„Vilkolakis“ amžininkų atsiminimuose: interpretacijų koliažas 

Apstulbinta "Vilkolakio" publika. Antano Ingelevičiaus nuotrauka

Pirmoji „Vilkolakio“ buveinė buvo Laisvės alėjoje: vieno aukšto namas su mansarda, kuriame įsikūrė „vilkolakininkai“ stovėjo toje vietoje, kur vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai (dabar Laisvės al. 13). „Vilkolakis“ buvo įsteigtas 1919 metų gegužės 4 d. kaip „menininkų klubas“. Jo „narių-steigėjų“ sąrašą sudarė: Faustas Kirša, Kazys Binkis, Adomas Galdikas, Paulius Galaunė, Adelė Galaunienė, Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas ir Justinas Vienožinskis. Kaip matome, tai buvo poetai ir tapytojai (Bičiūną ir Galaunę taip pat galima priskirti prie „tapytojų“, nors jie verčiau buvo „visų (meninių) galų meistrai“, arba tie, kas šiandien vadinami menotyrininkais) + vieno jų žmona-dainininkė. Kompanija itin marga, skirtingų pasaulėžiūrų ir skirtingo (ne)rimtumo laipsnio. Tad iš pat pradžios nebuvo visiškai aišku, kuo ruošiamasi užsiimti – švietėjiška veikla (tokia, kaip paskaitos, parodos, minėjimai, leidyba), ar linksmybėmis. Rodos, pastarosios nugalėjo. Bet kuriuo atvejų, ką tik įsteigtas, tai nebuvo „teatras“ (bent nebuvo toks teatras, kaip jį suprato Antanas Sutkus – jo paties vadovaujama aktorių trupė). 

        Keista tai, kad „narių-steigėjų“ sąraše figūruoja Didžiokas, nors jis su žmona į Kauną atvyko vėliau nei kiti: Barbora Didžiokienė savo atsiminimuose nurodo ne 1919, o 1921 metų pavasarį. Kaune jie apsigyveno Valstybės teatro koridoriuje su Sruogos padovanota lova, o gyventi teatre jiems leido tas pats Sutkus (panašu, tuo metu perėmęs patalpas iš Juozo Vaičkaus) (Didžiokienė 2015: 68). Pats Didžiokas „Vilkolakio“ įsteigimo laiką nurodo 1919 metų vasarą: 

    „1919 m. vasarą dailininkai įsteigė klubą-kabarę „Vilkolakį“. Tenai, kur dabar stūkso daugelio aukštų  Ateitininkų rūmai, stovėjo pusantro aukšto namelis. Visos kambarėlių sienos ir salė su maža scena buvo dailininkų ištapytos. Scenoj dažniausiai buvo vaidinami nesudėtingi „skečai“ ir intermedijos. Šio viso dalyko siela buvo dailininkas Kajetonas Šklėrius, tuo metu buvęs miesto ir apskrities viršininku, kurį mes vadinome gubernatorium. 

    „Vilkolakį“ lankė tada visi mūsų inteligentai ir širdingai linksminosi drauge su nemokytais artistais. Klubo reikalai puikiai klojosi ir kada nuo jo dailininkai atšlijo, įsitraukęs kiekvienas į savo darbą, kasoj buvo, pagal tą laiką, stambi pinigų suma – 30 000 markių. Paskui „Vilkolakį“ perėmė aktoriai su A. Sutkumi ir organizavo satyros teatrą“ (Didžiokas 1990: 191).

     Aprašymas gana tikslus: steigėjų dauguma buvo dailininkai, žanras – „klubas-kabarė“, t. y. linksmybių vieta, kur susijungia teatro ir lėbavimo (bet kuriuo atveju, vaišių) elementai. Nieko rimto. O Sutkus, aktoriai ir „teatras“ atsirado tada, kai pirmųjų narių (steigėjų ir ne) keliai ėmė skirtis, nes išsiskyrė jų interesai ir atsirado kitų, rimtesnių darbų.

         Įdomus yra „vaidilos“ – visuomet į teatrą linkusio Balio Sruogos vaidmuo. Visą salės sieną užėmusį Olgos Dubeneckienės darbo Sruogos „portretą“ prisimena visi. Aktorė Valerija Bielskaitė-Anysienė prisimena: „Kartą B. Sruoga vaidino kažkokioj scenoj arklį – buvo jo užpakaline dalim ir su ranka mostagavo uodega“ (In Sruogenė 1996: 76). O štai ką apie „Vilkolakio“ pradžią rašė pats Sruoga:

 „Steigimas vyksta karo lauko nuotaikoje. Užima vokiečių apleistą ir nežinia kam tuomet priklausantį namą Laisvės alėjoje (dabar jo vietoje stovi Ateitininkų namai), išlaužia vieną mūrinę sieną, pasidaro sceną, savavališkai prisijungia elektrą, be jokio patento įsisteigia bufetą ir pradeda „linksmuosius posėdžius“ su improvizuotais vaidinimais. (...) Salė visuomet sausakimšai pilna stačių žmonių, – ne visi norintieji patekti net įsileidžiami. Publikai sėdėti yra vos keli paprasti suolai ir vienas sudužusio aeroplano propeleris. Užsienio atstovybių galvos ant langų sustoję vargsta, „vaidinimų“ žiūrėdami“ (Sruoga 1990: 215).

         Čia turime „niekieno” namo užėmimo aprašymą. Kadangi „Vilkolakis“ buvo „klubas“, patalpų turėjimas buvo esminis. Rodos, „vilkolakininkai“ buvo „skvoteriai“: jie ne tik savavališkai užėmė namą, bet ir išgriovė jame sieną, įvedė elektrą (pasivogė iš Tilmansų?), kas reikalavo technologinių žinių, ir suorganizavo „bufetą“ (juk „kabarė“), o tam vėlgi reikėjo specifinių gebėjimų, bent „logistinių“. 

        Visai kitaip situacija atrodo Sutkaus atsiminimuose: jis teigia, kad tai buvo dviejų aukštų namas (mansardą galima laikyti ir antru aukštu) ir kad jis buvo išnuomotas(Sutkus 1969: 26), kitaip tariant, viskas legalu. Nėra aišku, ar namas buvo mūrinis, ar medinis. Antai, Sruoga kalba apie mūrinės sienos išgriovimą, o Sutkus prisimena namą kaip medinį. Be to, jis dar dalina patalpas į „viešas“ ir „privačias“: esą, patalpos apačioje buvo skirtos publikai (salė, bufetas, drabužinė), o pats „klubas“ rinkosi viršuje (kur klubo nariai, kaip matysime, ne visai „padoriai“ elgėsi). Įdomu, kad jis mini ir bufetininko pareigybę (jei samdė bufetininką, tai ir bufetas turėjo būti legalus). Prisiminkime taip pat Didžioko minimą Šklėrių – taip pat dailininką, bet sykiu ir Kauno miesto ir apskrities viršininką, kurio leidimu, reikia manyti visas šis namo užėmimas ir įvyko. 

   „Patalpą sudarė vos keturi kambariai: du – erdvesni ir du – mažesni. Erdviausias kambarys galėjo sutalpinti apie šimtą sėdinčių, na, o stačių – antra tiek. Šis kambarys liko paskirtas žiūrovų salei ir scenai įrengti; antrame, gretimame įsikurdino bufetas, kartu užėmęs ir vieną mažesnį kambarėlį; o ketvirtasis buvo paliktas klubo nariams rinktis. Beje, buvo dar ir drabužinė. Ją teko įrengti „paradiniuose“ laiptuose, kuriais buvo kopiama į klubą, esantį antrame medinio namuko aukšte. (...) Sumanus klubo bufetininkas sugebėjo įrengti virtuvėlę siauruose laiptuose į kiemo pusę.“ (Sutkus 1939: 26).

        Iš esmės, visų amžininkų atsiminimuose, su nedideliais skirtumais, patalpų aprašymas sutampa. Advokatas Rapolas Skipitis aprašo „saliukę, kurioje galėjo tilpti gal 60, o daugiausiai 80 kėdžių. Gale padaryta scena, o greta – užkulisis aktoriams grimuotis ir persirengti – šie buvo nepatogūs ir maži (In Sruogienė 1996: 73). 

            Vincas Trumpa rašo, kad „Vilkolakis“ „buvo mūsų laikų commedia dell‘arte“ (Trumpa 2001: 329). Ir nors laikas nėra nurodomas, kiti žanro aprašymai sufleruoja, kad tai buvo pasakyta apie „pirmąjį“ „Vilkolakį“. Marijos Urbšienės-Mašiotaitės atsiminimuose „Vilkolakis“ jau suvokiamas kaip „satyros teatras“, aprašomos patalpos ir kaip „svarbiausi“ asmenys pasirodo Dubeneckiai su Levinsonu:

 „Ten, kur vėliau buvo pastatyti Ateitininkų rūmai, anuomet stovėjo vienaaukštis namelis. Čia buvo įsikūręs Vilkolakio teatras, nedidelėje patalpėlėje su mažu prieškambariu – rūbine, nedidele saliuke su mažyte primityvia scena bei dviem kambariukais, atstojusiais restoraną ir fojė. Vaidinimo dienomis Vilkolakio patalpos būdavo sausakimšai prikimštos. Per visą salės sceną galėjai matyti puikus sėdinčio po medžiu Balio Sruogos ir O. Dubeneckienės [čia akivaizdi painiava] portretus-šaržus. B. Sruoga, K. Binkis, V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, M. J. [gal turi omeny jo krikščionišką vardą Juozapas-Marija?] Levinsonas-Benaris buvo svarbiausieji to teatrėlio vadovai. Jie patys rašė pjeses, patys vaidino, režisavo ir statė. Iš paprasčiausių medžiagų, spalvoto popieriaus, skirto gėlių vazonams, jie sumaniai pasigamindavo išradingus kostiumus. Daug teatro mėgėjų lankydavo Vilkolakio spektaklius. (...) Gaila, kad tas puikus sumanymas, kaip mažosios scenos ir satyros teatras, nebuvo ilgo amžiaus. Greitai teatras liovėsi gyvavęs“ (Urbšienė-Mašiotaitė 1996: 179-180).

         Galaunė na kartą pasakojo, kaip „Vilkolakyje šokdavo ant stalo ir dainuodavo šlagerius į negrą [žodis anuomet visiškai „korektiškas“] panašus Petrogrado dailės akademijos studentas Levinsonas-Benaris (vėliau jis išvažiavo į Paryžių)“ (Cit. Žemaitytė 1988: 74). Kita to paties pasakojimo versija:

 „Peterburgo-Petrogrado menininkų įdomų gyvenimą skiepijo prof. architektas Vladas Dubeneckis, jo žmona Olga – tapytoja ir balerina – ir Peterburgo Meno akademijos studentas Levinsonas-Benaris. Visi jie buvo labai simpatiški ir linksmi žmonės ir to mokė apsnūdusius lietuvius. Ypač simpatiškas buvo Levinsonas-Benaris. Mažo ūgio, kresnas, kampuotos formos galva, storomis lūpomis, jis buvo kiek panašus į negrą. Ir tikrai – „Vilkolakyje“, savotiškai šokdamas ant stalo, įdomiai dainuodavo negrų dainas. Neišgalvotas, bet išmoktas Paryžiuje“ (In Vienožinskis 1970: 299).

     Galima patikslinti, kad „ypač simpatiškas“ Josifas (Osipas) Levinsonas buvo nebe studentas, bet absolventas, nes turėjo architekto diplomą, be to, neaišku, kada jis spėjo pasimokyti „negrų dainų“ Paryžiuje. Gimęs Vilniuje, jis tapo Dubeneckio mokiniu ir draugu Sankt-Peterburgo Menų akademijoje, 1919 metais kartu dirbo „sovietiniame“ Vilniuje „Vaizduojamosios dailės kolegijoje“, kur buvo atsakingas už grafikos meno reikalus (Žmuidzinavaičius 1961: 217), persikėlęs į Kauną, kartu, kaip architektas, dirbo AMLIT’e ir Dubeneckio-Songailos „kontoroje“. Savo pavardę jis nevykusiai išvertė į hebrajų kalbą, lyg ji būtų ne žydiška (Levio sūnus, levitas), o vokiška – išėjo „Liūto sūnus“ (Ben ari), o 1923 metais dar ir pasikrikštijo Karmelitų bažnyčioje pasivadinęs Juozapas-Marija (Bukauskaitė 2012). Krikšto tėvu tapo Juozas Naujalis. 

    

        Tapytojas Vilius Jomantas pasirodo tik Sutkaus atsiminimuose, kur aprašoma, kas prisidėjo prie „interjero“ kūrimo: „O. Dubeneckienė pagamina didžiulį pano – Vilkolakio vaidilos B. Sruogos portretą; V. Dubeneckis išgražina laiptus; P. Galaunė puošia salės angas; V. Jomantas sukuria „Vilkolakio“ herbą [nutapytą ant salės sienos], V. Bičiūnas nupiešia Vilkolakio scenai neva pastovią dekoraciją“ (Sutkus 1969: 33). 

Iš kairės: Levinsonas, šuniukas, Dubeneckine, prof. Mykolas Songaila, Petras Kalpokas (priekyje), už jo - Dubeneckis. Kas yra kiti ir kur tai fotografuota? 

        Anot Sutkaus, vienas kambarys, skirtas išimtinai „Vilkolakio“ klubo nariams, vadinosi „Dangaus žydryne“. Jis buvo visas išdažytas mėlyna „dangaus“ spalva, su auksinėmis žvaigždėmis:

 „Nuo pusės kambario į palubę kilo per visą kambario plotį laiptai, ant kurių buvo galima ne tik sėdėti, bet ir atsigulti. Jokių kitų baldų kambaryje nebuvo. Lubos ir sienos buvo išdažytos melsvai ir pagražintos auksu spindinčiomis žvaigždėmis. Dienos šviesai čia buvo draudžiama prasiskverbti. Užtat langai buvo aklinai užtaisyti. Kambarį apšviesdavo kampe, palubėje, pakabinta lemputė, spindinti melsva šviesa. Kambarys turėjo priminti blankiai mėnulio apšviestą dangaus skliautų žydrynę, kur meno žmonės galėtų susikaupę ieškoti ir surasti savo kūrybai įkvėpimo. Bet iš tikrųjų nuo pat pirmųjų klubo veiklos dienų šioji „paslaptingoji nusiteikimo žydrynė“ kai kuriems tapo ne įkvėpimo, bet girtavimo vieta.“ (Sutkus 1969: 48). 

        Šioje vietoje prasideda Sutkaus „retrospektyvinis“ nepasitenkinimas ir moralizavimas, tiek paveikus, kad jį cituojanti Lina Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 20, 73-74) klaidingai nurodo, kad patalpos buvo šitaip dekoruotos Maironio gatvėje, t. y., kad kalba eina apie Sutkaus vadovaujama „Vilkolakio“ teatrą. Vėliau, knygoje (Preišegalavičienė 2018: 45-46) jau visiškai nebeaišku, apie kokią patalpas (ir netgi apie kokį laiką) kalbama. Anot jos, „Vilkolakio“ interjeras su Sruoga po medžiu, Dubeneckienės nutapytu „kaip bohemininkų grupės lyderis“, buvo „rimtas iššūkis nusistovėjusiems visuomeninių patalpų įrangos standartams, solidaus tautinio interjero satyrinė interpretacija“ (Preišegalavičienė 2018: 45). (Rimtai? 1919 metais?). Prieš šio epizodo netrūkus grįšime. O dabar dar truputis Sutkaus nepasitenkinimo iš to laiko, kai Sutkus „Vilkolakyje“ jau buvo, bet nuo jo niekas nepriklausė, o ir tų, nuo kurių priklausė, požiūriai pradėjo skirtis (vėlgi, jeigu tikėti Sutkumi), o „neformaliu“ „Vilkolakio“ lyderiu tapo Vladimiras Dubeneckis. Jis liko ir ištikimas pačiai idėjai, ne tik teatrui, bet ir specifiniam teatrališkumui (prisiminus kad ir legendą apie jo nebylų šokį Valstybės teatro direktoriaus kabinete, gal to paties Sutkaus, o gal ir ne). 

„Kai kurie Vilkolakio nariai mėgo nepasirengę improvizuoti įvairius grynai pramoginio pobūdžio numerius. Improvizacijomis ypač domėjosi tokie kultūringi žmonės, kaip V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, S. Lydinas ir J. Levinsonas-Benari. Ilgus metus gyvenę Peterburge, jie visi buvo pripratę prie anų laikų Rusijos didmiesčio menininkų išdaigų, sugebėjo jomis paįvairinti savo laisvalaikius ir poilsį. Šie ypatingų pomėgių žmonės 1919 m. pabaigoje paruošė dvi programas: „Navachuna – dainų ir šokių veikslas iš ispanų gyvenimo ir magingasai keturių burtininkų veikslas, ir gėlių puokštė“ (...) ir „Blek end vait“ („Black and white“), negrų tragedija – juokai, dainos, šokiai, galvažudybės. Be to, Mezopotamijos kinematografas“ (Sutkus 1969: 46-47). 

        „Kultūringi žmonės“ taip nesielgia. Anot Sutkaus, visa tai nepatiko ne tik jam, bet ir Sruogai: esą, tokie vaidinimai daro „mūsų menininkams“ blogą įtaką, užkrečia juos „beprasmėmis svetimybėmis“ (Sutkus 1969: 48), o „šio ketvirtuko vadovas“ Dubeneckis, į Sutkaus kritinę pastabą atsakęs „kiekvienas savaip išprotėjęs“ (Sutkus 1969: 47. Dubeneckis kalbėjo rusiškai: „Каждый сходит с ума по-своему“). Apie ketvirtą iš tų „kultūringų“ – Sergėjų Lydiną – žinių nėra. 

       1920 metų lapkričio 1 dieną Kauno miesto komendanto (karo valdžios?) įsakymu „vilkolakininkai“ turėjo užleisti patalpas Lenkų dramos-muzikos draugijai „Liutnia“. Tad, jeigu namo Laisvės alėjoje užėmimas galėjo būti nelegalus (gal apie tai dar atsiras dokumentų), tad jo apleidimas buvo legalus. Į Maironio gatvę persikėlė jau „kitoks“ „Vilkolakis“, kuriam jau vadovavo Sutkus, besistengiantis pažaboti „kultūringų žmonių“ šėliojimą. Pagerbtas 1921 metais išleistame „Lietuvos albume“, jis vadinamas „Vilkolakio“ šaržų komedijos vedėju“.

 *** 

Maironio g. 3 (dabar 11) 1882 metų nuotrauka, iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus

Pastatytas XIX amžiaus viduryje dviejų aukštų namas (dabar Maironio g. 11) su kolonomis ir erkeriu fasado centre (šie neišliko), su dideliu kiemu ir kiemo fligeliais, pagaliau, su tikra sale, buvo skirtas kitokio pobūdžio „klubui“ – tam, kas Rusijoje buvo vadinama „Дворянское собрание“ (verčiant tiesiogiai, „Dvarininkų susirinkimas“, vieta, kur susirinkdavo vietiniai rusų „aristokratai“). Savo atsiminimuose Sutkus namą vadina „Karių klubu“: čia buvo Karininkų ramovės pirmtakė (kuri, atitinkamai, turėjo persikelti į Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampą, į namą, kuris šiandien vadinamas „Senoji ramovė“), ir tuo pačiu – taip pat teatras. 

        Su tais teatrais turime tikrą painiavą. Jų pirmaisiais Laikinosios sostinės metais Kaune buvo devynios galybės. Jie kūrėsi, pykosi, maišosi, dalinosi tomis pačiomis patalpomis. Pasak Vytauto Bičiūno, Sutkaus „Tautos teatras“, oficialiai įsteigtas 1919 metų balandžio 20 d., buvo pirmas ir buvo „valdžios šelpiamas“. Toliau: 

„Lenkams išgujus iš Lietuvos sostinės Kapsuko valdžią, į Kauną persikelia K. Glinskio vadovaujama „Vilniaus studija“. Tuo pačiu laiku į Kauną persikelia iš Vilniaus ir J. Vaičkaus skrajojamas teatras, dar Vilniuje mėginęs pasidaryti nuolatiniu lietuvių teatro meno židiniu. (...) Galiausiai, „Tautos teatro“ kolektyvas imasi vaidybos meno mokomojo darbo, „Vilniaus studija“ virsta „Kareivių teatru“ (vaidinusiu Maironio g. 3 [to paties namo senasis adresas, kitur „Karių teatras“]), o J. Vaičkaus artistų kolektyvas toliau bevaidindamas ilgainiui darosi „L meno kūrėjų“ draugijos įsteigto nuolatinio dramos teatro (dabar valstybės teatro) branduoliu“. „1921 m. susidaro nuolatinis dramos teatro kolektyvas su trimis režisieriais: K. Glinskiu, J. Vaičkum ir Vitkausku (ilgainiui lieka vienas K. Glinskis)“ (Bičiūnas 1999: 151-152). 

        Pats Bičiūnas įsteigia „Žvaigždikio“ teatrą, „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ – Dramos ir Operos „vaidyklas“. 1922 metais įsikuria Žydų vaidybos studija, kuriai metus vadovavo Levinsonas; 1923 metais Juozas Vaičkus įsteigia dar vieną – „Šaulių teatrą“. Ir tik tais pačiais 1923 metais „Vilkolakis“ pagaliau „oficialiai“ tampa teatru. Tuo būdu Suktus jau turi du savo teatrus viename name. 

        Aukščiau paminėta „Lietuvių meno kūrėjų draugija“ buvo įsteigta 1920 metų pradžioje, „visiems menams suvienyti“. Daugelis steigėjų – tie patys + Sruoga ir Sutkus + „patriarchai“ – Naujalis ir Maironis, ir dar Stasys Šilingas. 

        Anot Sutkaus, tai „Vilkolakis“, gavęs „butą“ Maironio gatvėje, „pasikvietė“ kartu įsikurti ir LMK Draugiją: „Taip netikėtai įsigijęs erdvesnes patalpas Vilkolakis pakvietė į jas persikelti ir Lietuvių meno kūrėjų draugiją. Juk tai buvo giminingos organizacijos, siekusios artimų tikslų, gyvenusios vienodomis nuotaikomis“ (Sutkus 1939: 326). Kaip tos nuotaikos nebūtų vienodos, jei abiejų steigėjai buvo tie patys ir abiem faktiškai vadovavo tas pats Sutkus: oficialiai jis buvo LMK draugijos pirmininko pavaduotojas, bet vadovavo ir jai, nes pirmininkas, Adomas Varnas dar gyveno Vilniuje. „Draugijos valdyba pasiūlymą priėmė, su sąlygomis sutiko ir 1921 m. pavasarį į Vilkolakio būstą persikėlė“ (Sutkus 1939: 327). Tačiau greitai Sutkaus (greičiausiai) įsivaizduojamos nuotaikos pasikeitė ir 1922 metų pabaigoje abu, „Vilkolakis“ ir Draugija (jos Plastikos sekcijos pirmininko Vienožinskio asmenyje), susipyko dėl tų pačių patalpų.

         Iš pradžių Draugijos veikla buvo greita ir vaisinga: įsteigtos Dramos ir Operos „vaidyklos“, surengta Čiurlionio darbų paroda ir parengtas M. K. Čiurlionio galerijos įstatymas. Vienožinskio Piešimo kursai, o vėliau Meno mokykla taip pat siejama su Draugija. Visa tai 1921 metais. Ir visa tai tame pačiame name Maironio gatvėje. Didžiokas (abiejų steigėjas) vėliau rašė: „Dviejų aukštų namely, Maironio gatvėje, kurį dabar užima Konservatorija, nuo ryto iki vakaro buvo posėdžiaujama ir darbas kunkuliavo. Visi meno klausimai buvo visų bendrai svarstomi, visų kantriai buvo klausoma režisierių dogmatinių ginčų, muzikų fantazijų ir poetų elegijų“. (Didžiokas 1990: 192). Vėliau draugija „išsiskirstė sekcijomis: plastikų, rašytojų, muzikų ir teatralų. (...) Veikiausia ir darbščiausia buvo plastikų sekcija. Kitos sekcijos arba tik iš vardo gyvavo, arba į draugijos gyvenimą žiūrėjo platoniškai“ (Didžiokas 1990: 192). 

        Tame pačiame name stovėjo sukrauti iš Maskvos parvežti Čiurlionio paveikslai, skirti popieriuje jau įteisintai Čiurlionio galerijai, ar kažkam dar didingesniam, kas Vienožinskio svajonėse iškildavo kaip „Meno rūmai“. Šis rašo, kad tai „Vilkolakio“ intrigos atėmė patalpas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos (Vienožinskis 1970: 70). Čiurlionio darbai ir kiti numatomų „Meno rūmų“ eksponatai (daugiausiai, etnografiniai) „ir toliau buvo laikomi draugijos bute, atskirame uždarytame kambary, kolei Švietimo ministerija užleido savo rūmuose tris kambarius“ (Vienožinskis 1970: 71) (Prieš atsidurdami Maironio gatvėje, Čiulionio paveikslai spėjo pabūti Užsienio reikalų ministerijos „sandėliuose“, o kas dėl Švietimo ministerijos, tai ji niekad nuosavų „rūmų“ neturėjo). Vienožinskio požiūriu, kambarys, „būdamas paveikslų sandėlis, buvo pilnai tinkamas“ (Vienožinskis 1970: 36). Kažkokiu būdu konfliktas dėl patalpų buvo susietas su šiuo „sandėliu“. 1927 metų vasarą Galaunė straipsnyje „Čiurlionio galerijos vargai“ rašė kad, kaip „Vilkolakis“ „pagrobė“ Lietuvių meno kūrėjų draugijos „būstą“, Čiurlionio kūriniai „tiesiog barbariškai buvo mėtomi iš vieno kampo į kitą“ (Galaunė 1970: 245). Anot jo, tai vyko jau 1922 metais. „Tiktai 1923 m. rudeniop tuometinio galerijos direktoriaus K. Sklėriaus dėka šis galerijos turtas buvo surankiotas ir pergabentas į du Švietimo ministerijos rūmų kambarius“ (Galaunė 1970: 245). 

        Nėra aišku ir kada tiksliai patalpas bandė užimti Vienožinskis, tam organizavęs savo Piešimų kursų studentus, tarp kurių buvęs Rimtas Kalpokas (rodos, su malonumu minįs visus Vienožinskio „nelegalias“ akcijas, kuriose jam teko dalyvauti) prisimena pastatą buvus „nenaudojama“ (ką sunku įsivaizduoti): „Užėmėme ir pradėjome dirbti tuo metu nenaudojamame pastate Maironio gatvėje. Atvykusiai policijai nepavykus mūsų iš ten iškeldinti, valdžia atsiuntė kariuomenės kuopą, kuri šautuvų buožėmis mus iš užimtų patalpų išmetė ir, pasivariusi Laisvės alėja senamiesčio link, iki sankryžos, paliko“ (In Vienožinskis 1970: 318). 

        O štai būsimo Meno mokyklos direktoriaus Igno Šlapelio įvykių versija:

     „Dėl patalpų įvyko didesnis konfliktas su „Vilkolakiu“, kuris tuomet veikė dabartinės muzikos konservatorijos rūmuose. 1921 m. rudenį buvo susitarta su „Vilkolakiu“ įrengti to rūmo vestibiulyje Paišybos kursų kampelį. Antrame aukšte, nuošaliausiame kambaryje, buvo sukrauti M. K. Čiurlionio paveikslai ir tautodailės šiek tiek surankiotų pavyzdžių. Visi taip susikimšę šiaip taip sugyvenome ir veikėme. Tai buvo iki 1922 m. pavasario. (…) 

    Paišybos kursai, gavę smirdančią patalpą Liaudies namuose, (...) troško smarvėje ir kamšatyje. Tuo tarpu LM Kūrėjų draugijos visos sekcijos, išskyrus Plastikų sekciją, buvo apmirę, „Vilkolakis“ kiek pažabotas, buvo praradęs aštrumo ir įdomumo. Tad Paišybos kursų mokytojų – jie sudarė Plastikų sekcijos daugumą – buvo nuspręsta užimti „Vilkolakio“ patalpą (kurios savininkas buvo L. Meno Kūrėjų Dr-ja), kur dabar Muzikos Konservatorija – Čiurlionies galerijai ir Paišybos kursams. Nutarta ir padaryta: paskirtą dieną Paišybos kursų mokiniai savo molbertus nusinešė iš Liaudies namų į „Vilkolakio“ patalpą ir uoliai pradėjo darbą. „Vilkolakio“ vadovybė – A. Sutkus, K. Puida ir V. Bičiūnas šaukdamiesi pagalbos kreipėsi į Policijos vadą Januškevičių. Tas parėdė Paišybos kursus išmesti. Vieną popietę policija apstojo visą namą, kad niekas neišeitų ir neišneštų. Visus ten buvusius mokinius ir mokytojus suėmė ir nuvedė į Policijos nuovadą (29. III. 23 m. Apskr. viršininko padėj. Janušonis). Eidami į nuovadą viduriu gatvės, kaip pridera suimtiesiems, giedojo, kiek balso turėjo, Lietuvos himną, kas visai netinka areštantams. Man šioje iškilmingoje eisenoje neteko dalyvauti: man buvo pavesta parašyti atsišaukimą į visuomenę. Tuo metu, kai buvo kovojama ir kumščiuojamasi Maironio gatvėje, aš su mokiniu Vaškevičiumi skubiai hektografavome Liaudies namuose jaudinantį, verksmingą atsišaukimą daugelyje egzempliorių, kurie buvo išsiuntinėti Seimo nariams, šiaip jau visuomenės veikėjams ir įvairioms įstaigoms. Buvo skųstasi Prokuratūrai, bet be pasėkų. Policijos nuovadoje visi eisenos dalyviai buvo surašyti ir paleisti. Buvo kalbama apie teismą, bausmes ir t.t., bet buvo apsieita be tų visų baisenybių, nors ne be tam tikrų pasekmių. „Vilkolakio“ patalpos kurį laiką policijos saugomos, kad neįsibrautų įnamiai“ (Šlapelis 2011: 7). 

        Tad tuo kartu „Vilkolakis“ laimėjo. 

        Kitaip įvykius aiškina Sutkus. Anot jo, konfliktas, privedęs prie to, kad „Vilkolaikis“ prarado patalpas ir galiausiai liovėsi egzistavęs, ne tik buvo išprovokuotas LMK draugijos, bet ir buvo tiesiogiai susietas su pastato nuosavybės teisių neaiškumu ir vienų ar kitų menininkų „grupuočių“ buvimo jame teisėtumo pagrindimu. „Namas, kuriame naujai įsikurdino Vilkolakis, dar iš carinių laikų priklausė „Kauno srities bajorų sąjungai“, tad namas turėjo priklausyti Kauno savivaldybei; tačiau iš tikrųjų jo priklausomybė buvo neaiški, ir jame įsikūrusios įstaigos neturėjo nuomos sutarčių, nes nežinojo tiksliai, iš ko turi nuomotis patalpas“ (Sutkus 1969: 328). 

        Nesutarimai tarp Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės dėl teisių į nekilnojamą turtą Kauno mieste anuomet sukėlė nė vieną konfliktą (vienas tokių buvo kilęs ir dėl Meno mokyklos statybos). „Vilkolakis“ pasirinko kliautis savivaldybe: 1921 metais gavo laikiną, o 1922 metais – nuolatinę nuomos sutartį su savivaldybe. „Vilkolakis galėjo išsinuomoti visą antrą aukštą ir tris kambarius pirmame aukšte. Būstas susidėjo iš nedidelės 238 vietų saliukės, kelių kambarių ir kitų pagalbinių patalpėlių. Likusioje pirmojo aukšto dalyje, susidedančioje iš aštuonių kambarių, tuo metu buvo įsikūrusi J. Naujalio išlaikoma muzikos mokykla“ (Sutkus 1969: 328). Tai, kad 1922 metais „Vilkolakis“ ir LMK draugija dar taikiai sugyveno, liudija pranešimai apie šiame name Maironio gatvėje įvykusią Marko Chagallo parodą. Chagallas vyko iš Maskvos į Berlyną per Kauną ir su savimi vežasi daugiau kaip 60 tapybos ir grafikos darbų (Lietuvos pasiuntinio Sovietų Rusijoje Jurgio Baltrušaičio dėka). Parodos organizavimo nuopelnas tenka LMK draugijai, Vienožinskis pasakė sveikinimo kalbą. Kalbėjo ir Kauno žydų bendruomenės atstovai. Pastato salė, kurioje Chagallas pirmą kartą pristatė savo autobiografiją „Mano gyvenimas“ ir skaitė jo ištraukas (suprantama, rusiškai), visur vadinama „Vilkolakio“ salė. 1922 metų gegužės 25 d. oficioze Lietuva buvo išspausdinta Vytauto Bičiūno recenzija. Bičiūnui paroda nepatiko. Chagallą jis išvadino žmogumi, neturinčiu „ne tik fantazijos lakumo, bet ir minties originalumo“ (Cit. Mulevičiūtė 2001: 91).

     Pasak Sutkaus, po kiek laiko kilo idėja „teises į patalpą perleisti Lietuvos meno kūrėjų draugijai – vyresniam broliui, kaip anuomet vilkolakininkai tą draugiją vadino“ (Sutkus 1969: 328). Kitaip tariant, „Vilkolaikis“ ne tik pasikvietė LMK draugiją „kartu gyventi“, bet ir geranoriškai užleido jai nuomos teisę. Anot Sutkaus, Draugija pažadėjo patalpas sutvarkyti, bet to nepadarė, o vietoj to „Draugijos suorganizuotųjų meno įstaigų – operos, baleto ir dramos teatrų, piešimo kursų, muzikos mokyklos – darbuotojai paprašė Švietimo ministeriją suvalstybinti jų įstaigas“ (Sutkus 1939: 329), ką ta ir padarė. Kitaip tariant, būdama ne tik netvarkinga, bet ir klastinga „kambariokė“, Draugija siekė visiškai perimti patalpas, pasinaudojusi dviejų „šeimininkų“ nesutarimu. Beje, dėl Draugijos „netvarkingumo“ kilo rimtų abejonių. Minimą „saliukę“ (iš tikrųjų, tiems laikams visai nemažą salę), rodos, rimtai „sutvarkė“ pats Dubeneckis (didelę painiavą šiuo klausimu sukėlė Preišegalavičienė (Preišegalavičienė 2016: 46), ją išpainioti reikalingas papildomas darbas). 

Antano Ingelevičiaus nuotraukoje "Vilkolakininkai geria" 1923 metų vasario mėn. afiša: „Nesuvalstybinta Baidykla Vilkolakis“. 

    Supriešinti pastato „šeimininkus“ pavyko. Jau 1924 (o gal tik 1925?) „Švietimo ministerija iškėlė miesto savivaldybei teisminę bylą dėl namo priklausomybės“ (Sutkus 1939: 338). Vyriausias Tribunolas pastatą pripažino valstybės nuosavybe ir perdavė Švietimo ministerijai, o ši paskyrė jį Muzikos mokyklai (kaip atskirai valstybinei įstaigai, kitaip tariant, patalpas prarado visi). 1933 metais mokykla gavo konservatorijos statusą ir, nepavykus pasistatyti naujų rūmų, šiame name veikė iki 1949 metų, kai buvo iškelta į Vilnių (ir tapo Vilniaus konservatorija). Ir nors vėliau čia veikė (ir interjerą sunaikino) Valstybinis transporto darbuotojų mokymo centras, o, atkūrus Nepriklausomybę, verslo centras, namas iki šiol vadinamas Konservatorijos rūmais. 

Dar ne Konservatorija

        1925 metais „Vilkolakis“ prarado patalpas ir užsidarė. Tiesa, Sutkus mini, kad 1925 metais, „Vilkolakiui“ užsidarius, į jį kreipėsi kino teatro „Olimpija“ Laisvės alėjoje savininkas Bakas, girdėjęs, kad jo patalpas gali atimti ir jas atiduoti „Vilkolakiui“ (prielaida, o gal tik pretekstas buvo absurdiškas, nes Olimpijos“ nuomojama salė buvo privati, ir sunku būtų įsivaizduoti, kad ji galėjusi būti sekvestruota nevalstybinės meno įstaigos naudai) tad pasiūlė vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, netgi pasistatyti jam naujus rūmus Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių sankirtoje; bet Sutkus atmetė pasiūlymą, kaip teatro nevertų „spekuliantų“. (Sutkus 1969: 343-344). Ir liko Sutkus be teatro ir be valdžios (miesto ar valstybės) paramos. Neilgam. Ir jį ir jo (abiejų teatrų) aktorius priėmė Valstybės teatras, kurio direktoriumi jis tapo 1926 metais (nors juo išbuvo, ne be skandalų, tik dviejus metus).

         Dar 1923 metais (?) tą patį Maironio gatvės adresą (tada Maironio g. 3) savo reklamoje pradėjo skelbti paslaptingas Šv. Luko cechas. Jį sudarė Bičiūnas, Levinsonas-Benari ir Vilius Jomantas. Specializacija – bažnyčių dekoravimas. Apie cecho veiklą žinių nėra, susidarė įspūdis, kad realiai dirbo tik Bičiūnas, savo vardu. Levinsonas-Benari 1923 metais išvyko į Berlyną, o vėliau – į Paryžių. Žinoma, kad 1927 metais Utenos bažnyčios klebonas Jonas Asminavaičius ieškojo Šv. Luko cecho, norėdamas dekoruoti savo bažnyčią (Jankevičiūtė 2003: 256) ir kad 1928 metais prie cecho prisijungė Adolfas Valeška (o gal ir kiti), kuris tikrai dirbo šioje srityje Kaune, o vėliau tapo Bažnytinio meno muziejaus direktoriumi. 

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 

Bičiūnas, Vytautas. Kaunas 1030-1930. Kaunas: Naujasis lankas. 1999. 

Bukauskaitė, Evelina. „Lietuvos žydų dailininko Juozapo Levinsono-Benari veikla tarpukariu“ // Menotyra (2012) T. 19. Nr. 1. P. 47-61.

Didžiokas. Vladas. „Dvidešimt plastinio meno metų“ // Lietuva 1918-1938. (Kaunas: Spaudos fondas, 1938) Fotografuotas leidinys Kaunas: Šviesa, 1990. P. 189-210. 

Didžiokienė, Barbora. Mažosios dailininkės prisiminimai. II. Vertė Ona Mickevičiūtė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015. 

Galaunė, Paulius. Dailės ir kultūros baruose. Vilnius: Vaga, 1970.

Mulevičiūtė, Jolita. Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001. 

Preišegalavičienė, Lina. Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940. Kaunas: Vox altera, 2016. Preišegalavičienė, Lina. Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888-1932. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018. 

Sruoga, Balys. „Mūsų teatro raida“ // Kaunas 1918-1938. Kaunas: Šviesa, 1990. P. 211-236. 

Sruogienė, Vanda (Sud.) Balys Sruoga mūsų prisiminimuose. Vilnius: Regnum. 1996. 

Sutkus, Antanas. Vilkolakio teatras. Vilnius: Vaga, 1969. 

Šlapelis, Ignas. Autobiografija // Kupiškės. 2011 Nr. 9. 

Trumpa, Vincas. Apie žmones ir laiką. Vilnius: Baltos lankos, 2001. 

Urbšienė-Mašiotaitė, Marija. Prisiminimai. Vilnius: Džiugas, 1996a. 

Vienožinskis, Justinas. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sud. Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970. 

Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988. 

Žmuidzinavaičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: „Galdiko namelis“ (Savanorių pr. 81)

2019 metai

Nedidelis „sodybinio“ tipo XIX amžiaus pabaigoje statytas mūrinis namas, kurio griuvėsiai dar riogso už tvoros Savanorių prospekte tarp A. Mackevičiaus ir Aviečių gatvių, tarpukariu priklausė dailininkui Adomui Galdikui, tad meiliai vadinamas „Galdiko namelis“.

1894 metais šį sklypą prie Sankt Peterburgo plento (taip anuomet vadinosi Savanorių prospektas) nusipirko Vincas ir Marija Satkevičiai. Jie čia pasistatė du namus: vieną mūrinį, gyvenamą, septynių kambarių „dvarelį“; kitą – medinį, skirtą krautuvei ir kepyklai. Iki mūsų dienų išliko (jei taip galima pasakyti) tik mūrinis namas.

Namas puošnus: trys centriniai langai arkiniai, apjuosti archivoltais, vainikuoti trikampiu karnizu – čia buvo svetainė; kiti langai stačiakampiai su dantytais sandrikais ir dekoratyvinėmis įdubomis apačioje. Rytiniame namo gale buvo įėjimo prieangis. 1923 metais namą paveldėjo Satkevičių sūnūs, o 1927-1944 metais jis buvo Adomo ir Magdalenos Galdikų nuosavybė. Dailininkas Adomas Galdikas (1893-1969) dėstė Kauno Meno mokykloje, o jo žmona Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891-1979) buvo iškili katalikų veikėja – pedagogė ir politikė: Lietuvių katalikų moterų draugijos pirmininkė, Steigiamojo Seimo, Pirmojo, Antrojo seimų narė ir Trečiojo Seimo vicepirmininkė, Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių mokytojų seminarijos direktorė. Abu pasitraukė į Vakarus 1944 metais, o jų namas liko be šeimininkų.

Rašytojas ir žurnalistas Pulgis Andriušis taip atsimena savo apsilankymą pas Galdikus: „Nueinu į baltą mūrinuką su kolonomis Savanorių prospekto ir Italijos gatvės [taip anuomet vadinosi A. Mackevičiaus gatvė] kampe. Nepaprasta švara, užuolaidų užuolaidos, lyg tik ką iš skalbyklos, sienose litografijos, prie adverijų [durų staktų] statulos“. Nepaprastai tvarkingi šeimininkai net neleisdavo svečiams rūkyti namo viduje[1]. Tikriausiai, prieangis (kurio dabar nebėra, liko tik trikampio stogelio žymė sienoje) buvo papuoštas kolonomis. O minimos litografijos ir statulos priklausė turtingai namuose laikomai meno ir liaudies dirbinių kolekcijai.

2017 metai

Žurnalistė, Lietuvių katalikų moterų draugijos veikėja Ona Gaigalaitė-Beleckienė, buvusi dažna viešnia Galdikų šeimoje (šiuose namuose 1930 metais Galdikienė netgi iškėlė jų su Povilu Beleckiu vėstuves), prisimena, kad Galdikų namuose „puikavosi daugybė įvairių paveikslų, skulptūrų, liaudies meno ir keramikos dirbinių. Ypač daug Galdikai turėjo smūtkelių, rūpintojėlių, koplytėlių, Šv. Jurgių ir Marijų. Būdavo, įeini į vieną ar kitą kambarį, ir nežinai, kur esi – namuose ar muziejaus salėje. Meniški buvo ir kambarių baldai, su meile padaryti žinomo baldžiaus Prapuolėnio“[2]. Pirmą kartą jai apsilankius, „vienaaukštis namelis atrodė apšepęs ir neišvaizdus, tik prie durų puikavosi naujų baltų lentų sukalti laipteliai. (...) Įžengus į jų butą, pasijutau atėjusi į muziejų ar į meno galeriją, baldų nemačiau, tik meno kūrinius: skulptūras, drobes, inkrustuotus perlamutru ar gintaru rašomąjį stalą, spinteles, tarytum čia buvo susirinkę kunigaikščio Oginskio dvaro likučiai ir subėgę visos Žemaitijos dievukai: rūpintojėliai, šventieji Jurgiai ir Mykolai archangelai“[3].

Adomo Galdiko paveikslas, 1927 metai

Už namo buvo sodas, kuriame taip pat buvo pristatyta koplytėlių, skulptūrėlių, akmenų ir kryžių. Baisiai ilgas (net 24 su puse metrų), iš visų pusių „aplipęs“ prieangiais („gonkomis“) senas medinis namas stovėjo šalia, galu į Savanorių prospektą; jo dalis buvo išsikišusi į Aviečių gatvę. Čia gyveno nuomininkai (tad, kai sakoma, kad toks ir toks gyveno pas Galdikus, nėra visiškai aišku, kokiame būtent name buvo gyvenama). 1931 metais savininkai net du kartus (gegužę ir birželį) prašė leidimo uždengti skarda seno namo stogą. Namas esą yra „visai geras“, „išnuomotas trims metams ir gyventojai reiškia nepasitenkinimą, nes lietus perlija lubas“. Tačiau, nors namo stovis buvo pripažintas „patenkinamu“, stogo remontuoti neleido: pirmą kartą dėlto, kad namas yra „mūro kvartale“ (kur gi, Aviečių gatvėje) ir dar...per ilgas; antras atsakymas konkretesnis: „trobesys neturi reikalaujamo atstumo nuo mūro trobesio ir dalinai išsikišęs į Aviečių gatvę“[4]. Susirašinėjimas rodo, kad Galdikai rūpinosi valda, iš kurios turėjo ir pajamų, ir, beje, kepykla šiame name veikė.

Vienu metu pas Galdikus gyveno kompozitorius, Kauno konservatorijos dėstytojas Jonas Bendorius (1889-1954). 1927-1930 metais čia pat gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, pas kurį lankydavosi Stasys Šalkauskis su žmona Julija[5].

Gaigalaitė-Beleckienė prisimena: „Per įvairias šventes pas juos rinkdavosi senimas ir jaunimas, visada stalas paruoštas vaišėms ar kukliai arbatai. Čia sutikdavau dailininkus – Vienožinskį, Rumšą, Kalpoką, Šileika, Dubeneckius, vyrą ir žmoną, Šimonį, Šlapelį, Truikį. Prapuolenį, Tamošaitį, Kairiūkštytę-Jacinienę ir kt.“ O Vienožinskis, esą juokais vadindavo Galdikienę „latrų menininkų šventoji madona“[6].

1956 metais, Gaigalaitei-Beleckienei grįžus iš tremties, ją apsilankęs Jonas Prapuolenis, „kadaise buvęs beveik kasdieninis svečias Galdikų namuose, (...) prašė, nežinau savo vardu ar kieno įprašytas, ar įgaliotas, kad rašyčiau Galdikams, jog grįžtų į Lietuvą su visu savo namo turtu. Jų daiktai, kurie pas jį – gražūs meniški baldai su gintaro inkrustacijomis bus grąžinti jiems“. Beleckienė parašė. Galdikienė į tai atsakė laišku, „pilnu skausmingo kartėlio“: „Pasakyk tiems, kurie nori, kad grįžtume, tegu surenka tą, ką mes palikome pasitraukdami...ką begėdiškai išgraibstė“.[7] 1929 metais pagaminti baldai išliko ir šiandien priklauso Prapuolienių šeimai.

2017 metai

Nuo 1989 metų „Galdikų namelis“ stovi apleistas. 1998 metais buvo bandymų jį gaivinti tuometinio Kauno Dailės instituto iniciatyva, bet viskas baigėsi niekuo. Norėta įsteigti jame Adomo Galdiko tapybos muziejų. 2001 metais namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 2011 metais vis dar (jau) Vilniaus dailės akademijai priklausęs namas degė (niekas negalėtų paneigti, kad nebuvo padegtas), po gaisro apie jo apverktiną būklę buvo daug rašyta spaudoje. Visą tą laiką buvo tikimasi jį parduoti. 2012 metais žurnalistės klausimų prispirtas VDA Kauno Dailės fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis tvirtino, jog namas nėra toks jau ir vertingas, kaip manoma. Anot jo, „Amžiną atilsį A. Galdikas šiame name yra praleidęs tik kelerius metus. Kai jis jį įsigijo, jis jau buvo avarinės būklės. Nuo to meto namas ir vargsta“[8]. Toks vargano būsto apibūdinimas akivaizdžiai prieštarauja nepaprastai namo švarai ir tvarkai, bei muziejaus atmosferai, aprašomai tarpukario Galdikų sviečių, o ir name, šeimos turėtame 17 metų, vargu ar per tą laiką šeimininkai praleido „tik kelerius metus“. Kaip ten bebūtų, nuo 2012 metų apie tolesnį namelio likimą nieko negirdėti.

O juk „Galdiko namelio“ likimas galėjo ir kitaip susiklostyti: jis galėjo atitekti 1989 metais prie Lietuvos Kultūros fondo įkurtai Montessori draugijai. Sumanymas kilo iš pranciškonių vienuolyno, kurio steigėja, Adomo Galdiko sesuo Ona Galdikaitė, buvo teisėta namo paveldėtoja. Namelis būtų buvęs restauruotas (kas be ko, ir rekonstruotas) ir jame būtų įkurtas Montessori pedagogikos centras. Labai seni laikai, kurių šiandien jau niekas neatsimena – pati Lietuvos Atgimimo pradžia.

Teko matyti dar gyvą Oną Galdikaitę – Vynmedžio Šakelę (toks buvo jos literatūrinis vardas) – motiną Augustiną (toks buvo jos vienuoliškas vardas). Senutė gyveno vienuolėms priklausančio Kapsų g. 108 namelio mansardoje, globojama sesers Benvenutos (Ados Urbonaitės).

Tarpukariu Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacija turėjo Žemaičių gatvėje vienuolyną (dabar Žemaičių g. 85), o, šalia – Montessori vaikų darželį (dabar Pažangos g. 5). Vienuolyno ir vaikų darželio gražinimu seserys pradėjo rūpintis daug anksčiau, nei prasidėjo Atgimimas, – vos papūtus laisvės vėjams, gal tik tokioms jautrioms optimistėms, kaip sesuo Ada, juntamiems. Tiesa, užtruko ilgai: 2000 metais seserys dar „sėdėjo ant lagaminų“ (tiksliau, ant knygų ryšulių), laukdamos, kada galės kraustytis į savo vienuolyną; o buvęs vaikų darželio namas joms taip ir nebuvo grąžintas.

Buvusio vienuolyno patalpose tarybų valdžios įkurdintas Pedagogikos muziejus su Montessori pedagogais išeivijoje ryšius užmezgė jau 1985 metais. O su Amerikoje gyvenusia garsia tarpukario pedagoge Domicele Petrutyte susirašinėti pradėjo pati Galdikaitė ir sesuo Ada. Toks jau buvo tų paskutinių imperijos metų paradoksas, kad patalpas užėmusi „valdiška“ įstaiga ir teisėti tų patalpų savininkai dirbo kartu.

Domicele Petrutyte prieškario Lietuvoje dirbo tiek pranciškonių, tiek Trakų gatvėje buvusiame Marijos Varnienės Montessori vaikų darželyje. Iš tikrųjų, ji netgi buvo įstojusi į pranciškonių kongregaciją ir būtent Ona Gaidikaitė, sumaniusi įsteigti prie vienuolyno vaikų darželį, kadaise pasiuntė postulantę Petrutytę į M. Montessori kursus Italijoje. (Beje, dviejų dailininkų Adomų – Galdiko ir Varno šeimos susietos per vaikų darželius, kurių vieną – vieno dailininko sesuo, kitą – kito dailininko žmona buvo įkūrusios.) 1987 metais Petrutytė pradėjo lankytis Lietuvoje, o 1989 metais gimė sumanymas Motinos Augustinos brolio name įkurdinti Montessori kursus, o pastogėje įrengti butą, kuriame galėtų apsigyventi Petrutytė, norėjusi visam laikui grįžti į Lietuvą. Namo rekonstrukcijos projektą parengė architektė Diana Pikšrienė. Planas nebuvo įgyvendintas, anot architektės, „dėl namo nuosavybės teisės dokumentų sutvarkymo ir kitų trukdžių“[9].

Ona Galdikaitė mirė 1990 metais, būdama 91-rių, likus mėnesiui iki Nepriklausomybės atkūrimo. Bet kongregacijos seserys dar ilgai nenuleido rankų, norėdamos gauti „Galdiko namelį“. Kultūros vertybių apsaugos departamentas (rodos, taip buvo vadinama atitinkama įstaiga) pateiktam rekonstrukcijos projektui neprieštaravo, o Kultūros ministerija netgi žadėjo finansinę paramą. Jei tai reiškia, kad tuo metu namas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, įvykių chronologija tampa nebeaiški. Ką gi, jau turėjome priprasti prie tokių laiko paradoksų, kai kai kurie dalykai vyksta labai ilgai (metų metais irsta nežinia kam priklausantys pastatai), o kiti stebėtinai greitai (parduota-nugriauta-pastatyta).

Ada Urbonaitė mirė 2009 metais, būdama 88-rių metų amžiaus. Domicelė Petrutytė mirė Čikagoje 2010 metais, būdama 97-rių.

---

[1] Pulgis Andriušis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992. P. 94.

[2]Ona Gaigalaitė-Beleckienė. „Kvietęs mus į spalvų odiseją. Iš atsiminimų apie Adomą Galdiką“ // Fontanas. Žaliakalnio kultūros almanachas. 2009. Nr. 1. P. 86-89. P. 89.

[3] Ona Gaigalaitė-Beleckienė. Neužmirštami metai. Kaunas: Naujasis lankas, 2004. P. 92.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 6893.

[5] Julija Šalkauskienė. Į idealų aukštumas. Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 1998. P. 79. Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė rašė: „1927 metais Putinas persikėlė į Adomo Galdiko namus Savanorių prospekte, vėliau iš čia persikraustė į Aukštaičių gatvę. (...) Nuo 1931 m. rudens (kol Putinas buvo Prancūzijoje) gyvenau su jo seserim Magdute tame bute“ (In Donata Mitaitė (sud.). Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius: Vaga, 1992. P. 198).

[6] Ibid. P. 93

[7] Ibid. P. 101.

[8] Vereta Rupeikaitė. „Naujo šeimininko A. Galdiko namas lauks su laikinu stogu“ // Kauno diena. 2012-03-02.

[9] Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė ir Gražina Trimakaitė (Sud.) Sesuo Ada. Pašaukta ginti Tautos sielą. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2010. P. 100.

Kaunas nykstantis ir išnykęs:

Kazio Pociaus namas (buvęs „Lozanos“ viešbutis,

Vytauto pr. 2 / M. K. Čiurlionio g. 21)

2016 metai

Išėjusius iš Kauno geležinkelio stoties iš dešinės pasitinka buvusio „Lozanos“ viešbučio pastatas, kurio suapvalintas kampas su laiptuotu atiku žymi Vytauto prospekto pradžią. Nedidelis modernistinių formų namas atrodo kiek „provincialus“ (kaip, po teisybei, ir visas Vytauto prospektas), „miesto vartams“ per kuklus, nors, be abejo, šiam garbingam vaidmeniui tinkantis labiau nei priešais stovintis jo „brolis“. Abu namai buvo statomi tuo pat metu, 1930-aisiais, kai Laikinoji sostinė šventė Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus, kiek įmanydama stiebėsi, augdama ir išaugdama į „tikrą“ – „modernišką“ ir modernistinę – europinę sostinę.

Iki tol sklypas priklausė vokiečiui Edvardui Pešlatui (pasirašydavo „Peshlat“)[1]. Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje jau 1914 metais stovėjo nedidelis medinis namas; kiek toliau, galu į Čiurlionio gatvę – dar vienas, didesnis, užėmęs kažkiek gatvės ploto (1926 metų vasarą buvo surašytas policijos raportas, kad Pešlatas „nepašalino iškišulio trobos Čiurlionies gatvės teritorijoje“ (KRVA F. 218, ap. 2, b. 9624). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą.

Tiesa, 1923 metų gegužės 8 d. architektas Eduardas Pejeris prašė leidimo Pešlato restorano statybai šiame kampe. Projektuojamame dviejų aukštų mūriniame name buvo suplanuotas ne tik restoranas pirmame aukšte, bet ir viešbučio kambariai antrame. Namas turėjo būti gražus: platūs, rustais išryškinto pirmo aukšto langai buvo arkiniai, antrame aukšte – paprastos stačiakampės formos. Į Vytauto prospektą žiūrėjo simetriškas pagrindinis fasadas su arkiniu portalu centre, pro kurį buvo įėjimas į restoraną ir viešbutį. Virš portalo buvo balkonas, virš jo – numatomas įstaigos pavadinimas ir pusapvalus frontonas su špiliu. Šalia įėjimo buvo numatytos dvi krautuvės. Čiurlionio gatvės fasado kraštuose buvo po balkoną ir frontonėliai su dekoratyvinėmis vazomis virš jų. Statybos leidimas buvo duotas gegužės 25 d. (F. 218, ap. 1, b. 85).

1925 metų vasario 26 d. Amerikos Žibalo Prekybos bendrovei (tiksliau, Vokietijos-Amerikos, nes jos firminiai blankai buvo parašyti tik vokiečių kalba, o „kilusi“ ji buvo iš Memelio, t.y. Klaipėdos) buvo leista Pešlato kieme pasistatyti benzino kolonėlę, ką ji ir padarė, tiesiog vidury kiemo, benzino „išdavimui kasdieną augančiam automobilistų skaičiui“  (Ibid). Reikia suprasti, kad automobilistai benzino užsukdavo į šį kiemą. Situacijos plane pavaizduotas kampinis namas vis dar medinis, tad galima numanyti, kad gražus Peyerio mūrinukas, skirtas restoranui ir viešbučiui, taip ir nebuvo pastatytas (tik architekto pavardė įėjo į šio sklypo istoriją). Gali būti, kad maitinimo ir apgyvendinimo įstaigą „šveicarišku“ „Locarno“ pavadinimu Pešlatas laikė dar sename mediniame name.

1928 metų rudenį priešais savo kampinį namą, prie Čiurlionio gatvės šaligatvio Pešlatas pasistatė medinį kioską. Kioskai tais laikais buvo statomi gražūs, puošti frontonėliais, piliastrais, drožinėtomis detalėmis. Šį kioskelį taip pat suprojektavo architektas Eduardas Peyeris[2]. Už poros namų toje pačioje gatvėje stovėjo dar vienas, dar puošnesnis kioskas, kuriame prekiauta „limonadu, vaisiais, papirosais, laikraščiais ir t.t.“[3]. Vėliau, priešais jau naują namą iš Vytauto prospekto pusės atsirado „spintelė“ „laikraščiams, papirosams ir kt. mažmožiams pardavinėti“, kurią iki 1940 metų laikė Vincas Obolevičius, gyvenęs kitoje prospekto pusėje, Romo name[4]. Priešais geležinkelio stotį buvo gera prekybos vieta, kur netrūko atvykstančių ir išvykstančių, išlydinčių ir pasitinkančių pirkėjų. O stoties turgaus tada nebuvo.Užtat priešais stotį galima buvo išsikvieti taksį: 1930 metais prie benzino kolonėlės, kurios pavadinimas jau buvo „Dapolin-Baby“, buvo įrengta "„Taxi“ automobiliams iššaukti vieta“ su telefonu.

2016 metai

1930 metais sklypą nusipirko vienas iš brolių „amerikiečių“ Kazimieras (Kazys) Pocius. Balandį jis prašo leidimo Vytauto prospekto ir Čiurlionio gatvės sankirtoje statyti trijų aukštų namą. Projekto autorius – inžinierius Aleksandras Gordevičius. Tais pačiais metais pastatytas namas buvo mažesnis nei dabar: suapvalintu kampu sujungti jo sparnai buvo bemaž vienodo ilgio, Čiurlionio gatvės korpusas tik vienu langu ilgesnis; kieme ties jų sujungimu buvo laiptai. Antras sklype stovėjęs medinis namas, tikriausiai, buvo paliktas, nes apie būtinybę jį nugriauti kalbama tik per 1938 metų statybą[5].

1936 metai.

Į akis krenta tamsus fasado tinkas su baltai išryškintomis karnizų juostomis bei iškabomis.

Iš Amerikos atvykę broliai Kazys ir Stasys Pociai turėjo Kaune plačius verslo užmojus. Jų statyti, parduoti ar išnuomoti namai įėjo į miesto istoriją: vienas brolių turėjo du viešbučius, antras –kino teatrą.

Kazys Pocius 1928 metais pasistatė Laisvės alėjoje net du namus vieną priešais kitą. Pagal 1927 metais to paties inžinieriaus Gordevičiaus sukurtą projektą buvo pastatytas trijų aukštų namas Nr. 23, kurio antrą aukštą Pocius iš karto išnuomavo Radiofonui, o patį namą pardavė gydytojui Efimui Paulauskui. Priešais iškilo keturių aukštų namas Nr. 32, kuriame įsikūrė viešbutis „Roma“ bei apsigyveno pats savininkas[6]. Panašu, kad tai irgi buvo Gordevičiaus darbas: du putti su girlianda ir kartušu virš įėjimo – jo fantazijai būdinga puošmena. Šiandien namą užima Kauno apygardos prokuratūra.

Stasys Pocius 1929-1930 metais praturtino Laisvės alėją (o tuo pačiu ir miestiečių laisvalaikį) dideliu namu Nr. 46 su dekoratyvine vaza ir broma, per kurią buvo patenkama į kieme pastatytą kino teatrą „Forum“, vėliau pavadintą „Laisvė“. Inžinieriaus Karolio Reisono suprojektuotas kino teatro pastatas šiandien apleistas ir parduodamas (jei dar nėra parduotas) nugriovimui. Pats savininkas gyveno Laisvės alėjos name; tiesa, 1938 metais jį galima buvo rasti Žiegždrių dvare (spėju, kad jis galėjo prisidėti prie ten iki 1939 metų vystomos saldainių gamybos).

Broliai Pociai turėjo verslo interesų ir kitoje Vytauto prospekto pusėje. Kaziui Pociui priklausė sklypas netoli Šiaulių gatvės, prie Girstupio upelio, toje vietoje, kur dabar stovi sovietinės statybos daugiabutis. Šalia, prie Šiaulių gatvės (šiandien jau buvusios „Ekspress“ kavinės vietoje), sklypą nusipirko brolis Stasys. Žemė buvo nuomojama: Kazio Pociaus sklype 1937 metais atkakliai buvo bandoma pastatyti garažą: leidimo prašė ir nuomininkas D. Ziskindas ir pats Kazys Pocius, savo gyvenamą adresą nurodęs jau Vytauto pr. 2 name; prašytojai leidimo negavo.

1937 metų pabaigoje Stasys Pocius dokumentuose figūruoja jau ne tik savo vardu, bet ir kaip Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjas, o tai leidžia manyti, kad jo brolis Kazys tais metais pasimirė. 1938 metų vasarį Stasys Pocius prašo leidimo sandėlio statybai jam priklausančiame gretimame sklype prie Šiaulių gatvės, tačiau leidimo taip pat negauna. Rodos, miesto valdžia nebuvo linkusi dauginti šioje miesto vietoje tokių „utilitarinių“ statinių, kaip garažai ir sandėliai (juolab, lentiniai), skaičių: į miesto centrą vedantis Vytauto prospektas turėjo būti užstatomas solidžiais, ne mažesniais kaip trijų aukštų namais, atitinkančiais gatvės padėtį. Iš Stasio reikalaujama, kad jis 1939 metais užstatytų prospekto perimetrą „trijų aukštų trobesiais“; galima spėti, kad sklypas (tikriausiai, abu sklypai) buvo neužstatytas. To meto dokumentai rodo abiejų sklypų nuosavybės klausimą buvus ne visai aišku. Kai Stasys buvo anonimiškai įskųstas be leidimo statęs net du lentinius sandėlius (jie buvo skirti kokliais prekiaujančio nuomininko Mato Daugučio prekėms laikyti), Kauno apylinkės teismas nesugebėjo išsiaiškinti, kam iš tikrųjų priklauso sklypas, Stasiui ar jo (jau mirusiam) broliui. Painiava pasinaudojęs kaltinamojo advokatas Liudas Šmulkštys „prašo nutraukti bylą prieš Stasį Pocių, nes turtas ne jo, o Kazio Pociaus“. O „liudininkas Miknevičius parodė: kieno turtas, nežinau, o kad Stasio, tai jam pasakė Daugutis, kuris pats tą sandėlį ir statė. Tas sandėlis koklių yra Daugučio“. Teismas nutarė „bylą nutraukti, nes netinkamam kaltinamajam iškelta“[7]. 1939 metais abu sklypai buvo parduoti.

2016 metai. Čiurlionio gatvės fasadas

2018 metai. Kiemo fasadas.

Bet grįžkime prie mūsų kampinio namo. Naujas trijų aukštų namas šalia anuomet prospekte stovėjusių senų medinukų atrodė „moderniškai“: jo grakštus suapvalinto kampo judesys atkartojamas kiekvieno aukšto tarpaukštinių juostų ir, pasiekęs laiptuotą kampinį atiką, tartum kelis kartus jame apsisuka. Toks juostuotas „bokštelis“ buvo mėgstama Gordevičiaus architektūros detalė.

Viešbutis, pakeitęs pavadinimą į kitą „šveicarišką“ – „Lozana“, gero vardo neturėjo: stoties rajone esantis viešbutis tradiciškai teikė prostitučių paslaugas. Pirmame aukšte buvo įsikūręs populiarus restoranas. Į jį, kaip ir į kitą, geležinkelio stotyje buvusį restoraną, gėrikai atslinkdavo iš miesto centro „pratęsimui“. Unė Babickaitė prisimena, kaip netoli geležinkelio stoties abu su vyru sutiko Balį Sruogą, kurį, jau apygirtą, palydėjo į „Lozaną“ ir ten „pavaišino“[8]. Tiek viešbučio, tiek restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslas atiteko Stasiui Pociui.

Restorane „Lozana“ grojo Jurgio Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras (iš Vilniaus atsikraustę Stupeliai giminiavosi su Hofmekleriais; visi gausios šeimos nariai buvo muzikai). Lankytojų laukė smagios pramoginės programos: „„Lozanoje“ galėjai pasižiūrėti dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir persirenginėjimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas tegu primityvių, bet aštrių Juozo Biržinio kupletų“[9].

Dabartinę savo išvaizdą namas įgijo 1938 metais. Pačioje 1937 metų pabaigoje Kauno miesto savivaldybės Statybos skyrius gavo Kazimiero Pociaus įpėdinių turto globėjo Stanislavo Pociaus prašymą leisti „pristatyti“ prie esamo namo dar vieną trijų aukštų namą Čiurlionio gatvėje. Tai buvo ne visai „namas“ ir netgi ne priestatas: pastatas tiesiog pailgėjo iki sklypo gale esančio įvažiavimo į kiemą, o toje vietoje stovėjęs senas medinis namas buvo nugriautas. Šį kartą projektą parengė ir techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius Grigorijus Gumeniukas. Naujame fasade tęsėsi karnizų ir pirmo aukšto apdailos horizontalės, padidėjo atstumai tarp langų, o centre buvo padaryta „modernistinė“ laiptinės vertikalė. Čia buvo numatyta įrengti vieną butą ir keturis papildomus viešbučio kambarius; pirmame aukšte buvo išgriauta senojo namo sieną restorano salei padidinti.

Nežinomų tarpukario metų nuotrauka. Fasado spalvos pasikeitė: šviesų tinką papildo tamsūs karnizai ir iškabos. Šalia stovi į šaligatvį „išsišokęs“ senas medinis dviejų aukštų namas, kurio numeris buvo 2a (tai rodo, kad kadaise tai buvo vienas sklypas); ten veikė prastos reputacijos viešbutėlis „Rytas“. Ant jo sienos matosi tikriausiai nuo vienaaukščio Pešlato namo ugniasienės likęs pėdsakas, šalia kurio stovi minėta Obolevičiaus „spintelė“. Du vitrininiai langai ir įėjimas namo gale – tai „Paramos“ krautuvė; šalia – žemesnės durys, vedančios į viešbutį; suapvalintame kampe – įėjimas į restoraną, kurio salė su vitrininiais langais išsidėstė palei Čiurlionio gatvę. Aukštas stogas dengtas skarda.

1940 metų pavasarį laikraštyje Lietuvos aidas skelbta visų tuometinių Kauno viešbučių kritika neapėjo ir „Lozanos“. Anot kandaus korespondento atsiliepimo, „Lozana“ tuo „patogi“, kad joje iš koridoriaus tiesiai patenki į išvietę, o viešbučio kambariai susisiekia su privačiais butais[10]. Viename iš tų butų 1941 metų pradžioje gyveno Vladas Juškevičius[11], galimai, bendrasavininkas (1938 metais jis buvo Laisvės alėjos namo su viešbučiu „Roma“ bendrasavininkas).

1944 metai. 

Raudonosios armijos karys-„išvaduotojas“ reguliuoja eismą priešais karo nusiaubtą namą.

Po karo buvo įstatyti nauji langai, kurių dauguma vis dar vietoje. Jų skaidymas buvo žaviai „archaiškas“, su smulkiai dalijamu aukštutiniu tarpsniu, dėl ko susidaro įspūdis, kad ir pats namas statytas anksčiau nei yra iš tikrųjų. Kai kurie langai jau pakeisti plastikiniais su pirminiu, vertikaliu trijų dalių skaidymu.

Tarybiniais laikais du aukštutiniai namo aukštai buvo nutinkuoti šviesiai pilka spalva, o pirmas aukštas – rožine; tarpaukštinės juostos ir karnizų linijos liko beveik neišryškintos. Antrame ir trečiame pastato aukštuose buvo įsikūrusios įstaigos, įstaigėlės. Prisimenu siaurius koridorius ir ankštus kabinetus – buvusius viešbučio kambarius – čia buvo milicijos pasų poskyris, kuriame teko registruotis. Kažkuriame aukšte neseniai dar veikė vairavimo mokykla, Čiurlionio gatvės išplėtime – kirpykla, rūsyje – kailio ir odos siuvykla. „Paramos“ krautuvės vietoje nuo neatmenamų laikų buvo kukli, keliautojams skirta užkandinė. Buvusiame restorane, palei M. K. Čiurlionio gatvę, neseniai veikė vaistinė, į kurią, kaip kadaise į restoraną, buvo patenkama tiesiai per pagrindinį įėjimą apvaliame kampe; šiandien jos vietą užima kažkoks ofisas.

2018 metai. Įėjimo į viešbutį koridorius.

2018 metai. Laiptai į rūsį.

2017 metų vasarą buvo paskelbta apie namo pardavimą. Jei būčiau milijonierė, būtinai jį nusipirkčiau ir vėl įrengčiau jame tikrą „stotinį“ viešbutį. 2019 metais užkandinė užsidarė, jos įėjimas buvo perdarytas, kas byloja apie verslininkų ketinimus ir toliau vykdyti veiklą name, kurio viršutiniai aukštai atrodo visiškai apleisti.

---

[1] Tokia pavardė sutinkama Sovietų Sąjungos dokumentuose. Tarp 1938 metais represuotųjų matome Pešlatą Vladimirą Augustovičių, tautybė – vokietis, gimimo vieta – Lietuva, Kauno rajonas.

[2] KRVA F. 218, ap. 2, b. 662.

[3] KRVA F. 218, ap. 2, b. 667.

[4] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9638.

[5] KRVA F. 218, ap. 2, B. 669.

[6] KRVA F. 218, ap. 2, b. 3906.

[7] KRVA F. 218, ap. 2, b. 9671. Kauno apylinkės teismo protokolas 1938 metų rugsėjo 30 d.

[8] Pirmą kartą paskelbta: „Apie Balį Sruogą“ Kultūros barai 1990 Nr. 3. P. 56-64; vėliau: Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Sud. Reda Pabarčienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997. P. 89.

[9] Alvydas Jancevičius. „Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje“ // Voruta. 2016-12-31.

[10] Lietuvos aidas 1940-03-26.

[11] KRVA F. 218, ap. 2, b. 669.