Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (II)

KTU parduoda ir du istorinius carinės tvirtovės administracinius pastatus. Standartinės XIX amžiaus pabaigos neoklasicistinės carinės architektūros pastatuose tarpukariu buvo įsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministerijos. Abu pastatai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. KTU, beje, turi Paveldo tarybą, o universiteto tinklalapyje galima perskaityti tokią „deklaraciją“: „KTU didžiuojasi unikaliu Lietuvos universiteto palikimu, puoselėja bei saugo mokslo, kultūros ir technikos paveldo vertybes, įgytas įvairiais istoriniais laikotarpiais”.[1]

Kauno tvirtovės štabas (Buv. Žemės ūkio ministerija, Kęstučio g. 27)

Rūmų centrinė dalis

Didelį plotą tarp Bolšaja Sadovaja (šiandien Kęstučio), Kijevskaja (šiandien Gedimino) ir Lesnaja (Miško) gatvių užėmė Kauno tvirtovės vadavietės pastatai. Vieną kompleksą sudarė Tvirtovės štabo komendanto rūmai (Gedimino g. 25), Intendantūra (Kęstučio g. 25/ Gedimino g. 27) ir pats Tvirtovės štabas (Kęstučio g. 27); šis kompleksas 2003 metais buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2005 metais – pripažintas valstybės saugomu. Pietinėje teritorijos pusėje buvo Tvirtovės štabo viršininko namas (Gedimino g. 23/Miško g. 20) ir Tvirtovės žandarų valdyba (Miško g. 22).

Komendanto rūmai ir Intendantūros pastatas Gedimino gatvėje ir po 1919 metų priklausė kariuomenei: čia šeimininkavo Lietuvos kariuomenė, paskui okupacinės kariuomenės, nuo 1992 metų – vėl Lietuvos kariuomenė. O štai didžiausias, Tvirtovės štabo pastatas jau 1919 metais atiteko LR Žemės ūkio ministerijai.

Nors visų Kauno tvirtovės administracinių pastatų projektus pasirašė pulkininkas Vladimiras Nepliujevas, manoma, kad statoma buvo pagal Sankt Peterburge parengtus tipinius projektus, juos pritaikant konkrečiai vietai; visi tokie pastatai vienas į kitą panašūs. Jų architektūra jau tuomet buvo suvokiama kaip nuobodi, arba, kaip vaizdingai išsireiškė architektas Vladimiras Dubeneckis, „kazionavo charaktera“, kitaip sakant, valdiško pobūdžio. Juolab tarpukariu tokį „net jau prieš karą prakeiktą inbiurusį statybos būdą“[2] lietuviai ir toliau „keikė“ kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.

Įdomu, kad pagal 1890 metais pateiktą projektą čia turėjo būti du pastatai – atskirai pats štabas ir štabo viršininko namas, tačiau 1891 metais buvo pastatytas vienas, reprezentatyvus, nepaprastai ilgas pastatas, skirtas tik štabui (o kuklus viršininko namas, kaip minėjau, atsidūrė priešingoje teritorijos pusėje). Statybas vykdė karo inžinierius Dmitrijus Lichačiovas.

Žemės ūkio ministerija iki 1937 metų

Simetriško plano pastatas buvo dviejų aukštų, o jo centrinė dalis su pagrindiniu įėjimu – trijų aukštų su laiptuotu atiku. Šoninių įėjimų vietos buvo pažymėtos tiesiais atikais, kurių vietos aiškiai matomos ir dabartiniame fasade.

1937-1938 metais Žemės ūkio ministerijos rūmai buvo padidinti: pristatyti dar du aukštai. Pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tai buvo padaryta nelabai vykusiai: antai, „kai kurios langų ašys nesuderintos su žemutiniais aukštais“[3]. Perstatytame fasade išsaugotas buvusio pastato siluetas, išryškintas rustika.

Iki mūsų dienų Išliko pagrindinės laiptinės durys su, rodos, tik vakar pagamintais šlifuotais stiklais, vakarinės laiptinės durys; kiemo fasado ketvirtame aukšte galima pamatyti kelis originalaus skaidymo langus. Pastato viduje išlikusių XX amžiaus pradžios pagrindinių laiptų secesinių metalinių atitvarų bei senų metalinių rytinės laiptinės laiptų, deja, šiandien negalime pamatyti: didžiulis apleistas namas stovi užrakintas.

Pagrindinis įėjimas su šlifuotais stiklais

Vakarinis įėjimas

Kiemo fasado fragmentas

Dar 1925 metais pastato dešinėje buvo pastatyti į kiemą vedantys metaliniai vartai, įrėminti trumpomis kolonomis su kaneliūromis.

1925 m. pastatytų Žemės ūkio ministerijos vartų likučiai

Buv. archyvo pastatas

1937-1938 metais kiemo rytinėje pusėje iškilo trijų aukštų su pusrūsiu modernistinis pastatas, skirtas archyvui. Statūs laiptai fasado šone veda prie įspūdingo portalo: durys kartu su laiptinės langu virš jų įrėmintos plonomis kolonėlėmis ir patalpintos stačiakampėje nišoje, kylančioje per du aukštus. Šiandien pamirštas, praeiviams nematomas namas, su savo (neabejotinai, funkcionalistiniu) plačiu langų ritmu, turėtų būti priskirtas „neatrasto modernizmo“ kategorijai; nežinau (kol kas) nei kas jį sukūrė.

Buvusios tvirtovės štabo arklidės kieme

Po karo rūmai buvo perduoti Kauno universitetui, nuo 1950 metų – Kauno politechnikos institutui; iki 2016 metų čia buvo KTU Mechanikos fakultetas ir Transporto priemonių institutas. Kieme stovinčiose buvusiose tvirtovės arklidėse (vėliau – sandėlyje-garaže) irgi buvo įkurdintos katedros bei laboratorijos. Šiandien visa didžiulė valda apleista, pastatai parduodami.

Lentelės, likusios ant buvusių arklidžių pastato

Anądien, vaikščiodama su fotoaparatu aplink rūmus, sutikau orios išvaizdos pusamžį vyrą su žilų plaukų kupetą, bandantį praverti pagrindines duris. Pasisakė atvažiavęs iš Vilniaus su reikalais ir norėjęs aplankyti savo fakultetą, kurį baigė prieš daugelį metų. „Štai, norėjome čia kurso susitikimą surengti, o dabar kaip?" Ką galėjau jam atsakyti?

P.S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko bendrovė „Partnerystės projektai du".

Inžinierių valdybos rūmai (buv. Lietuvos universiteto II rūmai, Vidaus reikalų ministerija, Gedimino g. 43 / K. Donelaičio g. 23)

Kita Gedimino gatvės atkarpa, tarp Proviantskaja (dabar K. Donelaičio) gatvės ir Soboro (dabar Nepriklausomybės) aikštės, Kauno tvirtovės administraciniais pastatais buvo užstatyta metais anksčiau, 1890-taisais. Trijų pastatų kompleksas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2007 metais. Tai – kampiniai trijų aukštų Inžinierių valdybos rūmai, apsupti grakštesniais dviaukščiais „rūmeliais“: iš vienos pusės stovi Inžinierijos karininkų gyvenamasis namas (Gedimino g. 41), iš kitos – Tvirtovės telegrafas (K. Donelaičio g. 25). Abu namas išbalinti, restauruoti, o pastarasis netgi neseniai paverstas prabangiais apartamentais. Tik tarp jų stovintys rūmai apleisti.

Komplekso architektūra ir statybos istorija panaši į kitų Kauno tvirtovės administracinių pastatų; 1889 metais pateiktas tipinis projektas greičiausiai taip pat atkeliavo iš Sankt Peterburgo. Įdomu, kad pagal jį visi pastatai turėjo būti dviaukščiai. Tačiau pastatyti Inžinierių valdybos rūmai tapo vieninteliu trijų aukštų Kauno tvirtovės pastatu. Jame įsikūrė visa tvirtovės statybos vadovybė. O Proviantskaja gatvė buvo pervadinta į Inžiniernaja (Inžinierių).

Kiemo rizalitas su išlikusiu originaliu langu.

Kiemo įėjimas

Pagrindinis rūmų fasadas atgręžtas į Gedimino gatvę; jis nesimetriškas: įėjimo portalas padarytas kampinėje dalyje, kiek išsikiša ir išryškintas rustika; įprasta rustika juosia ir visą pastatą. Originali durų kompozicija buvo sudarkyta, įrengiant šiuolaikinį stogelį. Viduje išliko medinis tamburas, durys, puošnūs paradiniai lieto ketaus laiptai su gausiai ornamentuotomis atitvaromis.

Paradinė laiptinė, 2007 m. (Kultūros paveldo departamento nuotrauka)

Kaunui tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 metų balandžio 1 dieną čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla. Nuo 1925 metų tai – Lietuvos universiteto Antrieji rūmai, kuriuose įsikūrė Medicinos ir Technikos fakultetai; kieme, neišlikusiame vieno aukšto mūriniame pastate buvo įrengtas zootomikumas. 1932 metais universitetas (jau Vytauto Didžiojo) pastatą perdavė Vidaus reikalų ministerijai, bet naudojosi juo iki 1939-tųjų.

Ant namo yra memorialinė lenta, skirta čia dirbusiam dviejų paskutinių Nepriklausomos Lietuvos vyriausybių Vidaus reikalų ministrui, brigados generolui, tautininkui Kazimierui Skučui. Buvęs Lietuvos karo atašė Tarybų Sąjungoje, Karo mokyklos viršininkas, Karininkų ramovės viršininkas iš ministro paregų buvo atleistas 1940 metų naktį iš birželio 14-tos į 15-tą dieną, paklusus sovietų ultimatumo reikalavimui, kartu su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, o kitą dieną, birželio 16-tą, suimtas ir perduotas sovietų saugumui; sušaudytas Maskvoje 1941 metais.

Šiandien Inžinierių valdybos rūmai vėl priklauso universitetui. 1999 metais čia buvo įkurtas KTU Humanitarinių mokslų fakultetas. Anot pirmojo fakulteto dekano, prof. Giedriaus Kuprevičiaus, anuomet „rūmai buvo labai apleisti, po koridorius lakstė žiurkės, dūlėjo kažkokie nenaudojami mechanizmai, buvo tamsu ir drėgna“[4]. Dekano kvietimu 2004 metais čia įsikūręs Roberto Schumanno centras ir Britų tarybos biblioteka. Roberto Schumanno fondo prezidentas Jeanas-Dominique‘as Giuliani padėjo rūmus atnaujinti, juose ne kartą lankėsi įvairių Europos šalių ambasadoriai. Nuo 2016 metų stovintis tuščias šiandien pastatas parduodamas.

P. S. Apie VDU priklausančius „Pažangos“ rūmus pakalbėsime kitą kartą.
P. P. S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko Prekybos Pramonės ir amatų rūmai.

---

[1] https://muziejus.ktu.edu/

[2] Vladimiras Dubeneckis „Apie mūsų architektūrą“ // Baras. 1925. Nr. 1. P. 93.

[3] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 47.

[4] Giedrius Kuprevičius. Koncertas. Vilnius: Tyto alba, 2014. P. 335.