Pakaunės žiemos pasakos: Braziūkai

Važiuojame užsnigtais miško keliais, ieškodami kelio į Braziūkus. Sako, „Braziūkus pirmus užpusto ir paskutinius nuvalo“. O šiomis dienomis ir valyti nebereikia, nes joks autobusas kaimo nepasiekia ir reta mašina jį bepravažiuoja. Pasaulio pakraštys. Tiksliau, pats Kauno rajono rubiežius.

Pasakoja, kad kadaise čia, tarp miškų, iš kur Višakio upelis neša savo vandenėlį į Šešupę, gyveno Braziūkas ir Meištas, abu pasiturį ūkininkai. Nežinia, ar tasai Meištas išsikraustė toli toli net už Naujamiesčio, kur dabar esama Meištų kaimo, bet Braziūkas liko čia, o kaimas gavo vardą: Braziūkaĩ.

1923 metais, gyventojų surašymo metu, kaimui priklausė 49 sodybos ir 237 gyventojai. Augančiame kaime 1928 metais atsidarė pradinė mokykla. 1932 metais gyventojų pastangomis buvo pastatyta didelė medinė bažnyčia, o 1934 metais įkurta parapija.

Kaimo gyventojai nuo seno garsėja kaip geros naminukės gamintojai. Šis jų „kulinarinis paveldas“ žinomas net Kaune ir vadinamas „braziūkinė“. Tik gaila, šiandien jau sunku jos gauti paragauti.

Yra Braziūkuose dvi gatvės, kurios susitinka kaimo kryžkelėje. Viena, ilgiausia, taip ir vadinasi – Braziūkų gatvė. Išvažinėta sniego danga rodo, kad mašinų čia būna. Važiuojama, tikriausiai, link netoliese, už upelio esančios girininkijos. Ant seno apmūryto namo prie kryžkelės, pačiame kaimo viduryje – toks pat senas užrašas: PARDUOTUVĖ. Anksčiau čia dirbo toksai Kavaliauskas, visokių „deficitų“ turėjęs. Dar neseniai užėjęs į šią parduotuvę, galėjai sužinoti visas kaimo naujienas ar pasiklausti kelio į apylinkėje įsikūrusias ekologinio gyvenimo mėgėjų sodybas. Parduotuvė buvusi viso kaimo bendruomenės gyvenimo centras. 2017 metų pradžioje naujesnė, pristatyta namo dalis sudegė, namą nuomavusi parduotuvės savininko šeima liko be pastogės, o pati parduotuvė užsidarė.

Šalia, aptverta medine tvorele, auga šimtametė storulė liepa-Motinėlė, ne mažiau 300-tų savo gyvenimo metų skaičiuojanti, su pačiu kaimu bendraamžė. O žinote, kaip ji tokia didelė išaugo? Kaimo gyventojai žino: kadaise parduotuvės vietoje stovėjo tvartas, kuriame priešais buvusios sodybos šeimininkas laikė savo gyvulius. Iš to tvarto tekančiomis srutomis ir maitinosi liepa, todėl, esą ir augusi tokia drūta. Priešais visai neseniai dar būta sodybos, bet šiandien – tik griuvėsiai. Nežinia, ar kiemą tarp sodybos ir tvarto iš pat pradžių kirto keliukas, ar jis buvo nutiestas tuomet, kai pastatė bažnyčią.

Apie Braziūkų liepą visokias istorijas galima išgirsti. Pasakoja, kad po ją pats Napoleonas ilsėjosi. Dar pasakoja, kad 1863 metais čia rinkdavosi sukilėliai. (Miške netoli kaimo yra pažymėti 1863 metų sukilėlių kapai.) Į liepos drevėje esančią kiaurymę įlindus, buvo galima iki pat kamieno viršaus užlipti ir iš ten po apylinkes žvalgytis. Toje kiaurymėje mėgdavo žaisti vaikai, o kaimo vyrai, joje pasislėpę, išgerdavo (sako, kaip tik trise ir tilpdavo). Pastaroji aplinkybė ir nulėmė, kad kolūkio pirmininkas pasirūpino kiaurymę užmūryti, prieš tai pasitaręs su gamtos saugotojais.

Ant medžio kamieno iškeltas kryžius. Seniau prie jo žmonės melsdavosi, giedodavo, gėlių dėdavo. Tokia jau Braziūko kaimo tradicija, pagonių laikus menanti, – prie medžių melstis. Sako, miške esama ir daugiau tokių medžių su prikaltais kryžiais, prie kurių žmonės melsdavosi. O vienoje miške esančioje sodyboje 1984 metais net Švč. Mergelė Marija buvo apsireiškusi.

Kelias, kertantis Braziūkų gatvę, į vieną pusę veda prie kapinių ir bažnyčios, o į kitą pusę iš dešinės apstatytas sienomis sodybomis. Dar toliau matosi kelios naujesnės sodybos ir nuošalūs vienkiemiai. Visas šis kelias padengtas storu sniego sluoksniu. Bažnyčios link tik kiškio pėdsakai veda, o štai kelio palei sodybas sniege – išmintas takelis: matyt, gyventojai vieni pas kitus į svečius vaikšto.

Sunku susigaudyti nykstančioje Braziūkų „geografijoje“. Antai, žinoma, kad čia yra „Anglija“ ir „Indija“. „Anglija“ – tai pietvakarinė kaimo dalis, ten, kur išmintas takelis veda. Sakoma, kad vietovė buvo pelkėta ir žmonės ten gyveno lyg „anglai“ – saloje, tačiau po melioracaijos visame kaime pasidarė sausa. Čia, prie kryžkelės, kaimo vidury, tikriausiai, yra „Indija“, tik kodėl ji taip pavadinta, neteko girdėti.

Nuo kryžkelės einame kiškio nurodytu keliu bažnyčios link. Dešinėje, kiek toliau nuo kelio baltuoja didelis dviejų aukštu namas. Tai – buvusi Braziūkų mokykla, veikusi tik kelerius metus. Nežinia, ką galvojo bendruomenės vadovai (minimas toks Giedraitis), kai sumanė įkurti čia, Braziūkuose, „Atgimimo kaimą“ ir pastatyti didžiulę naują mokyklą su sporto sale. Braziūkai tada vos ne tapo naujaisiais „Vasiukais“. Kaimas, kuriame 1991 metais buvo 32 sodybos ir 100 gyventojų, dar kuri laiką džiaugėsi naujomis galimybėmis, bet 1997 metais mokykla jau buvo uždaryta, o jos pastatas parduodamas aukcione. Gyventojai labai gailėjo mokyklos. Mokytojai sakydavo, kad „Braziūkų vaikai ypatingi, kažkokie tikri ir šviesūs“. 2000 metais pastatą nusipirko tuomet Seimo narė Dalia Teišerskytė. Mokyklos kieme buvo įrengti net du baseinai, suremontuota krepšinio aikštelė, kuria ir toliau naudojosi vietiniai jaunuoliai. Kaime su šeima apsigyvenusią garsenybę gyventojai praminė „Braziūkų Tečer“. Pastoviai name gyveno Teišerskytės brolis Rimantas Teišerskis.

Dabar Braziūkų kaimo vaikus mokyklinis autobusiukas vežioja į Ežerėlį. Tokių vaikų 2017 metų rudenį buvo du: trečiokas ir ketvirtokė. Ekologinių sodybų gyventojai nuo 2018 metų rudens savo vaikus gali vežioti į dar mažesniame Kardokų kaime tokios pat ekobendruomenės atidarytą Gamtos mokyklą-darželį.

Link bažnyčios vedančio kelio dešinėje stovi kažkokiai sukakčiai skirtas kryžius, kurio apačioje išdrožta išraiškinga Šv. Pranciškaus skulptūra.

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia – ta pati, kuri tarpukario spaudoje buvo minima kaip dar viena Zapyškio bažnyčia: „Pernai susikūrė nauja Braziūkų parapija ir pasistatė naują medinę bažnyčią, bet priklauso Zapyškio klebonui“, 1936 metais rašė laikraštis Lietuvos aidas[1]. Braziūkų bažnyčia iš tikrųjų buvo pastatyta Zapyškio klebono rūpesčiu, bet kiek anksčiau nei buvo įkurta nauja parapija, 1932-33 metais. Ir šiandien ją aptarnauja Zapyškio klebonas. Tarpukariu, kaimo klestėjimo metais, visi kaimo gyventojai norėjo turėti savo bažnyčią ir visi aukojo jos statybai. Ypač pasižymėjo toksai Naujokaitis, paaukojęs daugiausiai.

Apie gražuolės bažnyčios autorystę tikslių žinių nėra. Minima vietos meistro pavardė – Valaitis. Bažnyčios stilistika, ypač bokštai ir pagrindinis fasadas, primena neseniai mūsų matytą medinę kurortinę architektūrą.

Pagrindinis bažnyčios fasadas įrėmintas dviem kvadratiniais bokštais. Bokštai trijų tarpsnių, su kryžminiais stogais, su trikampiais frontonais. Dar vienas mažas bokštelis, kuriame pakabintas varpas, kyla virš apsidės. Lenkijoje išlietas varpas atsirado tik 2017 metais (sako, anksčiau čia kabojo automobilio ratlankis). Bokštelis atviras, jo stogelis, paremtas grakščiomis kolonėlėmis, atkartoja didžiųjų bokštų stogų formą taip, kad visi trys sudaro nepaprastą harmoniją. Verta atkreipti dėmesį į bokštuose iškeltus neįprastai „modernios“ formos kryžius. Ir čia mažojo bokštelio kryžius – tai sumažinta didelių bokštų kryžių „kopija“.

Vitalij Milkov prie "knygų namelio". Braziūkuose net kiškiai knygas skaito

Labai įdomus yra bažnyčios portalas. Jo viršuje, po trikampiu frontonu įkomponuotas platus, „karpytos“ arkos formos vargonų choro langas, primenantis tų metų miestų medinių namų architektūrą. Po jo – platus stogelis su atsikartojančiu trikampiu frontonėliu, paremtas dviem kolonėlėmis. Po stogeliu – plačios, kryžių ornamentais dekoruotos dvivėrės durys. Iš abiejų šonų prie bažnyčios glaudžiasi vieno aukšto zakristijos, kurių vienšlaičiai stogai atkartoja stogo virš šoninių navų judesį.

Trys navos bažnyčios viduje atskirtos grakščiomis stačiakampėmis medinėmis kolonėlėmis. Visos bažnyčios vaizdas, rodos, apjungtas stačių kampų formomis: jos presbiterija stačiakampė, apsidė stačiakampė, langai irgi stačiakampiai, nekalbant jau apie kvadratinius bokštus.

Bažnyčios šventoriuje Braziūkų gyventojai pasistatė tarpukariu Lietuvoje labai populiarų lurdą, dažnu akmeninės nišos pavidalu. Niša su Švč. Mergelės Marijos statula įstiklinta. Atskirai, po stogeliu, saugojančiu nuo lietaus ir sniego, klūpo Bernardeta. Antkapinė lenta su užrašu, kad čia palaidotas kun. Andriejus Rimas (1909-1989) ant nišos šono atsirado tuomet, kai kunigas, buvęs populiarių bažnytinių giesmių kūrėjas, buvo šalia lurdo palaidotas.

Švč. Jėzaus Širdies statula ant dvipakopio postamento, papuošto dekoratyvinėmis vazelėmis, šventoriuje iškilo taipogi tarpukariu. Tik atvira pavėsinė ant raižiniais papuoštų kolonėlių aplink ją, kaip ir nauja medinė šventoriaus tvora, atsirado neseniai. Šalia bažnyčios ir net priešais ją driekiasi kaimo kapinės.

Kartu su bažnyčia, 1932 metais šalia buvo pastatyta ir medinė klebonija.

Grįžtame prie kryžkelės ir keliaujame sniege pramintu taku apžiūrėti senųjų Braziūkų sodybų.

Seniau žmonės sakydavo: „Braziūkų mergos biednos, bet gražios ir darbščios“. Tačiau, atrodo, kad gyventa neblogai: šalia sodybų platūs kiemai, dideli tvartai, kiti ūkiniai pastatai. Kai kurios sodybos apleistos, bet keliuose dar gyvenama.

Arčiausiai kryžkelės išliko  ypač įdomi sena sodyba, deja, pusė namo jau renovuota.

Dar neseniai pro Braziūkus ėjo siaurojo geležinkelio bėgiai. Dabar jų vietoje liko tik pylimas, o ant jo – tiesus kaip styga keliukas. Jį lengvai galima pastebėti, pavyzdžiui, už bažnyčios. Atšaka buvo nutiesta ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje ir, sako, veikė net iki 1987 metų. Bėgiai ėjo nuo Ežerėlio iki Jūrės geležinkelio stoties miestelio. Ežerėlyje, kaip netrūkus pamatysime, „siaurukas“ veikia ir šiandien. Iš Ežerėlio siauruoju geležinkeliu atvežtos durpės Jūrėje buvo perkraunamos į plačiuosius vagonus ir vežamos toliau. O iš plačiųjų cisternų į „siauruko“ cisternas buvo perpumpuojamas dyzelinas, reikalingas Ežerėlio durpyne dirbančiai technikai. Ir visas šis krovinys keliavo per Braziūkus. Kelyje Kardokai-Braziūkai buvo geležinkelio pervaža. Minima ir kita „siauruko“ atkarpa, kuri nuo Braziūkų vedė į Novaraistį ir toliau prie Nemuno, į Zapyškį. (Novaraisčio durpynas pavirto ežeru, nuo 1988 metų — Novaraisčio ornitologinis draustinis.)

2011 metais Braziūkų kaimas buvo Kultūros ministerijos įtrauktas į sąrašą vietovių, kurioms turėtų būti suteikta teisinę apsaugą. Motyvacija: „Saugotina urbanistinė struktūra (susiformavęs gatvelių tinklas ir jų užstatymas), sakralinių pastatų kompleksas, kompozicinė raiška kraštovaizdyje“. Ant dokumento tuometinio Kultūros ministro Arūno Gelūno parašas.

---

[1] Lietuvos aidas 1936-01-09. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3466/zinutes-apie-birzus-ir-zapyski.