Iš memuarų: Kas tie Oniščikai? Slaviška (ir truputį vokiška) mano pusė

Kaip, tikriausiai, daugelis žino, aš esu mišrunė. Nemėgstu šito priminti, nes man pačiai mano tautinė tapatybė nuo pat vaikystės buvo aiški: buvau ir esu žydė, auginta senelių, mamos tėvų, pagal kilmę tikrų tikriausių litvakų, kurių namuose kartais dar skambėjo jidiš, o senelio dainuojamos žydų liaudies dainos skambėjo kasdien. Ir pagal žydų papročius, kaip žinia, esi žydas, jei tavo motina žydė (jei žydas buvo tik tavo tėvas, tu nesi žydas). O būti žydu yra didelė garbė ir privilegija.

Apie savo kilmės nežydišką pusę – tėvo giminę – nieko nežinojau. Vaikystėje buvau girdėjusi tik neaiškias legendas bei užuominas, tikriausiai, mamos pagražintas: esą, tėvo motina buvusi vokietė ir dar antisemitė, ir dar kažkokiais giminystės saitais susieta su XIX amžiaus pradžios rusų poetu, Puškino ir Gogolio draugu, bajoru Jazykovu, o tėvo tėvas – žymus tiltų statytojas, lovelasas, vien oficialiai turėjęs keturias žmonas. Keista mūsų pavardė (Онищик, Onishchik, Onischichik; neseniai nustebau, pamačiusi, kad kelis pastaruosius metus tėvo knygos ir kiti mokslo darbai, išleisti Vokietijoje, pasirašyti jau ne vokiška, bet... lietuviška mūsų pavardės transkripcija – Oniščik) neva kilusi iš čekų kalbos ir kadaise skambėjo „Onišek“ (su kirčiu, suprantama, ant pirmo skiemens). Vėliau sužinojau, kad esama dar ir baltarusiškos ir ukrainietiškos mūsų pavardės formų (tokių kaip Oniščenko ir Oniščiuk), bet ne vienas jų nešėjų nebuvo mums giminė. Senelių iš tėvo pusės niekada nemačiau, tėvas niekada apie juos nekalbėjo ir net nuotraukų nerodė. Tiesa, tėvas turėjo vyresnę (to paties tėvo, bet kitos motinos) seserį, Nataliją Lvovną, tačiau ir jos namuose paauglystėje lankydamasi, apie senelius niekada nieko negirdėjau. Kitų giminių nebuvo.

Vienintelį kartą esu susidūrusi su savo senelio iš tėvo pusės, galima sakyti, atminimu, kai jau buvau suaugusi ir į Maskvą atvažiuodavau kartą per metus iš Lietuvos. Vienos tokios mano viešnagės metu mama paprašė mane paimti drabužius iš cheminės valyklos, kuri kažkodėl buvo kažkur miesto centre. Kai padaviau kvitą senyvai valyklos priėmėjai, ji įdėmiai į mane pažiūrėjo ir staiga paklausė: „Sakykite, o Levas Ivanovičius Oniščikas jums ne giminė?“ – „Giminė, – sakiau – tai mano senelis“. – „Jūs taip į jį panaši!“ – sušuko pagyvenusi moteris ir pradėjo pasakoti, koks nepaprastas žmogus buvo mano senelis – jos jaunystės dėstytojas, kurį visos studentės buvo įsimylėjusios. (Čia reikia pažymėti, kad mano pavardės ant kvito nebuvo, ten buvo mano mamos pavardė – Pečiūro.) Tad sužinoti, kaip atrodė mano senelis, rodos, galėjau, pasižiūrėjusi į veidrodį. Toli gražu... T.y., toli ne taip gražiai net anuomet atrodžiau veidrodyje, kaip iš tikrųjų atrodė mano senelis. Štai jo nuotrauka:

Lev Ivanovič Oniščik gimė 1895 metais Brest-Litovske. Anuomet tai buvo Rusijos imperija, vėliau – Lenkija, dar vėliau – tarybinis „miestas-didvyris“ Brestas, o šiandien – tas pats „didvyris“, tiktai „nepriklausomoje“ Baltarusijoje. (Prisimenu tėvą kartą sakiusį, kad jo senelis palaidotas Lenkijoje; bet mano nuostabios pamotės požiūriu, tai – „исконно русские земли“ („nuo pradžių pradžios rusiškos žemės“).) Į Maskvą senelis tikriausiai atvažiavo mokytis. Čia 1927 metais jis baigė Susisiekimo kelių institutą ir 1935-aisiais jau buvo Maskvos Ordžonikidzės vardo Inžinerijos-ekonomikos instituto profesorius, Statinių ir konstrukcijų katedros vedėjas, akmens konstrukcijų laboratorijos įkūrėjas ir vadovas, išradęs kažkokius ypatingus statybos būdus. Vienu žodžiu, jis kažką labai naujoviškai statė iš akmens ir kitus to statybos meno mokė visą gyvenimą. Išvengęs visų tų laikų represijų, priešingai, netgi apdovanotas ordinais ir medaliais, senelis gyvenimą baigė turėdamas akademiko statusą, 1968 metais ir buvo palaidotas prestižinėse Maskvos Novodevičije kapinėse kaip выдающийся деятель советской науки („iškilus sovietų mokslo veikėjas“). Ant jo antkapinio paminklo pavaizduota mūro siena. Tuo metu man buvo 9 metai.

Breste senelis turėjo vyresnį brolį, Eugenijų Ivanovičių, apie kurį nieko nežinau, tik tai, kad jis gimė 1891 metais, o mirė 1958-aisiais; Breste, Trišino kapinėse, šalia savo tėvo, o mano prosenelio ir palaidotas. (Тришинское кладбище в Бресте. Наиболее значимые захоронения http://www.bk-brest.by/2013/08/6219/)

Prosenelis, tėvo senelis, Ivan Osipovič Oniščik, gimęs 1863-ais, mirė tik metais anksčiau, 1957-aisiais, t.y. gyvenimą nugyveno ilgą, ir, sprendžiant iš brestiečių atminties, garbingą. Jis minimas internete paskelbtame tekste „Учителя Бреста как созидатели города над Бугом“ („Bresto mokytojai kaip miesto prie Bugo kūrėjai“) http://www.bk-brest.by/2013/10/6656/ Mokytojas buvo ne tik prosenelis, bet ir jo tėvas, mano proprosenelis, Osip Oniščik. (Osip yra rusiškas vardo Juozapas, Josef atitikmuo, o tai, kad jo tėvavardis niekur nenurodytas, verčia kvestionuoti jo rusišką kilmę). Abu jie, vienas paskui kitą užėmė Bresto 1-osios geležinkeliečių mokyklos (училище) direktoriaus vietą (toks „paveldimas“ direktoriavimas). Памятная книжка Гродненской губернии 1904 metais nurodo šios mokyklos direktoriumi buvus Osipą Oniščiką, vėliau, – jau Ivaną Osipovičių. Tad mano senelis Levas Ivanovičius, įstodamas į Susisiekimo kelių institutą, nuo geležinkelio nedaug nutolo.

Apie savo senelę, tėvo motiną, nieko nesužinojau, bet jos nuotrauką irgi pamačiau pirmą kartą. Ši graži (mano galva, visai ne „sovietinė“) jauna ponia ir yra mano senelė, Renata Vladimirovna Gein (rusiškai Гейн, nurodyta ir vokiška pavardės rašyba – Heun), o vaikutis ant jos kelių – mano tėvas Arkadijus. Sprendžiant iš jo amžiaus, nuotrauka daryta 1934 metais.