Solomono Bekerio sklypas (Valančiaus g. 25-27 ir Jakšto g. 18)
Nuo senų laikų miesto užstatymo vienetu buvo laikomas ne pastatas, o sklypas, vienos šeimos posesija (lotyniškai possessio, „nuosavybė“, lietuviškai „valda“). Ir numeruojami buvo ne namai, o sklypai: vienas numeris buvo skiriamas visiems viename sklype esantiems namams. Tad negalime kalbėti apie vieną pastatą, šiuo atveju, netgi ne namą, o „svirną“, tiksliau, ūkinį pastatą, kuris XIX-XX amžių sandūroje buvo tapęs gyvenamuoju namu, kiek vėliau – gyvenamojo namo dalimi, o mūsų dienomis dėl nežinomos priežasties vėl, bent iš išorės, tapo „svirnu“. Negalime kalbėti vien tik apie šį pastatą, nes, paprasčiausiai, neturėsime ką pasakyti (bemaž viską, ką galiu apie jį pasakyti, jau ką tik pasakiau). Kalbėsime apie sklypą, išsidėsčiusį tarp Valančiaus ir Jakšto gatvių. Jo adresas buvo Valančiaus g. 23.
Truputis geografijos ir istorijos
Valančiaus gatvė – viena iš trijų seniausių Kauno gatvių. Ji atsirado kartu su pačiu Kauno miestu, XV amžiaus pradžioje, ir vedė nuo pradėtos statyti parapijos bažnyčios (dabar arkikatedra-bazilika) prie upės. Ir jos pavadinimai buvo susiję su dviem tos upės vardais: 1593 metų dokumentuose ji minima kaip Panerio gatvė, vėliau, iki XIX amžiaus – Vilijos gatvė (ulica Wilijska), Pavilijos gatvė (ulica Powilejska). Rusų imperijos laikais, iki 1919 metų tai buvo Vilijampolskaja, Mostovaja ulica (Tilto gatvė). Visi šie pavadinimai nurodydavo gatvės kryptį, kelią, kuris vedė prie Neries (Vilijos) upės, link už upės buvusios Vilijampolės Slabados, prie kasmet po potvynio iš naujo statomo medinio tilto, kol, 1919 metais, Kaunui tapus Laikinąja sostine, gatvė buvo pavadinta vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu, nes jis gyveno šios gatvės pradžioje, prie pat katedros.
Bet gatvės pabaiga ne visada priklausė miestui. Čia buvo ginčytina teritorija tarp miesto ir pilies jurisdikos: XV amžiuje ji lyg buvo miesto dalis, o XVI amžiaus pradžioje – jau lyg nebebuvo.
XVIII amžiuje Valančiaus gatvės pabaiga, o su ja ir mūsų aptariamas sklypas priklausė seniūno valdomai pilies jurisdikai, kaip ir didesnė dalis kitos, Jakšto gatvės, kuri XVII amžiaus pradžioje vadinosi Pilies (Zamkowey), vėliau – Dvaro (Dworney), XIX amžiuje – Upės (Rečnaja), Rotušės (Ratušskaja) gatvė; kai buvo pastatyta Žydų ligoninė – Ligoninės (Bolničnaja) gatvė, o Adomo Jakšto vardą gavo taip pat 1919 metais, Jakštui (prelatui Aleksandrui Dambrauskui) jam gyvenant šios gatvės pradžioje. Mus dominantis sklypas numerio Jakšto gatvėje neturėjo.
Kodėl tai svarbu? Šiandien mums atrodo savaime aišku, kad visą dabartinę Kauno miesto teritoriją valdo Kauno miesto savivaldybė. Tačiau, kai 1408 metais Vytautas Didysis suteikė naujam miestui Magdeburgo teises, miesto Magistrato jurisdikcijai priklausė tik ta teritorija, kurioje gyveno miestiečiai. Nei Bažnyčios, nei bajorų valdoma žemė Magistrato jurisdikcijai nepriklausė, juolab Kaunui nepriklausė Kauno pilis ir visa žemė prie jos; ji tiesiogiai priklausė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui (kartais – jo žmonai) ir buvo valdoma vietininko – Kauno seniūno. Ši, šiandien beveik pamiršta Kauno geografija tapo lemiamu Kauno žydų istorijos veiksniu.
XVIII amžiuje pilies jurisdikos šeimininkas Mykolas Antanas Pacas (1754-1800) leido žydams apsigyventi jurisdikos teritorijoje, o po 1782 metų jam palankaus asesorių teismo sprendimo – netgi legaliai pirkti ir statyti čia namus. Taip pradėjo formuotis pirmasis Kaune „žydų kvartalas“, buvo įkurtas kahalas, pastatyta pirmoji Kauno sinagoga, pirmoji labdaros įstaiga – Žydų ligoninė. XIX metų viduryje dabartinė Pilies gatvė netgi vadinosi Senoji Žydų gatvė (Staraja Jevrejskaja ulica).
Sklypo užstatymas
Paskutinio, kampinio Valančiaus gatvės sklypo pagrindinis namas (šiandien Valančiaus g. 27) susijęs su XVIII-XIX amžiaus sandūroje Kauno pilies teritorijoje apsigyvenusiais žydais. Manoma, kad XVI amžiuje, kai miestas buvo „atsikovojęs“ šį sklypą iš karaliaus vietininkų, jame jau buvo pastatytas mūrinis namas su rūsiu, bet jis, kaip daugelis tuometinių Kauno namų, 1651-1666 metų rusų karo neišgyveno. Po dabartiniu „svirnu“ išlikęs senas rūsys, Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės datuojamas „galbūt“ XVII amžiumi (Algė Jankevičienė (Sud.) Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 227-228. P. 228) leidžia daryti prielaidą, kad tas pirmasis namas stovėjo kaip tik „svirno“ vietoje, atokiai nuo dabartinės gatvės linijos. 1782 metais jurisdikos inventoriuje minimas sklype buvęs apgriuvęs medinis namas, kuris priklausė Izraeliui Isakovičiui. Jo vietoje buvo pastatytas mūrinis dviejų aukštų namas, dokumentuose užrašytas Zlotkos, Mejerio žmonos vardu. Tai ir buvo dabartinis namas Valančiaus g. 27, tik mažesnis. Apie šią Zlotką ir jos vyrą Mejerį mes nieko nežinome. Galime tik pastebėti, kad jos vardas yra lenkiškos kilmės, bet jidiš formos, o „Mejeris“ galėjo būti tiek vyro pavardė (vokiškos kilmės), tiek žydiškas vardas.
XIX amžiaus 3-jame dešimtmetyje sklypas priklausė Berkui Icikovičiui Soloveičikui. Šiaurės-vakarinėje sklypo dalyje buvo pastatytas vieno aukšto mūrinis sandėlis su rūsiu (dabar A. Jakšto 18). Nurodoma šį sandėlį valdžiusio (ar nuomojusio) pirklio pavardė – Auras (galėjo būti Aueris) ir tai, kad jis priklausė Vilniaus pirklių gildijai (taigi, atvyko iš Vilniaus). XX amžiaus pradžioje sandėlis buvo perstatytas į gyvenamąjį namą ir sujungtas su pagrindiniu namu įvažiavimo arka (jos segmentinė sąrama turėjo būti išlikusi kiemo pusėje) taip, kad jie tapo vienas namas. Ilgas vientisas namas figūruoja 1925 metų dokumentuose ir kaip toks Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės aprašytas ir pavaizduotas 1991 metais išleistoje knygoje Kauno architektūra. Būtent Lukšionytė-Tolvaišienė XIX amžiaus sandėlį vadina „svirnu“. (ten pat).
Nuotrauka iš knygos Kauno architektūra. 1991 metai
Namo I aukšto planas. Dabartinio „svirno“ patalpos pažymėtos raide „b“. (Ten pat, 1991)
Nežinau, kada ir kam šovė į galvą mintis vėl atskirti vakarinę šio namo dalį ir perstatyti jį „atgal“ į sandėlį. Nutinkuotas ir dviem spalvom nudažytas naujas „svirnas“ su medinėmis langinėmis įrėmintais mažais pailgais langeliais ir XIX amžiaus sandėliams būdingą pakėlimo mechanizmo vietą primenančiu mansardos langeliu atrodo (pasirinksiu žodį) dekoratyviai. Vienintelis dalykas, kuris išliko iš senojo sandėlio (o gal būt netgi pirmojo šio sklypo namo) – tai rūsys. Pastato viduje buvo atkurtos segmentines viršutinių angų sąramos. Segmentinė įvažiavimo arka taip pat buvo atkurta, tik per ją jau niekur nebegalima įvažiuoti.
XIX amžiuje prie Valančiaus gatvės iš kairės jau stovėjo dar vienas – vieno aukšto namukas su krautuve (dabartinis namas Valančiaus g. 25), sujungtas su pagrindiniu namu segmentine įvažiavimo arka su vartais. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1912 metų sklypas priklausė Segalio šeimai (jų vardų rasti dar nepavyko).
Pagrindinis namas, buvęs Kultūros paminklų sąraše, 1992 metais tapo įrašytas į Kultūros vertybių registrą (KVR); u.k. 1143. Naujas senas „svirnas“ į registrą pateko 2009 metais; u.k. 32699. 2024 metais prie šių dviejų pastatų pridėjus antrąjį namą; u.k.; 45343, šiandien KVR, kaip regioninės reikšmės objektas, yra visas „pastatų kompleksas“; bendras u.k. 45342.
Solomono Bekerio šeimos istorija
1912 metų birželį sklypą, kurio adresas anuomet buvo Vilijampolskaja ul. 23, nusipirko Zelmanas (Solomonas), Leibos sūnus, Bekeris, Vilijampolės miestelėnas.
Zelmanas (ilgainiui pasirašinėjo tik visuotinai priimta to paties vardo forma, įrašyta ir jo pase – Solomonas, tad ir aš jį vadinsiu šiuo vardu) Bekeris gimė 1874 metų sausio 1 d. Vilijampolėje. Jo tėvas Leiba, Zelmano sūnus, Bekeris gimė 1834 metais Vilkijoje. Vedęs Merą Kotler iš Vilijampolės, jis persikėlė gyventi į Vilijampolę (Slabada Vilijampolską). Leiba ir Mera Bekeriai turėjo 7 vaikus: Ovsiejų, gimusį 1858 metų rugpjūčio 7 d.; Feigą Rivką – 1860 metų vasario 12 d.; Chaimą Mejerį – 1861 metų gruodžio 14 d.; Rochą Pesą – 1864 metų vasario 10 d.; Rivką, gimusią 1865 metų lapkričio 27, mirusią 1866 metų spalio 1 d.; Dobrą Feigą, gimusią 1871 metų rugsėjo 12 d., ir pagranduką Zelmaną, pavadintą, pagal žydų paprotį, senelio vardu. Žinome, kad viena Leibos Bekerio dukrelė tikrai mirė nesulaukusį metukų. Tikriausiai, mirė ir vyriausioji duktė (nes jos vardai buvo pakartoti); apie dviejų pirmųjų sūnų gyvenimo trukmę jokių žinių nėra. Žmona taip pat mirė ir Leiba greitai vedė antrą kartą. Antroji jo žmona Sora buvo našlė, mergautinė pavardė Špiler, su ja jis vaikų neturėjo. (https://www.geni.com/people/Leib-Beker/6000000021502912217)
Kai 1921 metų birželio 11 d. Leiba Bekeris mirė, gyvi buvo tik trys jo vaikai: dukros – Rocha-Pese, tapusi Zelmansienė, ir Dobra Feiga, kuri ištekėjo už Leibos Vulfo Geselkovičiaus (Gaselkavičiaus) iš Jurbarko, ir jauniausias sūnus Zelmanas. Seserys gyveno Kaune: Rocha-Pesė Zelmansienė – toje pačioje gatvėje, kaip ir brolis, Valančiaus g. 8, Dobra Gaselkavičienė – Viljampolėje, Jurbarko g. 5. Vaikai paveldėjo tėvų namą Vilijampolėje, adresu Vežėjų g. 43, apie kurį dokumentuose rašoma, kad tai – senas medinis namas, „ant žemės buvusio Vilijampolės dvaro, dabar valstybės žemės“ (sklypas buvo valdomas činšo arba neterminės nuomos teisėmis). Paveldėjimo (vadinamo „palaikų“) mokesčio jiems mokėti nereikėjo, nes turto vertė buvo per maža. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 418). Apie tolesnį to turto likimą įrašų nėra.
Zelmanas (toliau – Solomonas) Bekeris taip pat buvo du kartus vedęs. Jo pirmoji žmona Base Mina Adelson, kilusi iš Stakliškių, mirė 1906 metų vasario 15 d. Kaune. Ji pagimdė dukterį Rachelę 1898 metų vasario 8 d. ir keturis sūnus: Giršas gimė 1899 kovo 24 d., Mejeris (Meeris) Josefas – 1902 metų kovo 9 d.; Chonanas gimė 1905 metais (tikslios datos neturime) ir Genachas – 1906 sausio 4 d. Antroji žmona Chana, Borucho duktė, Feldbrovskaitė, gimė 1879 metais Simne. Ji 1908 metų sausio 15 d. pagimdė sūnų Boruchą, 1909 metų spalio 9 d. – dukterį Mirel-Leją. Dviejų vyresniųjų Solomono vaikų, gimusių dar Vilijampolėje, gyvenimo trukmė nežinoma. (https://www.geni.com/people/Zelman-Beker/6000000050659469022)
Solomono Bekerio vidaus pase, išduotame 1920 metų liepos 19 d., įrašyti trys tuo metu buvę nepilnamečiai jo vaikai: 15 metų Chonanas, 13 metų Genochas, 11 metų Boruchas ir 9 metų Leja. Pats Bekeris pasirašė dar rusiškai: З. Бекер. Pase taip pat įrašyta, kad jis buvo 1,72 metrų ūgio, užsiėmimas – pirklys. Jau žinome, kad jis nebuvo pirklys pagal luomą, bet pagal profesiją, o du jo sūnūs (su kuriais tuoj susipažinsime) buvo „pardavėjai“. Kuo jie prekiavo, lieka neaišku. Solomonas, beje, turėjo ir užsienio pasą.
Solomono Bekerio vidaus paso kortelė (F. 66, ap. 1, b. 9005).
Žmonai Chanai pasas išduotas tą pačią dieną, 1920 metų liepos 19 d. Ji taip pat pasirašė rusiškai А. Беккер (rusiška jos vardo forma Anna ir pavarde su dviem „k“).
Chanos Bekerienės (Feldbrovskaitės) vidaus paso kortelė (KRVA F. 66, ap. 1, b. 9006)
Tą pačią dieną pasą gavo ir Solomono sūnus iš pirmosios santuokos Meeris (Mejeris) Bekeris. Jo pase užrašyta, kad jis yra pardavėjas. Ir jis pasirašė rusiškai.
Meerio Bekerio vidaus paso kortelė (KRVA F. 66, ap. 1, b. 9007)
1922 metų birželio 20 d Solomonas Bekeris pateikė prašymą išduoti trims jo vaikams – Chononui, Genachui ir Boruchui pasus, kurie „jiems reikalingi pristatymui į mokyklą“ (į kokią, nenurodė). Tačiau sūnaus Chonono paso, nei jo metrikos (kuri buvo dingusi jau tuomet, kai paso buvo prašoma) neturime.
Sūnaus iš pirmosios santuokos Genacho Bekerio (pase „Bekeras“) pasas išduotas 1922 metų rugsėjo 6 d. Jo pase taip pat įrašyta, kad jis yra pardavėjas (nors turėtų būti „mokinys“, jei pasas buvo reikalingas mokyklai). Pasirašė jis labai sunkiai, painiodamas raides (atrodo, kad ne savo, o brolio vardą užrašė).
Genacho Bekerio pirmojo vidaus paso kortelė (KRVA F. 66, ap. 1, b. 34210)
Antrojo paso Genachui prireikė 1926 metais, nes pirmąjį jis pametė. Birželio 11 d. jis gavo laikiną asmens liudijimą (anų laikų kalba „liūdymas“) su registracija šiuo adresu (Valančiaus g. 23), o liepos 12 d. paprašė ir tą pačią dieną gavo naują pasą, kuriame taip pat parašyta, kad jis yra pardavėjas.
Genacho Bekerio laikinas asmens liudijimas (KRVA F. 66, ap. 1, b. 47149)
Antrojo Genacho Bekerio vidaus paso kortelė (KRVA F. 66, ap. 1, b. 47149)
Borucho Bekerio (pase „Bekeras“) pasas išduotas tą pačią 1922 metų rugsėjo 6 d., kaip ir jo brolio Genocho. Tuo metu jis buvo mokinys. Jam taip pat sunkiai sekėsi pasirašyti.
Borucho Bekerio vidaus paso kortelė (KRVA F. 66, ap. 1, b. 34211)
Pagaliau, turime dukters Mirel-Lejos Bekerytės (pase „Bekeraitė“) pasą, išduotą 1929 metų rugsėjo 25 d. Tuo metu ji, dvidešimtmetė, buvo (dar?) abiturientė ir (skirtingai nuo kitų šeimos narių) – gražuolė. Iš daugumos dokumentuose esančių Solomono Bekerio sūnų nuotraukų žvelgia negražūs berniukai su didelėmis ausimis (tikriausiai, gabūs muzikai; žinome, kad šeima turėjo rojalį).
Mirel-Lejos Bekerytės vidaus paso kortelė (KRVA F. 66, ap. 1, b 7352)
Remdamiesi Solomono, Chanos ir Mejerio Bekerių pasų vokuose esamais dokumentais galime teigti, kad Bekerių šeima arba išvengė 1915 metų gegužę rusų valdžios vykdytos Kauno žydų deportacijos, arba iš karto grįžo atgal ir I pasaulinio karo metu gyveno savo name Kaune. Sutuoktiniai Bekeriai ir jų sūnus Mejeris gavo vokiškus, vad. Oberosto (Ober Ost – kaizerinės Vokietijos okupuota Rusijos imperijos dalis 1915-1918 metais) pasus Kaune, 1915 metų gruodžio mėnesį, kai buvo registruoti savo namų adresu Wilijampolstrasse 23, o 1919 metų gegužės 6 d. – Tilto g. (Mostovaja ul.) 23.
Solomono Bekerio 1915 metų nuotrauka iš Oberosto paso
Chanos Bekerienės 1915 metų nuotrauka iš Oberosto paso
Mejerio Bekerio 1915 metų nuotrauka iš Oberosto paso
Solomono Bekerio visuomeninė veikla
Apie sklypo savininką Solomoną Bekerį žinome, kad jis buvo religingas, išmanė Torą ir aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime. Jo autoritetas leido jam būti išrinktam netoliese stovėjusios Senosios Kauno sinagogos valdybos pirmininku. Sinagogos adresas buvo Jakšto g. 8 / Pilies g. 6, t. y., tik už vieno sklypo nuo Bekerio namų (tą sklypą Jakšto g. 10 jis, kaip matysime, su laiku nusipirko).
Senoji sinagoga. Gerardo Bagdonavičiaus piešinys. 1930 metai. Pilies gatvėje pavaizduotas antrasis sinagogos namas. Sinagogos dešinėje matosi medinis sandėlis Jakšto gatvėje ir tuometinio Valančiaus g. 23 sklypo namo (dabartinio „svirno“) galas.
Daugiabutis namas, sovietų pastatytas jų nugriautos Senosios sinagogos vietoje. Namo dešinėje matosi dabartinis „svirnas“
Spėjama, kad Bekeris dalyvavo ir politiniame gyvenime – priklausė partijai Agudat Izrael („Izraelio sąjunga“). 1935 metais jis buvo vienas šios partijos atšakos (jaunimo skyriaus) – „Cerei Agudas Israel“ („Izraelio jaunimo sąjunga“) – Kaune steigėjų (tiksliau, atnaujintojų).
Griežtų žydų ortodoksų (Haredi) partija Agudat Izrael buvo įsteigta 1912 metais Katovicų (tuometinėje Vokietijoje) konferencijoje. Partija abejojo sionistinio judėjimo keliamu (ypač Rytų Europos) žydų lūkesčiu greitu laiku palikti savo štetlus ir apsigyventi Palestinoje. Vietoj to, ji kvietė kurti Izraelį savo gyvenamoje aplinkoje, puoselėti žydų kultūrą ir religines tradicijas „čia ir dabar“. Su laiku pradinė „anti-sionistinė“ partijos agenda sušvelnėjo. Buvo kuriami pagalbos fondai norintiems išvykti į Palestiną. Po I pasaulinio karo partijos lyderiai buvo laimėję kelis mandatus pirmuose Lenkijos ir Latvijos Seimų rinkimuose; vieną (tiesa, su bendra rinkimų grupe) – Lietuvos II Seimo rinkimuose. Dabartiniame Izraelyje Agudat Izrael paprastai yra parlamentinė partija, neretai patenkanti ir į valdančiąją koaliciją.
Šios partijos jaunimo skyrius buvo įsteigtas Lenkijoje vyriausiojo Lenkijos kariuomenės rabino Barucho Steinbergo, sovietų 1940 metų balandžio 12 d. nužudyto Katynėje „Cerei Agudas Israel“ ir su ja susiję fondai visą nepriklausomybės laikotarpį veikė Latvijoje, 1922-1925 metais – Lietuvoje, kur pradėjo leisti savaitraštį „Jidišer Lebn“ („Žydų gyvenimas“). Po 10 metų pertraukos Kauno skyrius buvo atgaivintas kaip švietėjiška religinė organizacija.
Be Solomono Bekerio (prisistatančio kaip „namų savininkas“, nors tuo metu bankas kėsinosi atimti jo namą už skolas) organizacijos steigėjai buvo mokytojai Dovydas Icykavičius, Icikas-Aronas Tureckis, Eta Gailytė ir „seminaristas“ Šimė-Šlioma Fencteris („seminaristais“ buvo vadinami Slabodkos ješivos studentai). Organizacijos įstatuose nurodoma, kad jos tikslas – „skleisti tarp žydų jaunuomenės tikybos mokslą ir klausimus, kylančius žydų visuomeniniame gyvenime Toros mokslo ir tradicijų dvasioje“. Šiam tikslui pasiekti organizacija gali „rengti paskaitas, susirinkimus, vakarus, ekskursijas, steigti Talmudo ir tikybinės literatūros kursus, lietuvių ir hebrajų kalbų ir kitų bendrojo lavinimo dalykų kursus, leisti ir skleisti periodinę spaudą, steigti knygynus, skaityklas-bibliotekas, chorus, fondus“ (LCVA F. 410, ap. 8. b. 199). Laikraščio „Jidišer Lebn“ leidyba buvo atnaujinta jau 1934 metais ir tęsėsi iki 1940 metų okupacijos (paskutinis numeris išėjo 1940 metų birželio 11 d.).
Bekerio statybos
Naujas dviejų aukštų namas
1925 metais Solomonas Bekeris prie Valančiaus gatvės pasistatė naują dviejų aukštų namą su įvažiavimu (dabartinį Valančiaus g. 25) vietoje iki tol toje vietoje buvusio vieno aukšto namuko ir įvažiavimo arkos tarp jo ir pagrindinio namo. Tai jam pavyko, taip sakant, iš antro karto. Iš pradžių jis norėjo tik padaryti krautuvės vitriną, tad kovo 7 d. paprašė ir kovo 25 d. gavo leidimą „būtinai reikalingam kapitaliniam remontui“. Iš Jono Saleneko pasirašyto projekto matome, kad namukas buvo dviejų pereinamų patalpų su įėjimais iš gatvės ir iš kiemo, vienšlaičių stogu, žemesnis už prie jo prijungtos segmentinės arkos karnizus ir už kieme pristatytą ilgą medinį sandėlį (šis buvo dviejų aukštų). Namuką buvo ruošiamasi paaukštinti, pakeitus stogo konstrukciją.
Situacijos plane kampinis Valančiaus gatvės sklypas tęsiasi iki pat Jakšto gatvės, kuri apsupa sklypą iš dešinės. Viršutinė sklypo dalis yra platesnė, nes prie Jakšto gatvės iš kairės tarytum „išpjautas“ kampas iš kaimyninio sklypo. Pačiame kampe, priekiniu galu į Valančiaus gatvę, užpakaliniu galu į Jakšto gatvės posūkį, stovi dviejų aukštų mūrinis namas, ilgas ir link Jakšto gatvės siaurėjantis. Jo kiemo fasadas turi galeriją. Tai yra dabartinis Valančiaus g. 27, jau sujungtas su buvusiu mūriniu sandėliu į vieną gyvenamąjį namą (galerijos pabaiga kaip tik žymi sujungimo vietą, bet įvažiavimas į kiemą nepažymėtas). Plane pažymėti trys skirtingo dydžio mediniai sandėliai. Įdomiausia sklypo vieta yra viršuje, prie Jakšto gatvės: čia matome, kad tarp pagrindinio namo galo ir dviejų aukštų medinio sandėlio taip pat yra įvažiavimo vartai, vedantys į neužstatytą trikampį plotą, esantį prie pat Jakšto gatvės posūkio ir taip pat priklausiusį Bekerio sklypui.
Tačiau Bekeris persigalvojo ir gegužės 6 d. (po dviejų mėnesių) gautą leidimą grąžino: „nes einant jo nerandu galimu atlikti statybos darbų“. Vietoje to jis paprašė leidimo pastatyti prie namuko dviejų aukštų priestatą kieme, tačiau byloje esantis projektas rodo ne tik priestatą, bet visą naują dviejų aukštų namą, kuris jungiasi su pagrindiniu namu stačiakampiu įvažiavimu. Projektą pasirašė tas pats Salenekas. Savivaldybės Statybos skyriuje niekas nenustebo ir statybos leidimą davė tą pačią dieną.
Namukas išėjo labai simpatiškas. Jo fasadas kukliai dekoruotas istoristiniais elementais, broma ir visos antro aukšto angos, kurių buvo numatyta tik keturios (išėjo šešios), turi raktus. Buvo taip pat numatytas ilgesnis metalinis balkonas, originalaus dizaino, su dviem angom virš krautuvės centre; vėlesnis balkonas yra mažiukas, tipinio dizaino ir patalpintas virš įėjimo. I aukšte buvo suplanuotos dvi krautuvės, II aukšte – vienas butas su tualetu, tačiau, pastačius namą su priestatu, išėjo trys butai, o krautuvė tik viena. Situacijos plane vartai sklypo gale nepažymėti. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 8854)
Naujas namas, kaip ir pagrindinis, turėjo kiemo galeriją su išoriniais laiptais. Dabar šios galerijos yra sujungtos, o laiptai liko tik prie pagrindinio namo.
Šiandien namas (tiksliau, žadėtas jo „priestatas“ su vienšlaičiu stogu) tęsiasi kieme, vietoje anksčiau ten stovėjusio medinio sandėlio (tiksliau, sandėlis buvo likęs, tik sutrumpėjęs). Stebina to priestato fachverkinis galinis fasadas, KVR apraše 2020 metais pripažintas kaip tikras („sienų konstrukcijos tipas“), neaišku, kada padarytas (žinant, kad originalių fachverkinių konstrukcijų Kaune visais laikais buvo itin mažai). Neaiškus taip pat priestato santykis su kaimyninio sklypo sklypo frontiniu namu. Žinome, kad šis sklypas kažkuriuo metu buvo Bekerio įsigytas, bet jokių jo statybų jame dokumentų kol kas neturime.
Naują namą pastačius, 1925 metais II aukšto 3 kambarių butuose apsigyveno Lurijo ir Giršgorno šeimos. Trečias butas ir krautuvė dar buvo neišnuomoti, o I aukšte vienas kambarys buvo skirtas sargui. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 8068). 1929 metais Noachas Giršgornas persikėlė į naują butą paaukštintame pagrindiniame name ir šiame sklype atidarė selterio ir limonado dirbtuvę, kuriai laikiną „ledūną“ (ledainę) iš lentų pasistatė netoliese (Pilies g. 10) išsinuomotame darže. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 5808 // https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/318838952).
Seno namo perstatymas
Pagrindinis sklypo namas (šiandien Valančiaus g. 27) taip pat išgyveno pasikeitimus. Tais pačiais metais, 1925 metų rugpjūčio 25 d. Bekeris prašo ir rugsėjo 2 d. gavo leidimą užstatyti gyvenamą mūrinį III aukštą ant dviejų aukštų namo. Statyba prasidėjo rugsėjo 15 d. Techninę priežiūrą atliko inžinierius Antanas Jokimas (kas dažniausiai reiškia, kad jis ir projektavo). (KRVA F. 218, ap. 2, b. 8854).
Tuo metu, 1925 metais, šiame, dar dviejų aukštų su mezoninu name nurodyti tik 7 butai. I aukšte, 2 kambarių butuose gyveno Segalio ir M. Dzikanskio šeimos; 4 kambarių bute – namo savininko Bekerio šeima. Komercinės patalpos nenurodytos. II aukšte buvo trys 5 kambarių butai, užimti R. Dulkesienės, S. Idelsono ir A. Badaso šeimų. Mezonine buvo du kambariai be virtuvės, juos užėmė Medekšis. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 8068)
Štai kaip atrodė visas sklypas 1925 metų situacijos plane:
Čia sklypo savininko pavardė parašyta „Bekkeras“. Pažymėti du mūriniai 2 aukštų namai: numeriu 1 – senas (pagrindinis) namas ir numeriu 2 – naujas ir du mediniai sandėliai – numeriais 3 ir 4, abu dviejų aukštų.
Nors ant Valančiaus gatvės fasado matomoje vinjetėje buvo užrašyta 1925 metų data, statyba buvo baigta tik 1926 metų rudenį. Tada buvo apgyvendinti 5 nauji butai III aukšte: 4 kambarių butuose apsigyveno Gliksono, Porto ir Urinovskio šeimos; 3 kambarių bute – Šteino šeima, o į didžiausią, 5 kambarių butą iš pirmo aukšto persikėlė namo savininko Solomono Bekerio šeima. (KRVA F. 214, ap. 1 b. 8068)
1929 metais visame name jau yra 23 butai: I aukšte 6 butai, kurių vienas – tai Lopianskio laikoma „alinė“ (aludė); II aukšte – 7 butai (tik vienas nėra užimtas); tie patys 5 butai III aukšte ir 5 butai be virtuvių salkoje, kurių vienas pažymėtas kaip „alaus dirbtuvė“. [Nemanau, kad galima turėti tikrą bravorą 2 salkos kambariuose]. Iš vieno (naujo) namo į kitą persikėlė Giršgornas (gyventojų sąraše „Giršhorn“) ir sargas. (KRVA F. 214, ap. 1 b. 8068)
Kartu buvo atnaujintas visas namo fasadas. Valančiaus gatvės fasado II-III aukštų kraštai papuošti dekoratyvinėmis mentėmis, II aukšto langai su raktais, virš jo – dantytas karnizas. Panaši mentė yra išlikusi ir naujo namo fasade, kaip ir karnizas; vienodi ir abiejų namų langų raktai bei „tipinio“ rašto metaliniai balkonai – akivaizdu, fasadai buvo suderinti. 1991 metų apraše Lukšionytė-Tolvaišienė mini valminį stogą, trijų patalpų rūsį su cilindriniais skliautais, virš kurio I aukšto patalpose taip pat yra cilindriniai skliautai su liunetėmis (tikriausiai, iš XVIII amžiaus pabaigos) rytinėje namo pusėje; autentišką laiptinės durų apvadą, o taip pat tai, kad iki 1925-1926 metų perstatymo namas buvo dažytas šviesiais kalkiniais dažais. 1984 metais namas buvo tyrinėjamas ir netgi pradėtas restauruoti pagal architektės G. Šimkevičiūtės projektą. (Kauno architektūra 1991, P. 228) Kuo galėjo baigtis ši restauracija, nežinome.
Tenka apgailestauti, kad šio sklypo dokumentuose esamuose gyventojų sąrašuose nurodomos tik pavardės, kartais – pirma vardo raidė, o tai neleidžia identifikuoti juose minimus asmenis. Tikiuosi, ateityje pavyks išsiaiškinti, ar vienas jų – jau minėtas Noachas Giršgornas, čia turėjęs limonado dirbtuvę, ir vėliau Ukmergės plente statybas ir verslą plėtojęs Noachas Giršengornas (1888-1967) nėra tas pats asmuo. Apie Giršengorną ir jo šeimą, 1941 metų tremtinius, žinome nemažai, bet informacijos vis dar trūksta.
Solomono Bekerio finansinė bėdos
Reikėtų žinoti, kad Laikinosios sostinės namų savininkus slėgė nemaži mokesčiai, o užstatyti savo nekilnojamą turtą bankui ar netgi privatiems asmenims dar nuo carinės Rusijos laikų buvo įprasta praktika. Retas savininkas neturėjo skolų, o kas nebuvo reta, tai baldų varžytinės ir namų praradimas.
Solomono Bekerio finansinės bėdos prasidėjo, Lietuvą pasiekus pasaulinei krizei, 1932 metų pabaigoje. Jo nesumokėtų mokesčių suma tuo metu buvo 1 765 litų, 80 centų. 1933 metų vasario 22 d. policija už skolą aprašė Bekerio rojalį, „pastatomą“ laikrodį, bufetą ir didelį veidrodį. Buvo paskelbtos varžytinės. Tačiau Bekeriui leido sumokėti skolą dalimis ir varžytines atšaukė (net du kartus). Beje, Bekerio argumentai, kodėl jis nepajėgia laiku sumokėti visų mokesčių, nurodo vieną, dažnai pamirštamą šios Kauno vietos geografinę aplinkybę – po jo namų langais šurmuliavo Žuvų turgus: „Mano namas stovi Valančiaus gatvėje, prie Žuvų turgavietės, kur yra didelis triukšmas, dėl ko mano namuose nenori nuomotis butų. Dabartiniu metu taip pat stovi trys butai tušti“. (KRVA F. 214, ap. 1 b. 8068) Tačiau Žuvų turgus po langais buvo ir iki tol, net nuo 1856 metų.
1933 metų rugpjūčio 11 d. Bekerio prašymo mokėti skolą dalimis nepatenkino ir varžytinių neatšaukė. Tuo metu jis jau buvo skolingas Kauno miesto savivaldybei ir Mokesčio inspekcijai 6 412 litų 67 centų mokesčių.
Tuo pat metu, 1933 metų pradžioje, visas Bekerio sklypas Valančiaus g. 23, užstatytas Centraliniam Žydų bankui, buvo antstolio aprašytas, pavasarį bankas jį pasiėmė ir birželio 24 d. pareikalavo „geruoju išsikraustyti“. „Geruoju neišsikrausčius Tamsta būsit iškraustytas prievartos tvarka su šeima, įnamiais ir baldais“. Nežinia, ar Bekeris išsikraustė, ir jei taip tai kur. Nuo šiol mokesčius turi sumokėti bankas. Tačiau bankas taip pat priverstas prašyti savivaldybės leisti mokėti mokesčius dalimis, nes „Bekerio namai apleisti ir reikalingi kapitalinio remonto“ ir duoda labai mažai pajamų. Vis dėlto bankas dalį mokesčių skolos padengė ir net kažką sklype suremontavo. Bet 1935 metų pradžioje Bekerio baldai vėl buvo aprašyti, nors jis skundžiasi: „nieko bendra dabartiniu momentu su namais neturiu“. 1935 metų rugpjūtį su skolomis tvarkosi namo valdytojas Nosenas Mitkovkis, kuris rūpinasi, kad gyventojams neužsuktų vandens. (KRVA F. 214, ap. 1 b. 8068)
Galima spėti, kad vienas veiksnių, mažne privedusių Bekerį prie bankroto, buvo jo neapgalvota investicija į papildomą žemės plotą. Pasaulinei krizei jau prasidėjus, jis nusipirko kaimyninį Jakšto g. 10 sklypą, buvusį tarp jo ir sinagogos. Šis nedidelis sklypas buvo valdomas neterminės nuomos teisėmis, XIX amžiuje priklausė Icikui Ivenskiui, o po jo mirties – jo vaikams, kurių buvo 9 – net 8 sūnūs ir viena duktė. Sklype stovėjo senas medinis namas ir pora sandėliukų. Kai 1920 metais savivaldybė norėjo šį nekilnojamąjį turtą įvertinti ir apmokestinti, aptiko, kad namas nugriautas ir sklypas tuščias (taip atsitiko su keliais deportuotų žydų sklypais senamiestyje – seni namai nesulaukė sugrįžusių šeimininkų).
1925 metais Ivenskio anūkas, jo dukters sūnus Gedalis Fridbergas su žmona Freide buvo jau grįžę ir prie savo (iki tol savivaldybės valdomo) tuščio sklypo prisidūrę jų ir Bekerio kaimyninį sklypą Valančiaus g. 21. Vartai tarp šių dviejų sklypų pažymėti tų metų situacijos plane (KRVA F. 214, ap. 1, b. 1879):
Žinome, kad 1934 metų rudenį visa Fridbergų valda jau priklausė Bekeriui, buvo įkeista tūlam Mendeliui Mišurskiui ir už skolą atiteko jam. O už nesumokėtus 109 litų 60 centų mokesčius aprašytas ir iš varžytinių parduodamas Bekerio kilnojamasis turtas: „palaikytas bufetas riešuto spalvos“; „keturkampis valgomasis stalas ir pliušinė minkšta sofa“. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 1879)
1939 metais Mišurskis jau miręs, sklypo, išeinančio į Valančiaus gatvę su kaimyniniu 2 aukštų mūriniu namu (dabartiniu Valančiaus g. 23), valdytoju paskirtas advokatas Giršas Volpertas, kuris 1940 metų pradžioje rūpinasi, ką daryti su augančia mokesčių už šį sklypą skola. Šio kaimyninio sklypo santykį su pagrindiniu Bekerio sklypu (sprendžiant iš potvynio nuotraukos, jau 1931 metais) galima išskaityti žemiau esančiame 1937 metų situacijos plane. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 8884) Kada ir kaip atsirado dabar esantis namas Jakšto gatvėje, kol kas žinių nėra.
1936 metų pavasarį Bekeris jau vėl gyvena savo name Valančiaus gatvėje (Telefonų knygų duomenimis, vėl I aukšte, bute Nr. 1). Kovo 30 d. jis kreipiasi į Potvynio komisiją su prašymu kompensuoti tų metų potvynio padarytus nuostolius, nes jo namo „rūsinės patalpos buvo vandens perpildytos, po potvynio reikėjo vandenį išpompuoti (…); kaip rūsinėse patalpose, taip į I namų aukšte perdegė visi elektros laidai, gyvenamuose butuose išmirko ir sugedo krosnys, plytos, grindys, sienų apmušalai kol vanduo siekė, ir kt.“ Gavo 500 litų kompensaciją.
1937 metais Bekeris vėl nori įkeisti savo nekilnojamąjį turtą, šį kartą Žemės bankui; 1938 metais jis „tvarko“ namus ir sandėlius, ir metų pabaigoje vėl prisidaro mokesčių skolų. Taigi matome, kad, nukentėjęs per krizę, mus dominančio sklypo savininkas sugebėjo išsikapanoti iš finansinės duobės, namų neprarado, nors skolų turėjo ir toliau.
Daugiau dokumentų, galinčių suteikti kokios nors informacijos apie šį ir kaimyninį sklypus tarp Vaižganto ir Jakšto gatvių, kol kas nerasta. Neturime ir žinių, koks likimas ištiko Solomoną Bekerį ir jo šeimą okupacijų metais.
Ką žinome apie sklypo gyventojus ir jame veikusius verslus
Pagrindinio namo šoninio fasado ir Valančiaus gatvės „aikštės“ vaizdas per potvynį (1931)
1930-1937 metais pagrindiniame name veikė restoranas, kurio iškabą matome šioje nuotraukoje. Kas buvo šio restorano šeimininkas, kol kas išsiaiškinti nepavyko. Tuo metu didžiojo blaivybės „pionieriaus“ Lietuvoje, vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu pavadintoje gatvėje, veikė nė viena įstaiga, kurios paskirtis kirtosi su blaivybės idėjomis. Tad 1935 metais Blaivybės draugija pasiūlė arba šias įstaigas uždaryti, arba pakeisti gatvės vardą.
1935 metų liepos 17 d. spaudos žinutė (AUTC)
Su blaivybe nesuderinamas verslas šiame sklype buvo planuojamas (ar ir vykdomas, nežinia) daug anksčiau. Antai, 1922 metų lapkričio 23 d. Valančiaus gatvės gyventojas, sklypo Nr. 4 savininkas Movša Jokoras prašė leidimo Valančiaus g. 23 sklype atidaryti urmo sandėlį „s razlivom vodočnych izdelij“ („su degtinės gaminių išpilstymu“). Kodėl jis nenorėjo pilstyti degtinę savo sklype, nežinia. Prašymas buvo parašytas rusų kalba. (F. 218, ap. 1, b. 47)
1929 metais, kaip buvo minėta, pagrindiniame name veikė Lopianskio aludė.
1929-1930 metais Noachas Giršgornas sklype gamino limonadą ir selterį; įmonė minima kaip limonado darykla „Sveikata“.
Nuo 1937 metų pagrindiniame name veikė AB „Maistas” parduotuvė Nr. 8.
Nuo 1935 metų sklype veikė M. Barono skalbykla ir cheminė valykla „Ideal“.
Telefonų knygos duomenimis, nuo 1935 metų (galimai, ir anksčiau) bute Nr. 13 gyveno Mozė Aranauskas, kuris užsiėmė malkų prekyba. Butas buvo II aukšte, panašu, kad kaip tik buvusio (ir būsimo) „svirno“ pusėje. Tikriausiai, šiuo adresu buvo jo kontora.
Rodos, į „svirną“ 1939 metais iš kaimyninio namo Valančiaus g. 21b, kur gyveno 1938 metais, persikėlė Simonas Štromas. Jo butas buvo Nr. 15. Telefonų knygoje ir paso kortelėje (KRVA F. 66, ap. 1, b. 2103) jis pristatomas kaip „pirklys“ (suprantama, ne pagal luomą). Simonas buvo Jurgio Štromo pusbrolis, jo tėvo brolio Abromo sūnus; turėjo žmoną Sarą (ar Dora), sūnų Dovydą, gimusį 1915 metais, ir dukterį Manią, gimusią 1918 metais. Šiuo adresu jie gyveno abiejų okupacijų metų, iki pat Katastrofos, iš čia turėjo kraustytis į Kauno getą, kur jiems buvo skirta apsigyventi Panerių g. 72a. (Bet sąraše asmenų, keliamų į Vilijampolę 1941 metų liepos 24 d., nurodyta tik dviejų asmenų šeima).
(https://www.ushmm.org/media/images/vlpnamelist/EE2525/EE2525_2.PDF)
Simono Štromo žydiškas vardas buvo Šimelis-Rubinas. Jis gimė 1885 metų spalio 21 d. Vilijampolėje, o jo profesija buvo pienininkas (visai kaip jo dėdės, Jurgio Štromo tėvo Jechielio). Žinoma, kad prieš pat I pasaulinį karą jis teikė pieną ir pieno produktus Kauno tvirtovės laikinajai ligoninei (būsimai Karo ligoninei) ir kitoms įstaigoms (išliko dvi pažymos, viena pasirašyta ligoninės „prižiūrėtojo“, kita – Kauno policijos viršininko). Prekyba pieno produktais jis, galimai, vertėsi ir vėliau. 1919 metų rugsėjo 24 d. jam buvo išduotas užsienio pasas „prekybos reikalais“ keliauti į Vokietiją. Tuo metu ir vėliau jis gyveno adresu Daukšos g. 16. Kaip ir daugelis Lietuvos piliečių, laikomų „svetimtaučiais“, Štromas turėjo nemalonumų, kai 1926 metais buvo įtartas 1920 metais „neteisėtai“ gavęs Lietuvos pasą. Tačiau klausimas buvo greitai išspręstas, dviem liudininkams parodžius, kad jis gyvena Kaune „nuo dienos gimimo“, ir pačiam Štromui pateikus Vilijampolės Slabodos Žydų bendruomenės išduotą gimimo metriką. Metrikoje, kaip ne keista, parašyta, kad vienas jam duotų vardų buvo ne Rubinas, o Aronas. Bet įrodymų užteko, kad VRM Piliečių apsaugos departamentas nuspręstų, kad Simoną Štromą „reikia laikyti Lietuvos piliečiu einant Taikos sutarties su Rusija 6 str.“. Pastarasis straipsnis įprastai buvo taikomas iš deportacijos grįžtantiems žydams. Šeimos likimas kol kas nežinomas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą