Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (III)

„Pažangos“ rūmai (Laisvės al. 53)

Vienas gražiausių Kauno pastatų, architekto Felikso Vizbaro „tautinio“ modernizmo šedevras, prisiglaudęs prie savo netikro brolio „Pienocentro“, kelia į dangų savo ažūrinį atiką-karūną. Šis išskirtinis pastatas pretendavo būti aprašytas rubrikoje „Laisvės alėjos nostalgija“. Bet kas gi šiandien jaučia nostalgiją tautininkų ideologinei tvirtovei – „Pažangos“ rūmams? Ko gero, vien tik VDU studentai. Apleistas, nešildomas, užrakintas, ir vienas Dievas težino, kiek nukentėjęs, negrįžtamai savo šlovingą „ideologinę“ praeitį, kartu su ne tokia tolima „akademine“ praeitimi apverkęs.

Šioje vietoje stovėjusiame sename vieno aukšto namuke 1921 metais tūlas Čepurna, ilgai gyvenęs Rusijoje, atidarė pirmąjį Kaune antikvariatą, kur pardavinėjo daugiausiai rusų emigrantų, per Kauną besitraukiančių į Vakarų Europą, daiktus. Emigrantų srautui nuslūgus, Čepurna krautuvę uždarė ir E. Ožeškienės gatvėje atidarė restoraną. O apie 1931 metus namelis buvo nugriautas ir jo vietoje prasidėjo neeilinės – „Pažangos“ bendrovės rūmų – statybos. Tokio pavadinimo bendrovė valdančios Tautininkų sąjungos buvo įkurta 1928 metais kaip ideologinė spaudos leidybos ir platinimo įstaiga; pati Tautininkų sąjunga kun. Tumo-Vaižganto buvo iš pradžių „pakrikštyta“ „Tautos pažangos partija“, tad ir pavadinimas, gerai išreiškiantis laiko dvasią, liko.

Nauji rūmai buvo skirti valdančiai Tautininkų partijos būstinei, laikraščiui, klubui ir panašioms oficialioms bei ideologinėms įstaigoms. Suprantama, tokiam pastatui „tautinis stilius“ buvo kone privalomas ir statyti jį turėjo „tautinis“ architektas, Rygos politechnikos absolventas, inžinierius Feliksas Vizbaras (1800-1966). Vizbaro kūrinių sąraše – žinomiausia Kauno pastatai: neišlikusi jo paties vila („Vizbaro pilaitė“), Zitiečių rūmai (dabar VDU KTF), Vinco Kudirkos pradinė mokykla (dabar progimnazija), Baturų daugiabutis Gedimino ir Putvinskio gatvių sankryžoje, „Pieno lašo“ draugijos namas (dabar Aleksandro Kačenausko muzikos mokykla), Petro Klimo vila „Eglutė“, Ateitininkų rūmai (dar priklauso KTU), Centrinio pašto rūmai, Automatinė telefono stotis, Lapėnų daugiabutis. Tuo pat laiku, 1933 metais, Vizbaras statė ir tautininkų vyriausybės Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vilą vaizdingame Žaliakalnio šlaite. O 1935 metais Vizbarui, kaip „rūmų architektui“, buvo patikėta Antano Smetonos Užugirio dvaro ir jo vardo Užulėnio mokyklos statyba.

„Pažangos“ rūmuose jau susiformavęs modernistinis Vizbaro stilius lengvai atpažįstamas. Pastato siluetas su centro link sukančiais sparnais-rizalitais su gaubtais stiklais ir lodžijomis primena vos prieš keletą metų jo pastatytus Centrinio pašto rūmus. Panaši ir pagrindinio fasado apdaila – granitinis tinkas su medžio raižybos imitacija. Ypatingo puošnumo pastatui suteikia fasado centre kylančių trijų ilgų balkonų metalinės tvorelės su „tautiniais“ geometrinių figūrų ornamentais; „tautinio“ dekoro detalių buvo ir interjere.

Anaiptol ne visiems toks stilius patiko. Antai, visuomet kritiškas Mstislavas Dobužinskis 1938 metais Naujoje Romuvoje pareiškė:

„Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai). Toji mizerija, kuri laikoma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri „Kinderkrankheit“ („vaikiška liga“ – M. O.) – 1920-40 stilius“.

Šiandien tvirtai galime pasakyti, jog Dobužinskio „pranašystė“ neišsipildė. Žinome, jog visos XX amžiaus pirmosios pusės jaunos Europos valstybės vienos ar kitos atmainos „tautiškos“ architektūros „liga“ persirgo, tačiau to rezultatai – „1920-40 stilius“ – šiandien visuose šalyse didžiai vertinami ir saugomi kaip architektūros paminklai.

1934 metais baigtuose rūmuose įsikūrė: kiemo korpuso pirmame aukšte – Tautininkų sąjungos centro valdyba; antrame aukšte – „Pažangos“ bendrovė; trečiame – oficiozo „Lietuvos aidas“ redakcija; Laisvės alėjos korpuso trečiame aukšte buvo „Lietuvos aido“ redaktoriaus kabinetas; ketvirtame aukšte – Tautininkų klubas, prie kurio penktame aukšte 1935 metais pradėjo veikti restoranas. Ant plokščio stogo restorano lankytojams buvo įrengta terasa. Ketvirtame aukšte taip pat gyveno rūmų ūkio vedėjas; buvo tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ centro valdybos būstinė; penktame aukšte buvo „Lietuvos aido“ ir „Jaunosios kartos“ redakcijos kabinetai. Rūsyje buvo posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius.

„Pažangos“ rūmų virtina šalia rytinio įėjimo

Pirmame aukšte buvo „Paramos“ bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, „Dirvos“ bendrovės knygynas. Jų beveik apvalių vitrinų stiklai, kaip ir trisienių rizalitų stiklai buvo gaubti. 1934 metais čia persikėlė Valstybės centralinis knygynas ir biblioteka, į kurią buvo įeinama pro kiemą iš S. Daukanto gatvės, skaitykla taip pat buvo namo rūsyje.

Beje, Valentinas Gustainis prisimena, kad jau 1932 metais, kai nei patys rūmai, nei jo vila dar nebuvo baigti, būtent čia, virš „Lietuvos aido“ redakcijos, o ne šalia stovinčiuose „Pienocentro“ rūmuose, apsigyveno Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis. Gustainis tuomet dar vadovavo oficiozui, ir būtent Tūbelio pastangomis iš posto buvo pašalintas, o į jo vietą paskirtas iš Švedijos grįžęs Ignas Jurkūnas-Šeinius. O 1935 metais į butą „Pažangos“ rūmuose įsikėlė kitas žymus tautininkų politikas, taip pat buvęs Ministras Pirmininkas, vienas bendrovės „Pažanga“ steigėjų, Nepriklausomybės Akto signataras, kun. Vladas Mironas. Apie tai byloja ant pastato 2017 metais atidengta memorialinė lenta.

Du simetriškai įrengti įgilinti įėjimai iš Laisvės alėjos buvo atviri žmonėms. Birutė Pūkelevičiūtė romane Aštuoni lapai prisimena, kad, gimnazistėms vaikštinėjant Laisvės alėja, „Pažangos“ rūmuose buvo „galima pasivažinėti liftu“[1]. Deja, senasis liftas, vienas iš nedaugelio tuometiniame Kaune, neišliko. Trečiasis, pagalbinis įėjimas buvo kiemo pusėje, aukštame kaip „bokštas“, suapvalintame kiemo laiptinės rizalite.

 „Pažangos“ rūmų kiemo fasadai 

Jau per pirmąją „sovietų“ okupaciją rūmų kiemo korpuse buvo įrengti butai. Vokiečių okupacijos metu „Pažangos“ rūmus buvo užėmusios nacių įstaigos. Generolas Stasys Raštikis prisimena, rodos, antrame aukšte buvusį SS brigados vado generolo majoro Hintzes kabinetą ir „Ergaeenzungs Stab“, „kuriame vokiečiai buvo pavedę majorui Songinui registruoti kandidatus į SS legioną“[2].

O 1950 metais naujomis pertvaromis buvo sudalytos Laisvės alėjos korpuso patalpos, rytinis įėjimas buvo uždarytas. Rūsio salė irgi buvo suskaldyta pertvaromis, o švieslangiai panaikinti. Vėliau ant pietinio kiemo korpuso buvo užstatytas šeštas aukštas. Didesnėje rūmų dalyje visą „sovietinį“ laikotarpį glaudėsi įvairios mokslinės įstaigos. Daugelis kauniečių prisimena pirmame aukšte už senų apvalių virtinų veikusią parduotuvę „Prekės vaikams“. Pastato viduje išliko „tulpelių“ ir „eglučių“ karnizai, laiptinių turėklai, šviestuvų dekoras.

1989 metais pastatas buvo atiduotas VDU. Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos (vėliau Katalikų Teologijos) fakultetas ir įvairios universiteto tarnybos; vėliau išsikėlusį KTF pakeitė Menų fakultetas. Šių eilučių autorė čia lankė stojamuosius egzaminus (taip, stojant į universitetą, reikėjo laikyti stojamuosius, o į Teologijos-filosofijos fakultetą buvo rimtas konkursas), klausė paskaitas ir drebėjo prieš atsiskaitymus, rūkė balkonuose, o Laisvės alėjos korpuso antrame aukšte buvusioje salėje su Vizbaro dekoruotu šviestuvu gynė bakalauro darbą. Vėliau tose pačiose auditorijose pati skaičiau paskaitas, o Finansų tarnybos koridoriuje stovėjau eilės prie kasos gauti pirmąją algą. Pastatas buvo labai jaukus ir puikiai tiko rimtoms universiteto studijoms. Pirmame aukšte keitėsi užkandinė, bankas, maisto parduotuvė; vėliau prie rytinio įėjimo Menų fakultetas buvo įkūręs Meno galeriją.

2014 metais universitetas pastato atsisakė, kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį, o 2015 metais užrakino. Taip ir stovi du Laisvės alėjos „broliai“, „Pienocentro“ ir „Pažangos“ rūmai, susiglaudę, kad būtų šilčiau.

---

[1] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 178.

[2] Stasys Raštikis. Įvykiai ir žmonės. Iš mano užrašų. T. III. [Kaunas:] Baltijos kultūros fondas, 1996. P. 592.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (II)

KTU parduoda ir du istorinius carinės tvirtovės administracinius pastatus. Standartinės XIX amžiaus pabaigos neoklasicistinės carinės architektūros pastatuose tarpukariu buvo įsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministerijos. Abu pastatai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. KTU, beje, turi Paveldo tarybą, o universiteto tinklalapyje galima perskaityti tokią „deklaraciją“: „KTU didžiuojasi unikaliu Lietuvos universiteto palikimu, puoselėja bei saugo mokslo, kultūros ir technikos paveldo vertybes, įgytas įvairiais istoriniais laikotarpiais”.[1]

Kauno tvirtovės štabas (Buv. Žemės ūkio ministerija, Kęstučio g. 27)

Rūmų centrinė dalis

Didelį plotą tarp Bolšaja Sadovaja (šiandien Kęstučio), Kijevskaja (šiandien Gedimino) ir Lesnaja (Miško) gatvių užėmė Kauno tvirtovės vadavietės pastatai. Vieną kompleksą sudarė Tvirtovės štabo komendanto rūmai (Gedimino g. 25), Intendantūra (Kęstučio g. 25/ Gedimino g. 27) ir pats Tvirtovės štabas (Kęstučio g. 27); šis kompleksas 2003 metais buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2005 metais – pripažintas valstybės saugomu. Pietinėje teritorijos pusėje buvo Tvirtovės štabo viršininko namas (Gedimino g. 23/Miško g. 20) ir Tvirtovės žandarų valdyba (Miško g. 22).

Komendanto rūmai ir Intendantūros pastatas Gedimino gatvėje ir po 1919 metų priklausė kariuomenei: čia šeimininkavo Lietuvos kariuomenė, paskui okupacinės kariuomenės, nuo 1992 metų – vėl Lietuvos kariuomenė. O štai didžiausias, Tvirtovės štabo pastatas jau 1919 metais atiteko LR Žemės ūkio ministerijai.

Nors visų Kauno tvirtovės administracinių pastatų projektus pasirašė pulkininkas Vladimiras Nepliujevas, manoma, kad statoma buvo pagal Sankt Peterburge parengtus tipinius projektus, juos pritaikant konkrečiai vietai; visi tokie pastatai vienas į kitą panašūs. Jų architektūra jau tuomet buvo suvokiama kaip nuobodi, arba, kaip vaizdingai išsireiškė architektas Vladimiras Dubeneckis, „kazionavo charaktera“, kitaip sakant, valdiško pobūdžio. Juolab tarpukariu tokį „net jau prieš karą prakeiktą inbiurusį statybos būdą“[2] lietuviai ir toliau „keikė“ kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.

Įdomu, kad pagal 1890 metais pateiktą projektą čia turėjo būti du pastatai – atskirai pats štabas ir štabo viršininko namas, tačiau 1891 metais buvo pastatytas vienas, reprezentatyvus, nepaprastai ilgas pastatas, skirtas tik štabui (o kuklus viršininko namas, kaip minėjau, atsidūrė priešingoje teritorijos pusėje). Statybas vykdė karo inžinierius Dmitrijus Lichačiovas.

Žemės ūkio ministerija iki 1937 metų

Simetriško plano pastatas buvo dviejų aukštų, o jo centrinė dalis su pagrindiniu įėjimu – trijų aukštų su laiptuotu atiku. Šoninių įėjimų vietos buvo pažymėtos tiesiais atikais, kurių vietos aiškiai matomos ir dabartiniame fasade.

1937-1938 metais Žemės ūkio ministerijos rūmai buvo padidinti: pristatyti dar du aukštai. Pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tai buvo padaryta nelabai vykusiai: antai, „kai kurios langų ašys nesuderintos su žemutiniais aukštais“[3]. Perstatytame fasade išsaugotas buvusio pastato siluetas, išryškintas rustika.

Iki mūsų dienų Išliko pagrindinės laiptinės durys su, rodos, tik vakar pagamintais šlifuotais stiklais, vakarinės laiptinės durys; kiemo fasado ketvirtame aukšte galima pamatyti kelis originalaus skaidymo langus. Pastato viduje išlikusių XX amžiaus pradžios pagrindinių laiptų secesinių metalinių atitvarų bei senų metalinių rytinės laiptinės laiptų, deja, šiandien negalime pamatyti: didžiulis apleistas namas stovi užrakintas.

Pagrindinis įėjimas su šlifuotais stiklais

Vakarinis įėjimas

Kiemo fasado fragmentas

Dar 1925 metais pastato dešinėje buvo pastatyti į kiemą vedantys metaliniai vartai, įrėminti trumpomis kolonomis su kaneliūromis.

1925 m. pastatytų Žemės ūkio ministerijos vartų likučiai

Buv. archyvo pastatas

1937-1938 metais kiemo rytinėje pusėje iškilo trijų aukštų su pusrūsiu modernistinis pastatas, skirtas archyvui. Statūs laiptai fasado šone veda prie įspūdingo portalo: durys kartu su laiptinės langu virš jų įrėmintos plonomis kolonėlėmis ir patalpintos stačiakampėje nišoje, kylančioje per du aukštus. Šiandien pamirštas, praeiviams nematomas namas, su savo (neabejotinai, funkcionalistiniu) plačiu langų ritmu, turėtų būti priskirtas „neatrasto modernizmo“ kategorijai; nežinau (kol kas) nei kas jį sukūrė.

Buvusios tvirtovės štabo arklidės kieme

Po karo rūmai buvo perduoti Kauno universitetui, nuo 1950 metų – Kauno politechnikos institutui; iki 2016 metų čia buvo KTU Mechanikos fakultetas ir Transporto priemonių institutas. Kieme stovinčiose buvusiose tvirtovės arklidėse (vėliau – sandėlyje-garaže) irgi buvo įkurdintos katedros bei laboratorijos. Šiandien visa didžiulė valda apleista, pastatai parduodami.

Lentelės, likusios ant buvusių arklidžių pastato

Anądien, vaikščiodama su fotoaparatu aplink rūmus, sutikau orios išvaizdos pusamžį vyrą su žilų plaukų kupetą, bandantį praverti pagrindines duris. Pasisakė atvažiavęs iš Vilniaus su reikalais ir norėjęs aplankyti savo fakultetą, kurį baigė prieš daugelį metų. „Štai, norėjome čia kurso susitikimą surengti, o dabar kaip?" Ką galėjau jam atsakyti?

P.S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko bendrovė „Partnerystės projektai du".

Inžinierių valdybos rūmai (buv. Lietuvos universiteto II rūmai, Vidaus reikalų ministerija, Gedimino g. 43 / K. Donelaičio g. 23)

Kita Gedimino gatvės atkarpa, tarp Proviantskaja (dabar K. Donelaičio) gatvės ir Soboro (dabar Nepriklausomybės) aikštės, Kauno tvirtovės administraciniais pastatais buvo užstatyta metais anksčiau, 1890-taisais. Trijų pastatų kompleksas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2007 metais. Tai – kampiniai trijų aukštų Inžinierių valdybos rūmai, apsupti grakštesniais dviaukščiais „rūmeliais“: iš vienos pusės stovi Inžinierijos karininkų gyvenamasis namas (Gedimino g. 41), iš kitos – Tvirtovės telegrafas (K. Donelaičio g. 25). Abu namas išbalinti, restauruoti, o pastarasis netgi neseniai paverstas prabangiais apartamentais. Tik tarp jų stovintys rūmai apleisti.

Komplekso architektūra ir statybos istorija panaši į kitų Kauno tvirtovės administracinių pastatų; 1889 metais pateiktas tipinis projektas greičiausiai taip pat atkeliavo iš Sankt Peterburgo. Įdomu, kad pagal jį visi pastatai turėjo būti dviaukščiai. Tačiau pastatyti Inžinierių valdybos rūmai tapo vieninteliu trijų aukštų Kauno tvirtovės pastatu. Jame įsikūrė visa tvirtovės statybos vadovybė. O Proviantskaja gatvė buvo pervadinta į Inžiniernaja (Inžinierių).

Kiemo rizalitas su išlikusiu originaliu langu.

Kiemo įėjimas

Pagrindinis rūmų fasadas atgręžtas į Gedimino gatvę; jis nesimetriškas: įėjimo portalas padarytas kampinėje dalyje, kiek išsikiša ir išryškintas rustika; įprasta rustika juosia ir visą pastatą. Originali durų kompozicija buvo sudarkyta, įrengiant šiuolaikinį stogelį. Viduje išliko medinis tamburas, durys, puošnūs paradiniai lieto ketaus laiptai su gausiai ornamentuotomis atitvaromis.

Paradinė laiptinė, 2007 m. (Kultūros paveldo departamento nuotrauka)

Kaunui tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 metų balandžio 1 dieną čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla. Nuo 1925 metų tai – Lietuvos universiteto Antrieji rūmai, kuriuose įsikūrė Medicinos ir Technikos fakultetai; kieme, neišlikusiame vieno aukšto mūriniame pastate buvo įrengtas zootomikumas. 1932 metais universitetas (jau Vytauto Didžiojo) pastatą perdavė Vidaus reikalų ministerijai, bet naudojosi juo iki 1939-tųjų.

Ant namo yra memorialinė lenta, skirta čia dirbusiam dviejų paskutinių Nepriklausomos Lietuvos vyriausybių Vidaus reikalų ministrui, brigados generolui, tautininkui Kazimierui Skučui. Buvęs Lietuvos karo atašė Tarybų Sąjungoje, Karo mokyklos viršininkas, Karininkų ramovės viršininkas iš ministro paregų buvo atleistas 1940 metų naktį iš birželio 14-tos į 15-tą dieną, paklusus sovietų ultimatumo reikalavimui, kartu su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, o kitą dieną, birželio 16-tą, suimtas ir perduotas sovietų saugumui; sušaudytas Maskvoje 1941 metais.

Šiandien Inžinierių valdybos rūmai vėl priklauso universitetui. 1999 metais čia buvo įkurtas KTU Humanitarinių mokslų fakultetas. Anot pirmojo fakulteto dekano, prof. Giedriaus Kuprevičiaus, anuomet „rūmai buvo labai apleisti, po koridorius lakstė žiurkės, dūlėjo kažkokie nenaudojami mechanizmai, buvo tamsu ir drėgna“[4]. Dekano kvietimu 2004 metais čia įsikūręs Roberto Schumanno centras ir Britų tarybos biblioteka. Roberto Schumanno fondo prezidentas Jeanas-Dominique‘as Giuliani padėjo rūmus atnaujinti, juose ne kartą lankėsi įvairių Europos šalių ambasadoriai. Nuo 2016 metų stovintis tuščias šiandien pastatas parduodamas.

P. S. Apie VDU priklausančius „Pažangos“ rūmus pakalbėsime kitą kartą.
P. P. S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko Prekybos Pramonės ir amatų rūmai.

---

[1] https://muziejus.ktu.edu/

[2] Vladimiras Dubeneckis „Apie mūsų architektūrą“ // Baras. 1925. Nr. 1. P. 93.

[3] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 47.

[4] Giedrius Kuprevičius. Koncertas. Vilnius: Tyto alba, 2014. P. 335.

Berliozo nuotykiai Kauno filharmonijoje

Pasakysiu iš karto: retai kada būna, kad Lietuvoje, po lietuvių atlikėjų koncerto nuo plojimų skaudėtų delnai. Šį šeštadienį po Berliozo „Fausto pasmerkimo“ atlikimo Kauno filharmonijoje klausytojai plojimų negailėjo.

Nesu didelė Berliozo gerbėja. Bet esu DIDELĖ Edgaro Montvido gerbėja. Ilgo visų mano girdėtų tenorų sąraše jo balsas ir jo interpretacija užima pirmą vietą. Todėl, sužinojusi, kad galėsiu išgirsti jį Kaune, iš karto pirkau bilietą į koncertą Kauno filharmonijoje. Tebūnie Berliozas. Su balsais taip jau būna: nesvarbu, ką dainuoja, svarbu kaip: tembro grožis, vokalinės technikos tobulumas, frazių išbaigimas, muzikinės ir dramatinės formos vienybė – visa tai su kaupu turi Edgaras Montvidas, ne tik dainuojantis, bet ir galvojantis, brandus ir vis dar tobulėjantis operos solistas. Na, užteks apie Edgarą. Tikri gerbėjai neturėtų rašyti recenzijų, nes niekad nebūna tikrai objektyvūs savo dievinamiems menininkams.

Bet štai Berliozas, tiksliau, gyvas ir nenuspėjimas jo atlikimas Kaune viršijo visus mano lūkesčius. Niekad negalvojau, kad Berliozas gali būti toks įdomus.

1845 metais parašytas Hektoro Berliozo „Fausto pasmerkimas“ pasaulyje atliekamas dažnai, o pas mus skambėjo rodos, 2006 metais ir štai dabar – spalio 12 d. Vilniuje ir spalio 13 d. Kaune atliekamas antrą kartą. Šio kūrinio žanras neaiškus. Autorius jį pavadino „dramatinė legenda“, bet šitoks pavadinimas, sutikite, neapibūdina jokio muzikos žanro, veikiau – literatūros, lyg nuoroda į (galimai) „programinę“ muziką, tokią romantinę nuostatą garsais „papasakoti“ žodžiais aprašytą siužetą. Sakote, vokalinis kūrinys negali būti „programinis“, nes be pavadinimų („programos“) jame dar yra ir tekstas? Tuomet tenka rinktis tarp operos ir oratorijos (arba kantatos). Kalbant apie „Fausto pasmerkimo“ žanrą dažnai pasirenkama pastaroji: tik trys solistai ir net du chorai, didžiulis choro ir orkestro vaidmuo lemia, jog kūrinys suvokiamas kaip statiškas, tiesiogine prasme: solistai ir chorai stovi kaip „prikalti“ ir scenoje „niekas nevyksta“. Tačiau, jei dėmesį atkreipsime į autoriaus pavartotą žodį „dramatinė“, mūsų požiūris gali pasikeisti. Būtent tai ir įvyko Kaune: išgirdome ir tam tikra prasme net „išvydome“ tikrą operą. Operą, kuriai nereikėjo ne tik režisieriaus, bet, pasirodo, nereikėjo nei „programos“ žinoti: viską padarė muzika.

„Programos“ Kauno klausytojai ir neturėjo: filharmonija išleido „minimalistinę“ programėlę, kurioje, be bendrų, anonsuose ne sykį kartojamų frazių, kitos informacijos nė nebuvo, o įdėmiai įsižiūrėjusi į sezono, – ne, tik pusės sezono – bukletą, patyriau šoką: šalia koncerto datos, kūrinio pavadinimo, atlikėjų sąrašo ir bilietų kainos lietuvių ir anglų kalbomis, neradau...muzikos autoriaus pavardės. (Gal bukleto sudarytojams irgi nerūpėjo Berliozas?). Bet tai visiškai nesutrukdė sekti scenoje besivystančio nuotykio. Nereikėjo siužeto, libreto, dalių pavadinimų, teksto vertimo. Dramą sukūrė dirigentas Gintaras Rinkevičius bei solistai Edgaras Montvidas ir Rubénas Amorettis. O tai, kad šių trijų muzikų supratimas apie dramą akivaizdžiai skiriasi, ir padarė visą reikalą tokiu nenuspėjamu.

Gintaras Rinkevičius yra tikras dramos meistras, tiksliau, dramatinių efektų meistras. (Po populiaraus „Vengrų maršo“ griausmo klausytojai nesusilaikė ir paplojo.) Tiesa, tose partitūros vietose, kur patetikos mažiau, o sudėtingumo, ypač ritminio, daugiau, visokių „atsitikimų“ pasitaikė. (Orkestrantų veiduose – išraiška žmonių, dirbančių sunkų darbą, o tų veidų dauguma – jaunų ir visai jaunų žmonių. Nejučiom pagalvojau: gal 30-metį švenčiantis geriausias Lietuvoje simfoninis orkestras vėl, kaip kadaise, tampa „jaunimo“ orkestru?) Pasitaikė ir kitokio pobūdžio „nuotykis“: vienu momentu staiga „padaugėjo“ mušamųjų instrumentų, o choro sopranų grupės veidai tiek pralinksmėjo, kad, rodos, sunkiai tramdė juoką. Bet tikrai ne šie maži nutikimai lėmė, kad Berliozo muzikos buvo lengva ir įdomu klausytis, o tai, kaip puikiai Gintaras Rinkevičius jaučia, žino ir nieko nepaisydamas sugeba išlaikyti aiškią bei vientisą kūrinio formą.

Edgaro Montvido kuriama „drama“ kiek kitokia: tai vidinis personažo dramatizmas, išreiškiamas meistriškai valdomo balso artikuliacijos bei garso skalės. Tačiau, dažnai dirbdami kartu, dirigentas ir solistas taip vienas prie kito prisitaikė, jog orkestro patetika ir vokalo nuosaikumas vienas kitam visiškai netrukdo ir orkestras niekur (jokia prasme) balso neužgožia.

Bet štai scenoje pasirodo Mefistofelis. Rubénas Amorettis (Ispanijoje gimęs bosas bibliniu vardu ir itališka pavarde) yra patyręs operos solistas, labai gerai žinantis Mefistofelio partiją ir tikriausiai atliekantis ją taip, kaip per savo ilgą karjerą yra įpratęs. Tad reikalai ėmė klostytis vis sunkiau ir sykiu įdomiau: orkestras ir dirigentas, rodos, nebuvo pasiruošę solisto „gaudimui“. Galiausiai, kūrinio pabaigoje, svečio balsas visiškai paskendo orkestro ir choro skambesy. Mefistofelis buvo nugalėtas. Ir nesu tikra, ar tokia siužeto pabaiga buvo Beriozo numatyta. Bet iki tol šiek tiek „padėvėtas“ Mefistofelis džiugino klausytojus (ir žiūrovus) savo drama: jis stovėjo, sukinėjosi ir gestikuliavo taip, lyg būtų tikros, senamadiškos operos scenoje, žodžiu, „vaidino“. Jo balsas, nors irgi kiek „padėvėtas“, skambėjo maloniai, ypač žemesniajame registre, o operatinis (kad nepasakyčiau „operetinis“) meistriškumas buvo akivaizdus.

Trečiojo – Margaritos – vaidmens atlikėja, jauna mecosopranas Milda Tubelytė, vokiečių Braunschweigo miesto teatro trupės narė, prie scenoje kuriamos dramos tiek neprisidėjo, bet užtat nemažai prisidėjo prie to, kad antra koncerto dalis vystėsi kur kas lengviau. Solistės balsas minkštas, lygus, be jokios vibracijos, vienodai stiprus ir švelnus visuose registruose, jis „užbūrė“ klausytojus nuo pat pirmos arijos. Belieka jai palinkėti kuo greičiau išsiveržti iš jos repertuarinio teatro į platesnius muzikos vandenius. (Beje, pradžioje, kai „Fausto pasmerkimo“ atlikimas Lietuvoje tik buvo anonsuojamas, Mefistofelio ir Margaritos vaidmenims buvo numatyti kiti solistai: Kostas Smoriginas ir Justina Grindytė.)

Ir dar apie Kauno filharmonijos specifiką. Ypatingi yra Kauno klausytojai, kurių absoliuti dauguma – pensininkai ir kuklūs gyvos klasikinės muzikos išalkę žmonės. Jie neišperka net 20 eurų kainuojančių bilietų „gerose“ vietose, bet užtat visas salės galas – balkone, po balkonu ir užkaboriuose – būna sausakimšas. O unikali Teisingumo rūmų salės akustika tokia, kad ir po balkonų sėdėti visai gerai. Kur kas daugiau „išbandymų“ per simfoninį koncertą tenka kaip tik sėdintiems „gerose“ vietose: milžiniškas orkestro garsas „krenta“ tiesiai jiems ant galvų ir tik po to, kiek sušvelnėjęs, prasiskverbia po balkonu. Ir tai dar visai nedidelis orkestras: tik penki pirmųjų smuikų, keturi violončelių, trys altų pultai – ir toks vos telpa Kauno filharmonijos scenoje. (Kam orkestras grojo „per garsiai“ Vilniaus Kongresų rūmuose, kur kartais net mikrofonai reikalingi?). Sunkiai choro tribūnoje išsiteko du chorai – Kauno valstybinis ir vilniečių „Ąžuoliukas“.

Taigi, Kauno filharmonijos klausytojai: orūs seneliai ir močiutės, šiai ypatingai progai išsipuošusios ir net pasidariusios šukuosenas; vienas kitas studentas, atlikėjų giminės ir pažįstami. Kviestinių ponų, turtingų verslininkų, įtakingų politikų ar žinomų televizijos žvaigždžių Kauno filharmonijoje nepamatysite. Atlikėjai į sceną išeina tiesiai iš fojė koridoriaus ir į tą patį koridorių grįžta, tad per pertrauką pirmiausiai susiduri su kokia violončele ar valtorna, o paskui gali kartu su choristais ir orkestrantais pastovėti eilėje į bufetą arba parūkyti gatvėje. Koncertui pasibaigus ir klausytojams dar nespėjus atsiimti rūbinėje striukių bei paltų, atlikėjai išeina pro juos į gatvę ir nuo stačių rūmų laiptų sunkiai nuneša būgnus ir kontrabosus. Nuo Teisingumo rūmų į Vilnių pajuda jų autobusai, o nuo Sapiegos gatvės visuomeninio transporto stotelės – dėkingų klausytojų pilni troleibusai bei autobusai. Vieni kitiems pamojuoja. Pasidalija įspūdžiais. „Galvojau, man širdis sustos nuo muzikos. Tai bent kūrė žmonės prieš 200 metų!“, – stotelėje sako garbaus amžiaus kaunietė ir pasiramsčiuodama lazdele sunkiai lipa į troleibusą. Berliozas būtų patenkintas.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (I)

Nepriklausomoje Lietuvoje „dvigalviu“ atgimusiam Lietuvos universitetui – jos išlikusiai „galvai“, Kauno Technologijos universitetui ir naujai „ataugusiai“, senąjį vardą priėmusiai „galvai“, Vytauto Didžiojo universitetui buvo perduota (arba, KTU atveju, palikta naudotis) nemažai istorinių pastatų. O trečiajam Nepriklasomybės dešimtmečiui įpusėjus, visus juos išlaikyti universitetams tapo per brangu. Šiandien tokių – nereikalingų, apleistų ir parduodamų pastatų Kauno centre yra penki: vienas – Pažangos rūmai – priklauso VDU ir net keturi – du tarpukario modernizmo šedevrai ir du gubernijos laikotarpiu pastatyti Kauno tvirtovės administracijos pastatai – „vargšui“ KTU. Vienas jų – architekto Vytauto Landsbergio sukurti Pienocentro rūmai jau buvo aprašytas rubrikoje „Laisvės alėjos nostalgija“ (http://marijosblogas.blogspot.com/2018/01/) Susipažinkime, kol galime, ir su kitais nelaimėliais.

Daktaro Elkeso ligoninė (Kęstučio g. 8)

Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – Dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, 18-ką metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, 1930 metais pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o – vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį „tautinio“ modernizmo stiliaus daugiabutį. (Iš tikro, šis namas ir Vladimiro Dubeneckio projektuotas Juozo Daugirdo namas Vytauto pr. 30 „varžosi“ dėl „pirmumo“ garbės).

Namas buvo trijų aukštų, su aukštu cokoliu ir atiku; dabar – keturių. 1929 metais jį suprojektavo Kaune gerbiamas statybų rangovas ir inžinierius Mikas Grodzenskis, statybų techninę priežiūrą vykdė inžinierius architektas Edmundas Frykas.

Namas buvo simetriško plano. Pagrindinio fasado grakštumas nenusileidžia garsiausiems Kauno (ir ne tik) moderno pavyzdžiams. Švelniai banguojantį fasado siluetą paryškina trys rizalitai: nedidelis centre ir du didesni šonuose. Horizontalios langų juostos buvo suskaidytos baltų spalvų rėmais ir tarplangėmis. Tarpaukštės, sukuriančios juostinių langų įspūdį, buvo tamsios spalvos. Langai iš tikrųjų platūs, o šoninių rizalitų – netgi labai platūs, jau beveik kaip ir juostiniai. Centrinio rizalito langai įrėminti stačiakampėmis įdubomis, kurių kraštai papuošti medžio drožybos imitacija. Savotiškai verikalėmis braukomis „išdrožtas“ ir fasado centre, cokoliniame aukšte padaryto pagrindinio įėjimo šoninės plokštės.

Drožybos imitacija fasade

Galinio fasado centre – didėlis laiptinės rizalitas su per visus tris aukštus aukštyn kilančiu savotišku įstiklintu „erkeriu“: smulkiai suskaldyti aukšti „oranžeriniai“ langai dengia suapvalintus „pusmėnulio“ formos balkonėlius – tikra namo puošmena, kurios niekad nemato praeiviai. Įdomu, kad šie balkonėliai nėra tiesiogiai susieti su laiptine: nors kiekviename aukšte iš laiptinės galima išeiti į tokį balkonėlį-oranžeriją, bet jie nėra laiptinės dalis. Yra kiemo fasade ir apvalūs, butams priklausę balkonėliai.

 

Namo galinis fasadas ir balkonas-oranžerija

Įėjus į namą, pasitinka statūs laiptai, vedantys iš cokolinio aukšto į pirmo aukšto vestibiulį, kurio grindys „inkrustuotos“ daugiakampe žvaigžde. Laiptinė viena ir jį, kaip minėjau, išsidėstė užpakalinėje namo dalyje.

     

Pirmo aukšto vestibiulis ir laiptinė

Namo viduje karaliauja suapvalintos linijos: arkų pavidalų angos, pirmame ir antrame aukštuose – ovaliniai vestibiuliai, abiejų šviestuvai papuošti apvalia saulės pavidalo gipsatūra. Tik trečio (ir šiandien jį atkartojančio ketvirto) aukšto vestibiulis – pailgo šešakampio formos.

Antro aukšto vestibiulis

Trečio aukšto vestibiulio lubos

Originalus buvusio vonios kambario langas.

Pirmame ir trečiame aukštuose buvo įrengti po du nuomojami butai, o antrame aukšte gyveno savininko šeima: čia buvo butas, priėmimo kabinetas ir nedidelė privati ligoninė. Todėl namas iki šiol vadinamas „Elkeso ligoninė“.

1931-1932 metais viename šio namo bute veikė Vengrijos garbės konsulatas. 1936-1940 metais trečio aukšto butas buvo nuomojamas Suomijos konsulatui.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad šiame name, viename trečio aukšto bute Marija Kuraitytė-Varnieje, dailininko Adomo Varno žmona, įsteigė privatų vaikų darželį, kuriame (tuo metu dar neoficialiai) dirbo su vaikais pagal Monessori sistemą. Darželis buvo brangus, jį lankė pasiturinčių tėvų vaikai. Tačiau visur nuorodomos datos nesutampa: rašoma, kad darželis veikė 1928-1930 metais, bet 1930 metais Varnienė jau išvažiavo į Romą, o namas tik 1930 metais buvo pastatytas. Tačiau tai nepanegia prielaidos, kad Varnienė trumpai čia butą nuomavosi.

Tarybiniais laikais „ligoninės“ vardas pasiteisino: čia ilgai buvo Tuberkuliozės dispanseris. 1979-1982 metais namas buvo rekonstruotas (architektai J. Navickas ir I. Likšienė): vietoje atikinio aukšto buvo padarytas ketvirtas. Jo fasadai supaprastinti, bet viso pastato grakštumui jis nepakenkė. To negalima pasakyti apie prie vakarinio šono pristatytą priestatą su įvažiavimu, sunaikinusį namo simetriją.

Ant namo yra memorialinė lenta lietuvių ir hebrajų kalbomis, atidengta 1994 metais, minint Kauno geto sunaikinimo 50-metį. Medicinos mokslų daktaras, neurologas Elchananas Elkesas (1879-1944), giliai religingas rabino sūnus, gimęs Kalvarijoje, buvo Karaliaučiaus universiteto absolventas; Kaune Elkesų šeima apsigyveno 1920 metais. Prieš pat II pasaulinio karo pradžią Elkesų vaikai Joelis ir Sara spėjo išsigelbėti: 1938 metais jie išvažiavo į Angliją mokytis. Jiems skirtas 1943 metais tėvo rašytas laiškas-testamentas sukrečia: jame daktaras Elkesas pasmerkia lietuvius-žydų žudikus ir ragina savo vaikus niekada neatleisti: „Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams“[1]. Šis tekstas, išverstas į lietuvių kalbą, pirmą kartą buvo paskelbtas 1995 metais.

Elckananas ir Mariam Elkesai su sūnumi Joeliu.

Nuotrauka iš Yad Vashem foto archyvo (Avrahamo Tory kolekcija)

Pasikartosiu: 1941 metų vasarą, naciams pareikalavus sudaryti geto seniūnų tarybą (Judenratą), jos pirmininku žydų bendruomenė išrinko visų gerbiamą daktarą Elkesą. Jo garbingą bei pasiaukojančią veiklą Kauno gete aprašyta Avrahamo Tory dienoraštyje Kauno getas: diena po dienos. Jis mirė didvyrio mirtimi Dahau (Landsbergo) koncentracijos stovykloje, jo žmona Miriam išgyveno Štuthofą ir iki mirties (1965 metais) gyveno Izraelyje. Sūnus Joelis Elkesas (1913-2014) tapo garsiu gydytoju-psichiatru; Birmingemo universiteto profesorius, vėliau Vašingtono Psichikos sveikatos instituto eksperimentinės psichiatrijos centro vadovas, išradęs veiksmingą šizofrenijos gydymo būdą, tyrinėjęs smegenų chemiją, pragyveno 101 metus. Londone 1997 metais buvo išleista jo knyga apie tėvą: Values, Belief and Survival: Dr Elkhanan Elkes and the Kovno Ghetto (Vertybės, tikėjimas ir išlikimas: Dr. Elchanans Elkesas ir Kauno getas). Dukra Sara Elkes Didžiojoje Britanijoje įsiteigė Elchanano ir Mariam Elkesų asociaciją, skatinančią bendrystę tarp skirtingų religijų ir kultūrų.

2001 metais Elkesų namas atiteko KTU. Iki 2016 metų čia buvo Ekonomikos ir vadybos fakultetas bei Europos institutas, pastate buvo padarytas remontas. Dabar namas, oficialiai vadinamas KTU XIV rūmai, stovi tuščias, nešildomas. Ieškoma pirkėjų: šių (2018-tų) metų spalio mėnesį numatytas aukcionas.

„Naujieji mūsų pastatai šimtmečiais bylos apie mūsų dėtas dideles pastangas, atliktus darbus, kurių vaisiais naudosis mūsų palikuonys šimtmečiais“, – šitaip, kad ir nelabai sklandžiai straipsnelyje „Gražioji mūsų statyba" laikraštis Lietuvos aidas 1938 metais pagerbė šio namo autorių, statybos rangovą, inžinierių Miką Grozdenskį[2]. Dar ne vienas toks namas šimtmečio nesulaukė, bet ar sulauks?

Ir ups...Namas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. (O ką tai keičia?)

P.S. 2018 metų spalio 29 dieną vykusiame aukcione pastatą nusipirko „SLR Group".

---

[1] Avraham Tory. Kauno getas: diena po dienos. Vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 512.

[2] Lietuvos aidas 1938-02-15. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3535/grazioji-musu-statyba.