Įspūdžiai
iš Maskvos architektūriniai-urbanistiniai
Dairiausi pro mašinos
langą pakeliui iš Šeremetjevo. Pro šalį bėga senos „chruščiovkos“, mažos ir didelės,
visos vienodai „languotos“ (renovacijos jos nemačiusios, nei banko paskolų),
tada šen bei ten išdygsta grakštūs modernistiniai namukai, šalia apšepusių
daugiabučių pasirodo XIX amžiaus dvaras su portiku, o už jo – neaiškios
paskirties didelė juodo stiklo dėžė; pagaliau – stalinistinio
modernizmo fasadai, vienas už kitą gražesni (ranka taip ir siekia fotoaparato) o
tarp jų –
labai aukšti apynauji daugiabučiai (po viršutinių aukštų
gyventojų kojomis grindys turėtų siūbuoti). ПИВ-ШОП ГРИБНАЯ АПТЕКА ЗОВ КУХНИ ДВОРЕЦ
БРАКОСОЧЕТАНИЯ СТРАННОПРИИМНЫЙ ДОМ ИМ. ШЕРЕМЕТЬЕВА.
(Iškabos,
tikriausiai, reikalauja paaiškinimo: „Alaus šopas“ (sutrumpintai), „Grybų vaistinė“
(musmires jie ten parduoda, ar ką?) „Virtuvės šauksmas“ (kažkodėl man šis
pavadinimas pasirodė seksistinis, nors, tikriausiai „virtuvės šauksmą“ išgirsta
ne tik moterys, bet ir vyrai), „Santuokų rūmai“ (vertimas neperduoda įmantraus
senovinio žodžio reikšmės, o ir pati tarybinių laikų įstaiga į „rūmus“ ne kiek
nepanaši), „Šeremetjevo vardo benamių prieglauda“ (ir grafas (ne oro uostas), ir
žodžiai atėjo iš seniai praėjusių amžių. Atmintyje iš kart iškilo Cvetajevą: „Москва,
какой огромный странноприимный дом! Всяк на Руси бездомный, мы все к тебе
придём“. Vertimo neradau, nors manau, kad jis yra.)
Ir
staiga man, kaip sakoma, „atvimpa žandikaulis“. Tiesiog kelio vidury išnyra didžiulis
monstras, o gal visai ne monstras, o stalinistinės „vysotkos“ postmodernistinė
versija, citata, parodija, nežinau kas, bet kažkas labai gražaus, pastatyta „su
mintimi“, kurią pašaliniam žmogui sunku atspėti. Kas? Kam? Kodėl? „Vysotkų“ – tikrųjų,
autentiškų –
mylėtojui, kokia esu aš, iš kart kylantys klausimai, na, o
nekentėjui, kokių daugybė, – taip, architektūrinis monstras. Esame kažkurioje
vidurinėje gatvės juostoje, ir negaliu pasakyti vairuotojui „sustokite, aš
noriu nufotografuoti“, todėl nuotraukas teko imti iš Interneto[1].
Namo
adresas –
Оружейный пер. 41. Kažkada buvęs Oružeinyj skersgatvis – dabar
plati kelių juostų gatvė šalia Sadovojo žiedo, aplink kurio tikrosios „vysotkos“
ir buvo statomos, o ši vieta prie Sadovo-Karetnaja gatvės, štai liko tuščia.
Pastato autorius –
Rusijoje garsus architektas Michailas Posochinas (gimęs
1948 metais). Statė jį 10 metų (2006-2016), o statybos istorija susieta su visa
„rusiška“ puokšte kompanijų, bankų, oligarchų, krizių bei skandalų, kurią adekvačiai
aprašyti būtų per daug sudėtinga. Pakanka prisiminti, kad krizės metu nebaigtas
namas kelerius metus riogsojo sankryžoje kaip vaiduoklis ir, pasak vyresnės
kartos architekto Nikolajaus Lizlovo, „buvo iškilęs virš Sadovojo žiedo tartum
gražūs ir niūrūs griuvėsiai“. Šiam architektui tuomet kilo mintis, „kad būtų gerai
jį užkonservuoti, perdangas užpilti žemėmis ir užsodinti įvairiais augalais, viską
apgyvendinti smulkiais žvėreliais ir paukščiais“[2].
Galiausiai
„biznis-centro“ „Oružeinyj“ statyba buvo baigta „Sberbanko“ ir oligarcho
Ališero Usmanovo pinigais. Smailė projekte nebuvo numatyta, ją, 35 metrų
aukščio, uždėjo todėl, kad to panorėjo tuometinis Maskvos vicemeras Maratas
Chusnulinas (tiek tų rusų, ir nepagalvokite, nieko neturiu prieš tautybių
įvairovę), kad namas būtų dar labiau panašus į simbolinę „vysotką“. Šiandien pastatas
valdomas ryšio kompanijos „Megafon“. Žmonės viduje dirba. Žvėrelių ir paukščių (deja)
nėra. Apačioje esama parduotuvių ir restoranų.
Namas
pastatytas iš gelžbetonio ir stiklo. Jo vidurinė dalis – 28
aukštų, sparnai –
13 aukštų. Liaudyje paplitę pavadinimai: „Cheopso piramidė“,
„Ziguratas“, „Mordoras“ ir „Blogio bokštas“. Šiuos, ypač du pastaruosius,
suprantama, sugalvojo „vysotkų“ nekentėjai, kurių motyvai, beje, gali būti
šiek tiek skirtingi: vienų – grynai estetiniai, kitų – ideologiniai.
Antai, garsus architektūros istorikas Grigorijus Isakovičius Revzinas apibūdino
namą kaip „architektūrinę chaltūrą“, atsiradusią iš „nepilnavertiškumo
komplekso“, palyginus su autentiška „stalinistine“ architektūra. Dėl „nepilnavertiškumo
komplekso“ sutinku, bet dėl „chaltūros“ – ne. Žodis „chaltūra“ a priori nurodo į žemą kokybės „standartą“, taip sakant, nuleistą
kartelę, ko šiame pastate visai nesimato.
Pastatas
kritikuojamas dar ir dėlto, jog uždaro „perspektyvą“, o taip pat dėlto, kad
minios į jį sulipusių darbuotojų su savo mašinomis, darbo metu besiilsinčiomis gigantiškame
požeminiame garaže, padidina kamščius. (Garsiųjų Maskvos kamščių aš iš viso
niekur nemačiau. Pasisekė.)
Priešais
namą esančiame skvere 2017 metais buvo pastatytas 7 su puse metrų aukščio bronzinis
paminklas Michailui Kalašnikovui (tam, kuris garsųjį automatą sukūrė), skulptoriaus
vardas –
Salavatas (oi, ir vėl), bet pavardė rusiška – Sčerbakovas.
Vargšas Kalašnikovas laiko savo automatą rankose, žvelgdamas į jį, pasak skulptoriaus,
„kaip į meno kūrinį, pvz., kaip į Stradivarijaus smuiką“[3], o
šalia, tartum sulyginimui, pavaizduotas jo „angelas-sargas“ – arkangelas Michailas slibino
nudobimo procese, bet kažkodėl raitas ant sparnuoto žirgo (tokio savotiško Pegaso;
žirgas liko nuo pirmą sumanyto Šv. Jurgio, o sparnai jam išaugo tikriausiai
todėl, kad teko tarnauti angelui). To paties skulptoriaus paaiškinimu, tiek Kalašnikovo
automatas, tiek arkangelo ietis, kaip to automato „simbolis“, skirti „kovai su
blogiu“ kai „mes apsupti NATO pajėgų“[4]. Štai
taip.
Be šio
gražuolio, iš tolo mačiau kelis tikrai įsimintinus dangoraižius ir, kaip
tikriausiai, kiekviename mieste, kelis pavyzdžius to, „kaip nereikia statyti“.
Pravažiavome pro vieną ryškiausių tokių – „Muzikos namus“, pradėtus 2000 metais, pastatytus
penkių architektų grupės, kainavusius 200 milijonų Amerikos dolerių ir liaudyje
vadinamus „ateivių lėkštė“ (Nors aš ateivių lėkštę įsivaizduoju mažiau
dekoruotą). O štai vėlyvojo modernizmo Rusų Mokslo Akademijos prezidiumo
pastatas su savo dvigubu bokštu, dar 1990 metais iškilęs netoli Lenino
prospekto, liaudyje vadinamas „auksiniai smegenys“ (золотые мозги) vertas
dėmesio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą