Kaunas nykstantis ir išnykęs: Petravičių dvarelis (Baritonų g. 6)

Dingo dvarelis. Kai šį pavasarį atėjau į vieną iš trijų „vokalinių“ gatvių Kaune – Baritonų gatvę, jos dešinėje pusėje radau didelę dykynę. Kur ne kur matėsi suvargę medžiai, stūksojo akmenų krūvos ir rūsio plytų liekanos. Dar ne taip seniai čia, paskendęs sode, stovėjo medinis dvarelis. Tuomet dar nežinojau, kad Nijolės Lukšionyės-Tolvaišienės jautriai aprašytas apleistas namas[1], įrašytas į Kultūros vertybių registrą, dingo jau 2011 metais.

XIX amžiaus viduryje čia, už miesto kapinių, Ažuolyno kalno papėdėje, buvo didžiulis, nuo Trakų, anuomet vadinamos Podgornaja („Pakalnės“) gatvės iki pat kalno viršunės besitęsiąs sklypas, kurio šiaurinė dalis priklausė Kauno miestui, o pietinė – Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijai. Miestui priklausančią dalį nuomojo bajorų Juozo ir Konstancijos Urbonavičių šeima. Jie 1860 metais pasistatė čia medinį namą. 1878 metais šiaurinę, o po dviejų metų – ir pietinę sklypo dalį nusipirko bajorų Prano ir Kazimieros Petravičių šeima. Jie turėjo septynis vaikus. Petravičius buvo Kauno miesto dūmos narys, priklausė Kauno sodininkų draugijai. Apie 1900 metus prie senojo namo iš pietų buvo pristatyta nauja dalis su didele drožiniais puošta veranda; viduje buvo įrengta salė. Šeima puosėlėjo didelį sodą, daržą, gėlynus; priešais namą augo dekoratyvinės eglės, tuja, migdolmedis, įvairių atspalvių alyvų krūmai.

Juozas Petravičius mirė apie 1914 metus, jo žmona Konstancija – apie 1917 metus. Jų vyriausias sūnus Juozas savo sklypo dalį atskirai valdė jau nuo 1904 metų, o nuo 1918 metų likusią dalį paveldėję kiti vaikai iki 1931 metų joje šeimininkavo (ir sodininkavo) kartu. Dvarelyje gyveno seserys Eugenija, Stanislava ir Ieva Petravičaitės. Pastaroji ištekėjo už Lietuvos banko valdytojo Juozo Paknio, draugavo su Sofija Kymantaitė-Čiurlioniene. Drauge su kitais lietuviais 1919 metais atsikrausčiusi iš Vilniaus į Kauną, Sofija Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno šiame dvarelyje. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: „Kaune galutinai apsigyvenome Trakų gatvėje, Petravičaičių namuose. Petravičaitės ilgus metus vertėsi daržininkyste, augino gėles. Medinis vieno aukšto namas stūksojo sodo gilumoje. Mes ten nuomavome du didelius kambarius. Virtuvė buvo bendra“[2].

Po 1939 metų  dvarelio teritorija labai sumažėjo, atsirado naujų gatvelių, valdos dalis tarp Būgos ir Vaižganto gatvių buvo suskaldyta sklypais ir parduota. 1940 m. aplink dvarelio jau stovėjo mūriniai namai. Nuosavus mūrinius namus pasistatė ir seserys: Ieva apsigyveno name Baritonų g. 4 (tai didelis, išvaizdus, baltai tinkuotas namas su kolonomis paremtu prieangiu bei pusapvaliu rizalitu su baliustrados aptvertu balkonu-terasa, matosi nuotraukos kairėje), Stanislava – Dainos g. 3 (jos namas šiandien atrodo labai gerai, jis yra visai kitokio – moderno stiliaus, su dviejų siauručių dalių laiptinės vertikale ir būdingais, kampus juosiančiais balkonais).

O Eugenija Petravičaitė vis sodininkavo gimtajame dvarelyje. Čia buvo kelios didžiulės oranžerijos, inspektai, augo reti medžiai ir krūmai, o vieną sklypo dalį buvo išsinuomavęs olandas sodininkas Kornelijus Stoffelis. Atėjus rusams, Eugenija augino tabaką sovietų karininkams, ir tai tikriausiai išgelbėjo dvarelį nuo nacionalizacijos: 1949 metais buvo pripažinta, kad jos ūkis nėra „buožinis“, nors dar po metų pusę sklypo vis dėlto atėmė. Susidariusiame plote prie Trakų gatvės po 1950 metų valdžia pastatė naują daugiabutį.

Eugenija Petravičaitė mirė apie 1965 metais, namą paveldėjo Ieva Paknienė, kuri karo pabaigoje buvo pasitraukusi į vakarus ir tuo metu jau gyveno JAV. Tik 1966 metais name buvo įvestas miesto vandentekis ir kanalizacija. O 1967 metais dvarelyje įsikūrė dailininkas, profesorius Stasys Ušinskas, čia buvo jo stiklo ir keramikos dirbtuvė. Nuo 1974 metų, mirus Ušinskui, namu naudojosi tapytojas Osvaldas Jablonskis. Pagaliau, po Paknienės mirties 1980 metais namas atiteko Kauno miesto Vykdomojo komiteto fondui. 1990 metais namui buvo suteiktas istorijos paminklo statusas (kaip namui, kuriame gyveno Stasys Ušinskas). Iki 1994 metų jį nuomojo Dailininkų sąjunga, buvo planuota įrengti jame grafikos centrą, bet pritrūkus lėšų šių planų, o sykiu ir namo, buvo atsisakyta.

Nepavyko sužinoti, kaip ir kodėl teisinė apsauga buvo atimta, žinoma tik, kad 2003 metais Kauno savivaldybė perdavė namą Valstybės turto fondui, pardavimui. 2007 m. buvo patvirtintas sklypo detalusis planas (šiame plane dar nurodyta, kad namas yra istorijos paminklas), vėliau sklypas parduotas; 2011 metais namas nugriautas, o sodas sunaikintas[3].

(Nespalvotos nuotraukos Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės 1990 m. Spalvota – E. Každalytės, 2010 m.)

---

[1] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU, 2001. P. 144-146.

[2] Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Kaunas: Spindulys, 1996. P. 106.

[3] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/140

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Telšių gatvės sklypas

(nuo A. Mackevičiaus gatvės iki Savanorių prospekto)

Didžiulis sklypas tarp dabartinių Savanorių prospekto, Telšių ir A. Mackevičiaus gatvių nuo 1893 metų priklausė bajorams Tiškoms, vėliau savininkė buvo kažkokia A. Dabulevič, o 1908 metais valdą iš jos nusipirko Andrius Venckūnas, kuris, pasistatęs nuomojamų butų namus, čia šeimininkavo iki 1943 metų. Iš šiuo metu sklype stovinčių keturių medinių namų du yra gyvenami (ir todėl darkomi renovacijų), o du ypač gražūs namai stovi apleisti; vienas pastarųjų pasižymi ypatinga istorine verte. Ne vienas šių namų nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Prie A. Mackevičiaus (anuomet buvusios Malūno) gatvės 1909 metais Venckūnas pasistatė medinį dviejų aukštų nuomojamų butų namą (A. Mackevičiaus g. 104 / Telšių g. 12), kurio gatvės fasado įėjimo metalinėse konsolėse ir dabar galime pamatyti ažurinius užrašus „AB“ (tai – rusiški Antano Venckaus inicialai). (1909 metų projekte iš lentų sukalto aklino prieangio nebuvo, nežinia kada pristatytas ir kiti prieangiai[1].) Šiandien baltais „aklais“ plastikiniais langais bei skirtingų spalvų ir apkaltų fasadais subjaurotas namas yra gyvenamas daugiabutis.

 

Už jo statmenai tokiais pat „aklais“ plastikiniais langais baltuoja taip pat gyvenamas ilgas medinukas (Telšių g. 10), Venckūno pastatytas tais pačiais 1909 metais kaip dviejų aukštų sandėlis. 1913 metais jo pirmame aukšte jau buvo įrengti du nuomojami butai. Iš kairės prie namo šliejasi keistas raudonų plytų priestatas, lyg sandėlių kompleksas, besitęsiantis kone per visą sklypo ilgį, šiuo metu visiškai apleistas ir begriūvantis.

Telšių gatvės viduryje puikuojasi didžiulis sudėtingos konfigūracijos medinis namas (Telšių g. 8). Kadaise čia stovėjo tik sandėlis. 1923 metais Venckūnas pradėjo savo sklype naujas statybas pagal inžinieriaus Vaclovo Vyšniausko projektą. Namas yra dviejų aukštų: vienoje pusėje (prie gatvės) buvo butai, kitoje – sandėliai. Buvusioje gyvenamoje namo pusėje antras aukštas yra šiek tiek platesnis už pirmą, tad jo langai tarytum „kabo“ virš įėjimo nišos. Du langai ilgame, į dviejų anksčiau aprašytų namų kiemą išeinančiame namo fasade ypač išraiškingi: vienas smulkiai skaidytas langas yra dvigubas; šalia jo esantis – didelis, plokščios arkos formos. Už jų esantis kambarys turėjo būti labai šviesus. Įdomu, kad projekte tokių didelių (ir skirtingų) langų nebuvo. Į kita namo pusę – buvusius sandėlius– įeinama per mažus vieno aukšto prieangius-priestatėlius, sudarančius du mažus jaukius „kiemelius“. Į Telšių gatvę namas išeina plačiu galu su trikampiu pastogės frontonu, Įėjimo prieangis čia „patrauktas“ į dešinę, o antro aukšto centre yra balkonas su metaline tvorele[2].

Praeiname pro du tam pačiam sklypui priklausančius gyvenamus dviaukščius mūrinukus ir Telšių gatvės gale pasiekiame apleistą namą, stovintį ant aukšto Savanorių prospekto šlaito (Savanorių pr. 63). Įsigijęs sklypą Venckūnas čia rado ilgą vieno aukšto su mansarda medinį namą, ar tai Tiškų statytą „dvarelį“, ar buvusį čia iki jų (manoma, kad 1893 metais namas jau stovėjo); jame tilpo aštuoni nuomojami butai. 1923 metais, pradėjęs savo didžiasias statybas, Venckūs šiam namui be jokio projekto užstatė antrą aukštą. Rezultatas išėjo visai ne prastas: trikampių frontonų „armonika“, skaldoma mansardinių stogų intarpais ilgajame „sudėtiniame“ fasade sudaro nuostabią sudėtingą įvairovę: rodos, čia stovi ne vienas, o keli, kartu „susibėgę“ namai. Vos kelių metų senumo aprašai mini, o nuotraukos rodo grakščias metalinės gatvės įėjimo stogelio konsoles, balkono tvorelę[3]. Jų jau nebėra.

1925-1929 metais šio namo antrame aukšte butą nuomavosi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė; čia lankėsi Vydūnas, Vaižgantas, Vincas Mikolaitis-Putinas ir kiti lietuvių kultūrai svarbūs žmonės. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: „Nuo 1925 m. persikėlėme gyventi į Žaliakalnį. Namas stovėjo Ukmergės plento [dabartinio Savanorio prospekto] ir Telšių gatvės kampe ant aukšto šlaito. Į Ukmergės plentą nusileisdavom mediniais laiptais. Pro antro aukšto langą matėme kairėje „Saulės“ namus, dešinėje – laiptus į Ožeškienės gatvę“[4].

Šiuose namuose 1926 metais prasidėjo garsieji Sofijos Čiurlionienės „šeštadieniai“. „Mūsų antro aukšto kaimynas buvo Jurgis Talmantas, lietuvių kalbos mokytojas. (...) Talmantą su mano Mama siejo bendra profesija – abu dėstė lietuvių kalbą, abu vertė pjesės teatrui, abu sielojosi dėl gimtosios kalbos darkymo. Didžiausia anuo metu negerovė buvo menki vertimai. Mano Motina (...) nutarė pritraukti daugiau nusimanančių ir kalbą mylinčių žmonių ir nuodugniai nagrinėti naujai verčiamas knygas. Iš pradžių tas branduolys buvo mažas: J. Talmantas, Putinas, M. Vaitkus ir pati šeimininkė. (...) Jau nuo 1928 metų susirinkimai įsitvirtino šeštadieniais“[5]. Čiurlionytė-Zubovienė užrašė tokį epizodą, išlikusį kun. Mykolo Vaitkaus atsiminimuose: „Kartą Vaitkus atsivedė į pirmuosius „šeštadienius“ Maironį ir Vaižgantą. Jiems grįžtant kartu namo, Maironis pasakęs: „Na ir salonas! Maniau, kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie įdomius literatūros, meno ir apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime lietuviškų dainų, kad bus šalia bjauriosios lyties ir dailiosios lyties atstovų be pačios Sofijos. O kas čia? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos bei sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai! Na jau! Tokių pobūvių man nereikia!“[6] Daugiau Maironis nebeatėjo.

---

[1] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/1268

[2] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/1270

[3] http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/858.

[4] Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Kaunas: Spindulys, 1996. P. 113.

[5] Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Antroji knyga. Kaunas: Santara, 2007. P. 37.

[6] Ibid. P. 89.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: „Tilmansų teatras“ (Kaunakiemio g. 9).

Buvusio unikalaus paskirties pastato – Tilmansų gamyklos „darbininkų klubo“ griaučiai vis dar riogso, aklina tvora aptverti, priešais Karmelitų bažnyčią. Statytas XIX amžiaus pabaigoje kaip darbininkų valgykla, iš pradžių tai buvo vieno aukšto pastatas su sale, kurioje jau anuomet buvo rengiami koncertai, spektakliai, poilsio vakarai, skaitomos paskaitos, veikė mokykla darbininkams. Čia, senojoje Tilmansų salėje 1906 m. pradėjo savo veiklą „Saulės“ draugijo mokytojų kursai – pirmoji Kaune lietuviška aukštesnio mokslo įstaiga, nuo 1907 m. vadovaujama muziko ir pedagogo Juozo Vokietaičio.. Čia veikė ir šios draugijos įsteigta Karmelitų pradžios mokykla, kurioje mokėsi daugiausiai Tilmansų gamyklos darbininkų vaikai, mokytojai buvo Mečislovas Vasiliauskas ir Stasė Šičkutė-Žygelienė, vėliau ir J. Matulevičius.

Iki 1909 m. Tilmansai prie valgyklos pristatė kitą, platesnį pastatą pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą ir abu pastatus sujungė. (Ušakovas, beje, buvo daugelio Kaune įsimintinų pastatų autorius, tarp kurių pranykusio „Merkurijaus“ vietoje buvęs pranykęs kino teatras „Triumf“, tais pačiais 1909 metais statytas, išlikusi, bet renovacijos sugadinta medinė vila su bokšteliu Putvinskio gatvėje ir 1910 metais statytas vadinamas „Michelsono namas“, dabar Valdo Adamkaus biblioteka.) Dabar tai buvo dviejų aukštų pastatas, fasadai suskaldyti vertikalinėmis mentėmis, langai papuošti įmantriais aptakios formos apvadais. Senoji salė buvo rekonstruota: įrengta scena ir mechaninė grindų nuolydžio reguliavimo įranga[1]. Naujoje salėje buvo balkonai, o jos erdvę skaldė lubas remiančios grakščios ketaus kolonėlės. Prie pagrindinio įėjimo buvo pristatytas prieangis su tokiomis pat kolonėlėmis. Naujas pastatas, vadintas „Tilmansų teatru“, buvo iškilmingai atidarytas 1909 m. su tikro teatro pastatymu – buvo parodyta Antono Čechovo pjesė „Meška“.Iki I pasaulinio karo tai buvo populiari kultūrinių renginių vieta: čia koncertavo „Dainos“ draugijos choras, diriguojamas Stasio Šimkaus (1913 m.), o į rengiamus „lietuviškus vakarus“ publika susirinkdavo iš viso miesto.

Įdomu, kad Jonas Basanavičius, kuris šiaip Kaune retokai lankėsi ir dar rečiau apsistodavo (Kaunas jam buvo kaip kokia tarpinė stotelė keliaujant į Garliavą pas artimą draugą Kazį Aglinską, ar grįžtant į Vilnių iš užsienio; kartais jis mieste vieną kitą veikėją aplankydavo ar gražiose apylinkių vietose, ar palei Nemuną „atlikdavo vaikštynes“), savo autobiografijoje net du kartus mini Tilmanso salę. Pirmą kartą jo būta dar senojoje salėje „politiniais“ tikslais: 1906 m. kovo mėnesį „buvo Tilmanso salėje skaitlingas naujai įsteigtos demokratų partijos kuopos susirinkimas, man jame dalyvaujant“[2]. Antrą kartą kalba eina jau apie naują salę, kaip koncerto (dėl kurio vertėjo Kaune pasilikti) ir intelektualų (net iš užsienio atvažiavausių ) susitikimo vietą: „Atvažiavęs Kaunan, vakare Tilmanso teatre buvau latvės Wiegner-Grunbergienes koncerte ir čia susipažinau su Helsinkių universiteto docentu d-ru Niemi, kursai tuomet Buvo atvažiavęs Lietuvon dėlei folkloro tyrinėjimo“[3].

Nukentėjęs I pasaulinio karo metu, pastatas jau 1916 m. buvo suremontuotas ir vėl naudotas kaip teatro ir koncertų salė. 1922 m., Valstybės teatro pastatui užsidarius rekonstrukcijai, jo spektakliai persikėlė čia. 1922 m. Naujųjų metų naktį „Tilmansų teatro“ scenoje buvo net atlikta tradicinė „Traviata“. Beja, Balys Sruoga salę apibūdino kaip „itin nepatogia“[4] Po Leoncavallo operos „Pajacai“ premijeros, įvykusios šioje salėje, negailėjo kritikos ir Vaižgantas: „Blogesnės vietos dainuoti operai jau nė nebereikia kaip Tilmanso teatras: scena ankšta, (...) akustikos jokios, ventiliacijos taip pat, nes papirosų dūmai iš priemenės verčias į salę ir troškina artistus. Kenčia ir publika“[5]. O aktorė Teofilija Vaičiūnaitė skundėsi ir „vietine publika“ (matyt, darbininkiško Karmelitų rajono), kuri, anot jos, „neretai ne tik švilpimais, bet ir žodžiu reiškė savo nuomonę. Pavyzdžiui, 1922 metų rudenį vaidinome toje salėje Šilerio „Klastą ir meilę“. Žiūrovai, pamatę tokius keistus kostiumus, balsiai pradėjo dalintis įspūdžiais, o kai išėjo Ferdinandas su baltomis aptemptomis kelnėmis ir ilgais auliniais batais, vienas žiūrovas šūktelėjo: „Žiūrėk, kaip apsitempęs!“ – ir paleido tokią repliką, kad pakartoti čia nedrįstu“[6].

Galiausiai salę užėmė vis populiarėjantis kinas: 1924 metų pabaigoje salės administratorius Jonas Feodosovas pradėjo rūpintis salę pritaikyti kino filmams rodyti, o inžinierius Povilas Taračkovas paruošė atitinkamą projektą. Tačiau įrengta kino salė veikė tik iki 1926 metų. 1930 metais salę išsinuomavo Vladas Molčanovas, kuris įrengė pastovų kino teatrą, pavadintą „Dailė“. Naują projektą ruošęs statybos technikas Jonas Dubauskas iškirto duris iš salės tiesiai į lauką (kaip priklauso kino teatrui, publikai iš salės išeiti). Salėje buvo 354 vietos: 169 parteryje, 140 balkone ir 45 ložėse. Pradžioje filmai buvo rodomi tik tris dienas per savaitę, o kitomis dienomis sale vis dar naudojosi „Tilmanso teatras“, ir kai Valstybės teatras vėl buvo rekonstruojamas, jo spektakliai vėl buvo vaidinami čia. 1935 metais kino teatras buvo perimtas valdyti Antano Norvaišos ir Marijos Garnienės ir iki 1938 metų veikė pavadinimu „Dailės teatras“. 1938 m. savininkė Marija Jansonienė (buvusi Garnienė), kuri ir gyveno teatro patalpose, pervadino jį į „Valdila“, bet tai buvo paskutiniai teatro gyvavimo metai. 1939 m. teatras užsidarė, o patalpas išsinuomavo AB Lietuvos Philips, kuri gražioje salėje įrengė radijo aparatų dirbtuvę ir sandėlį.

Tarybiniais laikais pastatas atiteko „Pergalės“ gamyklai ir vėl tapo „darbininkų klubas“. Jis taip ir vadinosi – „Pergalė“. Pastatas buvo naujai nutinkuotas kontrastingomis pastelinėmis spalvomis. Čia buvo rodomi filmai, rengiami šokių vakarai. Nepriklausomybės pradžioje dirbau Karmelitų bažnyčioje ir gerai prisimenu, kad šalia jos esantis pastatas buvo pilnas gyvybės: vos ne kas vakarą, ypač savaitgaliais ir šventinėmis dienomis į jį plūsdavo šokių ir kitokių pramogų mėgėjai. Nežinau, kelintais metais klubas buvo uždarytas ir istorinis pastatas pradėjo nesustabdomai nykti. 2007 m. jį, kartu su kita išlikusia Tilmansų fabriko dalimi – 1914 m. statyta mechanine kalve (Kaunakiemio g. 5) ir kitais teritorijoje esančiais statiniais nusipirko Vilniuje registruota nekilnojamojo turto UAB „Ekfita“, kurios tuometinis direktorius Igoris Ponomariovas 2009 m. planavo dalį pastatų nugriauti, o likusius perstatyti į „daugiafunkcinį“ kompleksą su apartamentais, viešbučiu ir sporto klubu. Neįgyvendinti planai buvo atgiję 2012 m., pastačius Karmelitų saloje „Žalgirio“ areną. Šiai bendrovei (dabartinė direktorė Leonora Napolovienė) pastatas, o tiksliau bene vienintelė likusi jo siena, registruota kaip „klubas, kultūros paskirtis“, priklauso iki šiol. Ne vienas išlikusių Tilmansų gamyklos pastatų nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Bijau net pagalvoti, koks likimas laukia „Tilmansų teatro“ dabar.

2018 metų sausio mėn.

---

[1] Kauno architektūra. Sud. A. Jankevičienė et al. Vilnius: Mokslas, 1991. P. 443.

[2] Jonas Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851-1922. Vilnius: Baltos lankos, 1997. P. 185.

[3] Ibid. P. 223.

[4] Balys Sruoga. „Mūsų teatro raidą“ // Kaunas 1918-1938. Kaunas: Šviesa, 1990. P. 211-236. P. 215).

[5] Vaižgantas. Raštai. T. 20. Vilnius: LLTI,  2009. P. 263-264.

[6] Teofllija Vaičiūnienė. Literatūros ir meno pasaulyje. Vilnius: Vaga, 1986. P. 42.

Negimusi lietuviška Salle Pleyel

Nepastatyti Kauno Konservatorijos rūmai ir koncertų salė

Valstybinės konservatorijos rūmų statybos iniciatorius buvo Muzikos mokyklos direktorius Juozas Gruodis. Pradinė numatyta rūmams vieta buvo E. Ožeškienės gatvėje, vietoje 1923 m. atidaryto varietė „Miramaras“, vėliau restorano „Trokaderas“ (dar vienas paryžietiškas akcentas), 1925 m. per gaisrą smarkiai apdegusio, buvusio ugniagesių savanorių būstinėje (toje vietoje vėliau buvo pastatyta Reformatų bažnyčia). 

Antras pasirinkimas buvo statyti Konservatorijos rūmus šalia statomo Vytauto Didžiojo muziejaus, taip sukuriant ne tik muziejų, bet visą menų bei kultūros kompleksą. 1932 m. architektas Vytautas Landsbergis parengė pirmą Konservatorijos ir koncertų salės eskizą būtent šiai vietai ir norėjo projektuoti toliau, tam tikslui net studijavo Salle Pleyel ir konsultavosi su akustikos specialistais Paryžiuje. Tačiau pasirinkta vieta kažkam neįtiko, kaip vėliau neįtiko ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmams; esą, patriotinės organizcijos norėjo šią vietą „rezervuoti“ busimam Vytauto Didžiojo muziejaus sodelio išplėtimui. Prekybos rūmai, nors ir kitoje vietoje, bet stovi nepakitę. O šalia Vytauto Didžiojo muziejaus 1940 m. buvo pastatyta „Knygnešių sienelė“ ir įrengtas „Knygnešių sodelis“, taip pagerbiant senųjų laikų kultūros nešėjus, bet Doneliaičio gatvės išklotinės tai nepaveikė: čia 1971 m. įsikūrė architekto Algimanto Sprindžio (kaip ir viskas Vienybės aikštėje) projektuota kavinė „Liepaitė“, vėliau virtusi picerija. Beje, šioje vietoje stovėjo kadaise privatus mažas namas.

Naują vietą Konservatorijai rado tik 1938 m. – tai buvo V. Putvinskio ir A. Mickevičiaus gatvių sankryža prie funikulieriaus (ties dabartiniu E. Levino skveru), kur tuo metu buvo miesto čiuožykla. Pagrindinis fasadas turėjo būti atgręžtas į A. Mickevičiaus gatvę. Rūmų „reikalingumą“ šį kartą iniciatoriai pagrindė labai „rimtai“: atseit, Švietimo ministerijos įstaiga, kuriai ieškota patalpų, galėtų būti kurdinta bendruose Konservatorijos ir Koncertų salės rūmuose. Na, kam lietuviams koncertų salė, jei prie Švietimo ministerijos parazituojantys klerkai neturi kur užpakalių priglausti? Buvo paskelbtas konkursas. Pasakojama, kad iš pradžių jį laimėjo Mykolas Songaila, bet paskui komisija pakeitė savo sprendima ir pirmą vietą atidavė Landsbergio ir Algirdo Prapuolenio kartu darytam projektui. Tačiau toliau projekto reikalai nepajudėjo.

1939 m. savo straipsnyje „Muzikos architektūros klausimu“, publikuotame Naujoje romuvoje (Nr 5), Landsbergis įrodinėja, kodėl, jo manymu, Kaune būtina statyti „Muzikos kultūros rūmus“: „Kodėl muzikalinis mokyklos auklėjimas pradeda jaunuomenę atbaidyti ir daugelyje mokyklų mokinius į muzikos pamokas reikia varyte varyti? Nesu muzikas, bet man yra visiškai aišku kodėl. Jei jaunimas nebūtų turėjęs progos matyti įvairių rungtynių, aikščių, jei nebūtų gavęs nei sviedinio rankoje palaikytti, o būtų vien teoriškai iš knygų sporto mokomas – tikrai nuo šio sporto būtų atbaidytas. Dabartinės konservatorijos patalpos ir salė taip pat gali atbaidyti ne vieną jautrią muzikalią sielą. (...) Pažvelkime į mūsų konservatorijos „rūmus“?! Nekalbėdami jau apie grynai praktinę tų rūmų paskirtį, pažvelkime į juos iš reprezentacinio taško. Mes dažnai mėgstame tą tuščią žodį „reprezentacija“ –parodykime bent išoriškai, ką mes atsiekiame... Bankai, įvairios įstaigos, sportas, paradai, lux automobiliai ir t.t. – čia tai suprantamas yra reprezentacijos reikalas, bet reprezentuoti savo muziką (...) – ne, nereikia: mūsų muzika gali ir toliau būti reprezentuojama Maironio gatvės karčiamoje“ (Cituojama: Jolita Kančienė, Jonas Minkevičius. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. P. 32-33).

Taip nepagarbiai Landsbergis atsiliepė apie XIX amžiaus gubernijos architektūros pavyzdį – „Dvorianskoje sobranije“ („Bajorų susirinkimo) pastatą (Maironio g. 3), kuriame glaudėsi 1933 m. konservatorijos vardą gavusi Muzikos mokykla (beje, ne viena). Joje mokėsis smuikininkas Izidorius Vasyliūnas (1906-1982) prisimena: „Kaip realybėje prieš akis išnyra kuklūs Kauno konservatorijos rūmai Maironio gatvėje. Nedidelės, pailgos, vienalangės, apytamsės klasės, su dideliais ilgais fortepijonais, buvo skirtos fortepijono pamokoms“ (Aidai 1972 Nr 1).

Architektas stebisi, kaip Švietimo ministerija „labai rūpinosi fiziniu mūsų tautos lavinimu, ypač rekordais ir įvairių dovanų laimėjimais“, bet apleido „dvasinis žmogaus stimulas – žmogaus siela, kuri, rodos, tiek nedaug bendro teturi su savo laikinu kevalu“ (Cit. Kančienė, Minkevičius. P. 33 ).

Konservatorija, pažeminta iki aukštesniosios mokyklos (dabar ir iki gimnazijos) rango ir 1948 m., iš karto po Gruodžio mirties pavadinta jo vardu, persikėlė į naujus namus - 1940 metais architekto Felikso Bielinskio pastatytą moderno pradinę mokyklą (su sale ir visa kita). 

Tik 1961 m. Kauno koncertų salei pagaliau buvo rasta vietą buvusiuose Tesingumo ministerijos rūmuose, apie kuriuos, beje, tas pats Landsbergis 1936 m. rašė, jog jie „yra tiek neįdomūs ir nesuprantami savo architektūrine kompozicija, kad galbūt ir gerai, kad stovi kaip ir užkampyje“ (Cit. Kančienė ir Minkevičius 1993: 36). Nenoriu sutikti su „neįdomumo“ verdiktu, bet kad „nesuprantami“ – tai tikrai, ir atrodo, jog prieš aštuonerius metus baigta jų rekonstrukcija padėties negelbsti. Beje, 1927 m. pastatyta modernistinė Salle Pleyel irgi stovi Paryžiaus „užkampyje“.

Marija Oniščik

Sweet Philippe. Neįvyksiančio koncerto anonsas

Tai turėjo būti „panegirika“, toks pagyriamasis žodis, kurį labai sunku parašyti, kurį berašant galvojama, viena vertus, ką pasakyti, kita vertus, ką į tai pasakys (atsakys) kiti. Ką pasakyti koncertų lankytojams Lietuvoje (ir kas jie yra, tie hipotetiniai koncertų lankytojai?), ir ką pasakys gerbėjai, kritikai, melomanai? Bet dabar rašau, ką noriu (ką noriu, tą ir rašau). Apie Philippe‘ą.

Vienas žymiausių šių laikų dainininkų ir muzikų, Philippe‘as Jaroussky yra superžvaigždė, savo balso kategorijoje Nr 1 pasaulyje. Jau nuo pirmojo savo disko išleidimo juokais vadinamas „perkamiausiu pasaulyje“ kontratenoru, pelnęs gausybę „auksinio disko“, „geriausio albumo“, „metų atlikėjo“, „metų dainininko“ ir panašių apdovanojimų, du kartus nominuotas „Grammy“ (pastarąjį kartą šiais, 2016 metais), retai būna metų, kai Jaroussky negautų kokio nors apdovanojimo. Lietuvoje joks tokio rango klasikinės muzikos atlikėjas (jei neminėsime liūdnai pagarsėjusio bankininko kvietimu vieną sausio 13-tą dieną Kaune pilnoje „Žalgirio“ arenoje dirigavusio Valerijaus Gergijevo; pagunda jo neminėti politiniais ir moraliniais sumetimais tikrai buvo didelė, juolab, kad paminėjus, vėl gali iškilti klausimas, kas gi yra koncertų lankytojai Lietuvoje) dar nėra ir artimiausiu metu nebus koncertavęs.

Pirmą kartą „gyvai“ išgirdau Philippe‘ą (gerbėjai jį švelniai vadina PJ, bet man labiau patinka vardas) Bremerhavene 2011 m. Eidama mažo, neišvaizdaus uostamiesčio (labiau primenančio Druskininkus nei Klaipėdą) gatvėmis, galvojau: „Kaip galima dainuoti tokiame mieste?“ Laukdama prie mažyčio vietinio teatro, kažkuo panašaus į Kauno muzikinį, tik aiškiai išreikštos art nouveau architektūros (turbūt, gražiausio pastato mieste, beje, rūpestingai atstatyto po karo), vis dar negalėjau patikėti, jog štai, po poros valandų, aš (ši sušalusi valkata iš Lietuvos, suplyšusiom kojinėm ir nudėvėtais batais, neleidžianti sau net nosies įkišti į gretimą kavinę su jos šiluma ir brangiu kavos kvapu) iš tikrųjų pamatysiu ne televizoriaus ekrane, išgirsiu ne internete sužvejotą įrašą, bet gyvai. Užimdami savo vietas, žmonės šypsojosi, sveikinosi su sėdinčiais šalia; o vienas vokietis atsivedė į koncertą šunį (šio vieta, suprantama, buvo po kėde) ir niekas nenustebo. Pirmą kartą patyriau tą euforiją, kai publika pradeda „staugti“, dar dainininkui nepradėjus dainuoti. Kažkiek nustebau, kai pirmiejei Caldaros arijos garsai pripildė visą, nors ir nedidelę, salę. (Kai sakome „garsas pripildė“, nejučiom padarome metaforinį judesį, tuo tarpu žodis „pripildė“ čia turi būti suprastas tiesiogiai: taip erdvė prisipildo tekančios, plintančios, apčiuopiamos substancijos, kaip vandens arba oro, nes juk skaitmeninis įrašo garsas nieko nepripildo.) Pirmą kartą stovėjau eilėje gauti autografą. Jis paklausė manęs, iš kur aš atvažiavau, ir, išgirdęs Lietuvos pavadinimą, lyg nustebo: „Taip toli?“ Tai nebuvo geografinė tolumo išraiška, greičiau – „metafizinė“ (šalia stovėjusios ispanės tikrai įveikė didesnį atstumą iki Šiaurės jūros nei aš). Kodėl mums visiems taip svarbu, kad Lietuva būtų kitų atpažįstama kaip vieta, esanti „netoli“, vieta, iš kurios ir į kurią galima atvažiuoti? Vėliau, rodos, Paryžiuje, pamatęs mane ir lyg kažką prisiminęs, Philippe‘as paklausė „Ukraina?“ Ukraina tada Vakaruose buvo tapusi žinomiausia iš visų buvusių tarybinių „respublikų“. – „Ne, Lietuva“. Ir tik praeitų metų pabaigoje Groningene jis tvirtai manęs paklausė: „Jūs gyvenate Vilniuje? Aš važiuosiu į Vilnių.“ Atsakiau, kad ne, aš gyvenu Kaune, bet mes labai labai laukiame jo Vilniuje.

Trys žodžiais sunkiai nusakomi dalykai padaro Jaroussky „superžvaigžde“: jo balsas, jo interpretacija ir jo išvaizda. Unikalaus tembro balsas tučtuojau atpažįstamas tarp visų kontratenorų (kiek jų vienu metu beskambėtų, ar šeši, kaip Leonardo Vinci operoje „Artaserse“, ar aštuoni, kaip Stefano Landi operoje „Il Sant Alessio“), nes, skirtingai nuo jų visų, neturi nei mažiausio matinio metalo atspalvio, dažnai atsirandančio dėl specifinės galvos rezonatoriaus technikos; nei jokio, dabar madingo „bartoliško“ (t.y. a la Cecilia Bartoli) vibrato. Jis yra lengvas, natūralus, atviras, kaip pati Cecilia Bartoli (beje, kita šiandienos superžvaigždė) apibūdino, – „krikštolinio grožio“. Šis lengvumas, ypač viršutiniame registre, yra savotiškai „apgaulingas“: balso spalva yra šviesi, artima sopranui, bet jo diapazonas atitinka mecosopraną. „Kartais žmonės galvoja, kad galiu dainuoti labai aukštai ir siūlo dainuoti dalykus, kurie man yra per aukšti“, – sako dainininkas. (Manoma, kad sopranistas turi siekti aukštą C6 (trečiosios oktavos do), o Philippe‘o balsas apima diapazoną nuo D3 iki G#5, nors tai tikrai nelabai tikėtina).

Muzikos interpretaciją dar sunkiau aprašyti nei balso skambesį, nors būtent ji ir yra svarbiausia. Kalbu ne apie šiaip muzikalumą, bet apie retą balansą tarp jausmų ir intelekto. Nuo subtilaus „dangiškumo“ (taip jo aukštame registre skamba žodis paradiso!) iki odą šiurpinančio dramatizmo (Haendelio „Scherza infida“); nuo orgazmo (Nerono ir Lucano scena Monteverdžio L‘incoronazione di Poppea) iki tragedijos (Steffani opera Niobė) – rodos, visa jo atliekama muzika persmelkta emocijų, bet sykiu kiekviena frazė yra rūpestingai apgalvota.

Pikti liežuviai sako, kad Jaroussky gali pelnyti publikos meilę ir nedainuodamas, vien tik išeidamas į sceną. Esą bepigu jam su tokia išvaizda būti žvaigžde. Žalios akys ir putlios lūpos, gerbėjų ypač mylimos balsą palydintys rankos, – neseniai buvęs toks „berniukiškas“ jo grožis su laiku vis labiau skleidžiasi.

Yra dar ir ketvirtas jo sėkmės veiksnys – tai fantastiškas darbštumas ir energija, kurios dėka jį galima laikyti daugiausiai koncertuojančiu klasikinės muzikos atlikėju pasaulyje. Paprastai per vieną sezoną Jaroussky parengia dvi ar tris naujas programas, dalyvauja viename ar dviejuose naujų operos pastatymuose ir įrašo vieną ar du naujus albumus. Kasmetiniai koncertiniai turai, kurių metu jis dažnai dainuoja kas trečią dieną, apima Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, Ispaniją, Šveicariją, Lenkiją, Austriją, JAV, Kanadą, Peru, Braziliją, Meksiką, Australiją; Maskvą, Stambulą, Prahą, Londoną, Tokiją, Hong-Kongą; nuo didžiųjų salių iki mažų kaimo festivalių bažnytėlių; ir visuomet – su ištikimų gerbėjų iš viso pasaulio „palyda“. Nors šis sąrašas, ko gero, nėra pilnas, nesunku pamatyti, jog jame, be Maskvos, Prahos ir Lenkijos (Philippe‘as yra dainavęs Krokuvoje, Varšuvoje ir Wroclawe), nesimato kitų Rytų Europos šalių ir miestų; net Rytų Vokietijos jis dar nė kartą nebuvo pasiekęs, nepaisant to, kad vokiečių tarp jo gerbėjų, ko gero, yra daugiausia. (Tiesa, kitą sezoną jis žada aplankyti Budapeštą ir, kaip ką tik paaiškėjo, Buchareštą) Koncertų atšaukimas būna labai retai ir tik dėl ligos. Praėjusį sezoną, 2016 m. vasario mėnesį, jis atšaukė Haendelio operos Partenope turą Prancūzijoje ir Ispanijoje dėl mylimo tėvelio mirties, jį pakeitė kontratenoras iš Amerikos Lawrence‘as Zazzo; to paties sezono pabaigoje dėl sunkaus bronchito jam teko atšaukti nemažai koncertų, kurie beveik visi buvo perkelti ir įvyko vėlesniomis datomis. Pats Philippe‘as laiko save „tinginiu“; neseniai viename interviu prancūzų televizijai paklaustas, koks būtų jo gyvenimo motto, atsakė: „Niekada nedaryk šiandien to, ką gali atidėti rytojui“.

Interviu jis paprastai kalba apie muziką ir tik labai retai – apie save. Philippe‘as Jaroussky‘s gimė šiaurės vakarų Paryžiaus priemiestyje Maisons-Laffitte 1978 m. vasario 13 d.; laiminga vaikystė, apsupta tėvų rūpesčiu ir meile, prabėgo Sartrouville priemiestyje čia pat, kitoje Senos pusėje. Šeimos tėvas Danielis darbavosi prekybos srityje; vyresnyiis brolis Didier, rodos, nuėjo tėvo pėdomis; motina Jacqueline iki Philippe‘o gimimo dirbo fizikos laboratorijoje. Šeimoje gyvuoja legenda apie tai, iš kur atsirado jų keista pavardė, prancūzų (ir ne tik) ausims skambanti šiek tiek lenkiškai. Esą, prosenelis buvo bėgęs nuo bolševikų išeivis iš Rusijos, nemokėjęs nė žodžio prancūziškai. Prancūzų pareigūnų paklaustas pavardės, atsakė: „Ja russkij“. Suprantama, gausūs Philippe‘o gerbėjai rusai šios istorijos, be kita ko reiškiančios, kad jis turi rusiško kraujo, būna ypač sujaudinti. Pagal prancūzų kalbos taisykles pavardė tariama „Žaruskí“, tačiau kitose šalyse ne kartą pasitaiko įvairūs kiti tarimo variantai.

Philippe‘as pradėjo mokytis muzikos labai vėlai – būdamas jau 11-kos metų. Vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, pastebėjęs nepaprastus berniuko gabumus, patarė jo tėvams leisti jį į muzikos mokyklą. Berniukas pradėjo mokytis groti smuiku ir tai pakeitė jo gyvenimą. „Žmonės dažnai sako, jog dainuoju kaip smuikas“, – prisipažįsta jis. Jo vokalinė artikuliacija ir frazavimas neabejotinai ateina iš smuikininko patirties. Apdovanojimu baigęs Versaille‘io konservatorijos smuiko klasę Philippe‘as mokėsi fortepijono klasėje.

Vieną kartą, būdamas 18-kos metų, jis nuėjo į kontratenoro Fabrice‘o di Falco koncertą. „Kai tik jį išgirdau, pajutau keistą jausmą, jog irgi galiu tai padaryti. Aš iš karto žinojau, kad tai yra tai, ką noriu daryti gyvenime“. Nors Philippe‘o „krūtinės“ balsas yra baritonas, iš pat pradžių jis norėjo dainuoti kaip kontratenoras. „Gal taip yra todėl, kad buvau smuikininkas ir man patiko aukštos natos?“

Taigi jaunuolis nudrožė tiesiai pas Di Falco vokalo pedagogę Nicole Fallien ir pareiškė norįs mokytis dainuoti. Madame Fallien prisimena: „Philippe‘as atėjo pas mane ir paprašė mane mokyti jį dainuoti. Jis turėjo malonų balsą, bet mažytį. „Gal Jums geriau pasilikti smuikininku?“, – sakiau. Jis sakė: „Aš noriu dainuoti. Dar daugiau, aš noriu dainuoti galvos balsu“. O tai reiškia, kad balsas bus dar silpnesnis. Sakiau: „nesu tikra, kad Jums pavyks“. Jis sakė: „Nesijaudinkite, aš esu tikras“. Na, jis neapsiriko“. Studijuodamas dainavimą, Jaroussky baigė Paryžiaus konservatorijos Senosios muzikos fakultetą.

Jau 1999 m., būdamas 21-rių, Jaroussky debiutavo Alessandro Scarlatti oratorijoje Sedecia su vyresnės kartos kontratenoru Gérard‘u Lesne ir jo ansambliu „Il Seminario musicale“. Iš karto po to žymus dirigentas Jeanas-Claude‘as Malgoire pakvietė jį atlikti pagrindinį – Nerono – vaidmenį Monteverdžio operoje L‘incoronazione di Poppea. Tai buvo jo pirmasis Neronas ir pirmoji opera. Ir nors derinti aktorines ir vokalines užduotis operos scenoje jam niekada nebuvo lengva, kasmet jo įkūnijami imperatoriai, princai, įsimylėję herojai ir šventieji (toks yra jo įprastas amplua) pavergia tūkstančių žiūrovų bei klausytojų širdis. Bet labiausiai jam patinka ir geriausiai sekasi dainuoti koncertuose, tiesiog būnant savimi. „Balsas – tai kažkas labai asmeniška. Kai buvau smuikininkas ar pianistas, galėjau pasislėpti už instrumento. To negalima padaryti su balsu. Jis toks tiesioginis. Balsas yra tiesioginis asmenybės atspindys, būtent todėl žmonėms patinka dainininkai. Tai tiesiog jūsų balsas“.

Profesinė draugystė ir ištikimybė sieja Jaroussky su daugybe įžymių šių dienų muzikų: dirigentai Jeanas-Christophe‘as Spinosi, Fabio Biondis, Diego Fasolis, Emmanuelle Haim, Andreas Marconas, Christina Pluhar, Williamas Christie, Marcas Minkowskis; pianistas Jérôme‘as Ducros; dainininkai Natalie Stutzmann, Marie-Nicole Lemieux, Andreas Schollas, pagaliau, pasak paties Philippe‘o, „geriausia mūsų laikų dainininkė“ Cecilija Bartoli buvo ir yra jo scenos partneriai. Nuo 2002 m. jis vadovauja savo ansambliui „Artaserse‘as“.

Įprastas kontratenoro repertuaras – itališkas barokas. Daugiausiai tai – didelės balso apimties reikalaujančios sudėtingos virtuozinės arijos, kadaise parašytos kastratams, kurių žymiausi – Carestinis ir Farinellis – buvo Jarousskio pagerbti koncertų programose ir įrašuose. Dalis šio repertuaro gali būti priskiriama „populiariajai“ baroko muzikai: lengvai įsimintinas jausmingas melodijas dainuoja visi ir visi mėgsta jų klausytis. Mažiau žinomas yra Philippe‘o mėgstamas ankstyvasis barokas (seicento); jam taip pat turime būti dėkingi už tokių, šiandien jau „repertuarinių“, baroko autorių, kaip Agostino Steffani ir Nicola Porpora, „atradimą“. Muzikologiniai ir istoriniai tyrinėjimai, retų partitūrų manuskriptų paieška bibliotekose ir internete – jo „hobis“. „Tai panašu į lobių ieškojimą“, – sako muzikas.

Jaroussky dainuoja ne tik barokinę muziką. Vienos jo mėgstamiausios – jo „slaptasis sodas“ – yra prancūzų romantinės dainos (mélodies), kuriose jis gali išreikšti save gimtąja kalba. Specialiai jam rašo šiuolaikiniai kompozitoriai: 2012 m. buvo pastatyta prancūzų kompozitorės Suzanne Giraud opera Caravaggio; Marco-André Dalbavie kūrinys „Sonnets de Louis Labe“, atliktas Berline 2015 m. rugsėjį (apie tai rašė „Lietuvos rytas“, nes dirigentas Ivanas Fischeris į koncertą pakvietė sirus pabėgelius); Paryžiuje gyvenančios suomių kompozitorės Kaijos Saariaho opera Only the Sound Remains praeitą pavasarį buvo pastatyta Amsterdamo Operos teatre. Viena įdomiausia šio sezono Jaroussky programa ir naujausias diskas – drąsi Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Philippo Telemanno kantatų interpretacija – susilaukė didelio kritikų susidomėjimo (ir prieštaringo vertinimo, nes juk „visi žino“, kaip reikia atlikti Bachą). Legendinis anglų kontratenoras Jamesas Bowmanas yra pasakęs, jog Jaroussky yra toks dainininkas, kokiam „Bachas būtų norėjęs parašyti”. Būtent šią programą buvo numatyta atlikti Vilniuje.

Kritikai kartais apibūdina Philippe‘o balsą žodžiu „trapumas“. Aš nesutinku. Kiekvieno koncerto metu, nuo pat pirmosios natos klausytojas gali būti tikras, kad „niekas neatsitiks“, tą balso „patvarumą“ galima tiesiog girdėti: balsas bus visada pilnas, intonacija – visada absoliučiai tiksli (toks stabilumas ypač svarbus operos dainininkui). Trapus yra ne balsas, bet žmogus, žmogus ne tokio „lengvo“ charakterio, kaip būtų galima pagalvoti (ir kaip dažnai pagalvojama, girdint apie jo legendinį geranoriškumą santykiuose su kolegomis), pažeidžiamas, greitai užsiplieskiantis; liaunas, jau kiek žilstelėjęs suaugęs vaikas su „nežemišku“ balsu. Cecilia Bartoli apie Jaroussky yra pasakiusi: „Jo frazavimo grožis ir jo sielos trapumas – štai kas giliai paliečia klausytoją”.

Pabaigai noriu atsiprašyti, jog be jokių leidimų šiame rašinėlyje naudoju įvairių interviu ištraukas ir seną internete paplitusią nuotrauką (be abejo, esančią marketingo dalimi), bet tikiuosi, kad likusioje „toli“ Lietuvoje taip daryti nėra didelis nusižengimas.

Marija Oniščik

Senosios muzikos pamokos

(Trumpa recenzija)

Nuviliojo mane Facebook‘o draugai į šaltą ir nesvetingą Vilnių, kur sekmadienį, lapkričio 13-tą vakarą senosios muzikos ansamblis „Canto fiorito“ Bernardinų bažnyčioje surengė nemokamą koncertą. Dainavo Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė (mecosopranai), Algirdas Bagdonavičius (tenoras) ir João Fernandesas (bosas). Jiems padėjo Vilniuje viešėjusi žinoma senosios muzikos atlikėja ir pedagogė Maria Cristina Kiehr, surengusi (su Lietuvos kultūros Tarybos finansine parama) šiems senosios muzikos entuziastams, kurie ir šiaip jau įvairiais budais ir įvairiuose vietose mokosi (ir moko kitus), trijų dienų meistriškumo pamokas.

Baigiamasis (taip sakant, ataskaitinis) šios viešnagės koncertas, Lietuvoje įprastos vienos valandos trukmės, vyko ekstremaliomis rudens sąlygomis: šaltoje bažnyčioje atlikėjos dainavo apsigaubusios „koncertiniais“ puskailiniais, o atlikėjai šalo vien su švarkais. Klausytojams buvo išdalintos koncerto programėlės; prieš koncertą ansamblio direktorė Renata Dubinskaitė papasakojo apie garbingą viešnią – Marią Kiehr ir apie populiariausią Palestrinos kūrinį – Missa Papae Marcelli. (Patikslinsiu: „vienas iš kardinolų“, kuris, pasak legendos, „užstojo“ Palestrinos muziką Tridento susirinkime, buvo Šventasis Karolis Baromėjus.) Šis kūrinys, kurį didysis italų renesanso meistras Giovannis Pierluigis da Palestrina (1525-1594), manoma, parašė 1562 m., užėmė pagrindinę vietą koncerto programoje; kitas Palestrinos kūrinys – madrigalas „Vestiva i colli“ – nuskambėjo koncerto pradžioje; po jo ėjo įžymaus vokiečio Hanso Leo Hasslerio (1564-1612) kanconetė „Chiara e lucente stella“, mažai žinomo italo Giovannio Paolo Cimos (1570-1622) „Misericordias tuas, Domine“ bei ispano Francisco Guerrero (1528-1599) „Virgen Sancta“ ir „Hombres, Victoria!“ iš rinkinio Canciones y villanescas espirituales. Viešnia ir mokytoja Maria Kiehr dalyvavo bei vadovavo tik Palestrinos kūrinių atlikimui, tad jos nepriekaištingą sopraną išgirdome tik koncerto pradžioje ir pabaigoje.

Klausantis malonios garsų tekmės, sutrikdomos tik vieno kito nuslystančio Hasslerio kanconetės melizmo, ar sudėtingos ispaniškos Guarreros ritmikos, kilo ir liko tuo tarpu neatsakyti klausimai: Koks skirtumas tarp operinio dainavimo ir dainavimo penkų-šešių balsų ansamblyje a capella? Kiek pastarajam leidžiamas, ar net reikalaujamas gyvybingumas, emocijų išraiška? Koks skirtumas tarp operos, kad ir penkių solistų, ansamblio ir, kad ir labai kamerinio, bet choro skambesio? Vienas galimų atsakymų, atėjusių į galvą, buvo toks, kad operos ansamblio (kad ir ankstyvojo baroko laikotarpio) skambesys, balsų padavimo technika skiriasi nuo choro (kad ir madrigalinio) skambesio bei technikos. Kitaip sakant, „spalvų ir tembrų įvairovė“, ansamblio internetiniame puslapyje deklaruojama kaip siekiamybė, polifoninių madrigalų, kanconetų, juolab mišių atlikime nėra toks jau didėlis gėris. Čia pageidautina viena spalva, bet ji turi būti sodri, prisotinta emocinio turinio.

Tai, ką girdėjau, buvo pakankamai gyva, bet vietomis nelygi, „marga“ polifoninė tekstūra (ansamblio pavadinimo sufleruojamas „gėlių“ sodelis). Nesinori pirštu rodyti, kieno dainavimas taip „paįvairino“ garso paletę, geriau įvardinsiu šių (ir, manau, visų kitų) pamokų „dešimtukininkes“ – tai buvo Ieva Gaidamavičiūtė ir Saulė Šerytė, o ansamblio dalyviai vyrai skleidė muzikavimo džiaugsmą. Didžiausia išsiderinimo grėsmė iškilo Palestrinos Mišioms, bet čia ansamblio vadovo Rodrigo Calveyros kornetas (senovinis medinis pučiamasis isntrumentas) kaip tik savo šiek tiek „nosiniu“ tembru suvienijo skirtingas balsų spalvas ir „pridengė“ intonavimo netikslumus (būtent tam instrumentas ir buvo naudojamas senovėje, palydint a capella dainavimą). Marios Kiehr dirigavimas labai padėjo išlaikyti gerą kūrinio tempą (ypač Glorijos) ir garso dinamiką (Agnus Dei). Ir tik jos vienos – mokytojos – balsas, tvirtas ir permatomas, kaip stiklas, visiškai neišsiskyrė iš bendro choro.

Akivaizdu, jog Vilniuje nemažai gerbėjų turi tiek renesanso ir ankstyvojo baroko muzika, tiek pats jau keturis metus reguliariai koncertuojantis ansamblis. Klausytojai susirinko gausiai ir entuziastingai, dauguma jų liko po vakaro Šv. Mišių; tiesa, kažkieno mobilusis vieną kartą skambtėlėjo, bet buvo tučtuojau nutildytas. Koncerto programai pasibaigus žmonės plojo, atsistodami (kaip tai įprasta Lietuvoje), bet „biso“ neprašė ir išsiskirstė, besidalijantys įspūdžiais. Ištuštėjusia ir dar labiau atšalusia Pilies gatve patraukiau stoties link.

Ir vėl „Juditos triumfas“!

Per pastaruosius dviejus metus (nuo įsimintino Gintaro Varno pastatymo 2014 metas Vilniuje) ši oratorija neabejotinai tapo populiariausias Vivaldžio kūrinys Lietuvoje. Kaune šis kūrinys pirmą kartą skambėjo šių metų balandžio 28 d. Kauno filharmonijoje festivalio „Avanti“ uždarymo koncerte. Praėjusį šeštadienį, spalio 1 d. kauniečiai vėl galėjo išgirsti šią  Vivaldžio „sakralinę karinę“ oratoriją Šv. Pranciškaus Kasavero (Jėzuitų) bažnyčioje. Kūrinys, manoma, buvo parašytas 1716 m., tad šiais metais švenčiama 300-tąja jo gimimo diena. Vivaldis tuomet gyveno Venecijoje ir dirbo Ospedale dell Pieta – muzikalių mergaičių ir moterų prieglaudoje, sykiu buvusioje ir labai gera muzikos mokykla. Būtent šios mokyklos auklėtinėms buvo parašytas „Juditos triumfas“, tad, laikantis autoriaus sumanymo, visos šios oratorijos partijos (nepriklausomai nuo to, ar jos įkūnija moters ar vyro vaidmenį) paprastai atliekamos moterų balsais, taip pat dalyvauja ir moterų choras. Šį kartą girdėjome atlikimą, kuriame ne tik buvo panaudotas mišrus choras (kartais taip daroma), bet ir vienas vyriškas vaidmuo (Ozijo) buvo patikėtas baritonui.

Į koncertą atėjau, tikėdamasi išgirsti visą kūrinį, šiaip, visai nedidelį, užimantį keliom minutėm ilgiau nei dvi valandas. Niekaip negalėčiau atsakyti į klausimą, kodėl buvo atlikta tik pusė oratorijos, o tiksliau, ištraukos iš jos, užėmusios 68 minutes. Tai negali būti paaiškinta nei muzikos sudėtingumu, nei instrumentų trūkumu: nors vokalinės šio kūrinio partijos iš tiesų žymiai pranoksta „mokyklinį“ lygį, vis dėlto jos visiškai „įkandomos“ pažangioms Muzikos Akademijos studentėms, juolab dėstytojoms, o supaprastinta orkestruotė tik palengvino atlikimą (stropiai smuikais ir altais griežiančios mergaitės kiek priminė Vivaldžio venecijietiškas mokines).

VDU MA studentai tikrai praskaidrino klausytojų nuotaiką (ir patvirtino mano pagirūniškus pareiškimus, esą einu tik į gerus koncertus). Vivaldžio muzika skambėjo kukliai ir skoningai. VDU MA mišrus choras (vadovas Mindaugas Radzevičius) pasirodė nepriekaištingai (nepaisant kai kurių vyrų vaikiško elgesio), ypač gerai nuskambėjo Pirmosios dalies pabaiga „Mundi Rector de caelo micanti“. VDU MA (labai) kameriniam orkestrui, ypač pradžioje, kiek trūko „vivaldiško“ judėsio (o gal jausmingos „vivaldiškos“ styginių „bangos“ – tai tik mados reikalas), tačiau jis pasirodė kaip drausmingas, gerai intonuojantis, tvirtai valdomas savo vyriausiojo dirigento Jono Janulevičiaus ansamblis. Puiki bažnyčios akustika sustiprino darnaus ir švaraus garso malonumą. Originalioje partitūroje numatytų instrumentų nebuvimas, aišku, jautėsi: gerai būtų turėti teorbą arba (bent) mandoliną, nekalbant jau apie trimitą ir timpanus. Afišoje žadėto klavesino nebuvo, o jį imituojantis elektroninis intsrumentas skambėjo įkyriai, basso continuo dažnai užgoždavo solistų balsus.

Bene silpniausia koncerto vieta tapo VDU MA Dainavimo katedros docentės mecosoprano Ritos Novikaitės atliekama pagrindinė – Juditos – partija. Juditos arijos yra pačios populiariausios šioje oratorijoje – tai barokinio mecosoprano „aukso fondas“. Tuo tarpu, rodydama pavyzdingą vokalinę „mokyklą“ ir turėdama gana gražų balso tembrą (nors toks „tamsus“ tembras labiau tikrų Holoferno vaidmeniui), dainininkė skambėjo lyg atliekanti nuobodžius „namų darbus“, vietomis netiksliai ir be jokios gyvybės. Neužtikrintai (ir be tikrojo agitata) suskambėjo „Agitata infido flatu“; fleitos palydimoje arijoje „Veni, veni me sequere fida“ solistė net nesusitvarkė su ritmu, o „pakibę“, lyg atskirti nuo kantilenos melizmai erzino ausį.

Dar blogesnė „lemtis“ ištiko aukščiausią kunigą Ozijų. Jo partiją atliko baritonas Martynas Beinaris, VDU MA Dainavimo katedros bakalauras (o gal jau ir magistras), kilęs iš gausios ir garsios muzikų Beinarių šeimos (Kauno arkikatedros vargonininkas, kompozitorius Pranciškus Beinaris buvo jo senelis). Pavardė įpareigoja. Tačiau klausantis neapleido mintis, jog šis dainininkas ne tik kad „Triumfo arkos“ nelaimėtų, bet ir vienas pirmųjų iš jos iškristų. (Nors šių dienų Lietuvos operos padangėje, deja, karaliauja kaip tik tie, kadaise iškritusieji iš šio puikaus projekto, ar jo nelaimėjusieji.) Ir ką jūs manote? Pradėjus domėtis šio daininko „dosjė“, pasirodė, kad jis tikrai nelaimėjo... „Žvaigdžių vartų“, „Lietuvos balso“, Eurovizijos atrankos, ir dar nežinau kokių „garbingų“ konkursų, kuriuose jis užsitarnavo „šlagerio princo“ ir „vicekaraliaus“ titulus. Su kvepavimo technika jam, rodos, viskas gerai, bet girdėdama, kaip sunkiai ir nuobodžiai jis atlieka barokinį „namų darbą“, nejučiomis pradėjau galvoti, jog visai gerai, kad vietomis netikslų balsą užgožė orkestras.

Vaganto partijos atlikėja – Jurgita Žilinskaitė – atrodė visai neblogai, tik kiek sukaustyta (vis tie sunkūs barokiniai „namų darbai“), ir koloratūros populiariojoje „Armatae face“ išskydo, bet čia orkestras suskambėjo jau visai „vivaldiškai“ ir kartu jie susilaukė publikos plojimų.

Sopranas Ingrida Laurinaitienė (Ambra) pasirodė gerai. Nors jos balso tembre girdisi „metalas“, ir pirmoji jos arija „Vultus tui vago splendori“ nuskambėjo kiek „mechaniniškai“, tačiau antroji arija – efektinga „Si fulgida per te“ – pavyko puikiai: čia daininkei pakako tiek gyvybės, tiek balso galingumo, o intonacija buvo be priekaištų.

Pagaliau, geriausiai skambėjusi solistė ir viso šio koncerto puošmena – tai Holoferno partijos atlikėja Julija Stankevičiūtė. VDU MA bakalaurė, jau tarptautinio konkurso nugalėtoja, Ritos Novikaitės mokinė ryškiai pranoko savo mokytoją. Jos pilnos apimties, laisvas ir galingas mecosopranas skambėjo puikiai, ypač aukštame registre, ir suteikė klausytojui tikrą baroko malonumą.

Pabaigai – organizaciniai pastebėjimai. Koncertas neapsiejo be „kalbančios tetos“. Tiesa, ji kalbėjo labai trumpai ir be mikrofono, taip, kad ją girdėti galėjo tik arti sėdintys žmonės. Nežinau, ką ji pasakė, bet, tikiuosi, be atlikėjų pavardžių, dar pranešė klausytojams, kad jie išgirs ne visą kūrinį, o tik jo ištraukas. Kaip įprasta, jokių koncerto programėlių paruošta nebuvo, tad klausytojai negalėjo sekti, kokių būtent arijų, rečitatyvų ir chorų jie klausosi. Turint omeny, jog „Juditos triumfas“ yra vienas populiariausių Vivaldžio kūrinių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, galima įsivaizduoti, kad tuos, kurie (kaip ir aš) nežinojo, jog jis bus atliekamas ne visas, koncerto pradžioje turėjo ištikti lengvas šokas, po įžanginio choro iš karto išgirdus Vaganto (Holoferno tarno) ariją „Matrona inimica“, po kurios tas pats personažas lyg niekur nieko tęsė savo pasirodymą rečitativu „Veni foemina illustris“. Kad Holofernas, į kurį Vagantas kreipėsi, nepasirodė, tiek to, bet nepasirodė ir „anonsuota“ femina – Judita, o vietoje jos išgirdome dainuojant jos tarnaitę Abrą... Jau supratome, kad klausomės ištraukų iš oratorijos, bet kodėl negalima buvo, kad ir paprastu spausdintuvu ant paprasto popieriaus, kurio universitetas šiuo metu nestokoja, atsispausdinti programėlę, gal net ir su atliekamų kūrinio epizodų tekstais (gal net ir su vertimu į lietuvių kalbą, bet čia aš jau užsisvajojau)?

Po koncerto sutikau gerą draugę: – „Iš kur sužinojai?“ – „Ant tvoros radau skelbimą“. – „Ir aš – ant tvoros“. Turint omeny, jog prisirinko pilna bažnyčia (net stovinčių) geranoriškų klausytojų, ir net padarius prielaidą, jog dauguma jų buvo atlikėjų giminės ir pažįstami, vis tiek peršasi mintis, kad Kaune yra labai daug tvorų.

P. S. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad apie koncertą taip pat galima buvo sužinoti iš trumpo „Kauno dienos“ ir vdu.lt internetinės svetainės anonso, bei iš kai kurių atlikėjų Facebook‘o paskyrų.

P. P. S. Išeidamos iš koncerto radome dar vieną – šiuo metu daugiausiai Vilniuje vykstančio Šv. Jokūbo festivalio skelbimą, šį kartą ant bažnyčios durų.