Kaunas nykstantis ir išnykęs: „Galdiko namelis“ (Savanorių pr. 81)

2019 metai

Nedidelis „sodybinio“ tipo XIX amžiaus pabaigoje statytas mūrinis namas, kurio griuvėsiai dar riogso už tvoros Savanorių prospekte tarp A. Mackevičiaus ir Aviečių gatvių, tarpukariu priklausė dailininkui Adomui Galdikui, tad meiliai vadinamas „Galdiko namelis“.

1894 metais šį sklypą prie Sankt Peterburgo plento (taip anuomet vadinosi Savanorių prospektas) nusipirko Vincas ir Marija Satkevičiai. Jie čia pasistatė du namus: vieną mūrinį, gyvenamą, septynių kambarių „dvarelį“; kitą – medinį, skirtą krautuvei ir kepyklai. Iki mūsų dienų išliko (jei taip galima pasakyti) tik mūrinis namas.

Namas puošnus: trys centriniai langai arkiniai, apjuosti archivoltais, vainikuoti trikampiu karnizu – čia buvo svetainė; kiti langai stačiakampiai su dantytais sandrikais ir dekoratyvinėmis įdubomis apačioje. Rytiniame namo gale buvo įėjimo prieangis. 1923 metais namą paveldėjo Satkevičių sūnūs, o 1927-1944 metais jis buvo Adomo ir Magdalenos Galdikų nuosavybė. Dailininkas Adomas Galdikas (1893-1969) dėstė Kauno Meno mokykloje, o jo žmona Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891-1979) buvo iškili katalikų veikėja – pedagogė ir politikė: Lietuvių katalikų moterų draugijos pirmininkė, Steigiamojo Seimo, Pirmojo, Antrojo seimų narė ir Trečiojo Seimo vicepirmininkė, Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų seminarijos direktorė. Abu pasitraukė į Vakarus 1944 metais, o jų namas liko be šeimininkų.

Rašytojas ir žurnalistas Pulgis Andriušis taip atsimena savo apsilankymą pas Galdikus: „Nueinu į baltą mūrinuką su kolonomis Savanorių prospekto ir Italijos gatvės [taip anuomet vadinosi A. Mackevičiaus gatvė] kampe. Nepaprasta švara, užuolaidų užuolaidos, lyg tik ką iš skalbyklos, sienose litografijos, prie adverijų [durų staktų] statulos“. Nepaprastai tvarkingi šeimininkai net neleisdavo svečiams rūkyti namo viduje[1]. Tikriausiai, prieangis (kurio dabar nebėra, liko tik trikampio stogelio žymė sienoje) buvo papuoštas kolonomis. O minimos litografijos ir statulos priklausė turtingai namuose laikomai meno ir liaudies dirbinių kolekcijai.

2017 metai

Žurnalistė, Lietuvių katalikų moterų draugijos veikėja Ona Gaigalaitė-Beleckienė, buvusi dažna viešnia Galdikų šeimoje (šiuose namuose 1930 metais Galdikienė netgi iškėlė jų su Povilu Beleckiu vėstuves), prisimena, kad Galdikų namuose „puikavosi daugybė įvairių paveikslų, skulptūrų, liaudies meno ir keramikos dirbinių. Ypač daug Galdikai turėjo smūtkelių, rūpintojėlių, koplytėlių, Šv. Jurgių ir Marijų. Būdavo, įeini į vieną ar kitą kambarį, ir nežinai, kur esi – namuose ar muziejaus salėje. Meniški buvo ir kambarių baldai, su meile padaryti žinomo baldžiaus Prapuolėnio“[2]. Pirmą kartą jai apsilankius, „vienaaukštis namelis atrodė apšepęs ir neišvaizdus, tik prie durų puikavosi naujų baltų lentų sukalti laipteliai. (...) Įžengus į jų butą, pasijutau atėjusi į muziejų ar į meno galeriją, baldų nemačiau, tik meno kūrinius: skulptūras, drobes, inkrustuotus perlamutru ar gintaru rašomąjį stalą, spinteles, tarytum čia buvo susirinkę kunigaikščio Oginskio dvaro likučiai ir subėgę visos Žemaitijos dievukai: rūpintojėliai, šventieji Jurgiai ir Mykolai archangelai“[3].

Adomo Galdiko paveikslas, 1927 metai

Už namo buvo sodas, kuriame taip pat buvo pristatyta koplytėlių, skulptūrėlių, akmenų ir kryžių. Baisiai ilgas (net 24 su puse metrų), iš visų pusių „aplipęs“ prieangiais („gonkomis“) senas medinis namas stovėjo šalia, galu į Savanorių prospektą; jo dalis buvo išsikišusi į Aviečių gatvę. Čia gyveno nuomininkai (tad, kai sakoma, kad toks ir toks gyveno pas Galdikus, nėra visiškai aišku, kokiame būtent name buvo gyvenama). 1931 metais savininkai net du kartus (gegužę ir birželį) prašė leidimo uždengti skarda seno namo stogą. Namas esą yra „visai geras“, „išnuomotas trims metams ir gyventojai reiškia nepasitenkinimą, nes lietus perlija lubas“. Tačiau, nors namo stovis buvo pripažintas „patenkinamu“, stogo remontuoti neleido: pirmą kartą dėlto, kad namas yra „mūro kvartale“ (kur gi, Aviečių gatvėje) ir dar...per ilgas; antras atsakymas konkretesnis: „trobesys neturi reikalaujamo atstumo nuo mūro trobesio ir dalinai išsikišęs į Aviečių gatvę“[4]. Susirašinėjimas rodo, kad Galdikai rūpinosi valda, iš kurios turėjo ir pajamų, ir, beje, kepykla šiame name veikė.

Vienu metu pas Galdikus gyveno kompozitorius, Kauno konservatorijos dėstytojas Jonas Bendorius (1889-1954). 1927-1930 metais čia pat gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, pas kurį lankydavosi Stasys Šalkauskis su žmona Julija[5].

Gaigalaitė-Beleckienė prisimena: „Per įvairias šventes pas juos rinkdavosi senimas ir jaunimas, visada stalas paruoštas vaišėms ar kukliai arbatai. Čia sutikdavau dailininkus – Vienožinskį, Rumšą, Kalpoką, Šileika, Dubeneckius, vyrą ir žmoną, Šimonį, Šlapelį, Truikį. Prapuolenį, Tamošaitį, Kairiūkštytę-Jacinienę ir kt.“ O Vienožinskis, esą juokais vadindavo Galdikienę „latrų menininkų šventoji madona“[6].

1956 metais, Gaigalaitei-Beleckienei grįžus iš tremties, ją apsilankęs Jonas Prapuolenis, „kadaise buvęs beveik kasdieninis svečias Galdikų namuose, (...) prašė, nežinau savo vardu ar kieno įprašytas, ar įgaliotas, kad rašyčiau Galdikams, jog grįžtų į Lietuvą su visu savo namo turtu. Jų daiktai, kurie pas jį – gražūs meniški baldai su gintaro inkrustacijomis bus grąžinti jiems“. Beleckienė parašė. Galdikienė į tai atsakė laišku, „pilnu skausmingo kartėlio“: „Pasakyk tiems, kurie nori, kad grįžtume, tegu surenka tą, ką mes palikome pasitraukdami...ką begėdiškai išgraibstė“.[7] 1929 metais pagaminti baldai išliko ir šiandien priklauso Prapuolienių šeimai.

2017 metai

Nuo 1989 metų „Galdikų namelis“ stovi apleistas. 1998 metais buvo bandymų jį gaivinti tuometinio Kauno Dailės instituto iniciatyva, bet viskas baigėsi niekuo. Norėta įsteigti jame Adomo Galdiko tapybos muziejų. 2001 metais namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 2011 metais vis dar (jau) Vilniaus dailės akademijai priklausęs namas degė (niekas negalėtų paneigti, kad nebuvo padegtas), po gaisro apie jo apverktiną būklę buvo daug rašyta spaudoje. Visą tą laiką buvo tikimasi jį parduoti. 2012 metais žurnalistės klausimų prispirtas VDA Kauno Dailės fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis tvirtino, jog namas nėra toks jau ir vertingas, kaip manoma. Anot jo, „Amžiną atilsį A. Galdikas šiame name yra praleidęs tik kelerius metus. Kai jis jį įsigijo, jis jau buvo avarinės būklės. Nuo to meto namas ir vargsta“[8]. Toks vargano būsto apibūdinimas akivaizdžiai prieštarauja nepaprastai namo švarai ir tvarkai, bei muziejaus atmosferai, aprašomai tarpukario Galdikų sviečių, o ir name, šeimos turėtame 17 metų, vargu ar per tą laiką šeimininkai praleido „tik kelerius metus“. Kaip ten bebūtų, nuo 2012 metų apie tolesnį namelio likimą nieko negirdėti.

O juk „Galdiko namelio“ likimas galėjo ir kitaip susiklostyti: jis galėjo atitekti 1989 metais prie Lietuvos Kultūros fondo įkurtai Montessori draugijai. Sumanymas kilo iš pranciškonių vienuolyno, kurio steigėja, Adomo Galdiko sesuo Ona Galdikaitė, buvo teisėta namo paveldėtoja. Namelis būtų buvęs restauruotas (kas be ko, ir rekonstruotas) ir jame būtų įkurtas Montessori pedagogikos centras. Labai seni laikai, kurių šiandien jau niekas neatsimena – pati Lietuvos Atgimimo pradžia.

Teko matyti dar gyvą Oną Galdikaitę – Vynmedžio Šakelę (toks buvo jos literatūrinis vardas) – motiną Augustiną (toks buvo jos vienuoliškas vardas). Senutė gyveno vienuolėms priklausančio Kapsų g. 108 namelio mansardoje, globojama sesers Benvenutos (Ados Urbonaitės).

Tarpukariu Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacija turėjo Žemaičių gatvėje vienuolyną (dabar Žemaičių g. 85), o, šalia – Montessori vaikų darželį (dabar Pažangos g. 5). Vienuolyno ir vaikų darželio gražinimu seserys pradėjo rūpintis daug anksčiau, nei prasidėjo Atgimimas, – vos papūtus laisvės vėjams, gal tik tokioms jautrioms optimistėms, kaip sesuo Ada, juntamiems. Tiesa, užtruko ilgai: 2000 metais seserys dar „sėdėjo ant lagaminų“ (tiksliau, ant knygų ryšulių), laukdamos, kada galės kraustytis į savo vienuolyną; o buvęs vaikų darželio namas joms taip ir nebuvo grąžintas.

Buvusio vienuolyno patalpose tarybų valdžios įkurdintas Pedagogikos muziejus su Montessori pedagogais išeivijoje ryšius užmezgė jau 1985 metais. O su Amerikoje gyvenusia garsia tarpukario pedagoge Domicele Petrutyte susirašinėti pradėjo pati Galdikaitė ir sesuo Ada. Toks jau buvo tų paskutinių imperijos metų paradoksas, kad patalpas užėmusi „valdiška“ įstaiga ir teisėti tų patalpų savininkai dirbo kartu.

Domicele Petrutyte prieškario Lietuvoje dirbo tiek pranciškonių, tiek Trakų gatvėje buvusiame Marijos Varnienės Montessori vaikų darželyje. Iš tikrųjų, ji netgi buvo įstojusi į pranciškonių kongregaciją ir būtent Ona Gaidikaitė, sumaniusi įsteigti prie vienuolyno vaikų darželį, kadaise pasiuntė postulantę Petrutytę į M. Montessori kursus Italijoje. (Beje, dviejų dailininkų Adomų – Galdiko ir Varno šeimos susietos per vaikų darželius, kurių vieną – vieno dailininko sesuo, kitą – kito dailininko žmona buvo įkūrusios.) 1987 metais Petrutytė pradėjo lankytis Lietuvoje, o 1989 metais gimė sumanymas Motinos Augustinos brolio name įkurdinti Montessori kursus, o pastogėje įrengti butą, kuriame galėtų apsigyventi Petrutytė, norėjusi visam laikui grįžti į Lietuvą. Namo rekonstrukcijos projektą parengė architektė Diana Pikšrienė. Planas nebuvo įgyvendintas, anot architektės, „dėl namo nuosavybės teisės dokumentų sutvarkymo ir kitų trukdžių“[9].

Ona Galdikaitė mirė 1990 metais, būdama 91-rių, likus mėnesiui iki Nepriklausomybės atkūrimo. Bet kongregacijos seserys dar ilgai nenuleido rankų, norėdamos gauti „Galdiko namelį“. Kultūros vertybių apsaugos departamentas (rodos, taip buvo vadinama atitinkama įstaiga) pateiktam rekonstrukcijos projektui neprieštaravo, o Kultūros ministerija netgi žadėjo finansinę paramą. Jei tai reiškia, kad tuo metu namas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, įvykių chronologija tampa nebeaiški. Ką gi, jau turėjome priprasti prie tokių laiko paradoksų, kai kai kurie dalykai vyksta labai ilgai (metų metais irsta nežinia kam priklausantys pastatai), o kiti stebėtinai greitai (parduota-nugriauta-pastatyta).

Ada Urbonaitė mirė 2009 metais, būdama 88-rių metų amžiaus. Domicelė Petrutytė mirė Čikagoje 2010 metais, būdama 97-rių.

---

[1] Pulgis Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 94.

[2]Ona Gaigalaitė-Beleckienė. „Kvietęs mus į spalvų odiseją. Iš atsiminimų apie Adomą Galdiką“ // Fontanas. Žaliakalnio kultūros almanachas. 2009. Nr. 1. P. 86-89. P. 89.

[3] Ona Gaigalaitė-Beleckienė. Neužmirštami metai. Kaunas: Naujasis lankas, 2004. P. 92.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6893.

[5] Julija Šalkauskienė. Į idealų aukštumas. Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 1998. P. 79. Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė rašė: „1927 metais Putinas persikėlė į Adomo Galdiko namus Savanorių prospekte, vėliau iš čia persikraustė į Aukštaičių gatvę. (...) Nuo 1931 m. rudens (kol Putinas buvo Prancūzijoje) gyvenau su jo seserim Magdute tame bute“ (In Donata Mitaitė (sud.). Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius: Vaga, 1992. P. 198).

[6] Ibid. P. 93

[7] Ibid. P. 101.

[8] Vereta Rupeikaitė. „Naujo šeimininko A. Galdiko namas lauks su laikinu stogu“ // Kauno diena. 2012-03-02.

[9] Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė ir Gražina Trimakaitė (Sud.) Sesuo Ada. Pašaukta ginti Tautos sielą. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2010. P. 100.