2018 m. balandžio 27 d., penktadienis


Kaunas nykstantis ir išnykęs: kino teatras „Daina“ (Savanorių pr. 74)




Daugelio kauniečių – kino mylėtojų – širdžiai mielas, šiandien apleistas ir jau „vaiduokliu“ vadinamas kino teatras „Daina“ kadaise turėjo tris savininkus: Dominyką Polovinską, Jurgį Jankauską ir Oną Breimerienę. Pastarosios vyras, inžinierius Antanas Breimeris 1935 metais ir pradėjo projektuoti naują, modernų kino teatrą tuometiniame Ukmergės plente. Galiausiai, pastatas ir likęs Breimerių nuosavybe. (Apie antrąjį savininką, Jankauską, nieko nežinau, tad ir papasakoti negaliu.)
Trečiasis kino verslo atstovas, Dominykas Polovinskas priklausė garsiai Polovinskų giminei. Žymiausias jų – brolis Romanas Polovinskas, pelningai veikiančios statybos bendrovės „Mūras“ bendrasavininkas, antisemitiniais pareiškimais pagarsėjusios Lietuvių Verslininkų sąjungos valdybos pirmininkas, paliko Kaune bent du ryškius savo veiklos priminimus. Vydūno alėjos pradžioje 1927 metais jis pasistatė „itališko stiliaus“ vilą, skirtą Italijos ambasadai; jos autorius buvo tas pats inžinierius Antanas Breimeris (šiandien jau seniai bandoma parduoti vila – kandidatė į šią, nykstančio Kauno aprašymų rubriką); o 1932 metais K. Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtoje – architekto Arno Funko sukurtą vieną gražiausių Kaune moderno namų. Polovinskų tėvai buvo kilę iš Kulautuvos apylinkių, tad Romanas Polovinskas Kulautuvoje susuko kaip ir Polovinskų šeimos „gūžtą“ – pasistatė prašmatnią vilą „Vitą“ ir šalia jos viešbutį, kurį administravo sesuo Valerija Polovinskaitė-Kundrotienė. Kurortinis verslas buvo pelningas ir, kaip mėgdavo pabrėžti savininkas, grynai „lietuviškas“. Dar įžymesnė, tik kitoje sferoje, buvo kita Polovinskų sesuo – garsioji operos solistė Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė. O štai brolis Jonas Polovinskas, šeimoje vadinamas Pulkininku, buvo net Lietuvos Kontržvalgybos viršininkas.
Leidęsis į anuomet kilantį kino verslą, brolis Dominykas pradžioje įsigijo tame pačiame Ukmergės plente 1932 metais atidarytą kino teatrą „Hollywood“ (dabar Savanorių pr. 137), o 1936 metais – jau pastatytą „Dainą“, buvusią žymiai modernesnė už kitus Kauno kino teatrus. Tai buvo pirmasis Kauno kino teatras, skirtas specialiai garsiniam kinui rodyti, jame buvo naudojama nauja „Phillips“ aparatūra, jo salė pasižymėjo gera akustika. Trečioje pagal didį Kaune salėje – parteryje, didelėse ložėse ir balkone – galėjo patogiai įsitaisyti 614 žiūrovų, be to, čia buvo ilga plati fojė ir nebrangūs bilietai. Vakarais kino teatro fasadas nušvysdavo naujoviška neonine šviesa.
1938 metais ta pati kompanija įkūrė AB „Daina“ ir pradėjo statyti naują kino teatrą Šiauliuose, kaip du vandens lašai panašų į kauniškį. Abu „brolius“ puošia vienuodi simetriški modernistiniai fasadai. Platų įėimą centre pabrėžia nedidelis virš pastato iškilantis rizalitas su keturiomis vertikaliomis mentėmis. Tankiai išdėstytus siaurus pailgus langus įrėmina stačiakampiai apvadai. Fasado autorius – architektas Stasys Kudokas, Breimerio pakviestas „į pagalbą“, statant kino teatrą Kaune. Kalbant apie Šiaulių „versiją“, minimas dar ir kitas žymus architektas – Karolis Reisonas.
Tarybiniais laikais nacionalizuotas kino teatras „Daina“ išliko itin populiarus. Atkūrus nepriklausomybę, privatizuotas. Iki šiol daugelis atsimena čia buvusią kilimų parduotuvę. Iš tikrųjų, „Dainos“ iškaba papuoštas pastatas jau dešimtmetį stovi tuščias. 2009 metais viduje dar buvo likusių interjero detalių, net kino salės kėdžių, kuriomis naudojosi benamiai. Visą tą laiką pastatas priklausė bendrovei, užsiimančiai lošimo verslu, tad ir čia norėta įkurdinti kazino, bet vienam „dorovingam“ Kauno politikui pasipriešinus, reikalas buvo sprendžiamas teismuose. Tuo tarpu, ar ne 2010 metų pradžioje kažkas nuo buvusio kino teatro stogo nuleido didelį plakatą su užrašu: „Ar tu tikrai laisvas?“. Pastato valdančios bendrovės komercinis direktorius tuomet pavadino tą padariusius „piktavaliais“. Tų pačių metų vasarą pastate buvo rastas lavonas, o rudenį buvusioje kino salėje kilo gaisras.
Kazino verslu užsiimančiai bendrovei „Taxillus“ pastatas priklauso iki šiol. Galu gale leistą kazino ji taip ir neįrengė (dabar, sako, ir neapsimoka), o apleistam kino teatrui ieško pirkėjų arba nuomininkų. Pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Šiaulių pastatui pasisekė labiau. Nors kino teatras jame taip ir neįsikūrė, 1940 metais pastatas atiteko Šiaulių Dramos teatrui. Nors II pasaulinio karo metu teatras sudegė, bet iš karto buvo atstatytas, o iš šonų prie jo buvo pristatyti nedideli fligeliai. Tiesa, 2014 metais teatro fasadui buvo iškilęs renovacijos pavojus. Siekiant „šilčiau gyventi“, ąžuolines paradines duris buvo suspėta pakeisti plastikinėmis, tačiau nuo tolesnės rekonstrukcijos, susilaukus visuomenės protestų (didžia dalimi iškilaus šiauliečio a. a. prof. Sauliaus Sondeckio dėka), buvo susilaikyta. Tada ir paaiškėjo, kad Šiaulių pastatas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Štai taip: Kudoko kūrinys Kaune pripažintas esantis vertingas, o jo Šiaulių „kopija“ – ne (ir tai nepaisant to, kad jos pastatyme dalyvavo ir Reisonas). Tas „nevertingasis“, neabejingų žmonių išgelbėtas, gyvuoja, o štai šis „vertingasis“, silikatinėmis plytomis užmūrytais langais ir durimis, tyliai nyksta. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą