Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kauko laiptai

Kauko laiptų magija, tylus jų baseinų liūdesys, jų granitinių plokščių kantrybė – tai, kas ką tik buvo neatsiejama Kauno savasties dalis, staiga tapo tik skausmingu prisiminimu. O juk, rodos, nieko joms netrūko, na, gal kiek priežiūros, – čia pataisyti, čia pakeisti, gal vasarą fontaną paleisti (juk prieš du metus jis dar veikė), gal pripilti baseiną vandens, kad Zalenso undinėlė pralinksmėtų, kartu su aplinkiniais vaikais vandeniu pasidžiaugtų, – na taip, baisiai daug pastangų, juk baseiną reikia ir išvalyti, ir vanduo šiais laikais kiek kainuoja, o ir tuos suoliukus nesusipratę jauni miestiečiai visur suniokoja, neapsimoka ir statyti. O ir kas gi čia vaikšto? Ot, jei būtų projektiniai pinigai, daug pinigų! Būtų galima viską su žeme sulyginti ir pastatyti ką nors tikrai atraktyvaus, interaktyvaus ir visapusiškai (finansinio ir socialinio „kapitalo“ terminais) statytojams naudingo.

Dviejų lietuvių literatūros moterų aprašymai, vienodai nostalgiški ir sykiu skirtingi, įamžino Kauko laiptus kalboje: vienos – iš už Atlanto ataidintys tarpukario Kaune nutrūkusios jaunystės prisiminimai, kitos – iš ar ne tiek pat tolimo ir svetimo Vilniaus į karo laikų Kauno vaikystę sugrįžimas.

Birutės Pūkelevičiūtės akimis matome Kauko laiptus naktį, neatsiejamus nuo vandens, nuo vandentiekio stoties (o mums – nuo „Kauno vandenų“), nusileidžiančius nuo kalno tarsi upelis, išplaukiantis iš didžiulio, mūsų niekad nematyto vandens telkinio:

„Kauko laiptų tvenkiniuose atsispindi vakaro dangus, dar švelniai paraudęs nuo žaros, su pirmąją žvaigžde: aštuonkampe, aštriabriaune Aušrine. Ąžuolyno pusėj lėtai kyla pilnatis, ir akmeny iškalta vandennešė mergina atrodo lyg gyva. Mėnesio šviesa srūva ant jos plaukų, ant jos stiprių jaunų rankų ir ant liepos kibirų, kur teliūskuojasi šaltas vanduo – iš Nemunėlio, iš Dunojėlio ar iš sraunaus šaltinėlio“[1].

Juditos Vaičiūnaitės Kauko laiptai prasideda apačioje, nuo netikėtai už Žemaičių gatvės linkio išnyrančio fontano su jaučių galvomis, – „gražiausi gatvės laiptai pasaulyje“, netgi ne gatvės, ne miesto, o gamtos dalis, kalnų takas, kuriuo reikia ropštis į Kauno Alpes:

„Už gatvės posūkio atsiveria erdvūs, žaliomis kalvomis įrėminti granitiniai Kauko laiptai, turbūt gražiausia gatvės laiptai pasaulyje. (...) Didžiulė dosni pilko akmens taurė, dažniausiai prilyta, jaučių kaukės apie ją. Aukštyn veda granitiniai gatvės laiptai. Tokia erdvė. Dešinėj Vizbaro kalnas – nuostabios mano vaikystės Alpės. (...) Ten žaibo trenktas ąžuolas, jo gilių karoliai, laukinių vijoklių žiedai – gležnos rausvos taurelės, rasos lašai jose. Ten raugerškių krūmai geltonais nusvirusiais žiedynais, raudonų degančių uogų kekėm rudenį, neapsakomo skanumo rūgščiais lapais, kuriuos mes, karo vaikai, skabydavom kaip Žaliakalnio ožkos“[2].

Pūkelevičiūtės vaikystė prabėgo Žaliakalnyje, Vaičiūnaitė – Gedimino ir Putvinskio gatvės sankirtoje, to paties Vizbaro statytame kampiniame name, ant kurio nėra atminimo lentelės.

Laiptų vietoje iš tikrųjų kadaise buvo upelis ir takas, vedantis į Vileišio aikštėje buvusią carinės tvirtovės bateriją. Į kalną kylanti gatvelė romantišku pavadinimu Liudmilos gatvė Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pervadinta į Kauko alėją.

Aukšti šlaitai iš abiejų „alėjos“ šonų apie 1925 metais buvo nusėti nameliais. Ilgainiui takas virto grioviu, Jono Aisčio-Aleksandravičiaus (kiek kitaip, nei aukščiau cituotų rašytojų) įamžintu 1934 metais: „Yra, žinot, Kaune griovys, Kauko alėja vadinamas, bet dėl ko jis alėja, o ne grioviu vadinamas, man ir po šiai dienai neaišku. Paprasčiausias griovys, kaip prie pikto upeliūkščio: su slankiais ir purvu, su žilvičiais ir pienėmis, su kiečiais ir snaudalėmis (..) Griovio kraštu eina laiptai“[3].

Aukščiausioje šlaito vietoje architektas Feliksas Vizbaras 1925 metais pasistatė savo namą-pilaitę, tapusią savotišku orientyru rajono gyventojams. „Leistis į pakalnę reikia pro Vizbarą“, dukrai rašo Žaliakalnyje, Žemuogių gatvėje apsigyvenusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė[4]. Tuos senuosius laiptus tikriausiai suplanavo Vizbaras – norėjo savo namus patogiau pasiekti. Laiptai buvo statūs, mediniai, kelių maršų. Ir nors sakoma, kad alėjos ir laiptų pavadinimas kilo iš čia tekėjusio Kauko upelio, man vis į galvą ateina mylimo Vaižganto šuns vardas. Vaižgantas buvo geras Vizbarų šeimos draugas, tad dažnai palei Kauko griovį į kalną lipdavo.

Naujus, plačių tašyto granito pakopų laiptus, kaip prieigą prie naujos vandentiekio stoties, 1936 metais suprojektavo Stasys Kudokas. Tuo tarpu, senąjį griovį aprašęs Jonas Aistis-Aleksandravičius gyveno Prancūzijoje, o parvažiavęs atostogoms į Kauną, rado Kauko alėją visiškai pasikeitusią:

„Prieinu tą vietą, kur buvo Kauko griovys. (...) Prieinu ir pats savo akimis netikiu: prie mano akis kilo platūs didingi laiptai, su aikštelėmis, su suolais, su vandens baseinu... Nors reikalo nebuvo ir beveik skubėjau, bet pamažu užlipau iki pat viršaus, ant kiekvienos aikštelės sustodamas, ant kiekvieno suolo atsisėsdamas. Mane sujaudino. Kažkas pralenkė mano vaizduotę, netikėjau, kad iš to griovio buvo galima padaryti tokį stebuklą“[5].

Aleksandravičius pamanė, kad už naujus laiptus reikia dėkoti Kauno miesto valdžiai, ir tikrai nesitikėjo, kad tai jo kartūs žodžiai, pasklidę, galėjo paraginti ją griovį sutvarkyti.

„Pamatau Konrado kavinėje Leibą Chodosą [o Chodosas buvo miesto Tarybos narys], prieinu ir sakau: Pone Chodosai, jūs, Kauno miesto galvos, paklojote mane ant menčių...

Leiba Chodosas taip ims man ir sakys: „Uj, tamsta parašei, aš paskaitei, o kai nuėjau į posėdį ir sakoj, ar mes miesta galvas, ar arklys galvas, ar mes leisim, kad koks ten rašytojis iš mums sena ir garbinga miesta galvas juoktums – jei ten negalima pastatyti alėjas, pastatykim jam laiptai...

Ar taip buvo, ar ne, ar jis taip kalbėjo, ar ne, tai kitas klausimas.

Leiba Chodosas buvo gudrus ir su humoru žmogus. Man visai ne gaila, kad jis „mano laurus” susišlavė, o svarbu, kad laiptai ir po šiai dienai stovi...“[6]

Laiptų viršuje buvo didelis trijų lygių lietaus vandens rezervuaras. Pasakojama apie baseine plaukiojusias auksines žuveles ir augusias vandens lelijas. Vaikai jame leisdavo laivelius. Tarybiniais laikais baseinas buvo perstatytas, o jo viduje 1974 metais atsirado Broniaus Zalenso skulptūra „Poilsis“. Kas dabar laukia daug metų vandens nemačiusios undinėlės? O laiptų apačioje esantis fontanas, sakoma, galėjęs pakilti net iki šešių metrų aukščio.

1954 metais alėja (nežinia kodėl) buvo pervadinta Stasio Šimkaus vardu. Kauko vardas jai buvo grąžintas tik 1994-aisiais.

O ar žinote, kad Kauko alėjos viršuje stovėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui paminėti skirtas akmuo? Aš nežinojau. Akmuo, pastatytas 2000 metais Žaliakalnyje gyvenusio Sąjūdžio Kauno skyriaus nario Leonardo Savicko-Pelėdos, stūksojo žolėje, kažkur už baseino su undinėle, ant jo buvo užrašas: „Lietuvos atgimimas 1990 03 11“. Šalia akmens buvo pasodinti trys ąžuoliukai. Statytojui mirus, akmuo buvo apleistas.

Meskime žvilgsnį į kai kuriuos laiptų šlaituose įsitaisiusius namus. Dauguma jų pastatyti apie 1925 metus, kai vietoje laiptų dar buvo griovys.

Štai iš dešinės 1926 metais statytas dviejų aukštu medinis nuomojamų butų namas (Kauko al. 13). Memorialinė lenta ant jo skelbia, kad 1928-1941 metais čia gyveno Steigiamojo Seimo narys, „Aušros“ berniukų gimnazijos inspektorius Povilas Spuras.

Šalia 1925 metais statytas mūrinis namas (Kauko al. 11) priklausė mokytojui, Pedagoginio muziejaus įkūrėjui Vincui Ruzgui.

Iš kairės matome vieno aukšto medinį namą su aukšta mansarda dvišlaičiu laužytu mansardiniu stogu ir mūriniu priestatu kampe. (Kauko al 14). Jis pastatytas 1928 metais pagal techniko Igno Gostilos projektą ir priklausė Stanislavai Jančevskienei. Priestatas buvo skirtas šeimininkės laikomai krautuvei ir mėsinei.

Toliau iš dešinės, Prūsų gatvės kampe stovi Stepono ir Elžbetos Daugvilų vila (Kauko al. 7). Ji buvo pradėta statyti 1925 metais pagal matininko Antano Šatinsko projektą ir turėjo būti su bokšteliu, bet sudegė dar nebaigta, ir 1927 metais buvo atstatyta, bet jau be bokštelio. Namas medinis, tik jo pagrindinis fasadas tinkuotas. Jį puošia trisienis verandos rizalitas su dekoratyviais baltais piliastrais po baltais apvadais išryškintais langais. Ant verandos įrengtas balkonas su metaline tvorele. Čia iki mirties gyvenusi Elžbieta Daugvilienė išgarsėjo kaip savamokslė dailininkė, kūrusi skulptūras iš mirkytos ir ant drobės siūtos guobos žievės.

Galiausiai, pačiame šlaito krašte matome profesoriaus Ebero Landau namą (Kauko al. 5). Sklypą iš Aleksandro Perkovskio (garsiosios cukrainės Laisvės alėjoje savininko) nusipirko 1923 metais garsus medicinos mokslininkas, profesorius Eberas Landau (1878-1959), atvykęs į Lietuvą Kauno universiteto kvietimu. Jis buvo žydas, kilęs iš Latvijos. Kauno universitete jis iš pradžių skaitė paskaitas rusiškai, bet mažiau nei po dviejų metų – jau lietuviškai.

Didelį medinį namą 1925 metais profesoriui Landau projektavo inžinierius Tyško. Name buvo tik vienas 9 kambarių butas, kuriame gyveno pats profesorius su žmona ir dviem dukterimis. Landau su šeima paliko Kauną 1932 metais ir išvažiavo profesoriauti į Lozanos universitetą Šveicarijoje.

O priešais buvusios Vizbaro pilaitės, deja, jau niekad nebepamatysime. Ar taip neatsitiks ir su pačiais Kauko laiptais?

Projektiniai pinigai (beje, projekto pavadinimas kažkodėl siejamas su gyventojų užimtumu) gauti ir sudaro apie 1,4 milijono eurų. Laiptų rekonstrukcijos projektą rengė Kauno savivaldybės įmonė „Kauno planas“, internetinėje erdvėje iš esmės anoniminis projektas vertinamas nevienareikšmiai. Portale Pilotas.lt Almantas Bružas rašo, jog „projektas labiau primena architektūros studento, nei tarpukario architektūros specifiką gerai išmanančio architekto profesionalų darbą“, o „naujųjų elementų architektūrinio pagrįstumo trūkumas (...) neabejotinai paskatins šios svarbios ir daug kam brangios istorinės erdvės tapatumo praradimą“[7]. O vienas komentatorius nuoširdžiai stebisi: „Niekada nesitikėjau, kad tokio lygio architektūriniai paistalai bus vadinami projektais ir bus pristatomi miestui, kaip džiaugsmo naujienos“. Tačiau esama ir besidžiaugiančių naujomis „verslo ir kultūros“ galimybėmis, esą atsiversiančiomis, kai Kauko alėjos šlaitai pavirs amfiteatru, į kurį plūs buvusio baseino vietoje organizuojamų renginių suvilioti žmonės. Vargu, ar tuo taip pat džiaugsis Kauko alėjos gyventojai, o ir ką darys tie, kas paprasčiausiai norės pasinaudoti laiptais pagal paskirtį – kaip susisiekimo priemonę: lipi sau laiptais į Žaliakalnį su reikalais ir patenki į renginį, nei apeiti, nei atgal grįžti?

Laikas parodys, ar ir mes, kaip kadaise Jonas Aistis, dėkosime Kauno miesto vadovams, ar spėliosime, pasinaudojant (žinoma, paties Aisčio sugalvotais) seno žydo žodžiais, ar jie „miesta galvas, ar arklys galvas“.

---

[1] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 217.

[2] Judita Vaičiūnaitė. Vaikystės veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 13.

[3] Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991. P. 91.

[4] Čiurlionytė-Zubovienė, Danutė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Kaunas: Spindulys, 1996. P. 143.

[5] Ibid. P. 428.

[6] Ibid. P. 428-429.

[7] http://pilotas.lt/2018/03/21/architektura/byrantis-tapatumas-kauko-laiptu-rekonstrukcijos-projektas-seja-abejones/PIlotas.