Marijos tekstai

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Petravičių dvarelis (Baritonų g. 6)

Dingo dvarelis. Kai šį pavasarį atėjau į vieną iš trijų „vokalinių“ gatvių Kaune – Baritonų gatvę, jos dešinėje pusėje radau didelę dykynę. Kur ne kur matėsi suvargę medžiai, stūksojo akmenų krūvos ir rūsio plytų liekanos. Dar ne taip seniai čia, paskendęs sode, stovėjo medinis dvarelis. Tuomet dar nežinojau, kad Nijolės Lukšionyės-Tolvaišienės jautriai aprašytas apleistas namas[1], įrašytas į Kultūros vertybių registrą, dingo jau 2011 metais.

XIX amžiaus viduryje čia, už miesto kapinių, Ažuolyno kalno papėdėje, buvo didžiulis, nuo Trakų, anuomet vadinamos Podgornaja („Pakalnės“) gatvės iki pat kalno viršunės besitęsiąs sklypas, kurio šiaurinė dalis priklausė Kauno miestui, o pietinė – Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijai. Miestui priklausančią dalį nuomojo bajorų Juozo ir Konstancijos Urbonavičių šeima. Jie 1860 metais pasistatė čia medinį namą. 1878 metais šiaurinę, o po dviejų metų – ir pietinę sklypo dalį nusipirko bajorų Prano ir Kazimieros Petravičių šeima. Jie turėjo septynis vaikus. Petravičius buvo Kauno miesto dūmos narys, priklausė Kauno sodininkų draugijai. Apie 1900 metus prie senojo namo iš pietų buvo pristatyta nauja dalis su didele drožiniais puošta veranda; viduje buvo įrengta salė. Šeima puosėlėjo didelį sodą, daržą, gėlynus; priešais namą augo dekoratyvinės eglės, tuja, migdolmedis, įvairių atspalvių alyvų krūmai.

Juozas Petravičius mirė apie 1914 metus, jo žmona Konstancija – apie 1917 metus. Jų vyriausias sūnus Juozas savo sklypo dalį atskirai valdė jau nuo 1904 metų, o nuo 1918 metų likusią dalį paveldėję kiti vaikai iki 1931 metų joje šeimininkavo (ir sodininkavo) kartu. Dvarelyje gyveno seserys Eugenija, Stanislava ir Ieva Petravičaitės. Pastaroji ištekėjo už Lietuvos banko valdytojo Juozo Paknio, draugavo su Sofija Kymantaitė-Čiurlioniene. Drauge su kitais lietuviais 1919 metais atsikrausčiusi iš Vilniaus į Kauną, Sofija Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno šiame dvarelyje. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: „Kaune galutinai apsigyvenome Trakų gatvėje, Petravičaičių namuose. Petravičaitės ilgus metus vertėsi daržininkyste, augino gėles. Medinis vieno aukšto namas stūksojo sodo gilumoje. Mes ten nuomavome du didelius kambarius. Virtuvė buvo bendra“[2].

Po 1939 metų dvarelio teritorija labai sumažėjo, atsirado naujų gatvelių, valdos dalis tarp Būgos ir Vaižganto gatvių buvo suskaldyta sklypais ir parduota. 1940 m. aplink dvarelio jau stovėjo mūriniai namai. Nuosavus mūrinius namus pasistatė ir seserys: Ieva apsigyveno name Baritonų g. 4 (tai didelis, išvaizdus, baltai tinkuotas namas su kolonomis paremtu prieangiu bei pusapvaliu rizalitu su baliustrados aptvertu balkonu-terasa, matosi nuotraukos kairėje), Stanislava – Dainos g. 3 (jos namas šiandien atrodo labai gerai, jis yra visai kitokio – moderno stiliaus, su dviejų siauručių dalių laiptinės vertikale ir būdingais, kampus juosiančiais balkonais).

O Eugenija Petravičaitė vis sodininkavo gimtajame dvarelyje. Čia buvo kelios didžiulės oranžerijos, inspektai, augo reti medžiai ir krūmai, o vieną sklypo dalį buvo išsinuomavęs olandas sodininkas Kornelijus Stoffelis. Atėjus rusams, Eugenija augino tabaką sovietų karininkams, ir tai tikriausiai išgelbėjo dvarelį nuo nacionalizacijos: 1949 metais buvo pripažinta, kad jos ūkis nėra „buožinis“, nors dar po metų pusę sklypo vis dėlto atėmė. Susidariusiame plote prie Trakų gatvės po 1950 metų valdžia pastatė naują daugiabutį.

Eugenija Petravičaitė mirė apie 1965 metais, namą paveldėjo Ieva Paknienė, kuri karo pabaigoje buvo pasitraukusi į vakarus ir tuo metu jau gyveno JAV. Tik 1966 metais name buvo įvestas miesto vandentekis ir kanalizacija. O 1967 metais dvarelyje įsikūrė dailininkas, profesorius Stasys Ušinskas, čia buvo jo stiklo ir keramikos dirbtuvė. Nuo 1974 metų, mirus Ušinskui, namu naudojosi tapytojas Osvaldas Jablonskis. Pagaliau, po Paknienės mirties 1980 metais namas atiteko Kauno miesto Vykdomojo komiteto fondui. 1990 metais namui buvo suteiktas istorijos paminklo statusas (kaip namui, kuriame gyveno Stasys Ušinskas). Iki 1994 metų jį nuomojo Dailininkų sąjunga, buvo planuota įrengti jame grafikos centrą, bet pritrūkus lėšų šių planų, o sykiu ir namo, buvo atsisakyta.

Nepavyko sužinoti, kaip ir kodėl teisinė apsauga buvo atimta, žinoma tik, kad 2003 metais Kauno savivaldybė perdavė namą Valstybės turto fondui, pardavimui. 2007 m. buvo patvirtintas sklypo detalusis planas (šiame plane dar nurodyta, kad namas yra istorijos paminklas), vėliau sklypas parduotas; 2011 metais namas nugriautas, o sodas sunaikintas[3].

(Nespalvotos nuotraukos Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės 1990 m. Spalvota – E. Každalytės, 2010 m.)