Berliozo nuotykiai Kauno filharmonijoje

Pasakysiu iš karto: retai kada būna, kad Lietuvoje, po lietuvių atlikėjų koncerto nuo plojimų skaudėtų delnai. Šį šeštadienį po Berliozo „Fausto pasmerkimo“ atlikimo Kauno filharmonijoje klausytojai plojimų negailėjo.

Nesu didelė Berliozo gerbėja. Bet esu DIDELĖ Edgaro Montvido gerbėja. Ilgo visų mano girdėtų tenorų sąraše jo balsas ir jo interpretacija užima pirmą vietą. Todėl, sužinojusi, kad galėsiu išgirsti jį Kaune, iš karto pirkau bilietą į koncertą Kauno filharmonijoje. Tebūnie Berliozas. Su balsais taip jau būna: nesvarbu, ką dainuoja, svarbu kaip: tembro grožis, vokalinės technikos tobulumas, frazių išbaigimas, muzikinės ir dramatinės formos vienybė – visa tai su kaupu turi Edgaras Montvidas, ne tik dainuojantis, bet ir galvojantis, brandus ir vis dar tobulėjantis operos solistas. Na, užteks apie Edgarą. Tikri gerbėjai neturėtų rašyti recenzijų, nes niekad nebūna tikrai objektyvūs savo dievinamiems menininkams.

Bet štai Berliozas, tiksliau, gyvas ir nenuspėjimas jo atlikimas Kaune viršijo visus mano lūkesčius. Niekad negalvojau, kad Berliozas gali būti toks įdomus.

1845 metais parašytas Hektoro Berliozo „Fausto pasmerkimas“ pasaulyje atliekamas dažnai, o pas mus skambėjo rodos, 2006 metais ir štai dabar – spalio 12 d. Vilniuje ir spalio 13 d. Kaune atliekamas antrą kartą. Šio kūrinio žanras neaiškus. Autorius jį pavadino „dramatinė legenda“, bet šitoks pavadinimas, sutikite, neapibūdina jokio muzikos žanro, veikiau – literatūros, lyg nuoroda į (galimai) „programinę“ muziką, tokią romantinę nuostatą garsais „papasakoti“ žodžiais aprašytą siužetą. Sakote, vokalinis kūrinys negali būti „programinis“, nes be pavadinimų („programos“) jame dar yra ir tekstas? Tuomet tenka rinktis tarp operos ir oratorijos (arba kantatos). Kalbant apie „Fausto pasmerkimo“ žanrą dažnai pasirenkama pastaroji: tik trys solistai ir net du chorai, didžiulis choro ir orkestro vaidmuo lemia, jog kūrinys suvokiamas kaip statiškas, tiesiogine prasme: solistai ir chorai stovi kaip „prikalti“ ir scenoje „niekas nevyksta“. Tačiau, jei dėmesį atkreipsime į autoriaus pavartotą žodį „dramatinė“, mūsų požiūris gali pasikeisti. Būtent tai ir įvyko Kaune: išgirdome ir tam tikra prasme net „išvydome“ tikrą operą. Operą, kuriai nereikėjo ne tik režisieriaus, bet, pasirodo, nereikėjo nei „programos“ žinoti: viską padarė muzika.

„Programos“ Kauno klausytojai ir neturėjo: filharmonija išleido „minimalistinę“ programėlę, kurioje, be bendrų, anonsuose ne sykį kartojamų frazių, kitos informacijos nė nebuvo, o įdėmiai įsižiūrėjusi į sezono, – ne, tik pusės sezono – bukletą, patyriau šoką: šalia koncerto datos, kūrinio pavadinimo, atlikėjų sąrašo ir bilietų kainos lietuvių ir anglų kalbomis, neradau...muzikos autoriaus pavardės. (Gal bukleto sudarytojams irgi nerūpėjo Berliozas?). Bet tai visiškai nesutrukdė sekti scenoje besivystančio nuotykio. Nereikėjo siužeto, libreto, dalių pavadinimų, teksto vertimo. Dramą sukūrė dirigentas Gintaras Rinkevičius bei solistai Edgaras Montvidas ir Rubénas Amorettis. O tai, kad šių trijų muzikų supratimas apie dramą akivaizdžiai skiriasi, ir padarė visą reikalą tokiu nenuspėjamu.

Gintaras Rinkevičius yra tikras dramos meistras, tiksliau, dramatinių efektų meistras. (Po populiaraus „Vengrų maršo“ griausmo klausytojai nesusilaikė ir paplojo.) Tiesa, tose partitūros vietose, kur patetikos mažiau, o sudėtingumo, ypač ritminio, daugiau, visokių „atsitikimų“ pasitaikė. (Orkestrantų veiduose – išraiška žmonių, dirbančių sunkų darbą, o tų veidų dauguma – jaunų ir visai jaunų žmonių. Nejučiom pagalvojau: gal 30-metį švenčiantis geriausias Lietuvoje simfoninis orkestras vėl, kaip kadaise, tampa „jaunimo“ orkestru?) Pasitaikė ir kitokio pobūdžio „nuotykis“: vienu momentu staiga „padaugėjo“ mušamųjų instrumentų, o choro sopranų grupės veidai tiek pralinksmėjo, kad, rodos, sunkiai tramdė juoką. Bet tikrai ne šie maži nutikimai lėmė, kad Berliozo muzikos buvo lengva ir įdomu klausytis, o tai, kaip puikiai Gintaras Rinkevičius jaučia, žino ir nieko nepaisydamas sugeba išlaikyti aiškią bei vientisą kūrinio formą.

Edgaro Montvido kuriama „drama“ kiek kitokia: tai vidinis personažo dramatizmas, išreiškiamas meistriškai valdomo balso artikuliacijos bei garso skalės. Tačiau, dažnai dirbdami kartu, dirigentas ir solistas taip vienas prie kito prisitaikė, jog orkestro patetika ir vokalo nuosaikumas vienas kitam visiškai netrukdo ir orkestras niekur (jokia prasme) balso neužgožia.

Bet štai scenoje pasirodo Mefistofelis. Rubénas Amorettis (Ispanijoje gimęs bosas bibliniu vardu ir itališka pavarde) yra patyręs operos solistas, labai gerai žinantis Mefistofelio partiją ir tikriausiai atliekantis ją taip, kaip per savo ilgą karjerą yra įpratęs. Tad reikalai ėmė klostytis vis sunkiau ir sykiu įdomiau: orkestras ir dirigentas, rodos, nebuvo pasiruošę solisto „gaudimui“. Galiausiai, kūrinio pabaigoje, svečio balsas visiškai paskendo orkestro ir choro skambesy. Mefistofelis buvo nugalėtas. Ir nesu tikra, ar tokia siužeto pabaiga buvo Beriozo numatyta. Bet iki tol šiek tiek „padėvėtas“ Mefistofelis džiugino klausytojus (ir žiūrovus) savo drama: jis stovėjo, sukinėjosi ir gestikuliavo taip, lyg būtų tikros, senamadiškos operos scenoje, žodžiu, „vaidino“. Jo balsas, nors irgi kiek „padėvėtas“, skambėjo maloniai, ypač žemesniajame registre, o operatinis (kad nepasakyčiau „operetinis“) meistriškumas buvo akivaizdus.

Trečiojo – Margaritos – vaidmens atlikėja, jauna mecosopranas Milda Tubelytė, vokiečių Braunschweigo miesto teatro trupės narė, prie scenoje kuriamos dramos tiek neprisidėjo, bet užtat nemažai prisidėjo prie to, kad antra koncerto dalis vystėsi kur kas lengviau. Solistės balsas minkštas, lygus, be jokios vibracijos, vienodai stiprus ir švelnus visuose registruose, jis „užbūrė“ klausytojus nuo pat pirmos arijos. Belieka jai palinkėti kuo greičiau išsiveržti iš jos repertuarinio teatro į platesnius muzikos vandenius. (Beje, pradžioje, kai „Fausto pasmerkimo“ atlikimas Lietuvoje tik buvo anonsuojamas, Mefistofelio ir Margaritos vaidmenims buvo numatyti kiti solistai: Kostas Smoriginas ir Justina Grindytė.)

Ir dar apie Kauno filharmonijos specifiką. Ypatingi yra Kauno klausytojai, kurių absoliuti dauguma – pensininkai ir kuklūs gyvos klasikinės muzikos išalkę žmonės. Jie neišperka net 20 eurų kainuojančių bilietų „gerose“ vietose, bet užtat visas salės galas – balkone, po balkonu ir užkaboriuose – būna sausakimšas. O unikali Teisingumo rūmų salės akustika tokia, kad ir po balkonų sėdėti visai gerai. Kur kas daugiau „išbandymų“ per simfoninį koncertą tenka kaip tik sėdintiems „gerose“ vietose: milžiniškas orkestro garsas „krenta“ tiesiai jiems ant galvų ir tik po to, kiek sušvelnėjęs, prasiskverbia po balkonu. Ir tai dar visai nedidelis orkestras: tik penki pirmųjų smuikų, keturi violončelių, trys altų pultai – ir toks vos telpa Kauno filharmonijos scenoje. (Kam orkestras grojo „per garsiai“ Vilniaus Kongresų rūmuose, kur kartais net mikrofonai reikalingi?). Sunkiai choro tribūnoje išsiteko du chorai – Kauno valstybinis ir vilniečių „Ąžuoliukas“.

Taigi, Kauno filharmonijos klausytojai: orūs seneliai ir močiutės, šiai ypatingai progai išsipuošusios ir net pasidariusios šukuosenas; vienas kitas studentas, atlikėjų giminės ir pažįstami. Kviestinių ponų, turtingų verslininkų, įtakingų politikų ar žinomų televizijos žvaigždžių Kauno filharmonijoje nepamatysite. Atlikėjai į sceną išeina tiesiai iš fojė koridoriaus ir į tą patį koridorių grįžta, tad per pertrauką pirmiausiai susiduri su kokia violončele ar valtorna, o paskui gali kartu su choristais ir orkestrantais pastovėti eilėje į bufetą arba parūkyti gatvėje. Koncertui pasibaigus ir klausytojams dar nespėjus atsiimti rūbinėje striukių bei paltų, atlikėjai išeina pro juos į gatvę ir nuo stačių rūmų laiptų sunkiai nuneša būgnus ir kontrabosus. Nuo Teisingumo rūmų į Vilnių pajuda jų autobusai, o nuo Sapiegos gatvės visuomeninio transporto stotelės – dėkingų klausytojų pilni troleibusai bei autobusai. Vieni kitiems pamojuoja. Pasidalija įspūdžiais. „Galvojau, man širdis sustos nuo muzikos. Tai bent kūrė žmonės prieš 200 metų!“, – stotelėje sako garbaus amžiaus kaunietė ir pasiramsčiuodama lazdele sunkiai lipa į troleibusą. Berliozas būtų patenkintas.