Judelio Kaco sklypas Laisvės al. 48 (dabar Laisvės al. 72): pastatai ir žmonės
Šio sklypo Laisvės alėjos fronto liniją užima du dviejų aukštų mūriniai namai, pastatyti apie 1900 metus pagal inžinieriaus Nikolajaus Andrejevo projektą. Kairysis namas šiandien atrodo didesnis ir aukštesnis, dešinysis – mažesnis ir žemesnis, bet jų fasadai beveik vienodi – rustų imitacija, profiliuotos mentės ir nuo viršutinių karnizų kabantys maži piliastrai su „pakabukais“. Žemesnio namo pokarnizinė juosta virš antro aukšto langų turi papildomus dekoro elementus; didesnis namas turi trumpesnį, mažesnis – ilgesnį balkoną, abu vienodo metalinio ažūro. Iš tiesų, rustai (o jais buvo padengti abu aukštai) ir negausios dekoratyvinės detalės neprimena mums įprasto puošnaus istoristinio Andrejevo stiliaus.
Abu namai turėjo rizalitus kiemo pusėje, o mažesnis – dar ilgą dešinį sparną su siaura „L“ formos „kišene“ prie rizalito (šiandien šios formos nebėra, kaip ir paties „rizalitiškumo“, kurio esmė – tai, kad rizalitas turi būti apeinamas iš abiejų šonų). Šiandien (2026 metais) sparnas negyvenamas, pradėtas renovuoti (ar restauruoti, nežinau, kaip tai galima pavadinti). Didesnio namo rizalitas turėjo medinę mansardą, kurios bent viena medinė siena išliko.
Kiemo sparnas (šiandien Laisvės al. 72b). Istoristinės antro aukšto karnizo ir langų dekoracijos. Šalia – siaura „kišenė“ su įėjimu. 2026 metų nuotrauka
Kiemo sparnas toliau. Tas pats pastatas iš dviejų dalių. Atidarytos durys veda į laiptinę, kurioje išliko (kol kas) platūs mediniai laiptai. Pirmame plane – autentiško balkono „likučiai“. 2026 metų nuotrauka.
Didesnio namo kiemo rizalitas. Mansarda su medine siena. 2026 metų nuotrauka
Kiemo fasadas. Iš kairės – mažesnio namo rizalitas, į kiemą vedančio koridoriaus durys.
2026 metų nuotrauka
Du namai tarpukario savininko Judelio Kaco 1931 metais buvo sujungti į vieną, tarp jų buvęs įvažiavimas panaikintas, paliktas tik siauras praėjimas į kiemą prie naujai įrengtos laiptinės. Išliko pirmo-antro aukštų laiptai su gražaus rašto metalinėmis atitvaromis ir mediniais turėklais. Už jų – užrakintos durys, vedančios į kiemą. Antrame aukšte – paslaptinga, tarsi „pasiklydusi“ laiptų pakopa prie sienos priešais:
Sovietiniais laikais abu namai buvo vienodo aukščio, gavo vieną numerį (primenu, kad tuo metu buvo numeruojami ne sklypai, o atskyri pastatai) ir tikrai atrodė kaip vienas, tik mažesnio namo fasade matėsi, kad jo antras aukštas yra žemiau. Kokios „restauracijos“ metu originali jų architektūrinė „nelygybė“ (bent iš fronto, nes kiemo pusėje šiandien abu jie turi po tris aukštus) buvo grąžinta atgal, neaišku.
Laisvės alėja 1968 metais. Vytauto Bujausko nuotrauka. Antras iš dešinės namas Laisvės al. 72. Matome, kad abu sujungti į vieną namai buvo vienodo aukščio.
1993 metais visas „jungtinis“ namas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, u.k. 10415. Anksčiau jis buvo įtrauktas į Kultūros paminklų sąrašą, dar anksčiau – į LTSR Kultūros paminklų sąrašą, tikriausiai, dėl to, kad 1920 metų birželio 20-22 dienomis čia įvyko pirmasis Lietuvos profsąjungų suvažiavimas. Profsąjungos tuo metu buvo legalios, kuruojamos Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos. Tačiau nelegaliai Lietuvoje veikianti Komunistų partija bandė perimti profsąjungų kontrolę į savo rankas, tad nuo 1921 metų pradžios jos buvo uždraustos ir pradėtos kurti naujos. Tačiau taip jau išėjo, kad šiame sklype ir toliau gyveno, veikė ir lankėsi įvairaus plauko komunistams prijaučiantys ar tarnaujantys „veikėjai“, ir nežinia, ar tik ne jų „nuomonė“ prisidėjo prie to, kad 1941 metais visa „buržujaus“ savininko šeima su trimis vaikais buvo išvežta į Sibirą, iš kur šeimos tėvas taip ir negrįžo.
Sklypo istorija iki I pasaulinio karo
1903 metais sklypas oficialiai priklausė Mordcheliui, Leibos sūnui, Frenkeliui ir jo sūnums Ovsiejui ir Aronui, tačiau vienintelis name gyvenęs ir dokumentus pasirašinėjęs Frenkelis buvo vardu Leizeris. Žemė buvo nuosava (rus. вотченная), turtas užstatytas Sankt-Peterburgo-Tulos Žemės banke. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695)
1903 metų situacijos plane matome didelį netaisyklingos formos sklypą. Jo viršuje iš dešinės tarytum pridėta sodo dalis, besitęsianti toliau į dešinę virš kaimyninio – anuomet Chmelnickajos, vėliau Aronovskių – sklypo. Kita sodo dalis užima didesnę ploto dalį prie kairiosios sklypo ribos ir kampo, virš kurio „įsiterpia“ kitų kaimynų – Neviažskių, vėliau Neimanų sklypas. (1937 metais Kacas turėjo su kaimynais Neimanais (tiksliau, Neimanai su Kacu) teisminį ginčą dėl jiems atitekusio Neviažskių sklypo ribų. Teismas reikalavo pateikti abiejų sklypų planus pradedant net 1883 metais, bet mes, deja, šių planų (dar) neturime.) „Viršutinis“ ir „apatinis“ sodai pačiame kampe susijungia.
Prie Nikolajevskij prospekto (Laisvės alėjos) matome du dviejų aukštų mūrinius namus, tarp kurių yra įvažiavimas. Kieme kairysis namas (A) turi didelį rizalitą, dešinysis (B) – mažą, prie pat įvažiavimo. Šio namo ilgojo sparno viršutinė dalis atitraukta nuo dešiniosios sklypo ribos, kaip ir prie jo galo pristatytas mūrinis sandėlis (C). Toliau prie pat sklypo ribos matome įsiterpusį į sodą mažą medinį sandėliuką (E). Iš dešinės, galu į dešiniąją sklypo ribą stovi vieno aukšto medinis namas (D), atskirtas nuo „žemutinio“ sodo siauru praėjimu. „Viršutiniame“ sode nurodyta ledainė (F). (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695)
1903 metų situacijos planas (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695). Žaliai nuspalvintas sodų plotas.
1907 metais sklypą nusipirko Judelis (Juda, Jehuda) Kacas, Zundelio sūnus. Kacas gimė 1878 metais, o jo statusas buvo Žaslių miestelėnas. Jis turėjo seseris Batią ir Chaną ir brolius Jezacharą ir Michaelį. Visa Kaco šeima buvo kilusi iš Žaslių štetlo (jidiš Zosli).
Pagal profesiją Judelis Kacas buvo шорник, lietuviškai – rimorius (ilgai ieškojau šio žodžio), pakinktų ir kamanų dirbėjas. Liudijimas (свидетельство) apie tai jam buvo išduotas Kauno amatų valdybos (Ковенской ремесленной управой) 1899 metais, ir dar pažymėjimas (удостоверение) – 1914 metų rugsėjo 14 d. Įdomu, kad 1903 metais metais tokių dirbinių krautuvė jau veikė žemesniajame frontiniame name. Sprendžiant iš dokumentų, šią krautuvę kartu su 5 kambarių butu pirmame šio namo aukšte Kacas ir perėmė. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695) Vėliau jis keitė butą: 1925 metais – į trijų, 1938 metais – į keturių kambarių to paties namo II aukšte.
Frenkelių laikais (bent nuo 1903 metų) aukštesnį frontinį namą buvo užėmęs Orlovskij (rusų Orlovo miesto) komercinis bankas: antrame aukšte jis turėjo 5 patalpas, pirmame – net 7 kambarių valdytojo butą. 1907 metais bankas naudojosi tik šių patalpų dalimi, o 1909 metais jį pakeitė kita finansinė įstaiga pavadinimu „Jungtinis bankas“. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695)
Užbėgant įvykiams už akių, reikia pasakyti, kad „profsąjungiečių“ aktyvumu pažymėtų 1921 metų lapkričio mėnesį tame pačiame name savo veiklą pradėjo 1920 metais įsteigtas Centralinis Žydų bankas. Nuotrauka žemiau padaryta 1923 metais: banko patalpos yra antrame aukšte, įėjimas namo krašte, su metaliniu stogeliu ir kolonėlėmis (vadinasi, ten buvo laiptinė).
1909 metais tarp mums nepažįstamų žydiškų, lenkiškų ir vokiškų žemesniojo namo gyventojų pavardžių matome vieną lietuvišką – antrajame aukšte, penkių kambarių bute gyveno būsimasis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos steigėjas ir vadovas gydytojas Rokas Šliūpas (1865-1959).
Baigęs net du Rusijos universitetus (Sankt Peterburge – Fizikos-matematikos fakultetą, Maskvoje – Medicinos), padirbėjęs Karaliaučiaus universiteto klinikose, Šliūpas grįžo į Lietuvą ir šalia savo gydytojo pareigų užsiėmė knygnešyste, už ką 1903 metais buvo ištremtas metams (rodos į Kazanę), o grįžęs, dar metams mobilizuotas į kariuomenę ir, kaip karo gydytojas, išsiųstas į karą, kurių Rusijoje niekad netrūko. (Carinių represijų „švelnumas“ palyginus su sovietinėmis tiesiog stebina.) Šis butas, tikriausiai, buvo antrasis nuo jo grįžimo į Kauną 1905 metais. Žinoma, kad 1907 metais Šliūpas nuomojo 4 kambarių butą Ivanovskaja ul. 1 (Vasario 16-tosios g.) Dominyko Venckovskio valdoje, žinomoje dėl joje veikusio viešbučio „Versal“. Jam gyvenant Kaco valdoje, 1910 metais gimė Šliūpo vyresnioji duktė Aldona. Šeimai augant, 1912 metų pabaigoje Šliūpas įsigijo nuosavą sklypą Daukanto g. 5 (dabartinis namas Daukanto g. 13).
Sklypo savininkas, kaip minėta, gyveno penkių kambarių bute pirmajame aukšte. Sigizmundas Reichardtas pirmame aukšte nuomojo dviejų kambarių butą ir turėjo kirpyklą, Teklė Kartunovič turėjo valgyklą su butu. Tame pačiame žemesniame name 1907-1909 metais penkių kambarių butą antrame aukšte nuomojosi Kauno kelių komiteto kanceliarija. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695)
I pasaulinis karas ir nauja pradžia
1921 metais Judelis Kacas pradeda tvarkyti savo namus. Tiksliau, vieną namą: gegužės 6 d. jis pateikė prašymą leisti padidinti langus mažesnio namo pirmame aukšte iš Laisvės alėjos pusės, kitaip sakant, padaryti krautuvių, tiksliau, vienos krautuvės virtinas. Prašymas parašytas rusiškai, o jo esmė tokia: patalpa, kurioje buvo kontora, buvo perdaryta į butą, o dabar norima ją dar kartą perdaryti, šį kartą – į krautuvę. Leidimo Kacas negavo. Tuometinis Kauno miesto inžinierius Jan Krassovski (geras architektas, lenkas, vėliau pasirašinėjęs lietuviškai, Jonas Krasauskas) jam atsakė, kad patalpos jau perdarytos į butą ir jų perdaryti į prekybos vietą neįmanoma. Bet Kacas nepasiduoda ir 1922 metų sausio 21 d. vėl teikia prašymą rusų kalba, o vasario 28 d. – lietuvių kalba. (Reikia prisiminti, kad maždaug iki 1925 metų buvo leidžiama į viešąsias įstaigas teikti dokumentus rusų kalba, nes lietuvių kalbos nemokėjo ne tik didelė Kauno gyventojų dalis, bet dažnai ir patys tų įstaigų tarnautojai, bet visi mokėjo rusiškai. Tokia yra visų rusų okupacijų kaina. Tiesa, kai kurie gyventojai rašė prašymus jidiš kalba. Tokie prašymai miesto savivaldybėje buvo oficialiai išverčiami į...vėlgi, rusų kalbą. Vėliau prašytojai, kurie vis dar nemokėjo lietuvių kalbos, turėjo samdyti žmones prašymui parašyti.)
Visuose prašymuose Kacas išdėsto mums įdomius istorinius ir biografinius faktus, argumentus ir mini kai kurių savo nuomininkų vardus ir užsiėmimus. Savo išvykimą iš Kauno I pasaulinio karo metu jis vadina „evakuacija“, o ne „deportacija“ ar "išvežimu", kas leidžia daryti prielaidą, kad jis nebuvo, kaip absoliuti dauguma Kauno žydų, carinės valdžios 1915 metų gegužės mėnesį deportuotas, bet kažkuriuo metu išvyko savo valia. (KRVA F. 218, ap. 1, b. 148) Tai įrodo Judelio Kaco asmens byloje aptinkami dokumentai: Žaslių miestelėnų valdybos (Жослинской Мещанской Управой) 1915 metų kovo 16 d. išduotas pasas, leidžiantis jam metus laiko gyventi „įvairiuose Rusijos Imperijos miestuose ir kaimuose“ (t. y., už žydams Rusijos imperijoje nustatytos sėslumo ribos), su registracija 1915 metų kovo 21 d. Kaune, savo name, 1915 metų gegužės 19 d. Vilniuje, 1915 metų birželio 16 d. Minske, paso galiojimo pratęsimu Gomelyje ir kitais, ne visada įskaitomais adresais, o taip pat leidimas gyventi (вид на жительство) su 1916 metų sausio 16 d. registracija Petrograde. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 27975). Tad 1915 metų pavasarį Kacas gyveno Kaune, bet norėdamas išvykti ir turėdamas Žaslių miestelėno statusą, jis galėjo gauti tai leidžiantį dokumentą – pasą – tik Žasliuose, bet ne Kaune. Šiuose dokumentuose galime rasti atsakymą ir į klausimą, kodėl jis karo metu keliauja: 1916 metų kovo 15 d., pravažiuodamas kažkokį Klementjevo kaimą, jis nurodė, kad veža „karinės dalies užsakymą“ (заказ от воинской части). (KRVA F. 66, ap. 1, b. 27975) Taigi, tai buvo ne „evakuacija“, bet kelionė „verslo reikalais“, o šie, turint omeny, kiek paklausios kariaujančioje rusų kariuomenėje buvo su arklių transporto ir kavalerijos ekipuote susijusios prekės, turėjo atnešti nemažą pelną.
1918 metais grįžęs į Kauną, Kacas apsigyveno savo namuose ir balandžio 20 d. gavo vokišką pasą (vadinamą Oberosto pasą) su nuotrauka:
Savo 1921-1922 metų statybos leidimo prašymuose Kasas mini, kad dar prieš „evakuaciją“ visas jo namas buvo paverstas sandėliu (galimai, rusų kariuomenės, nors iš teksto neaišku), tad dabar jis tą namą „tvarko“: vienur įrengia butus, kitur – krautuves. Suprantama, kad Kaune esama didelės „butų krizės“. Tačiau Kacas rašo, kad yra ir „didelė prekybos patalpų krizė“ (большой кризис в торговых помещениях), tad būtinai reikia naujos krautuvės. Pertvarkoma patalpa visai (o tiksliau, dalinai) nėra butas. 1921 metais ji turėjo tik vieną įėjimą ir tris nuomininkus: priekyje veikė foto atelje „Besarabija“ (tokia buvo fotografo pavardė – Izraelis Besarabija; jo vietoje 1922 metais įsikūrė Ekonominės karių bendrovės foto studija), užpakalinėje dalyje gyveno siuvėjas Rozenbergas ir buvo Evsiejaus Šebšelevičiaus technikos kontora. „Nei gyvenamųjų bustų skaičius nei namo fasadas dėl to remonto nei kiek nenukentės, atbulai bustai bus patogesni, nes bus tinkamesni išėjimas“, – rašoma lietuviškame prašyme. Naujas miesto inžinierius Jonas Andriūnas nemato tame nieko blogo su sąlyga, kad Kacas neišmes iš namo gyventojų, „arba pastatys ant kiemo naujus namus“. Kacas notariškai pasižada trijų metų bėgyje pastatyti kieme naują namą (ir, kaip matysime, pastatė, bet tik 1937 metais), bet miesto valdyba vis tiek duoti leidimą nesutinka, „kadangi įtaisymo krautuvės Laisvės al. 48, Kaco namuose, pilnai bus sugadintas to namo fasadas, o be to ir skaičius gyvenamųjų vietų sumažės“. (Kad mūsų miesto valdžia šiandien taip rūpintųsi namų fasadais!) Pagaliau, 1922 metų kovo 13 d. leidimas buvo gautas ir Kacas padarė „pilną namų pataisymą“, įskaitant naujas vitrinas Laisvės alėjoje. (KRVA F. 218, ap. 1, b. 148)
1923 metais kilo sumanymas perstatyti didesnį frontinį namą ir sujungti jį su mažesniu namu. Kaip pamenate, 1921 metais šiame name įsikūrė Centralinis Žydų bankas, kuris norėjo čia, iš Judelio Kaco išsinuomotoje sklypo dalyje turėti savo rūmus. Tad 1923 metų liepos 31 d. Kacas pateikė kuklų prašymą leisti pristatyti jo namui trečią aukštą. Išliko projektas, pasirašytas statybos techniko Grigorijaus Mazelio ir inžinieriaus Antano Jokimo. Iš tikrųjų, projekto autorius buvo Mazelis, „išradingas“ to meto architektas, dėl kurio stulbinančių pastatų idėjų kartais kildavo klausimai, ar jos nebuvo nužiūrėtos kažkur kitur. Bet Mazelis neturėjo inžinieriaus diplomo, vadinasi, neturėjo didesnių nei dviejų aukštų pastatų statybos techninės priežiūros teisių, todėl Jokimas buvo paprašytas statybą prižiūrėti, ar bent jau padėti ant projekto savo parašą, ką jis ir padarė.
Projekte pavaizduotas kairysis frontinis namas su trečiu aukštu, kurio centre yra trys arkiniai langai su ažūriniais metaliniais balkonais, viršuje – didelis neobarokinis frontonas su voliutomis ir apvalia anga. Ant laiptuoto frontono pagrindo parašyta: Centralinis žydų bankas“. Antro aukšto balkonas išsaugomas. Po segmentinės įvažiavimo arkos prijungtas dešinysis namas su ilgesniu balkonu ir vis dar pažemintu antruoju aukštu taip pat gauna trečią aukštą. Visas fasadas padengtas rustais. Taip atrodė pirmasis bandymas sujungti du frontinius namus į vieną:
Neįgyvendintas Centralinio žydų banko projektas, 1923 metai (KRVA F. 218, ap. 1, b. 74)
Šis, reikia pripažinti, kiek archajiškas projektas nebuvo įgyvendintas. Nauji Žydų banko rūmai su garsiuoju pasažu buvo pastatyti 1924-1925 metais banko įsigytame sklype Laisvės al. 76, jų įspūdingą projektą taip pat sukūrė Mazelis kartu su kitu, tokiu pat (jei ne labiau) „išradingu“ architektu statybos techniku Miku Grodzenskiu. Bankas iš Kaco namo išsikraustė.
1923 metų rudenį Kacas dar planavo kapitaliai suremontuoti, o gal net perstatyti kieme stovintį medinį namą, bet leidimo negavo, nes visas Kauno miesto centras, kartu su senamiesčiu buvo paskelbtas „mūriniu kvartalu“, kuriame negalima ne tik kad statyti naujų medinukų, bet ir remontuoti senų. (KRVA F. 218, ap. 1, b. 74) Buvo tikimasi, kad neremontuojami seni mediniai pastatai sunyks ir juos galima bus nugriauti, taip įgyvendinant „mūrinio Kauno“ – moderniosios sostinės idėją.
1925 metų situacijos planas (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695)
1925 metų situacijos plane matome iš kairės ilgą mūrinį namą be sandėlio (kuris tapo namo pratęsimu). Mūrinis sandėlis nurodytas atskirai toje vietoje, kur buvo medinis (tik į sodą neįsiterpia). Sodas nurodytas tik „papildomoje“ viršutinėje sklypo dalyje. Kaimynai iš dalies pasikeitė: dabar iš dešinės yra Aronovskis; iš kairės – vis dar Neviažskienė; viršuje kairėje, prie sodo – Invalidai (Karo invalidų šelpimo komitetas), virš sodo – Lopatienė, sodui iš dešinės – buvęs Michelsono sklypas, kuris jau atiteko jo dukrai Pružanienei. Prie Lopatienės sklypo pažymėtas įvažiavimas į sklypą (tiksliau, į sodą) iš Vienybės aikštės. (KRVA F. 214, ap. 1, b. 3695) Šiandien visą viršutinė Kaco sklypo dalis priklauso Kauno Technologijos universitetui ir yra atskirta neįveikiama tvora su amžiams uždarytais vartais. Vietoje sodo universitetas čia turi ūkinį kiemą su mašinų stovėjimo aikštele.
Vartai ir tvora buvusio Kaco sklypo viduryje. 2026 metų nuotrauka
Nuotraukoje žemiau – mūrinis sandėlis (rodos, tapęs gyvenamu namu), kurio dalis atsidūrė už tvoros:
Šeima. Gyvenimas laisvoje Lietuvoje
1923 metais Judelio Kaco gyvenime įvyko pats didžiausias pasikeitimas – jis, būdamas 45-erių metų amžiaus, pagaliau vedė. Jungtuvės įvyko 1923 metų gegužės 4 d. Išrinktoji – Bune-Leja Beilesytė, Ošero duktė, 29-erių (ar 25-erių, priklauso nuo skirtinguose dokumentuose nurodytų skirtingų gimimo datų) metų amžiaus. 1920 metais ji grįžo į Kauną iš Minsko. Pati Bune, 1920 metais prašydama išduoti jai laikiną asmens liudijimą ir apklausta Kauno milicijoje, aiškino: „laikinai buvau išvažiavus mokintis“, o „karo laikui gyvenau Rosijoj“. Rodos, ji buvo karo užklupta ten, kur mokėsi, o grįžo su dantų gydytojos diplomu. Tačiau, pasak sūnaus atsiminimų, gimus vaikams, ji nepraktikavo ir liko namų šeimininkė. Iš tikrųjų, Lietuvos medicinos personalo sąvaduose jos pavardės nėra. Sūnus prisimena, kaip mama gamino valgyti ir laisvalaikiu siuvinėjo didelius kilimus.
Bunės-Lejos Beilesytės vidaus paso kortelė. Pasas išduotas 1923 metų balandžio 25 d., t. y., prieš pat vestuves. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 35844). Pase įrašyta gimimo data 1894 kovo 2 d. 1920 metų vasario 20 d. Kauno miesto Milicijos Valdybos išduotame asmens liudijime ir vėliau išduotame pase gimimo data buvo įrašyta 1898 metai, tą pačią dieną. Užsiėmimas visur nurodytas „dantų gydytoja“.
Bunės-Lejos Kacienės-Beilesytės vidaus paso kortelė (be datos). Gimimo data įrašyta 1898 metų kovo 2 d. (KRVA F. 66, ap. 1, b. 282)
Vaikų gimė trys: 1924 metais – duktė Tubė-Estera, pavadinta dviejų savo močiučių vardais – Judelio motinos Taibės ir Bunės motinos Esteros; 1925 metais – sūnus Ošeras-Zundelis, pavadintas dviejų savo senelių vardais, ir 1933 metais – duktė Liuba.
Susigiminiavęs su Beilesais, Judelis Kacas tapo vienu iš gausaus būrio paveldėtojų, uošviui Ošerui Beilesui 1925 metais mirus (Beilesas turėjo 10 vaikų). Galiausiai, Kacams atiteko vienas iš dviejų uošvio sklypų, Nemuno g. 25, Druskininkų gatvės kertėje (dabar Nemuno g. 39 / Druskininkų g. 2), kur jie 1932 metais pasistatė didelį kampinį namą ir dar vieną namą padarė iš buvusio sandėlio. Bet tai jau kita istorija, kurią pažadu papasakoti.
Ilgainiui Kacas galėjo atsisakyti ne tik pakinktų gamybos, bet ir prekybos; šeima neblogai gyveno vien tik iš pastatų nuomos. O prekybos buvo nemažos ir ji toli gražu neapsiribojo arklių transportu. Antai, 1929 metų Kaco naudotame firminiame blanke parašyta: „Pakinktų prekyba ir dirbtuvė. Įvairių sporto bei kelionės reikmenų pardavimas. Guminiai Ratai vežimams. Brizentai, Linoleumas, Diržai Mašinoms, Vailakas ir kit. Priimami įvairūs užsakymai ir taisymai“. Tekstas lietuvių (su daugybe didžiųjų raidžių) ir vokiečių kalbomis rodo, kad buvo bendradarbiauta su vokiečiais. 1931 metais Kacas turėjo net dvi krautuvės: kilimais ir linoleumu buvo prekiauta šiame name, pakinktais ir kitais odos dirbiniais – kaimyniniame, Aronovskių name (dabar Laisvės al. 46).
Sūnus Ošeras prisimena, kaip, vaikas būdamas, jis mėgo lankytis tėvo krautuvėje ir mintinai žinojo visas kainas. Būdamas 8-erių jis jau tiek išmanė techniką, kad sugebėjo sutaisyti mašiną, kuria buvo siuvami ir taisomi arklių pakinktai. Ėjo 1933-tieji metai. Maždaug tuo metu, 1933-1934 metais, parduotuvė užsidarė.
1933 metų rudenį nutiko kai kas, visiškai nebūdingo Kacui. Pastatęs buvusioje uošvio valdoje Nemuno g. 25 naują namą, jis atsisakė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nes buvo įsitikinęs, kad naujai pastatyti namai nuo mokesčio atleidžiami. Bet Mokesčio inspekcijai atrodė kitaip ir jo kilnojamasis turtas, buvęs jo bute Laisvės alėjoje, buvo areštuotas ir aprašytas pardavimui varžytinėse. Tad turime šio turto sąrašą (kalba netaisyta):
„1. Bufetas dviejų aukštų rudas, ąžuolinis, ketveriomis durimis ir penkiais stalčiais, geras. 2. Pianinas juodai poliruotas, be firmos. Geras, tvarkoje. 3. Kredencas nedažytas, ąžuolinis, dvejom durim, geras. 4. Ant grindų pastatomas laikrodis rudoj spintelėj su švytuokle ir svarsčiais. Geras. 5. Sofa minkšta apmušta paprasta medžiaga, dengta gobeleno divanu, gera. 6. Šešios pusminkštės kėdės rudos, su atramom, geros. 7. Keturkampis stalas rudas, geras. Daugiau turto aprašyti nerasta“. (KRVA F. 209, ap. 3. b. 2322)
Greitai areštas buvo nuimtas ir varžytinės atšauktos. Kacas buvo teisus. Tačiau šis sąrašas leidžia mums pamatyti Kaco šeimos naudojamus baldus ir pianiną. Kaco sūnaus atsiminimuose neužsimenama, kad namuose būtų skambėjusi muzika, ar kad jis ar jo seserys būtų mokęsi muzikos. Bet kam tada pianinas?
Pradėjęs kaip paprastas amatininkas, Kacas sugebėjo tapti sėkmingu verslininku. Tačiau laikui bėgant jo išmoktas amatas ir išvystyta prekyba prarado paklausą – mieste kursavo autobusai, vis daugiau Laikinosios sostinės gyventojų važinėjo automobiliais, o arklides ir karietines jų kiemuose keitė garažai. (Nors arklių transportas net pokariniame sovietiniame Kaune vis dar buvo plačiai naudojamas.) 1931-1932 metų leidinyje „Visa Lietuva“ randame tik dvi pakinktų krautuves visame Kaune, abi Laisvės alėjoje, vos už dviejų namų vieną nuo kitos: vieną paties Kaco, pas kaimynus Aronovskius, kitą – Izaoko Kagano, Laisvės al. 52 (dabar Laisvės al. 62). (https://www.scribd.com/document/507331785/Visa-Lietuva-1931-1932. P. 302) Kita verslo atsisakymo priežastis galėjo būti ta, kad nutrūko ryšiai su vokiečiais.
Iš to, kad sūnus prisimena, kad jam ir sesei buvo nelengva pasiekti toliau nuo namų buvusią mokyklą, galima numanyti, kad savo automobilio šeima neturėjo. Iš viso, tėvas buvo taupus žmogus ir manė, kad pinigus geriausiai laikyti „prie savęs“, juolab negalima jų investuoti užsienyje, kaip norėjo motina. Jis mieliau investuodavo į nuomojamųjų butų kokybę, nes (nepaisant didelių mokesčių) tokia investicija atsipirkdavo. Kacai pasistatė du medinius vasarnamius Kulautuvoje– viename vasarodavo patys, kitą nuomodavo. Kartais šeima, kaip 1935 metais, vasarodavo Palangoje. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 408)
Kacų šeima Kulautuvoje. Nuotrauka iš šeimos albumo
Šeimoje buvo priimta eiti į sinagogą ir laikytis tradicijų, bet ne per griežtai. Ir vyresnius vaikus Kacai leido ne į žydų mokyklą, o į vokiečių, kad vokiečių kalbos pradėtų mokytis nuo mažens. 6-erių metų Ošeras pradėjo lankyti pradinę mokyklą prie Vokiečių gimnazijos įkandin savo sesers Esteros ir abu lankė ją tol, kol ant jų mokyklinių suolų nepasirodė klasės „draugų“ nupaišyta svastika. Vokiečių kalbos buvo spėta pramokti pakankamai (ir ateityje tai „atsipirko“, kai tremtyje Ošerui teko padirbėti vokiečių kalbos mokytoju), atėjo metas hebrajų kalbai. Iki pat okupacijos vyresnieji Kacų vaikai mokėsi „Švabės“ gimnazijoje.
1938 metais Kacas nusprendė, kad atėjo laikas laikyti pinigus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ten, kur saugiau. O saugiau, jo supratimu, buvo Didžiojoje Britanijoje. Todėl jis su pilnametystės sulaukusiu sūnumi (13 metų – žydų berniukų pilnametystės, Bar Mitzvah amžius) tų metų pavasarį išsiruošė į kelionę. Važiavo traukiniu iš Kauno per Vokietiją į Prancūziją, iš ten – į Didžiąją Britaniją ir atgal į Kauną. Kodėl taip sudėtingai? Reikalas tas, kad tuo metu išvežti litus iš Lietuvos į užsienį buvo draudžiama. Todėl Kacas sumokėjo grynaisiais kažkam, kas turėjo giminių Prancūzijoje, pasiekęs Prancūziją, iš tų giminių gavo dolerius, juos nuvežė į Didžiąją Britaniją ir ten padėjo į banką. Sūnaus atmintyje išliko, kad jiems keliaujant per Vokietiją, tėvui, kaip žydui, atsisakė parduoti kavą. Visą kitą vyko sklandžiai. Ar po 20-ties metų, jam, paleistam iš tremties ir pabėgusiam iš Sovietų Sąjungos, pavyko tuos tėvo pinigus atsiimti, atsiminimai (tiksliau, mano turimos jų ištraukos anglų kalba) nepasakoja.
Judelio
Kaco statybos
1925-1926 metais
Kacas vėl užsiėmė krautuvių atnaujinimu (tuo metu tai darė
daugelis namų savininkų centrinėse gatvėse): žadėjo padaryti
naujas vitrinas dviem krautuvėms dešiniajame frontiniame name, bet
padarė tik vienai. (Antra krautuvė nauja virtina pasipuošė tik
1934 metais.) To paties namo pastogėje jis įrengė fotografijos
paviljoną, kurį užėmė Ekonominės karių bendrovės foto
studija. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 4005)
1929 metais Kacas turėjo nemalonumų dėl medinio sandėlio kieme atsiradimo. Tą sandėlį pasistatė „Lietuvių-vokiečių technikinė bendrovė“ savo „geležiniams ir spyžiniams“ vamzdžiams laikyti, bet Kacui tai brangiai kainavo, todėl savo liepos 9 d „skunde“ jis prašo sandėlį laikinai palikti ir žada jo vietoje pastatyti „akmeninį“ (t. y., mūrinį). Sandėlis stovėjo neilgai, bet kainavo jis Kacui dar brangiau: už „sauvalią“ statybą, ir dar medinę, teko sumokėti net 150 litų baudą. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 4007)
1931 metų birželio 26 d. Kacas tikrai paprašė leidimo pastatyti vieno aukšto mūrinį sandėlį ir dar iš vartų prie Laisvės alėjos padaryti krautuvę, „paliekant koridorių praėjimui kieman“. Sandėlį statyti leido, bet uždaryti įvažiavimą iš Laisvės alėjos ir daryti iš jo krautuvę – ne, motyvuojant „gaisro apsaugos sumetimais“. Yra sandėlio projektas, kuriame pavaizduotas ilgas mūrinis pastatas su dvivėrėmis durimis ir piliastrais. 1931 metų liepos 7 d. prie savo anksčiau paduoto prašymo Kacas prideda situacijos planą („schemą“) su neįskaitomu techniko parašu, „iš kurios matyti, kad vartai iš Vienybės aikštės yra 4 metro pločio“. „Schemoje“ parodytas ir didelis medinis sandėlis „nugriovimui“ viršutinėje sklypo dalyje. Toje dalyje iš kairės pažymėti buvusio „viršutinio“ sodo likučiai, bet „apatinis“ sodas šioje schemoje dar egzistuoja. Tą pačią dieną gavo leidimą.
„Įrengimui iš vartų krautuvės su koridoriumi“ projektą, pagal kurį du frontiniai namai sujungiami į vieną fasadą, dar gegužės 21 d. pasirašė inžinierius G. Bernšteinas. (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 4007) Taip dingo Laisvės alėjoje buvusi broma ir atsirado dabartinė laiptinė su išėjimu į kiemą.
1932-1933 metais Kacas imasi frontinio namo antro aukšto butų remontų. Turime kairiosios namo dalies išplanavimą: butų iš viso du, bet vienas jų net 6 kambarių: penki kambariai prie alėjos, o šeštas, kartu su virtuve, tualetu ir vonia – kiemo rizalite. (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 4007). Neaišku, kuriais metais, bet visame frontiniame name buvo įvestas centralinis šildymas.
1934 metų pabaigoje Kaco sklype vėl rasta neteisėta statyba: jis, kartu su Michailu Goldbinderiu (šis gyveno Laisvės al. 57, o iš Kaco norėjo išsinuomoti sandėlį) be leidimo pastatė vieno aukšto mūrinį sandėlį kieme prie Žemės banko (buvusio Lopatų) sklypo. Sandėlis yra 8,5 metrų ilgio, 6,5 pločio ir 3 metrų aukščio. Neaišku, kaip, bet šis nusižengimas liko be pasekmių. (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 4007).
1936 metų rudenį buvo nugriautas senasis medinukas, stovėjęs kieme galu į kairiąją sklypo ribą, kuriame nuo 1924 metų veikė Gurvičių spaustuvė, ir lapkričio 14 d. Kacas gavo leidimą jo vietoje statyti dviejų aukštų su rūsiu gyvenamąjį namą. Name buvo numatyti 4 butai, viso 14 kambarių.
Kacui pradėjus statybą ir kasant rūsį, susirūpino kaimynai. Sklypo Laisvės al. 50 savininkai Simchelis ir Šeina Neimanai skundėsi, esą, rūsys kasamas prie pat jų namo sienos ir yra pavojingas „sienai ir bendrai visiems namams“. Jų prašymu, statybos vieta buvo apžiūrėta ir „pavojaus tuo tarpu nerasta“. (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 4007). Visais požiūriais „moderniškas“ namas – ne tik stilistikos, bet ir patogumų (jame taip pat buvo centralinis šildymas) buvo pastatytas 1937 metais pagal inžinieriaus Juozo Segalausko projektą. (KRVA 214, ap. 1, b. 3695) (Trečio aukšto antstatas atsirado jau mūsų laikais.)
Matome, kad namas tiesiog pristatytas prie Neimanų kiemo namo, kuriame buvo jų spaustuvė, Naumo Leščinsko laboratorija ir savininko butas. 2026 metų nuotraukos. Ant fasado krenta frontinio namo rizalito šešėlis.
Originalūs balkonai užpakalinio fasado kraštuose neišliko.
1938 metų rudenį sklype atsirado dar vienas sandėlis. Iš pradžių inžinierius-architektas Romanas Steikūnas suprojektavo vieno aukšto sandėlį, o kai šis buvo pastatytas, norėta pristatyti jam ir antrą aukštą, bet to nebuvo padaryta. (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 4007)
Galutinis (beveik) Judelio Kaco sklypo vaizdas susidaro iš 1938 metų rugpjūčio 26 d. Kaco Mokesčių inspekcijai pateikto pareiškimo apie jo Laisvės alėjoje turimą nekilnojamąjį turtą, kurį sudaro 3000 kv.m. nuosavos žemės, 3 gyvenamieji namai ir 4 negyvenamieji pastatai. Pastatai apdrausti Valstybės Draudimo įstaigoje. Išvardinti pastatai: 1. Mūrinis gyvenamas namas 2 aukštų, 11 butų, su centraliniu šildymu (frontinis namas); 2. Mūrinis gyvenamas namas 2 aukštų, 7 butų, su krosnių šildymu (galimai – namas, priglaustas prie dešiniojo frontinio namo sparno kieme kaip sparno pratęsimas); 3. Mūrinis gyvenamas namas 2 aukštų, 4 butų, su centraliniu šildymu (naujas kiemo namas). 4. Mūrinė dirbtuvė ir sandėlis, 2 aukštų, su krosnių šildymu (tai – pastatas, į kurį, nugriovus medinuką, persikraustė Gurvičių spaustuvė); 5. Vieno aukšto mūrinis sandėlis malkoms, nešildomas; 6. Vieno aukšto mūrinė dirbtuvė, su krosnių šildymu; 7. Vieno aukšto mūrinis sandėlis nešildomas. (KRVA F. 209, ap. 3, b. 2324)
Komunistinio tvaiko nuomininkai ir jų „klientai“
Sklypo kieme, prie sodo, galu į kairiąją sklypo ribą stovėjusiame vieno aukšto mediniame name 1924 metų rugsėjo 15 d., gavus Prekybos departamento leidimą, buvo „įteisinta“ brolių Leizerio ir Maušos Gurvičių spaustuvė. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 4003)
Namukas buvo vieno aukšto su pastoge, apkaltas vertikaliai, dengtas skarda; turėjo du įėjimus iš priekio: vieną, į kontorą, pagrindinio fasado centre (1925 metais dar buvo su prieangiu) ir kitą – per mažą prieangį kairėje. Prie pagrindinio ėjimo buvo mažas langelis ir du langai iš šonų. Toks jis pavaizduotas inžinieriaus Dovydo Kurickio brėžinyje. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 4004)
Spaustuvė buvo įsteigta Maušos Gurvičiaus dar 1912 metais, patalpas ji nuomojo Ivanovskaja (Vasario 16-tosios) gatvėje, kur grįžo 1920 metais pavadinimu ,,Broliai Gurvičiai", o 1924 metais persikėlė į Kaco valdą Laisvės alėjoje. 1935 metų pabaigoje ji priklausė vien Leizeriui Gurvičiui, nuo 1939 metų balandžio 22 d. – Jakovui Gurvičiui (jis gyveno senamiestyje, Mapu g. 9). Per tą laiką spaustuvei teko persikraustyti į kieme pastatytą naują mūrinį pastatą, nes 1936 metais senam medinukui buvo surašytas ir įvykdytas griovimo aktas.
Ši brolių Gurvičių spaustuvė turėjo visai legalų „biznį“ su nelegaliai veikusia Lietuvos Komunistų partija (LKP) – spausdino jų savaitraščio „Darbininko atstovas“ leidinius, atsišaukimus, kvietimus į renginius, rinkiminės agitacijos lapelius ir pan., su būdingais kreipiniais ir tekstais, kaip antai: „Darbininkų ir valstiečių jaunime!“, „Į bernus! Į kaimo darbininkes! Draugai ir draugės! „Nerasime Lietuvoj labiau pažemintų, pavergtų, nuskriaustų, kaip kaimo darbininkai ir darbininkės, dirbantieji pas buožes“, „Draugai darbininkai ir darbininkės!“, „Draugai darbininkai ir tarnautojai!“ (https://ibiblioteka.lt/metis/publication/C1R0000082538?q=ewbug1wk1; https://ibiblioteka.lt/metis/publication/C1R0000187474?q=ds0dmtxo8) Nemažai tokių pasirodė 1926, 1928, 1931 metais. Kai kurie šių leidinių skelbia socialdemokratų partijos agendą, bet štai 1926 metais dominuoja vienas „leidėjas“ – LKP Centro komitetas ir jo pirmininkas bei leidinių redaktorius Karolis Požėla, kartu su kitais trimis „komunarais“ (iš kurių du redagavo minėtą savaitraštį) sušaudytas tų pačių 1926 metų pabaigoje.
Tame pačiame mediniame name buvo įsikūrusi dienraščio „Folksblat“ („Liaudies laikraštis“) redakcija. Lietuvos žydų švietimo draugijos leidžiamas „folkistų“ partijos (Folkspartey) laikraštis buvo nuosaikus kairiosios pakraipos leidinys. Vienas jo steigėjas, autorius ir 1930-1937 metų redaktorius buvo gydytojas oftalmologijas, minėtos draugijos pirmininkas dr. Mendelis Sudarskis (1885-1951). Sudarskis buvo nepaprastai aktyvus visuomeninis veikėjas: jis vienaip ar kitaip dalyvavo, steigiant: OZE, ORT, HIAS (Hebrew Immigrant Aid Society, lietuviškai „Žydų imigrantų pagalbos draugija“) ir kitų žydų organizacijų Lietuvos skyrius; jo „kūdikis“ buvo Kauno Žydų komercinė (Scholom Aleichemo) gimnazija; jis buvo tarp dr. Esteros Eljaševaitės-Veisbartienės (1878–1941) bendražygių, jai steigiant Kaune Žydų liaudies universitetą, 1925 metais Sudarskis kartu su ja buvo Berlyne, steigiant YIVO institutą. Kai 1937 metais Sudarskis su žmona emigravo į JAV, o redaguoti „Folksblat“ ėmėsi inžinierius ir žinomas šachmatininkas Aronas Kolodnas, laikraštis suradikalėjo. Bet Kaco sklype jo daugiau nebebuvo. Į naują dviejų aukštų mūrinį pastatą „Folksblat“ redakcija nepersikėlė.
Naujas spaustuvės ir sandėlių pastatas atsirado viršutinėje sklypo dalyje. Jo projekto fasadą matome tik 1939 metų Gurvičiaus prašyme, o pačios spaustuvės projektas pasirašytas inžinieriaus Leibos Soloveičiko. Šešių ne visai simetriškai išdėstytų langų eilė pirmame aukšte rodo, kad aukštas yra gamybinis, o durelės virš nutraukto karnizo antrame – kad tai sandėlis su paruošta vieta pakėlimo mechanizmui įtaisyti. (KRVA. F. 218, ap. 2, b. 4007)
Gurvičiaus spaustuvė, kurios veiklos leidimas paskutinį kartą buvo pratęstas 1940 metų balandžio 19 d., įsikūrė pirmame pastato aukšte. Be jos, patalpas čia nuomojosi Abramo Centerio dirbtuvė ir Michailo Goldbinderio sandėlis. Didelis sandėlis antrame aukšte buvo išnuomotas Dušnickio įpėdiniams, turėjusiems ilgametį „geležies prekybos“ (daugiausiai, statybinių medžiagų) verslą Laisvės alėjos Mozės Matiso name priešais (Laisvės al. 35). (KRVA F. 209, ap. 3, b. 2324) (Apie Dušnickių šeimą man reikėtų parašyti atskirą tekstą. Kada nors taip ir padarysiu.)
Taigi,
čia, šalia Gurvičių spaustuvės matome tūlą Abramą Centerį,
taip pat gyvenusį Laisvės al. 35. Jo vadinamoji „dirbtuvė“ iš
tikrųjų buvo drabužių dažykla ir cheminė valykla. Leidimo
atidaryti įmonę jis paprašė dar 1930 metų birželį.
Įdomiausiai, kad leidimo jis prašė „sudegusio namo atstatymui ir
atidarymui jame cheminės dažyklos ir valyklos“. Niekur daugiau
nėra minima, kad Kaco sklype kada nors būtų įvykęs koks gaisras.
Pastatas buvo mūrinis, kitaip prašymas būtų atmestas iš karto.
Bet ir taip gauti leidimą užtrūko lygiai metus. Centeris
turėjo pranešti, kokius dažus jis naudos savo dažykloje, o pats
Statybos skyriaus vedėjas inžinierius Karolis Reisonas turėjo
aiškintis su Miesto kanalizacijos skyriaus vedėju inžinieriumi
Steponu Kairiu, kaip bus galima iš tos dažyklos nuleisti vandenį.
Bet
tuo vargai nesibaigė. Centerio nužiūrėtas pastatas stovėjo prie
dešiniosios sklypo ribos, už kurios buvo kaimyno Michelsono
(tiksliau, jo dukters ir žento Pružanų) sklypas. O tame sklype,
vadinamame „Michelsono name“, kuriame šiandien yra Prezidento
Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, buvo įsikūrusi Užsienio
reikalų ministerija. Ši ministerija 1932 metų gegužę pateikė
skundą dėl
Centerio „skalbyklos-cheminės valyklos Ministerijos sodne“(!),
kuri dargi turėjo kaminą, tad „vasaros metu, jai veikiant ir
atatinkamos krypties vėjui esant (juk dažniausiai pučia vakarų
vėjai), visi dūmai nešami Ministerijos link“ ir dėl to „oras
taip užteršiamas, kad kai kuriomis dienomis Ministerijos
tarnautojams prie atidarytų langų tiesiog darosi neįmanomos darbo
sąlygos“. Nežinia, kaip ten buvo su vakarų vėjo dažnumu, bet
įmonė buvo patikrinta: pasirodo, ji veikia 50 metrų nuo
ministerijos pastato, o jos kaminas yra 5 metrų aukščio. Tad
Statybos komisija pareikalavo, kad „Centeris Abromas tuojau pakeltų
iki 18 metrų kaminą jo skalbyklos-dažyklos“ (neblogas būtų
vaizdas iš URM rūmų). Bet Centeris nė nesiruošė tai daryti ir
„savo fabriko dūmais troškino Ministerijos valdininkus“. 1932
metų rudenį buvo nuspręsta įmonė uždaryti, bet ji veikė ir
toliau, o 1936 metų birželį jos uždarymo aktas
buvo...panaikintas. (KRVA.
F. 218, ap. 2, b. 4007)
1938 metais Centerio dažykla jau veikė naujame spaustuvės ir
sandėlių pastate, be to jis užėmė
ir 3 kambarius frontinio namo pirmame aukšte. Turėjo
žmoną Jochą
Centerienę-Segalytę ir 1925
metais gimusią dukterį
Rivą.
Ir dar … apie jį buvo žinoma, kad jis yra „komunistas“ ir
„agentas“.
Fotografija, knygynai, juvelyrinės dirbtuvės
Tarpukariu
labai populiarios buvo fotoateljė, ypač didžiuosiuose miestuose,
ir ypač – pagrindinėje miesto gatvėje. Retas sklypas Laisvės
alėjoje neturėjo fotoateljė. Kaco sklype Ekonominės karių
bendrovės fotoateljė iš pradžių veikė
mažesnio namo pirmame aukšte, kur perėmė patalpas iš fotografo
Izraelo Besarabijos, o vėliau – to paties namo pastogėje, kur
1926 metais Kacas įrengė tikrą fotografijos „paviljoną“ su
stoglangiu. (KRVA F. 218, ap. 2, b. 4005).
1933
metais Kaco valdoje įsikūrė garsėjantis Kauno fotografas Karlas
Baulas (Karlis Bauls, 1893-1964). Baulas
buvo kilęs iš Ventspilio, fotografijos mokėsi Maskvoje, 1923
metais turėjo fotografijos studiją Rygoje. Manoma, kad dar apie
1926 metus Baulas atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Ekonominės
karių bendrovės foto studijoje Kaco name, tačiau privačią
fotoatlejė čia įsteigė tik 1933 metais. Ši prieštaringa
informacija kelia šiokį tokį sumaištį: neaišku, viena ar dvi
foto studijos vienu metu veikė Kaco name ir dar tose pačios
patalpose. (Ir kodėl, turėdamas savo name dvi fotoateljė,
savo sūnaus nuotrauką Kacas užsakė ne „namuose“, o foto
ateljė „Modern“ Laisvės alėjos gale?) Žinoma, kad abi foto studijos veikė čia iki pat 1940 metų okupacijos. Pagal 1938 metų
gyventojų sąrašą, pats Baulas gyveno čia, didesnės namo dalies
antrame aukšte, 5 kambarių bute. (KRVA F.
209, ap. 3, b. 2324)
1927 metų pradžioje frontiniame Kaco name pradėjo veikti „Vairo“ bendrovės kooperacinis knygynas, kurio vedėjas ir bendrovės steigėjas buvo teisininkas Stasys Jackevičius (1893-1964). Žurnalas „Naujas žodis“ (leidžiamas ir redaguojamas Justo Paleckio) entuziastingai sveikino šio knygyno Laisvės alėjoje atsiradimą ir vadino jį „optimizmo salelė“:
Tačiau optimizmas trūko neilgai. Jau 1930 metais knygyną prislėgė finansiniai sunkumai, jis bankrutavo ir 1932 metais užsidarė. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė savo atsiminimuose mini, kad Juozas Urbšys „Vairą“ pavadino „knygų leidimo efemeriška bendrovė“. (Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Antroji knyga. Kaunas: Santara, 2007. P. 276. Konteksto nežinau)
Nuo
1936 metų (veiklos leidimo data) frontiniame
name veikė Pribačio knygynas
–
Vroclavo
(anuomet vokiečių miestas Breslau) knygyno ir leidyklos
„Priebatsch“ filialas, kurį Kaune 1925 metais
įsteigė
Maksas (1889-1941) ir Helene (1891-1968) Holcmanai (Holzman).
„Priebatsch“ buvo Makso senelio iš motinos pusės pavardė,
firmą įkūrė jo dėdė istorikas Feliksas Priebatschis. 1926
metais dėdė mirė ir firmos savininku tapo Hansas Priebatschis.
Kauno filialas leido įvairaus pobūdžio mokslinius, istorinius,
menotyros veikalus, taip pat vokiečių ir prancūzų kalbos
vadovėlius, antologijas –
išleido viso 35 leidinius (vokiečių kalba –
16,
lietuvių kalba –
8,
prancūzų kalba –
6
ir anglų kalba –
5).
(Aldona Glosienė.
„Vakarų Europos literatūros knygynai prieškariniame Kaune“//
Knygotyra.
1994 Nr. 21 (28). P. 108-112. P.
111. file:///C:/Users/User/Downloads/30117-69759%20(3).pdf)
Tarp jų, 1938 metais –
Mikalojaus Vorobjovo studiją apie M. K. Čiurlionį vokiečių
kalba. Pats Vorobjovas draugavo su Holcmanais ir dirbo jų knygyne.
Meno istorikas Mikalojus (Nikolaj) Vorobjovas (1903-1954, JAV) gimė Šiauliuose, bet išaugo Kaune, kur jo tėvas dirbo Kauno apygardos teismo tardytoju. Baigęs Vokiečių gimnaziją, jis išvyko studijuoti į Vokietiją, kur 1933 metais apsigynė daktaro disertaciją iš architektūros istorijos. Į Kauną Vorobjovas grįžo 1935 metais ir gyveno čia iki 1940 metų, kai išsikėlė į Vilnių.
Holcmanai 1936 metais gavo Lietuvos pilietybę. Jie turėjo dvi dukteris: Mariją (g. 1922) ir Margaritą (g. 1924); šeima gyveno Totorių gatvėje. Talentinga tapytoja, Helene dirbo mokytoja Vokiečių gimnazijoje. 1940 metais Holcmanai planavo atidaryti knygyną Vilniuje, bet atėję sovietai Pribačio knygyną nacionalizavo ir uždarė. Holcmanai vis tiek susirado darbus Vilniuje ir paskutinėmis dienomis prieš nacių okupaciją jau buvo pasiruošę kraustytis į „naują sostinę“, kaip tai padarė Vorobjovų šeima. Maksas, kuris buvo žydas, buvo „partizanų“ suimtas 1941 metais birželio 25 d. tiesiog gatvėje ir nužudytas VII forte; po kurio laiko buvo suimta, įkalinta ir IX forte nužudyta vyriausioji Holcmanų duktė Mari. Helene ir Margarita gyveno beveik pogrindyje, pačios slėpėsi ir aktyviai dalyvavo žydų gelbėjime, savo naujame bute Višinskio gatvėje slėpė daug žydų mergaičių, kurių viena, Fruma Vitkinaitė (Kučinskienė) tapo jų šeimos narė. 1965 metais Helene ir Margarita sugebėjo grįžti į Vokietiją. Helene Holcman pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole, Vokietijoje, jos gimtajame mieste Jenoje, jos vardu yra pavadinta gatvė. (Bet ne Kaune, kur net memorialinės lentos dar neturime.)
Holcmanų šeima (galimai, fotografuota 1940 metais, prieš okupaciją)
Juvelyrinių dirbtuvių Kaco valdoje irgi buvo dvi. Jau minėtas juvelyras Izraelis Jona Marijašas (g. 1884 Kaune) Kaco name gyveno ir darbavosi turbūt ilgiausiai – net 20 metų (nuo 1921 iki 1941 metų). Stebėtina, kad 1943-1944 metais jo dirbtuvės vietoje ir vėl veikė panaši dirbtuvė, kurioje laikrodžius taisė ir sutuoktuvių žiedus gamino tūlas A. Kaušakys su pagalbininku.
Minėta ir dirbtuvė, kurioje dirbto juvelyras ir graveris Moisiejus Klionas, Dovydo sūnus (g. 1887 metais Aleksote). Jis turėjo (mažiausiai) du brolius, taip pat graverius – Izraelį (g. 1899, jo paso kortelę galima pamatyti https://eais.archyvai.lt/repo-ext/view/314671624), ir Leizerį (g. 1900 Subatoje, Latvijoje), kurie, galimai, dirbo kartu, o verslą, įkurtą 1905 metais, paveldėjo iš tėvo. Kliono dirbtuvėje buvo gaminami įvairūs apdovanojimų, įstaigų, tokių kaip draugijų, sporto klubų, gimnazijų, ženklai ir žetonai, dengti emaliu. Moisiejui 1930 metais mirus, dirbtuvę, dabar vadinamą „graviravimo ir guminių štampų“ dirbtuvė, paveldėjo Leizeris. Žinios apie šios dirbtuvės adresus prieštaringos: minimi ir du kiti adresai – Mickevičiaus g. 20 / 26 ir Ješiboto g. 8. Pastarojoje vietoje Vilijampolėje dirbtuvė, esą veikė 1939-1940 metais. Tačiau 1925-1939 metais dirbtuvė tikrai veikė šiame, Judelio Kaco name. (Rita Škudienė. „Tarpukario Kauno žydų meistrų įnašas į Lietuvos auksakalystę“ // Lituanistika 2013. P. 487-558. P. 451. (https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2013~1469107654559/J.04~2013~1469107654559.pdf)
Sovietų okupacijoje ir tremtyje: Kacų šeimos istorija
Sovietams uždarius „Švabės“ gimnaziją, Kaco vaikai studijas turėjo baigti kitur. Jie pateko į vidurinę mokyklą Nr. 12. Tai buvo žydų mokykla, skubiai atidaryta vietoje kitos uždarytos hebrajų gimnazijos, žinomas kaip Realinė gimnazija, jos rūmuose Kęstučio gatvėje (ten, kur dabar įsikūrusi Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Šioje mokykloje dėstymas vyko jidiš kalba.
Visi
Kacų namai buvo nacionalizuoti. Atėjus 1940 metų rudeniui, miesto
savivaldybei ir Mokesčių inspekcijai dar rūpėjo, ar visi
mokesčiai sumokėti už nekilnojamąjį turtą, kurio adresas jau
buvo Stalino pr. 48. (KRVA F.
209, ap. 3, b. 2324) O
1941 metų birželio 16 d. Kaco šeima buvo ištremta. Sūnus
pasakoja, kad po pirmųjų, 14 dienos trėmimų tėvai buvo
įsitikinę, kad ateis ir jų eilė, ir tam ruošėsi, todėl
reikalingi daiktai buvo sukrauti, tarp jų – tėvo seniai naudoti
jo amato įrankiai ir šeimos nuotraukų albumas.
Išvežė ir kaimynus Neimanus: Simchelis Neimanas pateko į lagerį, kur po dviejų metų mirė; jo žmona ir 17 metų sūnus ištremti į Altajaus kraštą; vienos iš dviejų dukterų šeima su dviem vaikai – taip pat; jiems iš viso neleido grįžti į Lietuvą ir jie liko Kazachstane. Antros Neimanų dukters šeima pabėgo iš geto, lietuvių padėdami slapstėsi ir išgyveno.
Kacų kelionė į Novosibirsko sritį trūko visą mėnesį, o per tą laiką prasidėjo karas su vokiečiais. Sūnus Ošeras prisimena, kad pirmiausiai juos nugabeno į vieną sovchozą, kur jie turėjo dirbti laukuose, tačiau po savaitės valdžia „persigalvojo“, nes...išsigando jidiš kalbos. Gyvenvietė buvo netoli geležinkelio, ir kažkam šovė į galvą, kad, gyvendami tokioje vietoje, tremtiniai žydai esą lengvai galės perduoti vokiečiams slaptą informaciją. Kalbos juk panašios. (Tokia pat „logika“ vadovavosi carinės Rusijos valdžia per Pirmąjį pasaulinį karą. Todėl ji apkaltino žydus „šnipinėjimu“ vokiečiams ir ištrėmė juos iš pasienio zonos. Bet Antrojo karo akivaizdoje? Atrodo, kad ką tik buvusių sąjungininkų elgesys su žydais, kaip jų pačių šalyje, tai ir visuose jų jau okupuotose valstybėse, sovietams buvo ne motais. Lieka klausimas, kaip apie valdžios motyvus sužinojo patys tremtiniai?). Tad Kaco šeima kartu su kitais žydais buvo priversta tęsti kelionę į nežinią. Jie buvo nugabenti prie Lenos upės, o iš ten laivu – į Krivobočino kaimą, iš kur po kelių dienų Kaco šeima buvo pervežtą į Ukrainkos kaimą, kolchozą „Bolševik“. Čia moterys turėjo dirbti laukuose, o vyrai – kirsti mišką. Bet Judelis Kacas buvo gudrus. Ir dar jis buvo išmanus amatininkas. Pirmą jis pareiškė esąs kalvis (kaustyti arklius mokėjo), tada pasisiūlė statyti krosnis ir net sutaisyti kombainą. Dirbo kartu su sūnumi ir jiems sekėsi. Bet paklausiausia paslauga pasirodo esanti balnų ir kitų arkliams skirtų dalykų taisymas (juk jis nepamiršo pasiimti savo amato įrankių). Kai abu Kacai aprūpino balnais ne tik savo, bet ir kaimyninius kolchozus, vietiniai juos rekomendavo netoliese esančio Kirovšino miesto policijai (juk arkliai šiame krašte vis dar buvo pagrindinė transporto priemonė). Kacų šeima buvo perkelta į Kirovšiną, o vėliau jiems leido persikelti į Tomską. Judelis ir vyresnieji vaikai gavo darbą fabrike. Baigęs vakarinę mokyklą, Ošeras norėjo studijuoti geležinkelio inžineriją, bet, kaip tremtinys, nei į technikumą, nei į Tomsko universitetą priimtas nebuvo, nepaisant puikiai išlaikytų stojamųjų egzaminų. Bet štai į pedagoginį institutą, kur stojančiųjų trūko, – prašom. Vietoje inžinerijos jis pasirinko fiziką ir matematiką. Ėjo 1946-tieji metai. Sesuo Estera baigė buhalterinės apskaitos kursus ir pradėjo dirbti buhaltere, sesuo Liuba mokėsi mokykloje, o vėliau taip pat baigė pedagoginį institutą. 1950 metais Ošeras baigė mokslus su pagyrimu, bet darbo vietos arčiau tėvų jam pasirinkti neleido. Paskyrė į mokyklą miestelyje, buvusį už kelių valandų skrydžio, kur jis turėjo dėstyti ne tik matematiką, bet ir … vokiečių kalbą.
1955 metais lapkričio 29 d. Judelis Kacas mirė. O po kelių mėnesių, 1956 metų balandžio 21 d. Bune-Leja ir jos jau suaugę vaikai buvo paleisti iš tremties. Užtrūko metus, kol jie grįžo į Lietuvą. Apsistojo Vilniuje, nors neturėjo tam teisės, taigi nelegaliai. Kodėl Vilniuje? Nes jų planas buvo – išvykti į Izraelį, o tam reikėjo pirmiausiai patekti į Lenkiją, ką vis dar galima buvo padaryti … su „lokomotyvo“ pagalba. (Turiu pasakyti, kad, skaitydama Ošero Kaco atsiminimus, pirmą kartą susidūriau su šiuo „terminu“ – pasirodo, „lokomotyvais“ buvo vadinami asmenys, turintys teisę į Lenkijos pilietybę ir į „repatriaciją“, su kuriais galima buvo sudaryti fiktyvias santuokas ir taip ištrūkti iš Sovietų sąjungos.) „Lokomotyvų“ reikėjo ieškoti Vilniuje ir Vilniaus krašte. Sekėsi sunkiai, bet pavyko. Teko persikraustyti į Trakus, nes Vilniuje pasilikti buvo rizikinga. Jauniausioji sesuo Liuba netgi surado ne „lokomotyvą“, o tikrąją meilę ir 1959 metais Trakuose pagimdė sūnų, kurį pavadino senelio vardu – Judelis. Tais pačiais metai jie gavo leidimą išvykti, tad mažasis Judelis paliko Lietuvą dar vystykluose. Ošeras pasakojo, kad Lenkijoje jis ieškojo mokytojo darbo, bet nemokėjo lenkų kalbos. Jam pasiūlė dėstyti matematiką ir … hebrajų kalbą žydų mokykloje, kurioje mokėsi žydų, pabėgusių iš Sovietų Sąjungos, vaikai. Šie vaikai kalbėjo rusiškai. Reikia pasakyti, kad Ošeras buvo gabus kalboms. Jam pravertė bene visos kalbos, kurių jis mokėsi mokykloje ir gimnazijoje. Jis nepamiršo ir lietuvių kalbos (tik prancūzų kalba, taip pat buvusi privaloma visuose Lietuvos gimnazijoje, jo atsiminimuose nepaminėta), o rusų kalbos, kurią puikiai mokėjo jo tėvai, pramoko tremtyje.
1959 metų pabaigoje Kacai išvyko iš Lenkijos į Izraelį. Ošeras Kacas ir toliau dirbo fizikos ir matematikos mokytoju. Liubos šeima vėliau apsigyveno Kanadoje. Dėkoju Judelio ir Bunės-Lejos Kacų anūkui Judeliui Dimermanui ir jo žmonai Sarai, kurie šių 2026 metais pavasarį atvyko į Lietuvą iš Kanados ir pasidalino savo istorija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą