Karolio Reisono projektuoti Žemės banko rūmai, 1945 metais atiduoti Kauno universitetui (dabar KTU centriniai rūmai).

1927 metais aikštės pietryčių kampe atsirado antras (kiek archaiškas, nes secesijos laikai kaip ir buvo praėję) gražuolis namas su pusapvaliu kampiniu erkeriu ir kupoliniu bokšteliu (Donelaičio g. 71). Jo savininkas buvo statybų rangovas Leonas Markovičius, kuris pats savo namą ir projektavo. (Tuo metu jis statė Lietuvos banką ir kalbos pasklido, kad savo namą jis pastatė iš „sutaupytų“ banko medžiagų.)

O 1930 metais rytinėje aikštės pusėje, oranžerijų vietoje iškilo pirmas Kaune šešių aukštų namas, kurio likimas, su juo susiję žmonės ir įvykiai verti atskiro aprašymo. Prabangus „dangoraižis“, stovėjęs vienišas tarp vieno-dviejų aukšto carinių namukų, priklausė Kauno turtuoliams Jonui ir Aleksandrai Vailokaičiams. Nepriklausomybės akto signataras, bankininkas ir pramonininkas Jonas Vailokaitis su šeima gyveno pirmame ir antrame aukšte. Kitur gyveno nuomininkai, tarp jų „Paramos“ bendrovės direktorius Jonas Pakalka ir vienas tos bendrovės vadovų Jurgis Štromas su žmona Eugenija ir dukterimi Margarita (čia gimė jų sūnus, politologas Aleksandras Štromas; 1941 metais Jurgis Štromas žuvo „Lietūkio“ garažo žudynėse, žmona žuvo Štuthofe, o jų vaikus iš geto išgelbėjo dvi lietuvių šeimos). Čia gyveno garsus kirpėjas Juozas Muralis ir pats namo autorius – architektas Arnas Funkas.

Moderni namo architektūra buvo įmantri ir sykiu harmoninga. Keturi viršutiniai namo aukštai buvo „pakelti“ virš pirmojo, o iš abiejų pusių dar turėjo savo erkerius, tartum vieningu judesiu į kairę suapvalintais kampais su ilgais lenktais langais. Fasado dešinėje iškilo „bokštelis“ su dekoruotu horizantalinėm braukom kampu; jo viršuje buvo įrengta terasa. Į aikštę namas buvo pasisukęs aklinu galu, kurį vainikavo laiptuotas frontonas. Pagrindinio įėjimo durys buvo įstiklintos, laiptinė ir butai puikavosi prabangiais interjerais.

Ganėtinai chaotiškas aikštės užstatymas susilaukė architekto Vytauto Landsbergio kritikos: „O Vienybės aikštė? Kur čia vaizduojama vienybė? Šalia šešių aukštų namo – vieno aukšto namukas. (...) Kuriems galams plati gatvelė, jungianti aikštę su Putvinskio gatve? Ne gatvė čia reikalinga, o bulvaras, ir dar su arkada, kad būtų užbaigtas architektūros aikštės vaizdas. Nematyti ne tik padoraus planavimo, bet ir paprasčiausio kultūringo galvojimo“[3], – piktinosi architektas. Bulvaro ir arkados, žinoma, niekas čia įrengti nesiruošė, o aikštę kertantis S. Daukanto gatvės tęsinys buvo paprasčiausiai panaikintas, rekonstruojant aikštę 1960 metais.

Štai kokia jauki buvo Vienybės aikštė 1940 metais. Kairėje – Kauno elektrinė, dešinėje – Vailokaičių namas.

1940 metai Vailokačių namą nacionalizavo, „nepageidautinas“, anot Petro Cvirkos, šeimas iškeldino, o jų butuose apgyvendino naujai Tarybų Lietuvai „nusipelnusius“ literatūros bei meno veikėjus. Su kandžia pašaipa Bronys Raila prisimena poeto Teofilio Tilvičio „šūkį“ – „Pirmyn su Cvirka prieš Vailokaitį!.. Ir tuojau abu persikraustė į pagrobtus bankininko J. Vailokaičio rūmus“[4]. Ne visi su entuziazmu skubėjo užimti jiems paskirtą privilegijuotą gyvenamąjį plotą. Vienas tų, kurie delsė, buvo Kostas Korsakas. Halina Korsakienė savo prisiminimuose pasakojo, kaip Cvirka Korsakui „lipo ant kulnų“, liepdamas „greičiau butą užimti“[5]. Korsakams vis delsiant, Cvirka paskambino Korsakienei.

„Ir kalbėjo labai nepatenkintu tonu, beveik supykęs: jei Kostas nenorėjo keltis, reikėjo iš karto atsisakyti. Būtume kuriam nors kitam rašytojui paskyrę. Norinčių užteko! O dabar jau vėlu – viskas nuspręsta, patvirtinta. Ir ko jūs vis delsiate? Ką, ar nepatinka Vailokaičio liuksusiniai butai? Ir vėl priminė tą „nepageidautiną šeimą“. (...) Modernus pastatas, vadinamas „Vailokaičio dangoraižiu“, iš tiesų didingai kilo virš viso miesto centro, supamas neaukštų, daugiausiai senų dviaukščių namų".

Korsakienė prisimena, kaip pirmą kartą gyvenime liftu pakilo į penktą aukštą, kaip ją pasitiko ori žilagalvė ponia ir jauna moteris, jos dukra – „nepageidautinos“ šeimos likutis; jos aprodė jai butą. „Tokios prabangos ir prašmatnumo gyvenime neteko matyti!“ Nebent tik „užsienio filmuose“. Ir kaip grįždama į namus Žaliakalnyje jautėsi „tarsi pabuvojusi fantastiškame sapne“. Ir kaip jai susidarė įspūdis, kad senosios buto gyventojos tikisi čia sugrįžti. Tačiau „rytojus žadėjo, kad netrukus šiame moderniame daugiaaukščiame pastate jau viešpataus nacistų generalkomisaras Rentelnas. O dar už kelerių metų iš jo teliks tik krūva griuvėsių...“[6]. Kaziui Binkiui, jau sergančiam, „Cvirkos gauja“ irgi „butą Vailokaičio dangoraižyje parūpino“ (anot Railos, tokie buvo paties Binkio žodžiai)[7].

„Vienybės aikštės namuose dabar gyveno daugelis rašytojų: pats pirmininkas P. Cvirka, T. Tilvytis, K. Binkis, Jonas Marcinkevičius, I. Simonaitytė. Taip pat nemaža dailininkų: S. Žukas, I. Trečiokaitė-Žebenkienė, rodos, V[ytautas]. Jurkūnas ir dar gal kas nors, kurių nebeprisimenu. Pirmame aukšte įrengtame rašytojų ir menininkų klube, kur nuolatos lankėsi visų kūrybinių sferų atstovai, be paliovos vyko posėdžiai, pokalbiai, aptarimai"[8].

Tame pačiame name atsidūręs, nors buto negavęs ir paties „klubos“ patalpose apsigyvenęs amžinas „benamis“ Juozas Keliuotis sako, jog minimas „klubas“, kurio „direktorium“ buvo Petras Cvirka, buvęs ne pirmame, o antrame aukšte.

„Menininkų klube man nebuvo nuobodu gyventi. Visados čia – dienomis ir vakarais – būdavo pilna įvairios srities menininkų: rašytojų ir dailininkų, muzikų ir operos dainininkų, architektų ir dramos aktorių. Tik ne visi čia rinkdavosi iš malonumo: daugelis jų čia ateidavo ir iš baimės, kad nepatektų į naujų valdovų nemalonę, kad nebūtų pažeminti ar atleisti iš užimamų vietų, kad nebūtų puolami spaudoje, kad net nebūtų suimdinėjami. Čia buvo bufetas, buvo staliukai, ir kiekvienas čia galėdavo išgerti kavos ir suvalgyti pyragaitį ar sumuštinį. Bet niekas nedrįsdavo laisvai kalbėti. (...) Tik kiekvieną šeštadienį klubo nuotaiką sudrumsdavo dail. J. Vienožinskis. Jis tada, truputį išgėręs, atvykdavo iš Vilniaus „teisybės žodžio“ pasakyti"[9].

Cvirka, namų sargo padėdamas, stengdavosi jo į vidų neįleisti. Keliuotis prisimena sceną, kai įsiveržęs į namą Vienožinskis „ima kopti laiptais, garsiai šūkalodamas: – Kur čia bledės? Duokite man bledes čia! Juk čia bledžių namai!“[10] Būtent iš šio namo (kai kurie susirinkę į „Rašytojų klubą“ jau su ryšuliais, kiti užklupti nepasiruošę), palikę savo šeimas, daugelis tų „tarybinių“ rašytojų, rodos, jau antrą karo dieną buvo paskubom „mobilizuoti“ į Maskvą.

1941 metais čia apsigyveno Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras (toks buvo jo titulas) Teodoras Adrianas von Rentelnas. Jis buvo Rusijos vokietis, caro armijos karininkas, pabėgęs iš Rusijos po Revoliucijos, gerai kalbėjo rusiškai. Deja, tuo namo šlovė ir baigėsi. Kai vokiečiai besitraukdami 1944 metais sprogdino elektinę, sprogimo banga nugriovė vakarinę namo dalį, liko tik rytinis erkeris. Po karo į Kauną grįžęs Cvirka viename laiške aprašė, ką pamatė: „Rašytojų namai išsprogdinti, tik mano, Žuko, Korsako butų pusė paliko. Tarp griuvėsių kabo stalai, lovos, tiesiog ore pakibusios“[11]. Nauja valdžia namą galutinai nugriovė.

***

Pirmą tarybų valdžios dešimtmetį ir kiek vėliau buvusi Vienybės, dabar pavadinta J. Janonio aikštė dar buvo pilna žydinčių gėlių ir žaliuojančių medžių, jos takai kvietė pasivaikščioti, o suoliukai – pasėdėti. Štai 1956 metų atviruke (P. Karpavičiaus nuotrauka) užfiksuotas plotas priešais KTU (anuomet Kauno Politechnikos instituto) centrinius rūmus ties K. Donelaičio gatvės perėją: ten, kur mes esame įpratę klupčioti ant plikos suskilusių betoninių plytelių dangos, anuomet buvo tikra oazė – vasarą čia augo net palmės greta iš gėlių sudėlioto žaliojo krokodilo.

1960 metais prasidėjo Janonio aikštės rekonstrukcija. Projekto autoriai buvo architektai Stasys Bartusevičius ir Vladas Stauskas. Pirmasis naujas aikštės pastatas – Pramoninės statybos projektavimo instituto („Pramprojekto“, K. Donelaičio g. 60) rūmai – pastatyti 1960-1966 metais beveik Vailokaičio namo vietoje, tik kiek toliau į rytus. Jo autoriai buvo architektai Stasys Bartusevičius, Vladas Stauskas ir Algimantas Sprindys. Statant šiuos rūmus, buvo nugriautas dar Kernbachų statytas dviejų aukštų namas (nuotraukoje matomas į dešinę nuo Vailokaičių namo). Įdomu, kad šiokia tokia reakcija į seno namo griovimą 1961 metais pasirodė tarybinėje „Šluotoje“: „Taip ir norisi pasakyti Kauno miesto vietinio ūkio valdybos vadovams: (...) mes visi žinome, kad su butais labai sunku – tai kam gi dar gerus namus griauti?“ Tuometinio Kauno miesto vyriausio architekto Vytauto Bujausko pasiaiškinimas, esą nauji rūmai bus 45 su puse tūkstančių kvadratinių metrų, o senasis namas užėmė tik apie 3 tūkstančius tų pačių kvadratinių metrų, yra aiškiai spekuliacinio pobūdžio (supraskite, namas, kurį nugriovėme, buvo labai mažas, bet užtat tas, kurį pastatysime, bus labai didelis)[12].

Pastatas susidėjo iš trijų korpusų: palei rytinę aikštės kraštinę tęsėsi ilga, keturių aukštų „skaičiavimo centro“ horizontalė; prie Donelaičio gatvės – kiek trumpesnė dviejų aukštų salė, o kampe, iš dešinės prijungtas prie „skaičiavimo centro“, kilo platus aukštas „bokštas“, kurio apačioje, kiek „įtrauktame“ stikliniame fasade buvo įrengtas pagrindinis įėjimas. Statant „bokštą“ ir salės korpusą taip pat neišvengta „aukų“: buvo nugriautas Inžinierių valdybos viršininko rūmų kiemo prieangis su kolonėlėmis.

Dalis „Pramprojekto“ pastato, nepaisant jame vis dar dirbusių (ir budėtojo budriai saugomų) projektuotųjų, nuo Nepriklausomybės atkūrimo tam tikra prasme „priklausė“ studentams: ilgo „skaičiavimo centro“ korpuso ketvirtas ir penktas aukštas eilę metų buvo išnuomojamas VDU ir jo kabinetai tapo auditorijomis. Ilgo korpuso gale, V. Putvinskio gatvėje 1990 metais buvo pastatytas priestatas ir jame įrengta kavinė „Pakalnė“, kurios architektas ir pirmo interjero autorius buvo tas pats Algimantas Sprindys. Kai kuriems iš mūsų ši vieta tapo antraisiais namais. Įėjusį į pastatą dešinėje pasitikdavo rūbinė, kažin, ar kada tarnavusi pagal paskirtį: kiek prisimenu, paprastai joje, ant grindų susėdę, rūkė ir diskutavo studentai. Kairėje salės pusėje buvo savitarnos valgykla, kur, užėjęs už „širmos“, kaip įprasta, pasirinkdavai patiekalą, o išeidamas atgal į salę, už jį sumokėdavai kasininkei ir galėjai neštis prie vieno iš daugybės languotomis staltiesėmis uždengtų stalų. Priekyje buvo ilgas, ovalo formos baras, kur pildavo alų, plikydavo pigiausią Kaune arbatą ir kepė skaniausius sumuštinius su sūriu. Vėliau viskas pasikeitė. Vietoje valgyklos buvo įrengtas baras, o prie buvusio baro sienos atviroje židinio ugnyje kepė nuostabūs, ypatingais slaptais prieskoniais kvepiantys šašlykai. Kavinė dabar vadinosi „Achtamar“, o šeimininkavo joje pati savininkė – iš Gruzijos kilusi ugninga armėnė, nepamirštama Vartuš Gurgenian, visų vadinama Vartušė. Ko tik čia nebuvo išgyventa!

Šiuo metu buvęs „svarbiausias ankstyvojo sovietmečio modernizmo objektas Kaune“[13] yra rekonstruojamas, o prie jo buvusi ir seniai nebeveikianti „Pakalnė“ nugriauta.

Susprogdintos elektrinės vietoje, tik kiek arčiau kalno, to paties Algimanto Sprindžio iki 1975 metų buvo pastatytas Miestų statybos projektavimo institutas („Miestprojektas“, K. Donelaičio g. 62/V. Purvinskio g. 53), užėmęs dalį buvusios gatvės. Iš išorės tai buvo paprastas stačiakampis pastatas su horizontalinėmis langų juostomis vertikaliais aliuminio profiliais. Užtat viduje per visą pastato aukštį buvo padaryta fantastiška atriuminė fojė: pro stiklinį stogą liejosi natūrali šviesa, apačioje čiurleno fontanėlis su Algimanto Stoškaus sukurtu erdviniu vitražu. Be to, ant stogo buvo įrengta darbuotojų poilsiui skirta terasa. Pastato dešinėje 1977 metais Sprindžio buvo įrengta (vėliau taip pat studentų pamėgta) „Architektų kavinė“. (Dabar toje vietoje, šalia laiptų į V. Putvinskio gatvę veikia visada tuščias restoranas „Architektai“.)

1994 metais ant „Miestprojekto“ pastato buvo atidengta šlifuoto granito memorialinė lenta: „Šioje vietoje nuo 1944 m. vasario 13 d. iki gegužės 15 d. buvo įsikūręs generolo P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės štabas“. Kokiame tiksliai pastate štabas buvo įsikūręs, nežinau, tačiau vieta buvo tiesiai priešais fon Rentelno, su kuriuo „palaiminimu“ rinktinė buvo kuriama, rezidenciją. 1944 metų gegužės 16 dieną visi štabo karininkai buvo vokiečių suimti ir išsiūsti į Salaspilio lagerį.

2004 m. „Miestprojekto“ pastatas buvo architektų Jono Audėjaičio ir Rimanto Giedraičio renovuotas ir tapo įstiklintu „kubu“, kuriame įsikūrė verslo centras BLC (Busness Lyder Centre). Priešais seną pastatą buvo palikta veja; čia augo didelis kaštonas, po kurio taip gera buvo gulėti, ruošantis pavasario sesijai. Rekonstruojant pastatą, kaštonas buvo nupjautas. Dabar čia yra tik mašinų stovėjimo aikštelė. (Vykdoma nauja aikštės rekonstrukcija žada čia buvusį žaliąjį plotą grąžinti.)

Vienas aikštės rekonstrukcijos projekto autorius, architektas Vladas Stauskas vėliau teigė, jog kurdami šį ansamblį, jie „tyrinėjo renesansinių aikščių pavyzdžius“[14], tačiau susidaro įspūdis, kad Karo muziejaus sodelis praktiškai (bent vizualiai) buvo prijungtas prie aikštės, tad jos proporcijos iš esmės pasikeitė. O ir pietrytiniame aikštės kampe vietoje vienaaukščio medinuko ir dviejų aukštų mūrinio namo su aukštais trikampiais frontonais 1974 metais pastatyti Politinio švietimo namai (dabar VDU centriniai rūmai), rodos, jai nebepriklauso, kaip ir visas pietinis plotas, dabar vadinamas Studentų skveras. Anksčiau aikštėje buvusi gausi žaluma buvo beveik visiškai panaikinta. Taigi, tai buvo jau visai kitokia aikštė.

1970 metais centrinėje aikštės ašyje buvo pastatytas skulptoriaus Napoleono Petrulio „sukurtas“ Lenino paminklas., prie kurio (visai pagal Vienybės aikštės tradicijas) iki pat 1989 metų buvo rengiamos „liaudies“ šventės ir minėjimai. Jau kitais, 1971 metais (neaišku, ar norėdamas įsiteikti ir netyčia, ar šitokiu būdu „gudriai“ pajuokavęs) buvęs tautininkų ideologas ir jų oficiozo redaktorius Valentinas Gustainis savo prisiminimuose giria naują aikštę, ją, kaip „kultūringai sutvarkytos“ erdvės pavyzdį, lygindamas su kadaise Laikinajai sostinei tekusiu carinės Rusijos palikimu. Esą, 1919 metais „Kaunas buvo be vandentekio, be kanalizacijos, su bjauriomis išvietėmis tose vietose, kur dabar yra puikios, kultūringai sutvarkytos aikštės, pavyzdžiui, toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Leninui“[15]. Kad ir kokia būtų buvusi jo intencija, jis buvo neteisus: viešasis tualetas XX amžiaus pradžios plane užfiksuotas priešingoje aikštės pusėje – tiesiai priešais dabartinį įėjimą į VDU Didžiąją salę (buvusius Politinio švietimo namus). Ar tik ne krokodilą ir palmes pakeitė Didžiojo Vado skulptūra? Paminklas buvo nugriautas 1990 metais (teigiama, kad tai buvo pirmas nugriautas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje). Kartu su paminklu atsiradusios ir iki mūsų dienų išlikusios trys dekoratyvinės stelos atrodo, tarytum sukurtos vieno menininko, tačiau taip nėra – „Darbas“ priklauso skulptoriui Juozui Kėdainiui, „Taika“ – Robertui Antiniui vyresniajam, o „Revoliucija“ padaryta skulptoriaus Kazio Švažo. Belieka tikėtis, kad dabar vykstanti aikštės rekonstrukcija jų nepražudys ir jos neatsidurs kur nors Grūto parke.

Tas pats Algimantas Sprindys, kartu su kitais kūręs šią tarybinę aikštę, jau 1989 metais inicijavo ir projektavo šalia esančio Karo muziejaus sodelio su visais 1949 metais sunaikintais paminkliniais biustais ir, galiausiai, Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūros atstatymą.

Šių, 2017-tų metų pradžioje Kauno miesto savivaldybė didesnę Vienybės aikštės dalį 25-riems metams išnuomavo bendrovei „BEI Capital“, priklausančiai SBA koncernui (jai šiuo metu priklauso abu buvę „tarybinių“ moderno pastatai). Rekonstrukcijos projekto autorius – ir vėl architektas Rimantas Giedraitis, kolegos architekto Audriaus Karaliaus užsipultas kaip „tas pats cinikas, kuris su savo profesoriumi Jonu Audėjaičiu prieš bene 15 metų suniokojo vertingiausią naujojo paveldo pastatą Kaune – Algimanto Sprindžio „Miestprojektą“. To paties koncerno SBA pasamdyti, toje pačioje Vienybės aikštėje…“[16] Tebesitęsiantys ginčai, ar dabartinė Vienybės aikštė yra „reprezentatyvi, iškilminga, jauki, ilgainiui sovietmečio atributų atsikračiusi“, ar vis dar „okupacino režimo totalistinį charakterį aiškiai atspindinti“[17], nebetenka prasmės su paskutiniu jos tarybinių laikų modernaus pastato (buvusio pirmu tokios stilistikos pastatu Kaune) – „Pramprojekto“ – rekonstrukcija.

Šiuo metu niekas nežino, kokia bus naujoji aikštė (dokumentuose vadinama „inžinierinis statinys“). Joje augusių kelių gluosnių jau nebėra. Grąžinkite bent krokodilą!

[1] Cit. Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė „Kauno turgaviečių bruožai (1919-1940 m.)“ // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas :VDU, 2011. P. 55-72. P. 59. Cituojamo dokumento data rodo, kad Užsienio reikalų ministerija iš buvusių Rusų banko rūmų (Maironio g. 27) į Michelsono namą persikraustė jau 1921, o ne 1922 metais, nebent data nurodyta neteisingai).

[2] Ibid.

[3] Vytautas Landsbergis „Urbanizmo klausimas Lietuvoje“ // Naujoji Romuva. 1936 Nr 45. P. 887.

[4] Bronys Raila. Kodėl antraip? Vilnius: Vaga, 1991. P. 260.

[5] Halina Korsakienė. Namas, kuriame gyvenome. Vilnius: Vaga, 1991. P. 90.

[6] Ibid. P. 99-101.

[7] Raila. Op. cit. P. 259.

[8] Korsakienė. Op. cit. P. 106.

[9] Juozas Keliuotis. Mano autobiografija. Atsiminimai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 301.

[10] Ibid. P. 302.

[11] Cit. Petras Bražėnas. Petras Cvirka. Vilnius: Vaga, 1998. P. 148.

[12] Cit. Vaidas Petrulis http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/209.

[13] Ibid.