Kaunas nykstantys ir išnykęs:

Kino teatrų vietos Šančiuose (ne vienas pastatas neišliko)

„Iliuzijon", „Iliuzija" ir „Saturn" 

Nuotrauka iš Juozo Stanišausko albumo „Kaunas“.

Patys pirmieji kino teatrai kartais vadindavosi „iliuzijonai“ – „iliuzijos vieta“. Ir vienas pirmųjų kino teatrų Kaune (jei kalbėsime apie dabartinio Kauno teritoriją) buvo vardu „Iliuzijonas“. Kino teatras, kurio savininkas buvo P. Švačkinas, buvo atidarytas Šančių priemiestyje 1908 metais. Tad prieš daugiau kaip 100 metų šančiškiai jau turėjo galimybę pasinerti į iliuzijos pasaulį, stebėdami „judančius paveikslus“ ekrane, ir ši pramoga jiems labai patiko.

Šio kino teatro (ar veikiau, pastato, kuriame buvo įrengta „iliuzijų“ salė) vieta sunkiai identifikuojama, šiek tiek duomenų yra tik apie kita kino teatrą, pradėjusį veikti jau Nepriklausomoje Lietuvoje, 1923 metais tame pačiame pastate ir beveik tuo pačiu vardu – „Iliuzija“.

„Iliuzijos“ vieta buvo „Metalo“ fabriko teritorijoje. 1879 metais brolių Šmidtų įkurta „Vesfalija“, brolių Vailokaičių įsigyta 1922 metais tapo AB „Metalas“. Salė buvo naujai įrengta statybos techniko Jono Saleneko. Tai buvo ar ne pirmasis jo įrengtas kino teatras; vėliau buvo Laisvės alėjos „Glorija“ (dabartinis Lėlių teatras) bei „Kapitol“ (šiandien žinomas kaip „Kanklės“). O kone visi Šančių kino teatrai buvo įrengti Saleneko. Nurodytas ir tikslus to meto adresas: Adolfo Bitcherio name A. Juozapavičiaus pr. 13. „Iliuzijos“ savininkai buvo Juozas Ratkevičius ir Antanas Varčikas.

„Iliuzija“ veikė tik dvejus metus, iki 1925 metų. O dar po dviejų metų, 1927 metais ją pakeitė „Saturn“. „Kosminio“ pavadinimo kino teatras atsidarė kitame pastate, šalia buvusios „Iliuzijos“. Ir šį pastatą kino teatrui pritaikė Jonas Salenekas. Įėjimas į jį buvo tiesiog „Metalo“ fabriko sienoje. Tuo metu Juozapavičiaus prospekto namai jau buvo skaičiuojami nuo Panemunės tilto, ir adresas nurodomas toks pat, kaip ir „Metalo“ fabriko – Juozapavičiaus pr. 78 (dabar Nr. 82). Kino teatrui skirtoje sienos dalyje buvo dvi pusapskričios arkos, įrėmintos piliastrais – kolonų imitacijomis, vienoje jų kabėjo reklaminis stendas su kino žvaigždžių nuotraukomis, kitoje buvo įėjimas su stogeliu, akcentuotas aukštu banguotu neobarokiniu frontonu. Kartu su šalimais, ties Siūlų gatvę, 1929 metais pastatytos Turgaus halės fasadu susidaryta vientisa kompozicija buvo nutinkuota žydra spalva su baltai išryškintais piliastrais bei arkomis. Šiandien įėjimo į kino teatro vieta būtų maždaug ties visuomeninio transporto stotele.

Vienas senųjų savininkų liko – Juozas Ratkevičius, jis buvo ir kino teatro vedėjas; prie jo prisijungė Kazys Bandzevičius. 1930 metais Ratkevičius buvo išrinktas Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku. 1933 metais jis nurodomas kaip vienas savininkas (Bandzevičius tuo metu tapo kino teatrų Laisvės alėjoje – „Metropolitaino“ ir „Forum“ – bendrasavininku), o 1940 metais prie jo prisijungė Julius Žostauskas. „Saturnas“ buvo „tikras“  miesto kino teatras – su divertismentais prieš seansus, gana didele, 352 vietų, sale[1]. Jis veikė ir nacių okupacijos metais; tada vedėju nurodomas S. Gulevičius. Traukdamiesi, 1944 metais vokiečiai sudegino halę ir didesnę „Metalo“ fabriko dalį, o kartu su ja  – ir „Saturną“.

„Spindulys“

„Iliuzija“ nebuvo pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje Šančiuose atidarytas kino teatras. Dar anksčiau, 1919 metais, už kelių namų nuo jo (šiandien tai būtų maždaug prieš Šančių polikliniką) veikė „Spindulys“, kurio adresas buvo A. Juozapavičiaus pr. 17. Jau 1919 metais spauda apie jį rašė kaip apie labai netvarkingą. 1922 metais jis užsidarė, patalpos buvo išnuomotos Lietuvos universiteto Veterinarijos skyriaus laboratorijai.

1924 metais pastate įsikūrė Kauno įgulos kareivių klubas, pasivadinęs senojo kino teatro vardu – „Spindulys“; jame vėl buvo įrengta kino salė. Klubas buvo uždarytas 1927 metais, o vietoje jo įsikūrė pionierių bataliono štabas. Namas buvo dviejų aukštų. Antrame aukšte buvo įkurta Karo technikos dalių karininkų Ramovė. 1928 metais šios Ramovės salėje vėl įrengė kino salę, pavadintą bataliono vardu – „Pionierius“. Čia irgi būdavo divertismentai, prieš seansus ir po jų grodavo bataliono orkestras. Vienu žodžiu, tai buvo „kariškas“ kino teatras. Tolesnis jo likimas nežinomas.

„Lyra“ (buv. „Apollo“) ir „Taika“

Priešais, toje pačioje sankryžoje, ten, kur Sodų gatvė susikerta su Mažeikių gatve ir išeina į A. Juozapavičiaus prospektą, tuo pačiu metu ir to paties Jono Saleneko perstatyta veikė „Lyra“. Bet 1923 metais čia įsikūręs kino teatras vadinosi kitaip. Jo vardas buvo „Apollo“. Pastatas buvo prie nedidelės turgavietės. Vėliau turgavietė buvo iškelta, bet vieta liko Šančiams „centrinė“. Tarpukariu šioje vietoje vasaromis įsikurdavo cirkas-šapito, žiemą buvo statoma Kalėdų (sovietmečiu vadinta „naujametinė“) eglė.

Medinis vieno aukšto su mansarda namas buvo apleistas ir priklausė tūlam Davidavičiui, iš kurio jį su visu sklypu 1923 metais nusipirko trys moteriškės (bent jau pagal dokumentus, nes tikrėji pirkėjai buvo jų vyrai): Salomėja Sližienė, Michalina Jagučiauskienė ir Janina Vaitkienė. Pirmuoju kino teatro direktoriumi nurodytas Jurgis Prochorovas. Namas turėjo neobarokinį frontoną, jo fasadas buvo papuoštas piliastrais. Prie medinio namo buvo pristatytas mūrinis 317 vietų salės priestatas. Salės gale buvo įrengtos ložės, dekoruotos fanerinėmis palmėmis. To meto spauda praneša, kad naujo kino teatro salė „išpiešta įvairiais reginiais. Yra keleta Kauno apylinkių reginių: Nemuno, gelžkelio tiltas, Aleksoto tiltas, tunelis ir kiti“[2]. Žodžiu, pasipuoštė kaip tikras „Apolonas“.

1927 metais kino teatras pakeitė savo pavadinimą į „Lyrą“ (iškaboje parašyta su „i“ trumpaja). Tais metais valdos savininkės nurodytos tik Sližienė ir Jagučiauskienė. Iš šių moteriškių „Lyrą“ išsinuomojo Jonas Žarskis, Jonas Garunkštis ir Jonas Pluščiauskas. 1933-1935 metais „Lyros“ savininku nurodytas J. Kijauskas, o vėliau – tik Antanas Zaremba, likęs vedėjo pareigose ir nacių okupacijos metais. Tačiau yra nemažai liudijimų, kad Zaremba buvo „Lyros“ direktorius nuo pat pradžių. Jis čia pat, už fojė ir kasos, ir gyveno. Giedrius Kuprevičius gerai prisimena Antaną ir Jadvygą Zarembas. Vaikų jie neturėjo, buvo artimi jo motinos, Lechavičių šeimos draugai. Anot jo, Zaremba važinėjo „tais laikais labai prabangiu automobiliu“[3]. 1934 metais Zaremba buvo parašęs porą scenarijų filmams, dėl kurių tarėsi sus prancūzais, bet jie taip ir nebuvo pastatyti. 1935-1940 metais valdos savininkė liko tik viena Sližienė. Prieš seansus ir čia buvo diverstismentai, o seanso metu pardavinėjo dešreles su garsyčiomis[4].

Pokariu „Lyroje“ rodė senus vokiškus filmus, rusų atsivežtus iš Berlyno kaip trofėjus. „Lyra“ sudegė tarybiniais metais, o jos vietoje buvo pastatyta „Taika“. O kol dar nebuvo „Taikos“, kino filmus rodydavo nacionalizuotoje Metodistų bažnyčioje. Šančiškis Gintaras Vitulskis projekte „Atminties vietos“ prisimena:

„Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras „Taika“ (vietoje sudegusio medinio kino teatro „Lyra“), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru. Prisimenu jame matytą filmą „Tarzanas“ su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismuller. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubrick sukurtą juostą „Spartakas“ su Kirk Douglas ar „Kleopatrą“ su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos...“[5]

1959 metų nuotrauka

Naujas kino teatras „Taika“ buvo pastatytas 1953 metais pagal tipinį projektą: „neoklasikinis“ su jonėninėmis kolonomis ir trikampiu frontonu. Pirmo aukšto fojė vykdavo parodos, įvairūs renginiai; antrame aukšte buvo bufetas. Lygiai toks pat kino teatras buvo pastatytas Vilniuje, Kalvarijos gatvėje, jis vadinosi „Tėvynė“ (dabar klubas „New York“).

„Taika“ nugriauta 1998 metais. Tuščiame „Lyros“/„Taikos“ sklype jau 2001 metais buvo norėta statyti degalinę – ne pats geriausias sprendimas Šančių „centrui“. Apleistas žemės plotas su pamatų griuvėsiais ir šiandien masina „investuotojus“.

„ Saulė" (nepastatyta) 

Dar vienas kino teatras Šančiuose taip ir nebuvo pastatytas. Jis turėjo atsirasti priešais paštą, dabartinės parduotuvės „Šilas“ vietoje, ir vadintis „Saulė“. Valda priklausė Moisiejui Cinui.

Naujo kino teatro projektas buvo paruoštas 1939 metais inžinieriaus Juozo Segalausko. Tas pats Segalauskas tuo pat metu suprojektavo ir pastatė Art Deco stiliaus „Pasaką“ Savanorių prospekte. Kino teatras „Saulė“ turėjo būti dviejų aukštų. Šalia buvo valstybinė „Paramos“ degtinės parduotuvė. Projektas numatė parduotuvę sujungti su nauju pastatu į vieną. Tačiau liko tik ilgi susirašinėjimai su Miesto statybos komisija: leidimo statyti kino teatro Cinas taip ir negavo.

---

[1] Alvydas Surblys „Kauno kino teatrai 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida“ // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas: VDU, 2011, P. 151-197. P. 190-193.

[2] Lietuva 1923-08-12.

[3] Giedrius Kuprevičius. Koncertas. Vilnius: Tyto alba, 2017. P. 81.

[4] Agnė Smolienė. „Pasivaikščiuojimas po pagrindinę Šančių gatvę“ // Kauno diena. 2014-08-28.

[5] http://www.atmintiesvietos.lt/lt/atminties-vietos-2/kino-teatrai-sanciuose/