Iš memuarų: Kas tie Oniščikai? Slaviška (ir truputį vokiška)
mano pusė
Kaip, tikriausiai, daugelis žino, aš esu mišrunė. Nemėgstu
šito priminti, nes man pačiai mano tautinė tapatybė nuo pat vaikystės buvo
aiški: buvau ir esu žydė, auginta senelių, mamos tėvų, pagal kilmę tikrų
tikriausių litvakų, kurių namuose kartais dar skambėjo jidiš, o senelio
dainuojamos žydų liaudies dainos skambėjo kasdien. Ir pagal žydų papročius,
kaip žinia, esi žydas, jei tavo motina žydė (jei žydas buvo tik tavo tėvas, tu
nesi žydas). O būti žydu yra didelė garbė ir privilegija.
Apie savo kilmės nežydišką pusę – tėvo giminę – nieko nežinojau. Vaikystėje buvau girdėjusi tik neaiškias
legendas bei užuominas, tikriausiai, mamos pagražintas: esą, tėvo motina buvusi
vokietė ir dar antisemitė, ir dar kažkokiais giminystės saitais susieta su XIX
amžiaus pradžios rusų poetu, Puškino ir Gogolio draugu, bajoru Jazykovu, o tėvo
tėvas – žymus tiltų statytojas, lovelasas, vien oficialiai turėjęs keturias
žmonas. Keista mūsų pavardė (Онищик, Onishchik,
Onischichik; neseniai nustebau, pamačiusi, kad kelis pastaruosius metus tėvo
knygos ir kiti mokslo darbai, išleisti Vokietijoje, pasirašyti jau ne vokiška,
bet... lietuviška mūsų pavardės transkripcija – Oniščik) neva kilusi iš čekų kalbos ir kadaise skambėjo
„Onišek“ (su kirčiu, suprantama, ant pirmo skiemens). Vėliau sužinojau, kad
esama dar ir baltarusiškos ir ukrainietiškos mūsų pavardės formų (tokių kaip
Oniščenko ir Oniščiuk), bet ne vienas jų nešėjų nebuvo mums giminė. Senelių iš
tėvo pusės niekada nemačiau, tėvas niekada apie juos nekalbėjo ir net nuotraukų
nerodė. Tiesa, tėvas turėjo vyresnę (to paties tėvo, bet kitos motinos) seserį,
Nataliją Lvovną, tačiau ir jos namuose paauglystėje lankydamasi, apie senelius niekada
nieko negirdėjau. Kitų giminių nebuvo.
Vienintelį kartą esu susidūrusi su savo senelio iš tėvo
pusės, galima sakyti, atminimu, kai jau buvau suaugusi ir į Maskvą
atvažiuodavau kartą per metus iš Lietuvos. Vienos tokios mano viešnagės metu
mama paprašė mane paimti drabužius iš cheminės valyklos, kuri kažkodėl buvo
kažkur miesto centre. Kai padaviau kvitą senyvai valyklos priėmėjai, ji įdėmiai
į mane pažiūrėjo ir staiga paklausė: „Sakykite, o Levas Ivanovičius Oniščikas
jums ne giminė?“ – „Giminė, – sakiau – tai mano senelis“. – „Jūs taip į jį panaši!“ – sušuko pagyvenusi moteris ir pradėjo pasakoti, koks nepaprastas
žmogus buvo mano senelis – jos jaunystės dėstytojas, kurį visos studentės buvo
įsimylėjusios. (Čia reikia pažymėti, kad mano pavardės ant kvito nebuvo, ten
buvo mano mamos pavardė – Pečiūro.) Tad sužinoti, kaip atrodė mano senelis, rodos,
galėjau, pasižiūrėjusi į veidrodį. Toli gražu... T.y., toli ne taip gražiai net
anuomet atrodžiau veidrodyje, kaip iš tikrųjų atrodė mano senelis. Štai jo
nuotrauka:
Lev Ivanovič Oniščik gimė 1895 metais Brest-Litovske.
Anuomet tai buvo Rusijos imperija, vėliau – Lenkija, dar vėliau – tarybinis „miestas-didvyris“ Brestas, o šiandien – tas pats „didvyris“, tiktai
„nepriklausomoje“ Baltarusijoje. (Prisimenu tėvą kartą sakiusį, kad jo senelis
palaidotas Lenkijoje; bet mano nuostabios pamotės požiūriu, tai – „исконно русские земли“ („nuo
pradžių pradžios rusiškos žemės“).) Į Maskvą senelis tikriausiai atvažiavo
mokytis. Čia 1927 metais jis baigė Susisiekimo kelių institutą ir 1935-aisiais
jau buvo Maskvos Ordžonikidzės vardo Inžinerijos-ekonomikos instituto profesorius,
Statinių ir konstrukcijų katedros vedėjas, akmens konstrukcijų laboratorijos
įkūrėjas ir vadovas, išradęs kažkokius ypatingus statybos būdus. Vienu žodžiu,
jis kažką labai naujoviškai statė iš akmens ir kitus to statybos meno mokė visą
gyvenimą. Išvengęs visų tų laikų represijų, priešingai, netgi apdovanotas
ordinais ir medaliais, senelis gyvenimą baigė turėdamas akademiko statusą, 1968
metais ir buvo palaidotas prestižinėse Maskvos Novodevičije kapinėse kaip выдающийся
деятель советской науки („iškilus sovietų mokslo veikėjas“). Ant jo antkapinio
paminklo pavaizduota mūro siena. Tuo metu man buvo 9 metai.
Breste senelis turėjo vyresnį brolį, Eugenijų Ivanovičių,
apie kurį nieko nežinau, tik tai, kad jis gimė 1891 metais, o mirė
1958-aisiais; Breste, Trišino kapinėse, šalia savo tėvo, o mano prosenelio ir
palaidotas. (Тришинское кладбище в Бресте. Наиболее значимые захоронения http://www.bk-brest.by/2013/08/6219/)
Prosenelis, tėvo senelis, Ivan Osipovič Oniščik, gimęs
1863-ais, mirė tik metais anksčiau, 1957-aisiais, t.y. gyvenimą nugyveno ilgą,
ir, sprendžiant iš brestiečių atminties, garbingą. Jis minimas internete
paskelbtame tekste „Учителя Бреста как созидатели города над Бугом“ („Bresto
mokytojai kaip miesto prie Bugo kūrėjai“) http://www.bk-brest.by/2013/10/6656/
Mokytojas buvo ne tik prosenelis, bet ir jo tėvas, mano proprosenelis, Osip
Oniščik. (Osip yra rusiškas vardo Juozapas, Josef atitikmuo, o tai, kad jo
tėvavardis niekur nenurodytas, verčia kvestionuoti jo rusišką kilmę). Abu jie,
vienas paskui kitą užėmė Bresto 1-osios geležinkeliečių mokyklos (училище)
direktoriaus vietą (toks „paveldimas“ direktoriavimas). Памятная книжка
Гродненской губернии 1904 metais nurodo šios mokyklos direktoriumi buvus Osipą
Oniščiką, vėliau, – jau Ivaną Osipovičių. Tad
mano senelis Levas Ivanovičius, įstodamas į Susisiekimo kelių institutą, nuo
geležinkelio nedaug nutolo.
Apie savo senelę, tėvo motiną, nieko nesužinojau, bet jos
nuotrauką irgi pamačiau pirmą kartą. Ši graži (mano galva, visai ne
„sovietinė“) jauna ponia ir yra mano senelė, Renata Vladimirovna Gein (rusiškai Гейн, nurodyta ir vokiška pavardės rašyba – Heun), o vaikutis ant jos kelių – mano tėvas Arkadijus. Sprendžiant iš jo amžiaus, nuotrauka
daryta 1934 metais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą