Pakaunės žiemos pasakos: Kulautuva

Vasarnamis Augustausko g. 5

Šiek tiek istorijos ir geografijos

Kadaise prašmatnus ir triukšmingas, šiandien kuklus ir ramus pasitinka mus kitas pakaunės kurortas, Kulautuva. Atokiai nuo pavasariais patvinstančio Nemuno, dešiniame jo krante tvarkingai išsidėstė nemažas miestelis. Raminantis pušų aromatas tvyra ore: vietoje sodų gyventojai čia turi kone nuosavą pušyną kiekviename kieme. O jau kalnai kalneliai! Banguoja taisyklingai tiestos gatvės, vakaruose nuo kalno „nusileidžia“ miestelio dalimi tapęs Jučionių kaimas; pietryčiuose, jau Virbaliūnų kaime, stūkso „tikras“ kalnas, Tamaros vardu vadinamas, rodos, dar neseniai buvęs mėgstama vietinių gyventojų poilsio vieta, o šiandien (2018) buvusių dvarininkų palikuonių „susigrąžintas“, tvora aptvertas ir nepasiekiamas.

Kulautuva – labai senas miestelis, jo istorija siekia net viduramžius. Manoma, kad 1364 metais Vyganto Marburgiečio kronikoje paminėtas Kalanten kaimas ir kituose XIV amžiaus dokumentuose aptinkama panašaus pavadinimo vietovė prie Nemuno – tai ta pati dabartinė Kulautuva. Tad Kulautuva yra Kauno pilies, 1361 metais toje pačioje kronikos paminėtos, bendraamžė. Manoma, kad tais laikais Nemune ties Nevežio žiotimis buvusioje saloje 1398 metais Vytautas Didysis pasirašė su vokiečių ordinu Salyno taikos sutartį, pagal kurią atidavė kryžiuočiams Žemaitiją ir pusę Sūduvos. XV amžiuje Kulautuva minima kaip palivarkas, o nuo XVI amžiaus – jau kaip dvaras.

Jučionių kaimas praktiškai susijungė su Kulautuva jau XIX amžiuje, liko iš jo tik Jučionių gatvės pavadinimas, nors senieji jo gyventojai iki šiol suvokia save kaip jučioniškiai. Šioje tad Jučionių gatvėje stovi raižiniais pasipuošęs Jono Petrausko namas, ant kurio prieangio užrašyta pastatymo data – 1905. 2016 metais seniausias miestelyje namas jau buvo negyvenamas, bet dar neapleistas. Čia gyvenę Petrauskai išaugino aštuonis vaikus, viena jų, Aldona Petrauskaitė ištekėjo už Vinco Bulotos, tad vėliau name gyveno Bulotų šeima[1]. Beje, Petrauskų pavardė Kulautuvoje dažna.

Nusileidžiant iš Jučionių į Kulautuvos miestelį, pačioje Lelijų gatvės pradžioje (Lelijų g. 1) išliko vieno aukšto su veranda vasarnamis, pastatytas talentingo vietos meistro Kazimiero Sutkaus-Sutkevičiaus. Pats Sutkus, atsikėlęs iš Ruškūnų kaimo, Kulautuvoje įsikūrė 1932 metais, nusipirko sklypą, pasistatė namą sau ir vertėsi, statydamas kitiems vasarnamius; augino devynis vaikus[2].

Fugelevičiai – kurorto pradininkai ir Pasaulio Tautų Teisuoliai

Paskutiniai Kulautuvos dvaro šeimininkai buvo Fugelevičiai, nupirkę jį 1886 metais iš Jono Šarakausko. 130 ha dvaro žemės buvo prie Kleivinės upelio, kur Tamaros kalnas, į pietryčius nuo dabartinio miestelio. Teodosijus (Feodosijus) Fugelevičius nuo 1875 metų dirbo matininku, šeima turėjo medinį namuką Kaune, Sankt Peterburgo plente (dabar Savanorių pr. 40), kuriame pastoviai gyveno, ir dar vieną dvarą prie Minsko. Šeimoje išaugo vienuolika vaikų: penkios dukros (Liubovė, Lidija, Liudmila, Olga ir Natalija) ir šeši sūnūs (vienas jų, Sergėjus, gimė Kulautuvoje). Šeima buvo stačiatikių tikėjimo, tikriausiai, gudų kilmės (save laikė rusais).

Kulautuvos gyventojai jau XIX amžiuje vasaromis nuomodavo namus miestiečiams. Tačiau tikrojo kurorto pradžią padarė būtent Fugelevičius. Jis dar prieš I pasaulinį karą dvaro žemėje pasistatė net 21 vasarnamį, kuriuos nuomodavo vasarotojams, bet karo metu beveik visi jie sudegė. Beje, vokiečiai anuomet tyrinėjo Kulautuvos klimatą ir, atradę, jog jis turi daug gydomųjų savybių, puoselėjo planus čia įkurti europinio lygio kurortą.

Po karo, 1921 metais į Kulautuvą grįžusi Lidija Fugelevičiūtė-Golubovienė apsigyveno viename iš dviejų išlikusių vasarnamių Kranto gatvėje, o vėliau jame atidarė pensioną. Senieji Kulautuvos gyventojai prisimena, kad pensionas stovėjo ties žydų jaunimo poilsio namais (būsimos mokyklos), už jo Nemuno pusėje buvo įrengta kroketo aikštė, kiek atokiau nuo gatvės buvo lauko kavinė, kurioje vasarojantys žydai, kol dar neturėjo sinagogos, rinkdavosi melstis.

Po žemės reformos dvaras sumažėjo iki 80 ha. Po tėvų mirties 1926 metais jį paveldėjo trys vaikai: Lidija, Liudmila ir Sergėjus. Sesuo Liudmila šeimoje buvo vadinama Tamara. Iš čia kilo ir kalno pavadinimas ir legendos apie ant kalno gyvenančią „dvarininkaitė“. Apie Liudmilą pasakojama, kad ji tikrai gyveno namelyje ant kalno, buvo silpnos sveikatos. Sergėjus apsigyveno kitame vasarnamyje prie kalno, kaip ir tėvas, dirbo matininku, 1941 metais pasitraukė į Vakarus. Tragiškas likimas ištiko kitą Fugelevičiaus sūnų – Konstantiną. Jis buvo carinės Rusijos karo lakūnas, po karo dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, 1919 metų sausio 30 d. buvo paskirtas pirmojo Lietuvos karo aviacijos būrio vadu, kautinėse buvo sunkiai sužeistas ir tais pačiais metais nusižūdė. Su Konstantino Fugelevičiaus vardu siejama Lietuvos aviacijos pradžia: tėvų namuose Kaune jis organizavo pirmąją Lietuvoje aviacijos mokyklą. Kiti Fugelevičių sūnūs po karo į Lietuvą nebegrižo. Seserys Natalija ir Olga gyveno tėvų name Kaune[3].

Lidija Fugelevičiūtė 1932 metais ant kalvos už Kleivinės upelio pasistatė sodybą. II pasaulinio karo metu vadinamame tetos Lidos „ūkyje“ saugų prieglobstį rado visi, kam tik reikėjo pagalbos. Seserys Fugelevičiūtės išgelbėjo ne vieną žydų vaiką: Natalija išvesdavo juos iš geto, slėpė savo name Savanorių prospekte, Lidija priglausdavo savo sodyboje Kulautuvoje. Joms pavyko išgelbėti mažiausiai 14 žydų. Tarp išgelbėtų buvo Rozian Bagrianskytė ir jos motina Gerta Bagrianskienė, Rivka Šmuklerytė-Ošerovičiene, Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, Mošė Laferis. Lidija priglaudė ir rusų karininko žmoną Klaudiją Šatunovą su tėvais ir dviem mažais vaikais; ir mažą berniuką Aliošą Aleksandrovičių kartu su jį globojusią lietuve.

Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė pasakoja:

„Tą vasarą teta Lyda taip ir maitino visus. Ant stalo būdavo garuojančios bulvės su krapais prie rauginto pieno. Teta Lyda turėjo elektrinę centrifugą, gamino sūrius, laikė vištas, kepė duoną ant kopūstų lapų... O buvo visko: pieno, grietinėlės, šviežio medaus, kiaušinių...

Namas buvo pilnas žmonių, dabar net nesuskaičiuočiau: Rivka Šmuklerytė, Gerta Bagrianskienė su dukra Roziana, abi Natašos (Natalija Fugalevičiūtė ir Natalija Melioranskaja-Jegorova), Nadiežda Lukašova [Natalijos Jegorovos sesuo?] su dukterimis Ariadna ir Elena, Nebyliukas (Vytautas Jagminas), Kolenka (Mošė Laferis), senutė Elizavieta. Kieme prie klojimo gyveno Lepetiucha su slepiamu Aliošenka ir atskirame name Šatunova su vaikais ir savo motina. Lida per vasarą maitino 20 žmonių. Slėpė žydus, statydama save į didelį pavojų, nes kaimynystėje gyveno įvairiai nusiteikę žmonės“[4].

Rozian Bagrianskytė-Zerner pasakoja:

„Prisimenu Lidijos Fugelevičiūtės rūpestingumą, kurį ji dalijo visiems ją aplankiusiems: ar tai būtų žydas, ar kurčnebylys, ar rusas, ar vokietis. Kupina meilės ir orumo, ji rizikavo savo gyvybe dėl jų. Tai buvo nepaprasta moteris, gyvenusi neįprastais laikais, sugebėjusi įveikti siaubą ir sukurti gerumo ir užuojautos erdvę. Aš klausydavausi jos grojant pianinu, mokydavausi šokti ir visada žinodavau, kad ji mane apkabins ir pabučiuos. Mūsų santykiai buvo ypatingai šilti. Dabar aš suprantu, kaip ji rizikavo, ir suvokiu jos tikėjimo jėgą“[5].

Rivka Šmuklerytė-Ošerovičienė pasakoja:

„Drąsa, nesavanaudiškumas, kilnumas ir meilė, kuriuos ji dovanojo ne tik tokiems kaip aš, išgelbėtiems nuo neišvengiamos mirties, bet ir kitiems įvairiausio plauko žmonėms, turėtų būti pavyzdys, iš kurio reikia mokytis ir kuriuo reikia sekti“.

„Tai buvo tikrai herojiškas darbas, reikalavęs ne tik didžiausių rūpesčių, bet ir visiško žmogaus pasiaukojimo. Lidijai Golubovienei šis rūpinimasis persekiojamaisiais buvo švenčiausias tikslas, tai sudarė visą jos gyvenimo turinį“ [6].

Elena Holcmanienė prisimena, kad, nors ir bijodamas vokiečių „kolonistų“, tuometinis Kulautuvos seniūnas labai gerbė ir palaikė Lidiją: „jo nuomone, garbioji ponia Lida elgėsi teisingai“[7].

Tuo metu Fugelevičių name Kaune darbavosi „angelai“. Taip buvo vadinamos Natalija Fugelevičiūtė ir kartu su ja nuo 1941 metų gyvenusi jos draugė, Natalija Pavlovna Jegorova. Jos buvo žydų gelbėjimo „tinklo“ dalis, to paties „tinklo“, kuriam priklausė Sofija Binkienė, Vytautas Kauneckas (abu buvę Jegorovos bendradarbiai ELTA) ir daugelis kitų. Du „angelus“ vienodais vardais skyrė taip: Nataliją Jegorovą vadino „Pavlaša“, o Nataliją Fugelevičiūtę – „Natašok“.

Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė pasakoja apie Nataliją Fugelevičiūtę:

„Daugeliui ji buvo tikras šviesulys tamsoje. Ji visada pasirodydavo ten, kur itin pavojinga. Jos nepaprastas grožis ir ramumas suklaidindavo net netikėtai pasirodančius SS karininkus“[8].

Be jau išvardintųjų, „angelų“ namelyje buvo prisiglaudę taip pat gydytojos F. Švabaitės dukterėčios Edita ir Juta, Sulamita Gordonaitė, Gita Judelevičiūtė, Mania Ginkienė.

Tėvų name su šeima gyveno ir kita Fugelevičių sesuo, Olga. Jos sūnus Leonardas Žostautas, kurio dukra Raminta Urbonienė 2008 metais nusipirko iš Vokietijoje gyvenančių Sergėjaus Fugelevičiaus palikuonių buvusią Kulautuvos dvaro žemę, pasakojo Kulautuvos istorikui Algirdui Marazui, kad gelbėti žydų vaikus padėjo ir jo motina Olga Fugelevičiūtė-Žostautienė. Tačiau gelbėjime dalyvavusi ir ne kartą seserų namuose (Kaune ir Kulautuvoje) pati su dukrele besislėpusi Elena Holcmanienė savo užrašuose primygtinai tvirtina, kad Olga ne tik neprisidėjo prie gelbėjimo, bet Natalijos kambaryje besislepiantys žmonės turėjo saugotis, kad Olga apie juos nesužinotų; buvo aiškinama, kad ji bijojo dėl savo šeimos[9].

Bet grįžkime į Kulautuvą. Čia išsinuomotame vasarnamyje kartu su savo slėpiama žydų mergina glaudėsi ir minėto „tinklo“ narė gydytoja Elena Buivydaitė-Kutorgienė. Taip pat yra liudijimų, jog Kulautuvos mokyklos mokytojas Jakubauskas savo namuose slėpė iš Kauno geto išvestą Kauno žydų gimnazijos direktoriaus Giršovičiaus dukrą[10].

O tuo metu Kulautuvoje vasarodavo vokiečių Generalinio komisariato valdininkų šeimos. Joms, pasak Elenos Holcmanienės, „rekvizavo geriausias kurorto vilas ir apstatė baldais“[11]. Rusams artėjant, šios vilos „stovėjo tuščios su perspėjimo lentomis, griežtai draudžiančiomis įeiti lietuviams“[12].

Karo pabaigoje besislapstančios Elena Holcmanienė su dukra Margarita taip pat išsinuomojo vasarnamį Kulautuvoje. „Atsidūrėme miško vidury. Dar buvo šalta ir naktimis lietus belsdavo į mūsų vasarnamiuko stogą“[13]. Frontui artėjant jų vasarnamyje apsistojo vokiečių tankų įgula. „Kelios didžiosios pabaisos pūpsojo mūsų sklype po pušimis, joms užmaskuoti skubiai prilaužė šakų“[14]. Vokiečiai ruošėsi karo veiksmams. „Skubiai buvo nutiestas tiltas į priešingą krantą – ne tankams, jie persikeldavo dviem dešimtimis kilometrų žemiau, o lengviems kroviniams“[15].

Holcmanienė su dukra kartu su iš Kauno atvažiavusia ir savo globojamas žydų mergaites atsivežusia Natalija Fugelevičiūte nutarė pasitraukti į Lidijos sodybą. „Ponios Lidos namas stovėjo ant kalvos, atviroje vietoje, todėl visiems būti jame atrodė pernelyg pavojinga, ypač nesant slėptuvės“[16]. Elena Holcmanienė prisimena, name radusios tik seną ištikimą tarnaitę Lizavetą; visi kiti išėjo slėptis į mišką.

„Stovėjome prie namo, prieš akis driekėsi platus Nemuno slėnis. Stebėjome, kaip apšaudomas kitas krantas. Zapyškis degė ir rūko“ [17].

Jos liko gyvos. Po karo Lidija Fugelevičiūtė Tarybų valdžios „malone“ atsidūrė tremtyje, Igarkoje. Grįžusi 1953 (kitais duomenimis, 1958) metais apsigyveno Vilniuje, dirbo muzikos mokytoja vaikų darželyje, mirė 1981 metais. Abi Natalijos po karo taip pat apsigyveno viename bute Vilniuje. Liudmila Fugalevičiūtė mirė 1973 metais (tikriausiai, Kaune, yra žinių ir apie jos „viešnagę“ Sibire) ir buvo palaidota brolio Konstantino kape Eigulių kapinėse.

Nieko neliko Kulautuvoje, kas primintų tuos baisius ir herojiškus laikus. Tik 2014 metais Vokietijoje gyvenantis Sergejaus Fugelevičiaus sūnus Vitoldas savo šeimai atminti pastatė čia stogiastulpį.

Prašmatnus kurortas

Tikrasis tarpukario Kulautuvos kurorto klestėjimas prasidėjo 1929 metais, kai gydytojas Ovsiejus Portnovas čia atidarė pirmąją sanatoriją, kurią pavadino „Poilsis“. Sanatorijos reikmėms ilgainiui buvo pastatyti devyni pastatai, įrengta gydomoji pirtis su angliarūgštės, pušų, druskų ir deguonies voniomis. Vėliau Portnovas atidarė ir viešbutį. Sanatorija ir viešbutis veikė iki 1940 metų, kai buvo Tarybų valdžios nacionalizuoti. Šiandien liko tik vienas iš buvusių sanatorijos pastatų – vieno aukšto medinis namelis – ir Polisio gatvės pavadinimas.

1930 metais buvo įkurtas Kulautuvos vasarvietės tvarkymo komitetas, kurio pirmininko pulkininko leitenanto Vytauto Augustausko pastangomis 1933 metais vasarvietė oficialiai gavo kurorto statusą. Apie tai, kad ji to verta, Kauno spauda rašė dar 1932 metais: „O Kulautuvos oras iš tikrųjų puikus. Ne iš vieno gydytojo teko girdėti, kad Kulautuva yra geriausias Lietuvoj oro kurortas, šiuo atžvilgiu beveik neturįs sau konkurentu“[18]. Augustauskas buvo paskirtas kurorto direktoriumi. Pats jis gyveno Kulautuvoje nuo 1930 metų iki pat mirties, 1944 metų.

Vytauto Augustausko namas

 Vytauto Augustausko name (Akacijų g. 29) buvo ir Kulautuvos direkcijos būstinė. Kuklus vieno aukšto medinis namelis keturšlaičiu stogu su stoglangiais kiekviename šlaite pastatytas ant kalnelio, kokių netrūksta Kulautuvoje, tad jo užpakalinė dalis iškelta aukštu cokoliu. Šiandien name įsikūręs Kulautuvos bendruomenės centras. Priešais namo pastatyta medinė raižyta atminimo lenta.

Pradėjus tvarkyti naują kurortą buvo suformuotas šiandien matomas taisyklingas miestelio planas su tiesių susikertančių gatvių „grotomis“. Jį parengė architektas Jonas Kova-Kovalskis, o inžinierius architektas Borisas Helcermanas ta proga buvo pasiųstas į Vokietiją, į Rytų Prūsijos kurortą Raušiną semtis kurortų tvarkymo patirties. Kurorto gatvės buvo apsodintos liepomis ir akcijomis, o jo centre, panašiai kaip kituose Europos kurortuose, driekėsi tikra alėja, kurios pakraštyje buvo dar ir eglutės pasodintos. Ji vadinosi Liepų alėja, bet minint prezidento Antano Smetonos 60-ties metų jubiliejų buvo pervadinta jo garbei – tapo Smetonos alėja. Šiandien tai – Akacijų gatvė, vis dar vadinama „alėja“. „Akacijų alėjos“ vardą gavo ir kas vasarą Kulautuvoje vykstantis populiarus dainuojamosios poezijos festivalis. Alėją kertančios gatvės anuomet neturėjo pavadinimų, bet buvo numeruojamos. Tarybiniais laikais jos buvo pavadintos „tinkamų“ rašytojų vardais. Dar ir šiandien miestelį kerta S. Neries, Liudo Giros ir P. Cvirkos gatvės.

Lietuvos Respublikos Prezidento jubiliejaus proga Kulautuvoje atsirado ir kitas svarbus akcentas: prie pačiame miestelio centre tekančio Nerėpos upelio buvo iškastas tvenkinys, o šalia jo 1934 metais iškilo Kulautuvos Madona – Švč. Mergelės Marijos statula, sukurta skulptoriaus Stasio Stanišausko, kuris ir pats Kulautuvoje turėjo vasarnamį. (Stanišauskas yra paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“ Kauno senose kapinėse ir paminklo žuvusiems Lietuvos kariams Šančių karių kapinėse autorius.) Apgaubta baltų baliustradų „sparnų“, įrėminta dekoratyvinėmis vazomis, statula atrodo tarytum perkelta čia iš kokio nors Europos miestelio romantiško parko. Šalia grodavo orkestras. Tvenkinyje plaukiojo dvi gražuolės gulbės, todėl jis buvo vadinamas „Gulbių ežeras“, o ir patį Kulautuvą 1938 metų spaudoje šių, visų mylimų gulbių dėka gavo „gulbių kurorto“ vardą[19].

Nerėpos upelis

Kulautuvos Madona

Pirmą savo viešpatavimo dešimtmetį Tarybų valdžia dar pakentė Madoną miestelio centre, bet 1956 metais liepė perkelti ją į bažnyčios šventorių. Į savo vietą prie „Gulbių ežero“ Madona grįžo 1990-aisiais.

Kulautuvos kurortas tarpukariu garsėjo ilgiausiu, net pusantro kilometro ilgio paplūdimiu, kuriame buvo atskirai įrengti vyrų, moterų ir bendras „pliažai“ su persirengimo kabinomis. Buvo dvi prieplaukos: viena keleiviams, kita prekėms atplukdyti. Prekyba klestėjo: žydai prekybininkai turėjo krautuvėles ir kioskus, daugiausiai palei Kranto gatvę. Kai kurie tų namukų su atskirais įėjimai iš gatvės, skirtais pirkėjams, dar išlikę. Ypač šiltai Kulautuvos gyventojų iki šiol prisimenama Tamšės kepyklėlė, kurioje vietinių ir poilsiautojų vaikai pirko šviežias bandeles, riestainius ir kitokius skanėstus. Garlaiviais nuo Kauno senamiesčio keturis kartus per dieną atplaukdavo Kauno ponai ir užsienio svečiai. Kurortas turėjo netgi nuosavą garlaivį, taip ir pavadintą – „Kulautuva“. Ilgainiui atsirado ir autobuso susisiekimas. Vasaroti Kulautuvoje labai pamėgo Kauno žydų „vidurinioji klasė“.

Namas Kranto g. 2

 

Namas Kranto g. 31

Namas Kranto g. 18

Namas Kranto g. 36

Kaip ir kituose pakaunės kurortuose, vieni vasarotojai Kulautuvoje statėsi nuosavus vasarnamius, kiti nuomodavo kambarius iš vietinių gyventojų. Tarp vasarnamius turėjusių minima Jurgio Mačiūno šeima, iš čia 1944 metais pasitraukusi į Vokietija (būsimajam judėjimo „Fluxus“ įkūrėjui tuomet buvo 12 metų); vidaus reikalų viceministras pulkininkas Brunonas Štencelis, Tarybų valdžios suimtas 1940 metais. Savo vasarnamį turėjo operos solistė Vladislava Polovinskaitės-Grigaitienė su vyru teisininku Juozu Grigaičiu (jos brolis-milijonierius Romanas Polovinskis tapo viena svarbiausia miestelio „turizmo verslo“ figūra); tarp namų savininkų minima ir jos mokinė, operos solistė Alodija Dičiūtė-Trečiokienė su vyrų gydytoju Juozu Trečioku, ir „antrasis“ po Kipro Petrausko Lietuvos tenoras Aleksandras Kutkus-Kutkauskas. Visi jie 1944 metais pasitraukė į Vokietiją.

Rašytojas, Lietuvos pasiuntinys Švedijoje Jurgis Savickis, irgi pasistatęs Kulautuvoje vasarnamį, miestelį šmaikščiai aprašė savo kūriniuose.

„Kokia graži vieta, tas platusis Nemunas ties Kulautuva! Ypač mėnesienoj. Tuomet smulkios vandens vilnelės, mėnesienos šviesos pasidabrintos, atrodo kaip smulkios žuvelytės, pavandeniu šokinėjančios. Tuomet nakties metu – daug fantazijų. Atrodo, taip viskas turėjo būti čia romantiškais laikais. Užburtos pilys, daug panų ir daug vaiduoklių tuomet. Apie riterius čia nė nekalbėsim. Upė plaukia sau ramiai ir nuolat plaukia...

Ne mažiau graži Kulautuva su savo apylinkėmis ir dienos metu. Tiek ten gyvybės pakrantėje, laivui priplaukiant. Kai jis, manevruodamas gan sunkokai ir braškėdamas savo apilsusiais šonais, kaip imąs sirgti džiova, ilgainiui prisišlieja prie tiltelio ir išmeta beatostogaujančių miesčionių minią. Žmonės ima slinkti per plačiąsias pievas į savo vasarvietes, čia vis dar senu rusišku įpročiu vadinamas: „dačos““[20].

1938 metais Lietuvos aidas rašė, jog Kulautuvoje yra jau trys viešbučiai: „moderniai įrengtas“ „Vitos“ viešbutis, Darbo seserų viešbutis ir baigiamas statyti „su visais moderniais įrengimais Dr. Portnovo viešbutis, kuriame bus įrengti ir įvairūs gydymo kabinetai. Vitos ir Portnovo viešbučiai yra net su centraliniu šildymu“[21]. Buvo dar Rozos Gerberienės „vonių“ pastatas.

Vila „Vita“ ir viešbutis Poilsio gatvėje priklausė jau mūsų minėtam Romanui Polovinskui. Jis buvo sėkmingai veikiančios statybos bendrovės „Mūras“ bendrasavininkas, dalyvavo antisemitinias pareiškimais pagarsėjusios Lietuvių Verslininkų sąjungos veikloje, net buvo jos valdybos pirmininkas. Kaune, Vidūno alėjos pradžioje 1927 metais Polovinskas pasistatė vilą, kurią išnuomojo Italijos pasiuntinybei (Vydūno al. 11-13, Antano Breimerio projektas), o 1932 metais K. Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtoje – vieną gražiausią architekto Arno Funko moderno stiliaus namų.

Čia, „Žydų Palestina“ pramintame kurorte, Polovinskas skelbėsi teikęs, anot tuometinės spaudos, „lietuviško malonumo“ paslaugas. Pelningas verslas sykiu telkdavo Kulautuvoje visą Polovinskų giminę. Polovinskų tėvai buvo kilę iš Kulautuvos apylinkių. „Kulautuva visą laiką buvo savotiškas giminės traukos centras“[22] Garsiąją solistę Vladislavą Polovinskaitę-Grigaitienę jau minėjome. Kita sesuo, Valerija Polovinskaitė-Kundrotienė administravo brolio viešbutį. Atvažiuodavo ir brolis Jonas Polovinskas-Budrys, šeimoje vadintas Pulkininku (buvo Lietuvos Kontržvalgybos viršininkas ir Klaipėdos sukilimo vadas, nuo 1936 metų iki mirties, 1964 metais, Lietuvos generalinis konsulas JAV), ir brolis Dominykas, kino teatrų „Hollywood“ ir „Daina“ Savanorių prospekte (tuometiniame Ukmergės plente) bendrasavininkas. Pastarasis pasimirė prieš pat pirmąją okupaciją; kiti sėkmingai pasitraukė į Vakarus 1944 metais. Pats Romanas Polovinskas su žmona Nina sugebėjo „pasprukti“ į Ameriką tik atėjus Tarybų valdžiai, dar prieš II pasaulinį karą. Jo viešbutyje įsikūrė poilsio namai, veikę iki 1949 metų, kai pastatas, kaip ir daugybė kitų Kulautuvos pastatų, atiteko tuberkuliozės sanatorijai. Buvusioje kavinės salėje įsikūrė sanatorijos salė, kurioje vyko renginiai, kino seansai, garsių muzikų koncertai. Kulautuvoje gyveno ir kitas brolis (ar pusbrolis), Justas Polovinskas, jo palikuonys ir dabar čia gyvena[23].

1934 metais pastatytą vila „Vita“ (Poilsio g. 7) buvo vienintelė mūrinė vila tuometinėje Kulautuvoje. Modernios stilistikos dviejų aukštų gyvenamas namas (pažymėtini kampiniai antro aukšto langai, santūrus dekoras) jau kelerius metus savininkų rekonstruojamas. Į prieangį vedantys ištaigingi laiptai primena buvusią pastato šlovę.

Vila "Vita"

Senieji Kulautuvos gyventojai Polovinsko vilą prisimena buvus pati prašmatniausia miestelyje:

„Buvo tokia vila „Vita“. Nu tai jau pati žinomiausia buvo. Būdavo savaitgaliais tai su mašinom suvažiuoja ponai visokie iš Kauno. Pilna jų būdavo. Būdavo, kad net apie trisdešimt mašinų suvažiuodavo. Karininkai, valdžios žmonės, nu, kaip dabar sako „grietinėlė“.

„Vieni Kulautuvoj savo vasarnamius turėdavo, kiti iš žydų nuomodavosi, o kiti toj viloj „Vitoj“ gyvendavo. Ale ten tai jau labai turtingi žmonės apsistodavo. Vilą „Vitą“ tau jau visi žinojo”[24].

Priešais pastatą buvo fontanas, kuris vadinosi „Žvejys su erškėtu“. Po karo fontanas dar turėjo žvejo figūrą, šiandien liko tik fontano baseinas. Šalia buvo teniso aikštelė. Greta vilos buvusiame aptvare savininkai laikė stirną.

Viloje „Vita“ Polovinskai įrengė kavinę, prie kurios palei pušyną 1938 metais inžinieriaus architekto Antano Varno buvo suprojektuota medinė terasa, apie kurią žinoma, kad ja, kaip „neskoninga“ ir pastatyta, nesilaikant nustatytų atstumų, leido naudotis tik vieną sezoną[25]. Vasaromis, po pietų prie kavinės grieždavo styginis orkestras, šokdavo poros.

1939 metais laikraštis Lietuvos aidas apie Kulautuvos kurortą rašė:

„Šioje didelio gamtos grožio ir sveikatingumo vasarvietėje norisi viešėti ne kelias valandas, bet kelis mėnesius. Esamos vietos visos perpildytos. Vasarotojai kasdien linksminasi koncertais, gali kada panorėti aplankyti tvenkinyje gulbes su penkiais jaunikliais, gali per dieną nemokamai žaisti krepšinį, tenisą, kroketą, vakarais nueiti į kino teatrą, kuris veikia kasdien ir rodo Kaune geriausias statomas filmas, gali būti pavyzdingai aptarnautas „Vitos” restorane ir nesijausi esąs pinigiškai nuskriaustas”[26].

Romano Polovinsko viešbutis

Greitai šalia vilos buvo pastatytas medinis viešbutis (Poilsio g. 5). Pirmą, vieno aukšto su mansarda, viešbučio projektą 1934 metais parengė inžinierius Stasys Fedoravičius, antrą, jau trijų aukštų, datuojamą 1936 metais,– inžinierius Bronius. Vaškelis, tais pačiais metais pastatęs ir dviejų aukštų priestatą Polovinsko vilai Kaune. 1935 metais Lietuvos aidas rašė:

„Lietuvos verslininkas R. Polovinskas jau pereitais metais pastatė restoranui-kavinei moderniškas patalpas ir prie jų pristatė trijų aukštų viešbutį, kuris savo modernišku ir skoningu įrengimu yra pirmas Pabaltijo valstybėse. Viešbutyje yra 18 kambarių, stilingi baldai, centralinis šildymas, elektros šviesa, šiltas ir šaltas vanduo, puikiai įrengta ventiliacija, lošimams ir kitokioms nedidelių ratelių pramogoms kambariai, vonios, dušai, vyrams ir moterims kirpyklos, skaitykla ir biblioteka, kelios didesnės ir mažesnės verandos, sodelyje teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, fontanas ir kt. Viešbutis reprezentacinis, kurin galima kviesti išlepinčiausio skonio turistus ir svetimšalius. Viešbutis pritaikytas vasaros ir žiemos laikui“[27].

Bet sprendžiant iš to, kaip namas atrodo dabar, trijų aukštų viešbutis vis dėlto nebuvo pastatytas (juolab, kad ir datos nesutampa), esamas namas, didelis, pusvalminiu stogu, su mansarda vienoje namo pusėje ir prieangiu su balkonu kitoje, primena pirmąjį, Fedoravičiaus darytą projektą. Šalia pastato išlikusi 1936 metais statyta ledainė.

Pasak Algirdo Marazo, viešbučio pastate veikė „Pienocentro“ bufetas ir buvo lošimo kambariai – „kazino“. (Nežinia ar tas pats, ar kitas kazino buvo vadinamas „Mažųjų arkliukų lenktynės“).

Šiandien restauruotame buvusiame Polovinsko viešbutyje įsikūrusios Kulautuvos seniūnija ir biblioteka.

Neaiškumų lieka dėl dar vieno viešbučio, priklausiusio vienuolių kongregacijai Darbo seserys. Vienuolės Kulautuvoje įsikūrė 1930 metais, 1931 metais Kranto ir Poilsio gatvių sankirtoje jos pasistatė viešbutį ir Šv. Petro Išvadavimo koplyčią, tapusią miestelio parapijos bažnyčia. Seserys įsigijo ir daugiau vasarnamių, turėjo kioską, kuriame prekiavo savo mezginiais bei nėriniais.

Kelių šeimų gyvenamasis namas, vienas iš nedaugelio (jei ne vienintelis) išlikęs įdomios kurortinės architektūros vasarnamis, tiesa, neišvengęs renovacijos, kai kurių identifikuojamas kaip buvęs Darbo seserų viešbutis. Nors subjaurotas naujo stiklinio prieangio ir plastikinių langų, namas vis dar labai gražus: trys žaismingi karpyti frontonėliai, vainikuojantys trisienį erkerį pagrindinio fasado centre, teikia jam nepaprasto žavesio. Metalinėje vėtrungėje užrašyta data: 1931 užrašyta vėtrungėje. Kiti sako, kad tai vasarnamis, pastatytas verslininko Lazario Černo.

Sudegusi Kulautuva

Kulautuva „garsi“ savo gaisrais, sunaikinusiais jos, į jokius Kultūros paveldo registrus taip ir neįrašytus architektūros paminklus.

Skaudžiausias miestelio gyventojams praradimas – sudegusi Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia (Pušyno g. 23). Iki 1940 metų ji turėjo Šv. Petro Išvadavimo titulą. Pradžioje tai buvo jau minėtą Darbo seserų koplyčia, projektuota, spėjama, Henriko Raugalo. 1932 metais perkelta į naują vietą, 1940 metais padidinta, medinė koplyčia tapo įdomių, netgi modernistinių formų bažnytele, su tarsi išaugančių iš pagrindinio tūrio bokštu ir penkiasiene apside. Stogo šlaito karnizas buvo drožinėtas, drožiniais buvo papuoštas ir interjeras. Nors ir maža, bažnyčia turėjo tris navas, atskirtas kolonomis. Bažnyčios perstatymo projekto autorius buvo architektas Adolfas Netyksa (tas pats, kuris projektavo modernistinę Šančių bažnyčią).

Kulautuvos bažnyčios vieta

2012 metais bažnyčia sudegė, liko tik pamatai ir medinė varpinė su varpu, pastatyta jau atkurtoje Lietuvoje. Pasakojama, kad klebonas kun. Dominykas Mikšys varpą nupirko pokariu ir už jį sumokėjo 1500 rublių (senais pinigais), jį paslėpė (net užkasė), o vėliau pastatė šventoriuje. Šventoriuje yra dviejų Kulautuvos klebonų – kun. Juozapo Fraino ir kun. Gustavo Gudanavičiaus kapai.

Kunigų kapai bažnyčios šventoriuje

Varpinė

 Laikina bažnyčia prisiglaudė vieno aukšto su mansarda name vienuolėms (Poilsio g. 10), viename iš trijų, vienuolėms priklausiusių Poilsio gatvės namų. Šalia (Poilsio g. 12) įsikūrė Actio Catholica Patria jaunimo namai. Beje, savo rekolekcijų namus Kulautuvoje turi ir jėzuitų ordinas (Tulpių g. 33).

Laikinoji Kulautuvos bažnyčia

Namas Poilsio g. 12

Namas Poilsio g. 14

2016 m. architektas Darius Jokubauskas sukūrė naujos bažnyčios projektą. 2018 metų rugsėjo 26 dieną naujos bažnyčios pamatai buvo pašventinti.

Sudegė ir buvęs vertingiausias Kulautuvos pastatas – bankininko Antano Vaitkevičiaus vila „Giedrė“. Liko tik mūrinės tvoros kampas su kankorėžiu, degėsiai ir senos nuotraukos. 2018 metais mediniais laiptais dar buvo galima pakilti į antrą aukštą ir išeiti į apdegusį pusapvalų balkoną. Kambariuose vis dar stovėjo apdegę čia gyvenusių žmonių baldai, kabojo šviestuvas.

Vila "Giedrė"

 

Vila "Giedrė". Vartai

Vila buvo pastatyta 1935 metais, jos autorius – architektas Aleksandras Gordevičius. Vaitkevičius buvo Kulautuvos seniūnas ir Valstybinių taupomųjų kasų valdytojas. 1932 metais Gordevičius Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje pastatė Art deco stilistikai artimus Valstybės draudimo ir Taupomųjų kasų rūmus, o štai po trijų metų iškilo ir prabangi valdytojo kurortinė vila.

Senose nuotraukose vila atrodo įspūdingai: dviejų aukštų su suapvalintu pagrindiniu fasadu tarp dviejų kampais sustatytų „bokštelių“: pirmame aukšte –trigubų durų portalas, prie kurio kyla iškilmingi laiptai lenktomis „neobarokinėmis“ atitvaromis; antrame – tokios pat formos balkonas, abu aukštus jungė tarpaukštiniu karnizu padalinti piliastai. Fasadą įrėminančios dalys buvo papuoštos trikampiais frontonėliais, centre – vertikalios dekoratyvinės apkalos juostos.

 

1953 metų nuotrauka (Marijos Marmakevičiūtės-Kasparienės nuosavybė)

Vilos šeimininkas 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, pastatas buvo nacionalizuotas ir paverstas daugiabučiu. 1951 metais vilos pirmame aukšte „butą“ gavo ir tuberkuliozės sanatorijos vyriausias gydytojas Kazimieras Gurauskas[28]. Pastaruoju metu name vis dar gyveno buvo kelios šeimos.

Sudegė ir Jadvygos Jucaitienės vila „Vaidelutė“ Pušyno ir L. Giros gatvių sankirtoje (Pušyno g. 37), pastatyta 1934 metais. Ji buvo dviejų aukštų su triaukščiu kvadratiniu bokštu kampe, vainikuotu neįprasta terasa, į kurią tiesiai nuo stogo vedė laiptai. Ir čia liko tik degėsių krūva ir senos nuotraukos. Vis dar atpažįstamas virš įėjimo prieangio buvęs balkonas, apvalus langas; virš galinio įėjimo buvusi plati veranda su terasa. Bet bokšto su terasa ir kampiniais langais nebėra. 1949 metais pastatas buvo atiduotas geležinkeliečių vaikų tuberkuliozės sanatorijai, 1956 metais tapusiai sanatorija „Kregždutė“[29]. Šiuo metu (1918) vilos griuvėsiai parduodami.

Vila "Vaidelutė"

Romualdo Pavilionio nuotrauka (Ryšardos Gazdaitės-Pavilionienės nuosavybė)

Apie 1956 metų nuotrauka (Henriko Ostrausko nuosavybė)

Sanatorijai atiteko ir netoliese buvę du vilos „Dora“ pastatai, du Prano Buloto vasarnamiai ir dviejų aukštų vasarnamis, priklausęs Jokimui Šneideriui.

Bet dar anksčiau, 1939-1940 metais Prano Bulotos ir kiti šalia esantys vasarnamiai buvo pritaikyti IV internuotų Lenkijos karininkų stovyklai. Stovyklos viršininku buvo paskirtas pulkininkas Vladas Braziulevičius, kuris labai gerai sugyveno su internuotaisiais.

Akacijų g. 34

Akacijų g. 34a
Du vienodi vasarnamiai su apvaliais „okeaniniais“ langais prie įėjimų: buvusi lenkų karininkų stovykla

Tuberkuliozės sanatorijos skyrius 1950 metais užėmė ir Lazario Černo vasarnamį, stovėjusį tuometinėje Dešimtoje gatvėje. Vietiniai gyventojai pasakoja, jog vasarnamio šeimininkas buvo išvežtas į Sibirą. 1937 metų nuotraukoje – ne mūsų matyta vila, o didelis vieno aukšto su mansarda ir pusvalminiu stogu medinis namas su dviem įėjimo prieangiais iš kraštų, į kuriuos nuo pastato centro veda šoniniai laiptai.[30] Čia įsikūrė Tuberkuliozės sanatorijos IV korpusas.

Nuotrauka, pažymėta kaip buvęs Lazario Černo vasarnamis (Birutės Jasiukonytės-Adomaitienės nuosavybė)

Sanatorija užėmė ir dabartinės ambulatorijos namą (Akacijų g. 33) ir daugelį kitų. Dar daug vilų (pvz., „Irena“, „Žibutė“) ir vasarnamių liko miestelio senbuvių atmintyje. Dar nemažai medinukų – vieni sukrypę, bet išlaikė savo pirminį vaizdą, kiti neatpažįstamai pakeisti renovacijos – stovi tarp Kulautuvos pušų.

Ambulatorija

Kulautuvos medinukų galerija.

Namas Akacijų g. 24 / S. Jasiūnaitės g. 11

Namas S. Jasiūnaitės g. 1

Namas S. Jasiūnaitės g. 4

Namas S. Jasiūnaitės g. 5

Namas Akacijų g. 26 / Ivinskio g. 2

Namas Akacijų g. 28 / Ivinskio g. 9

Namas Akacijų g. 30 / P. Cvirkos g. 10

Namas Akacijų g. 38

Namas L. Giros 11

Namas S. Neries g. 13

Namas S. Neries g. 17

Namas S. Neries g. 19 / Pušyno g. 43

Namas Mokyklos g. 8

Namas S. Neries g. 2 / Kranto g. 36

Namas S. Neries g. 3

Kulautuvos žydų atminimas

Žydų buvimo pėdsakų Kulautuvoje beveik neliko, bet jų atminimas gyvas iki šiol. Ir pasakojamos apie juos pačios netikėčiausios istorijos. Pavyzdžiui, dar gyvuoja mitas apie „žydus-apgavikus“, kurie neva  statydavo menkus vasarnamius prie pat Nemuno, kad, potvyniui juos nuplovus, gavę draudimą, galėtų pasistatyti geresnius (pasirodė, jog potvyniai „sėkmingai“ nuplaudavo ir lietuvių statytus vasarnamius). Arba pasakojama, kad Kulautuvos gatvės todėl buvo sunumeruotos, kad žydai nemokėjo perskaityti lietuviškų gatvių pavadinimų.

Nuolatinių gyventojų žydų Kulautuvoje buvo nedaug. Daugiausiai atvažiuodavo vasaroti šeimos su vaikais. Vietiniai lietuviai stebėjosi vaikų auklėjimo papročiais žydų šeimose: tėvai vaikų nebausdavo, net nebardavo, o elgėsi su jais labai pagarbiai. Lietuviams atrodė, kad žydai savo vaikus „lepino“. Bendrai Kulautuvos lietuviai su žydais, rodos, gerai sugyvendavo, vykdavo tarpusavio prekyba, vaikai kartu žaisdavo. Aldona Bulotienė prisimena, jog jos tėvas Jonas Petrauskas labai mėgo žydus, nes jie mielai skolindavo pinigus jo vaikų mokslams, ir net sakydavo: „kai mirsiu, norėčiau būti su žydais“[31].

Tiesa, būta ir šiokios tokios trinties, bent sprendžiant iš tarpukario spaudos. 1938 metais Lietuvos aidas piktinasi tuo, kad Kulautuvoje iškabos rašomos „dviem kalbom“, o tai „kiekvienam lietuviui nemalonu, o užsieniečiui turistui ir keistoka“. Ir nors kokios tai buvo kalbos, nenurodyta, galima spėti, jog Kulautuvos žydai vis dar turėjo krautuvių iškabas jidiš kalba.

Kulautuvos žydai turėjo ir savo sinagogą. Medinė sinagoga buvo pastatyta 1935 metais dabartinėje P. Cvirkos gatvėje (P. Cvirkos g. 4) miestelyje įsteigtos žydų labdaros draugijos „Tmicho“ iniciatyva. Pirmą jos projektą 1933 metais parengė inžinierius architektas Noachas Beras Joffė, tačiau dėl nežinomų priežasčių šio projekto buvo atsisakyta, o įgyvendintas antras, architekto Isaoko Trakmano projektas. (Abu architektai buvo gerai žinomi Kaune modernistinių pastatų autoriai.)

 Sinagoga buvo puošni. Fasado centre buvo suporuotos pusapvalių arkų durys, primenančios Dekalogo lenteles, abipus durų – nedideli apvalūs langai. Antro aukšto centre siauras suporuotas arkinis langas derinosi su portalu; kiti langai abiejuose fasado aukštuose buvo kvadratiniai. Prie portalo vedė platūs tripusiai laiptai. Dviejų aukštų laiptinės priestatas taip pat buvo papuoštas apvaliu langu.

Tarybų valdžios paversta sandėliu, sinagoga stovėjo užkaltais langais, kol 1968 metais buvo perstatyta: apmūryta baltomis plytomis. Pirmame aukšte įsikūrė kultūros namai, antrame – miestelio biblioteka. Deja, 2016 metais, nepaisant pastangų paskutinę minutę ją įrašyti į Kultūros paveldo registrą ir taip apsaugoti, sinagoga buvo nugriauta (sako, jos likučiai atiduoti į Rumšiškių muziejų).

Kitas žydų visuomeninis pastatas buvo draugijai „Ješurun“ priklausę poilsio namai, skirti besimokančiam žydų jaunimui (daugiausiai ješivos studentams), kartais vadinami „vasaros kolonija“. Tai buvo dviejų aukštų medinis pastatas Kranto ir Mokyklos gatvių sankirtoje, pačiame miestelio gale. Po karo (ar dar karo metu) į šį pastatą persikraustė Kulautuvos mokykla (iš čia ir gatvės pavadinimas).

Advokatas Liudas Šmulkštys Kulautuvoje turėjo vasarnamį. Dabar tai – geltonai dažytas dviejų aukštų medinis daugiabutis gyvenamas namas. 1944 metais šeima pasitraukė į vakarus. Jo sūnus, profesorius Julius Šmulkštys („Santaros-Šviesos“ dalyvis, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, miręs 2010 metais) prisiminė, kad jį, jaunesnį brolį ir motiną karas užklupo Kulautuvoje. Tuomet, būdamas 11-metų vaikas, jis matė kitoje Nemuno pusėje vykusius Zapyškio žydų žudynes ir girdėjo, apie ką kalbėjo susijaudinę Kulautuvos gyventojai, susirinkę arčiau Nemuno esančioje gatvėje: vieni buvo sukrėsti, kiti vis tvirtino, kad „tai mūsų neliečia“[32]. Tuo metu Kulautuvoje prieš karą vasarodavę žydai jau buvo uždaryti į Kauno getą arba nužudyti.

Tarybinių laikų Kulautuva:

tuberkuliozės sanatorija ir antisovietinis pogrindis

Pokario Kulautuva – vis dar linksmas, bet jau kuklus tarybinis kurortas. Pačiame miestelio centre daugybė buvusių vasarnamių, kaip minėjau, buvo atiduoti tuberkuliozės sanatorijai. Sanatorijos būta tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Pastarieji vaikščiojo po miestelį su pižamomis. 1958 metais minimos dvi sanatorijos suaugusiųjų ir vaikų „Kregždutę“.

Žydų šeimos – išlikusios ir naujai atvykusios gyventi į Lietuvą iš kitų „plačiosios tėvynės“ vietų – vis dar atvažiuodavo čia, maždaug iki šešiasdešimtųjų ar kiek ilgiau, kol neišvažiavo į Izraelį. Kranto gatve važinėjo autobusai. Parko pakraštyje, P. Cvirkos gatvėje vaikus džiugino ledų kioskas. Pušyno gatvės gale, einant buvusio dvaro link, buvo įrengta vasaros estrados aikštė, kurioje vykdavo dainų šventės. Šalia jos ant kalvelės dar ir šiandien stovi akmenų piramidė-„aukuras“.

1958 metais Akacijų alėjoje (Akacijų g. 35) atsidarė arbatinė. Kuklus vasarnamis, kuriame ji įsikūrė, iki karo priklausė Icikui Judelevičiui ir Izraeliui Pomusui. Arbatinėje įrengė bufetą ir parduotuvę, kurioje buvo galima gauti pirmos būtinybės prekių. Prekiauta net žibalu, o tai kasdieniame gyvenime buvo daug svarbiau už arbatą. Tad vietos gyventojai šią vietą vadindavo „žibalinė“. 1965 metais sumanyta vietą „pagerinti“, namas buvo suremontuotas, pristatytas priestatas, įrengta salė. Buvusi „žibalinė“ tapo „Svetainė“, apstatyta „lietuviško“ stiliaus baldais[33]. Šiandien privatizuotas pastatas, dar kartą rekonstruotas „lietuviškuoju stiliumi“, tapo neatpažįstamas.

Buvusi "arbatinė"

 Viena Kulautuvos gatvė pavadinta Stasės Jasiūnaitės vardu. Šios gatvės kampinio namo (Akacijų g. 22/ S. Jasiūnaitės g. 12) skurdžiame antro aukšto bute gyveno niekam nežinoma, o šiandien ir visai pamiršta Stasė Jasiūnaitė (1912-1986). Mediniame dviejų aukštų name buvo aštuoni 1-2 kambarių butai. Tokių nuomojamų butų namų, panašių į Kauno priemiesčių namus, keli buvo pastatyti Kulautuvoje, galima spėti, dar iki 1930-ųjų metų. Jasiūnaitė dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kulautuvos mokykloje. 1958 metais atleista iš mokyklos dėl pernelyg atviro tikėjimo praktikavimo, įsidarbino vaikų sanatorijoje sanitare, pradėjo rašyti (po mirties buvo išleistos trys jos knygos), bendravo su kun. Alfonsu Svarinsku, 1956-57 metais dirbusiu Kulautuvos bažnyčioje (Kulautuva buvo pirmoji parapija, kurioje, grįžęs po pirmojo įkalinimo, lageryje slaptai įšventintas kunigu, Svarinskas pusiau legaliai tarnavo), prisidėjo prie pogrindinių leidinių platinimo. Ant namo yra medinė atminimo lenta.

Namas Akacijų g. 22/ S. Jasiūnaitės g. 12

1960 metais miestelio centre, netoli „Gulbių ežero“ pastatė Tuberkuliozės sanatorijos klubą-valgyklą. Trijų aukštų mūriniame pastate per du aukštus buvo įrengta didelė salė, pakeitusi iki tol buvusią mažutę „Vitos“ kavinės salę. Ilgus metus ji tarnavo ne tik sanatorijos reikmėms, bet visiems Kulautuvos gyventojams kaip kino teatras, teatras, šokių ir koncertų salė. Šalies teatrai rodydavo čia savo spektaklius. Tame pačiame pastate buvo biblioteka-skaitykla[34]. Šiandien (2018) pastatas stūkso apleistas.

Buvęs sanatorijos klubas

Tuberkuliozės sanatorijos klubas (Birutės Jasiukonytės-Adomaitienės nuosavybė)

Tiesa, pagrindinėje gatvėje yra paslaptinga nuorodą į Kulautuvos Laisvalaikio salę (Akacijų g. 32a).

Tokia pat paslaptinga yra nuoroda į Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietą miško pakraštyje. Pasakojama, esą ir Kulautuvos Madona ne šiaip sau atsirado: viena miestelio senutė regėjusi Švč. Mergelę Mariją virš Kulautuvos besileidžiančią.

Būta Kulautuvoje ir daugiau mistinių vietų: antai, vietiniai gyventojai pasakoja, kad po miestelyje buvusiu mediniu tilteliu per Nerėpos upelį buvęs šaltinėlis, žmonių laikomas stebuklingu.

O tuberkuliozės sanatorijai buvo pastatyti dviejų aukštų modernūs rūmai pušyne miestelio gale. Rūmų fasadą puošia monumentali mozaika. Dar vėliau sanatorija tapo Kauno respublikinės ligoninės vaikų tuberkuliozės skyrius. Šių (2018) metų pradžioje buvo pranešta apie šio skyriaus uždarymą. Įspūdingi rūmai atrodo tušti.

Buv. Tuberkuliozės sanatorija

***

Šiandien Kulautuva  – vėl kurortas. Ji turi puikų naują paplūdimį, tiesa, įrengtą ne prie Nemuno, o prie žvyro karjero. Vasaros sekmadieniais Iš Kauno į Kulautuvą plaukia (iš tarybinių laikų išniręs) laivas „Tolstojus“. Į kitame Nemuno krante esantį Zapyškį vasarą turistai gali persikelti keltu. Svarstoma netgi pėsčiųjų tiltą į Zapyškį statyti, arba, dar geriau, kitų Europos šalių pavyzdžiu įrengti lyno keltuvą su permatomomis kabinomis, iš kurių turistai galėtų grožėtis Nemuno slėnio vaizdais. Kulautuvoje rastas net mineralinis vanduo, tiesa, dar niekieno iš žemės gelmių neišgautas. (Gal tai ir yra ano stebuklingo šaltinėlio paslaptis?)

2017 metų rudenį miestelio centre, ant „Gulbių ežero“ kranto atidarė LSMU ligoninės Kauno klinikų filialas, Kulautuvos reabilitacijos ligoninė (tad, tikėtina, Akacijų alėjoje vėl galima bus pamatyti žmones su pižamomis).

Šiandien Kulautuvoje vėl vasaroja žinomi Kauno medikai: kardiochirurgas profesorius Jurgis Brėdikis Demokratų gatvėje turi vasarnamį, kuriame praleidžia visą šiltą sezoną; namus turi profesorius, LSMU rektorius Remigijus Žaliūnas, profesorius Romualdas Abraitis. Tarpukariu statytą vasarnamį nusipirko Vokietijoje gyvenanti rašytoja Jutta Noak. Kažkur Kulautuvoje yra ir vietinių vadinamas „Petriko namas“ – naujieji „rūmai“, pastatyti liūdnai pagarsėjusio EBSW koncerno šeimininko Gintaro Petriko. Štai ir visos Kulautuvos įžymybės.

Kulautuvoje beveik nėra atminties: čia nėra į Kultūros paveldo registrą įrašytų pastatų, tik dvi atminimo lentos, dar 1989 metais atstatytas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir besipainiojantys senųjų gyventojų atsiminimai. Na ir gerai. Užtat žmonės čia visuomet pasiruošę su nepažįstamu atvykėliu pasišnekėti, papasakoti ir parodyti jam viską, ką žino, ir net įsileisti į savo kiemą.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013687261/stop-juosta-2018-03-18-nr-47-kulautuva

---

[1] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#jono-petrausko-namas

[2] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#k-sutkaus-vasarnamis

[3] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#fugeleviciu-seima

[4] Ibid.

[5] In Danutė Šelčinskaja (Sud.) Gyvybę ir duoną nešančios rankos. IV knyga. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009. P. 51.

[6] Ibid. P. 48-49.

[7] Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai 1941-1944. Vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2005. P. 208.

[8] In: Dalia Epšteinaitė ir Viktorija Sakaitė (Sud.) Gyvybę ir duoną nešančios rankos. 2 sąsiuvinys. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 1999. P. 15.

[9] Šitas vaikas turi gyventi. P. 100, 192, 209.

[10] Jonas Rimašauskas. Žydų gelbėtojai. Vilnius: Versu Aureus, 2008. P. 74.

[11] Šitas vaikas turi gyventi. P. 227.

[12] Ibid. P. 245.

[13] Ibid. P. 225.

[14] Ibid. P. 246.

[15] Ibid. P. 247.

[16] Ibid. P. 251.

[17] Ibid.

[18] Cit. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/objektas/1526/romano-polovinsko-vasarnamis-ir-kavine-kulautuvoje

[19] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#gulbiu-ezeras

[20] Jurgis Savickis „Latrai”. http://straipsniai.lt/proza/jurgis-savickis-latrai/

[21] Lietuvos aidas 1938-04-21.

[22] Bernardas Gailius „Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai“ // Naujasis Židinys-Aidai. 2001. Nr. 6. P. 383-398. P. 394.

[23] Ibid.

[24] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#vila-vita

[25] Cit. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/objektas/1526/romano-polovinsko-vasarnamis-ir-kavine-kulautuvoje

[26] Cit. https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/

[27] Cit. http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/objektas/1526/romano-polovinsko-vasarnamis-ir-kavine-kulautuvoje

[28] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#vila-giedre

[29] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#vila-vaidilute

[30] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#naujas-route-point-page-2

[31] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#jono-petrausko-namas

[32] https://collections.ushmm.org/oh_findingaids/RG-50.473.0081_trs_lt.pdf

[33] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#arbatine

[34] https://www.atmintiesvietos.lt/lt/marsrutai/istorine-kulautuvos-atmintis-kurortas-prie-upes/#tuberkuliozes-sanatorijos-klubas-valgykla