Laisvės alėjos nostalgija: 

Donskių namai ir kavinė „Pasaka“

Šios vietos istorija prasidėjo 1867 metais, kai Fišelis ir Dveira Donskiai čia pasistatė du vieno aukšto mūrinius namus ir dar svirną kieme; o sprendžiant iš to, kad tarp dviejų naujų namų stovėjo dar senesnis medinukas, vieta buvo gyvenama tikriausiai nuo Naujo miesto plano atsiradimo (t.y. nuo 1847 metų), o gal ir anksčiau; bet kuriuo atveju, tai – vienas seniausių Laisvės alėjos (anuomet Nikolajevskio prospekto) užstatymų. Sklypas priklausė Kartofliškių palivarkui ir pirklių Donskių šeima turėjo nuomos sutartį su palivarko valdytoju Stanislovu Dobrovolskiu. Naujose mūriniuose namuose jie įrengė po vieną butą ir po kelias krautuves.

Iš šių dviejų namų šiandien išlikęs tik vienas – kuklus Laisvės alėjos namas, pažymėtas 25-tuoju numeriu. Jis beveik nepasikeitęs nuo 1875 metų, kuomet jam buvo pristatytas antras aukštas, fasado dešinėje atsirado įvažiavimas į kiemą, o kieme – dar laiptinės rizalitas, kuriame buvo įrengta virtuvė. Tiesių langų sandrikų ir palangių stačiakampių eilė kairėje baigiasi vienišu balkonu, apjuostu ažūrine metaline tvorele.

Atėjus Tarybų valdžiai, nacionalizuotas antro aukšto butas tapo komunalinis, o 1969 metais siuvimo fabrikas „Mada“ čia atidarė „prabangių“ drabužių atelję „Liuks“ (gal dar yra ponių, kurios siūdinosi čia sukneles). Buvusiame antro aukšto bute ir šiandien veikia siuvykla.

O štai labiausiai mus dominantis 27-tas namas atsirado apie 1900 metus, kai Fišelio Donskio sūnus Lipmanas Donskis nugriovė du namus – tėvo statytą mūrinį ir seną medinį, o jų vietoje pasistatė naują dviejų aukštų namą pagal Nikolajaus Andrejevo projektą. Istoristinės stilistikos namas su grakščiu neobarokiniu frontonėliu kairėje, smulkiai dekoruotas – vienas gražiausių Andrejevo fasadų puošybos pavyzdžių: langai įrėminti plonomis trijų ketvirčių kolonėlėmis, su lenktais, lyg pakelti antakiai, sandrikais ir pailgais ovalais palangių plokštėse; vidurinis langas, po kuriuo buvo pagrindinio įėjimo portalas, įrėmintas piliastrais. Namą puošė ir į Laisvės alėją išeinantys du balkonai. Kiemo fasadas – iš dešinės suapvalintas, su nedideliu laiptinės rizalitu, papuoštu arkiniu langu su spalvotais stiklais, netikėtai primena ankstyvojo moderno formas.

Kieme buvo pastatytas dvejų aukštų fligelis, kuriame šeimininkas įrengė savo kontorą. Fligelis, tokiu pat suapvalintu dešiniuoju šonu ir „banguoto“ pagrindo balkonu, buvo sujungtas su pagrindiniu korpusu; jungiamoje dalyje kadaise buvo virtuvė su balkonėliu (deja, balkonėlis buvo sunaikintas renovacijos). Apie 1908 metus kieme atsirado dar vieno aukšto mūrinukas, skirtas nuomai (šį projektavo M. Segalovskis, dabar tai –pastatas Nr. 27b). Bendro abiejų Laisvės alėjos namų kiemo rytinėje pusėje buvo mūrinis sandėlis, pietvakariniame – sodas ir daržas, o kiemo viduje buvo šulinys. Grįžęs į Kauną po I pasaulinio karo, savininkas 1922 metais fligelio rūsyje įrengė acto fabrikėlį.

Čia tikriausiai gyveno filosofijos daktaras Izaokas Donskis

Antrame namo aukšte buvo prabangus 9 kambarių savininkų butas. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė 2001 metais aprašė savininkų bute išlikusias autentiškas interjero detales: holą su viršutiniu apšvietimu ir tamsaus medžio panėliais padengtomis sienomis, baltų ir ornamentuotų žalių koklių krosnį, filingines duris drožinėtais apvadais, parketą[1]. Name ir fligelyje buvo ir daugiau butų: žinoma, kad savo prabangų butą Lipmanas Donskis 1924 metais išnuomojo ką tik įsteigto Žemės banko kontorai, o 1920-1925 metais tuo pačiu adresu gyveno Martyno ir Ypatijos Yčų šeima su vaikais; kartu gyveno Ypatijos motina Liudvika (Eglė) Šliūpienė. Šeimos draugė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė prisimena:

„Iš tų namų balkono Eglė galėjo vaikams daug ką parodyti, kas vyko naujai atsikūrusios Lietuvos laikinojoje sostinėje. Svarbūs valstybės vyrai veikėjai žygiuodavo arba važiuodavo Laisvės alėja arklių traukiamais fajetonais (dar tada Kaune nedaug buvo automobilių). Būdavo procesijų į Įgulos bažnyčią, kuri buvo čia pat, būdavo raitos ir pėsčios kariuomenės paradų, eisenų, demonstracijų, muzikos ir triukšmo. Pravažiuodavo ir arklio traukiama „konkė““[2].

Nors visai gali būti, kad tai buvo namo Nr. 25 butas. Kai 1930 metais visa abiejų namų valda atiteko Beilei Donskytei-Aškelienei, ji didžiulį butą padalino pusiau: vienoje pusėje gyveno, kitą nuomavo. Išlikę 1931-1932 metų skundai dėl blogos nuomojamo buto dalies būklės (esą buto Nr 1, kuriame tuo metu gyveno gydytojas pulkininkas Jonas Augevičius, „net grindys peršviečia“). Lipmanas Donksis kaip šio namo buto Nr. 3 gyventojas, vis dar įrašytas į 1935 metų telefonų knygą. Toje pačioje telefono knygoje sutinkame šiuo adresu bute Nr. 9 gyvenusį jo sūnų, Berlyno universiteto absolventą, filosofijos daktarą Izaoką Donskį (1898-1938, mirė Paryžiuje). Tikriausiai, jis gyveno fligelyje.

Pirmuose abiejų namų aukštuose veikė „Radio centro“, „Marginių“, „Higienos“ krautuvės. Nuo 1930 metų name Nr. 27 veikė filmų rodymo kontora „Ars“, kurios savininkas buvo Estijos pilietis Leo Fallsteinas, nuo 1931 metų valdęs kino teatrą „Kapitol“; buvo taip pat Leono Eitmano tekstilės krautuvė. Kieme, mūriniame sandėlyje veikė J. Kuznickio ir L. Beilio spaustuvė.

1931 metais savininkė paprašė leidimo namo Nr 27 pirmame aukšte pagal architekto Mozės I. Blocho projektą įrengti vitrinas. Kauno miesto Statybos skyriui susirūpinus naujų virtinų tinkamumu, Donskytė-Aškelienė raštu tvirtino, esą „perdirbus duris ir vitrinas, namo fasado išvaizda ne kiek nepasikeis blogon pusėn, bet atbulai dar daugiau pagražins namo fasado išvaizda“[3]. 1936 metais fasadas visgi buvo rekonstruotas.

1937 m. Statybos skyriaus aprašyme pažymėta, kad sklype iš viso yra keturi dviejų aukštų mūriniai namai, mūrinė spaustuvė (buvusiame sandėlyje), mūrinis ūkinis pastatas ir medinis sandėliukas. 1939 m. buvusio sandėlio pastatas buvo rekonstruotas pagal architekto Romano Steikūno projektą. Dabar tai – namas Nr. 27a, kuriame veikia baras „Lūžtanti banga“.

1940 metais atėjusi Tarybų valdžia nedelsiant visa valdą nacionalizavo. Po II pasaulinio karo buvusiame prabangiame Donskių bute įsikūrė rajono Komjaunimo komitetas, o 1957 metais butas tapo komunalinis. Patį didžiausią kambarį tada gavo mokyklos direktoriaus, lietuvių kalbos mokytojo Jono Jurkšaičio šeima su dukra Kristina, (vėliau Pauliukaitienė, buvusi Vytenio Pauliukaičio žmona) ir sūnumi Jonu, būsimu krepšininku. Mokytoją apgyvendino tame pačiame dideliame kambaryje, kur prieš tai buvusiame Komjaunimo komitete svarstė už „antitarybinį“ eilėraštį; šeima pertvaromis padalino kambarį į tris dalis. Kiti, spaudoje minimi šio buto gyventojai buvo Jadvyga ir Bronius Navickai, jų dukra Danutė Boreikienė; Janina Laurinaitienė[4]. 2013 metais čia vis dar buvo draugiškas komunalinis butas, kuriame gyveno penkios inteligentų šeimos; interjero detalės nyko. Vėliau pastatas privatizuotas, 2016 metais antrame aukšte ir palėpėje buvo įrengiami nauji butai. Štai kaip sutvarkyta namo laiptinė atrodo šiandien:

Laiptinės lubų tapyba

Buto durys

Vienas fligelio gyventojas kiemą „papuošė“ keistų objektų instaliacija, atnešusia kiemui savotišką populiarumą.

Ir pabaigai – apie „Pasaką“. Vaikų kavinė Donskių namo pirmame aukšte buvo įrengta apie 1960 metus. Jos interjero autorės buvo Stasio Ušinskio seserys Vida ir Filomena Ušinskaitės. Tiesa, 1970-1971 metais interjeras buvo pakeistas; tuomet atsirado vitražai, o sienos buvo nutinkuotos reljefiniu tinku. Kavinės iškabai vietą padaryti buvo nugriauti abu fasado balkonai. Herkaus Kunčiaus romane Dervišas iš Kauno yra šios vietos aprašymas:

„Netoli Soboro atsiradusią vaikų kavinę „Pasaka“ architektai suplanavo genialiai. Po dešinei buvo įrengta salė vaikams su nykštukams skirtomis kėdutėmis ir miniatiūriniais staleliais. Kairėje – baras suaugusiems. Kol vaikučiai kirsdavo kiškio blynelius ar siurbčiodavo pieno kokteilius vitražais išpuoštuose pasakų namelių boksuose, tėveliams buvo sudarytos palankios sąlygos pamiršti kasdieninius rūpesčius, ramia širdimi atsipalaiduoti. Susėdusiems bare už pasagos formos stalo siūlydavo ne tik kavos, arbatos, bet ir stipresnių gėrimų. Dėl šios priežasties savaitgaliais vaikams ėmus zirsti, kad nori į „Pasaką“, net sunkiausių pagirių kamuojami gimdytojai nesipriešindavo ten nueiti“[5].

Niekad nesu buvusi „Pasakos“ kavinėje. Bet žinau, kad buvusieji labai jos pasiilgsta. „Pasaka“ buvo uždaryta 1996 metais, jos interjeras buvo sunaikintas; 1997 metais šioje vietoje trumpai veikė kavinė „Michele“. Nuo 2003 metų čia buvo „Salamander“ batų parduotuvė, dabar – itališkas restoranas „Casa della pasta“.

---

[1] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 129-130.

[2] Cit. Jonas Aničas. Jonas ir Martynas Yčai. Vilnius: Vaga, 2007. P. 423.

[3] http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/440

[4] Nijolė Storyk. „Paskutinė „komunalkė“ – buvusiame Donskių name“ // Lietuvos žinios. 2013-03-17.

[5] Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. Vilnius: Kultūros barai, 2014.