Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Žydų ligoninė ir seniausias Kauno žydų kvartalas

 

Šis pastatas šiandien kai kam atrodo esantis amžinas „vaiduoklis“, tarytum visad riogsojęs prie Kauno pilies, tarp Pilies ir Papilies gatvių, savo pagrindinį fasadą su nematančiais langais ir buvusiu paradiniu įėjimu atgręžęs į Adomo Jakšto gatvę. Kiti prisimena čia gimę (jei tik tokį savo gyvenimo įvykį galima prisiminti), dar kiti – kad net iki 1995 metų tai buvo didelė veikianti ligoninė, o „sovietų“ laikais –Kauno ligoninė Nr. 2. Šiandien prie Jakšto gatvės kampo gailiai glaudžiasi kažkieno ant sienos nupešta juoda katė, nuotykių mėgėjus masina ligoninės rūsiai, o sunykusio pastato galinį fasadą ir piktžolėmis apaugusį kiemą gali matyti visi Kauno pilies lankytojai.

Esame, ko gero, seniausiame Kauno žydų kvartale, kur žydų legaliai (ir ne visai) gyventa nuo XVII amžiaus pabaigos. Griežtai tariant, pilies teritorija anuomet Kauno miestui nepriklausė. Tai buvo vadinamoji „jurizdika“, tiesiogiai priklausanti karaliui ir valdoma seniūnų. Būtent todėl čia galėjo įsikurti Kauno mieste magistrato nepageidaujami žydai. Žinoma, kad XVIII amžiaus pradžioje pilies jurizdikoje jau stovėjo pirmieji žydų maldos namai. 1716 metais per Jėzuitų kolegijos mokinių surengtą pogromą jie buvo sugriauti, bet 1722 metais vėl atstatyti.

1782 metais Kauno seniūnas Mykolas Pacas savo valdą, buvusią tarp Kauno pilies ir dabartinių M. Valančiaus, Šv. Gertrūdos bei Jonavos gatvių, išnuomojo broliams pirkliams Soloveičikams. Garsioji Soloveičikų giminė čia atsikėlė nuo kitoje Neries pusėje buvusios Slabodkos, privataus Radvilų miestelio, kuriame žydai gyveno laisvai. Pirmasis žinomas Soloveičikas, Juozapas cha–Levi, rūpinosi panaikinti 1754 metais paskelbtą draudimą žydams gyventi Kauno mieste. Jo sūnus Izaokas Soloveičikas buvo Vilijampolės rabinas, o anūkai Mozė ir Abraomas 1772 metais pastatė garsiąją Vilijampolės sinagogą. Broliai Mozė ir Aaronas Soloveičikai tapo pirmieji žydai, kuriems buvo oficialiai leista pasistatyti mūrinį namą šiapus Neries. Greitai buvo įkurta pirmoji pilnavertė Kauno žydų bendruomenė – kahalas, kurio vadovu tapo rabinas Mozė (Mauša) Soloveičikas.

XIX amžiuje čia, prie Kauno pilies, jau buvo įsikuręs tikras "žydų kvartalas“. Vienu metu dabartinė Pilies gatvė net vadinosi Senoji žydų gatvė (Staraja Jevrejskaja). Pilies ir A. Jakšto (buvusios Karaliaus Dvaro) gatvių sankirtoje buvę sklypai priklausė pirkliui Merkeliui Kadisonui. Pasakojama, kad 1846 metais šiandien primirštas anglų visuomenės veikėjas, seras Mozė Montefiorė (1784-1885) su žmona ir sekretoriumi, pakeliui į Sankt Peterburgą, kur tikėjosi „išsiderėti“ iš caro Nikolajaus I geresnes gyvenimo sąlygas Rusijos imperijos žydams, apsilankė ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kur buvo apsistojęs Kadisono name.

Kadisono sklype XIX amžiaus viduryje buvo pastatyta ir pirmoji Kauno sinagoga. Gerardo Bagdonavičiaus 1930 metais darytame piešinyje matome ją dviejų aukštų, su pusarkiniais antro aukšto langais fasado centre, papuošta piliastrais, laiptuotu frontonu ir mažais bokšteliai iš šonų. Šios gražiosios sinagogos seniai nebėra. Paskutinis jos fragmentas, įkomponuotas į naują pastatą (Pilies g. 4), išnyko 1982 metais.

XIX amžiaus viduryje pradėta statyti ir Žydų ligoninė: leidimas statybai buvo išduotas 1854 metais. Sklypas priešais pilies griuvėsius, per gatvėlę nuo seserų bernardinių vienuolyno sienos kadaise priklausė Kauno burmistrui, vokiečiui Reisui, todėl ilgai vadintas „Reiso sodas“. XIX amžiaus viduryje jis priklausė tam pačiam Merkeliui Kadisonui, iš kurio žydų bendruomenė sklypą išpirko. Pradžioje didelių statybų nebuvo nenumatyta: pagal pirmą, Nikolajaus Timofejevo paruoštą projektą buvo pastatyti tik du vienaaukščiai namukai palei Jakšto gatve, kiek vėliau, 1860 metais vienas jų „paaugo“ iki dviejų aukštų, o 1875 metais jie buvo sujungti į vieną pastatą (darbus prižiūrėjo architektas Polozovas). 1882-1885 metais pastatas buvo remontuojamas. Ir tik 1891-1892 metais ligoninė pradėjo įgauti savo dabartinę išvaizdą: žymus architektas Justinas Golinevičius praplėtė ją iki dviejų aukštų pastato su pusiau uždaru kiemu. Iki 1912 metų iš kiemo pusės buvo pristatytas suapvalintais kampais laiptinės rizalitas, o šalia, Papilies gatvėje, atsirado dar vienas vieno aukšto korpusas; šis buvo nugriautas sovietų laikais, po 1986 metų. Iki šiol, žiūrėdami į pagrindinį, A. Jakšto gatvės ligoninės fasadą, matome, jog čia būta ne vieno namo: pietinė jo dalis nesimetriškai suskaidyta piliastrais, o įėjimas patrauktas link šiaurinės dalies.

1929 metais pagal inžinieriaus architekto Mozės I. Blocho projektą visi korpusai buvo paaukštinti iki trijų aukštu. Tuo pat metu ligoninė buvo iš pagrindų suremontuota: įvesta kanalizacija, vandentiekis, centrinis šildymas, įrengtas liftas.

Pilies gatvelėje XIX amžiaus viduryje pastatyta dviejų aukštų žydų apeiginė pirtis (mikva) XX amžiaus pradžioje buvo panaudota ligoninei plėsti. 1920 metais buvusioje pirtyje buvo įkurta kūdikių ir mažų vaikų prieglauda. Ji veikė iki 1930 metais ištikusio gaisro, po kurio pastatas buvo nugriautas. Naujas keturių aukštų modernus vaikų prieglaudos namas su ambulatorija ir Montessori vaikų darželiu buvo pastatytas Žaliakalnyje.

Nepriklausomos Lietuvos laikais ligoninė priklausė „Bikur cholim“ (hebraiškai „Ligonių lankymas“) draugijai. Ji garsėjo gerais gydytojais, o gydytis joje, suprantama, galėjo visi norintys, nepriklausomai nuo tautybės ir socialinės padėties. Jei iki I pasaulinio karo ligoninė, kaip lietuvių kalba ėjusiame žydų laikraštyje „Apžvalga“ 1935 metais rašė jos vyriausiasis gydytojas, „turėjo ryškų labdarybės įstaigos pobūdį ir ypač rūpinosi vargingiausiais Kauno gyventojų sluoksniais“, tai vėliau ji priimdavo tiek galinčius gydytis savo lėšomis, tiek ligonių kasų atsiustus ligonius, o neturtingų ligonių gydymą apmokėdavo „Bikur cholim“ draugija. Čia veikė vidaus ligų, chirurginis, gimdymo ir moterų ligų, užkrečiamųjų ligų bei mišrus skyriai; nuo 1930 metų – vaikų ir tuberkuliozės gydymo skyriai, nuo 1934 metų – gerklės, nosies, ausų ir akių skyrius, urologinis ir odos skyrius; viso apie 300 lovų. Ligoninei priklausanti greitosios pagalbos stotis buvo įsikūrusi A. Mapu gatvėje.

Vyriausiuoju Žydų ligoninės gydytoju dirbo venerinių ir odos ligų specialistas daktaras Benjaminas Golachas (1887-1939), Maironio gatvės pradžioje turėjęs taip pat privatų gydymo ir rentgeno kabinetą. Vidaus ligų skyriaus vadovas buvo medicinos mokslų daktaras Elchananas (Chanonas) Elkesas (1879-1944), vienas labiausiai gerbiamų Kauno gydytojų. Daktaras Elkesas turėjo ir privačią kliniką savo name Kęstučio gatvėje (šiuo metu tai vienas iš Kauno universitetų apleistų ir parduodamų pastatų). 1941 metų vasarą, naciams pareikalavus sudaryti geto seniūnų tarybą, naštą ir atsakomybę būti šios tarybos pirmininku žydų bendruomenė patikėjo daktarui Elkesui. Jis mirė Dahau koncentracijos stovykloje.

Kauno žydų ligoninės gydytojai ir seselės (centre dr. Elkesas).

Dr. Elchananas Elkesas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas

Įdomu, kad Žydų ligoninės pastato istorijoje esama ne tik medicinos puslapių. 1931 metais garsi gramofonų plokštelių firma „Columbiia“ Žydų ligoninės salėje, sumontavus ten iš Anglijos atvežtą garso įrašymo techniką, įrašinėjo plokšteles (tarp jų keturias Kipro Petrausko įdainuotas).

Šiandien A. Jakšto gatvėje niekas neprimena kadaise čia gyvenusių žydų. 1995 metais pastate veikusi ligoninė buvo iškelta, norint grąžinti pastatą žydų bendruomenei. Bendruomenei susiskaldžius, grąžinimo klausimas baigėsi teismais; galiausiai pastatas liko miesto savivaldybės žinioje. 2010 metais jį pavyko parduoti aukcione privačiai medicinos įstaigai „Tarptautinė skubios medicinos akademija“ (direktorius Nedas Jasinskas). Buvo atlikti archeologiniai tyrimai, aptariami prieštaringai vertintini rekonstrukcijos planai. Tačiau iki šiol jokie darbai nepajudėjo iš vietos. 2012 metais griūvantis pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

P.S. Kol delsiau, neskelbiau, sako, savininkai pastatą apdengė butaforine medžiaga.