2019 m. vasario 21 d., ketvirtadienis


Įspūdžiai iš Maskvos architektūriniai-urbanistiniai




Dairiausi pro mašinos langą pakeliui iš Šeremetjevo. Pro šalį bėga senos „chruščiovkos“, mažos ir didelės, visos vienodai „languotos“ (renovacijos jos nemačiusios, nei banko paskolų), tada šen bei ten išdygsta grakštūs modernistiniai namukai, šalia apšepusių daugiabučių pasirodo XIX amžiaus dvaras su portiku, o už jo neaiškios paskirties didelė juodo stiklo dėžė; pagaliau stalinistinio modernizmo fasadai, vienas už kitą gražesni (ranka taip ir siekia fotoaparato) o tarp jų labai aukšti apynauji daugiabučiai (po viršutinių aukštų gyventojų kojomis grindys turėtų siūbuoti). ПИВ-ШОП ГРИБНАЯ АПТЕКА ЗОВ КУХНИ ДВОРЕЦ БРАКОСОЧЕТАНИЯ СТРАННОПРИИМНЫЙ ДОМ ИМ. ШЕРЕМЕТЬЕВА.

(Iškabos, tikriausiai, reikalauja paaiškinimo: „Alaus šopas“ (sutrumpintai), „Grybų vaistinė“ (musmires jie ten parduoda, ar ką?) „Virtuvės šauksmas“ (kažkodėl man šis pavadinimas pasirodė seksistinis, nors, tikriausiai „virtuvės šauksmą“ išgirsta ne tik moterys, bet ir vyrai), „Santuokų rūmai“ (vertimas neperduoda įmantraus senovinio žodžio reikšmės, o ir pati tarybinių laikų įstaiga į „rūmus“ ne kiek nepanaši), „Šeremetjevo vardo benamių prieglauda“ (ir grafas (ne oro uostas), ir žodžiai atėjo iš seniai praėjusių amžių. Atmintyje iš kart iškilo Cvetajevą: „Москва, какой огромный странноприимный дом! Всяк на Руси бездомный, мы все к тебе придём“. Vertimo neradau, nors manau, kad jis yra.)

Ir staiga man, kaip sakoma, „atvimpa žandikaulis“. Tiesiog kelio vidury išnyra didžiulis monstras, o gal visai ne monstras, o stalinistinės „vysotkos“ postmodernistinė versija, citata, parodija, nežinau kas, bet kažkas labai gražaus, pastatyta „su mintimi“, kurią pašaliniam žmogui sunku atspėti. Kas? Kam? Kodėl? „Vysotkų“ tikrųjų, autentiškų mylėtojui, kokia esu aš, iš kart kylantys klausimai, na, o nekentėjui, kokių daugybė, taip, architektūrinis monstras. Esame kažkurioje vidurinėje gatvės juostoje, ir negaliu pasakyti vairuotojui „sustokite, aš noriu nufotografuoti“, todėl nuotraukas teko imti iš Interneto[1].



Namo adresas Оружейный пер. 41. Kažkada buvęs Oružeinyj skersgatvis dabar plati kelių juostų gatvė šalia Sadovojo žiedo, aplink kurio tikrosios „vysotkos“ ir buvo statomos, o ši vieta prie Sadovo-Karetnaja gatvės, štai liko tuščia. Pastato autorius – Rusijoje garsus architektas Michailas Posochinas (gimęs 1948 metais). Statė jį 10 metų (2006-2016), o statybos istorija susieta su visa „rusiška“ puokšte kompanijų, bankų, oligarchų, krizių bei skandalų, kurią adekvačiai aprašyti būtų per daug sudėtinga. Pakanka prisiminti, kad krizės metu nebaigtas namas kelerius metus riogsojo sankryžoje kaip vaiduoklis ir, pasak vyresnės kartos architekto Nikolajaus Lizlovo, „buvo iškilęs virš Sadovojo žiedo tartum gražūs ir niūrūs griuvėsiai“. Šiam architektui tuomet kilo mintis, „kad būtų gerai jį užkonservuoti, perdangas užpilti žemėmis ir užsodinti įvairiais augalais, viską apgyvendinti smulkiais žvėreliais ir paukščiais“[2].

Galiausiai „biznis-centro“ „Oružeinyj“ statyba buvo baigta „Sberbanko“ ir oligarcho Ališero Usmanovo pinigais. Smailė projekte nebuvo numatyta, ją, 35 metrų aukščio, uždėjo todėl, kad to panorėjo tuometinis Maskvos vicemeras Maratas Chusnulinas (tiek tų rusų, ir nepagalvokite, nieko neturiu prieš tautybių įvairovę), kad namas būtų dar labiau panašus į simbolinę „vysotką“. Šiandien pastatas valdomas ryšio kompanijos „Megafon“. Žmonės viduje dirba. Žvėrelių ir paukščių (deja) nėra. Apačioje esama parduotuvių ir restoranų.

Namas pastatytas iš gelžbetonio ir stiklo. Jo vidurinė dalis 28 aukštų, sparnai 13 aukštų. Liaudyje paplitę pavadinimai: „Cheopso piramidė“, „Ziguratas“, „Mordoras“ ir „Blogio bokštas“. Šiuos, ypač du pastaruosius, suprantama, sugalvojo „vysotkų“ nekentėjai, kurių motyvai, beje, gali būti šiek tiek skirtingi: vienų grynai estetiniai, kitų ideologiniai. Antai, garsus architektūros istorikas Grigorijus Isakovičius Revzinas apibūdino namą kaip „architektūrinę chaltūrą“, atsiradusią iš „nepilnavertiškumo komplekso“, palyginus su autentiška „stalinistine“ architektūra. Dėl „nepilnavertiškumo komplekso“ sutinku, bet dėl „chaltūros“ ne. Žodis „chaltūra“ a priori nurodo į žemą kokybės „standartą“, taip sakant, nuleistą kartelę, ko šiame pastate visai nesimato.

 





Pastatas kritikuojamas dar ir dėlto, jog uždaro „perspektyvą“, o taip pat dėlto, kad minios į jį sulipusių darbuotojų su savo mašinomis, darbo metu besiilsinčiomis gigantiškame požeminiame garaže, padidina kamščius. (Garsiųjų Maskvos kamščių aš iš viso niekur nemačiau. Pasisekė.)

Priešais namą esančiame skvere 2017 metais buvo pastatytas 7 su puse metrų aukščio bronzinis paminklas Michailui Kalašnikovui (tam, kuris garsųjį automatą sukūrė), skulptoriaus vardas Salavatas (oi, ir vėl), bet pavardė rusiška Sčerbakovas. Vargšas Kalašnikovas laiko savo automatą rankose, žvelgdamas į jį, pasak skulptoriaus, „kaip į meno kūrinį, pvz., kaip į Stradivarijaus smuiką“[3], o šalia, tartum sulyginimui, pavaizduotas jo „angelas-sargas“ arkangelas Michailas slibino nudobimo procese, bet kažkodėl raitas ant sparnuoto žirgo (tokio savotiško Pegaso; žirgas liko nuo pirmą sumanyto Šv. Jurgio, o sparnai jam išaugo tikriausiai todėl, kad teko tarnauti angelui). To paties skulptoriaus paaiškinimu, tiek Kalašnikovo automatas, tiek arkangelo ietis, kaip to automato „simbolis“, skirti „kovai su blogiu“ kai „mes apsupti NATO pajėgų“[4]. Štai taip.



Be šio gražuolio, iš tolo mačiau kelis tikrai įsimintinus dangoraižius ir, kaip tikriausiai, kiekviename mieste, kelis pavyzdžius to, „kaip nereikia statyti“. Pravažiavome pro vieną ryškiausių tokių „Muzikos namus“, pradėtus 2000 metais, pastatytus penkių architektų grupės, kainavusius 200 milijonų Amerikos dolerių ir liaudyje vadinamus „ateivių lėkštė“ (Nors aš ateivių lėkštę įsivaizduoju mažiau dekoruotą). O štai vėlyvojo modernizmo Rusų Mokslo Akademijos prezidiumo pastatas su savo dvigubu bokštu, dar 1990 metais iškilęs netoli Lenino prospekto, liaudyje vadinamas „auksiniai smegenys“ (золотые мозги) vertas dėmesio.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą